Civilinė byla Nr. 3K-3-176-421/2020
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05128-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.29.3; 2.8.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui „Luminor Bank AS“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, kredito sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo vykdyti sutartį, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarčių sąlygų vertinimą sąžiningumo aspektu ir vartojimo sutarčių vienašališką nutraukimą prieš terminą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė pripažinti vienašališkai atsakovo atliktą 2006 m. lapkričio 10 d. kredito sutarties Nr. 5254 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą vykdyti 2006 m. lapkričio 10 d. kredito sutartį Nr. 5254; pripažinti 2006 m. lapkričio 10 d. kredito sutarties Nr. 5254 bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktus neteisėtais ir negaliojančiais ab initio.
3. Ieškovas nurodė, kad su AB „DnB NORD“ banku (dabar – „Luminor Bank AS“, veikiantis per Lietuvos skyrių) 2006 m. lapkričio 10 d. sudarė kredito sutartį Nr. 5254. Kredito sutartimi suteikta kredito suma – 114 000 Lt (33 016,68 Eur); kredito grąžinimo terminas – 2031 m. spalio 31 d.; kredito paskirtis – butui (duomenys neskelbtini) pirkti. Kredito sutarties vykdymui užtikrinti buvo įkeistas minėtas butas.
4. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš antstolės V. Š. sužinojo, jog antstolė nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. liepos 30 d. vykdė antrąsias varžytynes Nr. 156502, jose butas buvo parduotas už 29 000 Eur kainą. Ieškovo nuomone, tam, kad toks išieškojimas būtų pradėtas, atsakovas privalėjo nutraukti kredito sutartį ir apie tai tinkamai informuoti ieškovą, be to, prieš tai nustatyti protingą terminą kredito sutarties vykdymo pažeidimams ištaisyti. Ieškovas teigia, kad negavo iš atsakovo raginimo sumokėti skolą ir įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo, todėl sutarties nutraukimas negali būti laikomas teisėtu. Sutartis buvo nutraukta esant tik nedidelei skolai. Ieškovas pradelstų įmokų, dėl kurių buvo nutraukta kredito sutartis, tuo metu nesumokėjo, nes patyrė nugaros traumą ir mirė sutuoktinės motina. Jis niekada neprašė sutarties nutraukti ir nutraukimo netvirtino, nori sutartį vykdyti ir tęsti mokėjimus.
5. Ieškovo nuomone, kredito sutartis turi būti pripažinta vartojimo sutartimi, todėl jo, kaip vartotojo, teisių gynimas turi būti vertinamas per vartotojų teisių apsaugos prizmę, vertinant atsakovo, kaip verslininko, veiksmus atidžiau ir griežčiau. Sutartis sudaryta pagal atsakovo tipinę sutarties formą, dėl kurios sąlygų išduodant paskolą šalys nesidera. Šios sąlygos ieškovui buvo primestos atsakovo, kaip verslininko, t. y. stipresniosios kredito sutarties šalies. Sudarant sutartį jam nebuvo suteikta reali galimybė tinkamai susipažinti su sutarties sąlygomis, tartis su atsakovu ir daryti įtaką sutarties sąlygų pakeitimui susitariant dėl kitokių kredito sutarties nutraukimo aplinkybių. Kredito sutarties 43, 46.1 punktai laikytini nesąžiningais, nes jais įtvirtinama teisė atsakovui per neproporcingai trumpą 10 kalendorinių dienų terminą nuo pranešimo išsiuntimo dienos sutartį nutraukti vienašališkai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Šiaulių apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos kredito sutarties sąlygas, nustatė, kad kredito gavėjas (ieškovas) patvirtino, jog susipažino ir sutinka su banko paslaugų teikimo bendrosiomis taisyklėmis bei gavo jų egzempliorių. Ieškovas taip pat patvirtino, kad sutartimi prisiimti įsipareigojimai neprieštarauja jokio teisės akto nuostatoms, sandorio, kurio šalis yra ieškovas, sąlygoms, jokiam teismo, arbitražo ar valdžios organo sprendimui, kuris taikytinas ieškovui; kad sutartimi prisiimti įsipareigojimai neprieštarauja ieškovo šeimos interesams; sutarties sąlygos su ieškovu buvo aptartos individualiai ir jis su visomis sąlygomis sutiko (sutarties specialiųjų sąlygų 15 punktas, bendrųjų sąlygų 42.2–42.4 punktai). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovas su sutartimi susipažino, ją perskaitė, sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, aiškios, ieškovas jas suprato, sąlygos jį tenkino, todėl jis sutartį pasirašė.
8. Teismas taip pat nustatė, kad, ieškovui pažeidus sutartį, atsakovas informavo jį apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir nustatė terminą sutarties vykdymo trūkumams pašalinti: 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 13 d. pranešimais apie įsipareigojimų nevykdymą ir reikalavimais sumokėti skolą ieškovas buvo įspėtas, kad, iki pranešimuose nurodyto termino neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų, sutartis bus nutraukta. Atsakovo siųsti pranešimai buvo įteikti ieškovui asmeniškai 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. birželio 17 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas, išsiųsdamas raginimus vykdyti sutartį ir pranešimus apie kredito sutarties nutraukimą visais žinomais ieškovo adresais, tinkamai įvykdė savo pareigas.
9. Nustatęs, kad ieškovas ilgiau kaip 169 kalendorines dienas negrąžino kredito dalies ir kitų įmokų pagal grafiką, teismas padarė išvadą, kad ieškovas iš esmės pažeidė sutartį. Ieškovas, ginčydamas sutarties nutraukimą, teismo vertinimu, nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo ar turi galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų. Pagal sutarties 43–45 punktus atsakovas turėjo teisę, ne mažiau kaip prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs ieškovą vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad ieškovas grąžintų kreditą bei sumokėtų palūkanas ir kitus mokėjimus, tai, teismo nuomone, šiuo atveju ir buvo padaryta. Nors sutartyje nustatytas tik 10 dienų įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, tačiau teismas pažymėjo, kad jo atsakovas nesilaikė: ieškovą apie sutarties termino praleidimą įspėjo 2 kartus ir nustatė terminus įsiskolinimams padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2017 m. kovo 13 d. iki sutarties nutraukimo 2017 m. liepos 19 d. buvo daugiau kaip 120 dienų. Toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti, teismo vertinimu, buvo protingas, pakankamas ir atitiko įstatymo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.218 straipsnio 1 dalis), taip pat atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), be to, sutartis buvo nutraukta ne dėl vienos įmokos nemokėjimo.
10. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai, kadangi pats ieškovas, atsiradus sutarties vykdymo sunkumų, turėjo galimybę nedelsdamas kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo pagal CK 6.204 straipsnį, tačiau į teismą jis kreipėsi tik po faktinio sutarties nutraukimo praėjus vieneriems metams, kai jau prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto.
11. Nustatęs, kad iki sutarties nutraukimo įmokos buvo mokamos tik iš dalies, vėluojant, teismas padarė išvadą, jog sutarties pažeidimas, dėl kurio sutartis nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis ir neatitinka ieškovo teiginių, jog jis sugebės sutartį toliau vykdyti. Neįvykdyta prievolės suma – 22 535,94 Eur – sudaro daugiau negu pusę visos kredito sumos, ji, teismo nuomone, laikytina esmine, sudarančia pagrindą nutraukti sutartį. Ieškovas nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. liepos mėnesio iš esmės tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. nuolat ir iš esmės pažeidė sutartį; atotrūkis tarp ieškovo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės susiformavo per paskutinį pusmetį iki sutarties nutraukimo ir vis didėjo, todėl atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, nors ir deklaruoja turintis geriausius ketinimus vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgus tai padaryti. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą atsakovui manyti, kad sutartis nebus tinkamai įvykdyta. Be to, atsakovas prarado tam interesą, nes teismo posėdžiai buvo atidėti kelis kartus, siekiant sudaryti sąlygas šalims taikiai susitarti, taip pat buvo sudaryta galimybė šalims ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu, tačiau taikiai ginčo išspręsti nepavyko, nes ieškovas nepateikė atsakovui savo finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis bus pajėgus tinkamai vykdyti prievolę ateityje. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, atsakovas tinkamai, nepažeisdamas sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, pasinaudojo savo teise vienašališkai nutraukti sutartį, laikėsi sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti teisėtai nutrauktą sutartį.
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškovas ir laikytinas vartotoju, tačiau ir vartotojas turi pareigą vykdyti sutartį, o jos nevykdant ir vartotojui atsiranda teisinės pasekmės – sutarties nutraukimas. Aplinkybė, kad ieškovas ir anksčiau turėjo skolų atsakovui, tačiau šis sutarties nenutraukė, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtą veikimą. Teismas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas, ieškovui netinkamai ją vykdant, yra atsakovo teisė, o tai, kad atsakovas, ir anksčiau turėjęs tokią teisę, ja nepasinaudojo (esant nevienkartiniam įsiskolinimui sutarties sprendė nenutraukti), nereiškia, jog jis negali ja pasinaudoti vėliau, jei susidaro reikšminga nesumokėtos skolos suma ir prievolė nevykdoma ilgą laiką.
13. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių ieškovo sutarties nevykdymas galėtų būti vertinamas kaip pateisinamas, ir nors ieškovas nurodė, kad sutarties nevykdė dėl netikėtai atsiradusių aplinkybių – sveikatos sutrikimo ir uošvės mirties, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, jis nepateikė.
14. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą sutartį vykdyti ne tik dėl to, kad konstatavo teisėtą jos nutraukimą, bet ir dėl to, kad negalėjo padaryti išvados, jog ieškovas yra pajėgus tokią sutartį vykdyti toliau. Tenkinus ieškovo reikalavimą ir šalis grąžinus į padėtį iki sutarties nutraukimo, ieškovas turėtų bankui sumokėti viską pagal mokėjimo grafiką ir mokėjimus tęsti toliau, tačiau ieškovas, net ir teismui tokius klausimus keliant bylos nagrinėjimo metu, tokių duomenų į bylą nepateikė.
15. Dėl sutarties 43 ir 46.1 punktų nesąžiningumo ir pripažinimo negaliojančiais teismas pažymėjo, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, faktiškai šių sutarties punktų ieškovui netaikė. Sutartis buvo nutraukta konstatavus ne vienkartinį, tačiau nuolatinį ir pastovų sutarties netinkamą vykdymą. Taip pat tarp pranešimų 2017 m. kovo 13 d. ir 2017 m. birželio 13 d. yra trijų mėnesių laikotarpis, kuris, teismo vertinimu, buvo pakankamas netinkamam sutarties vykdymui pašalinti. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad apie ginčijamas sutarties sąlygas ieškovui buvo žinoma nuo sutarties sudarymo 2006 m. lapkričio 10 d., t. y. daugiau negu 10 metų, teismas reikalavimą dėl minėtų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis taip pat atmetė atsakovo prašymu taikydamas ieškinio senatį.
16. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą.
17. Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 1 dalimi, 180, 314 straipsniais, atsižvelgdama į tai, kad naujai ieškovo pateikiami įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat į tai, kad dalis šių įrodymų nei patvirtina, nei paneigia ieškovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų nepriėmė.
18. Kolegija, įvertinusi kredito sutarties specialiųjų sąlygų 15 punkto, bendrųjų sąlygų 42.2–42.4 punktų nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas su sutartimi susipažino, ją perskaitė, sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai, buvo aiškios, jis jas suprato, sąlygos jį tenkino, todėl ieškovas sutartį pasirašė. Sutarties pasirašymo dieną ieškovą tenkino ir sutartyje nustatyta sutarties nutraukimo tvarka, terminas ir mokėjimų dydis.
19. Remdamasi CK 6.204 straipsniu, kolegija pažymėjo, kad, vykdydamas kredito sutartį ir susidūręs su jos vykdymo sunkumais, ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas įsipareigojimų atsakovui tinkamai nevykdo nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio, taip pat jis juos netinkamai vykdė ir 2013 m., o mokėjimai vėlavo daugiau negu 120 dienų, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Atsakovas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal kredito sutartį, ir tai sudarė jam pakankamą pagrindą manyti, kad sutartis, net ir pratęsus terminą pradelstiems įsipareigojimams padengti, ateityje nebus tinkamai įvykdyta.
20. Kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir nustatytos aplinkybės dėl ieškovo finansinės būklės bei jo pradelstų skolų masto neteikia pagrindo daryti išvadą, kad, atsakovui nenutraukus sutarties, ieškovas būtų pajėgus ją vykdyti. Dėl šios priežasties kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tenkinus ieškovo reikalavimą ir šalis grąžinus į padėtį iki sutarties nutraukimo, ieškovas turėtų bankui sumokėti viską pagal mokėjimo grafiką ir mokėjimus tęsti toliau. Tačiau ieškovas, net ir teismui šiuos klausimus keliant bylos nagrinėjimo metu, tokių duomenų į bylą nepateikė.
21. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų, kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus, jog jis neturėjo galimybės vykdyti kredito sutarties joje nustatytais terminais, nes susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais – sveikatos sutrikimais ir uošvės mirtimi.
22. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. ieškovas naudojosi UAB „Būsto paskolų draudimas“ paslaugomis, atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovas ieškovui nebuvo išaiškinęs, kad dėl laikinų finansinių sunkumų jis gali prašyti pakeisti sutartį ar kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl laikino įmokų mokėjimo.
23. Įvertinusi kredito sutarties 43, 45, 46.1, 48 punktų sąlygas, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį, faktiškai šių sutarties punktų ieškovui netaikė; sutartis buvo nutraukta konstatavus ne vienkartinį, tačiau nuolatinį ir pastovų sutarties netinkamą vykdymą.
24. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovo ieškovui siųsti pranešimai buvo ieškovui įteikti asmeniškai, atmetė ieškovo argumentus, kad jis minėtų pranešimų nebuvo gavęs.
25. Kolegijos vertinimu, kredito sutarties tinkamą nutraukimą nuo 2017 m. liepos 19 d. patvirtina atsakovo iki tol atliktų veiksmų nuoseklumas. Šiuo atveju reikšminga tai, kad atsakovas kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teise pasinaudojo tik po to, kai nuo pirmojo įspėjimo 2017 m. kovo 13 d. iki sutarties nutraukimo 2017 m. liepos 19 d. buvo praėję daugiau kaip 120 dienų. Dėl šių priežasčių kolegija pripažino, kad esant sutartiniam pagrindui vienašališkai nutraukti sutartį ir esant duomenims, kad ieškovas yra nepajėgus toliau vykdyti sutartinių įsipareigojimų, atsakovo sprendimas nutraukti kredito sutartį prieš terminą yra teisėtas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
26. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, nes ji sudaryta verslininko (atsakovo) ir fizinio asmens (ieškovo), o jos tikslas – ieškovo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimas (CK (redakcija galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis; CK (šiuo metu galiojanti redakcija) 6.2281, 6.2884 straipsniai). Atsakovas šios aplinkybės neginčijo. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad kredito sutartis yra vartojimo, tačiau nepagrįstai jos sąlygų sąžiningumo ir vartotojo apsaugos aspektu iš esmės nevertino, formaliai konstatavę ieškovo prievolės pažeidimą.
26.2. Teismai, nevertinę kredito sutarties 43 ir 46.1 punktų sąžiningumo aspektu, pažeidė nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintą teismo pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (CK 6.188 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB), į paskutinius pakeitimus, padarytus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (toliau – Direktyva 2011/83/ES), atsižvelgta 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 priėmus dabar galiojantį CK 6.2284 straipsnį) (žr., pvz., ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98-C-244/98, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C–168/05, 27 ir 28 punktus; 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Pannon GSM, C-243/08, 32 punktą; 2012 m. birželio 14 d. sprendimo Banco Espanol de Crédito, C-618/10, 42 ir 43 punktus; 2013 m. vasario 21 d. sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 22 punktą; 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Sanchez Morcillo ir Abril Garcia, C-169/14, 24 punktą; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo ERSTE Bank Hungary, C-32/14, 41 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; kt.).
26.3. Ieškinio reikalavimą kredito sutarties 43 ir 46.1 punktus pripažinti nesąžiningais ir negaliojančiais ab initio teismai atmetė dviem pagrindais – kaip nepagrįstą ir kaip suėjus ieškinio senaties terminui. Tačiau ieškinio senaties termino (CK 1.124 straipsnis) pasibaigimas neeliminuoja teismo pareigos, įtvirtintos CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje, vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio.
26.4. Teismai, pažeisdami CK 6.188 straipsnio 2, 4, 6 dalis (dabar CK 6.2284 straipsnio 2, 4, 6 dalys), formaliai konstatavę, kad ieškovas, prieš sudarydamas sutartį, su jos sąlygomis susipažino ir jos jam buvo aiškios bei suprantamos (sutarties specialiųjų sąlygų 15 punktas, bendrųjų sąlygų 42.2–42.4 punktai), nepagrįstai iš esmės nevertino kredito sutarties sudarymo aplinkybių ir ieškovo galimybių derėtis dėl jos sąlygų. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties sąlygas rengė atsakovas. Sudarant sutartį ieškovui nebuvo suteikta reali galimybė iki pasirašant sutartį su sutarties sąlygomis tinkamai susipažinti, su atsakovu individualiai aptarti ir daryti įtaką sutarties sąlygų pakeitimui susitariant dėl kitokių sutarties nutraukimo aplinkybių, ar apskritai derėtis dėl atskirų bendrųjų sutarties sąlygų. Pasirašant sutartį didesnis dėmesys buvo atkreiptas tik į paskolos draudimą, kad per visą sutarties laikotarpį susidūręs su finansiniais sunkumais ieškovas galės kreiptis pagalbos į UAB „Būsto paskolų draudimas“ du kartus. Sutarties specialiųjų sąlygų 15 punktas ir bendrųjų sąlygų 42.2–42.4 punktai nepatvirtina, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, turėjo realią galimybę daryti įtaką atsakovo parengtos sutarties sąlygų pakeitimui. Pagal ESTT praktiką, sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, gali būti laikoma nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar ši sąlyga faktiškai buvo taikyta (žr., pvz., ESTT 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo VB Pénzügyi Lizing Zrt. prieš Ferenc Schneider, C-137/08, 51 punktą; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Van Hove, C-96/14, 49 punktą; 2016 m. liepos 28 d. sprendimo Verein für Konsumenteninformation, C-191/15, 62 punktą; 2017 m. sausio 26 d. sprendimo Banco Primus SA prieš Jesus Gutiérrez Garcia, C-421/14, 73 punktą; kt.).
26.5. Šiuo atveju kredito sutartis buvo ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas – 25 metai, sutarties šalys ekonominiu požiūriu nelygios, bendra kredito suma sudarė 33 016,68 Eur, kreditas turėjo būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Ginčijamos sutarties sąlygos (43 ir 46.1 punktai), nustatančios vienašališką sutarties nutraukimą prieš terminą, yra nesąžiningos, nes iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nurodytų sutarties sąlygų pagrindu atsakovas (kreditorius) paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą (t. y. ieškovui praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį), o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovo prievolių pagal sutartį, vykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje įtvirtintas toks vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2012; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017).
