Pranešėjas: Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-392-332/2011
Teisėja: Edita Gailienė Teisminio proceso Nr.1-86-1-00490-2009-0
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.4.6.9.; 1.1.4.2., 1.2.14.5.1., 2.4.6.; 2.4.7.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 29 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teisėjų Irenos Ivanovienės, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,
gynėjams advokatams Algirdui Juškai, Mindaugui Perminui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir T. B. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendžio, kuriuo:
T. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu bausmes subendrinus apėmimo būdu, T. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2009-07- 28 iki 2009-07-30 – 2 (dvi) dienos, ir suėmimo laikas nuo 2009-07-30 iki 2009-11-30.
T. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 9 d. pagrindu paskirtas bausmes ir Telšių rajono apylinkės teismo 2010-02-07 paskirtą bausmę subendrinus apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu, T. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2009-08-03 iki 2009-08-05 – 2 (dvi) dienos, ir suėmimo laikas nuo 2009-08-05 iki 2009-12-04.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
T. B. ir T. K. nuteisti už tai, kad jie pagal išankstinį susitarimą, pasinaudodami T. B. pusbroliu S. S., dirbančiu AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) regioniniame skyriuje draudimo konsultantu, 2009 m. balandžio mėnesį, turėdami tikslą apgaule gauti draudimo išmoką, tuo tikslu pasinaudodami asocialiai gyvenančiu ir alkoholiu piktnaudžiaujančiu V. M., jiems naudojant psichinę ir fizinę prievartą V. M. atžvilgiu, t. y. reikalaujant grąžinti tariamą skolą ir suduodant į veidą, tikslu sudaryti draudimo sutartį paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą, S. S. įkalbėjo V. M. vardu sudaryti 2009-04-14 draudimo sutartį „Nelaimingų atsitikimų draudimas“ Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ 150 000 Lt sumai, joje T. K., o ne V. M. nurodyti draudimo išmokos gavėju, T. B. liepus V. M. pasirašyti sutarties dokumentus, 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V. M. vardu sumokėjus 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmoką, tikslu priversti V. M. save susižaloti, t. y. sukurti tariamą draudiminį įvykį, 2009-06-08 liepė V. M. sėsti į T. K. automobilį, kad palaužti V. M. valią, davė jam gerti naminės degtinės ir alaus, nuvežė į mišką, esantį Telšių rajone, šalia kelio, vedančio į (duomenys neskelbtini) kaimą, iš automobilio bagažinės paimtą kirvį įdavė V. M. ir jam liepė juo „darytis ką nori“, pasiūlė nusikirsti rankos pirštą, ko eigoje V. M. bijant būti sumuštam, nusikirtus sau kairės rankos nykštį, kas atitinką nesunkų sveikatos sutrikdymą, liepė jam sakyti, jog nykštį nusikirto kapodamas malkas, po ko, 2009-06-09 nusivedė V. M. į AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyrių ir pranešė apie šį neva nelaimingą atsitikimą bei pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką, taip apgaule savo naudai pasikėsino užvaldyti AB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 30 000 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes draudimo bendrovei kilus įtarimui dėl draudimo sutarties turinio, ji kreipėsi į policiją ir išmoka nebuvo išmokėta. Ši T. B. ir T. K. nusikalstama veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. ir 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d..
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. B. prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendį pakeisti: jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., pripažinus kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
Apeliaciniame skunde T. B. nurodo, kad skundžiamas nuosprendis jo atžvilgiu nėra visiškai teisėtas, pagrįstas, ir teisingas. Bylos aplinkybės nėra ištirtos objektyviai ir visapusiškai, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados ne visiškai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, grindžiamos prieštaringais įrodymais, kurie vertinti klaidingai, ir prielaidomis, esminiai pažeista jo teisė į gynybą, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.
