Civilinė byla Nr. e2A-124-1097/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00327-2025-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.8.11.1; 3.2.4.11; 3.2.8.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Line“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIA 3L PL“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prima Line“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VIA 3L PL“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo, nesąžiningo konkuravimo ir nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIA 3L PL“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Prima Line“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Prima Line“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „VIA 3L LT“ dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo ir nesąžiningo atsakovės konkuravimo, prašydama: 1) pripažinti atsakovės atliktą vienašalį šalių sudarytos Vežimų organizavimo sutarties Nr. TLT2016.01.04 nutraukimą su ieškove neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovės 144 961,92 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą, 12 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. sausio 4 d. šalys sudarė vežimų organizavimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo, gavusi atsakovės užsakymą krovinio vežimui, pateikti tinkamas kroviniui vežti transporto priemones, nugabenti jai perduotą krovinį į paskirties vietas Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijoje ir perduoti jį gavėjui, o atsakovė už krovinių vežimo paslaugas įsipareigojo sumokėti ieškovei sutartyje ir jos prieduose nustatytą atlyginimą. Sutarties 1.2 papunktyje šalys susitarė, kad sutartis yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu sudaromos vienkartinės krovinio vežimo sutartys dėl konkrečių krovinių vežimo. Sutarties 6.3 papunktyje įtvirtinta, kad bet kuri šalis vienašališkai gali nutraukti sutartį, jeigu sutarties vykdymas abejoms šalims yra nebenaudingas, įspėjusi kitą šalį rašytiniu pranešimu prieš 6 mėn. 2024 m. rugpjūčio 14 d. ieškovė el. paštu gavo atsakovės pranešimą, 2024 m. rugpjūčio 26 d. – patikslintą pranešimą, dėl vežimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo. Pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. nutraukia vežimo sutartį, argumentuodama, jog ieškovė nekokybiškai teikė paslaugas, dėl prekių pristatymo vėlavimo ar nepristatymo atsakovė turėjo kompensuoti klientams jų nuostolius, siuntas nukreipti kitiems vežėjams, dėl to patirdama papildomas išlaidas ir nuostolius, viršijančius 20 000 Eur; atsakovė nurodė, kad, siekdama užtikrinti paslaugų klientams tęstinumą ir kokybę, nusprendė atsisakyti ieškovės paslaugų ir pervežimo paslaugas organizuoti savo resursais.

3.       Ieškovė argumentavo, kad atsakovės atliktas sutarties nutraukimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, atsakovės nurodytos sutarties nutraukimo priežastys yra fiktyvios, atsakovė nesilaikė sutartyje nustatytos jos nutraukimo tvarkos, t. y. nesilaikė 6 mėn. pranešimo apie sutarties nutraukimą termino. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – neteisėto sutarties nutraukimo, be kita ko, nesilaikant sutartyje numatyto pranešimo apie sutarties nutraukimą termino, atsakovė patyrė 144 961,92 Eur nuostolių – negautų pajamų, kurias ieškovė būtų gavusi, jei atsakovė būtų laikiusis sutartyje numatyto jos nutraukimo termino ir šiuo laikotarpiu vykdžiusi savo įsipareigojimus pagal vežimo sutartį. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė neteisėtais aktyviais veiksmais nuviliojo 4 ieškovės darbuotojus, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam draudimui atlikti sąžiningą ūkio subjektų veiklos konkurenciją pažeidžiančius veiksmus, pasireiškiančius konkuruojančio ūkio darbuotojų perviliojimu.

4.       Atsakovė UAB „VIA 3L LT“ prašė ieškinį atmesti, argumentuodama, kad ieškovė netinkamai vykdė sutartį – vėluodavo pristatyti krovinius arba jų nepristatydavo (atsisakydavo paimti), nevykdė sutarties 3.1.9 papunktyje nustatytos pareigos informuoti atsakovę ir krovinių gavėjus apie vėlavimus. Atsakovė paaiškino, kad šalys sutarties 1 priede susitarė naudoti Track-POD sistemą, pagal kurią, pristatydama siuntas, ieškovė turėjo deklaruoti vadinamuosius ePOD dokumentus (angl. electronic proof of delivery; liet. elektroninis pristatymo įrodymas) (toliau – ePOD); atsižvelgiant į tai, jeigu siunta Track-POD sistemoje buvo pažymėta kaip pristatyta, o iš tikrųjų nebuvo pristatyta, atsakovė apie vėlavimą galėjo sužinoti tik tuo atveju, jeigu dėl to tiesiogiai pasiskųsdavo krovinio laiku negavęs klientas. Klientams pasiskundus, atsakovei paaiškėjo, kad ieškovė klastojo ePOD duomenis – fiksuodavo, kad krovinys pristatytas, nors pristatytas dar nebūdavo, būdavo pristatomos vėliau. Sutartimi šalys taip pat nustatė jos vykdymo kokybės vertinimo matą – vadinamąjį „Difot“ (angl. delivery in full, on time; liet. pilni pristatymai laiku) (toliau – „Difot“). „Difot“ apskaičiuojamas kaip visų atsakovės užsakytų siuntų ir ieškovės klaidų vykdant jų pristatymus santykis, klaidos – tai vėlavimai, nepristatymai, trūkumai, neleistino elgesio pavyzdžiai ir kiti sutarties 2022 m. balandžio 1 d. priedo Nr. 1 7.4 papunktyje nurodyti atvejai. Šalių susitarimu nustatyta, kad siektinas „Difot“ yra 99,5 proc., minimalus leistinas – 99 proc., o už 99 proc. nesiekiantį „Difot“ taikoma 2 proc. bauda (minusinis bonusas). Dėl vėlavimų ir nepristatymų ieškovė ėmė nepasiekti šalių sutartimi nustatyto minimalaus leistino 99 proc. „Difot“ lygio. Ieškovės vėlavimai pristatyti krovinius ir (ar) jų nepristatymai, nesugebėjimas susitvarkyti su darbu, ėmė kelti konfliktinių situacijų su krovinių gavėjais; šios aplinkybės padarė atsakovei skaudžių pasekmių, kai vėlavimų ir nepristatymų skaičius ženkliai padidėjo 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais. Ieškovė atsakovės laiškus dėl netinkamo sutarties vykdymo ignoravo, klientų skundai atsakovei vis griežtėjo, todėl atsakovė buvo priversta ieškoti kitų vežėjų, perimti sutarties vykdymą pati ir nutraukti sutartį su ieškove, jog išvengtų situacijos, kai jos klientai būtų ėmę nutraukti sutartis su ja.

5.       Atsakovė UAB „VIA 3L LT“ pareiškė priešieškinį ieškovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu šalių 2024 m. liepos 3 d. sandorį, kuriuo ieškovė taikė atsakovei padidintus įkainius vykdant 2016 m. sausio 4 d. vežimų sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti atsakovei dėl padidintų įkainių jos ieškovei sumokėtą 2 322 Eur permoką; 2) priteisti atsakovei iš ieškovės 13 294,10 Eur žalos atlyginimą, 12 proc. procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. 

6.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė 2024 m. birželio 18 d. el. laišku pareikalavo padidinti sutarties vykdymo įkainius ir pagrasino, kad, atsakovei to nepadarius, ieškovė nuo 2024 m. liepos 1 d. nebeteiks paslaugų. 2024 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė atsakovei naujus įkainius. Atsakovė 2024 m. liepos 2 d. vykusių derybų metu negalėjo sau leisti jau tą pačią dieną netekti ieškovės paslaugų, todėl 2024 m. liepos 3 d. pritarė įkainių padidinimui. Atsakovės vertinimu, įkainių sandorio sąlygos jai buvo primestos be derybų, ieškovės veiksmai pateikiant tokį ultimatumą, esant tokioms aplinkybės, vertintini kaip realus grasinimas, todėl yra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu ir taikyti restituciją. Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti žalą atsakovė nurodė, kad, siekdama pagerinti dėl ieškovės netinkamo sutarties vykdymo susiklosčiusią situaciją ir išsaugoti santykius su klientais, atsakovė privalėjo pasinaudoti kito vežėjo – UAB „Venipak Lietuva“ (toliau – ir „Venipak“), paslaugomis, kurios teiktos didesnėmis kainomis, dėl to atsakovė patyrė žalos, kuri pasireiškia ieškovės ir „Venipak“ paslaugų kainų skirtumu (6 010 Eur). Be to, dėl netinkamo ieškovės sutarties vykdymo atsakovė turėjo kompensuoti klientams jų patirtą žalą, suteikė klientams nuolaidas (iš viso 7 284,10 Eur). Atsakovė šias klientams turėtas suteikti nuolaidas vertino kaip ieškovės atsakovei padarytą žalą, todėl prašė priteisti iš ieškovės jos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino atsakovės UAB „VIA 3L LT“ atliktą vienašalį Vežimų organizavimo sutarties Nr. TLT2016.01.04 nutraukimą neteisėtu; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti atsakovės UAB „VIA 3L LT“ veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu; kitą ieškinio dalį atmetė; atsakovės priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 1 198 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės – 2 008,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas, įvertinęs atsakovės nurodytas sutarties nutraukimo aplinkybes ir priežastis, konstatavo, kad atsakovė sutartį nutraukė ne joje nustatytu sutartiniu pagrindu, o remdamasi CK 6.217 straipsnio 1 dalimi dėl esminio sutarties pažeidimo. Teismas nusprendė, kad atsakovė sutartį nutraukė neteisėtai, nes neįrodė, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad sutartimi šalys nustatė paslaugų kokybės vertinimo skaičiavimo sistemą „Difot“, pagal sutartį krovinių pristatymo vėlavimai yra toleruojami, vėlavimas vertinamas šalių sutartu dydžiu, už kurio pažeidimą yra taikomos piniginės išskaitos, t. y. savaime vėlavimai pagal sutartį nelaikytini esminiu sutarties pažeidimu. Ilgalaikis sėkmingas šalių bendradarbiavimas rodo, jog atsakovė neturėjo pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovė negalės užtikrinti tinkamo paslaugų teikimo, sutartis buvo vykdoma pakankamai sėkmingai. Teismo vertinimu, vėlavimų mastas nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu, nes šalių santykiai truko 8 metus ir, remiantis ieškovės pateiktu skaičiavimu dėl „Difot“ taikymo 28 mėn. laikotarpiu, 17 mėn. „Difot“ buvo aukštesnis nei 99,5 proc., 7 mėn. buvo 99–99,5 proc., 4 mėn. „Difot“ buvo mažesnis nei 99 proc., taigi, „Difot“ rodikliai tik 4 mėn. iš 28 mėn. buvo neigiami, t. y. tokie, kad buvo taikomos numatytos išskaitos. Iš šalių susirašinėjimo matoma, jog ieškovė pakankamai geranoriškai bendradarbiavo, siūlė galimybes pagerinti paslaugų teikimą. Teismas nesutiko su atsakove, kad paslaugų kokybė 2024 m. gegužės–liepos mėn. pablogėjo taip, jog atsakovei atsirado pagrindas vertinti, kad sutartis negali ir negalės būti vykdoma toliau. Pagal atsakovės duomenis, ieškovės „Difot“ 2024 m. gegužės mėn. buvo 98,1 proc. birželio mėn. – 95,6 proc. Atsakovė teigė, kad 2024 m. liepos mėn. „Difot“ buvo 97,7 proc., tačiau dėl 2024 m. liepos mėn. vėlavimų šalys nesutarė: ieškovė nurodė, kad buvo 11 vėlavimų, o atsakovė argumentavo, jog vėlavimai įvyko, nes ieškovė pateikė daugiau užsakymų nei buvo nurodžiusi pateiksianti, vietoje 45 palečių pateikė 57. Teismas vertino, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių atsakovė skaičiavo didesnį vėlavimo skaičių; galimai, skaičiuojant abiejų šalių suderintus vėlavimus, būtų gaunamas didesnis „Difot“ rodiklis. Teismas pažymėjo, kad bet kuriuo atveju matoma, jog „Difot“ liepos mėn. pagerėjo. Teismas konstatavo, kad šalių el. susirašinėjimas po 2024 m. liepos 3 d. rodo, jog šalys tarėsi dėl sutartinių santykių tęsimo, bendradarbiavo, siekė rezultato, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė tyčia ar dėl didelio neatsargumo aplaidžiai atliko pareigas ir nesiekė geresnės paslaugų kokybės. Kaip matyti iš ieškovės 2024 m. rugsėjo 13 d. rašto atsakovei, ieškovė atliko tyrimą, kurio metu išsamiai išaiškino netinkamo pareigų atlikimo atvejus bei padarė išvadas dėl paslaugų kokybės trūkumų.

