Civilinė byla Nr. 3K-3-221-916/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22024-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.11; 3.2.4.11.

             (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. E. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei L. E. L. dėl pareiškimo panaikinti testamentą pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Kauno 7-ojo notaro biuro notarė Judita Valevičienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių pareiškimo dėl testamento panaikinimo nuginčijimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnį ir atsisakymą vertinti testamento teisinius padarinius, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu Kauno 7-ojo notaro biuro notarės J. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d. patvirtintą G. M. pareiškimą dėl 2008 m. rugsėjo 22 d. testamento panaikinimo ir patvirtinti D. G. mirusiosios G. M. testamentine įpėdine pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. Kauno 7-ojo notaro biuro patvirtintą oficialųjį testamentą.
3. Ieškovė nurodė, kad G. M. yra jos motinos brolio žmona. Ieškovė teigė, kad G. M. sutuoktinis miręs, G. M. vaikų neturėjo, su atsakove, savo seserimi, nesutarė. Ieškovė nuo 2007–2008 metų pradėjo visapusiškai rūpintis G. M.. G. M. ieškovės naudai 2008 m. rugsėjo 22 d. buvo surašiusi testamentą, kuriame nurodė, kad visą savo turtą, kuris mirties dieną jai priklausys, palieka ieškovei. Ieškovė po testatorės mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir sužinojo, kad minėtas testamentas 2011 m. rugpjūčio 16 d. testatorės prašymu buvo panaikintas, o palikimą 2014 m. gegužės 30 d. pareiškimu priėmė įpėdinė pagal įstatymą G. M. sesuo L. E. L.. Ieškovė pažymėjo, kad maždaug nuo 2011 metų labai pašlijo G. M. psichinė būklė, ji dažnai elgdavosi neadekvačiai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį – pripažino negaliojančiu Kauno miesto 7-ojo notaro biuro notarės J. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d. patvirtintą G. M. pareiškimą, reg. Nr. 7KV-3569, dėl 2008 m. rugsėjo 22 d. testamento, reg. Nr. 7KV-4486, panaikinimo; patvirtino D. G. mirusiosios G. M. testamentine įpėdine pagal 2008 m. rugsėjo 22 d. Kauno miesto 7-ojo notaro biure patvirtintą oficialųjį testamentą, reg. Nr. 7KV-4486.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 22 d. testamente nurodoma, jog G. M. savo mirties atveju visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą palieka ieškovei. G. M. 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu pareiškė, kad naikina minėtą testamentą. G. M., surašydama testamentą, buvo veiksni. Teismas rėmėsi šalių paaiškinimais, byloje apklaustų liudytojų parodymais ir pomirtine teismo psichiatrijos ekspertize.
6. Teismas nustatė, kad G. M. buvo pareiškusi ieškinį atsakovei dėl 2004 m. sausio 12 d. susitarimo išlaikyti iki gyvos galvos pripažinimo negaliojančiu ir 2002 m. birželio 5 d. sutarties su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos nutraukimo. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu G. M. atgavo iš atsakovės jai priklausantį turtą. Nuo to laiko G. M. ir atsakovės santykiai buvo konfliktiški, jos beveik nebendravo. G. M. prašymu ja rūpinosi ir visokeriopą pagalbą jai teikė ieškovė. Nors atsakovė teigė, kad ji taip pat rūpinosi G. M., teismas šiuos teiginius vertino kritiškai. Byloje nustatyta, kad atsakovė iš Lietuvos į Italiją pas dukterį išvyko 2012 metų pradžioje. G. M. mirė 2014 m. kovo 1 d. Iki mirties G. M. buvo reikalinga kitų asmenų pagalba ir globa, nes Kauno apylinkės teisme buvo inicijuota civilinė byla dėl jos pripažinimo neveiksnia ir globos nustatymo.
7. Byloje apklausti liudytojai, kurie artimai pažinojo G. M., su ja bendravo kaip kaimynai, gydytoja, kiti artimieji (liudytojai N. P., A. Š., E. A., J. G.), parodė, kad maždaug nuo 2009 metų G. M. psichinė sveikata blogėjo. Kartais G. M. tapdavo neprognozuojama, agresyvi ir elgdavosi neadekvačiai.
8. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2581-886/2014 2014 m. vasario 7 d. – kovo 14 d. G. M. buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė; nustatyta, kad jai konstatuotas psichikos sutrikimas. Atlikdami pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, ekspertai padarė išvadą, kad tiriamajai 2012 m. lapkričio 15 d. buvo diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija bei organinis asmenybės sutrikimas. Dėl išreikštų psichikos ir elgesio sutrikimų G. M. 2013 m. buvo gydyta psichiatrijos ligoninėje. Tuomet klinikiniame vaizde aprašomas (vidutinis pažinimo sutrikimas (nustatyti kliedesiai dėl persekiojimo, klausos ir regos haliucinacijos). Taip pat pacientei nustatytas pažintinių funkcijų nusilpimas, konstatuotas progresuojantis ir negrįžtamo pobūdžio pažintinių funkcijų nusilpimas, pasireiškiantis mąstymo neproduktyvumu, orientacijos praradimu, emociniu labilumu, dažna nuotaikų kaita, dėmesio ir atminties funkcijų susilpnėjimu, sutrikusiu socialiniu elgesiu ir savitarnos įgūdžių praradimu. Nurodyta liga neatsiranda staiga, todėl nereikia manyti, kad neveiksnumas atsirado tada, kai liga buvo diagnozuota, t. y. 2012 m. lapkričio 15 d.; ši liga iki aiškios diagnozės vystosi mažiausiai pusę metų. Ekspertai padarė išvadą, kad G. M. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorio sudarymo metu.
9. Teismas padarė išvadą, kad G. M., 2008 m. rugsėjo 22 d. surašydama testamentą, buvo veiksni, o 2011 m. rugpjūčio 16 d. jau nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.
10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikėsi, nuo minėtos teismų praktikos nenukrypo ir pagrįstai mirusios G. M. būklę ginčijamo pareiškimo dėl testamento panaikinimo pasirašymo metu vertino ne tik pagal šioje civilinėje byloje atliktos pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, bet ir pagal kitus per gana ilgą laikotarpį iki ginčijamo sandorio sudarymo gautus reikšmingus medicininius duomenis bei kitus byloje esančius įrodymus.
12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad abejoti ekspertizės akto išvadomis nėra jokio pagrindo, kadangi ekspertizės akte esantys duomenys apie testatorės sveikatos būklę yra išsamūs, pakankami ir leidžiantys (vienareikšmiškai) konstatuoti testatorės būklę pareiškimo dėl testamento panaikinimo pasirašymo metu, be to, ekspertizės akto išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – tiek medicininiai dokumentai, tiek liudytojų parodymai ir pačių šalių paaiškinimai, kiti rašytiniai įrodymai.
13. Teisėjų kolegija papildomai nustatė, kad tai, jog G. M., pasirašydama pareiškimą dėl testamento panaikinimo, turėjo psichikos sutrikimų, patvirtina ir prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-2581-886/2014, kurioje buvo sprendžiamas G. M. pripažinimo neveiksnia klausimas, esantis teismo psichiatrijos aktas. Iš jo matyti, kad tiriamosios psichinė būsena blogėjo nuo 2008 m., kai ryškiai pasikeitė jos elgesys, ji tapo priekabi, įtari, susipyko su kaimynais, neįsileisdavo į butą policijos darbuotojų, jai sutriko atmintis. Atlikus mini tyrimą, jos protinė būklė įvertinta 10 balų, o pagal Blessedo demencijos skalą – 25 balais.
14. Teisėjų kolegija nurodė, kad netikėti liudytojų N. P., A. Š., E. A. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems.
15. Teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismas nepagrįstai nesirėmė V. C., D. C., V. T. ir B. B. parodymais, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymų patikimumą, testatorės bendravimo su jais intensyvumą, jų galimybes atpažinti, ar testatorė testamento sudarymo metu galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Liudytoja D. C. su G. M. nuolat nebendravo, apie G. M. sveikatos būklę sužinojo tik iš savo motinos pasakojimų, V. T. ir B. B. su G. M. bendraudavo tik epizodiškai ir trumpą laiko tarpą, o V. C. gyvena Italijoje, G. M. nesirūpino, jos neslaugė, be to, ji yra su atsakove L. E. L. artimai susijęs asmuo (duktė). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendė, kad minėti asmenys su G. M. bendravo tik epizodiškai ir galėjo nepastebėti prastėjančios jos psichinės sveikatos, todėl šių liudytojų parodymai nepaneigia byloje atliktos ekspertizės išvadų bei kitų byloje esančių duomenų, patvirtinančių, kad G. M. ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
16. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad notarė, vertindama testatorės būklę, galėjo suklysti, nepastebėti tikrosios G. M. psichinės būsenos, juolab kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-2581-886/2014 atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte, tiek pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog tiriamoji iš dalies nesiorientavo laike ir vietoje.
17. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės pateikti garso įrašai (2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 17 d. įrašyti pokalbiai) nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su G. M. psichine būsena ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 180 straipsnyje.
18. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma reglamentuoja teisines pasekmes, kai vėlesniu testamentu yra panaikinamas ankstesnis testamentas, t. y. kai yra keli testamentai. Nagrinėjamu atveju testatorė G. M. 2008 m. rugpjūčio 22 d. buvo sudariusi testamentą, jį panaikino ne vėlesniu testamentu, o 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu dėl testamento panaikinimo, todėl šiuo atveju pasekmės, nustatytos CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, netaikytinos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.89 straipsnį, nes nenustatė testatorės būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu, nevertino rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, notarės paaiškinimų, taip pat byloje esančių prieštaravimų tarp ekspertizės išvadų ir medicininių dokumentų, 2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 17 d. garso įrašų. Teismas neįvertino, kad byloje nėra jokių objektyvių medicininių duomenų apie testatorės G. M. psichikos būklę, jai atliktus tyrimus sandorio sudarymo metu. Byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad G. M. pas gydytojus nesilankė. Teismas nevertino, kad apskritai pirmą kartą G. M. gydytojo psichiatro buvo apžiūrėta namuose tik 2012 m. lapkričio 15 d., neįvertino tiesiogiai su palikėja bendravusių asmenų (notarės J. V., liudytojos V. C.) parodymų. Siekiant nuginčyti pareiškimą panaikinti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Apeliacinės instancijos teismas šios sutapties nenustatė, kadangi nevertino byloje esančios įrodymų visumos. Teismas nevertino, kad medicininis kriterijus byloje nėra vienareikšmis – yra prieštaravimų tarp pomirtinės ekspertizės akto ir G. M. šeimos gydytojos N. P. užfiksuotos būklės. Teismas nevertino testatorės G. M. sudaryto sandorio – testamento panaikinimo naudingumo. Ginčijamo sandorio sudarymo metu G. M. gyveno viena, visiškai savimi pasirūpindavo, jai nebuvo reikalinga nuolatinė kito žmogaus priežiūra, o tai leidžia teigti, kad testamento panaikinimas visiškai atitiko jos interesus. Teismas netinkamai taikė CK 1.89 straipsnį, nes jo netaikė sistemiškai su CK 5.18 straipsniu. Teismas nenustatė, ar testatorės valia, išreikšta panaikinant testamentą, atitiko tikrąją jos valią. Nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad G. M., 2011 m. rugpjūčio 16 d. panaikindama savo ankstesnį testamentą, buvo praradusi gebėjimą orientuotis, valdyti savo veiksmus, suvokti jų reikšmę, teismui nebuvo pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad G. M. tokį notarinį veiksmą atliko ne pirmą kartą (ji 2007 m. taip pat panaikino testamentą), o tai įrodo, kad jai buvo žinomos notarinio veiksmo procedūros ir tokio sandorio pasekmės.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos vertinant ekspertizės aktą (CPK 216, 218 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktui suteikė viršenybę prieš kitus įrodymus, t. y. jo nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (rašytiniais įrodymais, trečiojo asmens notarės paaiškinimais, kt.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylose vertinant ekspertizės išvadą kaip įrodymą turi būti laikomasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių. Ekspertizės išvada teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privaloma ir vertinama laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2013, 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2014). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai: VšĮ Kauno Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro G. M. asmens sveikatos istorija, kurioje nurodyta, kad G. M. į psichiatro įskaitą yra įrašyta 2012 m. lapkričio 15 d., gydytojos psichiatrės nurodyta diagnozė – staiga prasidedanti kraujagyslinė demencija, VšĮ Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės Psichiatrijos klinikos ligos istorija, kurioje nurodyta, kad 2013 m. gegužės 3 d. atvykimo metu testatorei nustatyta diagnozė – nepatikslinta demencija, liudytojų V. T., B. B., V. C., D. C. parodymai, garso įrašai, notarės paaiškinimai, patvirtina, kad testamento panaikinimo metu testatorė buvo socialiai orientuota, nuovoki, psichikos liga nesirgo, pati savimi rūpinosi ir priiminėjo sprendimus. Ekspertizės išvada neatitinka CPK 216 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimų, kadangi nėra pagrįsta. Ekspertizė nebuvo atlikta kompetentingai ir kokybiškai, laikantis ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo principų. Ekspertizės akte nurodytos išvados yra prieštaringos, ekspertizės akte nurodyti ekspertizės rezultatai neišplaukia iš atlikto tyrimo, rezultatai neatitinka ekspertizei pateiktų duomenų ir medžiagos, neįvertinti visi pateikti medicininiai dokumentai, kita bylos medžiaga, garso įrašai. Duomenys tyrimui buvo pasirenkami selektyviai, neištirti visi ekspertizės akte aprašyti duomenys, tarp jų ir šeimos gydytojos N. P. 2011 m. spalio 21 d. palikėjos būklės konstatavimas apžiūros metu (sąmoninga, orientuota laike ir vietoje), nebuvo įvertinti ir ekspertizės akte aprašyti protinės būklės mini tyrime (MMSE) duomenys (2012 m. lapkričio 15 d. MMSE buvo 10 balų, 2013 m. gegužės 6 d. – 15 balų). Tai rodo žymų G. M. būklės pagerėjimą. Be to, šeimos gydytojos konstatuota G. M. būklė prieštarauja ekspertės duotiems paaiškinimams teismo posėdyje. Nors medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad G. M. psichikos būsena iki 2011 m. rugpjūčio 16 d. ar sandorio sudarymo metu buvo tirta ir profesionaliai įvertinta, tačiau ekspertizės akte kategoriškai teigiama, kad sandorio sudarymo metu  G. M. dėl psichikos ligos nesuprato savo veiksmų.
