Civilinė byla Nr. 2-470-868/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34260-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 22 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vanda Višnevska,

sekretoriaujant Agnei Ūzaitei,

dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui advokatui Mariui Bagdonui,

atsakovo UAB „Transtira“ atstovei advokatei Gintarei Raišutienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo M. B..

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 15 120,62 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, jog 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje dėl M. B., vairavusio transporto priemonę VOLVO FH, v. n. DDT 975, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Pažymėjo, jog M. B. buvo atsakovo samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo atsakingas už transporto priemonės VOLVO FH, v. n. DDT 975, valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FH, v. n. DDT 975, nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tuo atveju, kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarybos Vidaus nuostatais, administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusios neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Italijoje ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, bei vadovaudamasis Nacionalinių draudikų biurų tarybos Vidaus nuostatais, eismo įvykio valstybės – Italijos nacionalinis draudikų biuras (UFFICIO CENTRALE ITALIANO (U.C.I.)) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 15 120,62 Eur sumai Lietuvos draudikų biurui. Ieškovas sumokėjo 15 120,62 Eur sumą. Ieškovas raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas grąžinti Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo dienos reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad dar 2014 metais Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-3768-728/2014, kurioje ieškovas reikalavo dėl to paties 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio patirtos žalos atlyginimo. Minėtoje byloje atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog įvykio dienai atsakovo transporto priemonės VOLVO FH, v. n. DDT 975, valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu buvo apdrausta draudimo bendrovėje „Rosgosstrach“. Ieškovas ir atsakovas minėtą ginčą išsprendė taikiai. Pagal 2014 m. rugsėjo 1 d. sudarytą taikos sutartį ieškovui buvo išmokėta 5 856,40 Eur suma dėl 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio. Minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta dalinė atsakovo civilinė atsakomybė (50 proc.). Be to, šalių pasirašytos taikos sutarties 10 punkte įtvirtinta, jog vėl kreiptis dėl to paties ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Todėl neaišku, kodėl ieškovas vėl reikalauja atlyginti dėl 2012 m. gegužės 14 d. atsiradusią žalą jos nepagrindęs jokiais dokumentais. Iš ieškovo pateikto Italijos Moncos taikos teisėjo biuro 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta, jog dėl 2012 m. gegužės 14 d. įvykio kaltas tik M. B., neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių atsakovo darbuotojas pripažintas vieninteliu atsakingu. Pažymėjo, jog ieškovas neinformavo nei atsakovo, nei trečiojo asmens apie pradėtą teisminį procesą Italijoje dėl ginčo įvykio, todėl atsakovas neturėjo galimybės dalyvauti procese ir tinkamai gintis. Ieškovas, reikšdamas naują reikalavimą atsakovui dėl to paties įvykio, turi pareigą įrodyti atsakovo atsakomybės sąlygas (įskaitant žalos faktą ir dydį), tačiau nepateikti reikalaujamas atlyginti sumas patvirtinantys dokumentai.

Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo M. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad automobilis Fiat Ducato iš greitėjimo juostos autostrados įvažiavo priešais jo vairuojamą vilkiką „Volvo“. Ir staigiai susdabdžius transporto priemonę, kuri važiavo prieš automobilį „Fiat Ducato“, jis nespėjo sustabdyti ir truputį atsitrenkė į „Fiat Ducato“. Buvo sugadintas žibintas ir lanžeronas. Didelių pažeidimų nebuvo, taip pat nebuvo sveikatos sutrikdymo, todėl iškvietė Kelininkus, tai yra pareigūnus, kurie administruoja šį kelio ruožą. Jie užpildė deklaraciją. Kelininkai taip pat nubreižė schemą. Jis nufotografavo abi transporto priemones. Po pusės valandos išsiskirstė. Jis tuo metu važiavo apie 30-40 km/ val. greičiu. Buvo spūstis, visos transporto priemonės važiavo lėtai. Apgadintoje transporto priemonėje, t.y. „Fiat Ducato“, buvo 2 asmenys, moteris ir vyras. Kiek prisimena, į vieną pusę buvo 5-6 juostos. Tai yra miesto aplinkelis. Jis buvo 1 juostoje, lėčiausioje.

Ieškinys tenkintinas.          

           Byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje dėl trečiojo asmens M. B., vairavusio transporto priemonę „Volvo FH“, valstyb. Nr. DD T975, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Įvykio metu buvo sugadinta transporto priemonė FIAT DUCATO, valst. Nr. EL697DD, bei sužalota vairuotoja Roberta Iuvara. Eismo įvykio valstybės – Italijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 15 120,62 Eur sumai ieškovui. Ieškovas, išmokėjęs Italijos nacionaliniam drauko biurui 15 120,62 Eur sumą, reiškia regresinį reikalavimą atsakovei.

             Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kai Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Italijos) transporto priemonių draudikų biurui reikalaujamą sumą, pareiškė regresinį reikalavimą dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės valdytojo.

        Atsakovė kategoriškai su ieškiniu nesutinka. Atkerta, kad šalys jau 2014 metais nurodytą ginčą išsprendė taikiai, tai yra atsakovė ieškovui sumokėjo 5 856,40 Eur sumą dėl 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykio, o kitų žalos dydžio pagrįstumo ieškovė neįrodė.

             Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) 1 str. šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 str. 1 d., kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 str. 4 d.). Pagal Vidaus nuostatų 6 str. 1 d. kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

      Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

     Atitinkamai TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

               Dėl atsakovės atsikirtimo, jog ji turėjo Rusijos draudimo įmonės išduotą žaliąją kortelę

               Iš civilinės bylos Nr. 2-3768-728/2014 (1 t., b.l. 99-101) matyti, kad laikotarpiu nuo 2011-08-30 iki 2012-08-29 transporto priemonė VOLVO FH, registracijos Nr. YV2AS02A87B477607, buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ROSGOSSTRACH „Rosgosstrach“ Ltd. Tačiau kasacinio teismo nutartyse yra konstatuota, jog Lietuvoje registruotos transporto priemonės, dėl kurių yra išduoti užsienio draudikų draudimo polisai, laikytinos neapdraustomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-15 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017, 24-30 punktai). Pažymėtina, kad šiuo atveju vilkiką apdraudusi Rusijos draudimo bendrovės neatitinka TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko sąvokos, ji nėra Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, taip pat nėra užsienio draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, taigi nėra ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narė, todėl jos išduota žalioji kortelė, kuria remiasi atsakovė, nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas taip pat neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 dalies ir 8 dalies reikalavimų.

Dėl Moncos taikos teisėjų sprendimų vertinimo

 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją – bylą dėl regresinio reikalavimo – nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.

 Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

Nagrinėjamoje byloje yra Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimai: - bei kai kurie pagrindiniai procesiniai dokumentai iš civilininių bylų, kuriuose buvo priimti nurodyti sprendimai (3 t., b.l. 121-236, 4 t., b.l. 42-233).

 Pagal formuojamą teismų praktiką Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjų sprendimai yra rašytiniai įrodymai, nes atsakovė nagrinėjant nurodytas civilines bylas nedalyvavo (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis, 197 strapsnio 1 dalis) (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-743-431/2021, 21 punktas).

Dėl ieškovo teisės reikšti reikalavimus atsakovei

Byloje nustatyta, kad pagal Biurų tarybos vidaus nuostatas, eismo įvykio vietos draudikų biuras išmokėjęs trečiajam nukentėjusiam dėl eismo įvykio asmeniui nuostolių atlyginimus bei kitas išmokas turi teisę reikalauti išmokėtas sumas iš Lietuvos Respublikos transporto primonių draudikų biuro, t.y. ieškovo. Tačiau teismų praktika numato, kad jeigu atsakovė nebuvo informuota apie žalos administravimą ir kitus veiksmus, susijusius su žalos nustatymu ir/ar priteisimo, tai atsakovė turi teisę ginčyti žalos susidarymo aplinkybes bei žalos dydžius.

Byloje nustatyta, kad 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens M. B. kaltės, nes jis pažeidė Italijos Respublikos Kelių eismo taisyklių 149 strapsnį.  Atsakovė byloje neįrodė, kad eismo įvykis įvyko ir dėl nukentejusios Roberta Iuvara neteisėtų veiksmų, t. y. byloje nenustatyta, kad Roberta Iuvara pažeidė Italijos Respublikos Kelių eismo taisykles, arba pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir apdairiai. Iš nuoseklių trečiojo asmens M. B. paaiškinimų teismo posėdžio metu bei rašytinės bylos madžiagos, taip pat iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad tik automobilis „Fiat Ducato“ eismo įvykio metu buvo sugadintas. Tai patvirtina, kad tik Volvo vairuotojas M. B. nesilaikė reikiamo atstumo nuo priešais važiuojančios transportos priemonės, šiuo atveju nuo automobilio „Fiat Ducato“, dėl to ir įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta ir transporto priemonė, ir nukeltejusioji Roberta Iuvara patyrė sužalojimų. Apie tai, kad transporto priemonė „Fiat Ducato“ buvo sugadinta ir nukentėjusioji Roberta Iuvara patyrė sužalojimų, duomenų buvo jau civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014. Tačiau toje byloje ieškovas prašė tik 50 proc. dėl eismo įvykio patirtų išlaidų, nes tokio dydžio nuostolių reikalavo pirmiau Italijos nacionalinis draudikų biuras iš ieškovo, Lietuvos nacionalinio draudikų biuro. Vėliau dėl Italijos įvykusių teisminių procesų atsirado kitų išlaidų. Be to, pažymėtina, kad ir Italijos teismai nustatė, kad dėl 2012 metų eismo įvykio yra kaltas tik „Volvo“ vairuotojas M. B.. Todėl teismas sprendžia, kad byloje nustatyti atsakovės neteisėti veikamsi, nes vairuotojas M. B. įvykio metu dirbo pas atsakovę (CK 6.246 str.).

 Įvykusio eismo įvykio metu transporto priemonė patyrė sugadinimų ir pagrįstai ieškovas už patirtus transporto priemonės sugadinimus šias lėšas prašo priteisti iš atsakovės. Teismas nesutinka, kad yra pagrindas išlaidų dydį sumažinti, atsižvelgiant į atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus (5 t., b. l. 6-9), nes atsakovė pateikė įrodymus, koks galėjo būti paskaičiuotas žalos dydis Lietuvoje, o faktiškais eismo įvykis įvyko Italijoje. Italijoje neabejotinai remonto ir automobilių dalių kainos yra visiškai kitokios negu Lietuvoje. Taip pat teismas nesutinka su atsakovės atsikirtimais, kad nukentėjusioji Roberta Iuvara nepatyrė sveikatos sužalojimų, arba dėl patirtų sužalojimų išlaidos turi būti ženkliai sumažintos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp jų ir Italijos teismo sprendimas, patvirtina, kad dėl Roberta Iuvara patirtų sužalojimų pasisakė net teismo ekspertas, todėl teismas nesutinka su atsakovės argumentais dėl šių nuostolių dydžio nepagrįstumo.

Taip pat teismas daro išvadą, kad yra pagrindas pritesti ir visas kitas išlaidas, kurios yra nustatytos Italijos teismo sprendimuose bei kurias faktiškai patyrė Italijos draudikų biuras. Nes, kaip nustatyta byloje, atsakovo transporto priemonė „Volvo“ 2021 metais neturėjo galiojančio transporto priemonės valdytojo civilinio draudimo, todėl visas iašlaidas dėl eismo įvykio turėjo pirmiau padengti Italijos draudikų biuras, o vėliau pagrįstai šias išlaidas ieškovas prašo priteisti iš atsakovės (CPK 178 strapsnis).

Dėl žalos dydžio

Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjo biuro teisėjo Dr. Roberto Ambrosini 2016 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 925/16 (civ. bylos reg. Nr. 3595/2014), kuriuoje ieškovas Maggiori Rent Car SRL, atsakovas U.C.I. Italijos automobilių draudikų biuras, nustatyta, kad už nagrinėjamojo eisimo įvykio sukėlimą atsakomybė tenka išskirtinai ponui M. B., vairavusiam trapsnorto priemonę „Volvo FH“, valst. Nr. DDT975, iš dalies patenkintas ieškinys ir priteistos iš atsakovės U.C.I. Italijos automobilių draudikų biuro šios sumos: 2 772,46 Eur suma, bei palūkanos nuo iš naujo apskaičiuotos sumos, skaičiuojant jas nuo žalos padarymo iki visiško atsiskaitymo dienos, taip pat įstatymų nustastyta tvarka atlyginti ginčo išlaidas, kurios sudaro iš viso 1 372,58 Eur, iš kurių 167,58 Eur už neapmokėstinamas išankstines rinkliavas ir 1205 Eur už suteiktas profesines paslaugas, taip pat 15 proc. bendrųjų išlaidų, PVM ir įmokas į advokatų soc. draudimo kasą (1 t., b.l. 56-72).