9.       Teismas nusprendė, kad ieškovės veiksmai pristatant užsakymus – netinkamas parašų surinkimas (nesurinkimas), netikslios siuntos pristatymo vietos žymėjimas, jų mastas – nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė iš esmės pažeidė sutartį. Teismas pažymėjo, kad nurodyti ieškovės veiksmai yra laikytini netinkamu pareigų vykdymu, bet ne duomenų klastojimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnis). Atsakovė įrodinėjo šį pažeidimą remdamasi pagal Track-POD duomenis parengta klaidų ataskaita už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d., dėl kurių nebuvo vykdomas arba baigtas tyrimas, Track-POD duomenų 7 379 lapų detalizaciją. Pagal šią ataskaitą, per šį laikotarpį bendrai trūksta 10,5 proc. užsakymų gavėjų parašų, o užsakymų pristatymo koordinatės nutolusios nuo užsakymo gavėjo daugiau nei 1 km 17,9 proc. atvejų, kas, atsakovės teigimu, reiškia, kad deklaruoto pristatymo metu ieškovė negalėjo būti pristatymo vietoje. Teismas nurodė, kad sutartimi šalys susitarė, jog „Difot“ skaičiuojamas tik pagal abiejų šalių pripažintas klaidas, todėl yra pagrindas vadovautis tokiu skaičiavimu; jeigu atsakovė matė, kad Track-POD sistemos duomenyse yra daugiau reikšmingų klaidų, buvo pagrindas keisti sutartinius įsipareigojimus, skaičiuojant klaidų skaičių. Įvertinęs šalių el. susirašinėjimo duomenis, teismas konstatavo, kad tam tikrais atvejais duomenų fiksavimas ir paslaugų teikimas buvo įtakotas tam tikrų veiksnių, šalių klaidų ar neatitikimų. Teismas sutiko su ieškove, kad koordinačių žymėjimas galėjo būti susijęs ir su techninėmis ypatybėmis; Track-POD sistema nėra patikrinta specialistų, kurie padarytų išvadas dėl koordinačių įrašymo teisingumo; neatmestina, kad pristatymo vieta buvo pažymima kelyje po siuntos įteikimo ar pan., be kita ko, nenustatyta, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie pareigą pristatymo vietos duomenis įvesti iš karto po siuntos pristatymo, nepradėjus važiuoti. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pateikė klaidų ataskaitą pagal Track-POD duomenis už laikotarpį iki 2024 m. liepos 31 d., o ieškovė tuo laikotarpiu jau buvo atjungta nuo sistemos, negalėjo pateikti paaiškinimo ir negali atsikirsti dėl atsakovės teigiamų aplinkybių. Teismas nurodė, kad gavėjų parašų nebuvimas yra reikšmingas, tačiau nėra duomenų, jog ieškovė būtų apmokyta naudotis Track-POD sistema; atsakovė nepaaiškino, kokiu būdu ieškovė prisiėmė įsipareigojimus dėl Track-POD sistemos pildymo, kokiu būdu ieškovei buvo pranešta apie esminę parašų reikšmę. Teismas, spręsdamas dėl Track-POD sistemos pildymo trūkumų kaip esminio sutarties pažeidimo, nurodė, kad šie trūkumai galėjo sudaryti nesklandumus vykdant ir stebint veiklą, tačiau tai nebuvo kliūtimi tinkamai pristatyti prekes; atsakovė neteigia ir neįrodinėja, jog siuntos, dėl kurių nėra gavėjų parašų ar netinkamai pažymėta pristatymo vieta, nebuvo pristatytos; nesant tokių duomenų, teismas pripažino, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigą pristatyti atsakovės krovinius gavėjams, nepaisant to, jog Track-POD sistemoje ne visada tiksliai būdavo atvaizduota konkretaus krovinio pristatymo vieta. Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti duomenys nėra pakankami nustatyti sistemingą duomenų apie pristatymus neteisingumą ir nepatvirtina, jog pažeidimai buvo itin dažni. Atsakovė nenurodė duomenų klastojimo, kaip sutarties nutraukimo priežasties 2024 m. rugpjūčio 14 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo.

10.       Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl neteisėtos ieškovės derybų praktikos ir grasinimų sudarant 2024 m. liepos 3 d. sandorį, nes nenustatė nė vienos aplinkybės sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismas nurodė, kad ginčas kyla tarp dviejų juridinių asmenų, todėl gali būti remiamasi teisės normos dalimi dėl grasinimo panaudoti ekonominio spaudimo priemones. Atsakovė nėra ekonomiškai silpnesnė ar iš esmės ekonomiškai priklausoma sandorio šalis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pakliuvusi į sunkią ekonominę padėtį. Atsakovė veikia gana plačioje rinkoje, kurioje paslaugas siūlo didelis kiekis paslaugų teikėjų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės veikla galima tik bendradarbiaujant su ieškove. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimo nuo 2024 m. birželio 18 d. iki 2024 m. liepos 3 d. duomenis, pripažino, kad šalių bendravimas atitiko verslo subjektų santykius, bendraujama korektiškai, dalykiškai, abipusiai tariamasi. Iš atsakovės atsakymų į ieškovės 2024 m. birželio 18 d. laišką matoma, jog atsakovei laiškas spaudimo nesukėlė, atsakovė pasiūlė susitikimą kitą savaitę (2024 m. birželio 25 d.), tačiau dėl ieškovės atstovo atostogų buvo pasiūlyta susitikti vėliau, po atostogų. Ieškovės atstovo atostogų metu atsakovė kontaktų su kitais ieškovės darbuotojais nesiekė, aptarti susidariusios padėties nesiūlė ir susitikimas įvyko 2024 m. liepos 2 d. Jo metu aptarti nauji įkainiai, kitos sutarties vykdymo sąlygos. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad ji per 12 dienų negalėjo rasti kito paslaugų teikėjo, nurodydamas, jog šios aplinkybės atsakovė neįrodė; tai, kad „Venipak “ ar kita įmonė paslaugas būtų teikusi ir teikė už didesnę paslaugų kainą, nepatvirtina, jog tokiu būdu atsakovei buvo darytas neteisėtas spaudimas. Teismas konstatavo, kad derybos vyko tinkamu būdu, pasiūlymas susitikti ir tartis dėl įkainių peržiūrėjimo negali būti laikomas gerajai verslo praktikai prieštaraujančia derybų taktika. Be to, pati atsakovė nurodė, jog nusprendė mokėti ieškovės pareikalautą kainą ir stebėti teikiamų paslaugų kokybę po kainų padidinimo, įvertinti padidėjusių kainų poveikį sutarties vykdymo kokybei.

11.       Atmesdamas ieškinio reikalavimą atlyginti 144 961,92 Eur žalą – negautas pajamas, teismas argumentavo, kad sutarties 6.3 papunktyje nustatytas sutarties nutraukimo įspėjimo terminas taikytinas tik nutraukiant sutartį joje numatytu pagrindu ir nėra taikytinas, kai sutartis nutraukiama dėl esminio jos pažeidimo, kaip buvo nagrinėjamu atveju. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė žalos patyrimo, ieškovės teikiamas negautų pajamų skaičiavimas neatitinka negautų pajamų priteisimo sąlygų. Teismo vertinimu, visi ieškovės nurodyti nuostoliai buvo jos išvengtos sąnaudos, nes transporto priemonės buvo eksploatuojamos, o kitaip neįrodyta, kuro sąnaudos nebuvo patirtos; fiksuoto dienos mokesčio mokėjimo prievolė yra neatskiriama nuo ieškovei priklausančios prievolės – paskirti sutartinių įsipareigojimų vykdymui reikalingas transporto priemones, todėl, ieškovei nevykdant prievolės, kitai šaliai priešpriešinė prievolė taip pat neatsirado.

12.       Atmesdamas priešieškinio reikalavimą atlyginti 13 294,10 Eur žalą, teismas argumentavo, kad šiuo atveju ieškovės veiksmų neteisėtumas vertintinas pagal tuos pačius kriterijus kaip ir sprendžiant dėl esminio sutarties pažeidimo, todėl pripažino, jog atsakovė neįrodė pakankamo masto ieškovės veiksmų neteisėtumo; ieškovės veiksmai nesudaro pagrindo pripažinti jos kaltės. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad „Venipak“ perėmė ieškovės teiktų paslaugų vykdymą, neįrodė aplinkybių, jog didesnės kainos bendrovei „Venipak“ buvo neišvengiamos. Teismas padarė išvadą, kad didesnės atsakovės išlaidos siuntų pristatymui buvo susijusios su aplinkybe, kad ieškovė turėjo, bet negalėjo, vykdyti „Venipak“ perimtų siuntų gabenimo paslaugų. Teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė žalos ir priežastinio ryšio dėl suteiktų nuolaidų ir ieškovės veiksmų; sutartyje nėra numatyta kokių nors baudų ar nuolaidų sistemų, kuriomis šalys būtų numačiusios nuolaidų klientams taikymą, todėl atsakovės klientams suteiktos nuolaidos yra jos marketingo dalis, už kurią ieškovė nėra atsakinga.

13.       Nutraukdamas bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovę pažeidus sąžiningos konkurencijos veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus, teismas argumentavo, kad ieškovė tokiu ieškinio reikalavimu siekia tik aplinkybės pripažinimo, nereiškia teises ir pareigas sukuriančių reikalavimų, o materialiųjų teisinių padarinių nesukuriantis reikalavimas nėra nagrinėtinas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

14.       Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nustatė, kad šalys prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas: ieškovė – 2 396 Eur žyminio mokesčio, atsakovė – 351 Eur žyminio mokesčio ir 8 035,50 Eur advokato teisinėms paslaugoms. Įvertinęs ieškinio dalyką, kad didelę ieškinio dalį sudarantis neturtinis reikalavimas buvo patenkintas, teismas nusprendė, jog buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, o priešieškinis atmestas visiškai. Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovei 50 proc. jos sumokėto žyminio mokesčio, o atsakovei iš ieškovės – 50 proc. išlaidų ieškiniui.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Prima Line“ prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 144 961,92 Eur nuostolių (negautų pajamų) priteisimo ir šį reikalavimą patenkinti, arba grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl nesąžiningos konkurencijos, ir grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo; 3) panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo. Apeliantė nurodo, kad neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, jog atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį neteisėtai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 144 961,92 Eur nuostolių priteisimo, nors pats konstatavo, kad atsakovė sutartį nutraukė neteisėtai. Teismas netinkamai aiškino sutarties 6.3 papunktį ir nepagrįstai konstatavo, kad sutartyje nustatytas įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas nagrinėjamam teisiniam santykiui netaikomas. Nors teismas teisingai nurodė, kad negautos pajamos laikytinos grynuoju pelnu, nagrinėjamu atveju ši taisyklė buvo netinkamai pritaikyta. Negautų pajamų įrodinėjimas nereikalauja absoliutaus tikslumo – pakanka pagrįstos tikimybės, kad nukentėjusios šalies turtinė padėtis būtų buvusi geresnė. Teismas išvadą, kad degalų priemoka negalėjo būti taikoma, padarė neatsižvelgę į sutarties nuostatas.

15.2.                      Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus pažeidus sąžiningą konkurenciją. Teismas nepagrįstai sutapatino deklaratyvų faktų nustatymą su reikalavimu pripažinti neteisėtus veiksmus, nes tai yra skirtingi teisiniai institutai. Teismo sprendimas neatitinka Konkurencijos įstatymo reguliavimo specifikos (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas), pagal kurią darbuotojų perviliojimas yra savarankiška neteisėtų veiksmų rūšis, kurios teisinė kvalifikacija savaime sukuria materialines teisines pasekmes, nepriklausomai nuo to, ar kartu pareiškiamas atskiras reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Nesąžiningos konkurencijos pripažinimas sukuria prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis), lemia ūkio subjekto pareigų ir elgesio ribas rinkoje. Teismas neįvertino, kad atsakovės neteisėti veiksmai perviliojant darbuotojus, jų (ne)teisėtumas aktualus ir šioje byloje, tiesiogiai susiję su ginčo sutarties nutraukimo būdu ir laiku; sistemingas vairuotojų perviliojimas objektyviai apsunkino ieškovės galimybes vykdyti veiklą; šie veiksmai turėjo tiesioginę įtaką žalos mastui ir jos atsiradimui.

15.3.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į realią bylos baigtį, t. y. į tai, kurios šalies pozicija buvo patenkinta iš esmės, o ne formaliai skaičiuojant reikalavimų skaičių ar jų rūšį. Esminis ieškinio reikalavimas buvo vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu, atsakovė nepasiekė nė vieno jai palankaus materialinio rezultato, todėl teismas atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės priteisė nepagrįstai. Teismas nenurodė, kodėl pasirinkta 50 / 50 proporcija, o ne kita, atitinkanti realų bylos rezultatą; teismo sprendimo motyvų nebuvimas laikytinas CPK 270 straipsnio pažeidimu.

16.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „VIA 3L LT“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį dėl ieškinio dalies tenkinimo ir priešieškinio atmetimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priešieškinį patenkinti; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Teismas nepagrįstai nepripažino esminiu sutarties pažeidimu ieškovės vėlavimų pristatyti krovinius. Teismas nepagrįstai neįvertino sutarties vykdymo dinamikos, sutarties pažeidimo (ne)esmingumą nepagrįstai įvertino statistiškai apibendrindamas rezultatus už ilgą laikotarpį. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad sutartis buvo nutraukta po to, kai „Difot“ rodiklis buvo „neigiamas“ tris mėnesius iš eilės prieš sutarties nutraukimą ir tęsėsi net po to, kai atsakovė buvo priversta sutikti su vienašaliu ieškovės atliktu sutarties įkainių pakeitimu. Sutarties minimalių standartų nesiekiančių rodiklių faktą ieškovė pripažino sumokėdama baudas. Teismas neįvertino, kad dėl netinkamo ieškovės veikimo vykdant sutartį atsakovės klientai svarstė nutraukti sutartis su atsakove. Teismas tinkamai neįvertino „Difot“ rodiklių kritimo žemiau minimalaus 99 proc. reikšmingumo.

