Civilinė byla Nr. 2-896/2014

Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės DNB bankas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto byloje (Nr. B2-228-436/2014).

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

                                          I. Ginčo esmė

Kreditoriai AB DNB banko ir AB „Montuotojas“ pateikė teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto byloje. Kreditoriai nurodė, kad paskirtas administratorius UAB „Bankrotas“ netinkamai atlieka administratoriaus pareigas, numatytas LR Įmonių bankroto įstatyme ir kituose teisės aktuose ir tai lemia esminius bankroto procedūrų pažeidimus, tokiu būdu yra pažeidžiami kreditorių interesai ir trukdoma bankroto proceso eigai. Pareiškėjai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto administratoriui disponuoti bankrutuojančios įmonės sąskaitose esančiomis lėšomis, išskyrus lėšų išmokėjimą, patvirtintą kreditorių komiteto sprendimais, pagal pateiktus protokolus ir išskyrus lėšų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, išmokėjimą hipotekos kreditoriui AB DNB bankui. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius nepagrįstai panaudojo 122 654,02 Lt administravimo išlaidų, be to atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje dėl to yra siekiama pakeisti bankroto administratorių, yra reali tikimybė, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neuždraudus bankroto administratoriui disponuoti lėšomis, bankrutuojančios įmonės lėšos gali būti naudojamos netinkamai, o nepagrįstai panaudotas lėšas bus sunku arba iš viso neįmanoma išieškoti iš bankroto administratoriaus. Tokiu būdu bus padaryta žala kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartimi kreditorių AB DNB banko ir AB „Montuotojas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas, įvertinęs kreditorių prašymo turinį ir bylos medžiagą, sprendė, kad kreditoriai AB DNB bankas ir AB „Montuotojas“ nenurodė jokių pagristų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir, kad jų nesiėmus, realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui, šiuo atveju administratoriaus pakeitimui/nepakeitimui, iškils grėsmė. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius yra teismo paskirtas valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi būti nešališkas, privalomai apsidraudęs civilinę atsakomybę nuo galimų neteisėtų veiksmų ar neveikimo bankroto procese, taigi, draudžiama yra administratoriaus civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią draudimo sutarties galiojimo metu.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 6 dalį administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Be to, kreditorių susirinkimas turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.), reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti (ĮBĮ 23 str. 4p.). Bankrutavusios įmonės lėšų tvarkymas griežtai reglamentuotas ĮBĮ 36 str., todėl teismo vertinimu šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui klausimo dėl administratoriaus atstatydinimo/neatstatydinimo išsprendimui, nėra, nes kreditoriai turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius. Teismas pažymėjo, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus bankroto administratoriui UAB „Bankrotas“ disponuoti įmonės lėšomis, bankrutavusios įmonės bankroto procesas tam tikram laikotarpiui būtų sustabdytas, kas ne tik nesuderinama su bankroto instituto esme ir paskirtimi visas procedūras įvykdyti griežtai laikantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, tačiau kartu pažeidžia bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises bei teisėtus interesus.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas AB DNB bankas atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – AB DNB banko ir AB „Montuotojas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti ir uždrausti BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto administratoriui disponuoti bankrutuojančios įmonės sąskaitose esančiomis lėšomis, išskyrus lėšų išmokėjimą, patvirtintą kreditorių komiteto sprendimais, pagal pateiktus protokolus ir išskyrus lėšų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, išmokėjimą hipotekos kreditoriui AB DNB bankui. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsisakymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad kreditoriai turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius, tačiau su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais negalima sutikti, kadangi vien tai, kad įstatyme numatyta administratoriaus pareiga atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl jo ir/ar jo padėjėjų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, nepaneigia aplinkybės, jog egzistuoja grėsmė dėl pareiškėjams galimai palankios teismo nutarties įvykdymo.

2. Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis yra konstatuota, kad bankroto administratorius netinkamai naudoja bankrutuojančios įmonės lėšas, todėl egzistuoja reali tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. neuždraudus bankroto administratoriui disponuoti BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ sąskaitose esančiomis lėšomis, bankrutuojančios įmonės lėšos ir toliau bus naudojamos netinkamai.

3. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius jau nepagrįstai panaudojo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ 122 654,02 Lt lėšas, o už AB DNB banko įkeisto nekilnojamojo turto, esančio Santaikos g. 30A, Alytuje, pardavimą gauta suma yra itin didelė (4 712 300 Lt), todėl kyla reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bankroto administratorius gali ir toliau nepagrįstai naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė kreditorių AB DNB banko ir AB „Montuotojas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto byloje, teisėtumo klausimas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 1 straipsnio 1 dalis nustato, jog bankroto bylos nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bankroto bylose reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas, kuriame numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Kitų laikinųjų apsaugos priemonių klausimų ĮBĮ nereguliuoja, todėl kiti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai bankroto byloje nagrinėjami CPK nustatyta tvarka.  Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra nustatytas CPK 145 straipsnyje.