Nurodo, kad nuosprendyje įrodytomis pripažintos aplinkybės – kad jis naudojo psichinę ir fizinę prievartą V. M. atžvilgiu, t. y. reikalavo grąžinti tariamą skolą ir sudavė jam į veidą, norėdamas sudaryti draudimo sutartį ir taip privertė V. M. dalyvauti sukčiavime, paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą, 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V. M. vardu sumokėjo 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmoką, kad vežė V. M. į mišką ir privertė susižaloti, nėra patvirtintos visiškai jokiais įrodymais, tokią prielaidą teismas padarė tik iš įrodymų, patvirtinančių V. M. susižalojimą bei draudimo sutarties sudarymą. Pažymi, jog jo dalyvavimo V. M. susižalojime kaip ir kitose nusikalstamos veiklos stadijose nepatvirtina net ir pats nukentėjusysis, nei kiti byloje apklausti asmenys, o, atsižvelgiant į tai, kad pats teismas pripažino aplinkybę, jog V. M. tikrai piktnaudžiauja alkoholiu, apeliantas daro išvadą, kad V. M. galėjo ir neprisiminti, kas ir kokiu būdu padėjo jam susižaloti, nes buvo girtas, todėl toks įrodymų vertinimas nelaikytinas tinkamu.
Nurodo, kad jis savo kaltę dėl dalyvavimo sukčiavime pripažino iš dalies, nes už pagalbą apdraudžiant V. M. jis tikrai tikėjosi naudos iš būsimų išmokų pasidalinimo. Tačiau pradinis sumanymas draudimo sutarties pagalba užsidirbti pinigų, apdraudžiant dažnai sumuštą matomą V. M., buvo visiškai legalus, nes išmokų tikėjomės už realias jo patiriamas smulkias traumas, o savo dalies – už pagalbą apdraudžiant. Apeliantas teigia, kad jis tik prisidėjo tuo, kad suvedė V. M. su draudime dirbančiu pusbroliu S. S. bei vėliau palydėjo nelabai orientuotą V. M. tvarkyti draudimo sutarties procedūras. Apie jokias sutarties sudarymo bei vykdymo smulkmenas nežinojo ir neklausinėjo, manė, V. M. išmokas gaus už lengvas traumas, nes yra dažnai girtas sumušamas, jas ir dalinsis su T. K., kurį planuota nurodyti naudos gavėju, nes V. M. tuo aspektu visiškai nepatikimas. Kad V. M. ketina sunkiai susižaloti tam, kad būtų gauta didesnė išmoka, iki draudimo sutarties pasirašymo jis tikrai nežinojo ir tokiame susitarime bei jo realizavime (V. M. susižalojime) nedalyvavo ir tą patvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje jo parodymus visiškai nepagrįstai įvertino kritiškai kaip neteisingus, kaip kaltinamojo gynybos versiją. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliantas mano, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, jog jis kartu su T. K. naudojant psichinę ir fizinę prievartą V. M. atžvilgiu, t. y. reikalaujant grąžinti tariamą skolą ir suduodant į veidą tikslu sudaryti draudimo sutartį, privertė V. M. dalyvauti sukčiavime, paėmė jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą 2009-05-05 AB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filiale V. M. vardu sumokėjo 186 Lt dydžio pirminę draudimo įmoką, vežė V. M. į mišką ir privertė susižaloti, neatitinka šioje byloje faktiškai nustatytoms aplinkybėms, kadangi nuosprendyje nenurodytas nei vienas jo kaltės įrodymas. Todėl apeliantas mano, kad teismas privalėjo jį išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p, nes jis niekuo neprisidėjo prie V. M. sužalojimo, juo labiau, kad ir pats nukentėjusysis nei jam, nei kam nors kitam jokių pretenzijų dėl sužalojimų nepareiškė ir net nepageidavo būti pripažintas nukentėjusiuoju, o tvirtino susižalojęs pats savo valia. Taip pat mano, kad teismas privalėjo jį išteisinti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., nes realiai jis jokių neteisėtų veiksmų šioje istorijoje neatliko, tik padėjo draugams realizuoti jų neprieštaraujantį įstatymams sumanymą visiškai nesuvokdamas, kad daro nusikaltimą.