16.2.                      Teismas netinkamai įvertino atsakovės argumentus dėl ieškovės vykdytų krovinių pristatymo duomenų klastojimo. Šis esminis sutarties pažeidimas yra savarankiškas, savaime pakankamas sutarties nutraukimui dėl esminio pažeidimo, bet glaudžiai susijęs ir su esminiu sutarties pažeidimu dėl vėlavimų pristatyti krovinius. Kitaip nei sprendė teismas, atsakovė nekaltino ieškovės dėl nusikaltimo padarymo, tačiau teigė, jog ieškovė netinkamai vykdė sutartį, nes teikė neteisingus duomenis, kas pasireiškė netikrų gavėjo parašų (nedirbančių gavėjų asmenų) nurodymu, neteisingomis pristatymo deklaracijomis, neteisingo pristatymo laiko deklaracijomis („dubliais“) ir kitais būdais. Nurodytomis aplinkybėmis ieškovė iš esmės klastodavo duomenis apie užsakymų pristatymo būsenas, slėpdavo užsakymų pristatymo vėlavimus, sistemoje pažymėdavo, kad užsakymas pristatytas, kai jis dar nebūdavo pristatytas. Šiame kontekste esminę reikšmę turi ne pristatymas kaip toks, kaip pažymėjo teismas, bet pristatymo laikas. Teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kad tinkamas duomenų pateikimas buvo reikšmingas siekiant nustatyti teisingą „Difot“ ir atsakovės reputacijai prieš klientus. Ieškovė nepaneigė neteisingų duomenų teikimo per Track-POD sistemą, nors nurodė, jog informuodavo atsakovę apie vėlavimus telefonu, tai patvirtinančių duomenų nepateikė; atsakovės pateikti duomenys – šalių telefono skambučių išklotinė, tai paneigia. Atsižvelgiant į tai, ieškovei nepateikus klastojimą paneigiančių duomenų, ieškovės atžvilgiu taikytina contra spoliatorem, t. y. preziumuotina esant nustatytoms jai nepalankioms aplinkybėms.

16.3.                      Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad yra pagrindo sutikti su ieškove, jog koordinačių žymėjimas galėjo būti susijęs ir su techninėmis ypatybėmis; kad Track-POD sistema nėra patikrinta specialistų, kurie padarytų išvadas dėl koordinačių įrašymo teisingumo; jog neatmestina, kad pristatymo vieta buvo pažymima kelyje po siuntos įteikimo ar pan. CPK draudžia teismui grįsti sprendimą prielaidomis. Nėra pagrindo abejoti Track-POD sistemos duomenų teisingumu. Track-POD sistemos naudojimas įtvirtintas sutarties 2022 m. balandžio 1 d. 1 priedo 5 punkte. Tai yra viena populiariausių logistikos programų, sukurta (ne tik patikrinta) specialistų, ja naudojasi daugybė transporto įmonių Lietuvoje ir užsienyje. Track-POD sistemos duomenys yra objektyvaus techninio pobūdžio, užfiksuoti vadinamajame ePOD dokumente ir negali būti įtakojami atsakovės, nes jai yra pateikiami pačios ieškovės registravimų pagrindu; pristatymo vietos duomenys surenkami automatiškai pagal GPS palydovų signalą. Ieškovė apskritai neturėjo nurodyti pristatymo vietos kaip tokios, bet tiesiog surinkti gavėjo parašą ir nedelsiant deklaruoti pristatymą. Šiuo atveju būtent nesutapimas su pristatymo vieta leidžia teigti, kad deklaravimas buvo įvykdytas kitur, nei pristatymo vietoje. Ieškovė dažniausiai registravo pristatymus tinkamai, kas taip pat rodo, kad darbo su Track-POD sistema tvarka ieškovei buvo žinoma. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Track-POD sistemos duomenys, kuriais remiasi atsakovė, pateikti į bylą, ieškovė galėjo pateikti savo atsikirtimus, ką ir padarė. Teismas 2025 m. balandžio 23 d. rezoliucija ant atsakovės atsiliepimo pasiūlė ieškovei pateikti alternatyvius duomenis, nepriklausomus nuo Track-POD sistemos, siuntų pristatymo datų įrodymus dėl visų nurodytų 6 416 pristatymų, kai elektroninis pristatymo įrodymas (ePOD) buvo registruotas ne realiuoju laiku (> 1,00 km nuo gavėjo), taip pat dėl 3 745 pristatymų, kai nebuvo gautas krovinio gavėjo parašas.

16.4.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė tinkamai vedė derybas dėl įkainių padidinimo ir nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Grasinimą pateikęs ieškovės komercijos direktorius, nurodęs kaip priežastį savo atostogas, atsisakė susitikti iki pat 2024 m. liepos 1 d., tai yra dienos, nuo kurios pats pagrasino nutraukti paslaugų teikimą. Vertindamas ieškovės grasinimą nutraukti sutarties vykdymą, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nebūtų galėjusi rasti kito vežėjo, nes distribucijos paslaugas teikiančių įmonių pajėgumai yra planuojami iš anksto ir nėra laisvai prieinami trumpuoju laikotarpiu. Ieškovės paslaugų teikimo nutraukimui atsakovė negalėjo pasirengti per 12 dienų. Skirtingai nei sprendė teismas, yra visos sąlygos pripažinti įkainių padidinimo sandorį negaliojančiu dėl realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

16.5.                      Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nors pripažino ieškovės veiklos „trūkumus“. Ieškovės neteisėti veiksmai sudarė pagrindą sutarties nutraukimui dėl esminio pažeidimo. Dėl tų pačių aplinkybių turėtų būti pripažinta ir atsakovės teisė gauti žalos atlyginimą. Teismas nepaaiškino, kodėl nusprendė, kad atsakovės klientams suteiktos išskaitos (nuolaidos, faktiškai – kreditinės sąskaitos toje dalyje), kurių suteikimo dokumentuose buvo aiškiai grindžiamas siekis kompensuoti žalą dėl vėlavimų, yra atsakovės „marketingo dalis, už kurią ieškovas nėra atsakingas“. Savanoriškas žalos kompensavimas klientams nereiškia, kad žala apskritai nepatirta. Jeigu teismas nesutiko su atsakovės faktiškai patirtu žalos dydžiu, žalos dydį turėjo nustatyti pats teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

17.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „VIA 3L LT“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalis dėl ieškinio dalies netenkinimo ir bylos nutraukimo palikti nepakeistas, priteisti 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo. Ieškovė laikėsi nepagrįstos pozicijos, kad gali būti priteistas neįrodytas nuostolių dydis, vertinant, jog ieškovė būtų gavusi pajamas, jei sutartis būtų buvusi toliau vykdoma, tačiau neatsižvelgiant į tai, ar dėl sutarties nutraukimo ieškovė patyrė faktinės žalos. Faktinių nuostolių ieškovė ne tik neįrodinėjo, bet net nenurodė ieškinyje ar teismo posėdžių metu; nenurodo ir apeliaciniame skunde. Derybose dėl sutarties įkainių padidinimo ieškovė pareiškė atsakovei (tiek žodžiu, tiek raštu), kad sutarties vykdymas jai nėra pelningas, todėl jos nutraukimas jai negalėjo būti nuostolingas. Priešingai nei teigia ieškovė, teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, faktiškai – net nenurodė, jog visa vežimams turėta infrastruktūra buvo išties „rezervuota“ (nenaudota kitiems tikslams). „Rezervavimą“ paneigia pati ieškovė, apeliaciniame skunde nurodydama apie „mažesnes“ – bet ne išnykusias, pajamas (apeliacinio skundo 11 punktas). Pagrįsta ir nuosekli yra teismo pozicija, kad pagal sutartį degalų priemoka negali būti skaičiuojama tuo atveju, jeigu degalai nenaudojami.

17.2.                      Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl tariamai nesąžiningos konkurencijos. Teismo posėdžio metu teismas klausimais nesėkmingai mėgino išsiaiškinti, kokias konkrečiai pasekmes ieškovei sukeltų toks nesąžiningos konkurencijos pripažinimas. Civilinėje byloje pagal ginčą dėl pažeistos teisės gynimo ieškiniu pareikštas savarankiškas reikalavimas, kurio esmę sudaro pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, negali būti traktuojamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, nes pats savaime neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovė, šis reikalavimas nėra susijęs su kitais ieškinio reikalavimais, reikalavimas dėl žalos atlyginimo nebuvo grindžiamas nesąžininga konkurencija. Be to, ir tokiu atveju nesąžiningos konkurencijos aplinkybė būtų tik įrodomasis faktas ir aptariamo ieškinio reikalavimo, kaip ieškinio dalyko, nepadarytų galimu.

17.3.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįsti. Jeigu teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, tą padarė ieškovės naudai, nes didesnė atsakovės bylinėjimosi išlaidų dalis yra susijusi su gynyba nuo ieškinio, o ne su priešieškiniu; iš 3-jų ieškinio reikalavimų teismas atmetė 2, kurių vienas – reikalavimas dėl nuostolių priteisimo – pagrindinis. Iš 2 396 Eur ieškovės sumokėto žyminio mokesčio galimai tik 111 Eur buvo sumokėta už tenkintą reikalavimų dalį, kas sudaro 4,6 proc. viso ieškovės sumokėto žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, ieškovei galėjo būti priteista 111 Eur, o ne 1 198 Eur, bylinėjimosi išlaidų žyminiam mokesčiui.

18.       Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB ,,Prima Line“ prašo atsakovės UAB „VIA 3L LT“ apeliacinį skundą atmesti, patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino rungimosi ir dispozityvumo principus, įtvirtintus CPK 12 straipsnyje, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą pagal CPK 178 straipsnį; vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, įvertino bylos duomenis visapusiškai, nuosekliai ir tarpusavyje susiedamas, dėl esminių bylos klausimų pateikė motyvuotas išvadas. Apeliaciniame skunde atsakovė iš esmės nepateikia naujų teisinių ar faktinių argumentų, o siekia, kad įrodymai būtų iš naujo įvertinti; tai neatitinka apeliacijos paskirties. Atsakovės argumentai dėl bylos faktinių aplinkybių ir (ar) byloje esančių įrodymų vertinimo neatitinka CPK nuostatų, yra grindžiami prielaidomis, o ne faktiniais įrodymais. Atsakovė nepagrįstai siekia ieškovės atžvilgiu pritaikyti contra spoliatorem taisyklę – atsakovė neįrodė, kad ieškovė sunaikino įrodymus, slėpė juos ar kitaip trukdė procesui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo (ar apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

20.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

21.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimas, kuriuo teismas: 1) iš dalies patenkino ieškinį ir pripažino atsakovės atliktą vienašalį vežimų organizavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo priteisimo ir nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu; 2) atmetė priešieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiu šalių 2024 m. liepos 3 d. sandorį, kuriuo ieškovė taikė atsakovei padidintus įkainius vykdant vežimų sutartį, ir taikyti 2 322 Eur permokos pagal padidintus įkainius restituciją, priteisti 13 294,10 Eur žalos, atsakovės patirtos ieškovei netinkamai vykdant vežimo sutartį, atlyginimą; 3) paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Dėl teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė abi šalys. Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia teismo sprendimo dalis dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo nepriteisimo, dėl bylos dalies pagal reikalavimą pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu nutraukimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovė apeliaciniu skundu skundžia teismo sprendimo dalis dėl atsakovės atlikto vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, priešieškinio reikalavimų atmetimo. Šalių apeliaciniame procese pateikti argumentai dėl nurodytų skundžiamų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių (ne)pagrįstumo ir (ne)teisėtumo, pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, kuriais jos grindžiamos, sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl atsakovės vienašalio vežimų organizavimo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

22.       CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

23.       Nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2016 m. sausio 4 d. sudarė vežimų organizavimo sutartį, kurios 6.3 papunktyje nustatė, kad bet kuri sutarties šalis gali nutraukti sutartį, apie tai ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius raštu pranešusi kitai šaliai (1 t., b. l. 67–74). Ieškovė, pareiškusi ieškinį dėl atsakovės vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo, grįsdama ieškinio reikalavimus, nurodė, kad atsakovė vežimų organizavimo sutartį 2024 m. rugpjūčio 14 d. pranešimu (2024 m. rugpjūčio 26 d. patikslintu pranešimu) nutraukė neteisėtai, dėl fiktyvių priežasčių ir nesilaikydama sutartyje nustatyto 6 mėn. pranešimo apie sutarties nutraukimą termino, todėl turi atlyginti ieškovės nuostolius – per sutartyje įtvirtintą įspėjimo laikotarpį negautas pajamas.

24.       Iš atsakovės 2024 m. rugpjūčio 14 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo matyti, kad atsakovė pranešime nenurodė, kad sutartį nutraukia vadovaudamasi sutarties 6.3 papunkčiu. Atsakovė pranešime nurodė, kad ieškovė nekokybiškai teikė paslaugas, nesiėmė korekcinių veiksmų dėl kokybės ir efektyvumo gerinimo, bandymai išspręsti situaciją derybų būdu per keletą susitikimų buvo nesėkmingi, atsakovė turėjo kompensuoti klientų nuostolius dėl prekių nepristatymo bei vėlavimo, siuntas nukreipti kitiems vežėjams ir patyrė papildomų išlaidų, todėl atsakovė, siekdama užtikrinti paslaugų savo klientams tęstinumą ir kokybę, nusprendė atsisakyti ieškovės paslaugų bei informuoja, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. nutraukia paslaugų sutartį (1 t., b. l. 80).

