Administracinė byla Nr. A552-572/2013
Teisminio
proceso Nr. 3-61-3-01884-2012-9
Procesinio
sprendimo kategorija 38
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013
m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d.
sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą
atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo
panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja
J. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-4) kreipėsi
į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2012 m. birželio
14 d. sprendimą Nr. (1.16)-7R-4486, kuriuo atsisakyta grąžinti ją į notarės
pareigas ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį aktą dėl
teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo.
Pareiškėja
nurodė, kad iki 2010 m. spalio 26 d. vykdė (duomenys neskelbtini)
savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės funkcijas. Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 9P-13 nuo 2010 m. spalio
26 d. buvo atleista iš notaro pareigų, sulaukusi 65 metų. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos
Respublikos Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003-01-23 redakcija),
nustatanti, kad „notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadovaudamasi Notariato įstatymo 3, 19, 22,
23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu
įstatymo normomis, 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl notaro
įgaliojimų atnaujinimo. Atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta grąžinti ją į
notarės pareigas yra iš esmės neteisėtas, savo turiniu prieštarauja aukštesnės
galios teisės aktams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.
Pabrėžė,
kad 2012 m. balandžio 19 d. buvo pakeistas Notariato
įstatymo 23 straipsnis, nustatantis notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindus.
Pagal nuo 2012 m. balandžio 28 d. galiojantį Notariato įstatymo 23 straipsnio 1
dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Notaro įgaliojimų pratęsimas naujojoje įstatymo redakcijoje iš
viso nenustatytas. Atkreipė dėmesį, kad 65
metai jai sukako 2010 m. spalio 26 d., kuomet Notariato įstatymo 23 straipsnio
3 dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1311 redakcija) nuostatos dėl
notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22
d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo. Nuo
2012 m. balandžio 28 d. galiojantys Notariato įstatymo 23 straipsnio 1
dalies 8 punkto pakeitimai yra jai palankūs ir gali būti taikomi jos atžvilgiu,
kadangi ji yra 66 metų amžiaus ir gali eiti notaro pareigas. Pažymėjo, kad iš
notaro pareigų ji atleista vieninteliu pagrindu (sulaukusi 65 metų), jokių kitų
Notariato įstatyme numatytų aplinkybių, dėl kurių jai negalėtų būti grąžinti
notaro įgaliojimai, nėra.
Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m.
liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-371/2012,
pareiškėja taip pat nurodė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą,
netinkamai taikė Notariato įstatymo (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1979
redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 22 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio
8 punkto nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo išaiškinimus, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės principą. Šiuo atveju
ji atsidūrė blogesnėje padėtyje už tos pačios grupės ir labai artimo jai
amžiaus asmenis - notarus, kurių įgaliojimai buvo pratęsti iki Konstitucinio
Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, taip pat už tuos, kuriems 65
metai suėjo įsigaliojus 2012 m. balandžio 19 d. padarytiems Notariato įstatymo
pakeitimams, numatantiems, jog fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70
metų.
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 13-15) su
skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė,
kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m.
sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos reikalavimas dėl teisingumo ministro 2010 m.
rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) savivaldybės
1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų pasibaigimo“
panaikinimo buvo atmestas. Taigi, pareiškėja nagrinėjamoje byloje antrą kartą
kelia klausimą dėl tų pačių aplinkybių, papildydama tik savo reikalavimo
teisinį pagrindą.
Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m.
liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-371/2012
negali būti laikoma precedentu, taikytinu ir kitose bylose, kadangi teismas
sprendė ne visiškai analogišką pagal faktines aplinkybes ginčą (nagrinėjamos
bylos atveju pareiškėja jau antrą kartą kreipiasi dėl tų pačių teisių gynimo).
Atsakovo įsitikinimu, nepaisant to, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo
22 d. nutarimo priėmimo iki 2012 m. balandžio 19 d., kai Lietuvos Respublikos
Seimas priėmė Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo
papildymo 191 straipsniu įstatymą, nebuvo galiojančių teisės normų
apsprendžiančių notaro įgaliojimų pratęsimą, įstatymo taikymas atgal galimas
tik išimtiniais atvejais, kai tokia galimybė numatyta pačiame teisės akte.