Apeliantas nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jo teisė į gynybą buvo pažeista. Byloje visiškai nesant tam teisinių ir faktinių pagrindų bei sąlygų jis buvo sulaikytas ir suimtas, o suvaržius jo teises, buvo daromas psichologinis spaudimas iš tyrėjų pusės verčiant jį prisipažinti. Nebejoja, jog toks pat spaudimas buvo daromas ir kitiems įtariamiesiems, įskaitant ir V. M.. Nurodo, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje jam, kaip ir kitiems, pareikštas įtarimas, kad jis pasikėsino sukčiauti grupėje kartu su T. K., V. M. ir draudime dirbančiu pusbroliu S. S.. Vėliau ikiteisminio tyrimo eigoje V. M. ir S. S. atžvilgiu byla dėl pasikėsinimo sukčiauti buvo nutraukta, nenustačius jų veiksmuose nusikaltimo požymių, taigi teismui dėl pasikėsinimo sukčiauti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d buvo perduoti jis ir T. K.. Jau nagrinėjant bylą teisme, net nepradėjus įrodymų tyrimo, V. M. pripažintas nukentėjusiuoju dėl nesunkaus kūno sužalojimo, o jam (T. B.) ir T. K. pateikti papildomi kaltinimai V. M. sužalojimu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., pripažįstant, kad sukčiauti pasikėsino grupėje iš anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iš jo, T. K. ir S. S., kurio vaidmuo nuosprendyje apibūdintas pakankamai dviprasmiškai – nurodoma, kad „pasinaudodamas savo pusbroliu S. S.“, „įkalbėjo jį“ ir pan. Atsižvelgiant į tai apeliantas mano, kad jis yra nuteistas už nusikalstamus veiksmus, padarytus grupėje, dėl kurių jis Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka nebuvo apkaltintas, tokie įtarimai ar kaltinimai jam nepareikšti ir taip jam buvo atimta galimybė gintis nuo kaltinimų šiuo aspektu.
Apeliantas atkreipia teismo dėmesį ir į teismo išvadų kitais aspektais prieštaringumą. Kaltinamajame akte nurodoma, jog ikiteisminiame tyrime V. M. parodė, kad į mišką, kur jis nusikirto sau pirštą, jį nuvežė T. K. su savo mėlynos spalvos automobiliu „VW Golf“. Tačiau teisme apklausiamas V. M. nepatvirtino, kad vaikinai, grasinę jam, o po to vežę į mišką, buvo jis su T. K.. Be to, paaiškėjo, jog T. K. niekada nėra turėjęs visiškai jokio automobilio ir net neturi vairuotojo pažymėjimo bei nemoka vairuoti automobilio. Nežiūrint šių akivaizdžių ir esminių prieštaravimų, teismas, užuot pripažinęs V. M. parodymus nepatikimais, nuosprendyje nurodo, kad V. M. važiavęs į mišką su kažkokiais vaikinais ir šie liepę jam darytis ką nori, tačiau galutiniame rezultate šių parodymų pagrindu vis vien apkaltino jį ir T. K.. Apeliantas mano, kad tai tik patvirtina išankstinę tyrėjų ir teismo nuostatą dėl jo ir kaltinamojo T. K. kaltės.
Nurodo, kad atsižvelgiant į skunde išdėstytas aplinkybes, jis mano, kad Telšių rajono apylinkės teismas netinkamai įvertino jo veikos turinį, nevisiškai išsamiai išanalizavo baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, o tai turėjo įtakos teisingam nusikalstamų veikų kvalifikavimui bei teisingos bausmės paskyrimui.
Pažymi, kad nuteisdamas jį pagal jam inkriminuotus Lietuvos Respublikos BK str., teismas paskyrė jam labai griežtą – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nors net ir valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras prašė skirti abiem kaltinamiesiems laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymą atidedant, tačiau pirmos instancijos teismas nusprendė kitaip. Nurodo, kad teisingumo principas pirmiausiai suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmę. Mano, kad teismas, skirdamas tokią griežtą bausmę neįvertino tų aplinkybių, jog jis yra labai jauno amžiaus, turi pastovią gyvenamąją vietą, o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo pagrindinis. Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d. nėra sunkus nusikaltimas, kaltu jo padarymu jis prisipažino, todėl bausmės tikslai tikrai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Apeliaciniu skundu T. K. prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2011-06-23 nuosprendį: pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. jį išteisinti, pripažinus kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti.
