Administracinė byla Nr. A-2229-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00957-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.7, 9.8.1, 9.8.2, 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Baltica pramogos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Via Baltica pramogos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Via Baltica pramogos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1–17, 23–41), prašydamas: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-14 (7-229/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 69-137 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno VMI) 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-42.

Pareiškėjas paaiškino, kad šių sprendimu pagrindu jis buvo įpareigotas sumokėti: 26 864 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM); 5 154 Lt PVM delspinigių; 8 059 Lt PVM baudą; 24 702 Lt pelno mokestį (toliau – ir PM); 2 398 Lt PM delspinigius; 7 410 Lt PM baudą; 2 180 Lt gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM); 369 Lt GPM delspinigius; 654 Lt GPM baudą; 17 Lt įmokų į Garantinį fondą; 5 Lt šių įmokų baudą; 4 361 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSD įmokos); 2 181 Lt VSD įmokų baudą. Su ginčijamais sprendimais UAB „Via Baltica pramogos“ nesutinka, nes Kauno VMI, vertindama nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo pareiškėjo mokestinius pažeidimus ir dėl to nepagrįstai apskaičiavo mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Dėl Kauno VMI nustatytų pažeidimų prekyboje pagal vienkartines licencijas bei leidimus prekiauti viešose vietose: dalyvavimas renginiuose nebūtinai turi būti pelningas įmonei, o tai kartu nereiškia, kad įmonė nuslėpė pajamas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas negali pateikti atitinkamų dokumentų, nesuponuoja išvados, kad pajamos nebuvo apskaitytos. Pareiškėjo pasirinktas pajamų apskaičiavimo būdas taip pat neįrodo, kad prekės buvo parduotos ir pajamos gautos. Mokesčių administratorius neapskaitytas pajamas apskaičiavo vien tik vadovaudamasis sąskaitose faktūrose nurodytų pateiktų prekių apimtimi, t. y., pvz., jei buvo pateikta 600 vnt. vienkartinių indų, tai ir pajamos buvo priskaičiuotos už 600 vnt. vienkartinių indų. Toks pajamų apskaičiavimas, pareiškėjo teigimu, prasilenkia su bet kokia logika bei pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalį, reikalaujančią mokesčius apskaičiuoti kaip įmanoma objektyviau, teisingiau ir protingiau.

Dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas: Kauno VMI aplinkybes vertino formaliai, nesigilindama į veiklos turinį, remdamasi tuo, kad reprezentacinės išlaidos nebuvo įformintos kaip to reikalauja Pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) nuostatos. Tačiau Kauno VMI neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi patirties vykdant veiklą, anksčiau neturėjo mokestinių patikrinimų, taip pat, kad reprezentacinės išlaidos yra būtinos, tai išlaidos, kurios ateityje padės uždirbti pajamas. Pareiškėjas patikrinimo metu dėl daugumos kvitų nurodė, kad kvituose nurodytos sumos yra skirtos asmeniniams poreikiams (turėta omenyje, kad asmeniniai poreikiai reiškia poreikius bendrovės naudai). Paprasčiausiai nebuvo surašyti reprezentacijos aktai. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo nuomone, Kauno VMI sprendimas dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas pažeidžia teisingumo, proporcingumo principus bei MAĮ 10 straipsnio nuostatas.

Dėl taikytų nuolaidų maitinimo paslaugoms: nustatyti atvejai, kada pareiškėjas taikė 99 proc. nuolaidą buvo klaida, kuri neįrodo, kad tokiu būdu pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo dalies gautų pajamų už maitinimo paslaugas. Nuolaida buvo taikoma ribotą laiką, t. y. tik 2010 m. sausio – rugsėjo mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje akcentuojama, jog nuolaidų taikymo ar netaikymo faktas yra neaktualus, svarbu, ar buvo gauta didesnė apmokestinamųjų pinigų suma nei deklaruota. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas gavo didesnę apmokestinamųjų pinigų sumą nei buvo deklaruota.

Dėl neapskaityto darbo užmokesčio: aplinkybės, kuriomis šioje dalyje rėmėsi atsakovas, yra paremtos anoniminių darbuotojų paaiškinimais, kurie neturi savarankiškos įrodomosios galios, jų pasakojimai netikslūs, jie sudaro darbuotojų mažumą, o dėl anoniminės darbuotojų tapatybės pareiškėjas negali objektyviai paneigti darbuotojų nurodomų aplinkybių.