25.       Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šalių sutartis atsakovės vienašaliu pranešimu nutraukta ne įgyvendinant sutarties 6.3 papunktyje įtvirtintą šalies teisę nutraukti sutartį, apie tai įspėjus prieš nustatytą terminą (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), o dėl, atsakovės teigimu, sutarties netinkamo vykdymo, kuris yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės vienašalį sutarties nutraukimą neteisėtu (ne)pagrįstumo, aktualu nagrinėti, ar buvo pagrindas atsakovei konstatuoti esminį sutarties pažeidimą iš ieškovės pusės.   

26.       Pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiosios dalies to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-684/2017, 78 punktas).

27.       Nagrinėjamu atveju atsakovė, argumentuodama vežimo sutarties nutraukimą, įrodinėjo, kad ieškovė iš esmės pažeidė vežimo sutartį ir tai sudarė pagrindą atsakovei nebesitikėti tinkamo sutarties vykdymo, nes: 1) ieškovė pažeidė įsipareigojimus teikti kokybiškas paslaugas – 2024 m. gegužės – liepos mėn. padažnėję ieškovės vėlavimai pristatyti užsakymus lėmė, jog ieškovė ne tik nebepasiekė sutartyje nurodyto siektino 99,5 proc. „Difot“, tačiau ir minimalaus leistino 99 proc. „Difot“; 2) vėluodama pristatyti užsakymus, ieškovė pažeidė pareigą tinkamai teikti ir (ar) deklaruoti teisingus duomenis apie užsakymo pristatymo būsenas (Track-POD sistemoje ir (ar) vykdant sutarties 3.1.9 papunktyje nustatytą pareigą informuoti atsakovę ir krovinių gavėjus apie vėlavimus, kai vėlavimai truks daugiau kaip valandą, tinkamai surenkant užsakymų gavėjų parašus); atsakovė apie šias aplinkybes ir netiksliai teikiamus duomenis sužinojo iš klientų, prarado pasitikėjimą ieškove; 3) ieškovė nesąžiningai, grasindama ir sukurdama ekonominį spaudimą, privertė atsakovę padidinti įkainius sutartyje nenustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė esminio sutarties pažeidimo nurodytomis aplinkybėmis neįrodė. Apeliaciniame skunde atsakovė šias teismo išvadas ginčija, argumentuodama, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis dėl visų trijų pagrindų, kurie, atsakovės teigimu, buvo pakankami atsakovei nutraukti sutartį dėl ieškovės esminio sutarties pažeidimo.  

1)       Dėl „Difot“ rodiklių reikšmės ir ieškovės vėlavimų pristatyti užsakymus

28.       Grįsdama apeliacinį skundą, atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jos nurodytas aplinkybes dėl ieškovės vėlavimų pristatyti užsakymus ir sutartimi nustatytų „Difot“ rodiklių nepasiekimo, kaip esminio sutarties pažeidimo, nepagrįstai rėmėsi statistinių sutarties vykdymo rezultatų apibendrinimu už ilgą laikotarpį ir neįvertino sutarties vykdymo dinamikos, t. y., atsakovės teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino esminės aplinkybės, kad sutartis buvo nutraukta po to, kai „Difot“ buvo „neigiamas“ tris mėnesius iš eilės (2024 m. gegužės mėn. – 98,1 proc., birželio mėn. – 95,6 proc., liepos mėn. – 97,7 proc.); taip pat neįvertino, jog, vykdant sutartį, „Difot“ skirtumas yra itin reikšmingas, nes klientų nepasitenkinimas ir sisteminis perkrovimas su kiekvienu „Difot“ procentinio punkto nuošimčio mažėjimu auga eksponentiškai. Būtent todėl „Difot“ „žemiau“ 99 proc. sutartyje nebeskaidomas ir baudos ieškovei nebedidinamos – esant tokiems rodikliams pati sutartis atsakovei netenka prasmės. Atsakovės teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovės nuolatiniai vėlavimai, nesugebėjimas susitvarkyti su darbu pradėjo sukelti konfliktines situacijas su atsakovės klientais ir įgijo atsakovei sunkių pasekmių, kai vėlavimų skaičius ūmiai padidėjo 2024 m. gegužės–liepos mėnesiais ir kilo grėsmė, jog atsakovės klientai nutrauks su ja bendradarbiavimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes ir atsakovės argumentus, sutinka su nurodytais atsakovės teiginiais, kad teismas, spręsdamas dėl pagrindo nutraukti ginčo sutartį dėl esminio jos pažeidimo iš ieškovės pusės (ne)buvimo, neįvertino šioje faktinėje situacijoje reikšmingų aplinkybių.

29.       Nustatant, ar sutartis iš esmės buvo pažeista ir ar šalis iš esmės negavo to, ką pagrįstai galėjo tikėtis gauti, vertintinas sutarties dalykas ir tai, kaip buvo (į)vykdytos jį sudarančios šalių tarpusavio prievolės (CK 6.193 straipsnio 2 dalis, 6.217 straipsnio 2 dalis).

30.       Nagrinėjamu atveju 2016 m. sausio 4 d. šalys sudarė vežimo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo, gavusi atsakovės užsakymą krovinio vežimui, pateikti tinkamas kroviniui vežti transporto priemones, nugabenti jai perduotą krovinį į paskirties vietas ir perduoti jį gavėjui, o atsakovė už krovinių vežimo paslaugas įsipareigojo sumokėti ieškovei sutartyje ir jos prieduose nustatytą atlyginimą. Sutarties 1.2 papunktyje šalys susitarė, kad tai yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis, kurios pagrindu sudaromos vienkartinės krovinio vežimo sutartys dėl konkrečių krovinių vežimo. Taigi, pagrindinis šalių sudarytos vežimo sutarties tikslas ir esmė – vienkartinio pobūdžio krovinio vežimo sutarčių dėl konkrečių krovinių vežimo sudarymas ir įvykdymas, o ne apibendrinto konkretaus rezultato pasiekimas. Kaip nustatyta byloje, šalys susitarė, kad sutarties vykdymo kokybė matuojama „Difot“ rodikliu, kurio apskaitinis laikotarpis – 1 mėn. Šalys susitarė, kad sąskaita faktūra už pagal sutartį suteiktas paslaugas išrašoma 2 kartus per mėn., detalizacija už suteiktas paslaugas pateikiama kartą per mėnesį (1 t., b. l. 51). Taigi, nepaisant to, kad vežimo sutartis buvo ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis, jos dalykas – atskirų savarankiškų sutarčių sudarymas ir įvykdymas; vežimo sutarties vykdymo kokybė vertintina pagal tai, kaip kokybiškai buvo įvykdytos atskiros vežimo sutartys konkrečiais mėnesiais.

31.       Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai esminio sutarties pažeidimo (ne)buvimą (į)vertino ir nustatė statistiškai apibendrindamas sutarties vykdymo rezultatus už ilgą laikotarpį (28 mėn.). Atsižvelgiant į nurodytą sutarties esmę ir tikslą – tai, kad sutarties tikslas – atskirų sutarčių sudarymas ir įvykdymas vykdant atsakovės sutartis su trečiaisiais asmenimis, sutarties vykdymo vertinimo apimtį, nagrinėjamu atveju vertinant, ar atsakovės nurodytomis aplinkybėmis 2024 m. gegužės – liepos mėn. ieškovė pažeidė sutartį, ir ar dėl to atsakovė iš esmės negavo, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal sutartį, nėra teisiškai reikšminga, kaip sutartis buvo (ne)vykdoma prieš tai buvusiu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad šalių santykiai truko 8 metus ir jog pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus dėl „Difot“ taikymo 28 mėn. laikotarpiu 17 mėn. „Difot“ buvo aukštesnis nei 99,5 proc., 7 mėn. buvo 99-99,5 proc., ir tik 4 mėn. „Difot“ buvo mažesnis nei 99 proc., nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apsisprendimą nutraukti sutartį lėmė ženkliai pablogėjusi paslaugų teikimo kokybė nurodomu konkrečiu laikotarpiu, kuriuo užsitęsė sutartyje nustatyto kokybės rodiklio nepasiekimo situacija, nepavykus iškilusių problemų išspręsti. Šiuo atveju aktualu ir reikšminga tai, kiek nebuvo patenkinti atsakovės sutartimi pagrįsti lūkesčiai ginčo laikotarpiu (2024 m. gegužės – liepos mėn.).

32.       Byloje nustatyta, kad sutartimi šalys nustatė, jog siektinas „Difot“ yra 99,5 proc., minimalus leistinas – 99,0 proc., o sutarties 1 priedo 7.4 papunktyje nustatyta, kad už 99 proc. nesiekiantį „Difot“ taikomas 2 proc. dydžio „minusinis bonusas“. Ieškovė byloje taip pat pažymėjo, kad privalėjo užtikrinti ne mažesnį kaip 99,5 proc. pristatymų kokybės rodiklį „Difot“ (4 t., b. l. 12). Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. liepos 3 d., šalims aptarus papildomas bendradarbiavimo sąlygas, šalys susitarė, jog 2024 m. liepos 8 d. ieškovei bus grąžinta dalis užsakymų, siekiant patikrinti pristatymo kokybę; 2024 m. liepos 15 d. užsakymų skaičius bus padidintas, jeigu pristatymo kokybė atitiks keliamus lūkesčius (užsakymų pristatymo kokybę virš 99,5 proc.); jeigu kokybė tenkins iškeltus lūkesčius, 2024 m. liepos 22 d. galimai bus grąžintas visas srautas (1 t., b. l. 58).

33.       Pateiktais duomenimis faktinis ieškovės „Difot“ 2024 m. gegužės mėn. buvo 98,1 proc., 2024 m. birželio mėn. – 95,6 proc. Nurodytus „Difot“ ieškovė pripažino sumokėdama atsakovei 2 proc. „minusinius bonusus“. Atsakovė nurodė, kad 2024 m. liepos mėn. „Difot“ buvo 97,7 proc., tačiau ieškovė su tuo nesutiko, nes, jos vertinimu, dėl 11 ieškovės užsakymų pristatymo vėlavimų, lėmusių neigiamą „Difot“, buvo atsakinga pati atsakovė, vietoje 45 palečių pateikusi ieškovei 57, t. y. faktiškai pateikusi daugiau, nei nurodė pateiksianti, dėl ko ieškovė nebuvo ir negalėjo būti tam pasiruošusi. Pačios ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad 2024 m. liepos 3 d., šalims aptarus papildomas bendradarbiavimo sąlygas, šalys susitarė, jog, ieškovės pageidavimu, atsakovė atsiųs ieškovei preliminarų užsakymų ir jų gavėjų sąrašą, tačiau klientų sąrašas nėra baigtinis ir gali keistis, priklausomai nuo konkrečios dienos poreikių; pristatymų kokybės tikslas – 99,5 proc. Ieškovė tada patvirtino, kad preliminarus sąrašas reikalingas įsivaizdavimui, kokie resursai bus reikalingi, tačiau esant papildomiems klientams, t. y. nenurodytiems preliminariame sąraše, ieškovė užsakymus pristatys (1 t., b. l. 63–65). Taigi, sutiktina su atsakovės teiginiais, kad, atsižvelgiant į šalių susitarimą, ieškovė turėjo vadovautis faktine situacija, t. y. pristatyti užsakymus pagal faktinį poreikį, neatsižvelgiant į tai, jog apie kai kurių užsakymų pristatymų poreikį atsakovė iš anksto nebuvo nurodžiusi. Atsižvelgiant į tai, kitaip nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas vertinti, jog ieškovės „Difot“ 2024 m. liepos mėn. buvo atsakovės nurodytas 97,7 proc. Apibendrinant aptartas aplinkybes, nustatytina, kad nurodytu laikotarpiu ieškovės teiktos paslaugos nepasiekė sutartyje apibrėžto minimalaus kokybės rodiklio.

34.       Vertinant sutartyje įtvirtintų siektinų „Difot“ rodiklių nepasiekimo (ne)reikšmingumą, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal sutartį vėlavimas žemiau 99 proc. „Difot“ buvo toleruojamos. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta, sutartyje buvo numatyta, jog nepasiekus 99 proc. „Difot“ taikomas 2 proc. „minusinis bonusas“, sutiktina su atsakove, kad tokia nuostata iš esmės buvo įtvirtintos netesybos – bauda (CK 6.71 straipsnis), o netesybų nustatymas už sutartyje sutartų rodiklių nepasiekimą nesudaro pagrindo teigti, jog sutartimi rodiklių nepasiekimas yra toleruojamas.

35.       Atsakovė, argumentuodama sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo, įrodinėjo, kad „Difot“ rodiklio kritimas žemiau sutartimi leistino minimalaus 99 proc. aptariamu 2024 m. gegužės – liepos mėn. laikotarpiu reiškė ženklų ieškovės pagal sutartį teiktų paslaugų kokybės kritimą, nurodė, jog padažnėję vėlavimai pristatyti krovinius ir (ar) jų nepristatymai ėmė kelti konfliktines situacijas su krovinių gavėjais – atsakovės klientais, kilo grėsmė, kad atsakovės klientai nutrauks su ja bendradarbiavimą.