26.6. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kredito sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, kad atsakovas turėjo teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį, nes ieškovas padarė esminį sutarties pažeidimą, neatskleidė bylos esmės, o vertindami, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgė išimtinai į atsakovo interesus. Teismai sprendė, kad neįvykdyta prievolės suma – 22 535,94 Eur – sudaro daugiau negu pusę visos kredito sumos, ir ji laikytina esmine, sudarančia pagrindą nutraukti sutartį. Tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad šalių sudaryta sutartis ilgalaikė, o visa kredito suma turi būti grąžinta 2031 m. spalio 31 d. Nutraukiant sutartį 2017 m. liepos 19 d. neįvykdyta prievolė pagal grafiką sudarė 659,57 Eur. Likusią neįvykdytą prievolės sumą – 21 876,37 Eur buvo susitarta grąžinti iki 2031 m. spalio 31 d., todėl atsakovas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad ji bus įvykdyta anksčiau nei buvo susitarta. 2017 m. liepos 19 d. atsakovas galėjo pagrįstai tikėtis tik dėl 659,57 Eur prievolės įvykdymo. Be to, atsakovas iš esmės yra gavęs kredito sutarties tikslą – palūkanas. Šiuo atveju ieškovui kredito sutartimi suteikta paskola buvo grąžinama anuiteto būdu vienodomis periodinėmis įmokomis. Paskolos grąžinimo pradžioje palūkanos sudarė didesnę periodinės įmokos dalį nei grąžinamas kreditas, todėl sutarties vykdymo metu palūkanų buvo išmokėta daugiau, negu grąžinta kredito suma. Nuo 2006 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. liepos 19 d. atsakovui sumokėta suma – 22 870,83 Eur, iš jos daugiau nei pusę sudaro palūkanos – 11 516,48 Eur. Nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. susidariusią 659,90 Eur skolą sudaro 659,57 Eur negrąžinto kredito ir 0,33 Eur delspinigių. Taigi, visą laikotarpį iki sutarties nutraukimo atsakovas gavo atlygį už kredito suteikimą – palūkanas, tokią sumą, kokią pagrįstai tikėjosi gauti. Palūkanų skolos nėra. 659,90 Eur skola (įskaitant delspinigius) sudaro tik 2 proc. visos kredito sumos, todėl negalima teigti, kad atsakovas iš esmės ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartį. Dėl šios priežasties ieškovo padaryto sutarties pažeidimo negalima laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą atsakovui vienašališkai prieš terminą nutraukti sutartį.
26.7. Teismai nepagrįstai sureikšmino eilinės įmokos svarbą vertindami sutarties pažeidimo esmingumą, nes ilgalaikės kredito sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ilgalaikėje perspektyvoje. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkelia vien ieškovui. Neabejotina, kad ieškovui negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad jis gali netekti darbo ir pajamų, turėti nenumatytų išlaidų, tačiau tas pats pasakytina ir apie atsakovą, be to, jam, kaip veikiančiam finansinių paslaugų srityje (užsiimančiam kreditų išdavimu) asmeniui, turinčiam galimybę prognozuoti tiek šalies, tiek pasaulio ekonominę situaciją, neabejotinai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Laikinas pajamų netekimas praradus darbą per 25 metų sutarties galiojimo laikotarpį yra labai tikėtinas ir yra nesąžininga esant laikinų skolininko sunkumų nutraukti ilgalaikę sutartį. Be to, liudytojos I. K. parodymai nesusiję su skola, dėl kurios buvo nutraukta sutartis. Skola susidarė nuo 2016 m. rugpjūčio mėn., o liudytoja paliudijo apie ieškovo finansinius sunkumus 2013 m., kurie buvo išspręsti padedant UAB „Būsto paskolų draudimas“. Liudytojos parodymai tik patvirtina, kad ieškovas, susidūręs su finansiniais sunkumais, gali rasti išeitį ir skolą padengti.
26.8. Skola (659,57 Eur), dėl kurios atsakovas nutraukė sutartį, susidarė ieškovui nevisiškai mokant privalomas įmokas, nes jis susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais – patyrė nugaros traumą, mirė sutuoktinės motina. Kadangi reikėjo lėšų patirtos traumos gydymui ir vaistams, sutuoktinės motinos slaugai, o vėliau – ir laidotuvėms, ieškovas negalėjo tinkamai mokėti kredito grąžinimo įmokų pagal kredito grąžinimo grafiką. Šie ieškovo veiksmai nėra tyčiniai ar neatsargūs, nes susiklosčiusių aplinkybių, nulėmusių laikinus finansinius sunkumus, jis numatyti negalėjo. Visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovas elgėsi sąžiningai, pagal galimybes mokėjo įmokas. Šiuo metu ieškovas turi darbą ir gali vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, dėl sutarties nutraukimo ieškovas patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo įsigyti šeimos gyvenamąjį būstą, kuris yra vienintelis ir kuriame gyvena ir du ieškovo nepilnamečiai vaikai. Priverstinis vienintelio šeimos gyvenamojo būsto pardavimas iš varžytynių sukels neproporcingai didelius nuostolius, palyginti su padarytu sutarties pažeidimu – pradelsta 659,57 Eur skola. Tai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
26.9. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl atsakovo vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumo, nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo (toliau – ir SNTSKĮ) nuostatų. Nors šis įstatymas įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d., įstatymo 58 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 14 straipsnis, 16 straipsnio 6 dalis bei 17, 20, 21, 22 ir 23 straipsniai taikomi kredito sutartims, sudarytoms iki įstatymo įsigaliojimo dienos. Vadovaujantis šia SNTSKĮ nuostata, byloje taikytinos šios įstatymo 21 ir 23 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo valdymą bei kredito sutarties nutraukimą arba viso kredito grąžinimą kredito davėjo ir paskolos davėjo reikalavimu. SNTSKĮ nuostatomis užtikrinama kredito gavėjo apsauga net ir tada, kai šis pažeidžia kredito sutarties sąlygas, t. y. vėluoja mokėti įmokas, ir užkertamas kelias kredito davėjui piktnaudžiauti šia teise, nes tik esant minėtose nuostatose nurodytoms visoms sąlygoms kredito davėjas turi teisę nutraukti kredito sutartį. SNTSKĮ kredito davėjui suteikia teisę nutraukti kredito sutartį, nustato tokio veiksmo ribojimus, tačiau nesukuria jam prievolės esant nurodytoms sąlygoms kredito sutartį nutraukti. SNTSKĮ yra specialusis teisės aktas, CK nuostatos turi būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja SNTSKĮ reikalavimams. Skirtingai nei CK 6.217 straipsnio 5 dalyje, SNTSKĮ nesuteikia teisės šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti kredito sutartį tais atvejais, kai kredito sutarties pažeidimas nėra esminis. Taigi, kai pažeidimas nėra esminis, vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, kredito sutarties nutraukti negalima.
