Civilinės bylos Nr. e2-1161-330/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00290-2019-9

 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.1; 3.1.7.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2019 m. gruodžio 9 d.        

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1486-254/2019 pagal ieškovų G. G. ir I. G. ieškinį atsakovui V. J. dėl netesybų sumažinimo ir vekselių nuginčijimo, ir

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai G. G. ir I. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) sumažinti atsakovo V. J. priskaičiuotus delspinigius pagal 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartis nuo 0,5 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną iki 0,02 proc. dydžio delspinigių bei delspinigių reikalavimui taikyti ieškinio senatį; 2) pripažinti ieškovo G. G. atsakovui V. J. išduotus vekselius negaliojančiais: 2018 m. birželio 8 d. 10 000 Eur vekselį; 2018 m. liepos 24 d. 10 200 Eur vekselį; 2018 m. liepos 24 d. 5 500 Eur vekselį; 2018 m. liepos 27 d. 13 000 Eur vekselį; 2018 m. liepos 27 d. 30 600 Eur vekselį.

2.       Kauno apygardos teismas ieškovų prašymu 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose.

3.       Atsakovas V. J. pateikė prašymą pareikalauti iš ieškovų 274 208,40 Eur nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

4.       Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 17 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė.

5.       Atsakovas V. J. dėl teismo 2019 m. birželio 17 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą, be kita ko, prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už skundą mokėjimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. nutartimi nustatė atsakovui V. J. terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti – pateikti pasirašytą atskirąjį skundą (popierine forma) ir sumokėti 50 Eur dydžio žyminį mokestį arba pateikti šį skundą elektroninėmis priemonėmis, naudojantis LITEKO VEP posistemiu, ir tokiu atveju sumokėti 38 Eur dydžio žyminį mokestį.

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas teikė skundą dėl teismo nutarties, kuria buvo netenkintas jo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Teismas sprendė, kad tokie skundai patenka į Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) I dalies XI skyriaus 5-ąjį skirsnį ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ ir yra apmokestinami 50 Eur žyminiu mokesčiu.

8.       Teismas nurodė, kad nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti atsakovo turtinę padėtį, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio mokėjimo. 

III.                      Atskirojo skundo argumentai

9.       Atskiruoju skundu atsakovas V. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas taip pat prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl jo sunkios finansinės padėties.

10.       Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Atskirasis skundas paduotas ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o dėl prašymo užtikrinti nuostolių, kurie atsirado dėl neteisėtai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Teismas nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu reikalaujama sumokėti žyminį mokestį.

10.2.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo finansinė padėtis yra labai sunki ir jis neturi lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatytas terminas ištaisyti atskirojo skundo trūkumus – sumokėti žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12.       Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį, nes tokios pareigos teisės aktai nenustato. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

13.       Kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011). Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo ją realizuoti ne bet kokiu būdu, o laikydamasis privalomos nustatytos tvarkos. Be to, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7, 12, 17 straipsniai). Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas užtikrina proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, todėl nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, teismai spręsdami procesinių dokumentų priėmimo klausimą turi užtikrinti proporciją tarp teisės kreiptis į teismą universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų bei civilinio proceso efektyvumo ir tam tikslui įgyvendinti gali pasinaudoti įstatymu numatytais būdais.

14.       Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 50 Eur žyminis mokestis. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip 5 Eur.

15.       Nagrinėjamu atveju skundas buvo paduotas dėl nutarties, kuria atmestas prašymas dėl galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimo. Teismų praktikoje aiškinama,  kad nuostolių atlyginimo užtikrinimą reguliuojantis  CPK 146 straipsnis yra įtrauktas į CPK XI skyriaus penktąjį skirsnį, skirtą laikinosioms apsaugos priemonėms apibrėžti, todėl neabejotina, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo teisinis institutas yra priskirtas prie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio reglamentavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-756/2014; 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554-370/2016 ir kt.). Įvertinus šio instituto tikslus, matyti, kad galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas yra orientuotas į pašalinimą suvaržymų, galinčių atsakovui sukelti neigiamas turtines pasekmes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nes laikinosios apsaugos priemonės yra ne tik galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo priežastis, bet ir to pasekmė (netaikant laikinųjų apsaugos priemonių negali atsirasti nuostolių tikimybė).

16.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį ieškovui nesumokėjus nuostolių atlyginimui užtikrinti skirtų pinigų arba nepateikus banko garantijos per nustatytą terminą, teismas taikytas laikinąsias apsaugos priemones privalo panaikinti per tris darbo dienas. Tad reikalavimas pateikti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą gali būti teikiamas ir kaip priemonė ginčyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantas privalo mokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, pateiktą dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Priešingai nei teigia apeliantas, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties teksto, jame nurodytas teisės aktas, kurio pagrindu reikalaujama sumokėti žyminį mokestį – CPK 80 straipsnio 2 dalis.

