Civilinė byla Nr. e2S-996-864/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01791-2020-1
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.1.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-4316-918/2024 dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-624-820/2021pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. S. (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu, civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4567-821/2019 nusprendė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti pareiškėjos G. S. atstovo 2019 m. gegužės 31 d. prašymą parengti ir patvirtinti G. S. naudojamo 2548 kv. m ploto žemės sklypo, ir 400 kv. m ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), formavimo projektus ir žemės sklypo kadastro duomenų bylas bei pateikti šiuos dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. gruodžio 9 d. (teismo sprendimo priėmimo dieną) priėmė įsakymą Nr. 2567/19 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ (toliau ir Įsakymas), kuriuo patvirtinto 2 948 kv. m kitos paskirties teritorijos, kurią sudaro 2 548 kv. m ir 400 kv. m dalys, (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektą. Ieškovė 2020 m. sausio 21 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl Įsakymo panaikinimo, kurį grindė UAB ,,Geovisata“ parengta matavimų schema ir nuotraukomis. Ieškinį grindė keturiais savarankiškais pagrindais, vienas iš jų buvo ieškovės įrodinėta aplinkybė, kad formuojamo 2 948 kv. m ploto namų valdos sklypo šiaurinė kraštinė, pažymėta taškais 6-7-8, nuo sklypo tvoros (naudojamo žemės sklypo ribos) yra perkelta kelis metrus į šiaurę, tokiu būdu prie formuojamo žemės sklypo yra prijungta kelių metrų pločio valstybinio miško juosta, kurios ieškovė negali naudoti. Šią aplinkybę ieškovė įrodinėjo antstolio Daliaus Traigio, dalyvaujant matininkui E. K., 2020 m. spalio 7 d. atliktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Dėl šio ieškinio pagrindo nebuvo pasisakyta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo sprendimuose. Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkindamas ieškinį pasisakė tik dėl vieno ieškinio pagrindo, kad ieškovei priklausančio pastato dalis (terasa), kuri teismo sprendimo priėmimo metu jau buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre (ieškinio padavimo metu ji NTR dar nebuvo įregistruota), nepatenka į ginčijamu atsakovo sprendimu nustatytas 2 948 kv. m ploto namų valdo sklypo ribas. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismą sprendimą rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr.e2-1170-819/2022 nustatytoms aplinkybėms, kad statinio – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys buvo pakeisti teismo sprendimu panaikintos deklaracijos pagrindu ir atmetė ieškinį nepasisakęs dėl kitų trijų ieškinio pagrindų, įskaitant tą, kad į ginčijamu įsakymu suformuoto namų valdos žemės sklypo ribas yra įtrauktos miško naudmenos, kurios yra valstybinės reikšmės miškas – išimtinė valstybės nuosavybė. NŽT Vilniaus miesto skyrius, siekdamas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą G. S. atkuriant nuosavybės teises į 0,2548 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), parengė Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos sprendimo projektą atkurti nuosavybės teises, grąžinant šį žemės sklypą natūra prie nuosavybės teise valdomų pastatų. Ieškovės atstovas paprašė Nacionalinės žemės tarnybos prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į ginčijamu įsakymu suformuotą žemės sklypą įsitikinti, ar į žemės sklypo ribas patenkančios miško naudmenos nėra valstybinės reikšmės miško žemė. Į miesto teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui suformuotą žemės sklypą negali būti įtraukiama miško žemė, kuri turi valstybės išperkamos žemės statusą. Valstybinė miškų tarnyba atlikusi patikrinimą vietoje nustatė, kad į nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritorija, atitinkanti Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, ir patikslino Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Į Įsakymu nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritorija, kuri yra oficialiai laikoma valstybinės reikšmės miško žeme ir yra įregistruota Miškų valstybės kadastre, todėl ieškovei negali būti atkuriamos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Ginčijamo projekto rengimo ir bylos nagrinėjimo metu jokia ginčo žemės sklypo dalis nebuvo įtraukta į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, todėl aptariamą savarankišką ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės nebuvo nei nustatytos, nei akivaizdžios, šios faktinės aplinkybės iš esmės buvo ginčo dalykas ir teismai šią aplinkybę turėjo nustatyti atlikdami įrodymų tyrimą. Nei atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nei Nacionalinė žemės tarnyba nesiginčijo dėl to, kad į ginčo žemės sklypo ribas negali būti įtraukta miško žemė, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su pačiu ieškovės byloje įrodinėjamu faktu (dėl miško žemės įtraukimo į suformuoto žemės sklypo ribas).
2. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo su prašymu nesutinka. Nurodo, kad ieškovė 2021 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo neskundė. Ieškovė siekė, kad 2022 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas dar būtų peržiūrėtas kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą. Ieškovės pozicija nenuosekli: viena vertus, teigiama, kad aplinkybė apie tai, kad ginčo žemės sklype yra miško žemė buvo žinoma dar bylą nagrinėjant pirmoje instancijoje, šiuo pagrindu greta kitų buvo grindžiamas ir ieškinys, tačiau teismai dėl to nepasisakė, kita vertus, teigiama, kad tik 2023 m. lapkričio 15 d. Valstybinės miškų tarnybos raštas įrodo, jog į ginčijamu Įsakymu suprojektuotą sklypą patenka miško žemė. Jei ieškovė teigia, kad dar nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme buvo žinoma aplinkybė apie miško naudmenas Įsakymu suprojektuotame sklype, tokiu atveju ši aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi. Jei ieškovė manė, kad šios aplinkybės nevertinimas yra tam tikras pažeidimas, turėjo teisę tokius teismų sprendimus skųsti įprasta instancine tvarka, atitinkamai apeliacinės bei kasacinės instancijos teismams. Apeliacine tvarka ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė, sprendimas tiek rezoliucine dalimi, tiek ir savo motyvais ieškovę G. S. tenkino. Apeliacinės instancijos teismui priėmus ieškovei nepalankų teismo sprendimą, ji siekė šio sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka, tačiau kasacinės instancijos teismas nematė pagrindų šios bylos peržiūrėjimui kasacine tvarka. Ginčijamu Įsakymu suprojektuotoje teritorijoje nebuvo miško žemės. Atsakovė projektavo ginčo teritoriją vadovaudamasi Namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, 2011 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A858-850/2011 išaiškinimais bei sklypo formavimo metu buvusiais teritorijos (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Projektuojant sklypus atsakovę riboja ir sklypų formavimo ir pertvarkymo principai, įtvirtinti 2004 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse. Ginčijamu įsakymu suprojektuotos teritorijos (duomenys neskelbtini), ribos buvo sutapatintos su anksčiau suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ribomis (ginčijamu Įsakymu patvirtinto sprendinių brėžinio taškai 1-5), (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosiomis linijomis (sprendinių brėžinio taškai 9-1), taip pat projektuojant žemės sklypą (2548 kv. m) buvo įvertintos valstybinės reikšmės miško ribos, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre atskiru miškų ūkio paskirties žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šiaurinė projektuojamo sklypo riba (taškai 6, 7, 8) sutapatinta su Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ir aiškias ribas turinčio valstybinės reikšmės miško ribomis. Ginčijamu Įsakymu buvo suprojektuota teritorija iki Nekilnojamojo turto registre įregistruoto valstybinės reikšmės miško. Esant Nekilnojamojo turto registre įregistruotam valstybinės reikšmės miško sklypui, atsakovė neturėjo pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir kaip atskaitos tašku vadovavosi šiais viešais, kompetentingų subjektų nustatytais duomenimis dėl valstybinės reikšmės miško ribų bei ginčijamu Įsakymu suprojektavo teritoriją iki nustatyto valstybinės reikšmės miško. Kaip matyti iš pačios pareiškėjos nurodomų aplinkybių, tik išnagrinėjus teisminę bylą (minėta, kad galutine 2023 m. kovo 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą) ir praėjus daugiau nei pusei metų nuo bylos baigties pačios ieškovės iniciatyva buvo kreiptasi į Valstybinę miškų tarnybą, kuri tik 2023 m. lapkričio 15 d. raštu dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo Nr. SP-1349 nurodė, kad patikslino Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Ieškovė dar bylos nagrinėjimo metu galėjo kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą dėl Įsakymu suprojektuotos teritorijos patikrinimo, tokie veiksmai pareiškėjos buvo inicijuoti tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo bylos pabaigos – 2023 m. spalį. Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, miškai iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Nekilnojamojo turto registre įregistruotame ginčo žemės sklype (2 548 kv. m) (duomenys neskelbtini) Valstybinė miškų tarnyba nustatė, kad 55 kv. m ploto teritorija atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, visgi dėl šios teritorijos nėra priimtas joks Vyriausybės nutarimas, tad tai nėra valstybinės reikšmės miško plotas, kuris turėtų būti valstybės išperkamas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šios teritorijos nėra priimtas joks Vyriausybės nutarimas, galėtų būti inicijuotas ginčijamu Įsakymu suformuoto 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų atnaujinimas, žemės sklype nustatant miško naudmeną atitinkamoje žemės sklypo dalyje, nekeičiant žemės sklypo ribų ir ploto. Tuo atveju, jei Nacionalinė žemės tarnyba priimtų sprendimą, kad šis 55 kv. m plotas nėra grąžintinas natūra, tokiu atveju klausimas spręstinas remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kitos natūra grąžintino žemės sklypo projektavimo galimybės nėra, nes žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš visų pusių ribojasi su geodeziškai išmatuotais ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, skirtais nuosavybės teisių atkūrimui, o pietinėje pusėje ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve. Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. raštas ir jame nurodytos aplinkybės neturėtų jokios įtakos šioje byloje priimtam galutiniam teismo sprendimui. Tai, jog ieškovė, manydama, kad į ginčijamu Įsakymu suprojektuotą teritoriją patenka miško žemė, nurodydama šį argumentą savo ieškinyje, į Valstybinę miškų tarnybą kreipėsi tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo bylos baigties, atsakovės vertinimu, reiškia, kad prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą pareiškėja yra praleidusi.
3. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo spręsti teismo nuožiūra.
4. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus tiek dėl atsakovės, tiek dėl trečiojo asmens atsiliepimuose išdėstytos pozicijos. Jos vertinimu, atsakovės argumentai ir trečiojo asmens atsiliepimas yra niekiniai. Papildomai pažymėjo, jog faktas, kad į formuojamą žemės sklypą yra įtraukta miško žemė egzistavo visada, nes miškas neatsirado po bylos išnagrinėjimo, jis ten buvo ir buvo fiksuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo metu. Pagal teismų suformuotą praktiką - pats miško naudmenų įtraukimo į miesto teritorijoje formuojamą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui – yra neteisėtas veiksmas, nepriklausomai nuo to, ar ta miško žemė yra įregistruota miškų kadastre. Naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ta, kad šį visada egzistavusį faktą pripažino Valstybinė miškų tarnyba ir ta, kad ji įtraukė tą miško žemę į valstybinį miškų kadastrą, taigi dabar šis faktas jau yra visuotinai žinomas, t. y. valstybės registro duomenys, ir neginčijamas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl proceso atnaujinimo.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
6.1. Ieškovė ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 2567/19 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ (toliau ir Įsakymas), kuriuo buvo patvirtintas 2 948 kv. m kitos paskirties teritorijos, kurią sudaro 2 548 kv. m ir 400 kv. m dalys, (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, jo erdviniai duomenys, nurodyti Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (paslaugos Nr. ZSFP-63812), ir Ginčijamame įsakyme nurodyti sprendiniai.
6.2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino; panaikino Įsakymą; priteisė ieškovei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2 069 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendime teismas nurodė, kad Įsakymo neteisėtumas grindžiamas aplinkybėmis: 1) Ieškovei priklausančio pastato dalis (terasa) ir sklypo dalis išklota trinkelėmis nepatenka į ginčijamu atsakovo sprendimu nustatytas namų valdos sklypo ribas; 2) Formuojamo namų valdos sklypo šiaurinė kraštinė, pažymėta taškais 6-7-8, nuo faktiškai naudojamos sklypo tvoros (naudojamo žemės klypo ribos) yra perkelta kelis metrus į šiaurę, prijungiant kelių metrų pločio valstybinio miško juostą, kurios ieškovė nenaudoja ir negali naudoti.
6.3. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu nusprendė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės G. S. ieškinį atmesti visiškai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė remiasi iš esmės vienintele aplinkybe jog ginčijamu apeliantės Įsakymu nustatyta sklypo riba kerta ieškovės statinį (duomenys neskelbtini), o atsakovė teigia, kad vykdant statybas bei įregistruojant statinius kaip baigtus adresu (duomenys neskelbtini), galimai buvo panaudoti suklastoti dokumentai, todėl abejotinas statinių registracijos teisėtumas. Teisėjų kolegijos nuomone, statinių adresu (duomenys neskelbtini), registravimo kaip baigtų teisėtumo aplinkybė yra itin reikšminga nagrinėjant ginčą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. nutartimi buvo sustabdęs civilinės bylos Nr. e2A-1572-656/2021 nagrinėjimą iki bus baigtas Vilniaus apygardos prokuratūros ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00420-21. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 8 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1170-819/2022 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) ieškinį atsakovei G. S. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo panaikinti atliktą statinių teisinę registraciją. Įsiteisėjusiu 2022 m. balandžio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1170-819/2022 2020 m. liepos 23 d. deklaracija yra panaikinta. Sklypai formuojami ne visiems faktiškai tam tikroje teritorijoje esantiems statiniams, tačiau tik teisėtai esantiems toje teritorijoje statiniams, t. y. teisėtai pastatytiems, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre, pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Jokių statybą leidžiančių dokumentų, patvirtinančių, kaip vietoj ūkinio statinio atsirado gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio terasą, pasak ieškovės, kerta ginčijamu Įsakymu suformuotos teritorijos ribos, byloje nėra, tokių dokumentų neturi ir atsakovė, kaip statybą leidžiančius dokumentus išduodanti institucija. Gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio terasą, ieškovės teigimu, kerta suformuoto sklypo ribos, tuo metu, kada buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir nėra jokių duomenų apie tai, kad jis pastatytas teisės aktų nustatyta tvarka, tad formuojant ginčo sklypą į šį statinį neturėjo būti atsižvelgiama. Šis pastatas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2020 metų liepos mėnesį – 2020 m. liepos 23 d. deklaracijos Nr. ACCE-100-200723-00720 apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą pagrindu. Ši deklaracija yra panaikinta kaip neteisėta įsiteisėjusiu 2022 m. balandžio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1170-819/2022. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatytos šiai bylai reikšmingos aplinkybės, kad adresu (duomenys neskelbtini), statomo vienbučio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statusas pakeistas į dvibutį gyvenamąjį namą bei naujas vienbutis gyvenamasis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytas be statinio projektų, statybą leidžiančių dokumentų, žemės savininko sutikimo (šie dokumentai nebuvo pateikti), t. y. neteisėtai. Tai reiškia, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo metu ne visi statiniai, kurių eksploatavimui pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą turi būti formuojamas sklypas, buvo teisėti, o neteisėtiems statiniams sklypai negali būti formuojami. Priimdama ginčijamą Įsakymą atsakovė turėjo vadovautis namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis ir formuoti sklypus, ne tik faktiškai teritorijoje esantiems, bet ir teisės aktų nustatyta tvarka pastatytiems statiniams pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