T. K. skunde nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai nesuprantamu būdu nukentėjusiuoju tapęs V. M. 2009 m. balandžio mėn. apdraudė savo sveikatą AB „(duomenys neskelbtini)“, po to sužalojo save, nusikirsdamas rankos pirštą ir pareikalavo draudimo išmokos. Apeliantas teigia, kad jis prisipažino, jog dalyvavo darant Lietuvos Respublikos BK 22 straipnsio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą t. y. pasikėsinimą sukčiauti, nes kaip naudos gavėjas draudimo sutartyje buvo nurodytas jis. Todėl mano, kad jis turėjo būti teisiamas tik už šią veiką, o ne už V. M. sužalojimą. Nurodo, kad dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytos nusikaltamos veikos jis kaltu niekada neprisipažino, jokių objektyvių įrodymų, kad jis ar kitas nuteistasis T. B. būtų prisidėję prie V. M. sužalojimo nėra.
Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu V. M. parodė, kad jis (T. K.) su savo mėlynos spalvos automobiliu „VW Golf“ nuvežė jį (V. M.) į mišką, kur jis nusikirto sau pirštą. Apeliantas nurodo, kad jis niekada nėra turėjęs jokio automobilio, neturi vairuotojo pažymėjimo ir net nemoka vairuoti automobilio. Nuosprendyje teismas akcentavo, kad V. M. važiavęs į mišką su kažkokiais vaikinais ir šie liepę jam darytis ką nori. Apklausiamas teisme V. M. jau negalėjo patvirtinti, kad vaikinai, grasinę jam, o po to vežę į mišką, buvo jis su T. B.. Mano, kad labai svarbi yra teisme apklausiant V. M. jo pasakyta frazė, kad atvyko kažkokie vaikinai, jis buvo apsvaigęs. Jie nuvežė jį į mišką pasakydami, kad yra apdraustas ir turi nusikirsti pirštą. V. M. teisme pareiškė, kad jis tai padarė savanoriškai. Kiek jam (apeliantui) žinoma, V. M. tikrai piktnaudžiauja alkoholiu, todėl visi – jis, draudikas S. S., T. B. ir V. M. bendrai nusprendė, kad naudos gavėju bus įrašytas ne V. M., o jis (T. K.). Tačiau kokiu būdu ir kada V. M. susižalos, jie nei vienas nežinojo. Kad V. M. galėjo neprisiminti, kas ir kokiu būdu padėjo jam susižaloti, nes dažnai būdavo girtas, netiesiogiai patvirtino ir liudytojai T. A. bei A. B., dirbę AB „(duomenys neskelbtini)“, kai, atvykę iš Vilniaus tirti draudiminio įvykio, negalėjo susikalbėti su V. M. dėl jo girtumo. Be to, V. M. nėra teismo pripažintas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nepakaltinamu, kad tuo pasinaudoję kiti asmenys galėtų būti apkaltinti jo sužalojimu. Apeliantas mano, kad V. M. šioje byloje turi būti tokiu pačiu kaltinamuoju, kaip ir jis su T. B. bei S. S., nes jo savo iniciatyva nusikirstas rankos pirštas buvo kad ir drastiška, tačiau sukčiavimo priemonė draudimo išmokai gauti. Todėl apeliantas prašo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. jį išteisinti.
Ikiteisminio tyrimo pradžios, po to ir teisme buvo pažeidžiamos jo teisės. Nors jis niekur nesislapstė, tačiau atvykęs į policijos komisariatą duoti parodymų, jis buvo sulaikytas, o po to ir keturiems mėnesiams suimtas. Mano, kad ši griežčiausia kardomoji priemonė jam buvo skirta kaip įbauginimo įrankis kitiems dviem šio nusikaltimo dalyviams – V. M. ir S. S., siekiant parodyti, kas gali atsitikti neklausant pareigūnų nurodymų. Kaip to patvirtinimas yra ir ta aplinkybė, kad vėliau ikiteisminio tyrimo eigoje byla dėl pasikėsinimo sukčiauti V. M. ir S. S. atžvilgiu buvo nutraukta, jie liko byloje tik liudytojais. O jau pradėjus nagrinėti bylą teisme , net nepradėjus įrodymų tyrimo, V. M. buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl nesunkaus kūno sužalojimo, o jam (T. K.) ir T. B. buvo pareikšti papildomi įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p..
Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., nurodant, kad sukčiauti pasikėsinome grupėje iš anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iš jo, T. B. ir S. S., tačiau būtent nuo tokio kaltinimo gintis jis negalėjo, nes ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir byla perduota į teismą tik su dviem įtariamaisiais – juo ir T. B.. S. S. atžvilgiu teisminis tyrimas yra pradėtas tik po nuosprendžio jiems paskelbimo, o vienas iš jų bendros sukčiavimo schemos dalyvių – V. M. apskritai byloje tapo nukentėjusiuoju.