Ginčo atveju tokia aplinkybė nenumatyta.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 1
dalyje buvo nustatyta, jog notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų,
o 3 dalis numatė, jog notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami Teisingumo
ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sueis 70 metų. Tačiau toks
reglamentavimas negarantavo besąlygiškos pareiškėjos teisės užimti notaro
pareigas ilgiau nei iki 65 m., nes tam reikėjo Notarų rūmų teikimo bei
teisingumo ministro sprendimo. Taigi, notarų įgaliojimų pratęsimas iki
Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo priėmimo buvo išimtis iš
bendros taisyklės, todėl, atsakovo manymu, negalėjo pažeisti pareiškėjos
teisėtų lūkesčių. Vien ta aplinkybė, jog po ginčo baigties pasikeitė teisinis
reguliavimas, nesuteikia pareiškėjai besąlyginių teisių į įgaliojimų, nustatytų
nauju teisės aktu, pratęsimą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjos pateiktu Konstitucinio
Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo nuostatų interpretavimu. Mano, kad minėtame
nutarime Konstitucinis Teismas pripažino ne notarų teisę į įgaliojimų pratęsimą
iki jiems sukaks 70 metų, bet įstatymo leidėjo teisę nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį notarų, sukakusių 65 metų amžių, įgaliojimai galėtų
būti pratęsiami, jeigu nebūtų galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti
valstybės perduotų funkcijų vykdymą, tai yra užtikrinti viešąjį interesą.
Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23 straipsnių
pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymu yra
nustatomas naujas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgaliojimai baigiasi
jam suėjus 70 metų, tačiau visiškai nebelieka notaro įgaliojimų pratęsimo
instituto, todėl minėtos teisės normos negali keisti teisinio statuso tų
asmenų, kurie iki įstatymo įsigaliojimo ėjo notaro pareigas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio
15 d. sprendimu (b. l. 55-61) pareiškėjos
skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėja nesutikimą su Teisingumo ministro 2012 m. birželio
14 d. sprendimu Nr. (1.16)7R-4486 iš esmės grindžia tuo, kad negrąžinus jos į
notaro pareigas būtų pažeisti teisėtų lūkesčių bei asmenų lygybės principai,
nes dėl tokio sprendimo ji atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei tie panašaus jai
amžiaus notarai, kuriems įgaliojimai iki Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22
d. nutarimo paskelbimo teisingumo ministro įsakymais buvo pratęsti iki jie
sulauks 70 metų.
Teismas,
susipažinęs su pareiškėjos nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146-371/2012
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi, padarė išvadą,
kad šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo ir
negali būti precedentu šioje byloje. Nurodytoje administracinėje byloje
pareiškėja dėl notaro įgaliojimų pratęsimo kreipėsi tuo metu, kai Lietuvos
Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23
d. įstatymo Nr. IX-1311 redakcija) nebegalėjo būti
taikoma, o esantis prieštaravimas Konstitucijai įstatymų leidėjo dar nebuvo
pašalintas. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į teisingumo
ministrą dėl notaro įgaliojimų pratęsimo kreipėsi jau antrą kartą (2012 m.
gegužės 23 d.), kuomet galiojo nauja Notariato įstatymo redakcija, pašalinusi teisinio
reglamentavimo spragą, susidariusią po Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d.
nutarimo paskelbimo.
Teismas
pabrėžė, kad naujoje ir šiam ginčui aktualioje Notariato įstatymo redakcijoje
įstatymų leidėjas notaro įgaliojimų pratęsimo instituto nenumato, o nustato,
kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų. Be to, prašymo
padavimo dieną pareiškėja nėjo notaro pareigų, kadangi teisingumo ministro 2010
m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13 „Dėl (duomenys neskelbtini)
savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarės J. K. įgaliojimų
pasibaigimo“ pagrindu jos įgaliojimai buvo pasibaigę.
Atsižvelgdamas
į nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas
padarė išvadą, kad atsakovas nepažeidė konstitucinių teisėtų lūkesčių ir asmenų
lygybės principų pareiškėjos atžvilgiu, o teisėtai ir pagrįstai netenkino
pareiškėjos prašymo grąžinti ją į notaro pareigas, todėl pagrindo panaikinti
skundžiamą sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti individualų administracinį
aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo pareiškėjai
nėra. Pažymėjo ir tai, kad pagal šiuo metu galiojančią ir ginčui aktualią Notariato
įstatymo redakciją, teisingumo ministro teisė priimti nurodyto pobūdžio
sprendimo (dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo)
nenustatyta. Nurodė, kad asmuo, norėdamas užimti notaro pareigas, turi
dalyvauti viešame konkurse (Notariato įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).