Kauno VMI vertino nelygiaverčius viešbučius-restoranus, todėl toks vertinimas neatspindi realaus ekonominio modelio. Pareiškėjas dėl sandorių su UAB „Dinaka“ nurodo, kad Kauno VMI, priimdama sprendimą šioje dalyje, rėmėsi tik ta aplinkybe, kad pareiškėjas ir UAB „Dinaka“ yra susijusios įmonės. To nepakanka pažeidimui konstatuoti, nes mokesčiai privalo būti apskaičiuoti vadovaujantis įstatymais, o ne bendro pobūdžio informacija, atsakomybė negali būti kildinama iš abstrakčių prielaidų, nepatikimų šaltinių.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 3/02-7/02-29/03, ginčija skirtos baudos proporcingumą. 30 procentų bauda nuo priskaičiuotų mokesčių yra neproporcinga, nes pareiškėjas yra jauna įmonė, jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pareiškėjo veikloje nenustatyta piktybiškų veiksmų, o tik nežinojimas ir personalo nekompetentingumas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 114–126) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas nesutikimą su Mokestinių ginčų komisijos sprendimo išvadomis grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kuriais ginčijo VMI 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 69-137. Atsakovas mano, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl prekybos pagal vienkartines licencijas bei leidimus prekiauti viešose vietose: patikrinimo akte pažymėta, kad bendrovės vadovės žodiniu teigimu, vienkartinės licencijos nėra saugomos, taip pat nėra saugomi su išvežamąja prekyba mugėse ir renginiuose susiję tiek pardavimų, tiek prekių, vežamų į muges, dokumentai, maisto išdavimo iš virtuvės vidiniai dokumentai, t. y. pardavimų apskaita nevedama. Bendrovė nėra pasitvirtinusi tvarkos, reglamentuojančios tokios apskaitos tvarkymą, kas užtikrintų pajamų kontrolę, nesaugo vidinių krovinio važtaraščių, pagal kuriuos galima būtų nustatyti, koks maistas iš virtuvės ir prekės iš sandėlių buvo vežamos parduoti, nevedama ir parduotų patiekalų bei gėrimų apskaita iš prekybos pagal laikinas licencijas ir leidimus. Pareiškėjo veiksmai, kaip nevykdymas arba netinkamas vykdymas savo pareigos apskaičiuojant mokesčius (į mokesčio deklaraciją įrašant neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis) ir tvarkant apskaitą (apskaitos netvarkant arba tvarkant ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus), bei iš to sekantis – priklausančių mokėti mokesčių nesumokėjimas į biudžetą, yra tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Taigi mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė ir mokesčių deklaracijose nedeklaravo 60 276,72 Lt parduotų prekių (paslaugų) apmokestinamosios vertės, įrodymų pakankamumo prasme sudaro pagrindą PVM ir pelno mokestį pareiškėjui apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus pripažinimo: priešingai nei teigia pareiškėjas, iš patikrinimo akto turinio matyti, kad reprezentacinės išlaidos buvo pripažintos ir pagal reprezentacinių išlaidų nurašymo aktus bei juos pagrindžiančius nefiskalinius kvitus kaip apskaitytos pajamos. Minėti aktai vietos mokesčių administratoriaus laikyti tinkamu, pakankamu įrodymu pagrindžiant neapskaitytas pajamas už 2011 m. 13 182,20 Lt sumai, už 2012 m. sausio–kovo mėn. 6 657,60 Lt sumai. Papildomų įrodymų pagrindžiančių neapskaitytas pajamas pareiškėjas nepateikė ir centriniam mokesčių administratoriui, o byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas neapskaitė dalies gautų pajamų už restorane (duomenys neskelbtini), suteiktas maitinimo paslaugas. Todėl pagrįstai konstatuotas minėtas pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu bei dėl to apskaičiuoti nesumokėti mokesčiai bei su jais susijusios sumos.