26.10. Atsakovas, siūlydamas ieškovui pagalbos kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“, žinojo, kad kredito draudimas yra pasibaigęs. Sudarant kredito sutartį atsakovo reikalavimas įkeisti įsigyjamą nekilnojamąjį turtą hipoteka, apdrausti kreditą UAB „Būsto paskolų draudimas“ kredito draudimu neatšaukiamu draudimo išmokos gavėju nurodant atsakovą (sutarties specialiosios dalies 10.2 ir 14.1 punktai) rodo, kad ieškovo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas buvo esmingai svarbus atsakovui. Atsakovas, nuolat stebėdamas sutartinių prievolių vykdymą, turėjo žinoti, kada negrąžinto kredito dalis sumažės iki 66 proc. įkeisto nekilnojamojo turto vertės ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ kredito draudimas pasibaigs, nes prisiimtų įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo sąlyga atsakovui buvo būtina kreditavimo sutarties sudarymo sąlyga. Atsakovas, siūlydamas pagalbos kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir žinodamas, kad kredito draudimas yra pasibaigęs, pasielgė ne tik neetiškai ir neprofesionaliai, bet ir nesąžiningai.
27. Atsakovas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Nagrinėjamu atveju ieškovas pats kreipėsi į atsakovą dėl kredito suteikimo, pats sutartyje patvirtino, kad su sutarties sąlygomis susipažino. Asmuo, kuris susipažįsta su sutarties sąlygomis prieš pasirašant sutartį, visada turi bent du pasirinkimus – sudaryti sutartį su tokiomis sąlygomis, kokios yra, arba atsisakyti ją sudaryti, jeigu bent viena sąlyga yra nepriimtina. Kredito sutartys savo esme nėra tokios sutartys, kurias asmuo (nepriklausomai nuo to ar jis yra vartotojas) būtų priverstas sudaryti arba kad asmuo negalėtų derėtis dėl jų sąlygų. Kredito sutarties sudarymas nėra vienkartinis trumpalaikis veiksmas, todėl kredito gavėjas turi pakankamai laiko, kad pats arba pasitelkęs profesionalą įvertintų prieš sutarties sudarymą sutarties sąlygas ir iš jų kylančią riziką. Būtent kredito gavėjas, o ne kredito davėjas, renkasi, iš kurio subjekto ir kokiomis sąlygomis nori gauti kreditą, kam jį ketina naudoti ir kaip planuoja grąžinti skolą. Taigi nėra jokių prielaidų teigti, kad atsakovas būtų pasinaudojęs ar neatskleidęs kokių nors sąlygų sudarant kredito sutartį. Šiuo atveju kredito sutartis buvo sudaryta su ieškovu individualiai suderinus visas sutarties specialiosios dalies sąlygas (kredito suma, valiuta, mokėjimo diena), o remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, standartinės sąlygos yra privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas susipažino (galėjo susipažinti) su visomis sutarties sąlygomis, dėl to visos sutarties sąlygos yra jam privalomos. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis per protingą terminą (o ne tada, kai dėl jo daromų pažeidimų kilo neigiamos pasekmės) būtų prašęs atsakovo pakeisti kokias nors sutarties sąlygas. Vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nors ieškovas ir laikytinas vartotoju, tačiau ir vartotojas turi pareigą vykdyti sutartį, o jos nevykdant ir vartotojui atsiranda teisinės pasekmės – sutarties nutraukimas.
27.2. Vertinant kredito sutarčių nutraukimo teisėtumą, būtina vertinti ne vien sutarties sąlygą, nustatančią nutraukimo pagrindus, bet ir faktinį tos sąlygos taikymą skolininkui pažeidus sutartį. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismai nevertino kredito sutarties sąlygų sąžiningumo, nes teismai vertino visas aplinkybes (nutraukimo pagrindą, vėlavimo sistemingumą, laikotarpį, šalių elgesį, neįvykdyta prievolių apimtį ir pan.), susijusias su atsakovo pasinaudota teise nutraukti sutartį. Nagrinėjant bylą nė viena iš ieškovo deklaratyviai cituotų Direktyvos 93/13/EEB ir Direktyvos 2011/83/ES nuostatų, taip pat dabartinės galiojančios CK redakcijos 6.2284 straipsnyje įtvirtintų normų nebuvo pažeista. Aplinkybė, kad ieškovui nepatinka teismų procesinių sprendimų rezultatas, nereiškia, jog ieškovo nurodytos aplinkybės nebuvo vertintos. Teismai pagrįstai nustatė, kad atsakovas savo teisėmis naudojosi sąžiningai, ir ieškovas to nepaneigė.
27.3. Atsakovas kredito sutartį nutraukė ne dėl vienos įmokos pradelsimo, o dėl ilgalaikio ieškovo netinkamo įmokų mokėjimo, taip pat ieškovui buvo suteiktas ne 10 dienų, o daug ilgesnis terminas sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti (sutarties nutraukimo dieną ieškovo vėlavimas sumokėti įmokas tęsėsi 127 dienas, o iki nutraukimo atsakovas du kartus raštu ragino ieškovą šalinti pažeidimus ir bendrai nustatė daugiau negu 60 dienų papildomą terminą sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti). Taigi ieškovas, sistemingai pažeidinėjęs prievoles ir per tokius ilgus terminus nepašalinęs pažeidimų, negalėjo tikėtis, kad kredito sutartis nebus nutraukta. Nors ieškovas kasaciniame skunde akcentuoja sumokėto kredito ir likusio kredito likučius bei lygina juos su 2017 m. liepos 18 d. pradelsta skolos dalimi (659,57 Eur), taip pat teigia, kad dėl to nebuvo galima nutraukti sutarties, tačiau toks aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo aiškinimui, kad nors bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl 1 proc. atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-58/2012).