III.
Pareiškėja J. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 29-33)
prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2012 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos
skundą patenkinti. Iš esmės pakartoja skunde teismui pateiktus motyvus.
Apeliacinis
skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, jog Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. Al46-371/2012 negali būti precedentu šioje byloje.
Mano, kad tokiu būdu teismas netinkamai vertino administracinių bylų panašumą
apsprendžiančias teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos
administracinis teismas atmetė pareiškėjos argumentus dėl aptariamų bylų
panašumo motyvuodamas išimtinai skirtingu pareiškėjų kreipimosi į teismą
momentu (laiku). Tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktika, bylų panašumą apsprendžia ne kreipimosi į teismą momentas (laikas), o
tapačios arba labai panašios faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės normos. Teismas
šiuo aspektu šios nagrinėjamos bylos ir paminėtos administracinės bylos Nr. A146-371/2012
visiškai nevertino ir skundžiamame sprendime dėl to nenurodė jokių motyvų.
Apeliantės nuomone, administracinės bylos Nr. Al46-371/2012 ir šios
nagrinėjamos administracinės bylos teisinės ir faktinės aplinkybės yra
identiškos: 1) nurodytoje byloje pareiškėja iš notarės pareigų buvo atleista
tuo pačiu teisiniu pagrindu t. y. vadovaujantis Notariato įstatymo 23
straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2 dalimi, sulaukusi 65 metų; 2) tiek
apeliantė, tiek pareiškėja nurodytoje administracinėje byloje iš notarės
pareigų buvo atleistos po to, kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
2010 m. kovo 22 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos notariato
įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-598),
kurioje buvo nustatyta, kad „Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks
70 metų”, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48
straipsnio 1 dalies nuostatai “Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą”, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) administracinėje
byloje Nr. A146-371/2012 N. I. K. taip pat kaip
ir apeliantė, iš notarės pareigų buvo atleista dar nesant priimtam 2012 m.
balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22,23 straipsnių pakeitimo ir
įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymui, kuris nustatė, kad
notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų.
2. Pirmosios
instancijos administracinis teismas nagrinėdamas bylą nevertino, ar šiuo atveju
nebus pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas apeliantės negrąžinus į
notaro pareigas iki ji sulauks 70 metų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantei
65 metai suėjo 2010 m. spalio 26 d., kai Notariato įstatymo 23 straipsnio 3
dalies (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX- 1311 redakcija) nuostatos dėl
notaro įgaliojimų pratęsimo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo
22 d. nutarimą negalėjo būti taikomos, o naujo teisinio reguliavimo nebuvo.
Atsižvelgiant į tai, kad J. K. iš notaro pareigų buvo
atleista tuo metu, kai buvo susidariusi teisinio reguliavimo spraga,
pareiškėjos atžvilgiu taip pat taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje
Nr. A146 - 371/2012, pateiktas aktualių nagrinėjamai administracinei
bylai teisės normų išaiškinimas.
3. Teismas visiškai
nevertino apeliantės pateiktų argumentų, kad nagrinėjamoje byloje teismui
tenkinus jos skundą, nebūtų teisinių kliūčių teismo sprendimo įvykdymui. (duomenys
neskelbtini) savivaldybėje buvo įsteigti 2 notarų biurai, kuriuose notarinę
veiklą vykdė 3 notarai, o atleidus apeliantę, trečiasis notaras (duomenys
neskelbtini) savivaldybėje priimtas nebuvo.