3. Teismas nepagrįstai byloje apklaustų liudytojų G. M. kaimynų E. A. ir A. S. parodymus vertino kaip patikimus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą, nes G. M. ir atsakovės santykiai su minėtais liudytojais buvo ypač priešiški. Tai patvirtina byloje esantys rašytinai įrodymai – 2002 m. rugpjūčio 29 d. G. M. pareiškimas Kauno miesto vyriausiajam prokurorui dėl kaimyno E. A. veiksmų, 1999 m. liepos 15 d. teisės medicinos specialisto išvada dėl sužalojimo, liudytojo V. T. parodymai, kad G. M. nuolat skųsdavusi nesutarianti su kaimynais, medicininiuose dokumentuose minimos aplinkybės, kad ji nesutaria su kaimynais, prijungtoje civilinėje byloje esantys įrodymai, kad vyko teisminiai ginčai tarp kaimynų ir testatorės. Teismas neįvertino asmenų, tiesiogiai bendravusių su G. M. ir stebėjusių jos psichinę būklę ginčijamo sandorio sudarymo dieną, t. y. notarės J. V. ir liudytojos V. C., parodymų. Be to, teismas nevertino ir nepasisakė dėl D. C., V. T. ir B. B. parodymų – jų parodymai prieštarauja ekspertizės akto išvadoms.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertindamas garso įrašus ir pasisakydamas, kad pateikti garso įrašai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su G. M. psichine būsena ginčijamo sandorio sudarymo metu, t. y. neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje. Tokia teismo išvada rodo, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai neanalizavo šių įrodymų, jų nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste. Garso įrašai, kuriuose užfiksuoti testatorės 2011 m. rugpjūčio 16 d. (sandorio sudarymo dieną) ir 2011 m. rugpjūčio 17 d. pokalbiai, tiesiogiai patvirtina 2011 m. rugpjūčio 16 d. buvusią susiformavusią G. M. valią, tai, kad testatorė gebėjo palaikyti pokalbį, buvo orientuota, sklandžiai dėstė savo mintis, samprotavo, bendravo jai įprasta buitine kalba, atsižvelgiant į jos išsilavinimą (yra baigusi 7 klases) ir amžių. Visa tai patvirtinta, kad testatorė gebėjo suprasti savo veiksmus. Apeliacinio teismo nutartyje nurodyti įrodymų vertinimo motyvai nėra pakankami ir reikiamai pagrįsti.
5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.17 straipsnio 2 dalį, nes, pripažinęs pareiškimą panaikinti testamentą negaliojančiu, netaikė minėtame straipsnyje nurodytų pasekmių – anksčiau sudarytą testamentą laikė galiojančiu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju pasekmės, nustatytos CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, netaikytinos. Pagal CK 5.17 straipsnio 2 dalį, vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje.
20. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėji 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjant šią civilinę bylą buvo skirta ir atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Nors ekspertizės aktas bylą nagrinėjančiam teismui ir neturi jokios išankstinės bei prioritetinės galios, tačiau jame esantys duomenys, sprendžiant klausimą dėl G. M. sugebėjimo suvokti savo veiksmų esmę pareiškimo dėl testamento panaikinimo pasirašymo metu, yra pakankamai reikšmingi. Abejoti tokiomis ekspertizės akto išvadomis, priešingai nei nurodo atsakovė, nėra jokio pagrindo, kadangi ekspertizės akte esantys duomenys apie testatorės sveikatos būklę yra išsamūs, pakankami ir leidžiantys vienareikšmiškai konstatuoti testatorės būklę pareiškimo dėl testamento panaikinimo pasirašymo metu, be to, ekspertizės akto išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – tiek medicininiai dokumentai, tiek liudytojų parodymai ir pačių šalių paaiškinimai, kiti rašytiniai įrodymai. Jeigu atsakovė manė, kad yra prieštaravimų tarp pomirtinės ekspertizės akto ir G. M. šeimos gydytojos N. P. užfiksuotos būklės, buvo visos sąlygos prašyti skirti papildomą ar pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau tokia teise atsakovė nepasinaudojo.
2. Tai, kad G. M., pasirašydama pareiškimą dėl testamento panaikinimo, turėjo psichikos sutrikimų, patvirtina ir teismo psichiatrijos aktas, esantis prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-2581-886/2014, kurioje buvo sprendžiamas G. M. pripažinimo neveiksnia klausimas. Netikėti liudytojų N. P., A. Š., E. A. parodymais nebuvo jokio pagrindo, kadangi jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems. Atsakovės minimos aplinkybės dėl to, kad G. M. ir atsakovės santykiai su liudytojais E. A. ir A. Š. buvo priešiški, todėl jie davė neteisingus parodymus, yra iš viso nevertintinos, nes minėti liudytojai parodė, jog po bylinėjimosi su seserimi G. M. psichinė sveikata kasdien blogėjo. G. M. prašė, kad prie jos neprileistų jos sesers (atsakovės). Pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1598-528/2009 yra nustatyta, kad atsakovė pažeidė savo ir G. M. 2002 m. birželio 5 d. sudarytą sutartį su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos iš esmės, nes tarp šalių nebeliko pasitikėjimo, todėl akivaizdu, kad po tokio bylinėjimosi seserų santykiai atšalo ir tapo priešiški.
3. G. M. 2008 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą testamentą panaikino ne vėlesniu testamentu, o 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu dėl testamento panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad šiuo atveju pasekmės, nustatytos CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, netaikytinos. Pripažinus, kad 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimas dėl testamento panaikinimo yra negaliojantis pagal CK 1.89 straipsnį, laikytina, jog 2008 m. rugpjūčio 22 d. sudarytas testamentas lieka galioti ir nebūtina reikšti savarankiško reikalavimo dėl testamento pripažinimo galiojančiu (ar dėl asmens pripažinimo įpėdiniu pagal galiojantį testamentą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant dėl pareiškimo panaikinti testamentą CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu

21. CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį. Tačiau ši norma nereiškia, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį gali pareikšti tik pats asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, ar jo globėjas. CPK 5 straipsnio 1 dalis  garantuoja, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
22. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų. Prie tokių sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai, t. y. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 15–16 punktai).
23. Spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).
24. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.89 straipsnį, nes nenustatė testatorės būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu, tinkamai nevertino rašytinių įrodymų, teismas ekspertizės aktui suteikė viršenybę prieš kitus įrodymus, jo nevertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Todėl nagrinėjamu atveju tirtina, ar pagal byloje surinktus duomenis teismas padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškimo, kuriuo panaikinamas testamentas, negaliojimo.
25. CPK 216 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte. Ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.
26. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009, kt.).
27. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Ši išvada ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
28. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas).
29. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas).
30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą teisės taikymo aspektu, yra saistoma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl negali nustatyti kitokių, negu nustatė teismai, aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. M. 2008 m. rugpjūčio 22 d. testamentu, patvirtintu notarės J. V., visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko ieškovei D. G.. 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu G. M. minėtą testamentą panaikino. Prijungtoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2581-886/2014, kurioje buvo sprendžiamas G. M. pripažinimo neveiksnia klausimas, 2014 metų vasario 7 d. – kovo 14 d. G. M. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje nustatyta, kad jai 2012 m. lapkričio 15 d. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – kraujagyslinė demencija bei organinis asmenybės sutrikimas. Be to, 2016 m. gegužės 17 d. – rugsėjo 15 d. atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Ekspertai nustatė, kad dėl tokios sveikatos būklės tiriamoji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorio sudarymo metu. Kaip teismo posėdyje žodžiu paaiškino ekspertė N. M., nurodyta liga neatsiranda staiga, ji vystosi per ilgesnį laiko tarpą.