7. Ieškovė, reaguodama į trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą, prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos poziciją apie tai, kokią įtaką Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr.R2-4207 nurodyta informacija, kad atlikus patikrinimą vietoje buvo nustatytas faktas, jog šioje byloje ginčijamu Įsakymu nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritorija (patikrinimo vietoje akto Nr. 2241 priede Nr. 2 pažymėta 12-1), kuri atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, turės šioje byloje ginčijamo Įsakymo įgyvendinimui, t. y. 1) ar Nacionalinė žemės tarnyba paaiškėjus šiai informacijai gali atkurti nuosavybės teises G. S. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas Įsakymu patvirtintu žemės sklypo formavimo projektu; 2) jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į minėtą žemės sklypą negalimas, tuomet kaip Nacionalinė žemės tarnyba vertina Įsakymą ir juo patvirtintą žemės sklypo formavimo projektą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovės prašoma išreikalauti informacija iš esmės yra susijusi ne tiek su proceso atnaujinimo pagrindo buvimu ar nebuvimu, o su teismo sprendimo vykdymo tvarka, todėl prašymas dėl įpareigojimą Nacionalinę žemės tarnybą pateikti informaciją atmetė (CPK 180 straipsnis).
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nepraleido CPK 368 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų terminų prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
9. Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kai naujai paaiškėja aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Prašymą iš esmės grindžia Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu patikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis prijungiant 0,0055 ha prie Nemenčinės r. p. (NMN) Vilnios girininkijos 30 miško kvartalo 12 taksacinio sklypo. Prie šio sprendimo pridedamu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. 2241 aktu buvo nustatyta, kad šalia Nemenčinės r. .p. (NMN) Vilnios girininkijos 30 miško kvartalo 12 taksacinio sklypo esanti teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus ir jungiama prie Nemenčinės (NMN) Vilnios girininkijos 30 miško kvartalo taksacinio sklypo; miško žemės naudmena – medynas. Pareiškėjos teigimu, minėta aplinkybė įrodo, kad atsakovė projektuodama nuosavybės teisės atkūrimui žemės sklypą ir projektą įtraukdama išimtine valstybės nuosavybės esančią miesto miško žemės sklypo dalį, veikė neteisėtai.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, kurios egzistavo ginčijamo įsakymo ar bylos nagrinėjimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-624-820/2021. Teismas nurodė, jog :
10.1. Kadastro duomenis Valstybinės miškų tarnyba patikslino 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu, ši aplinkybė (kadastro duomenų patikslinimas ir dalies suprojektuotame žemės sklype esančios žemės priskyrimas miesto miškui) bylos nagrinėjimo metu neegzistavo. Kadastro duomenų patikslinimas, kuris buvo atliktas praėjus beveik metams po teismo sprendimo priėmimo, negali būti laikomas naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad ieškovė prašyme atnaujinti procesą nepateikė naujų įrodymų bei nenurodė naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos, tačiau egzistavo, teismui nagrinėjant bylą.
10.2. Nagrinėjamu atveju ieškovė naujai paaiškėjusias aplinkybes sieja su Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu patikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Teismo vertinimu, tai, kad po civilinės bylos išnagrinėjimo ir procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo pareiškėjos atstovo užsakymu buvo atliktas kadastro duomenų patikrinimas ir jo pagrindu priimtas sprendimas patikslinti kadastro duomenis, savaime neteikia pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgęs į tai, kad aplinkybe apie galimą kadastrinių duomenų neatitikimą ieškovė rėmėsi nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir šių aplinkybių išsamesnis įvertinimas nebuvo pakankamai teisiškai reikšmingas.
10.3. Civilinės bylos nagrinėjimo metu ieškovė neturėjo pakankamai įrodymų ieškinio reikalavimui pagrįsti, nereiškia, jog ji tokių įrodymų negalėjo gauti bylos nagrinėjimo metu. Teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog bylos nagrinėjimo metu būtų egzistavusios objektyvios kliūtys, trukdžiusios ieškovei surinkti įrodymus. Šiuo atveju ieškovė teisminio proceso metu nedėjo pakankamai pastangų tinkamai įvykdyti įrodymų teikimo pareigą. Siekdama įrodyti ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes dėl dalies suprojektuoto žemės sklypo buvimo miško žemėje, ieškovė (jos atstovai) aktyvių veiksmų iš esmės ėmėsi, t. y. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl faktinių duomenų patikrinimo praėjus beveik metams po apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Įrodymai aplinkybėms, kuriomis ieškovė rėmėsi nagrinėjant bylą teisme, pagrįsti galėjo ir turėjo būti surinkti dar teisminio proceso metu.
11. Pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 str.). Atsakovė ir trečiasis asmuo duomenų apie galimai patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimu, nepateikė, tokių išlaidų atlyginti neprašė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovė G. S. (toliau ir ieškovė, ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartį, kuria teismas atsisakė atnaujinti procesą, bei perduoti proceso atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde apeliantė nurodo faktines aplinkybes, kad:
12.1. Nagrinėjamu atveju pareiškėja su prašymu atnaujinti procesą pateikė teismui neginčijamus ir prima facie galią turinčius duomenis, kad į byloje ginčyti įsakymu suformuotą žemės sklypą yra įtrauktos valstybinės reikšmės miško naudmenos, kas atitinkamai reiškia imperatyvios Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 punkto nuostatos, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, pažeidimą, ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, kad Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams ir priskirti miestų miškams.
12.2. Ginčijamas įsakymas priimant vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-850/2011, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. eI-4567-821/2019, kuriais teismai įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir patvirtinti G. S. naudojamo 2548 kv. m ploto žemės sklypo, ir 400 kv. m ploto žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), formavimo projektus ir žemės sklypo kadastro duomenų bylas bei pateikti šiuos dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui. Kadangi žemės sklypas ginčijamu įsakymu yra suformuotas specialiai nuosavybės teisių atkūrimui, t. y. šio įsakymo pagrindu turi atsirasti privačios nuosavybės teisiniai santykiai, į šį žemės sklypą negalėjo būti įtraukiama miesto teritorijoje esanti miško žemė, kuris yra ne tik valstybės išperkama žemė, bet ir išimtinė valstybės nuosavybė. Tai nustatantis teisinis reguliavimas yra imperatyvus.