36.       Grįsdama šiuos teiginius, atsakovė pateikė savo klientų (ieškovės vykdytų užsakymų pristatymo gavėjų) UAB „3B Solutions“, UAB „Tridens“, UAB „Liviko“, UAB „Prike Lietuva“, UAB „Tegra State“, UAB „Henkell Freixenet Lietuva“ rašytinius patvirtinimus apie nurodytu laikotarpiu ženkliai suprastėjusią atsakovės per ieškovę teiktų paslaugų kokybę (2 t., b. l. 116–117, 161). Juose patvirtinama, kad 2024 m. balandžio – liepos mėn. atsakovės per ieškovę teiktų paslaugų kokybė ženkliai pablogėjo, užsakymai buvo pristatomi pavėluotai, apie vėlavimus informacija nebuvo teikiama laiku, dalis užsakymų sistemoje buvo pažymėti pristatyti laiku, nors faktiškai pristatyti nebuvo; susidariusi situacija neigiamai veikė atsakovės reputaciją, kai kurios klientės dėl ženkliai kritusios paslaugų kokybės svarstė nutraukti bendradarbiavimą su atsakove.

37.       Atsakovė taip pat pateikė šalių ir (arba) atsakovės ir jos klientų, kuriems prekių pristatymus vykdė ieškovė, el. susirašinėjimus. Pateikti susirašinėjimai, kaip ir pirmiau nurodyti atsakovės klientų pateikti rašytiniai patvirtinimai, patvirtina, kad 2024 m. gegužės–liepos mėn. ieškovės vykdytas užsakymų pristatymas buvo sutrikęs. 2024 m. birželio 6 d. atsakovės vidiniame susirašinėjime komunikuota, kad pastarąją savaitę ieškovė nepristatė 63 užsakymų, svarstyta nuimti krūvį nuo ieškovės, „atiduoti“ kai kuriuos regionus vežėjui „Venipak“, kad ieškovė galėtų koncentruotis į kitus regionus (2 t., b. l. 59). Atsakovė gavo klientės laišką, kuriame nurodoma, jog Klaipėdoje situacija su ieškove „bloga“; atsakovė kreipėsi į ieškovę, prašydama pakomentuoti, kaip ir kada bus sprendžiama situacija, bei klausdama, kodėl atsakovė negauna informacijos iš ieškovės dėl užsakymų nepristatymo (2 t., b. l. 60). Atsakovės vidiniame susirašinėjime svarstyta, ko tikėtis iš ieškovės vasaros sezono metu, jei jau dabar sako, kad turi daug darbo (2 t., b. l. 60). 2024 m. birželio 7 d. atsakovė pranešė, kad dėl laikinų trukdžių ieškovės Klaipėdos regioną laikinai aptarnaus „Venipak“ (2 t., b. l. 70). 2024 m. birželio 7 d. atsakovė ieškovei komunikavo, kad dėl vėlavimų Klaipėdoje „kaista santykiai su klientais; Nenori jau girdėti mūsų pažadų ir pan. Prarandame pasitikėjimą“ (2 t., b. l. 73); vidiniame atsakovės susirašinėjime nurodyta, jog klientai pikti, ieško galimybių kaip patys atsiimti užsakymus, kai ieškovė nurodė, kad reisas dar nesuplanuotas, nors turėjo būti pristatytas vakar (2 t., b. l. 72). 2024 m. birželio 11 d. atsakovė pranešė, kad pablogėjus vežėjų darbo kokybei pajūrio regione ėmėsi skubių veiksmų ir nuo šiandien užsakymus pristatys per „Venipak“, „kol įprastinis vežėjas nestabilizuos kokybės“ (2 t., b. l. 97). 2024 m. birželio 17 d. klientė kreipėsi į atsakovę, nurodydama, kad „<...> turime keblią situaciją su užsakymų pristatymais <...>. Praėjusį penktadienį turėjome labai nemalonią situaciją, kai į Nidos festivalį laiku nepristatėte prekių, nors dėl šio užsakymo buvo atskirai susitarta dar prieš savaitę ir gavome patikinimą, kad pristatysite laiku <...> (2 t., b. l. 76). 2024 m. birželio 18 d. atsakovė klientei nurodė, kad buvo priversta „perjungti“ visus pervežimus iš ieškovės į „Venipak“, nes matė riziką, jog ieškovė neišveš siuntų išvis, prieš savaitę atsirasdavo kasdien po keliasdešimt nepristatomų siuntų (2 t., b. l. 78). 2024 m. birželio 21 d. klientė atsakovei skundėsi, kad „pastaruoju metu kiekvieną dieną turime daug nekokybiškų pristatymų ir nepristatymų“ (2 t., b. l. 88). 2024 m. birželio 21 d., 2024 m. birželio 27 d. klientė skundėsi atsakovei, kad situacija yra „tragiška“ jau virš dviejų savaičių, prekės neatvežamos ar neatvežamos visos, nors nurodoma kitaip (2 t., b. l. 89, 92).

38.       Ieškovė byloje neginčijo, kad aptariamu laikotarpiu (2024 m. gegužės, birželio mėn.) ginčo sutarties vykdymo „Difot“ nukrito žemiau sutartimi nustatyto minimalaus 99 proc. ir aptariamu laikotarpiu ieškovės teiktų užsakymų pristatymo paslaugų kokybė buvo suprastėjusi, taip pat neginčijo pirmiau nurodytų atsakovės klientų nusiskundimų kokybe (t. y. kad buvo susidurta su vėlavimais), patvirtino, jog dėl to jai buvo pritaikytas sutartyje numatytas 2 proc. „minusinis bonusas“. Vis dėlto, ieškovė nesutiko, kad sutartimi apibrėžtų rodiklių nepasiekimas ir užsakymų pristatymo paslaugų kokybės suprastėjimas šiuo laikotarpiu buvo nulemtas jos veiksmų, ir teigė, jog tą lėmė pačios atsakovės netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas – ieškovės teigimu, vėlavimo priežastimi buvo atsakovės netinkamas krovinių rūšiavimas pagal tiekėjus, o ne pagal gavėjus, dėl to ieškovė savo laiko sąnaudomis ir kaštais papildomai turėjo rūšiuoti krovinius pagal tiekėjus. Šiame kontekste, pažymėtina, kad, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, sutartyje šalys nebuvo sutarusios dėl kokio nors ypatingo prekių rūšiavimo pagal siuntų gavėjus, kaip kad teigia ieškovė. Sutarties 2.10 papunktyje šalys nustatė, kad krovinys pagal jo technines sąlygas ir standartus iki šios sutarties 2.21 papunktyje nurodyto laiko turi būti užsakovui paruoštas, įpakuotas ir paženklintas taip, kad jį vežant nekiltų pavojus ekipažui, tretiesiems asmenims, aplinkai, vežamiems kroviniams ar transporto priemonėms, taip pat, jog būtų galima identifikuoti gavėją ir paskirties vietą. Sutarties 2.11 papunktyje šalys nustatė, kad kiekviena krovinio siunta, skirta konkrečiam krovinio gavėjui, turi būti supakuota į dėžę (dėžes) atskirai nuo kitam gavėjui skirto krovinio. Sutarties 2.15 papunktyje šalys nustatė, kad užsakovas visą krovinį perduoda vežėjui siuntomis (pakuotėmis) krovinio gavėjui pagal manifestą, kuriame užsakovo deklaruojamas kiekvienos siuntos turinys, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria dėl krovinio perdavimo atskiromis pozicijomis ar kitokia tvarka. Taigi, šalys nebuvo susitarusios dėl prekių rūšiavimo pagal siuntų gavėjus, kaip kad teigia ieškovė, o sutartyje tik numatyta atsakovės pareiga aiškiai nurodyti gavėją ir paskirties vietą bei skirtingų gavėjų siuntas supakuoti atskirai. Be to, kaip pažymėjo ir atsakovė, ieškovė iki 2024 m. liepos mėn. sutiko sumokėti baudas (,,minusinį bonusą“) už 2024 m. gegužės – birželio mėn. neigiamą „Difot“, ir taip savo veiksmais jį pripažino. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė būtų anksčiau kėlusi šį klausimą ir (ar) kad dėl šių aplinkybių ieškovė nebūtų galėjusi tinkamai ir laiku įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.

39.       Taigi, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2024 m. gegužės – birželio mėn. ieškovės teiktų užsakymų pristatymo paslaugų kokybė suprastėjo ir nukrito žemiau sutartimi nustatyto minimalaus leistino 99 proc. „Difot“. Kritusi užsakymų pristatymo kokybė, vėlavimai, lėmė aiškų atsakovės klientų nepasitenkinimą ir, atitinkamai, kėlė grėsmę jų ir atsakovės sutartiniams santykiams. Reaguodama į klientų nepasitenkinimą, atsakovė vertino, jog ieškovės teiktas užsakymų pristatymo paslaugas Klaipėdos regione reikalinga perduoti kitam vežėjui. Nepaisant to, šalys išliko suinteresuotos tolesnio bendradarbiavimo galimybe, tik kitomis sąlygomis (atsakovės interesas buvo gauti aukštesnės kokybės paslaugas, o ieškovės – didesnius įkainius, kurie, ieškovės teigimu, buvo pagrįsti papildomais darbo kaštais, kurie buvo reikalingi tam, jog ieškovė galėtų tinkamai ir kokybiškai atlikti savo paslaugas). Dėl to 2024 m. liepos pradžioje šalys susitarė dėl užsakymų srauto grąžinimo ieškovei sąlygų ir etapų, su sąlyga, jog užsakymų pristatymo kokybė turi būti 99,5 proc. Tačiau ieškovė sutarto užsakymų pristatymo kokybės rodiklio – 99,5 proc. nepasiekė; 2024 m. liepos mėn. nustatytas ieškovės „Difot“ buvo 97,7 proc. Šiame faktinių aplinkybių kontekste atsakovė pranešė ieškovei apie vienašalį sutarties nutraukimą dėl netinkamos ieškovės paslaugų kokybės.

40.       Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad, kitaip nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, 2024 m. gegužės – liepos mėn. laikotarpiu atsakovė iš esmės negavo ko pagrįstai galėjo tikėtis ieškovei tinkamai vykdant sutartį – kad ieškovė užtikrins užsakymų pristatymo paslaugas sutartu kokybės lygiu – atitinkamai 99 proc. / mėn. „Difot“, nuo 2024 m. liepos mėn. pradžios, susitarus dėl naujų bendradarbiavimo sąlygų – 99,5 proc. „Difot“. Byloje pateikti duomenys yra pakankami pripažinti, kad kritusios ieškovės paslaugų kokybės laikotarpis užsitęsė ir situacija nepagerėjo, nors šalys dėjo pastangas ją išspręsti. Įvertinus aptartą situaciją, pripažintini pagrįstais atsakovės teiginiai, kad sutartis nebuvo vykdoma joje įtvirtinta kokybe, o situacijos užsitęsimas ir nesėkmingos pastangos ją išspręsti sudarė pagrindą atsakovei nebesitikėti, jog esminiai sutarties vykdymo nesklandumai bus pašalinti. Ieškovė byloje priešingai neįrodė, t. y. nepaneigė nesklandumų vykdant sutartį apimties, neginčijo jų reikšmės atsakovės veikloje, taip pat nepateikė įrodymų dėl realių galimybių išspręsti situaciją.

2)       Dėl neteisingos informacijos deklaravimo, pareigos informuoti apie vėlavimus pristatyti užsakymus (ne)vykdymo

41.       Grįsdama apeliacinį skundą, atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovė sistemingai klastojo duomenis, nurodydama, jog siunta pristatyta, kai siunta nebūdavo pristatyta, ir kad tuo pačiu pažeidė sutarties 3.1.9 papunktyje numatytą ieškovės pareigą vėluojant pristatyti krovinį į paskirties vietą daugiau nei 1 val. pranešti apie tai atsakovei ir krovinio gavėjui, kas atitinkamai taip pat turėjo reikšmės tiek atsakovės santykiams su klientais, tiek šalių tarpusavio santykiams skaičiuojant „Difot“. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Atsakovė argumentuoja, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog šalys buvo sutarusios skaičiuoti „Difot“ pagal abiejų pripažintas klaidas, todėl svarbu buvo tai, jog ieškovė teiktų teisingus duomenis apie užsakymų pristatymo būsenas Track-POD sistemoje. Ieškovė teikė neteisingus duomenis ir taip iškreipė ieškovės klaidų, kurias galėtų nustatyti atsakovė, tikrąjį skaičių ir, atitinkamai, nustatytus ,,Difot“. Teismas, akcentuodamas, jog kroviniai gavėjams buvo pristatyti, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šio ginčo kontekste esminę reikšmę turi ne tai, ar jie buvo pristatyti, o tai, ar jie buvo pristatyti laiku ir ar apie (ne)pristatymo būseną buvo teikta teisinga informacija. Track-POD sistemos naudojimas įtvirtintas sutartyje, ieškovė privalėjo mokėti ir mokėjo ja naudotis, nėra jokio pagrindo abejoti sistemos duomenimis. Ieškovė nepateikė priešingų įrodymų, nors teismas buvo pasiūlęs ieškovei pateikti alternatyvius, nepriklausomus nuo Track-POD sistemos, siuntų pristatymo datų įrodymus dėl atsakovės atsiliepimo priede Nr. 48 nurodytų 6 416 pristatymų, kai elektroninis pristatymo įrodymas („ePOD“) buvo registruotas ne realiuoju laiku (> 1,00 km nuo gavėjo), taip pat dėl 3 745 pristatymų, kai nebuvo gautas krovinio gavėjo parašas. Atsakovės pateikti duomenys paneigia ieškovės argumentą, kad ji informuodavo atsakovę apie užsakymų pristatymo vėlavimus telefonu.

