Administracinė byla Nr. I-4012-414/2015

Proceso Nr. 3-62-3-01514-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui G. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo, ir

n u s t a t ė :

Pareiškėjas G. I. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 5-11) nurodė, kad nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2014 m. sausio 6 d., t. y. 552 dienas, Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Jis buvo kalinamas kamerose Nr. 230, Nr. 163, Nr. 349, Nr. 223, Nr. 157, Nr. 346, Nr. 167, Nr. 207, Nr. 158, Nr. 237, kurių plotas nuo 14,55 kv. m. iki 21,50 kv. m. kartu su 3-4, 5-6 kalinamaisiais. Apie 3 kv. m. užimdavo tualetas, prausykla, todėl kameros plotas sumažėdavo dar labiau ir jam buvo suteikta apie 2 kv. m. ploto. Savo pažymose Kauno tardymo izoliatorius sąmoningai klaidina teismą, nes deklaruoja ne gyvenamuosius kamerų plotus, o pateikia ženkliai didesnius skaičius – gyvenamąjį kameros plotą sumuoja su gyvenamajam plotui nepriskiriamo sanitarinio mazgo plotu bei nepagrįstai įskaičiuoja neteisėtai įrengtų perteklinių gultų, baldų užimamus plotus. Jis buvo priverstas gyventi kamerose  su rūkančiais asmenimis ir kvėpuoti tabako dūmais, nors pats yra nerūkantis ir tai yra pažymėta  asmens sveikatos istorijoje. Apie esančias nerūkančiųjų kameras įspėtas nebuvo, įstaigoje nėra įrengta patalpų rūkantiems su tinkamu vėdinimu, parduotuvėje parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai, atsakovo atstovas nepateikė nei vienos drausminės nuobaudos, susijusios su rūkymu netinkamoje vietoje. Suteikimas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių naudotis dušu yra tiesioginis kankinimo ir orumo bei garbės pažeminimo įrodymas, pažeidžiamos LR Konstitucijos 21 str. 2 ir 3 dalys, kitų teisės aktų reikalavimai ir taip įteisinamos antisanitarinės sąlygos. Pagal LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 30.6 p., prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Treniruokliai yra įrengti Kauno tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliuose, todėl dušas turi būti suteikiamas, kaip nustato higienos norma, po sporto mankštos. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, atsirado nuolatinė emocinė depresija, prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus, atsirado baimė aplinkai, žmonėms, patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, kilo pavojus susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis. Pabrėžė, kad ieškinio senaties termino taikymas šioje byloje yra negalimas, nes nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikotarpis. Nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnį, jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Prievolė šiuo atveju yra paskirtas laisvės atėmimo bausmės laikotarpis ir tik jam pasibaigus prasideda reikalavimo ieškinio senaties terminas. Be to, ieškinio senatis šiuo atveju turi būti netaikoma, nes ji netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams. Patirtą neturtinę žalą vertina: 10 000 Eur – dėl priverstinio laikymo uždaroje patalpoje, verčiant kvėpuot tabako dūmais, 5 000 Eur – dėl gyvenamojo ploto trūkumo, 5 000 Eur – dėl nepakankamai teikto šilto vandens asmeninei higienai palaikyti.