12.3. Ieškovės atstovas, gavęs Valstybinės miškų tarnybos raštą, pirmiausia ir kreipėsi į ginčijamą įsakymą įgyvendinti turinčią Nacionalinę žemės tarnybą, kad ji informuotų kaip, paaiškėjus naujai informacijai apie valstybinės reikšmės miško žemę nuosavybės teisių atkūrimui suformuota žemės sklype, Nacionalinė žemės tarnyba galės įgyvendinti imperatyviai įstatymo normai prieštaraujantį, tačiau galiojantį įsakymą, kurio teisėtumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba kelis mėnesius nepateikia atsakymo į ieškovės atstovės prašymą, todėl ieškovės atstovas, nenorėdamas praleisti termino pateikti prašymą atnaujinti proceso, padavė prašymą teismui ir tikėjosi, kad Nacionalinė žemės tarnyba tą informaciją pateiks į bylą.
12.4. Nurodo, kad ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo bylą kuravusi Nacionalinės žemės tarnybos darbuotoja išėjo iš darbo, 2023 - 2024 m. vyko Nacionalinės žemės reforma, kurios metu dviem mėnesiams buvo išjungtos visos Nacionalinės žemės tarnybos sistemos ir niekas gautų prašymų net neregistravo. Apeliantės vertinimu, Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą rengęs teisininkas akivaizdžiai nesuprato nei pareiškėjos pateiktų dokumentų reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo procesui, nei įvertino kokiu tikslu Nacionalinė žemė tarnyba dalyvauja šioje byloje, nes savo atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo perrašė bendrą teismų praktiką dėl proceso atnaujinimo ir iš esmės nieko nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų dokumentų reikšmės ginčyto įsakymo teisėtumui ir nuosavybės teisių atkūrimo procesui (įsakymo įgyvendinimo galimybėms).
12.5. Dėl to ieškovės atstovas pateikė teismui prašymą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti informaciją apie tai, kokią įtaką Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr.R2-4207 nurodyta informacija, kad atlikus patikrinimą vietoje buvo nustatytas faktas, jog šioje byloje ginčijamu Įsakymu nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritorija (patikrinimo vietoje akto Nr. 2241 priede Nr. 2 pažymėta 12-1), kuri atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, todėl Valstybinė miškų tarnyba patikslino Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, turės šioje byloje ginčijamo įsakymo įgyvendinimui, t. y.: 1) ar Nacionalinė žemės tarnyba paaiškėjus šiai informacijai gali atkurti nuosavybės teises G. S. į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. A30-567/19 patvirtintu žemės sklypo formavimo projektu; 2) jeigu nuosavybės teisių atkūrimas į minėtą žemės sklypą negalimas, tuomet kaip Nacionalinė žemės tarnyba vertina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. A30- 2567/19 ir juo patvirtintą žemės sklypo formavimo projektą.
12.6. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovės prašymą, motyvuodamas tuo, kad prašoma išreikalauti informacija iš esmės yra susijusi ne tiek su proceso atnaujinimo pagrindo buvimu ar nebuvimu, o su teismo sprendimo vykdymo tvarka. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliantė nesutinka ir paaiškina byloje ginčijamo įsakymo tikslą (suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui) ir juo sukuriamus teisinius santykius: pagal įsakymu patvirtinto projekto sprendinius yra rengiami projektu formuojamų sklypų kadastriniai matavimai, sklypai įregistruojami nekilnojamojo turto registre, o tuomet Nacionalinė žemės tarnyba atkuria ieškovei nuosavybės teises į tuos žemės sklypus. Kol žemės sklypas nėra suformuotas Nacionalinė žemės tarnyba negali ieškovei atkurti nuosavybės teisių į neegzistuojantį sklypą ir atitinkamai kai sklypas nuosavybės teisių atkūrimui jau yra suformuotas Nacionalinė žemės tarnyba gali atkurti nuosavybės teises tik į visą žemės sklypą, ji negali atkurti nuosavybės teisių į kažkokią žemės sklypo dalį, negali to sklypo padalinti ir pan.
12.7. Paaiškina, jog šiuo atveju naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ta, kad į ginčijamu įsakymu suformuotą žemės sklypą įtrauktos miško naudmenos, kurios yra valstybinės reikšmės žemė, kuri negalėjo būti įtraukta į nuosavybės teisių atkūrimui suformuotą žemės sklypą. Dėl to nuosavybės teisės į tokį žemės sklypą negali būti atkurtos ir ieškovės atstovas prašė teismo įpareigoti pateikti Nacionalinę žemės tarnybą būtent šią informaciją ir ta informacija, kaip ir ieškovės jau pateikta informacija, patvirtintų ginčyto įsakymo neteisėtumą.
12.8. Nors teismas pats pabrėžia, kad proceso atnaujinimo instituto tikslas yra esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms, tas faktas, kad ginčijamu įsakymu išimtinė valstybės nuosavybė yra įtraukiama į nuosavybės teisių atkūrimui skirtą žemės sklypą kažkodėl nėra nei esminė klaida, nei svarbi ir įtikinanti aplinkybė.
12.9. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju turime situaciją, kad ginčijamu įsakymu nuosavybės teisių atkūrimui suformuotas žemės sklypas, vykdant dar 2011 m. birželio 20 d. priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį nutartyje, administracinėje byloje Nr. A858-850/2011. Tačiau kadangi šis įsakymas priimtas pažeidžiant imperatyvias Miškų įstatymo normas, Nacionalinė žemės tarnyba neatkurs pareiškėjai nuosavybės teisių į šį žemės sklypą, kas reiškia, kad valstybė nuosavybės teisių pareiškėjai neatkuria jau daugiau kaip 13 metų (jeigu skaičiuosime nuo priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo).
12.10. Anot apeliantės, įsiteisėjus skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai bus sukurta situaciją, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis yra formaliai įvykdyta, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracija parengė projektą ir juo suformavo nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypus, atliko jų kadastrinius matavimus ir perdavė juos Nacionalinei žemės tarnybai sprendimui atkurti nuosavybės teises priimti. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės administracija tarsi visas jai teisės aktuose nustatytas pareigas ir teismo įpareigojimus yra įvykdžiusi, o sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimas nėra jos kompetencijos klausimas ir jai atitinkamai nerūpi. Savo ruožtu, Nacionalinė žemės tarnyba yra gavusi iš savivaldybės administracijos žemės sklypų kadastro duomenų bylas ir buvo pasirengusi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo, tačiau paaiškėjus su prašymu atnaujinti procesą pateiktai informacijai, Nacionalinė žemės tarnyba tų sprendimų priimti negali. Pati performuoti sklypo ir išimti iš jo miško naudmenų Nacionalinė žemės tarnyba taip pat negali, todėl Nacionalinė žemės tarnyba šioje situacijoje tiesiog nurodys ieškovei, kad negali atkurti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą, nes tai prieštarautų imperatyvioms Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 punkto ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatoms. Toks NŽT sprendimas bus pagrįstas ir teisingas. Taigi bus situacija, kad viena valstybės institucija negalės įvykdyti įstatymo dėl kitos institucijos padarytų teisės aktų pažeidimų, bet teisės aktus pažeidusi institucija nieko nedarys, remdamasi šioje byloje priimti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuria jos priimtas įsakymas pripažintas teisėtu, nors visiems dabar aišku, kad tas įsakymas nebuvo ir nėra teisėtas.
13. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašo atmesti apeliantės atskirąjį skundą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-4316-918/2024 palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad 2023 m. lapkričio 15 d. Valstybinės miškų tarnybos raštas ir jame nurodytos aplinkybės neturi esminės įtakos šioje byloje priimtam galutiniam teismo sprendimui, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui ir yra susijusios su teismo sprendimo vykdymo tvarka, o ne su proceso atnaujinimo pagrindo buvimu ar nebuvimu. Pateikia savo nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:
13.1. Pareiškėjos atstovas savo atskirajame skunde teigia neva pirmosios instancijos teismas nesupranta Įsakymo priėmimo tikslo, juo sukuriamų teisinių santykių, visgi, „pamiršta“, kad būtent dėl pačios ieškovės ir jos atstovo – profesionalaus teisininko – advokato veiksmų, tik pasibaigus bylai, buvo „atrastos“ naujos aplinkybės, neva turinčios esminę reikšmę išnagrinėtai bylai. Dėl kokių priežasčių tos aplinkybės nebuvo nustatytos dar nebaigus bylos, galėtų atsakyti tik pats ieškovės atstovas, kuris atstovavo ieškovę baigtoje byloje ir kuris atstovauja ją ir procese dėl bylos atnaujinimo.
13.2. Atsakovė išsamiai išdėto visą bylos eigą, kadangi, atsakovės teigimu, būtent tai svarbu ir sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo galimybės šioje byloje pareiškėjos nurodomu pagrindu – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
13.3. Atsakovė pažymi, kad ieškovė savo prašymą atnaujinti procesą grindė Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. R2-4207 nurodytomis aplinkybėmis, t. y., kad ginčo žemės sklype yra miško žemės ir kad Valstybinė miškų tarnyba patikslino miškų kadastro duomenis ir ginčo žemės sklypo dalį įtraukė į miškų kadastrą. Tuo tarpu galutinis apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas 2023 m. gruodžio 12 d. Kaip matyti, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad Įsakymu suprojektuotame sklype yra miško žemės (labai nedidelė dalis, vos 55 kv. m, t. y. tik šiek tiek daugiau nei pusė aro) nebuvo nustatyta iki pat 2023 m. lapkričio 15 d. Valstybinės miškų tarnybos rašte nurodytų aplinkybių, t. y. Valstybinės miškų tarnybos atlikto patikrinimo ir miškų kadastro duomenų patikslinimo, ir nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos, nei kasacinės instancijos teismas jos nenustatė, nes byloje esančių įrodymų visuma kaip tik leido daryti priešingą išvadą, nei kad teigia ieškovė, t. y., kad ginčijamu Įsakymu suprojektuotoje teritorijoje nebuvo miško žemės. Atsakovė pažymi, jog supranta teisės aktų reikalavimus bei jų laikosi ir neprojektavo ginčo teritorijos taip, kad į ją būtų įtrauktas valstybinės reikšmės miškas. Pamini, kad ne kiekvienas želdinys ir žemė, ant kurios jis auga, savaime gali būti priskiriamas miškui ir miško žemei. Kompetentingos institucijos kaip tik buvo nustačiusios ir įregistravusios viešame registre, jog valstybinės reikšmės miškas neapima teritorijos, kuri yra nurodyta Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. R2-4207. Tai matyti iš atsakovės į bylą kartu su 2021 m. sausio 29 d. Nuomone dėl bylos nagrinėjimo posėdžio formos ir prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo civilinėje byloje Nr. e2-624-820/2021 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2019 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. A30-2567/19 panaikinimo (registracijos Nr. A104-147/21(3.11.1E-AD20)) pateikto (Valstybinės reikšmės miško Nekilnojamojo turto registro (miškų ūkio žemės sklypo) išrašo (registro (Nr. 44/1585578) bei schemos. Ginčijamu Įsakymu buvo suprojektuota teritorija iki Nekilnojamojo turto registre įregistruoto valstybinės reikšmės miško.
13.4. Atsakovė pažymi, kad projektuojant sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, atsakovė nėra laisva veikti savo nuožiūra, ją riboja teisės aktuose įtvirtintos imperatyvios nuostatos, kurių privaloma laikytis. Konkrečiai šiuo atveju buvo ir administracinių teismų sprendimai dėl ginčo teritorijos projektavimo, kuriuos atsakovė privalėjo vykdyti. Atsakovė projektavo ginčo teritoriją vadovaudamasi Namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis, 2011 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A858-850/2011 išaiškinimais bei sklypo formavimo metu buvusiais teritorijos (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Projektuojant sklypus atsakovę riboja ir sklypų formavimo ir pertvarkymo principai, įtvirtinti 2004 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse. Pamini, kad pagal šių taisyklių 32 punktą, žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (-us). Be to, pažymi, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad savarankiška savivaldybės funkcija yra teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendimų įgyvendinimas. Taigi atsakovė privalo vadovautis ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis bei teritorijų planavimo principais. Projektuodama teritoriją atsakovė privalo atsižvelgti į projektuojamos teritorijos gretimybes, jau esančius įregistruotus sklypus ir siekdama užtikrinti racionalų žemės naudojimą, kiek tai yra įmanoma remiantis techninės apskaitos bylos duomenimis, sutapatinti naujai projektuojamos teritorijos ribas su jau suformuotų ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypų ribomis, kad neliktų tam tikri tarpai valstybinės žemės, kuriuose nei galima suformuoti naujus sklypus ar kitaip racionaliai juos panaudoti, nei užtikrinti tinkamą jų tvarkymą ir priežiūrą.
13.5. Anot atsakovės, ginčijamu Įsakymu suprojektuotos teritorijos (duomenys neskelbtini), ribos kaip tik ir buvo sutapatintos su anksčiau suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ribomis (ginčijamu Įsakymu patvirtinto sprendinių brėžinio taškai 1-5), (duomenys neskelbtini) gatvės raudonosiomis linijomis (sprendinių brėžinio taškai 9-1), taip pat projektuojant žemės sklypą (2 548 kv. m) buvo įvertintos valstybinės reikšmės miško ribos, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre atskiru miškų ūkio paskirties žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir šiaurinė projektuojamo sklypo riba (taškai 6, 7, 8) sutapatinta su Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ir aiškias ribas turinčio valstybinės reikšmės miško ribomis. Be to, projektuoti ginčo teritoriją laisvai atsakovė negalėjo ir dėl to, kad tiek ginčo teritorija, tiek ir šalia buvusi laisva valstybinė žemė pateko į iki visuotinės žemės nacionalizacijos buvusio Aukštosios Veržuvos rėžinio kaimo teritoriją ir yra asmenys (pretendentai), turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą minėtoje buvusio rėžinio kaimo teritorijoje. Taigi atsakovę ribojo ir šių asmenų turėtų plotų ribos.