17.       Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas 50 Eur žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl Civiliniame kodekse numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas taipogi 50 Eur žyminis mokestis.

18.       Nutarties 17 punkte nurodytose CPK normose prašymai dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo nėra konkrečiai apibrėžti. Visgi šios nutarties 15 ir 16 punktuose konstatavus, kad nuostolių atlyginimo institutas yra ne tik tiesiogiai susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, bet jis gali būti taikomas būtent kaip prašymo taikyti tokias apsaugos priemones patenkinimo pasekmė, reikia pripažinti, jog pagal įstatymo analogiją (CPK 3 straipsnio 6 dalies nuostata) prašymai dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo apmokestintini tokio paties dydžio žyminiu mokesčiu, kaip ir prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vertintina kaip teisiškai ydinga situacija dėl skirtingo iš esmės tapačių prašymų ir atskirųjų skundų, kuriais siekiama to paties teisinio rezultato, apmokestinimo žyminiu mokesčiu, nes tokia situacija neatitiktų šalių lygiateisiškumo, jų interesų užtikrinimo pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija formuluoja teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, jog atitinkamo dydžio žyminis mokestis turi būti mokamas tiek už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (panaikinimo, pakeitimo) ir už atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek ir už prašymus dėl galimų nuostolių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atlyginimo užtikrinimo bei už atskiruosius skundus dėl teismo nutarčių, kuriomis išspręsti tokie prašymai (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis ir 6 dalis).

19.       Atsakovas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas tokį atsakovo prašymą atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, kad nepateikti įrodymai apie atsakovo finansinę padėtį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

20.       CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad motyvuotu asmens prašymu ir pateikus tokio prašymo pagrįstumą patvirtinančius įrodymus, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad asmuo, prašantis jį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, savo sunkią turtinę padėtį turi patvirtinti teismui pateikdamas objektyvius duomenis, kurių pagrindu teismas, spręsdamas klausimą dėl tokio asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, turėtų galimybę neabejotinai įsitikinti prašymo pagrįstumu, t. y. konstatavęs įrodymais pagrįstą sunkią asmens turtinę padėtį, galėtų tenkinti prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo.

21.       Svarstomu atveju atsakovas savo prašymą motyvuoja sunkia finansine padėtimi. Pažymėtina, kad jis nėra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje aiškinama, kad turtinę asmens padėtį atskleidžia nekilnojamojo turto ir registruojamo kilnojamojo turto registrų, bankų ir kitų kredito įstaigų, valstybinio socialinio draudimo įstaigų pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai; asmens turtinė padėtis turi būti vertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą bei bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjo materialinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-232/2010).

22.       Atsakovas, prašydamas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir teigdamas, kad neturi finansinių galimybių jį sumokėti, pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs sutartinių hipotekų sutartis, kuriose jo naudai ieškovai yra įkeitę nekilnojamąjį turtą, prašymą teismui dėl nuostolių, galimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, taip pat ieškovo G. G. banko sąskaitos išrašą ir trečiojo asmens A. J. atsiliepimą į ieškinį.

23.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie pateikti duomenys neatskleidžia tikrosios atsakovo finansinės padėties. Kai kurie iš šių dokumentų apskritai nėra susiję su atsakovo turtine padėtimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra sąlygų tenkinti atsakovo prašymo. Vien deklaratyvūs atsakovo teiginiai nepatvirtina jo tokios sunkios finansinės padėties buvimo (CPK 178 straipsnis), kad jis neišgalėtų sumokėti 50 Eur (arba 37 Eur) dydžio žyminį mokestį.

24.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti (neaptarti) atskirojo skundo argumentai neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

25.       Atsakovui padavus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismas 2019 m. birželio 28 d. nutarties, kurioje nustatytas skundo trūkumų šalinimo terminas jau yra pasibaigęs, todėl atsakovui nustatomas naujas terminas pašalinti atskirojo skundo trūkumus (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovui V. J. naują 14 dienų terminą nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos pašalinti 2019 m. birželio 26 d. teikto atskirojo skundo trūkumus – pateikti pasirašytą atskirąjį skundą (popierine forma) ir sumokėti 50 Eur dydžio žyminį mokestį arba pateikti skundą elektroninėmis priemonėmis, naudojantis LITEKO VEP posistemiu, tokiu atveju sumokant 38 Eur dydžio žyminį mokestį. 

Teisėjai                                                Artūras Driukas

        Gintaras Pečiulis

                                                Antanas Rudzinskas