4. Priešingai nei
sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, priimta įsiteisėjusi Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis, kuria buvo
patvirtintas Teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 9P-13
teisėtumas ir pagrįstumas, negali būti pagrindu apeliantę traktuoti skirtingai
negu tos pačios grupės ir labai artimo pareiškėjai amžiui asmenis - notarus. Pabrėžia,
kad administracinė byla dėl pareiškėjos atžvilgiu 2010 m. rugsėjo 28 d.
priimto įsakymo Nr. 9P-13 teisėtumo ir pagrįstumo buvo išnagrinėta Lietuvos
Respublikos Seimui dar nepriėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3,
19, 22, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu
įstatymo, kuris nustatė, kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70
metų. Atkreipia dėmesį, kad ši administracinė byla yra nagrinėjama iš esmės
pasikeitus faktinei ir teisinei situacijai, t. y. Lietuvos Respublikos Seimui
jau priėmus 2012 m. balandžio 19 d. Notariato įstatymo 3, 19, 22, 23
straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu
įstatymą, kuriuo buvo pašalinta teisinio reguliavimo spraga bei Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje
administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 suformavus teismų praktiką
analogiškose bylose.
5. Teismas padarė
nepagrįstą išvadą, jog teisingumo ministro teisė priimti sprendimą dėl teisės
vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo nenustatyta. Pabrėžia, kad
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje
administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012 būtent ir įpareigojo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją priimti individualų administracinį
aktą dėl teisės vykdyti notaro įgaliojimus iki 70 metų atnaujinimo N. I. K. Taigi šiuo atveju pirmos instancijos administracinio
teismo motyvai prieštarauja suformuotai aukštesnio administracinio teismo -
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
Atsakovas Ministerija atsiliepime į
pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o
pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartoja
atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.
Papildomai pažymi, kad priešingai nei
nurodo apeliantė, ginčo atveju reikšminga nustatyti ne tik tai, ar Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A146-371 laikytina precedentu ir turėtų
būti taikoma nagrinėjamoje byloje, tačiau aktualios Notariato įstatymo
redakcijos (23 straipsnio 1 dalies 8 punkto) galiojimą laiko atžvilgiu. Atkreipia
dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarime nėra pateikta
išaiškinimo, įpareigojančio nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
notarų įgaliojimai turėtų būti pratęsiami visais atvejais, kai to prašo notaras.
Aktualios redakcijos Notariato įstatymas nustatė visiškai naują elgesio
taisyklę, o neįgyvendino Konstitucinio Teismo nutarimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. sprendimo Nr.
(1.16)-7R-4486, kuriuo pareiškėją atsisakyta grąžinti į notarės pareigas,
teisėtumo.
Bylai svarbios faktinės
aplinkybės yra tos, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. kovo 22 d. nutarimu
pripažino, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d.
redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad „Notaro įgaliojimai gali būti
pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu,
iki notarui sukaks 70 metų“, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Pareiškėja nuo 2010 m. spalio 26 d. buvo atleista iš notarės
pareigų, nes sulaukė tuo metu galiojusio Notariato įstatymo 23 straipsnio 1
dalies 8 punkte numatyto amžiaus – 65 metų, o galimybės pratęsti įgaliojimus,
įvertinus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą nebeliko. Tai įforminusį Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 9P-13 pareiškėja
ginčijo teisme, tačiau jos skundas buvo atmestas. Lietuvos Respublikos Seimas
2012 m. balandžio 19 d. priėmė Notariato įstatymo 3,19,22,23 straipsnių
pakeitimo ir įstatymo papildymo 191 straipsniu įstatymą Nr. XI-1979
, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. balandžio 28 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyta,
kad notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 70 metų (Notariato įstatymo
23 straipsnio 1 dalies 8 punktas), o notaro įgaliojimų pratęsimas iš viso
nenumatytas. Pareiškėja 2012 m. gegužės 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti
jos notaro įgaliojimus, bet šis prašymas ginčijamu sprendimu nebuvo
patenkintas.
Apeliacinis skundas visų
pirma grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo remtis
teisminiu precedentu, suformuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012
m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Al46-371/2012.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų
sprendimai, kurie buvo sukurti
analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės
aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas
precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė,
kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007
m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas,
nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o
konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų
aplinkybių visumą ir ją siedamas su taikytina teisės norma.
