Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-59-2011].doc
Bylos nr.: 2-59/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Nordea Bank Finland PLC" Lietuvos skyrius 112025592 atsakovas
Nordea Bank Finland PLC 1680235-8 atsakovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl paskolos
dėl kreditavimo
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Bylos, susijusios su sutartine atsakomybe
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2-59/2011

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

                                                                                                                                     

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R. V., J. V. ir T. Z., R. Z. atskiruosius skundus dėl Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus priešieškinį M. V., J. V., R. V., A. T., O. T., D. P., T. Z. ir R. Z. dėl įsiskolinimo priteisimo, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir priverstinės hipotekos nustatymo, civilinėje byloje Nr. 2-6725-798/2010 pagal ieškovų M. V. ir R. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kurioje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų dalyvauja A. T. ir D. P..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

nustatė:

 

I. M. V. ir R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakoviu Nordea Bank Finland Plc dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys A. T. ir D. P..

Nordea Bank Finland Plc (toliau – Bankas) pateikė priešieškinį M. V., J. V., R. V., A. T., O. T., D. P., T. Z. ir R. Z. dėl įsiskolinimo priteisimo, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir priverstinės hipotekos nustatymo, kuriuo prašė:

1. Priteisti solidariai iš R. V., M. V., J. V., A. T., O. T., D. P. Banko naudai  1666339.37 Lt įsiskolinimą ir 16 proc. procesines palūkanas nuo teismo priteistos pinigų sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2. Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 2010-02-09 hipotekos sandorį, sudarytą tarp R. V., J. V., T. Z. ir R. Z., įregistruotą Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 (identifikavimo kodas duomenys neskelbtini) visa apimtimi;

3. Užtikrinant Banko teismo sprendimu patenkintų reikalavimų sumą, nustatyti priverstinę hipoteką, galiojančią iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, R. V. ir J. V. priklausančiam nekilnojamajam turtui.

4. Bankas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones:

  1. Uždrausti vykdyti išieškojimą pagal 2010-02-09 hipotekos sandorį, įregistruotą Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), pastarąjį draudimą registruojant viešuosiuose Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registruose;
  2. Areštuoti šiuos nekilnojamojo turto objektus:
    1. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
    2. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
    3. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
    4. Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
    5. Gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini);

Bankas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino visiškai ir nurodė, kad Banko prašymas yra pagrįstas, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, todėl yra tenkintinas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos nepranešus šalims, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (LR CPK 148 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad  laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekimas užtikrinti Banko turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą, kitaip tariant, užkirsti kelią šalims išvengti teismo sprendimo  įvykdymo, todėl atsižvelgdamas į priešieškinyje suformuluotus reikalavimus, priėjo išvados, jog siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

1) Atskiruoju skundu apeliantai R. V. ir J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d. hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo turto objektų arešto ir netaikyti minėtų laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:

1. Ginčijamą nutartį teismas priėmė nesant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir viršijant laikinųjų apsaugos priemonių mastą.

2. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi  areštuoto nekilnojamojo turto pakako užtikrinti priešieškinio reikalavimus.

 3. Teismas priimdamas ginčijamą nutartį negalėjo remtis Banko į bylą pateiktomis 2010 m. turto vertės nustatymo pažymomis, o privalėjo vadovautis teisėtomis ir pačių nekilnojamojo turto savininkų užsakytomis 2007 m. turto vertės nustatymo pažymomis.

4. Ginčijama nutartis yra nemotyvuota ir netiksli, netikslius draudimus nustatanti teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti vykdoma.

5. Ginčijama nutartis nepagrįstai priimta nepranešant apie tai šalims.

2) Atskiruoju skundu apeliantai T. Z. ir R. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d. hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo turto objektų ir netaikyti minėtų laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:

1. Ginčijama nutartimi teismas uždraudė vykdyti išieškojimą pagal hipotekos sandorį nesant grėsmės, kad šis išieškojimas bus pradėtas vykdyti ar juo iš esmės bus pažeisti Banko interesai.

2. Kadangi dalinio paskolos grąžinimo sutartyje nenumatyta ir iš paskolos gavėjų negali būti reikalaujama paskolą grąžinti anksčiau negu 2015 m. kovo 8 d. , T. Z. ir R. Z. negalės pradėti vykdyti išieškojimo iš hipotekos sandoriu įkeisto nekilnojamojo turto anksčiau negu 2015 m., todėl grėsmės Bankui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes artimiausius penkerius metus išieškojimas iš nekilnojamojo turto nevyks.

3. T. Z. ir R. Z. net ir įvykdžius išieškojimą iš hipotekos sandoriu įkeisto  nekilnojamojo turto po 2015 m., Banko turtiniai interesai iš esmės nebus pažeisti, nes įkeisto nekilnojamojo turto vertė kelis kartus viršija užtikrintos R. V. ir J. V. prievolės dydį.

4. Teismas priimdamas ginčijamą nutartį negalėjo remtis Banko į bylą pateiktomis 2010 m. turto vertės nustatymo pažymomis, o privalėjo vadovautis teisėtomis ir pačių nekilnojamojo turto savininkų užsakytomis2007 m. turto vertės nustatymo pažymomis.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą Bankas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Bankas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos esant pagrįstoms prielaidoms, suponuojančioms grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą M. V., T. Z., R. Z. ir D. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį ir patenkinti R. V. ir J. V. atskirąjį skundą. Nurodo, kad skundžiama nutartis priimta vadovaujantis teisme ginčijamais įrodymais.

 

Atskirieji skundai netenkintini.

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso įstatyme numatytų priemonių.

Taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Nagrinėjamu atveju yra pateikti du atskirieji skundai. Pirmuoju skundu R. V. ir J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d. hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo turto objektų arešto. Apeliantai nurodė, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi  areštuoto nekilnojamojo turto pakako užtikrinti priešieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų argumentu sutikti negali, nes kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010 m. birželio 17 d. nutartimi, spręsdamas priverstinio skolos išieškojimo klausimą, t. y. skolininkams nevykdant hipoteka užtikrintos prievolės – 2007 m. rugsėjo 19 d. kreditavimo sutarties Nr. KK07/09/71GO su jos pakeitimais, areštavo nekilnojamuosius daiktus – 5 žemės sklypus. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi Banko priešieškinyje nurodytų reikalavimų užtikrinimui areštavo keturis žemės sklypus ir gyvenamąjį namą, t. y. būtent tą konkretų nekilnojamąjį turtą, kuris yra įkeistas sudarant priešieškiniu ginčijamą sandorį. Todėl apibendrinant galima daryti išvadą, kad laikinoji apsaugos priemonė, kuri buvo taikyta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus, buvo skirta užtikrinti reikalavimo taikyti priverstinę hipoteką įvykdymą, o Vilniaus apygardos teismo taikytas nekilnojamojo turto areštas, skirtas ieškovo priešieškiniu keliamų reikalavimų užtikrinimui.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantų argumentą, kad ginčijama nutartis yra nemotyvuota, nes kolegijos nuomone skundžiama nutartis atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantai motyvuoja taip pat ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformuodamas jų apie teismo posėdį. LR CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovams išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas šalims apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs šalims, kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškinio suma yra didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (LR CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas šalims priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas šalims apie laikinąsias apsaugos priemones galėjo pažeisti ar pažeidė jų procesines teises.

Antruoju skundu apeliantai T. Z. ir R. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d. hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo turto objektų. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentu, kad jie negalės pradėti vykdyti išieškojimo iš priešieškiniu ginčijamam sandoriui  įkeisto nekilnojamojo turto penkis metus, nes pagal kredito sutartį terminas paskolai grąžinti baigiasi 2015 m. kovo 8 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo sandorio šalys turi galimybę keisti sutarties sąlygas tame tarpe ir paskolos grąžinimo terminą, kas gali sudaryti pagrindą paankstinti išieškojimo vykdymą. Todėl teisėjų kolegijos nuomone yra grėsmė, kad T. Z. ir R. Z. įvykdžius išieškojimą pagal hipotekos sandorį ieškovo turtiniai interesai būtų pažeisti.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirieji skundai netenkintini, o Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus  apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Konstantinas Gurinas

 

                                                                                                             Danutė Milašienė

 

                                                                                                             Marytė Mitkuvienė