31. Nagrinėjamos bylos atveju faktą, kad palikėjai buvo nustatyta kraujagyslinė demencija, t. y. kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorio sudarymo metu, patvirtina ne tik ekspertizės aktas ir ekspertizės metu išnagrinėti medicininiai duomenys, bet ir kiti byloje esantys įrodymai, kuriuos bylą nagrinėję teismai vertino kartu su byloje atliktos ekspertizės aktu.
32. Atsakovė kasaciniame skunde tvirtina, kad ekspertizės išvada neatitinka CPK 216 straipsnio ir Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalies reikalavimų, kadangi ekspertizės išvada nėra pagrįsta; ekspertizė nebuvo atlikta kompetentingai ir kokybiškai, laikantis ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo principų; ekspertizės akte nurodytos išvados yra prieštaringos, ekspertizės akte nurodyti ekspertizės rezultatai neišplaukia iš atlikto tyrimo, rezultatai neatitinka ekspertizei pateiktų duomenų ir medžiagos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nepagrindė savo teiginių dėl proceso teisės normų pažeidimų, padarytų vertinant teismo ekspertizę. Pažymėtina, kad atsakovė kasaciniame skunde nenurodo, kodėl ekspertizės aktas neatitinka įstatymų reikalavimų, kokios konkrečios ekspertizės išvados yra prieštaringos, kodėl ekspertizė galėjo būti atlikta nekompetentingai ar nekokybiškai, kodėl, pasak atsakovės, nebuvo laikytasi ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo principų. Šie atsakovės kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai neaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
33. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad yra prieštaravimų tarp pomirtinės ekspertizės akto ir G. M. šeimos gydytojos N. P. užfiksuotos būklės 2011 m. spalio 21 d. įraše. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, apklausęs liudytoją N. P., nustatė, kad ji, kaip šeimos gydytoja, neturėjo teisės daryti kokių nors įrašų apie šios moters psichinės sveikatos būklę. Gydytoja pacientę apžiūrėjo 2010–2011 metais. Liudytoja parodė, kad G. M. orientacija buvo sutrikusi, jos elgesys buvo neadekvatus Atsižvelgdami į šias aplinkybes, teismai neturėjo teisinio pagrindo nustatyti prieštaravimų tarp ekspertizės akto ir šeimos gydytojos N. P. menamo įrašo, nes, pirma, teismai nenustatė fakto, kad toks įrašas apskritai egzistavo, antra, gydytojos liudijimas teisme patvirtina ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, o ne joms prieštarauja.
34. Atsakovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktui suteikė viršenybę prieš kitus įrodymus, nevertino jo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, neatsižvelgė į visus pateiktus medicininius dokumentus, kitą bylos medžiagą. Pažymėtina, kad vien tai, jog teismai rėmėsi ekspertizės išvada, ir tai, jog teismo nuomonė sutampa su ekspertizės akte ekspertų nurodyta nuomone, nereiškia, kad teismai ekspertizei byloje suteikė viršenybės statusą. Nagrinėjamu atveju teismai rėmėsi ne tik ginčo teismo ekspertizės išvada, bet ir kitais įrodymais: 2014 metų vasario 7 d. – kovo 14 d. atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, byloje esančiais 2011 m. rašytiniais įrodymais dėl G. M. sveikatos būklės ir liudytojų parodymais – juos ne tik įvardijo, bet ir išsamiai tyrė, analizavo bei vertino. Taigi teismai, nepažeisdami civilinio proceso teisės normų, įvertino visą byloje surinktą medžiagą. Teismai sprendimus priėmė remdamiesi šių įrodymų visuma.
35. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.89 straipsnį, nes nevertino liudytojų J. V. ir V. C., V. T., B. B. ir D. C. parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apklausė visus išvardytus liudytojus ir vertino jų duotus parodymus, o apeliacinės instancijos teismas taip pat dėl visų jų duotų parodymų pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad liudytoja D. C. su G. M. nuolat nebendravo, apie G. M. sveikatos būklę sužinojo tik iš savo motinos pasakojimų, V. T. ir B. B. su G. M. bendraudavo tik epizodiškai ir trumpą laiko tarpą, o V. C. gyvena Italijoje, G. M. nesirūpino, jos neslaugė, be to, ji yra su atsakove L. E. L. artimai susijęs asmuo (duktė). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad minėti asmenys su G. M. bendravo tik epizodiškai ir galėjo nepastebėti blogėjančios jos psichinės sveikatos, todėl šių liudytojų parodymai nepaneigia byloje atliktos ekspertizės išvadų bei kitų byloje esančių duomenų, patvirtinančių, kad G. M. ginčijamo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.