Apeliantės nurodytoje
administracinėje byloje pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir vėliau į
administracinį teismą, dar tebeegzistuojant teisės spragai, kurią įstatymų
leidėjas užpildė 2012 m. balandžio 19 d. įstatymu Nr. XI-1979. LVAT nagrinėjant
administracinę bylą Nr. A146-371/2012 apeliacine tvarka, ginčas tarp
šalių dėl atleidimo iš notaro pareigų dar nebuvo pasibaigęs. Tuo tarpu šioje
byloje pareiškėja į atsakovą kreipėsi jau antrą kartą, esant užpildytai teisės
spragai ir jau pasibaigus pirmajam teisminiam ginčui dėl jos atleidimo iš
notarės pareigų. Tai rodo, kad bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Be to,
šioje byloje pareiškėja kreipimosi į atsakovą metu jau 19 mėnesių buvo
atleista iš notarės pareigų, o cituojamoje byloje pareiškėja į atsakovą
kreipėsi per mėnesį laiko nuo jos atleidimo ir ginčijo patį atsakovo įsakymą
dėl jos atleidimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria
pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo
remtis LVAT 2012 m. liepos 2 d.nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. Al46-371/2012
kaip teisminiu precedentu. Kartu pažymėtina, kad sprendimas vienintelėje
administracinėje byloje dar negali būti laikomas suformavusiu vieningą administracinių
teismų praktiką. Dėl šios priežasties pripažintinas nepagrįstu ir apeliacinio
skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo
administracinių teismų praktikos.
Antrasis esminis argumentas,
keliamas apeliaciniame skunde, yra tas, kad ginčijamu atsakovo sprendimu buvo pažeistas
konstitucinis asmenų lygybės principas bei pareiškėjos teisėti lūkesčiai.
Pasisakydama dėl šio
argumento, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra
konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų
pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės
aktus, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir
ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų
bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens
lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymui, teismui ir kitoms
valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Aiškindamas
Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra
konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti
laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą,
įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės
tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų
asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam
vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys
negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.
Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų
asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas
nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,
esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali
lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės
principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant
į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas,
jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su
kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų
grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas
traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m.
lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).
Nagrinėjamu atveju
pareiškėja, dirbdama notare, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus
pritaikyta išimtis iš bendros taisyklės ir jos įgaliojimai bus pratęsti iki 70
metų. Pareiškėja įgijo teisę pagal Notariato įstatymą eiti notaro pareigas iki
65 metų ir ši teisė jai buvo tinkamai garantuota, apsaugant jos teisėtus
lūkesčius. Galimybė išimties tvarka pratęsti notaro įgaliojimus nelaikytina
teisės aktais garantuota teise, nes kiekvienu konkrečiu atveju tai priklausė ne
nuo objektyvių kriterijų, o nuo paties notaro, Notarų rūmų ir Teisingumo
ministro valios.
Kiti asmenys, kuriems iki
Konstitucinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarimo paskelbimo, buvo išimties
tvarka pratęsti notaro įgaliojimai, arba kurie buvo ne mažiau nei pusantrų metų
jaunesni nei pareiškėja ir įgijo teisę dirbti notarais iki 70 metų dėl
įsigaliojusio naujo teisinio reguliavimo, įvertinus amžiaus skirtumus,
nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini itin artimo amžiaus asmenimis,
patenkančiais į tą pačią asmenų grupę, kaip ir pareiškėja. Teisėjų kolegijos
manymu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir minėtų kitų asmenų ne visiškai vienodas
traktavimas yra objektyviai pateisinamas.
Apeliantės argumentai,
susiję su tuo, kad notaro vieta, kurioje ji dirbo iki atleidimo, nėra užimta ir
šiuo metu, yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.
Kaip jau buvo minėta,
pagal 2012 m. balandžio 19 d. įstatymą Nr. XI-1979 notaro įgaliojimų pratęsimas
nenumatytas, o numatyta, kad fizinis asmuo notaro pareigas gali eiti iki 70 metų
(Notariato įstatymo 23 str.1 d. 8 p.). Atsakovui nėra teisės aktais suteikta
teisė pratęsti notaro įgaliojimus ar kitaip nei konkurso būdu priimti asmenį į
notaro pareigas. Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, pirmosios
instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti
teisės aktą, kuriuo pareiškėjai būtų suteikta teisė vykdyti notaro įgaliojimus
iki 70 metų.
Atsižvelgusi
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų
visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės
normas, teismo sprendimas yra teisėtas
ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra
pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Ramūnas Gadliauskas
|
|
|
|
|
|
Veslava Ruskan
|
|
|
|
|
|
Arūnas Sutkevičius
|