Mano, kad akivaizdus teismo nuosprendyje padarytų išvadų prieštaringumas yra ir tai, kad teisme V. M. parodė, kad į mišką jį vežė nepažįstami vaikinai, o apkaltinti yra jis su T. B.. Nors iš vienos pusės V. M. parodymai teismo yra pripažįstami kaip žmogaus, piktnaudžiaujančio alkoholiu, taigi nepatikimi, iš kitos pusės teismas panaudoja juos jo ir T. B. apkaltinimui. Teigia, kad V. M. kaip priežastį, dėl kurios jis nusikirto pirštą, nurodo tai, kad jis bijojo būti tų nepažįstamų vaikinų sumuštas. Logiškai yra visiškai neadekvati baimė būti sumuštam (galbūt) nuo piršto nusikirtimo. Taip pat niekas V. M. netrukdė kreiptis į policiją ar kitus teisėsaugos pareigūnus dėl grasinimų jam ir jo sugyventinei, tačiau jis to nedarė.
Nurodo, kad valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras prašė skirti jiems laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymą atidedant, tačiau pirmos instancijos teismas nusprendė kitaip. Nurodo, kad jis po šio nusikaltimo padarė tinkamas išvadas, tai parodo ta aplinkybė, kad nuo šios veikos padarymo praėjo jau daugiau kaip du metai, jokių kitų nusikalstamų veikų jis nepadarė, oficialiai dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbovietėje charakterizuojamas gerai. Teigia, kad nusikaltimas nebuvo baigtas, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, žala AB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo ir bendrovės atstovai pretenzijų neturėjo. Dėl V. M. sužalojimo kaltų apskritai negali būti, mano, kad jis susižalojo pats, sąmoningai siekdamas gauti neteisėtą draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. (Pasikėsinimas sukčiauti) yra nesunkus nusikaltimas, kurio padarymu jis prisipažino, todėl mano, kad bausmės tikslai tikrai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų T. B. ir T. K. gynėjai prašė tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų T. B. ir T. K. apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apeliantų T. B. ir T. K. nusikalstamus veiksmus.
Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., neginčija, tačiau neigia padarę Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytą nusikalstamą veiką, prašo juos dėl šios veikos išteisinti ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtų bausmių vykdymą atidėti.
Dėl T. B. ir T. K. kaltės padarius BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytą nusikaltimą
Pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino asmenį dėl savanaudiškų paskatų. Pagal teismų praktiką, nusikaltimas laikomas padarytas dėl savanaudiškų paskatų, kai jis padaromas siekiant turėti iš tam tikros neteisėtos veikos kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.).
Priimdamas T. B. ir T. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį dėl Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. M. parodymais, iš dalies – pačių nuteistųjų T. B. ir T. K. bei liudytojų S. S., L. B., A. B. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai įvertino įrodymų visumą.
Iš nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad jis apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė esmines jo sužalojimo aplinkybes, t. y., kad pas jį atvyko T. B. ir T. K. ir liepė važiuoti kartu, sakydami, kad jie apdraudė nukentėjusįjį, tam panaudojo savo pinigus, todėl reikia važiuoti į mišką. Važiuojant nukentėjusiajam davė gerti alkoholinius gėrimus. Nuvažiavus į mišką, vienas iš vaikinų, ištraukė kirvį ir nurodė nukentėjusiajam su juo darytis, ką nori, pasiūlydami nusikirsti rankos nykštį. Todėl nukentėjusysis paėmęs kirvį, bijodamas, kad vaikinai nesumuštų, ant kelmo nusikirto kairės rankos nykštį, tada jie užrišo ranką kažkokiu megztiniu ir nuvežė į ligoninę, liepdami sakyti, kad nykštį nusikirto kapodamas malkas. Nukentėjusysis nurodė, kad jis nuteistųjų niekada neprašė jo apdrausti, nes neturėjo pinigų (1 t. 119-120, 132-134 b. l.).