42.       Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos ir nepakankamai atsižvelgė į ginčijamo klausimo esmę, t. y. tai, jog ieškovės sutarties vykdymo duomenų tinkamas (ne)teikimas glaudžiai susijęs su ,,Difot“ skaičiavimu, kuris, atitinkamai, atspindi sutarties vykdymo kokybę. Dėl to, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pasikartojantis netikslių duomenų teikimas sudarė pagrindą atsakovei prarasti pasitikėjimą ieškove ir, kartu su prieš tai aptartu sutarties vykdymo kokybės kritimu, sistemiškai vertintinas kaip pakankamas pagrindas esminiam sutarties pažeidimui iš ieškovės pusės konstatuoti.

43.       Pirma, kaip teisingai pažymi atsakovė, pirmosios instancijos teismas, tiesmukai vartodamas duomenų klastojimo sąvoką Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso prasme, neatsižvelgė į atsakovės šiuo klausimu dėstomų argumentų esmę. Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė teikė neteisingus, realybės neatitinkančius duomenis, kai teisingų duomenų pateikimas buvo reikšmingas tiek siekiant nepadaryti žalos atsakovės reputacijai prieš trečiuosius asmenis – klientus, ieškovės vykdytų užsakymų pristatymo gavėjus, tiek pagal sutartį nustatant realų ieškovės klaidų vykdant užsakymų pristatymą skaičių ir, atitinkamai, skaičiuojant „Difot“, dėl ko, atsakovės vertinimu, neteisingų duomenų teikimo faktas vertintinas tiek kaip savarankiškas esminis sutarties pažeidimas, tiek svarbus nustatant ieškovės vėlavimų pristatyti užsakymus tikrąjį mastą. Nors atsakovė vartojo sąvoką „klastojimas“, ja siekė akcentuoti sutarties pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakove, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, ar yra šalių ginčas dėl to, jog galiausiai užsakymai (ne)buvo pristatyti, taip pat kad pagal sutartį šalys buvo sutarusios „Difot“ skaičiuoti pagal abiejų šalių pripažintas klaidas. Šiuo atveju rėmimasis tik abiejų šalių jau patvirtintomis klaidomis ir „Difot“ paneigtų atsakovės iškeltą problemą, jog dėl nesąžiningų ieškovės veiksmų neteikiant teisingos informacijos apie užsakymų pristatymo būsenas teisingas „Difot“ negalėjo būti nustatytas. Kadangi šiuo atveju ginčas kyla ne dėl konkretaus nustatyto „Difot“ dydžio (ne)teisingumo, o dėl teisingos informacijos (ne)teikimo, įrodinėdamos šiuo klausimu reikšmingas aplinkybes šalys gali remtis visais faktiniais duomenimis, taigi, ne tik šalių dar iki šios bylos patvirtintu „Difot“ (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

44.       Antra, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė nepaaiškino, kokiu būdu ieškovė prisiėmė įsipareigojimus dėl Track-POD sistemos pildymo, kaip ieškovei buvo pranešta apie esminę parašų reikšmę ir (ar) jog Track-POD duomenys nelaikytini patikimais, atitinkamai, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovė netinkamai vykdė pareigą pateikti teisingus duomenis apie užsakymų pristatymo būsenas. 

45.       Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, bylos medžiaga patvirtina, kad Track-POD sistemos naudojimas vykdant sutartį šalių buvo įtvirtintas sutarties 2022 m. balandžio 1 d. 1 priedo 5 punkte, taigi, abipusiu abiejų šalių, verslininkių, susitarimu. Atsižvelgiant į nurodytą, tai, kad šalys nustatė šios sistemos naudojimą sutartimi ir nenumatė jos alternatyvų, sutiktina su atsakove, kad nėra pagrindo nesivadovauti šios sistemos duomenimis, o ieškovei su jais nesutinkant, būtent jai tenka pareiga įrodyti, kad sistemos duomenys neatitinka realybės (CPK 178 straipsnis), pvz. kad apie atitinkamų užsakymų (ne)pristatymą atsakovė buvo informuota kitu būdu (el. laiškais ar pan.).

46.       Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė pateikė aktualius Track-POD sistemos duomenis, kuriais argumentuoja, jog ieškovė netinkamai vykdė pareigą pateikti teisingus duomenis apie užsakymų būsenas (2 t., b. l. 162–7542). Atsiliepime atsakovė taip pat prašė teismo pasiūlyti ieškovei pateikti alternatyvius, nepriklausomus nuo Track-POD sistemos, siuntų pristatymo datų įrodymus dėl visų Track-POD sistemoje nurodytų 6 416 pristatymų, kai elektroninis pristatymo laikas (ePOD) buvo registruotas ne realiuoju laiku (> 1,00 km nuo gavėjo), taip pat dėl 3 745 pristatymų, kai nebuvo gautas krovinio gavėjo parašas. Teismas, priimdamas atsiliepimą, 2025 m. balandžio 23 d. rezoliucija pasiūlė ieškovei pateikti tokius įrodymus „kaip nurodyta atsiliepime“. Pasisakydama dėl atsakovės pateiktų Track-POD sistemos duomenų, ieškovė 2025 m. lapkričio 14 d. pateikė 2025 m. balandžio 22 d. atsakovės pažymos ir pateiktų Track-POD sistemos duomenų analizę. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė galėjo pateikti atsikirtimus į atsakovės pateiktus Track-POD sistemos duomenis, ką ir padarė (4 t., b. l. 1–42).

47.       Kaip paaiškino atsakovė, o ieškovė nepaneigė, Track-POD sistemos duomenys yra objektyvaus techninio pobūdžio, užfiksuoti vadinamajame ePOD dokumente ir negali būti įtakojami atsakovės, nes jai yra pateikiami pačios ieškovės registravimų pagrindu ir trečiojo asmens – sistemos valdytojo; pristatymo vietos duomenys surenkami automatiškai pagal GPS palydovų signalą, kuris nuo interneto ryšio nepriklauso. Atsižvelgiant į nurodytą ir tai, kad ieškovė nenurodė ir nepateikė duomenų, jog atsakovės paaiškintas Track-POD sistemos veikimo būdas yra neteisingas, sutiktina su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prielaida, kad Track-POD sistemos duomenys gali būti netikslūs. Atsižvelgiant į tai, jog šios sistemos naudojimas vykdant sutartį nustatytas pačioje ginčo sutartyje, kaip nurodyta pirmiau, nėra pagrindo abejoti sistemos duomenų teisingumu, kol šalys nepateikė konkrečių šiuos duomenis paneigiančių faktinių įrodymų. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių įrodymų nepateikė.

48.       Trečia, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pagal atsakovės pateiktus Track-POD sistemos duomenis laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d. atliktiems užsakymų pristatymams bendrai trūksta 10,5 proc. parašų (3 745 pristatymų), o užsakymų pristatymo koordinatės nutolusios daugiau nei 1 km. nuo užsakymo gavėjo 17,9 proc. atvejų (6 416 pristatymų). Ieškovė, nors, kaip nurodyta pirmiau, 2025 m. lapkričio 14 d. pateikė Track-POD sistemos duomenų analizę, dėl nurodytų aplinkybių – trūkstamų parašų ir (ar) užsakymų pristatymo koordinačių (ne)teisingumo – nepasisakė, jų nepaneigė ir kitokio prekių pristatymo laiko neįrodė.

49.       Įrodinėdama, kad ieškovė netinkamai vykdė pareigą pateikti teisingus duomenis apie užsakymų pristatymo būsenas, atsakovė taip pat pateikė šalių ir (ar) atsakovės bei jos klientų el. susirašinėjimus. Iš pateiktų susirašinėjimų, pavyzdžiui, matyti, kad 2024 m. gegužės 14 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę, nurodydama, jog gavo kliento nusiskundimą, kad ieškovė nepristatė prekių, tačiau sistemoje buvo pažymėta, jog krovinys buvo pristatytas, nors iš tikrųjų vis dar buvo sandėlyje (2 t., b. l. 47). Kitame laiške atsakovė klausė ieškovės, kodėl klientas tvirtina, jog negavo prekės užsakymo, nors užsakymo būsena pažymėta kaip „pristatytas“, o prekę priėmęs asmuo nenurodytas (laiške pateikė užsakymo būsenos nuotraukos kopiją) (2 t., b. l. 42–43). Dar kitame laiške atsakovė ieškovės klausė, kokios užsakymo nepristatymo priežastys ir kodėl atsakovė nebuvo informuota „kad kažkas negerai“, kreipėsi į ieškovę, priekaištaudama, jog „taip negalima, mes (atsakovė) sužinome iš klientų, kad kažkas vyksta blogai. Yra atvejų kai padarote statusą ,,pristatytas“, o vėliau per dublius bandote tyliai kitomis dienomis pristatyti prekes“, atsakovė prašė „atvirai dalintis informacija, kaip teigiama taip ir neigiama. Mes turime informuoti klientą jei kažkas negerai, o ne atvirkščiai“ (2 t., b. l. 40-41). 2024 m. gegužės 29 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę klausdama, ar užsakymas bus pristatytas, į ką ieškovė nurodė, jog užsakymas pristatytas, o atsakovė pažymėjo, jog sistemoje nėra užsakymus priėmusių asmenų parašų, pakartotinai klausė, ar užsakymas pristatytas (2 t., b. l. 50-51). 2024 m. birželio 5 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę teiraudamasi „Nėra parašų. Ar pristatyti užsakymai?“, į ką ieškovė nurodė „Pristatyta. Vairuotojas nerinko parašų“ (2 t., b. l. 54). 2024 m. birželio 6 d. atsakovė gavo klientės laišką, kuriame pretenzingai teiraujamasi, kodėl klientai negavo informacijos dėl prekių nepristatymo (2 t., b. l. 60). 2024 m. birželio 7 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę, teiraudamasi, ar prekė pristatyta, nes sistemoje nėra parašų (2 t., b. l. 75). 2024 m. birželio 25 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę nurodydama, kad „Kai kalbėjom minėjai, kad vėlavimų Šiauliuose nebuvo, pristatyta su lapais, bet mano kolegos permetė laiškus kur Jūsų žmonės rašo kad vėluoja. Mes užfiksavom 16 vėlavimų 20 d., nežinau ar čia visi. Suprantu būna vėlavimų <...>, bet mums svarbu atvirai pateikta informacija kas vyksta ir kam ruoštis“(2 t., b. l. 91). Atsakovė byloje taip pat nurodė atvejus, kai 2024 m. gegužės 28 d. 6 užsakymai buvo be pristatymo parašų, bet su pristatymo patvirtinimais tą pačią dieną, o pristatymo GPS rodė ieškovės sandėlio adresą; 2024 m. gegužės 30 d. 6 užsakymai nepristatyti, tačiau pažymėti kaip pristatyti, o GPS pristatymo vietą taip pat rodė ieškovės Klaipėdos sandėlius (2 t., b. l. 114). 2024 m. liepos 19 d., kaip nurodo atsakovė, praėjus dviem savaitėms po didelės srauto dalies ieškovei grąžinimo, atsakovė vėl kreipėsi į ieškovę, teiraudamasi, kodėl sistemoje nurodyta, jog užsakymas pristatytas, nors klientas nurodė, jog sistemoje nurodytas užsakymą priėmęs asmuo nėra jo darbuotojas ir užsakymo jis negavo (2 t., b. l. 114).

50.       Nurodyti šalių ir (ar) atsakovės ir jos klientų susirašinėjimų epizodai patvirtina, kad atsakovė reiškė ieškovei pretenzijas dėl realybės (ne)atitinkančios informacijos ir (arba) pilnos informacijos apie užsakymų pristatymą (ne)teikimą, neteisingos informacijos deklaravimą Track-POD sistemoje. Ieškovė, tuo tarpu, nepateikė įrodymų, kad būtų nesutikusi su nurodytomis atsakovės pretenzijomis, jas ginčijusi, nenurodė ir nepateikė duomenų, jog, priešingai nei reiškė pretenzijas atsakovė, nurodytais atvejais ji būtų tinkamai ir laiku deklaravusi užsakymų nurodytais atvejais būsenas ir (ar) vėluojant jas pristatyti pranešusi apie tai atsakovei, kaip numatyta sutarties 3.1.9 papunktyje. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nurodyti el. susirašinėjimų duomenys atitinka atsakovės pateiktus Track-POD sistemos duomenis ir patvirtina aplinkybes, jog ieškovė tinkamai nevykdė pareigos laiku ir vietoje deklaruoti teisingus duomenis apie užsakymų pristatymą, pranešti apie užsakymų nepristatymą.

51.       Įvertinus nurodytas aplinkybes, sutiktina su atsakove, kad, kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė įrodė, o ieškovė nepaneigė, jog ieškovė, vykdydama sutartį, netinkamai vykdė pareigą pateikti teisingą informaciją apie užsakymų būsenas, ją deklaruoti Track-POD sistemoje, o vėlavimo pristatyti užsakymus atveju – informuoti apie vėlavimą atsakovę ir užsakymų gavėjus. Šią aplinkybę vertinant kartu su pirmiau aptarta išvada dėl ieškovės nurodytu laikotarpiu teiktų paslaugų kokybės rodiklių ir neatitikties sutartyje aptartam standartui, pripažintini pagrįstais atsakovės teiginiai, kad ji iš esmės negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis, ieškovei tinkamai ir sąžiningai vykdant sutartį – gauti tinkamą teisingų duomenų deklaravimą ir (ar) teisingus pranešimus apie užsakymų pristatymo vėlavimus; sutarties sąlygas atitinkančios kokybės (stabilumo) užsakymų vykdymą (CPK 178, 185 straipsniai).