36. Atsakovė skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino garso įrašus. Teismas nustatė, kad pateikti garso įrašai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su G. M. psichine būsena ginčijamo sandorio sudarymo metu. Kaip minėta nutarties 27 punkte, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę. Šiuo atveju teismas vertino atsakovės į bylą pateiktus garso įrašus. Tai, kad teismas jų neįvertino kaip reikšmingų bylai duomenų, nereiškia, kad jis padarė tam tikrų procesinių pažeidimų. Atsakovė nenurodė, kokie žodžiai garso įrašuose turėtų patvirtinti ar paneigti reikšmingas bylai aplinkybes.
37. Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, ekspertų išvadą vertino kartu su kitais įrodymais, vadovaudamiesi bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teismai pripažino, kad ekspertų išvada nuosekli, neprieštaringa, pagrįsta tyrimo duomenimis. Šią išvadą teismai vertino ir medicininių dokumentų kontekste, prieštaravimų tarp jų nenustatė. Teismai taip pat vertino liudytojų parodymus, kuriuose buvo teigiama, kad nuo 2009 metų G. M. psichinė sveikata blogėjo, ir, atsižvelgdami į apklaustų liudytojų suinteresuotumą (atsakovės giminaitė) arba bendravimo intensyvumą su G. M., laikė jų parodymus mažiau patikimais įrodymais nei ekspertų išvadą ir kitus rašytinius įrodymus.
38. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl G. M. (ne)galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės, įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai).
39. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino testatorės G. M. sudaryto sandorio – testamento panaikinimo naudingumo. Šis atsakovės argumentas nepagrįstas. Pažymėtina, kad analogišką klausimą atsakovė kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybes, jog G. M. rūpinosi būtent ieškovė D. G., kuriai testamentu ir buvo paliktas visas turtas, o atsakovė gyvena Italijoje. Atsakovė G. M. nesirūpino, jos neslaugė, neprižiūrėjo, tarp G. M. ir atsakovės teisme buvo kilęs ginčas dėl susitarimo išlaikyti iki gyvos galvos pripažinimo negaliojančiu ir sutarties su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos nutraukimo. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tyrė ir vertino G. M. 2011 m. rugpjūčio 16 d. sandorio naudingumą.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ištyrę aplinkybių visumą teismai priėjo prie teisingos išvados, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti negaliojančiu Kauno 7-ojo notaro biuro notarės J. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d. patvirtintą G. M. pareiškimą dėl 2008 m. rugsėjo 22 d. testamento panaikinimo.

Dėl CK 5.17 straipsnio 2 dalies (ne)taikymo

41. CK 1.63 straipsnis įtvirtina sandorių sampratą ir rūšis. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, o straipsnio antroji dalis apibrėžia, kad sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Teisės doktrinoje sandoris apibrėžiamas kaip valios išreiškimas, kuriuo siekiama sukurti teisines pasekmes, pakeisti tam tikrą teisinę padėtį, kaip privačios valios išreiškimas, siekiant sukurti pageidaujamas teisines pasekmes, kurios atsiranda todėl, kad teisė (teisinė tvarka) jas pripažįsta, kaip teisinis veiksmas, kuriuo išreiškiama valia ir kuriuo siekiama sukurti teisines pasekmes. Be to, doktrinoje pažymima, kad galiojantis sandoris – tai vieno ar kelių asmenų valios išreiškimas, sukuriantis valią išreiškiančių asmenų siekiamas teisines pasekmes, jei toks valios išreiškimas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas: pirmieji dešimt galiojimo metų. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2013, p. 79–80).
42. Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, 38 punktas).
43. CK 5.35 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad testatorius gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Atsižvelgiant į  nutarties 41 punkte aptartus sandorio požymius konstatuotina, kad pareiškimas dėl testamento panaikinimo yra vienašalis sandoris – testatoriaus valios išreiškimas, siekiant panaikinti anksčiau sudarytą testamentą. Pareiškimas dėl testamento panaikinimo, sudarytas nepažeidžiant įstatymo nustatytų sąlygų, sukuria pareiškėjo siekiamus teisinius padarinius – tampa pagrindu panaikinti pareiškėjo anksčiau sudarytą testamentą.
44. Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 2 ir 4 dalys).