Aplinkybes, kad V. M. iš namų išsivežė du vaikinai, V. M. grįžo paryčiais subintuotu pirštu ir pasakė, kad pats nusikirto pirštą, bet kodėl neaiškino, patvirtino ir liudytoja L. B. (3 t. 147, 148 b. l.).
Akistatos su T. K. metu V. M. nurodė, kad važiuojnat į mišką jis vartojo alkoholinius gėrimus, automobilį vairavo T. K., kuris dalyvavo ir jam (V. M.) susižalojant pirštą miške, kad jis pats nusikirto pirštą, nes vaikinai, kurie su juo buvo miške nurodė pačiam pasirinkti kaip susižaloti, kad jis nebūtų jiems skoloje, kad T. K. vairuotas automobilis jo laukė ir prie ligoninės priimamojo skyriaus, kol jam subintavo pirštą, (2 t. 31-35 b. l.).
Tai, kad V. M. prisipažino nusikirtęs sau pirštą dėl to, kad buvo kažkam skolingas nurodė ir liudytojas A. B. (3 t. 148, 149 b. l.).
Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad jis dirba draudimo agentu ir apdraudė V. M. nuo nelaimingų atsitikimų, kad dėl draudimo sutarties tarėsi su T. B. ir T. K., kad T. B. jam papasakojo, kad V. M. pats nusikirs sau pirštą, kad gautų draudimo išmoką (1 t. 144, 145 b. l.).
T. B. ir T. K. apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad apdrausdami V. M. ir tvarkydami jo draudimo reikalus, jie tikėjosi naudos, t. y. dalintis draudimo išmokas (3 t. 188, 189 b. l.). Akistatos protokolai taip pat liudija, kad T. B. ir T. K. dalyvavo tvarkant V. M. draudimo reikalus (1 t. 173-176 b. l., 2 t. 31-35 b. l.).
VšĮ Telšių apskrities ligoninės pažymoje nurodyta, kad V. M. kreipėsi į ligoninę ir nurodė, jog jis 2009-06-08 kirviu nusikirto kairės rankos pirmą pirštą, jam nustatytas sunkus 3,30 promilių girtumo laipsnis (1 t. 52 b. l.), specialisto išvadoje Nr. G 332/09 (07) nurodyta, kad dėl nukirsto kairės rankos nykščio V. M. neteko 15 proc. darbingumo, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t. 53, 54 b. l.).
Vertinant išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinamieji T. B. ir T. K. fizinės ir psichinės prievartos pagalba priversdami V. M. save susižaloti, t. y. sukurti tariamą draudiminį įvykį, siekdami už tai gauti draudimo išmoką T. K. naudai, palauždami piktnaudžiaujančio alkoholiu nukentėjusiojo V. M. valią duodami išgerti apie 2 l naminės degtinės ir alaus, nuveždami į mišką, įduodami kirvį ir liepdami V. M. „darytis ką nori“, pasiūlydami nusikirsti rankos pirštą, palauždami jo valią, kaip nurodė V. M., kad jis bijojo būti ne tik sumuštas, bet ir galimai nužudytas („likti be galvos“), dėl ko nusikirto sau kairės rankos nykštį, nesunkiai dėl savanaudiškų paskatų sutrikdė V. M. sveikatą, dėl ko jis neteko 15 proc. bendrojo darbingumo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina nuteistųjų T. B. ir T. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p.. Todėl T. B. ir T. K. apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jie prisidėjo prie V. M. sužalojimo, yra nepagrįsti ir atmestini. Nors nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad T. K. niekada nėra turėjęs jokio automobilio ir net neturi vairuotojo pažymėjimo bei nemoka vairuoti automobilio, tačiau šie nuteistųjų teiginiai yra paneigti nukentėjusiojo V. M. parodymais, kuris nurodė, kad važiuojnat į mišką automobilį vairavo T. K.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo asmens parodymai yra nuoseklūs, nukentėjusysis davė analogiškus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, aplinkybė, kad asmuo neturi vairuotojo pažymėjimo dar neįrodo, kad jis nemoka vairuoti automobilio.