13.6. Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.262 straipsnis įtvirtina, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, akcentuoja, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas veikia (privalo veikti) tik savo kompetencijos ribose. Darkart pabrėžia, kad ne kiekvienas želdinys ir juo užimta žemė gali būti priskiriami miškui ir miško žemei, o tik atitinkantys Miškų įstatyme nustatytus kriterijus dėl brandos, aukščio, ploto, pločio, skalsumo ir kt. Esant Nekilnojamojo turto registre įregistruotam valstybinės reikšmės miško sklypui, atsakovė neturėjo pagrindo abejoti Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir kaip atskaitos tašku vadovavosi šiais viešais, kompetentingų subjektų nustatytais duomenimis dėl valstybinės reikšmės miško ribų bei ginčijamu Įsakymu suprojektavo teritoriją iki nustatyto valstybinės reikšmės miško. Kaip matyti iš pačios pareiškėjos nurodomų aplinkybių, tik išnagrinėjus teisminę bylą (minėta, kad galutine 2023 m. kovo 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą) ir praėjus beveik metams nuo galutinio apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo / daugiau nei pusei metų nuo kasacinės instancijos teismo nutarties, pačios ieškovės iniciatyva buvo kreiptasi į Valstybinę miškų tarnybą. Ir ši institucija tik 2023 m. lapkričio 15 d. raštu dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo Nr. SP-1349 nurodė, kad patikslino Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Taigi, informacija apie tai, kad 55 kv. m plotas, esantis ginčijamu Įsakymu suprojektuoto sklypo (2 548 kv. m) (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, atitinka miško žemei keliamus reikalavimus, atsirado tik Valstybinei miškų tarnybai priėmus 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. SP-1349 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo“. Tai yra jau po to, kai teisminė byla buvo pasibaigusi ir minėtas žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre – 2023 m. gegužės 3 d. Tad naujai paaiškėjusios esmines bylos aplinkybės siejamos būtent su Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. R2-4207 ir jame nurodytomis aplinkybėmis.
13.7. Atsakovės vertinimu, akivaizdu, kad ieškovės inicijuotas Valstybinės miškų tarnybos atliktas ginčo teritorijos patikrinimas, kuriuo remiantis priimtas 2023 m. lapkričio 15 d. raštas, pareiškėjos teigimu, yra pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, galėjo būti atliktas dar bylai nesibaigus. Tai, jog ieškovė, manydama, kad į ginčijamu Įsakymu suprojektuotą teritoriją patenka miško žemė, nurodydama šį argumentą savo ieškinyje, į Valstybinę miškų tarnybą kreipėsi tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo bylos baigties, tuo labiau, kad ieškovė byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, įrodo aplaidžius ir pasyvius pareiškėjos veiksmus. Taigi, nurodyti argumentai suponuoja vienareikšmišką išvadą, kad ieškovės kartu su prašymu atnaujinti procesą pateiktas Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. raštas, kuriame nurodytomis išvadomis ieškovė grindžia prašymą atnaujinti šios bylos procesą, neatitinka esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme keliamų reikalavimų.
13.8. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tuo metu, kada buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, nebuvo aplinkybių, dėl kurių teritoriją būtų reikėję projektuoti kitaip, nei ji buvo suprojektuota ir patvirtinta ginčijamu Įsakymu, tad ir pareiškėjos teiginiams apie tariamą ginčijamo Įsakymo prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms nėra jokio pagrindo. Vertinant Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, vertintinos būtent tos aplinkybės, kurios buvo ginčijamo Įsakymo priėmimo metu. Tik pasibaigus teisminei bylai, ieškovei kreipusis į Valstybinę miškų tarnybą, ši priskyrė nedidelę dalį ginčijamu Įsakymu suprojektuotos teritorijos miško žemei. Darytina prielaida, kad tokiu elgesiu ieškovės atstovas siekė, jog, nustačius miško naudmenas, jų sąskaita ieškovei būtų perprojektuota ginčo teritorija, priskiriant prie ginčijamos teritorijos neteisėto statinio terasa užimtą valstybinę žemę. Visgi, neteisėtiems statiniams sklypai negali ir nėra projektuojami bei formuojami, kadangi iš ne teisės teisė negali atsirasti. Be to, kaip teisingai nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2024 m. kovo 7 d. nutartyje, aplinkybės apie ieškovės atstovo užsakymu atliktą miškų kadastro duomenų patikslinimą ir dalies suprojektuotame žemės sklype esančios žemės priskyrimą miško naudmenoms, bylos nagrinėjimo metu neegzistavo. Kadastro duomenų patikslinimas, kuris buvo atliktas praėjus beveik metams po teismo sprendimo priėmimo, negali būti laikomas naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Tai yra susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje byloje vykdymo procesu, bet ne su proceso atnaujinimo pagrindo buvimu ar nebuvimu.
13.9. Tuo labiau, kad Valstybinės miškų tarnybos rašte 2023 m. lapkričio 15 d. nurodyta informacija apie tai, kad 55 kv. m plotas, esantis ginčijamu Įsakymu suprojektuoto sklypo (2 548 kv. m) (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, atitinka miško žemei keliamus reikalavimus, nelaikytina turinčia esminę reikšmę byloje priimtam galutiniam teismo sprendimui ir jo vykdymui. Tokią išvadą pagrindžia visų pirma tai, kad atsakovė, kaip minėta, ginčijamą Įsakymą priėmė vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-850/2011. Būtent vykdant teismo nutartį ir atsižvelgiant į joje pateiktus išaiškinimus 2019 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. A30-2567/19 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ buvo patvirtintas 2 948 kv. m teritorijos, formavimo ir pertvarkymo projektas, kuriuo suprojektuoti naudojamos namų valdos, statiniais (duomenys neskelbtini) užstatyti 2 548 kv. m ir 400 kv. m ploto žemės sklypai. Taigi, šis Įsakymas yra įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo pasekmė. Antra, projektuodama ginčo teritoriją nuosavybės teisų atkūrimui atsakovė privalėjo vadovautis imperatyviomis teisės aktų, reglamentuojančių sklypų projektavimą, teritorijų planavimą, nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimą, statinių statybų teisėtumą, nuostatomis. Žemės reformos įstatymo, Žemės įstatymo, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklės, patvirtintos 2004 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, Statybos įstatymo nuostatos vienareikšmiškai nurodo, kad projektuojant sklypus naudojamoje namų valdoje, kuri yra užstatyta statiniais, turi būti vadovaujamasi namų valdos techninės apskaitos bylomis ir sklypai projektuojami tik teisėtai pastatytiems, įregistruotiems Nekilnojamojo turto registre, pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį statiniams. Be to, privalo atsižvelgti į formuojamos teritorijos gretimybes, jau esančius įregistruotus sklypus ir turi būti projektuojami racionalių ribų sklypai bei siekiama užtikrinti racionalų žemės naudojimą, kiek tai yra įmanoma remiantis techninės apskaitos bylos duomenimis, sutapatinti naujai formuojamos teritorijos ribas su jau suformuotų ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypų ribomis, kad neliktų tam tikri racionaliai neišnaudotini valstybinės žemės plotai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog žemės, kaip riboto ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Taip pat ginčo teritorijos projektavimą ribojo ir tai, kad tiek ginčo teritorija, tiek ir šalia buvusi laisva valstybinė žemė pateko į iki visuotinės žemės nacionalizacijos buvusio Aukštosios Veržuvos rėžinio kaimo teritoriją ir yra asmenys (pretendentai), kuriems taip pat yra/turi būti atkurtos nuosavybės teisės minėtoje buvusio rėžinio kaimo teritorijoje. Taigi atsakovė nebuvo ir nėra laisva projektuoti sklypus savo nuožiūra ar taip kaip norėtų ieškovė. Suprantamas jos noras, kad ginčo teritorija būtų suformuota taip, kad sklypo riba nekirstų neteisėtai pastatyto pastato terasos, visgi, teisės aktai draudžia projektuoti sklypus neteisėtai pastatytiems statiniams, o statybų teisėtumą patvirtinančių dokumentų ieškovė nepateikė. Tad net jei byla buvusi baigta ieškovei palankiu teismo sprendimu, ji nebūtų galėjusi tikėtis, kad ginčo teritorija bus suplanuota taip, kaip ji siekia. O esminis šalių nesutarimas dėl Įsakymo kaip tik ir yra tas, kad į suprojektuotą sklypą patenka ne visas neteisėtai pastatytas pastatas. Visgi, iš ne teisės teisė neatsiranda. Be to, net jei būtų pagrindas sumažinti suprojektuotą ginčo teritoriją miško naudmenų (primintina, kad tai vos 55 kv. m plotas) sąskaita, dėl minėtų sklypų projektavimo taisyklių, tai nesuteiktų galimybės to ploto pridėti ten, kur ieškovė pageidautų, o net jei teoriškai ir būtų galima (nors taip nėra) dėl mažo to ploto dydžio ieškovė iš esmės nejaustų jokių pasekmių ir tai nesuteiktų teisės jai teisėtai eksploatuoti neteisėto pastato terasą. Trečia, be to, svarbu tai, kad remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktu, miškai iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Nekilnojamojo turto registre įregistruotame ginčo žemės sklype (2 548 kv. m) (duomenys neskelbtini) Valstybinė miškų tarnyba nustatė, kad 55 kv. m ploto teritorija atitinka miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, visgi dėl šios teritorijos nėra priimtas joks Vyriausybės nutarimas, tad tai nėra valstybinės reikšmės miško plotas, kuris turėtų būti valstybės išperkamas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsižvelgiant į tai, kad dėl šios teritorijos nėra priimtas joks Vyriausybės nutarimas, galėtų būti inicijuotas ginčijamu Įsakymu suformuoto 2 548 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų atnaujinimas, žemės sklype nustatant miško naudmeną atitinkamoje žemės sklypo dalyje, nekeičiant žemės sklypo ribų ir ploto. Tuo atveju, jei Nacionalinė žemės tarnyba priimtų sprendimą, kad šis 55 kv. m plotas nėra grąžintinas natūra, tokiu atveju klausimas spręstinas remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Pažymi, kad jokios kitos natūra grąžintino žemės sklypo projektavimo galimybės nėra (kartu su atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo pridėta tai patvirtinanti schema), nes žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) iš visų pusių ribojasi su geodeziškai išmatuotais ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, skirtais nuosavybės teisių atkūrimui, o pietinėje pusėje ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartis, kuria teismas atmetė ieškovės G. S. (toliau ir ieškovė, ir apeliantė) prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-624-820/2021 pagal ieškovės G. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, pagrįstumas ir teisėtumas.
Dėl naujo pareiškimo pagrindo apeliacinės instancijos teisme.
17. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė, nors visą 4-tą pastraipą skyrė imperatyvių įstatymo normų pažeidimo priimant sprendimą aiškinimui, tačiau savo prašymą dėl proceso atnaujinimo pirmos instancijos teisme grindė vienu CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu – naujai paaiškėjusia aplinkybe, t. y. Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. R2-4207 nurodytomis aplinkybėmis, t. y., kad ginčo žemės sklype yra miško žemės ir kad Valstybinė miškų tarnyba patikslino miškų kadastro duomenis ir ginčo žemės sklypo dalį įtraukė į miškų kadastrą.
18. Atskirajame skunde apeliantė be kita ko taip pat apeliuoja į teismų praktiką pagal kitą proceso atnaujinimo pagrindą - dėl esminės teisės taikymo klaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2008). Atsižvelgiant į įstatymo imperatyvų draudimą apeliacinėje instancijoje kelti naujus reikalavimus, o nagrinėjamu atveju pareiškimą dėl proceso atnaujinimo grįsti nauju pagrindu, apeliacinės instancijos teismas dėl šio atskirojo skundo motyvo nepasisako ir jo nevertina.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo.
19. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog po civilinės bylos išnagrinėjimo ir procesinio teismo sprendimo įsiteisėjimo ieškovės atstovo užsakymu atliktas kadastro duomenų patikrinimas ir jo pagrindu kadastro duomenų patikslinimas, savaime nesuponuoja pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas procesui atnaujinti. Apeliantė nesutinka su tokia teismo išvada. Jos vertinimu, ji teikia teismui prima facie įrodymą - Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. raštą, kuriame nurodytos aplinkybės vertintinos kaip naujai paaiškėjusios ir sudarančios pagrindą atnaujinti procesą dėl ginčijimo Įsakymo panaikinimo. Teigia, jog nei Nacionalinės žemės tarnybos atstovai, nei bylą nagrinėję teismai nesuprato byloje ginčijamo Įsakymo tikslo (suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui) bei teisių atkūrimo į nuosavybę proceso, todėl sukūrė situaciją, kai ieškovei užkertamas kelias atkurti nuosavybės teisę į 15 metų faktiškai naudojamą žemės sklypą.
20. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai susipažino su visa bylos medžiaga, įvertino nustatytų aplinkybių visumą ir prieina išvadą, kad neturi pagrindo sutikti su apeliantės atskirojo skundo argumentais. O būtent:
20.1. Ieškovė 2020 m. sausio 22 d. ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 2567/19 „Dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“ (toliau - ir Įsakymas), kuriuo buvo patvirtintas 2948 kv. m. kitos paskirties teritorijos, kurią sudaro 2548 kv. m ir 400 kv. m dalys, (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projektas, jo erdviniai duomenys, nurodyti Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje (paslaugos Nr. ZSFP-63812), ir ginčijamame Įsakyme nurodyti sprendiniai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors esminis ginčas buvo sprendžiamas dėl aplinkybės, kad ginčijamu Įsakymu patvirtinto žemės sklypo projekto ribos tarp taškų 5-6 kerta ieškovės pastato terasą ir ieškovės žemės sklypo dalį, išklotą trinkelėmis, tačiau savo ieškinyje ieškovė taip pat nurodė, jog rengiant projektą formuojamo žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos pagal faktinio žemės sklypo naudojimo ribas, būtinas namų valdos eksploatavimui. Šią aplinkybę įrodinėjo UAB ,,Geovisata“ atliktu žemės sklypo ribų įvertinimu, kuriame nurodyta, kad „formuojamo 2948 kv. m ploto namų valdo sklypo šiaurinė kraštinė, pažymėta taškais 6-7-8, nuo sklypo tvoros (naudojamo žemės sklypo ribos) yra perkelta kelis metrus į šiaurę, tokiu būdu prie formuojamo žemės sklypo yra prijungta kelių metrų pločio valstybinio miško juosta, kurios ieškovė nei naudoja, nei gali naudoti“. Taigi apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad ieškinio pateikimo teismui metu ir bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu, ieškovei buvo žinoma arba bent jau buvo kilusi abejonė, kad suformuoto žemės sklypo šiaurinė kraštinė patenka į valstybinio miško naudmenoms priskirtą teritoriją.