Atsakovo atstovas Kauno tardymo izoliatorius su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 28-33) nurodė, kad pareiškėjas G. I. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 547 paras, iš jų apie 71,5 proc. viso buvimo laiko jam teko daugiau nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Kamerų įranga atitinka tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, reikalavimus. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą reikia atmesti kameros baldų ir įrangos užimamus plotus. Pripažino, kad apie 8,8 proc. viso kalinimo laiko jam teko mažiau nei 3 kv. m.  ploto, tačiau tai susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo rėžimo reikalavimais, t.y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno tardymo izoliatoriaus valios nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjo buvimas mažesnio ploto sąlygomis buvo pakankamai trumpalaikis, negalėjęs sukelti pasekmių jo fizinei ir psichinei sveikatai. Kauno tardymo izoliatoriuje yra penkios dušų patalpos, kuriose įrengta 13 dušų kabinų. Atvykusiųjų sanitariniam švarinimui Priėmimo-paskirstymo skyriuje įrengtos trys dušo kabinos. Įrengtų dušų kabinų kiekis leidžia vykdyti teisės aktų nuostatas, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti dušu. Pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau nei karto nesiskundė administracijai, kad yra laikomas su rūkančiais, nėra kreipęsis dėl perkėlimo į kitą patalpą, skunde nenurodo, kas iš kartu buvusių kameroje asmenų rūkė ir nepaaiškina, kodėl jiems rūkant nedelsiant nesikreipė į pareigūnus dėl pažeidimo nutraukimo. Pareiškėjo sveikatos istorijos kopijoje nėra nurodyta nė vieno simptomo, kurio priežastis būtų pasyvus rūkymas, todėl neįrodo, kad buvo laikomas su rūkančiais. Naujai atvykusių suimtųjų, nuteistųjų priėmimų pas psichologą apskaitos žurnale yra įrašas, kad pareiškėjas kameroje sutaria, psichine sveikata nesiskundžia, todėl minėtos aplinkybės prieštarauja pareiškėjo teiginiui, kad jis jautėsi irzlus, nervingas. Išreiškė nuomonę, jog pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti pinigų. Prašė skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą ir atsižvelgiant į tai, kad dėl per mažo jam tenkančio ploto, dėl kitų sąlygų kamerose atitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams jis į įstaigos administraciją, Kauno visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, pačios žalos padarymo fakto neįrodė, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI).

Civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2014 m. sausio 6 d. buvo laikomas Kauno TI (b. l. 25-26; 34).

Atsakovo atstovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo ieškinio senaties termino netaikyti. Nurodo, kad pagal CK 1.127 straipsnį iš prievolės, kuriai įvykdyti yra nustatytas terminas, atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Jis bausmės atlikimo laikotarpį prilygina prievolei kuri, anot jo, nėra pasibaigusi, todėl ieškinio senaties terminas negali būti taikomas. Be to, ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, todėl ir jo reikalavimui neturi būti taikoma.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

 CK 1.127 straipsnio 2 ir 3 dalys numato ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisykles, kai reikalavimas atsiranda iš prievolinių teisinių santykių. Pagal CK 6.1 straipsnį prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius teisinius santykius. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų pagal 6.271 straipsnį yra priskiriama deliktinei atsakomybei, kurios atlyginimas reglamentuojamas CK Šeštosios knygos Trečiojo skirsnio normomis. Kadangi, nagrinėjamu atveju, sprendžiama dėl atsakovui taikytinos deliktinės atsakomybės, todėl pareiškėjo nurodytos Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 2 ir 3 dalys, kurios taikomos reikalavimams atsirandantiems iš prievolinių teisinių santykių negali būti taikomos.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010 yra nurodęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tačiau iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis, t. y. taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Minėta pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, o ne pareiškėjo skunde akcentuojama CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, jog ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams (žr., pvz., 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-784-858/2015; 2015 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2240-520/2015).

Kadangi šiuo atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114–1.115 straipsniai) gynybos, todėl yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas. Objektyvių nuo jo valios nepriklausančių termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė ir teismas tokių priežasčių nenustatė, todėl pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Kauno TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2014 m. sausio 6 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, t.y. nuo 2012 m. liepos 3 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. liepos 28 d.

Remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. liepos 27 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygos laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2014 m. sausio 6 d.

Pareiškėjas nurodo, kad prašomą priteisti neturtinę žalą patyrė dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto“ 1.3.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pastebėtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato sanitarinio mazgo, tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

Bylos duomenimis (b. l. 35-47) nustatyta, kad pareiškėjas G. I.:

laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo laikomas kameroje Nr. 230, kurios plotas – 16,04 kv. m., šioje kameroje maksimalus minėtu laikotarpiu laikytas asmenų skaičius 4, atlikus aritmetinius skaičiavimus (16,04/4), matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis mažiausias gyvenamasis plotas buvo 4,01 kv. m.;

laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. balandžio 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 163, kurios plotas – 16,40 kv. m., šioje kameroje laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 29 d. iki 2012 m. gruodžio 10 d. (12 d.), nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. sausio 9 d. (23 d.), nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 11 d. (8 d.), nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2013 m. vasario 17 d. (3 d.),  nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. vasario 27 d. (6 d.), taip pat 2013 m. kovo 6 d. (1 d.) ir nuo 2013 m. balandžio 4 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. (5 d.) buvo laikoma daugiausiai po 5 asmenis, todėl vienam nuteistajam 58 dienas teko 3,28 kv. m. gyvenamojo ploto, o laikotarpiais nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2013 m. vasario 14 d. (3 d.), nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2013 m. vasario 21 d. (4 d.), nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. kovo 4 d. (5 d.) buvo laikoma po 6 asmenis, todėl vienam nuteistajam 12 dienų teko 2,73 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. birželio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 349, kurios plotas – 16,53 kv. m., šioje kameroje maksimalus minėtu laikotarpiu laikytas asmenų skaičius 4, todėl vienam nuteistajam tenkantis mažiausias gyvenamasis plotas buvo 4,13 kv. m.;

laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. liepos 1 d. buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas – 21,50 kv. m., kartu su juo minėtu laikotarpiu buvo laikomi 6 asmenys, todėl vienam nuteistajam 18 dienų teko 3,58 kv. m. gyvenamojo ploto;

2013 m. liepos 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 157, kurios plotas – 14,55 kv. m., kartu su juo buvo laikomi 5 asmenys, todėl vienam nuteistajam 1 d. teko 2,91 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 8 d. buvo laikomas kameroje Nr. 346, kurios plotas – 16,30 kv. m., kartu su juo minėtu laikotarpiu maksimalus laikytų asmenų skaičius 4, todėl vienam nuteistajam teko mažiausiai 4,08 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 167, kurios plotas – 15,23 kv. m., kartu su juo minėtu laikotarpiu buvo laikomi 4 asmenys, todėl vienam nuteistajam teko 3,81 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 207, kurios plotas – 16,84 kv. m., kartu su juo minėtu laikotarpiu buvo laikomi 4 asmenys, todėl vienam nuteistajam teko 4,21 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 158, kurios plotas – 14,55 kv. m., šioje kameroje laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. (29 d.), buvo laikoma daugiausiai 5 asmenys, todėl vienam nuteistajam 29 dienas teko 2,91 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas kameroje Nr. 158, kurios plotas – 14,55 kv. m., šioje kameroje laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d. (5 d.), nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. (3 d.), buvo laikoma daugiausiai po 5 asmenis, todėl vienam nuteistajam 8 dienas teko 2,91 kv. m. gyvenamojo ploto;

laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. sausio 6 d. buvo laikomas kameroje Nr. 237, kurios plotas – 16,2 kv. m., šioje kameroje laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. (8 d.), nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (19 d.), nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. (7 d.), nuo 2013 m. gruodžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. (3 d.) buvo laikoma daugiausiai 5 asmenys, todėl vienam nuteistajam 37 dienas teko 3,24 ploto, laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2013 m. spalio 30 d. (3 d.) ir nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d (3 d.) buvo laikoma daugiausiai 6 asmenys todėl vienam nuteistajam 6 dienas teko 2,70 kv. m. gyvenamojo ploto.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Kamerų aprūpinimą reikiamais baldais, sanitarinio mazgo bei dušų įrengimą atsakovas iliustruoja į bylą pateiktomis nuotraukomis (b. l. 56, 57, 58, 60, 61, 62, 63, 64), iš kurių galima daryti išvadą, kad patalpos aprūpintos inventoriumi ir baldais. Nors, kaip minėta, teisinis reglamentavimas nenustato kameros sanitarinio mazgo, baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista ir joje esantys baldai, kiti įrenginiai ją dar labiau sumažino, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad nagrinėjamu laikotarpiu 169 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas (iš jų 56 dienas vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. ploto, 18 parų vienam asmeniui teko 3,58 kv. m., t. y. trūko tik 0,02 kv. m.). Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkanti kameros ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad jis buvo apgyvendintas kamerose su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis, kad įstaigoje nėra įrengta patalpų rūkantiems, o parduotuvėje parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pagal Kauno TI direktoriaus įsakymu patvirtintos suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 5.1 punktą suimtuosius ir nuteistuosius perkelti iš vienos kameros į kitą galima esant žodiniam ar rašytiniam suimtojo ar nuteistojo prašymui. Suimtųjų (nuteistųjų) atvykusių į Kauno TI prašymai laikyti su nerūkančiais priimami pateikti rašytine forma. Pareiškėjas per visą jo kalinimo Kauno TI laikotarpį tokio prašymo administracijai nepateikė. Šia atsakovo atstovo nurodyta aplinkybe teismas neturi pagrindo abejoti, nes ir pats pareiškėjas skunde nenurodo, jog būtų kreipęsis į atsakovą dėl perkėlimo į kitą patalpą ir toks jo prašymas nebūtų sprendžiamas. Be to, iš į bylą pateiktos G. I. Asmens sveikatos istorijos (b. l. 48-54) matyti, kad atlikus rentgenologinius tyrimus, objektyvų sveikatos ištyrimą, plaučių piešinys, šaknys, diafragma be patologijos, karkalų neišklausoma, todėl atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai, kad dėl gyvenimo kartu su rūkančiais jis patyrė kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą, dusulį, nes dėl šių skunde nurodytų negalavimų į Sveikatos priežiūros įstaigą pareiškėjas nėra kreipęsis. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atsiradusių pasekmių atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). Taip pat pastebėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, patvirtinto Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomo būtiniausių reikmenų asortimento 12 punkte nurodoma: cigaretės, papirosai, tabakas, degtukai, vienkartiniai žiebtuvėliai. Todėl parduotuvėje prekiaujant cigaretėmis ir tabako gaminais galiojančių teisės aktų normos nepažeidžiamos.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš leidimo tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių naudotis dušu, jo nuomone, tai yra kankinimo ir orumo bei garbės pažeminimo įrodymas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Asmenų, laikomų Kauno TI, prausimasis duše organizuojamas vadovaujantis 2010 m. rugsėjo 13 d. Kauno TI direktoriaus įsakymu Nr. 1-88, patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo nuostatomis (b. l. 55). Pareiškėjas neneigia ir pats pripažįsta, kad jam buvo užtikrinama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę 15 minučių praustis po šiltu dušu, todėl, konstatuotina, kad Kauno TI administracijos veiksmai, užtikrinant galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Minėtas ribojimas negali būti traktuojamas kaip žeminantis garbę bei orumą ar viršijantis suvaržymus, kurių intensyvumas neišvengiamai būtinas atliekant bausmę pataisos įstaigose. Pareiškėjo nurodytos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 3.6 punkte reglamentuojama, jog prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, nereglamentuojama, jog, pasinaudojus treniruokliais, esančiais pasivaikščiojimo kiemelyje, turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Todėl pareiškėjo samprotavimai, kad po sporto mankštos turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, atsirado nuolatinė emocinė depresija, prarado pasitikėjimą savimi, tapo dirglus, atsirado baimė aplinkai, žmonėms, patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, kilo pavojus susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis, tačiau skunde nenurodė ir teismas bylos duomenimis nenustatė, kad jis dėl nurodytų sveikatos sutrikimų būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybas, todėl nurodytos aplinkybės vertintinos deklaratyviomis, nedetalizuotomis ir negali būti vertinamos kaip netinkamų kalinimo sąlygų pasekmė. Tačiau, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą teismas daro išvadą, jog atitinkamais periodais (įvertinus senaties terminą laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d iki 2014 m. sausio 6 d.) pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto (3,6 kv. m.) normą ir dėl to patyrė neigiamų fizinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Todėl teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl vertintina, kad, nagrinėjamu atveju, Kauno TI administracija ir darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, dėl to pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Taigi pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėja patyrė laikant jį Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (iš viso 169 paras; iš jų 56 paras, laikant pareiškėją kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, 18 parų vienam asmeniui teko 3,58 kv. m., t. y. trūko tik 0,02 kv. m.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 850 Eur suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. I. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 850 (aštuoni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                                 Rimantas Giedraitis