Nuteistieji T. B. ir T. K., apeliaciniame skunde tvirtina, kad skundžiamu nuosprendžiu jie pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 9 p., 22 str. 1 d ir 182 str. 1 d., pripažįstant, kad sukčiauti pasikėsino grupėje iš anksto susitarusių asmenų, susidedančioje iš jų ir S. S., tačiau mano, kad jie Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka nebuvo apkaltinti, tokie įtarimai ar kaltinimai jiems nepareikšti ir taip jiems buvo atimta galimybė gintis nuo kaltinimų šiuo aspektu. Šie nuteistųjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad surašius kaltinamąjį aktą baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota, kaltinant T. B. ir T. K., kad jie pagal išankstinį susitarimą, pasinaudodami T. B. pusbroliu S. S., apgaule savo naudai pasikėsino užvaldyti AB „Lietuvos draudimas“ turtą. Su jiems pareikštais kaltinimais padarius šią nusikalstamą veiką, T. B. ir T. K. buvo supažindinti ir apklausti (2 t. 175-178 b. l.). Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad T. B. ir T. K. nebuvo pareikštas kaltinimas pasikėsinus sukčiauti grupėje iš anksto susitarusių asmenų (3 t. 2-9 b. l.), bylos nagrinėjimo procese prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, ši aplinkybė jiems taip pat nebuvo inkriminuota (3 t. 99, 100 b. l.). Todėl teismas daro išvadą, kad nuteistųjų teisės į gynybą – žinoti kuo yra kaltinamas ir duoti parodymus pagal pareikštą kaltinimą nebuvo pažeista.
Kiti T. B. ir T. K. apeliacinių skundų argumentai, kad nesant tam teisinių ir faktinių pagrindų bei sąlygų juos sulaikius ir suėmus, jiems buvo daromas psichologinis spaudimas iš tyrėjų pusės, kad kardomosios priemonės paskyrimas buvo įbauginimo įrankis kitiems dviem nusikaltimo dalyviams, yra deklaratyvūs teiginiai, kurių nepatvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nuteistiesiems T. B. ir T. K. paskirtos bausmės ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo
Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems T. B. ir T. K. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Skirdamas nuteistiesiems bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad jie padarė vieną apysunkį ir pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, nusikalto būdami anksčiau būdami atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, neišnykus teistumui, ir pagrįstai konstatavo, jog T. B. ir T. K. yra linkę daryti nusikalstamas veikas, naudoti smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, išvadų nedaro, veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų, V. M. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas pasinaudojant jo, kaip socialiai nestabilaus asmens padėtimi, drastišku būdu. Apylinkės teismas taip pat nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems paskiriant laivės atėmimo bausmes.
Bylos duomenys liudija, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais T. B. ir T. K. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, T. B. buvo paskirta švelnesnės bausmės negu laisvės atėmimas (2 t. 2, 66 b. l.), tačiau tai nuteistiesiems teigiamo poveikio nepadarė, jie toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.
Apeliantai skundais prašo atidėti jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip trejiems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Įstatymas suteikia teismui teisę, tačiau neįpareigoja taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, bei įvertinus tai, kad ankstesniais nuosprendžiais T. B. ir T. K. buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tai nuteistiesiems teigiamo poveikio nepadarė, nes po to pastarieji toliau darė nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteisti (2 t. 2, 66 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymas apeliantams, kolegijos nuomone, yra netikslingas Lietuvos Respublikos BK 41 str. prasme.
T. B. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra labai jauno amžiaus, turi pastovią gyvenamąją vietą, o jo vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo pagrindinis, kad Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. nėra sunkus nusikaltimas, kaltu jo padarymu jis prisipažino, o T. K. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis po šių nusikaltimų padarė tinkamas išvadas, nuo šios veikos padarymo praėjo jau daugiau kaip du metai, jokių kitų nusikalstamų veikų jis nepadarė, oficialiai dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbovietėje charakterizuojamas gerai, žala AB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta nebuvo ir bendrovės atstovai pretenzijų neturėjo, Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. yra nesunkus nusikaltimas, kurio padarymu jis prisipažino, yra svarbios, tačiau nėra pakankamas pagrindas taikyti nutiestiesiems Lietuvos Reespublikos BK 75 str. nuostatas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežtos, apylinkės teismo skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistųjų apeliacinių skundų tenkinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
atmesti nuteistųjų T. K. ir T. B. apeliacinius skundus.
Kolegijos pirmininkas Raimundas Jurgaitis
Teisėjai Irena Ivanovienė
Vidmantas Mylė