27.4. Ieškovas neginčija padarytų sistemingų nevienkartinių mokėjimo prievolių pažeidimų, kurie pagal kredito sutartį sudarė pagrindą nutraukti sutartį ir kurių ieškovas nėra pašalinęs iki šiol, net praėjus daugiau nei 900 dienų nuo sutarties nutraukimo. Jis taip pat nepagrindė deklaratyvių aiškinimų apie tariamas laikinas finansines problemas ir jų išsprendimą laiku taip, kad tiek atsakovui, tiek ir kitiems kreditoriams (tarp jų ir UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuri atsakovui mokėjo įmokas už ieškovą ir šis dabar privalo jas grąžinti per 10 metų) prievoles galėtų vykdyti tinkamai ir laiku.
27.5. Kredito sutarties 43 punktas ieškovui buvo taikytas daug palankiau, nes sutartis buvo nutraukta, kai pažeidimai tęsėsi net 127 dienas (nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. liepos 19 d. imtinai). Remiantis CK 6.209, 6.217, 6.218 straipsniais, 6.874 straipsnio 2 dalimi, atsakovas laikytinas teisėtai nutraukusiu kredito sutartį, nes sutartis buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo daug ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas (CK 6.218 straipsnis).
27.6. Ieškovas iki kasacinio skundo padavimo nekėlė SNTSKĮ aiškinimo ir taikymo klausimo. Tačiau, net ir remiantis šio įstatymo 21, 22, 23 straipsniais, atsakovas laikytinas teisėtai vienašališkai prieš terminą nutraukusiu šalių sudarytą kredito sutartį. Atsakovas su ieškovu bendradarbiavo, įspėjo apie daromus pažeidimus, ragino vykdyti įsipareigojimus, laukė pakankamai ilgai sudarydamas sąlygas vykdyti prievoles, įspėjo apie gresiančias nemokėjimo pasekmes, suteikė daugiau nei pakankamą terminą pažeidimams pašalinti.
27.7. Teismai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl kredito sutarties bendrosios dalies 43, 46.1 punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis taip pat ir dėl to, kad ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą sutarties sąlygoms ginčyti. Kredito sutartis sudaryta dar 2006 m. lapkričio 10 d. Iki šios bylos ieškovas niekada nėra kvestionavęs sutarties sąlygų, nors su jomis galėjo susipažinti, jas išsinagrinėti tiek pats, tiek pasitelkęs profesionalo pagalbą. Bet to, atsakovas sutarties sąlygas, reglamentuojančias nutraukimą, taikė palankiau nei nustatyta pačiose sąlygose ir CK.
27.8. Pagal kredito sutartį nustatytas mokėjimų grafikas ir griežtas jo laikymasis turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas), todėl mokėjimų pagal šį grafiką netinkamas vykdymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, suteikusiu atsakovui teisę vienašališkai prieš terminą nutraukti kredito sutartį. Toks aiškinimas atitinką ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Be to, ieškovas mokėjimų grafiko nevykdė tyčia, savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo atžvilgiu buvo pasyvus, su atsakovu nebendradarbiavo, reikalavo vien tik išskirtinių sąlygų ir lengvatų (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o atsakovas (nukentėjusi šalis) iš esmės negauna to, ko tikėjosi sudarydamas kredito sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi ieškovo prievolių nevykdymas, pajamų neturėjimas davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad kredito sutartis bus vykdoma ateityje (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, ieškovas, nevykdęs ir nesirengęs tinkamai vykdyti sutarties, dėl sutarties nutraukimo nepatirs jokių neįprastinių nuostolių (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Aplinkybė, jog bute, kuris įkeistas atsakovui, šiuo metu gyvena ieškovo nepilnamečiai vaikai, nereiškia, kad įkeistas turtas negali būti operatyviai ir efektyviai parduotas, arba kad ieškovas turi pagrindą tikėtis su nepilnamečiais vaikais gyventi iš atsakovo kredito įsigytame bute ir tinkamai nevykdyti mokėjimų. Draudimas nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą taikomas tik konkrečiai įstatyme nustatytais atvejais (CPK 663 straipsnis).
27.9. Ieškovas nepašalino mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimų per papildomai nustatytus terminus, taip pat ir per protingą terminą po kredito sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnio 3 dalis). Ieškovas nesiekė protingai spręsti problemų, nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima tikėtis operatyvaus pažeidimų pašalinimo ir tolesnio tinkamo sutarties vykdymo. Terminas pažeidimams pašalinti buvo labai ilgas. Kaip teisingai konstatavo teismai, termino pašalinti pažeidimus trukmė vien nuo 2017 m. kovo 13 d. pirmojo reikalavimo iki 2017 m. liepos 19 d. nutraukimo siekė daugiau nei 120 dienų. Ieškovas žinojo apie pažeidimus ir jų nepašalino, ir toliau nemokėjo įmokų pagal grafiką. Pagal faktinę bylos situaciją matyti, kad iki sutarties nutraukimo momento ieškovui buvo suteiktas iš esmės 7 mėnesių terminas pažeidimams pašalinti, bet jis net per tokį ilgą laiką pažeidimų nepašalino, o juos vis tęsė. Ieškovas neįrodė, kad jis pašalino ir (ar) objektyviai galėjo pašalinti pažeidimus per įstatymo nustatytą terminą (CK 6.218 straipsnis). Be to, ieškovas pripažįsta ir neneigia, kad jis neturėjo galimybių padengti skolos nei per atsakovo nustatyta, nei per įstatymo nustatyta 30 dienų terminą.
28. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti šios sutarties sąlygas, reglamentuojančias vienašališką jos nutraukimą sąžiningumo aspektu, ir nustatę, kad dėl jų ieškovas, kaip vartotojas, atsiduria daug nepalankesnėje situacijoje negu atsakovas, privalėjo šias sąlygas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo momento.
30. Kredito sutarties sudarymo metu galiojusios CK redakcijos 1.39 straipsnio 1 dalis nustatė, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Savo esme analogiška vartojimo sutarties samprata yra įtvirtinta ir šiuo metu galiojančio CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje.
31. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytą kredito sutartį ir jos sudarymo tikslą (gyvenamojo būsto įsigijimo finansavimas ieškovo šeimos poreikiams tenkinti), šią sutartį pripažino vartojimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia pirmosios instancijos teismo išvada, jos byloje neginčijo ir atsakovas. Taigi nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad jų sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi.