Nagrinėjamoje byloje, BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ kreditoriai AB DNB bankas ir AB „Montuotojas“ pateikė teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, kuriame nurodė, kad pastarasis netinkamai atlieka administratoriaus pareigas, numatytas LR Įmonių bankroto įstatyme ir kituose teisės aktuose, kas lemia esminius bankroto procedūrų pažeidimus, todėl yra pažeidžiami kreditorių interesai ir trukdoma bankroto proceso eigai. Šiam savo reikalavimui užtikrinti kreditoriai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ bankroto administratoriui disponuoti bankrutuojančios įmonės sąskaitose esančiomis lėšomis, išskyrus lėšų išmokėjimą, patvirtintą kreditorių komiteto sprendimais, pagal pateiktus protokolus ir išskyrus lėšų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, išmokėjimą hipotekos kreditoriui AB DNB bankui.

Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai). Nagrinėjamos bylos atveju yra aktualios konservacinės ir prevencinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą bei užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 12 punktas). Tai patvirtina kreditorių prašymas, kuriame jie nurodė, kad neuždraudus bankroto administratoriui disponuoti BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ sąskaitose esančiomis lėšomis, bankrutuojančios įmonės lėšos ir toliau bus naudojamos netinkamai, o nepagrįstai panaudotas bankrutuojančios įmonės lėšas bus sunku arba iš viso neįmanoma išieškoti iš bankroto administratoriaus, todėl gali būti padaroma žalos bankrutuojančios įmonės kreditoriams.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriai AB DNB bankas ir AB „Montuotojas“ nenurodė jokių pagristų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir kad, jų nesiėmus, realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui, šiuo atveju administratoriaus atstatydinimui/neatstatydinimui, iškils grėsmė. Visų pirma, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais reikalavimais ir skirtos būtent teismo sprendimo pagal pareikštą reikalavimą vykdymui užtikrinti. Šiuo atveju net ir netaikius pareiškėjų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo nutarties atstatydinti bankroto administratorių vykdymui grėsmė kilti negali, bet galėtų kilti tik išvestinė grėsmė žalai atsirasti ar padidėti per tą laikotarpį, kol bus išspręstas administratoriaus atstatydinimo klausimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog bankroto administratorius turi būti privalomai apsidraudęs civilinę atsakomybę nuo galimų neteisėtų veiksmų ar neveikimo bankroto procese. Pažymėtina, kad pareiga drausti bankroto administratoriaus profesinę civilinę atsakomybę numatyta ĮBĮ 11 straipsnio 13-18 dalyse. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Administratorius profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiamas sudarant administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad aplinkybė, jog bankroto administratorius yra apsidraudęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurio objektas apima ir nagrinėjamu reikalavimu galimai kilsiančios žalos atlyginimą, iki minimumo sumažina grėsmės, jog iki bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimo išsprendimo gali atsirasti ir būti neatlyginta žala dėl galimų neteisėtų administratoriaus veiksmų (neveikimo), egzistavimą, tuo sudarydama ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimo teisinį pagrindą.

Įvertinęs minėto prašymo turinį ir bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditoriai nenurodė ir teismas nenustatė jokių kitų pagristų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir kad, jų nesiėmus, realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė. Bankroto administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą, bankuose esamas lėšas ir jomis disponuoja (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas), privalo užtikrinti bankrutuojančios įmonės turto apsaugą (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 4 punktas), vadovauja įmonės ūkinei komercinei veiklai (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktas), gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, organizuoja ir atlieka visus būtinus bankroto proceso darbus (LR ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 6 punktas). ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis nustato, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Be to, kreditorių susirinkimas turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas), reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka griežtai reglamentuota (ĮBĮ 33 straipsnis).

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtintus jų finansinius reikalavimus (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.). Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius įmonės klausimus, susijusius su tolesniu jos likimu, tiek ir einamuosius klausimus (ĮBĮ 23 straipsnis). Nors bankroto administratorius yra asmuo, turintis teisę savarankiškai atstovauti bankrutuojančiai įmonei, tačiau kreditorių susirinkimas yra aukščiausia kreditorių teisių ir interesų apsaugos forma, leidžianti priimti sprendimus esminiais su jų skolininko – bankrutuojančios įmonės – veikla susijusiais klausimais ir kontroliuoti administratoriaus veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011). Šias funkcijas kreditorių susirinkimas vykdo Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad aukščiau paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad grėsmės teismo nutarties bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimu įvykdymui nėra, nes kreditoriai turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus bankroto administratoriui UAB „Bankrotas“ disponuoti įmonės lėšomis, bankrutavusios įmonės bankroto procesas tam tikram laikotarpiui būtų sustabdytas, todėl gali būti pažeisti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai, bei bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teisės bei teisėti interesai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla, taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties neapibrėžtumas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyviau vykdyti ir užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007, 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2008, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Šiomis teismų praktikoje suformuluotomis nuostatomis nustatyta prioritetinė būtent kreditorių teisių ir interesų apsauga bankroto procedūrose bei operatyvaus bankroto procedūrų vykdymo ir jų užbaigimo, siekiant išvengti teisinių santykių nestabilumo ir teisinio neaiškumo, kuriuos sukelia ilgas bankroto procedūrų vyksmas, nuostata.

Kiti atskirojo skundo argumentai negali turėti reikšmės šioje byloje sprendžiamo procesinio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo teisiniam rezultatui, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                        Artūras Driukas