45. Doktrinoje sandorių negaliojimas apibrėžiamas kaip asmens veiksmas, kuris nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie nurodyti įstatyme ir susiję su jo negaliojimu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu panaikina teisinę jo galią. Negaliojantis sandoris, nesukeldamas tų teisinių pasekmių, kurios turėjo būti pasiektos vykdant sudarytą sandorį, sukelia kitokio pobūdžio teisines pasekmes, sandoris negalioja, todėl viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią iki jo sudarymo (Dambrauskaitė, A. Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Vilnius: Justitia, 2009, p. 31, 126).
46. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sandorio negaliojimo instituto esmė yra ta, kad negaliojantis sandoris nesukelia tų padarinių, kurių siekė jo dalyviai, jis sukelia sandorio negaliojimo padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  3K-3-140/2010).
47. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu Kauno 7-ojo notaro biuro notarės J. V. patvirtintą G. M. pareiškimą dėl testamento panaikinimo CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu. Teismai ieškinį tenkino šiuo teisiniu pagrindu.
48. CK 1.89 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, kyla kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės, t. y. taikoma restitucija.
49. Atsakovė kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 5.17 straipsnio 2 dalį, nes, pripažinęs pareiškimą panaikinti testamentą negaliojančiu, netaikė minėtame straipsnyje nurodytų pasekmių – anksčiau sudarytą testamentą laikė galiojančiu. CK 5.17 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojantis, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu šioje srityje ar ribotai veiksniu šioje srityje. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pažymėjo, kad minėta CK norma reglamentuoja teisines pasekmes, kai vėlesniu testamentu yra panaikinamas ankstesnis testamentas, t. y. kai yra keli testamentai; `šiuo atveju testatorė G. M. 2008 m. rugpjūčio 22 d. testamentą panaikino ne vėlesniu testamentu, o 2011 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu dėl testamento panaikinimo, todėl pasekmės, nustatytos CK 5.17 straipsnio 2 dalyje, netaikytinos.
50. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad prie CK 5.17 straipsnio 2 dalyje nustatytų bendrosios taisyklės išimčių neįtvirtintas CK 1.89 straipsnyje nustatytas sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindas. Iš CK 5.17 straipsnio 2 dalies formuluotės „(...) netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai (...)“ matyti, kad ši teisės norma yra imperatyvioji. Draudžiama imperatyviąją CK 5.17 straipsnio 2 dalį aiškinti plečiamai ir negalima sutapatinti teisinių padarinių, kurie atsiranda pripažinus negaliojančiu vėliau sudarytą testamentą CK 1.84 ir 1.89 straipsniuose nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2007).
51. Teisėjų kolegijai nutarties 40 punkte konstatavus, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti Kauno 7-ojo notaro biuro notarės J. V. 2011 m. rugpjūčio 16 d. patvirtintą G. M. pareiškimą dėl 2008 m. rugsėjo 22 d. testamento panaikinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą, kai sandoris sudarytas fizinio asmens, kuris sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taikomi sandorių negaliojimo padariniai, nustatyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Pripažinus negaliojančiu pareiškimą dėl testamento panaikinimo yra panaikinama jo teisinė galia ir konstatuojama, kad jis nesukūrė teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie nurodyti įstatyme ir susiję su jo negaliojimu – viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią iki jo sudarymo. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad paskutinis G. M. sudarytas testamentas lieka galioti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje teismai teisingai aiškino CK 5.17 straipsnio 2 dalį, t. y. pagrįstai taikė ne ją, o sandorio negaliojimo teisinius padarinius reglamentuojančias teisės normas.
52. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

53. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl kasacinis skundas yra atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
55. Nagrinėjamu atveju atsakovės kasacinis skundas netenkinamas todėl jai 31 Eur žyminis mokestis iš ieškovės nepriteistinas.
56. Kadangi atsakovės kasacinis skundas atmestas, ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Ieškovė prašo priteisti 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo (už parengtą atsiliepimą į kasacinį skundą). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą pagalbą neviršija nurodytose Rekomendacijose įtvirtinto maksimalaus dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas 700 Eur išlaidų atlyginimas už advokato pagalbą.
57. Kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo sumokėti 31 Eur žyminį mokestį, todėl jai grąžintina 44 Eur permokėta žyminio mokesčio dalis.
58. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 8,58 Eur tokių išlaidų. Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 700 (septynių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

Grąžinti atsakovei L. E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) už kasacinį skundą 2017 m. gruodžio 21 d. AB „Swedbank“ sumokėtą 44 (keturiasdešimt keturių) Eur žyminio mokesčio permoką. Šią sumą grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Priteisti iš atsakovės L. E. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,58 Eur (aštuonis Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Andžej Maciejevski

              Sigita Rudėnaitė

              Dalia Vasarienė