3)       Dėl įkainių už paslaugas pagal sutartį padidinimo

52.       Grįsdama apeliacinį skundą, atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino esminiu sutarties pažeidimu ieškovės elgesio, kai ieškovė 2024 m. birželio 18 d. el. laišku reikalaudama iki 2024 m. liepos 1 d. susitarti dėl naujų bendradarbiavimo sąlygų ir nurodydama, kad, priešingu atveju, po 2024 m. liepos 1 d. negalės „teikti ankstesnio serviso“, privertė atsakovę sudaryti susitarimą dėl padidintų įkainių už paslaugas; atsakovės teigimu, jos sutikimas dėl įkainių padidinimo turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sudarytas dėl grasinimų. Atsakovės teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė, nustačiusi tokio ultimatumo įvykdymo terminą iki 2024 m. liepos 1 d., iki pat šios dienos atsisakė susitikti, taip pat to, jog atsakovė per tokį laikotarpį nebūtų galėjusi rasti kito vežėjo, nes distribucijos paslaugas teikiančių įmonių pajėgumai yra planuojami iš anksto ir nėra laisvai prieinami trumpuoju laikotarpiu, taigi, atsakovės teigimu, ji buvo priversta sudaryti susitarimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir atsakovės argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu teisėtumu bei pagrįstumu.

53.       Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių atstovai konstruktyviai derino susitikimo laiką, kuris buvo nustatytas vėliau dėl ieškovės atstovo atostogų (2 t., b. l. 78, 99, 100). 2024 m. liepos 3 d. ieškovė atsiuntė atsakovei atnaujintų kainų pasiūlymą „kaip kalbėta vakar susitikimo metu“ (1 t., b. l. 58), kurį atsakovė, su ieškove papildomai aptarusi užsakymų srauto grąžinimo etapus ir lūkesčius tolimesniam bendradarbiavimui (99,5 proc. užsakymų pristatymo kokybė), patvirtino (1 t., b. l. 65). Kaip nustatyta, 2024 m. birželio mėn. atsakovė buvo sumažinusi ieškovei teikiamų užsakymų srautą. Ieškovė teigė, kad suprastėjusią užsakymų pristatymo kokybę lėmė papildomų darbų, kurie šalių nebuvo aptarti sutartimi, poreikis. Šalių el. susirašinėjimas patvirtina, kad šalys liko suinteresuotos tolesniu bendradarbiavimu, tik kitomis sąlygomis (atsakovės interesas buvo gauti aukštesnės kokybės paslaugas, o ieškovės – didesnius įkainius, kurie, ieškovės teigimu, buvo pagrįsti papildomais darbo kaštais, kurie buvo reikalingi tam, jog ieškovė galėtų tinkamai ir kokybiškai teikti paslaugas). 2024 m. liepos pradžioje, šalys aptarė užsakymų srauto grąžinimo ieškovei sąlygas ir etapus, susitarė, jog užsakymų pristatymo kokybė turi būti 99,5 proc., o atsakovė taip pat pritarė ieškovės pasiūlytiems naujiems įkainiams (juos patvirtino). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų nesutikusi su ieškovės pasiūlymu aptarti naujas bendradarbiavimo sąlygas. Ieškovei inicijavus klausimą dėl paslaugų įkainių peržiūrėjimo, atsakovė pretenzijų nereiškė (byloje nėra įrodymų, kad būtų tokias reiškusi): nenurodė ieškovei, kad paslaugų teikimo nutraukimas nuo 2024 m. liepos 1 d. būtų neatitikęs galiojusia šalių sudaryta vežimo sutartimi šalių nustatytų tarpusavio įsipareigojimų ir (ar) pažeidęs atsakovės teises ir (ar) teisėtus interesus, neprašė pratęsti naujų sąlygų aptarimo termino nei, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nesiūlė galimybės aptarti naujas sąlygas iki ieškovės atstovo atostogų. Susirašinėjimo aplinkybės, turinys ir eiga nesudaro prielaidų įžvelgti grasinimus, spaudimą ar pan. aplinkybes, kurios keltų abejonių atsakovės valios sudaryti minimą susitarimą turiniu bei jos apsisprendimo tvirtinti naujus įkainius laisve. Atsakovė priešingų įrodymų nepateikė ir kitaip neįrodė.  

54.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad aptariamomis aplinkybėmis nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovės veiksmai pasiūlant nustatyti naujas šalių bendradarbiavimo sąlygas turėtų būti vertinami kaip grasinimas, neteisėtai paveikęs atsakovės valią priimti ieškovės pasiūlytas naujas bendradarbiavimo sąlygas (CPK 178, 185 straipsniai). Dėl to nenustatyta priežasčių abejoti teismo išvados atmesti atsakovės reikalavimus dėl įkainių padidinimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu teisėtumu bei pagrįstumu.  

Dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo ir ieškovės reikalavimo atlyginti 144 961,92 Eur nuostolių

55.       Atsižvelgiant į tai, kad, kaip aptarta pirmiau, byloje konstatuota, jog ginčo laikotarpiu ieškovė netinkamai vykdė sutartį, neužtikrinusi sutartimi aptarto sutarties vykdymo kokybės rodiklio ir teikdama netikslią informaciją apie sutarties vykdymo eigą, dėl to atsakovė negavo to, ko pagrįstai tikėjosi pagal sutartį, sprendžiant, ar tuo ieškovė iš esmės pažeidė sutartį ir, atitinkamai, ar atsakovė sutartį nutraukė teisėtai, vertintina ar yra (nėra) kitos sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu sąlygos (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2–5 punktai), t. y. ar pagal sutarties esmę griežtas pažeistų prievolių laikymasis turi atsakovei esminės reikšmės; ar prievolės neįvykdytos tyčia ar dėl didelio neatsargumo; ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

56.       Kaip nustatyta pirmiau, ginčo vežimo sutarties tikslas – vienkartinio pobūdžio krovinio vežimo sutarčių dėl konkrečių krovinių vežimo sudarymas ir įvykdymas. Sutartyje šalys taip pat nustatė, kad sutarties vykdymo kokybė yra matuojama byloje pirmiau minėtu „Difot“ rodikliu, kuris apskaičiuojamas kaip visų atsakovės užsakytų siuntų ir ieškovės klaidų vykdant jų pristatymus santykis, klaidos – tai vėlavimai, nepristatymai, trūkumai, neleistino elgesio pavyzdžiai ir kiti sutarties 2022 m. balandžio 1 d. priedo Nr. 1 7.4 papunktyje nurodyti atvejai. Šalys susitarė, kad siektinas „Difot“ yra 99,5 proc., minimalus leistinas – 99 proc. 2024 m. liepos pradžioje šalys susitarė dėl naujų bendradarbiavimo sąlygų ir nustatė, kad ieškovė turi užtikrinti 99,5 proc. „Difot“ užsakymų pristatymo kokybę. Atsižvelgiant į tai, įvertinusi šalių argumentus, teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad, kitaip nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, griežtas pažeistų sutartinių ieškovės prievolių laikymasis turėjo atsakovei esminės reikšmės dviem aspektais. Pirma, ginčo prievolių griežtas laikymasis turėjo esminės reikšmės įgyvendinant tikslą, dėl kurio atsakovė pirko iš ieškovės sutartimi sutartas vežimo paslaugas, t. y. tinkamai įvykdyti atsakovės sutartinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims – atsakovės klientams. Pirmiau šioje nutartyje aptarti atsakovės klientų skundai dėl nekokybiškų užsakymų pristatymo paslaugų patvirtina, kad (ne)tinkamas užsakymų pristatymas turėjo reikšmės ir atsakovės reputacijai, susidūrus su nepristatymo problemomis atsakovė sulaukė priekaištų dėl ženklaus paslaugų kokybės kritimo iš savo klientų. Antra, sutiktina su atsakove, kad prievolės pateikti teisingus duomenis apie užsakymų pristatymo būsenas griežtas laikymasis buvo reikšmingas tiek siekiant apsaugoti atsakovės reputaciją, kai pasitaikė atvejų, jog sistemoje pažymėtas kaip pristatytas užsakymas, klientų teigimu, nebuvo pristatytas, tiek siekiant fiksuoti sutarties vykdymo eigą ir skaičiuoti sutartyje aptartą sutarties vykdymo kokybės ,,Difot“ rodiklį. Teisingų duomenų teikimas tokiu atveju taip pat reikšmingas šalių tarpusavio sąžiningam bendradarbiavimui ir pasitikėjimui. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, sutiktina su atsakove, jog griežtas pažeistų prievolių laikymasis atsakovei turėjo esminės reikšmės (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi, sutiktina su atsakove ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vieninteliu esminiu tinkamo sutarties įvykdymo aspektu nurodė tai, jog užsakymai galiausiai buvo pristatomi, paneigdamas kitus reikšmingus sutarties vykdymo aspektus.

57.       Vertinant, ar ieškovė neįvykdė ginčo prievolių tyčia ar dėl didelio neatsargumo, reikšminga tai, kad abi šalys yra verslininkės, savo srities profesionalės. Ieškovė neįrodė, kad sutartinių įsipareigojimų užtikrinti užsakymų pristatymą minimaliu 99 proc. „Difot“ lygiu ir (ar) pateikti teisingą informaciją apie užsakymų pristatymo būsenas neįvykdė dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių. Vėluodama pristatyti užsakymus, be kita ko, tokiu mastu, jog ieškovės „Difot“ nesiekė minimalaus 99 proc., ir (ar) teikdama neteisingą informaciją apie užsakymų (ne)pristatymą, ypač po to, kai atsakovė akcentavo poreikį teikti teisingą informaciją, ieškovė negalėjo nesuprasti, kad dėl to netinkamai vykdo sutartį, o, atitinkamai, atsakovė negauna ko pagrįstai pagal sutartį galėjo tikėtis. Atsižvelgiant į tai, iš esmės sutiktina su atsakove, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl netinkamo sutarties vykdymo ieškovė nėra atsakinga (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

58.       Ieškovė, teigdama, kad netinkamą sutarties vykdymą lėmė tai, jog atsakovė netinkamai rūšiavo siuntas, šiems teiginiams pagrįsti įrodymų nepateikė. Be to, kaip matyti, dėl sutarties vykdymo iš ieškovės pusės tinkamumo šalių ginčai kilo ir po 2024 m. liepos 3 d., kai atsakovė sutiko su ieškove dėl padidintų įkainių už papildomus darbus, dėl kurių, ieškovės teigimu, ši ir nespėjo tinkamai ir laiku pristatyti užsakymų. Nepaisant to, kad atsakovė sutiko su ieškovės reikalavimu padidintais įkainiais, 2024 m. liepos mėn. ieškovė šalių sutarto užsakymų pristatymo kokybės standarto – 99,5 proc. „Difot“, nepasiekė. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakove, kad atsakovė galėjo pagrįstai nesitikėti, jog sutartis ateityje bus vykdoma tinkamai; pagrindo spręsti priešingai ieškovė neįrodė (CPK 185 straipsnis; CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

59.       Atsižvelgiant į tai, kad sutarties nutraukimas dėl esminio jos pažeidimo remiantis CK 6.217 straipsniu ir sutarties nutraukimas sutartyje numatytu pagrindu yra atskiri sutarties nutraukimo pagrindai (CK 6.217 straipsnio 1, 5 dalys), kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovei nutraukiant sutartį ne pagal sutarties 6.3 papunktį, o dėl esminio jos pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė privalėjo laikytis sutarties 6.3 papunktyje nustatyto įspėjimo apie sutarties nutraukimą termino. Ieškovė, ieškiniu reikalaudama priteisti nuostolių atlyginimą, šiuos nuostolius kildino iš negautų pajamų per sutartyje įtvirtintą 6 mėn. įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakove, kad ieškovė neįrodė dėl sutarties nutraukimo patirtų labai didelių nuostolių (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

60.       Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, sutiktina su atsakove, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė esminio vežimo sutarties pažeidimo iš ieškovės pusės ir, atitinkamai, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė vežimo sutartį nutraukė nepagrįstai bei neteisėtai (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Aptartos bylos aplinkybės ir įrodymai sudaro pagrindą priešingai išvadai. Atsižvelgiant į tai, atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, atmetant kaip nepagrįstus tiek ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą vienašalį šalių sudarytos vežimo sutarties nutraukimą neteisėtu, tiek reikalavimą priteisti ieškovei iš atsakovės sutarties nutraukimu padarytų 144 961,92 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą.

Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti 13 294,10 Eur žalos atlyginimą

61.       Grįsdama apeliacinį skundą, atsakovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti jai iš ieškovės 13 294,10 Eur žalos atlyginimą. Atsakovės teigimu, ieškovei pažeidus sutartį, atsakovė ją teisėtai nutraukė ir turi teisę į žalos atlyginimą; teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė neįrodė žalos fakto ir priežastinio ryšio su ieškovės veiksmais, ir kad atsakovės klientams suteiktos nuolaidos yra jos marketingo dalis, už kurią ieškovė nėra atsakinga. Atsakovė nurodo, kad nuolaidų klientams suteikimo dokumentuose buvo aiškiai įvardijamas siekis kompensuoti žalą dėl vėlavimų. Jei teismas laikė neįrodytu prašomos priteisti žalos atlyginimo dydį, teismas žalos dydį turėjo nustatyti pats (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais sutinka iš dalies.

62.       Nustačius, kad ieškovė pažeidė sutartį ir dėl to atsakovė ją teisėtai nutraukė, iš esmės sutiktina su atsakove, jog ji įgijo teisę į žalos atlyginimą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė neįrodė prašomos priteisti žalos fakto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir (ar) priežastinio neteisėtų ieškovės veiksmų – užsakymų nepristatymų, viršijusių leistina sutartyje rodiklį, bei (ar) netikslios informacijos teikimo, ir atsakovės nurodytų išlaidų „Venipak“ paslaugoms bei klientams padarytoms „nuolaidoms“ ryšio (CK 6.247 straipsnis).

63.       Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nenurodė ir nepateikė duomenų, kada ir (ar) kokiomis sutartinėmis sąlygomis pradėjo bendradarbiauti su „Venipak“; byloje nėra įrodymų, kad atsakovės pateiktos „Venipak“ jai išrašytos sąskaitos faktūros yra išrašytos už konkrečias paslaugas, kurias, tinkamai vykdydama ginčo sutartį, turėjo įvykdyti ieškovė, be kita ko – atsakovės pateiktose „Venipak“ bendrovės jai išrašytose sąskaitose faktūrose atsakovei nėra duomenų, jog jos išrašytos už užsakymų pristatymus atsakovės klientams, kurių rašytiniais paaiškinimais ir (ar) susirašinėjimų el. laiškais kopijomis atsakovė įrodinėjo, kad ieškovė vėluodavo pristatyti užsakymus ir (ar) teikė neteisingą informaciją apie jų būsenas. Taigi, sutiktina su teismo išvada, kad atsakove neįrodė, jog pateiktos bendrovės „Venipak“ jai išrašytos sąskaitos buvo išrašytos už paslaugas, kurias turėjo suteikti, bet nesuteikė, ieškovė (CPK 178, 185 straipsnis).

64.       Nagrinėjamu atveju nėra duomenų ir (ar) įrodymų, kad atsakovės klientai būtų pareiškę atsakovei reikalavimų dėl žalos atlyginimo netinkamai suteikus paslaugas. Atsakovės pateiktuose jos susirašinėjimuose su klientais dėl nuolaidų suteikimo nurodoma, jog jomis atsakovė siekė „prisidėti kompensacija prie patirtų papildomų administracinių laiko sąnaudų sprendžiant pristatymų kokybės klausimus“ (3 t., b. l. 42-49). Taigi, atsakovė savo iniciatyva įvertino, kad dėl netinkamai suteiktų paslaugų jos klientai patyrė žalą, kuri pasireiškė patirtomis papildomomis administracinėmis laiko sąnaudomis, ir suteikė nuolaidų, atlygindama klientų patirtus nepatogumus.

65.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, jog nurodytomis aplinkybėmis atsakovės klientai patyrė žalą, kurią būtų padengusi atsakovė (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai) – atsakovė nenurodė ir nepateikė faktinių duomenų, kad klientų administracinės laiko sąnaudos sprendžiant konkrečių ieškovės užsakymų (ne)pristatymų kokybės klausimus būtų padidėjusios, palyginus su įprastai tam pagal atsakovės ir jos klientų sutartinius santykius skiriamomis sąnaudomis, ir, atitinkamai, kad dėl to klientai būtų patyrę turtinius praradimus (pavyzdžiui, kad dėl to klientai darbuotojams turėjo mokėti papildomą darbo užmokestį), kuriuos būtų kompensavusi atsakovė. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės suteiktos nuolaidos buvo ne realiai patirtos žalos kompensavimas, o, kaip pagrįstai nurodė teismas, atsakovės rinkodara pagrįstas jos pasirinktas elgesys. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, atsakovė taip pat nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl netinkamo ieškovės pareigų vykdymo atsakovė būtų turėjusi sumokėti sutartines (numatytas atsakovės ir jos klientų sutartyse) netesybas – baudas (iš anksto aptartus nuostolius), t. y. jog atsakovės suteiktos nulaidos galėtų būti vertinamos kaip jos klientų jai pritaikytos netesybos.

66.       Atsakovė pagrįstai nurodo, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Tačiau iš bylos medžiagos matyti ir kaip buvo nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė dėl ieškovės sutarties pažeidimo patirtos žalos fakto, t. y. jog jos klientai ieškovei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų patyrė papildomas administracines laiko sąnaudas, kurios būtų lėmusios papildomus piniginius praradimus, kad klientai reikalavo tokias sąnaudas kompensuoti ir (ar) pan. Atitinkamai, neįrodžius realiai patirtos žalos fakto, teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl jos dydžio.

67.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė prašomos atlyginti žalos fakto ir priežastinio ryšio su ieškovės padarytu sutarties pažeidimu. Dėl to nėra pagrindo abejoti teismo išvados atmesti kaip neįrodytą priešieškinio reikalavimą dėl tokios žalos atlyginimo teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant darbuotojus nesąžiningu konkuravimu

68.       Grįsdama apeliacinį skundą, ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pagal Konkurencijos įstatymą darbuotojų perviliojimas yra savarankiška neteisėtų veiksmų rūšis, kurios teisinė kvalifikacija pati savaime sukuria materialines teisines pasekmes (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas); nesąžiningos konkurencijos pripažinimas sukuria teisiškai reikšmingus padarinius, t. y. turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis) ir sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę ateityje ar atskirame procese. Be to, ieškovės teigimu, teismas neįvertino, kad atsakovės veiksmų perviliojant darbuotojus (ne)teisėtumas aktualus ir šioje byloje, tiesiogiai susijęs su ginčo sutarties nutraukimo būdu ir laiku; sistemingas vairuotojų perviliojimas objektyviai apsunkino ieškovės galimybes vykdyti veiklą, turėjo tiesioginę įtaką žalos mastui ir jos atsiradimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

69.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas; įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas – asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Todėl asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 49 punktas).

70.       Civilinių teisių gynimo būdai (CK 1.138 straipsnis) – tai materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). CK 1.138 straipsnyje įtvirtinta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais: 1) pripažindamas tas teises; 2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; 3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys); 4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra; 5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį; 6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); 7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso 1.3 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais; 8) kitais įstatymų numatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad civilinėje byloje pagal ginčą dėl pažeistos teisės gynimo ieškiniu pareikštas savarankiškas reikalavimas, kurio esmę sudaro pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, negali būti traktuojamas kaip materialusis teisinis reikalavimas, nes jis pats savaime neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013; 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 43 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei ieškiniu pareikšto reikalavimo patenkinimu siekiama tik nustatyti prejudicinius faktus ateityje galimai pareikštinam ieškiniui dėl žalos (nuostolių) atlyginimo, toks reikalavimas negali būti savarankiškas ieškinio dalykas, nes tai yra civiliniai procesiniai, o ne materialieji padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019, 28 punktas).

71.       Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas priklausomai nuo procesinės situacijos turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019, 25 punktas).

72.       Taigi, civilinės bylos, nagrinėjamos ginčo teisena, nagrinėjimo dalykas yra ginčo dėl privatinių teisinių santykių išnagrinėjimas ir išsprendimas teismo sprendimu taip, kad ginčo materialiojo teisinio santykio pažeidimas būtų pašalintas ir, atitinkamai, pažeisti asmens teisės ir (ar) teisėti interesai įgyvendinti. Reikalavimas, kurio esmę sudaro pažeistos teisės konstatavimas, pats savaime nesukuria teisinių pasekmių, neapgina pažeistos teisės ir todėl nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. 

73.       Nagrinėjamu atveju aptariamu reikalavimu ieškovė prašo pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu, t. y. pripažinti atitinkamus atsakovės veiksmus neteisėtais. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, tokį reikalavimą pirmosios instancijos teisme ieškovė suformulavo ir pareiškė kaip savarankišką reikalavimą, o ne nurodė jį kaip savarankiško materialaus teisinio reikalavimo, t. y. kuris, jį patenkinus, galėtų sukelti materialiuosius teisinius padarinius ir nustatyti šalių teises ir (ar) pareigas, faktinį pagrindą. Patenkinus tokį ieškinio reikalavimą, jis neturėtų materialiųjų teisinių padarinių šalių ginčo privatiniam teisiniam santykiui, ieškovės teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo nepašalintų. Pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo; 3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, kuriuose paneigiama anksčiau pateikta neteisinga informacija arba pateikiami paaiškinimai dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybės; 4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžininga konkurencija, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. Taigi, priešingai nei nurodo ieškovė, ūkio subjekto veiksmų kvalifikavimas nesąžininga konkurencija pats savaime nesukuria materialinių teisinių pasekmių, t. y. įstatyme nėra numatytas konkretus būdas, kuriuo apginamos nesąžiningos konkurencijos pažeistos ūkio subjekto – ginčo šalies teisės ir (ar) teisėti interesai, nustačius tokį pažeidimą. Asmeniui nenurodžius, kokiu būdu turėtų būti apgintos jo pažeistos teisės ir (ar) teisėti interesai, toks kreipiamasis į teismą neatitinka teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo esmės ir, atitinkamai, nėra nagrinėtinas; tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį pagal nurodytą ieškinio reikalavimą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74.       Iš bylos nagrinėjimo apimties ir ieškovės pirmosios instancijos teisme teiktų reikalavimų bei juos grindžiančių argumentų turinio matyti, kad ieškinio reikalavimas dėl nesąžiningo atsakovės konkuravimo, pasireiškusio darbuotojų viliojimu, pripažinimo pareikštas kaip savarankiškas ir su kitais ieškinio reikalavimais bei jų pagrindu nesusijęs reikalavimas. Nėra aiškus tokio savarankiško reikalavimo, koks jis formuluotas pirmosios instancijos teisme, tikslas, tačiau bylos dalies dėl šio reikalavimo nutraukimas neužkerta kelio savarankiškam procesui, tinkamai suformulavus atitinkamo ieškinio, susijusio su konkurencija, dalyką bei pagrindą.

75.       Kitaip nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, pirmosios instancijos teisme ji nenurodė ir neįrodinėjo, kad reikalavimu pripažinti atsakovės veiksmus perviliojant ieškovės darbuotojus nesąžiningu konkuravimu yra grindžiama ir atsakovės ieškovei padaryta žala bei reikalavimas ją atlyginti, taip pat šia aplinkybe pirmosios instancijos teisme nebuvo grindžiamos ir ieškovės nurodomos ginčo sutarties vykdymo trūkumų priežastys, todėl, kaip teisingai pažymi atsakovė, tokio turinio argumentai ieškovės apeliaciniame skunde iš esmės yra nauji argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme, taigi, apeliacinės instancijos teisme yra nenagrinėtini ir nevertintini (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

76.       Apibendrindama tai, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nutraukti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo pripažinti atsakovės veiksmus nesąžiningu konkuravimu, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai dėl 2024 m. liepos 3 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei 13 294,10 Eur žalos atlyginimo priteisimo. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė vežimo sutartį nutraukė nepagrįstai. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, bylos duomenis, konstatuoja, kad bylos duomenys pakankami pripažinti, jog ieškovė netinkamai vykdė sutartį, ją pažeidė iš esmės, todėl atsakovė ją nutraukė teisėtai CK 6.217 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai atmestas ieškovės reikalavimas dėl 144 961,92 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo priteisimo. Įvertinus nurodytas išvadas, yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti kaip nepagrįstą ieškinio reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą vienašalį šalių vežimo sutarties nutraukimą neteisėtu, kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

77.       Jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmetami abiejų šalių – ieškinio ir priešieškinio – reikalavimai, todėl šalių bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

78.       Ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl su jo parengimu susijusios ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos; iš ieškovės atsakovei priteistinos išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, atsakovės bylinėjimosi išlaidos apeliaciniam skundui parengti ir ieškovės bylinėjimosi išlaidos atsiliepimui į atsakovės apeliacinį skundą parengti atlygintinos proporcingai patenkintų ir atmestų atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 302 straipsnis).

79.       Atsakovė nurodė, kad atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundo parengimui patyrė 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinėms paslaugoms, pateikė tai patvirtinančius įrodymus (DOK-3476). Apeliacinio skundo parengimui ir pateikimui atsakovė patyrė 466 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui ir 2 420 Eur išlaidų advokato teisinėms paslaugoms, iš viso – 2 886 Eur (DOK-541). Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimui nepateikė.

80.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

81.       Rekomendacijose nustatyta, kad maksimalus atlygintinas bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 155,88 Eur, apeliacinio skundo parengimą – 6 069 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.9, 8.11 papunkčiai). Taigi, atsakovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinėms paslaugoms – apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimui – neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas visiškai, atsakovei priteistinos visos išlaidos atsiliepimui į jį parengti (1 573 Eur) (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškinys buvo patenkintas, o priešieškinis atmestas, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priešieškinį patenkinti, t. y. atmesti ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, pripažinti negaliojančiu ieškovės 2024 m. liepos 3 d. sandorį ir taikyti restituciją, bei priteisti atsakovei iš ieškovės 13 294,10 Eur žalos atlyginimą. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, patenkintas vienas iš trijų pirmiau nurodytų atsakovės reikalavimų (t. y. reikalavimas atmesti ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu), todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 1/3 bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese dalis – 962 Eur. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovei iš viso priteistina 2 535 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Prima Line“ ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VIA 3L LT“ vienašalį Vežimų organizavimo sutarties Nr. TLT2016.01.04 nutraukimą neteisėtu, dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VIA 3L LT“ (juridinio asmens kodas 126410751) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Prima Line“ (juridinio asmens kodas 302512397) 2 535 Eur (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai                                                                                                   Rūta Latvelė

                                                                                Asta Pikelienė

                                                                                Vigintas Višinskis