Italijos Respublikos Moncos taikos teisėjo biuro teisėjos Annos Pedrazzini 2015 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr.1851/15 (civ. bylos reg. Nr. 656/2014), kuriuoje ieškovė Iuvara Roberta, atsakovai UCI Ribotos atsakomybės konsorciumas „Automobilių draudikų biuras“ ir VAS Sampo Banko Lizingas. „Maggiori Rent Car SRL“, atsakovas U.C.I. Italijos automobilių draudikų biuras, nustatyta, kad atsakomybė už nagrinėjamojo eisimo įvykio sukėlimą pristkiriama išskirtinai ponui M. B., „VAS Sampo banko Lizangas“ priklausančio transporto priemonės vairuotojui, todėl atsakovams priteisima solidariai 1922,76 Eur, neįskaitant delspinigių, skaičiujamų nuo reikalavimo pateikimo dienos iki kompensacijos sumokėjimo; bei bylinėjimosi išlaidos, kurių bendra suma sudaro 1 140 Eur, iš kurių 140 Eur išlaidų ir 1000 Eur honorarui ieškovės advokatei, o taip pat priteisia sumokėti, kaip nustatyta įstatymuose, vienkartinę išmoką, kuri sudaro 15 proc. honoraro sumos, 4 proc. dydžio įmoką į soc. draudimo kasą ir 22 proc. PVM; taip pat priteisė atsakovams sumokėti nepriklausomo eksperto samdymo išlaidas, kurios iš viso sudaro 400 Eur plius PVM (1 t., b.l. 154-166).

             Ieškovas į bylą pateikė rašytinius paaiškinimus (5 t., b.l. 33-34), kuriuose jis ašikiai nurodo, kokias sumas ir už ką prašo priteisti iš atsakovės, o būtent:

6274,52 Eur, t.y. 2016-01-25 pateiktas Italijos Biuro reikalavimas (1 t. b.l. 33-34 ). Minėtas reikalavimas susideda iš: 3868,90 EUR nukentėjusios patirta asmens žala ir jo advokato išlaidos + 1825,28 EUR Italijos biuro teisininkų išlaidos + 580,34 EUR žalos administravimo mokestis).

Žala kyla iš 1851/2015 teismo sprendimo. Teismo sprendimas yra pateiktas byloje (1 t., b. l. 154-168). Teismo procese pateiktos medicininės pažymos (1 t., b. l. 173-182):

-       3868,90 Eur (2350,26 EUR kompensacija Iuvarai ir 1518,64 EUR jos advokato išlaidos; Biuro 2021-04-20 rašto S-5801-21-(4.11.) 3 priedo 52, 54-59 l.)

-       1825,28 Eur Italijos nacionalinio draudikų biuro teisinės išlaidos (1 t., b. l. 41-43, 46, 48; Biuro 2021-04-20 rašto Nr. S-5801-21-(4.11.) 3 priedo 23-24 1.) 1825,28 EUR suma susideda iš šių sumų: 227,53 Eur + 713,70 Eur + 101,40 Eur + 244 Eur+ 538,65 Eur (1 t., b. l. 41-43, 46, 48; Biuro 2021-04-20 rašto Nr. S-5801-21-(4.11.) 3 priedo 23-24 1.).

        Rašytiniuse paaškinimuose nurodyta, kad iš viso ieškovas prašo priteisti  15 120,62 Eur nuostolių atlyginimo, taip kaip nurodyta ieškinyje.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl atsakovės darbuotojo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 15 120,62 Eur žalos. Tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovė turėtų galiojantį transporto priemonės valdytojų civilinį draudimą, tai ieškovas nepatirtų nurodytos žalos (CK 6.245 - 6.249 straipsniai). Todėl ieškovo reikalavimas dėl 15 120,62 Eur nuostolių priteisimo tenkinamas (CPK 178 strapsnis).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

             Patenkinus ieškovo pagrindinį reikalavimą yra pagrindas priteisti iš atsakovės 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-09-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).

   Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 454 Eur Eur žyminio mokesčio (1 t., b.l. 26), 324,19 Eur už verimus (1 t., b.l. 22,25), 90,13 Eur už vertimus (1 t., b.l. 188, 189), 19,40 Eur už vertimus (1 t., b.l. 190-191),12,28 Eur už vertimus (2 t., b.l. 21), 1 925,87 Eur už vertimus (4 t., b. l. 38- 41), 32,83 Eur už vertimus (5 t., b. l. 13-16), iš viso 2 858,70 Eur. Patenkinus ieškinį visiškai šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės ieškovui (civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Patenkinus ieškovo ieškinį iš atsakovės priteisiama 40,73 Eur pašto išlaidų (civilinio proceso kodekso 96 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 264, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

 n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ , j. a. k. 122282884, 15 120,62 Eur (penkiolika tūkstančių vienas šimtas dvidešimt Eur 62 ct) nuostolių atlyginimo, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 15 120,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 858,70 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt aštuonis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, j. a. k. 125709291.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ , j. a. k. 122282884, 40,73 Eur (keturisdešimt Eur 73 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                         Vanda Višnevska