20.2. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-624-820/2021 aukščiau minėtą aplinkybę tyrė, kadangi 2021 m. kovo 3 d. teismo sprendimo 76 punkte nurodyta teismo nustatyta, jog „Iš antstolio Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad Ginčijamu įsakymu patvirtinto žemės sklypo projekto ribos tarp taškų 6-7-8 neina palei faktiškai naudojamas sklypo ribas, kurios yra apibrėžtos tvora, bet perkeltos valstybinio miško link“. Dėl šių aplinkybių atskirų išvadų teismas nesuformulavo. Kadangi minėtu sprendimu teismas tenkino ieškovės ieškinį ir ginčijamą Įsakymą panaikino, ieškovė šio sprendimo apeliacine tvarka neskundė. Tačiau kaip matyti iš jos 2021 m. balandžio 28 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą, ji teigė, kad ginčijamu Įsakymu jai grąžintinas žemės sklypas formuojamas pažeidžiant įstatyme numatytus imperatyvus („pvz. valstybinės reikšmės miškas yra išimtinė valstybės nuosavybė, todėl nuosavybės teisės į jį negali būti atkuriamos“, Miškų įstatymo pažeidimas) bei poįstatyminius teisės aktus (Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių nesilaikymas). Taigi, iš ieškovės atsiliepimo į atsakovės atskirąjį skundą turinio, matyti, kad ieškovė, atstovaujama advokato, jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo turėjo prielaidą manyti, kad teismas galimai padarė teisės taikymo klaidą. Tačiau, kaip minėta, šiuo proceso atnaujinimo pagrindu prašymo atnaujinti procesą negrindžia.
20.3. Savo ruožtu apeliacinį procesą inicijavo atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, 2021 m. balandžio 2 d. pateikdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo, kurį iš esmės grindė aplinkybe, kad ginčijamo Įsakymo priėmimo metu ne visi ieškovės statiniai, kurių eksploatavimui pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą turi būti formuojamas sklypas, buvo teisėti, o neteisėtiems statiniams sklypai negali būti formuojami. Todėl prašė pirmosios instancijos 2021 m. kovo 3 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
20.4. Kadangi procesas buvo sustabdytas dėl ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka truko nuo 2021 m. gegužės 5 d. (kai byla su apeliaciniu skundu buvo gauta Vilniaus apygardos teisme) iki 2022 m. gruodžio 12 d. (kai buvo priimtas sprendimas). Vilniaus apygardos teismas peržiūrėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimą apeliacine tvarka jį panaikino (civilinė byla Nr. Nr. e2A-9-656/2022) ir 2022 m. gruodžio 12 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovės G. S. ieškinį atmetė visiškai.
20.5. Ieškovė siekė, kad 2022 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas būtų peržiūrėtas kasacine tvarka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą.
20.6. Ieškovė, atstovaujama Šedbaro advokatų profesinės bendrijos, tik 2023 m. spalio 23 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl patikrinimo vietoje atlikimo. Šio prašymo pagrindu Valstybinė miškų tarnyba atliko patikrinimą vietoje ir, atsakydama ieškovei, 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. R2-4207 nurodė, kad ginčijamu Įsakymu nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritorija (patikrinimo vietoje akto Nr. 2241 priede Nr. 2 pažymėta 12-1), kuri atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, todėl Valstybinė miškų tarnyba patikslino Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų įrašymo / keitimo Nr. SP-2311-1349 elektroninio dokumento nuorašas su priedais, 8 lapai). Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, jog tiek ginčijamo Įsakymo priėmimo metu įgaliotos institucijos, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme metu teismai, vadovavosi tuo metu išviešintais ir galiojančiais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, kurie patikslinti šie duomenys pagal ieškovės nurodytas aplinkybes buvo tik 2023 m. lapkričio 15 d.
20.7. Pažymėtina, kad ieškovė 2024 m. sausio 5 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo, kurį grindė, jos vertinimu, naujai paaiškėjusia aplinkybe ir ją įrodinėjo minėtu Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. R2-4207.
21. Vadovaujantis nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas. Spręsdamas, ar naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma pareiškėjui, teismas vertina ne tik subjektyviuosius, bet ir objektyviuosius sužinojimo kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2005; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2017 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-415/2017, 2022m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-701/2022). Taigi, siekiant nustatyti, ar aplinkybės laikomos naujai paaiškėjusiomis, be kita ko, reikia nustatyti ir vieną iš jų požymių – ar aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma ieškovei. Siekiant nustatyti, ar aplinkybės galėjo būti žinomos ieškovei, svarbu nustatyti, ar, esant tokioms sąlygoms, kokios buvo nagrinėjant bylą, asmuo ėmėsi reikiamų priemonių, kad jas sužinotų, be to, ar ne dėl ieškovės kaltės nebuvo galimybės anksčiau pateikti jų teismui.
22. Nagrinėjamu atveju detaliai ištyręs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad apeliantės nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė, kad ginčijamu Įsakymu į ieškovei nuosavybės teisių atkūrimui suformuoto žemės sklypo ribas patenka teritoriją, kuri atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus, ieškovei buvo žinoma (ar bent numanoma) jau ieškinio pateikimo teismui metu, t. y. 2020 m. sausio 22 d. Ieškovė, atstovaujama advokato, nei bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinio proceso metu, nesiėmė reikiamų priemonių jos nurodytai aplinkybei nustatyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė manydama, jog jai suformuoto ginčijamu Įsakymu žemės sklypo dalis patenka į miško teritoriją, atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo objektyvią galimybę dar bylos nagrinėjimo metu kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą dėl Įsakymu suprojektuotos teritorijos patikrinimo. Visgi, per bylos nagrinėjimo laikotarpį, kuris tęsėsi daugiau nei tris metus, ieškovė, nesikreipė į kompetentingą instituciją, kad ši atliktų patikrinimą ir pagal kompetenciją patvirtintų arba paneigtų ieškovės nurodomą aplinkybę dėl miško žemės buvimo ginčo teritorijoje. Ieškovė neteigė ir neįrodinėjo, kad bylos nagrinėjimo metu būtų egzistavusios objektyvios kliūtys, trukdžiusios jai surinkti tokius įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, kurios egzistavo ginčijamo Įsakymo ar bylos nagrinėjimo priėmimo metu, tačiau nebuvo žinomos nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-624-820/2021, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą ir atnaujinti procesą.
23. Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą pateikti informaciją apie tai, kokią įtaką ieškovės nuosavybės teisių atkūrimo procesui į ginčijamu Įsakymu suformuotą žemės sklypą daro Valstybinės miškų tarnybos 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr.R2-4207 nurodyta informacija. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės prašoma išreikalauti informacija iš esmės yra susijusi ne tiek su proceso atnaujinimo pagrindo buvimu ar nebuvimu, o su teismo sprendimo vykdymo tvarka, todėl teismas prašymą dėl įpareigojimą Nacionalinę žemės tarnybą pateikti informaciją atmetė pagrįstai.
24. Kiti atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).
Dėl procesinės baigties
25. Taigi atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso atnaujinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, ir pagrįstai skundžiama nutartimi atmetė ieškovės prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-624-820/2021, tuo tarpu apeliantė atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė :
apeliantės G. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Ramunė Mikonienė