32. Pagal kasacinio teismo nuosekliai plėtojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vartojimo teisiniuose santykiuose teismas ex officio turi ne tik kvalifikuoti vartojimo sutartis, bet ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
33. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas kredito sutartį, faktiškai netaikė ieškovo ginčijamų sutarties sąlygų, reglamentuojančių vienašališką jos nutraukimą, šių sąlygų sąžiningumo aspektu nevertino ir dėl to procesiniuose sprendimuose nepasisakė. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė šios nutarties 32 punkte nurodytą teismo pareigą atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę. Šis teismų padarytas pažeidimas taisytinas kasaciniame teisme.
34. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuojantis CK 6.188 straipsnis (galiojančio CK 6.2284 straipsnis) įgyvendina Direktyvą 93/13/EEB. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
35. Pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalį (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalis), nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.188 straipsnio 3 dalimi (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 3 dalis), teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.188 straipsnio 5 dalis (galiojančio CK 6.2284 straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
36. Taigi, CK 6.188 straipsnio 2 ir 5 dalys (galiojančio 6.2284 straipsnio 2, 3 ir 6 dalys) nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu.
37. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
38. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (galiojančio 6.2284 straipsnio 2 dalis) nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.188 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
39. ESTT, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus, – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a ?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).
40. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog, atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį, nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).
41. Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, ESTT nurodytame 2013 m. kovo 14 d. sprendime byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11 (žr. minėto sprendimo 73 punktą), konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes.
42. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (galiojančio 6.2284 straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
43. Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 43 punktu šalys susitarė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas (atsakovas) turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui (ieškovui) raštišką pranešimą, nutraukti sutartį. Pagal kredito sutarties nutraukimo pagrindus reglamentuojančias sąlygas, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kredito gavėjas nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų mokėjimų (kredito sutarties 46.1 punktas).
44. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nustatytais terminais neatliko mokėjimų, nuo 2017 m. liepos 19 d. šalių sudarytą kredito sutartį vienašališkai nutraukė.
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 43 punkte nurodytas kredito sutarties sąlygas, remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad kredito sutarties sąlygų pagrindu atsakovas paprasčiau įgijo teisę įspėti apie sutarties nutraukimą ir vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą (t. y. ieškovui praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį).
46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, kurių pagrindu kreditorius paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
47. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Šios nutarties 43 punkte minėta, kad kredito sutarties 43 ir 46.1 punktuose atsakovui įtvirtinta galimybė nutraukti kredito sutartį ieškovui pavėlavus sumokėti bent vieną mokėjimą, be to, nustatytas tik dešimties dienų įspėjimo terminas. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kredito sutartis buvo sudaryta 25 metams, ieškovo paimta paskola buvo 114 000 Lt (33 016,68 Eur), iki kredito sutarties nutraukimo buvo sumokėta 22 870,33 Eur, kredito sutarties nutraukimo dieną neįvykdyta prievolių suma buvo 659,57 Eur, kredito sutartis buvo užtikrinta perkamo buto hipoteka.
49. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, sprendžia, kad bent vienos įmokos pagal kredito sutartį nesumokėjimas kaip kredito sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą pagrindas, taip pat tik dešimties dienų įspėjimo terminas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovo, kaip vartotojo, teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis. Tokios šalių sudarytos kredito sutarties 43 ir 46.1 punktų nuostatos pripažintinos nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis (CK 6.188 straipsnis).
50. Pažymėtina, kad, kaip yra išaiškinęs ESTT, jeigu nacionalinis teismas konstatavo, kad vartojimo sutarties sąlyga yra nesąžininga, aplinkybė, jog ši sąlyga nebuvo taikoma, savaime negali sutrukdyti nacionaliniam teismui taikyti visų iš šios sąlygos nesąžiningumo kylančių padarinių. Taigi, nacionaliniam teismui, kuris konstatavo vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, nėra draudžiama pripažinti ją negaliojančia ir jos netaikyti, kai verslininkas jos netaikė, tačiau laikėsi nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtintų sąlygų (ESTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jes?s Gutiérrez Garc?a, C-421/14, 73–75 punktai).
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nepaisant to, jog net ir tenkinus ieškovo reikalavimą pripažinti kredito sutarties 43, 46.1 punktų sąlygas nesąžiningomis vartotojui, tai per se (savaime) nereiškia, jog ir kiti jo reikalavimai – pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovą atnaujinti kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami. Taip yra išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017 62 punktą; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 60 punktą).
52. Kadangi byloje nustatyta, kad atsakovas, vienašališkai prieš terminą nutraukdamas sutartį, faktiškai nesąžiningomis pripažintų kredito sutarties sąlygų ieškovui netaikė, spręstina, ar nutraukdamas sutartį atsakovas laikėsi įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių vienašalį sutarties nutraukimą. Toliau teisėjų kolegija pasisako šiuo aspektu.
Dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui
53. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kredito sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.209 ir 6.217 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 62 punktas).
54. CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio tikslas yra leisti šalims išsaugoti sutartį, nors ir praleistas jos įvykdymo terminas. Nukentėjusiai šaliai suteikiama teisė sudaryti kitai šaliai, praleidusiai įvykdymo terminus, galimybę įvykdyti sutartį. Taigi ši teisės norma nustato nukentėjusios šalies teisę, bet ne pareigą. Nukentėjusi šalis, nusprendusi nustatyti kitai šaliai papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, turi šią teisę įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, pvz., apie papildomo termino nustatymą pranešti kitai šaliai raštu, taip pat nustatomas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti turi būti protingas. Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatę, jog kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas ir (arba) paskolos davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 15 d.; įstatymo 58 straipsnio 5 dalis).
55. Remiantis CK 6.217 straipsnio 1 dalimi, šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
56. Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 59 punktas).
57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 66 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
58. Pareiga vartotojui tinkamai vykdyti tokio pobūdžio sutartis yra nustatyta ir Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad kredito davėjas ir paskolos davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį arba pareikalauti grąžinti visą kreditą nepasibaigus kredito sutarties galiojimo laikotarpiui tik esant esminiam kredito sutarties pažeidimui, bei 3 dalyje, pagal kurią pagrindas nutraukti sutartį yra ilgesnis nei 90 dienų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas.
59. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 68 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Nustatant kredito sutarties pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
61. Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas). Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 60 punktas).
62. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio netinkamai vykdė prievoles pagal kredito sutartį, o nuo 2017 m. sausio 31 d. jas nuolat pažeidinėjo. Atsakovas, reaguodamas į ieškovo skolas, registruotu paštu siuntė ieškovui laiškus, ragindamas pašalinti kredito sutarties vykdymo pažeidimus, taip pat įspėjo apie teisines pasekmes, galinčias kilti dėl ieškovo daromų pažeidimų: 2017 m. kovo 13 d. laišku atsakovas priminė ieškovui, kad pagal kredito sutartį pradelsta skola sudaro 506,54 Eur, ir reikalavo nedelsiant padengti skolą, įspėjo dėl sutarties nutraukimo ir priverstinio skolos išieškojimo; 2017 m. birželio 13 d. laišku bankas informavo, kad pradelsta skola padidėjo iki 757,63 Eur, ir reikalavo nedelsiant padengti skolą, taip pat įspėjo, kad jeigu iki 2017 m. liepos 18 d. nebus padengta susidariusi skola, atsakovas sutartį nutrauks nuo 2017 m. liepos 19 d.
63. Byloje teismų taip pat nustatyta, kad po atsakovo raginimų ieškovas pažeidimus tęsė, įmokų pagal grafiką laiku ir tinkamai nepradėjo mokėti. Kadangi pažeidimai nebuvo pašalinti, tai atsakovas nuo 2017 m. liepos 19 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (po 127 dienų iš eilės skolos nemokėjimo).
64. Taigi byloje nustatyta ir ieškovas šių aplinkybių neginčija, kad ieškovo vykdomas kredito sutarties pažeidimas – įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas – truko ilgiau negu 90 dienų, o atsakovas, įspėdamas ieškovą apie netinkamą prievolių vykdymą ir sutarties nutraukimą, nustatė jam ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą sutarties vykdymo pažeidimams pašalinti.
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas teismų nustatytas aplinkybes, nurodo, kad kredito sutarties pagrindu ieškovas prisiėmė įsipareigojimą tinkamai ir laiku atlikti mokėjimus pagal kredito sutartį, tačiau neatliko mokėjimų beveik 6 mėnesius iš eilės, t. y. šios pareigos nevykdė sistemingai, ilgą laiką, nors viena iš esminių kredito sutarties sąlygų buvo ieškovo įsipareigojimas tinkamai ir laiku vykdyti mokėjimus pagal kredito sutartį. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas pagrįstai įgyvendino teisę nutraukti kredito sutartį įstatyme nustatytu pagrindu.
66. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškovas, teigdamas, jog sutartis nutraukta neteisėtai, nes jis yra pajėgus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, šiuos savo teiginius privalo pagrįsti pateikiamais įrodymais, o sprendžiant, ar neįvykdymas teikia pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 54 punktą).
67. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pats ieškovas pripažino, jog dėl nepalankios situacijos (nugaros traumos, sutuoktinės motinos ligos, o vėliau – mirties) netinkamai vykdė kredito sutarties sąlygas; reikalaudamas tęsti sutarties vykdymą, ieškovas nurodė, kad šiuo metu dirba ir gauna pastovias pajamas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis yra mokus ir turi galimybę toliau tinkamai tęsti savo sutartinių prievolių vykdymą (pvz., darbo santykius ir gaunamo darbo užmokesčio dydį patvirtinančius dokumentus). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog po sutarties nutraukimo ir (ar) civilinės bylos ieškovo iniciatyva iškėlimo jis yra sumokėjęs bent dalį susidariusios skolos. Tokių argumentų nenurodo ir pats ieškovas. Byloje taip pat nėra įrodymų dėl aplinkybių, galinčių suteikti atsakovui galimybę tikėti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje.
68. Nors ieškovo kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog pradelstų mokėjimų suma pagal kredito sutartį, lyginant su paskolos suma, nėra didelė, taip pat keliami klausimai dėl sumokėtų palūkanų santykio su likusia mokėti kredito suma yra svarbūs sprendžiant dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nesudaro pakankamo pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovo padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį.
69. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas teisėtai nutraukė kredito sutartį, nes sutartis buvo iš esmės pažeista ieškovui sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo ilgesnis negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas, – iš viso mokėjimo prievolių terminų pažeidimai tęsėsi daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės, o nuolatinis prievoles pažeidžiantis ieškovo elgesys suteikė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Tokia teismų išvada atitinka ir teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 62–63 punktus).
70. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip kredito įstaiga, tikėjosi, jog prievolės, kylančios iš kredito sutarties, bus vykdomos laiku, atsakovo veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, tačiau ieškovo elgesys ilgą laiką reguliariai nemokant įmokų ir byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad jei kredito sutartis ir bus atnaujinta, ieškovas bus finansiškai pajėgus ją tinkamai ir laiku vykdyti, nesudarė pagrindo atsakovui manyti, jog sutartiniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovo padaryti pažeidimai yra esminiai ir todėl atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškovu. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.
71. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
72. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nevertino kredito sutarties sąlygų, reglamentuojančių vienašališką jos nutraukimą sąžiningumo aspektu, todėl nepagrįstai nepripažino šių sąlygų nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Tačiau teismai tinkamai aiškino ir taikė vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą reglamentuojančias teisės normas ir dėl šios ieškovo reikalavimų dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties yra pagrindas pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, panaikinant jų dalį dėl atmesto ieškinio reikalavimo, susijusio su ginčijamomis sutarties sąlygomis, ir dėl šios dalies priimant naują sprendimą – minėtas sąlygas pažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Kita skundžiamų procesinių sprendimų dalis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis.) Panaikinus dalį skundžiamų procesinių sprendimų, taip pat naikintina jų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai; jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 1, 2, 5 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
74. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos procesinį rezultatą (tenkintas ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis, atmestas reikalavimas dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu), į šalis siejusių tarpusavio teisinių santykių pobūdį (vartojimo teisiniai santykiai), bylos sudėtingumą (byla nėra sudėtinga), vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos viena iš kitos neatlygintinos (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 4 dalis).
75. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą:
panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį dėl atmesto ieškinio reikalavimo, susijusio su kredito sutarties sąlygų nesąžiningumu, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo J. G. ir atsakovo „Luminor Bank AS“ 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 5254 bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktus neteisėtais ir negaliojančiais ab initio;
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo J. G. atsakovui „Luminor Bank AS“ priteista 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo;
kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties ir Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas