Civilinė byla Nr. 2-59/2011
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir
Marytės Mitkuvienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal R. V., J. V. ir T. Z., R. Z. atskiruosius skundus dėl
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutarties, kuria taikytos
laikinosios apsaugos priemonės pagal Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus
priešieškinį M. V., J. V., R. V., A. T., O. T.,
D. P., T. Z. ir R.
Z. dėl įsiskolinimo priteisimo, hipotekos sandorio pripažinimo
negaliojančiu (actio Pauliana) ir priverstinės hipotekos nustatymo, civilinėje
byloje Nr. 2-6725-798/2010 pagal ieškovų M. V. ir R.
V. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc
Lietuvoje veikiantį per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių dėl kreditavimo
sutarties sąlygų pakeitimo, kurioje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais
savarankiškų reikalavimų dalyvauja A. T. ir D. P..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
I. M. V. ir R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakoviu Nordea Bank
Finland Plc dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, tretieji asmenys A. T. ir D. P..
Nordea Bank Finland Plc (toliau – Bankas) pateikė priešieškinį
M. V., J. V., R. V.,
A. T., O. T., D. P.,
T. Z. ir R. Z. dėl įsiskolinimo
priteisimo, hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir
priverstinės hipotekos nustatymo, kuriuo prašė:
1. Priteisti solidariai iš R. V.,
M. V., J. V., A. T.,
O. T., D. P. Banko naudai
1666339.37 Lt įsiskolinimą ir 16 proc. procesines palūkanas nuo teismo
priteistos pinigų sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo;
2. Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento
2010-02-09 hipotekos sandorį, sudarytą tarp R. V., J. V., T. Z. ir R. Z.,
įregistruotą Lietuvos Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 (identifikavimo
kodas duomenys neskelbtini) visa apimtimi;
3. Užtikrinant Banko teismo
sprendimu patenkintų reikalavimų sumą, nustatyti priverstinę hipoteką,
galiojančią iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, R. V. ir
J. V. priklausančiam nekilnojamajam turtui.
4. Bankas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones:
- Uždrausti vykdyti išieškojimą pagal 2010-02-09
hipotekos sandorį, įregistruotą Lietuvos Respublikos hipotekos registre
2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), pastarąjį draudimą
registruojant viešuosiuose Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registruose;
- Areštuoti šiuos nekilnojamojo turto objektus:
- Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
- Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) unikalus
numeris (duomenys neskelbtini);
- Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
- Žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
- Gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini),
unikalus numeris (duomenys neskelbtini);
Bankas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos
priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
neįmanomas.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias
apsaugos priemones patenkino visiškai ir nurodė, kad Banko prašymas
yra pagrįstas, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, todėl yra tenkintinas. Laikinosios
apsaugos priemonės taikomos nepranešus šalims, nes yra reali grėsmė, jog toks
pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų
taikymą nebeįmanomą (LR CPK 148 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekimas užtikrinti Banko
turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą, kitaip
tariant, užkirsti kelią šalims išvengti teismo sprendimo įvykdymo, todėl
atsižvelgdamas į priešieškinyje suformuluotus reikalavimus, priėjo išvados, jog
siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo
įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
1) Atskiruoju skundu apeliantai R. V.
ir J. V. prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d.
hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre
2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo
turto objektų arešto ir netaikyti minėtų laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:
1. Ginčijamą nutartį teismas priėmė nesant grėsmės būsimo teismo
sprendimo įvykdymui ir viršijant laikinųjų apsaugos priemonių mastą.
2. Vilniaus
m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi areštuoto nekilnojamojo
turto pakako užtikrinti priešieškinio reikalavimus.
3. Teismas
priimdamas ginčijamą nutartį negalėjo remtis Banko į bylą
pateiktomis 2010 m. turto vertės nustatymo pažymomis, o privalėjo vadovautis
teisėtomis ir pačių nekilnojamojo turto savininkų užsakytomis 2007 m. turto
vertės nustatymo pažymomis.
4.
Ginčijama nutartis yra nemotyvuota ir netiksli, netikslius draudimus nustatanti
teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti vykdoma.
5.
Ginčijama nutartis nepagrįstai priimta nepranešant apie tai šalims.
2) Atskiruoju skundu apeliantai T.
Z. ir R. Z. prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d.
hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre
2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo
turto objektų ir netaikyti minėtų laikinųjų apsaugos priemonių. Atskirąjį skundą apeliantai grindžia šiais argumentais:
1. Ginčijama nutartimi teismas uždraudė vykdyti išieškojimą pagal
hipotekos sandorį nesant grėsmės, kad šis išieškojimas bus pradėtas vykdyti ar
juo iš esmės bus pažeisti
Banko interesai.
2. Kadangi dalinio paskolos grąžinimo sutartyje nenumatyta ir iš
paskolos gavėjų negali būti reikalaujama paskolą grąžinti anksčiau negu 2015 m.
kovo 8 d. , T. Z. ir R. Z. negalės pradėti vykdyti išieškojimo iš hipotekos sandoriu įkeisto
nekilnojamojo turto anksčiau negu 2015 m., todėl grėsmės Bankui galimai
palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes artimiausius penkerius metus
išieškojimas iš nekilnojamojo turto nevyks.
3. T. Z. ir R. Z. net ir įvykdžius išieškojimą iš hipotekos sandoriu įkeisto
nekilnojamojo turto po 2015 m., Banko turtiniai
interesai iš esmės nebus pažeisti, nes įkeisto nekilnojamojo turto vertė kelis kartus
viršija užtikrintos R.
V. ir J. V. prievolės dydį.
4. Teismas priimdamas
ginčijamą nutartį negalėjo remtis Banko į bylą pateiktomis
2010 m. turto vertės nustatymo pažymomis, o privalėjo vadovautis teisėtomis ir
pačių nekilnojamojo turto savininkų užsakytomis2007 m. turto vertės nustatymo
pažymomis.
Atsiliepimu
į atskirąjį skundą Bankas prašo Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus
atmesti. Bankas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos esant
pagrįstoms prielaidoms, suponuojančioms grėsmę būsimo teismo sprendimo
įvykdymui.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą M. V.,
T. Z., R. Z. ir D.
P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį ir
patenkinti R. V. ir J. V. atskirąjį
skundą. Nurodo, kad skundžiama nutartis priimta vadovaujantis teisme
ginčijamais įrodymais.
Atskirieji
skundai netenkintini.
Civilinio
proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo
sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio
proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą –
laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra
pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu
pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio
pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų
bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti
ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės
būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso
įstatyme numatytų priemonių.
Taikydamas
CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos
priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras
grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad
konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio
grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog
pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas
dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti
būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Nagrinėjamu atveju yra pateikti du atskirieji skundai.
Pirmuoju skundu R. V. ir J. V. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos
26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d. hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos
Respublikos hipotekos registre 2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys
neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo turto objektų arešto. Apeliantai nurodė,
kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi areštuoto nekilnojamojo
turto pakako užtikrinti priešieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija su tokiu
apeliantų argumentu sutikti negali, nes kaip matyti iš bylos medžiagos Vilniaus
m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010 m. birželio 17 d. nutartimi,
spręsdamas priverstinio skolos išieškojimo klausimą, t. y. skolininkams
nevykdant hipoteka užtikrintos prievolės – 2007 m. rugsėjo 19 d. kreditavimo
sutarties Nr. KK07/09/71GO su jos pakeitimais, areštavo nekilnojamuosius
daiktus – 5 žemės sklypus. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi Banko
priešieškinyje nurodytų reikalavimų užtikrinimui areštavo keturis žemės
sklypus ir gyvenamąjį namą, t. y. būtent tą konkretų nekilnojamąjį turtą, kuris
yra įkeistas sudarant priešieškiniu ginčijamą sandorį. Todėl apibendrinant
galima daryti išvadą, kad laikinoji apsaugos priemonė, kuri buvo taikyta
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus, buvo skirta užtikrinti
reikalavimo taikyti priverstinę hipoteką įvykdymą, o Vilniaus apygardos teismo
taikytas nekilnojamojo turto areštas, skirtas ieškovo priešieškiniu keliamų
reikalavimų užtikrinimui.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantų argumentą,
kad ginčijama nutartis yra nemotyvuota, nes kolegijos
nuomone skundžiama nutartis atitinka tokio procesinio dokumento motyvuojamosios
dalies turiniui keliamus reikalavimus (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties
neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantai motyvuoja taip pat ir tuo, kad laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformuodamas jų apie
teismo posėdį. LR CPK 148 straipsnio pirmojoje
dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos
nepranešus atsakovams išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks
pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų
taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas
apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų
apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso
teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo
pagrindą manyti, kad pranešimas šalims apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą,
ir išspręsti šį klausimą nepranešęs šalims, kadangi, kaip jau buvo minėta,
ieškinio suma yra didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis
lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (LR CPK 148 str. 1 d.).
Nepranešimas šalims priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.
Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik
tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis
klausimas (LR CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu
atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nepranešimas šalims apie laikinąsias
apsaugos priemones galėjo pažeisti ar pažeidė jų procesines teises.
Antruoju skundu apeliantai T. Z. ir
R. Z. prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartį dalyje dėl 2010 vasario 9 d.
hipotekos sandoriu, įregistruotu Lietuvos Respublikos hipotekos registre
2010-02-12 identifikavimo kodu (duomenys neskelbtini), įkeistų nekilnojamojo
turto objektų. Teisėjų kolegija negali sutikti su
apeliantų argumentu, kad jie negalės pradėti vykdyti išieškojimo iš
priešieškiniu ginčijamam sandoriui įkeisto nekilnojamojo turto penkis metus,
nes pagal kredito sutartį terminas paskolai grąžinti baigiasi 2015 m. kovo 8 d.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo sandorio šalys turi galimybę keisti
sutarties sąlygas tame tarpe ir paskolos grąžinimo terminą, kas gali sudaryti
pagrindą paankstinti išieškojimo vykdymą. Todėl teisėjų kolegijos nuomone yra
grėsmė, kad T. Z. ir R. Z. įvykdžius išieškojimą pagal
hipotekos sandorį ieškovo turtiniai interesai būtų pažeisti.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad
atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios
instancijos teismo nutartį, todėl atskirieji skundai netenkintini, o Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartis paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos
26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Konstantinas Gurinas
Danutė Milašienė
Marytė Mitkuvienė