Dėl taikytų nuolaidų maitinimo paslaugoms: mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio–rugsėjo mėn. maitinimo paslaugoms restorane pritaikė 99 proc. nuolaidų už 7 675,15 Lt, dėl ko buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo 6 343 Lt pajamų bei 1 332 Lt pardavimo PVM, taip pat neapskaičiavo pelno mokesčio. Pareiškėjo vadovė 2012 m. balandžio 5 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad „99 proc. nuolaidą galėjo pritaikyti per klaidą. Neapskaitytų pinigų sumų nėra. Neapmokėtų sąskaitų kontrolė vykdoma“. Tos pačios aplinkybės nurodomos ir pateiktame skunde. Pareiškėjas šią klaidą pripažįsta, tačiau nepateikė jokių duomenų, įrodančių apie šios klaidos ištaisymą buhalterinėje apskaitoje. Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o pagal 14 ir 18 straipsnio nuostatas, apskaitos dokumentuose padarytos klaidos turi būti ištaisytos.

Dėl neapskaityto darbo užmokesčio: patikrinimo akte perteiktas darbuotojų paaiškinimų turinys, išdėstytos konkrečios neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybės, taip pat susistemintai pateikti tiek pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, tiek ir mokesčių administratoriaus atlikti darbo užmokesčio apskaičiavimai, palyginamieji rodikliai. Priešingai nei teigia pareiškėjas, darbuotojų identifikavimas ar neidentifikavimas neturi įtakos pareiškėjo teisės į gynybą realizavimui, kadangi visi duomenys, kurių pagrindu nustatyti mokestiniai pažeidimai ir dėl to apskaičiuoti mokėtini mokesčiai yra išdėstyti patikrinimo akte, detalizuoti jo prieduose. Nesutikdamas su patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kurios išsamiai yra perteiktos ginčijamuose mokesčių administratoriaus procesiniuose sprendimuose, bei apskaičiuotomis sumomis, pareiškėjas turi teisę teikti kontrargumentus bei įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro Kauno VMI. Šiuo atveju tokių duomenų nepateikta. Dėl pareiškėjo skunde cituojamos LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutarties byloje Nr. A556-1649/2012, atsakovas pažymėjo, kad minėtos bylos faktinė situacija neatitinka nagrinėjamo ginčo situacijos ir apskritai nėra susijusi su mokestiniu pažeidimu – neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimu, todėl nepagrįstai pareiškėjas skunde nutarties nuostatas adaptuoja mokestinio ginčo situacijai.

Dėl pareiškėjo „Via Baltica pramogos“ motyvų, kad mokesčių administratorius vadovavosi darbuotojų paaiškinimuose nurodytomis apytikslėmis sumomis: šiuo atveju darbuotojų iš pareiškėjo gautos neapskaitytos sumos paaiškinimuose buvo pateiktos nurodant gauta „apie 300“ (anoniminiai asmenys X1 ir X5), „apie 200“ (anoniminis asmuo X3), taip pat nurodant gautą tikslią sumą „70 Lt už 1 darbo dieną grynais“ (anoniminis asmuo X2), taip pat nurodant, kad buvo mokamas skirtumas „tarp išmokėto atlyginimo ir priskaityto, t. y., kad susidarytų minimalios algos išmoka į rankas“ (anoniminiai asmenys X4, X6). LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Nenustačius kitų šaltinių, kuriais mokesčių administratorius galėjo remtis apskaičiuojant mokesčių bazę, ir pareiškėjui nepateikus papildomų įrodymų, darytina išvada, kad Kauno VMI pagrįstai apskaičiavo mokesčius remdamasi darbuotojų paaiškinimuose nurodytomis apytikslėmis sumomis, taip įgyvendindama MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą, apskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remdamasi protingumo ir teisingumo kriterijais, nustatant mokestinės prievolės dydį.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog mokesčių administratorius palyginimui parinko netinkamus (nelygiaverčius) viešbučius–restoranus, nepagrįstai rėmėsi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikiamais duomenimis, pažymėta, kad nagrinėjamu atveju minėti duomenys apie vidutinį darbo užmokestį patikrinimo akte buvo pateikti tik kaip informacinio pobūdžio informacija, tuo tarpu mokesčių bazė buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant ekonominių modelių metodą, kuris pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 25 punktą suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiavimams naudoti duomenis iš įvairių informacijos šaltinių, kurie atspindėtų kuo tikslesnius duomenis. Tokiu šaltiniu parinkti dirbusių bendrovėje asmenų paaiškinimai apie faktiškai gautą papildomą darbo užmokestį. Taigi mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė ir mokesčių deklaracijose nedeklaravo 15 754 Lt papildomai išmokėto darbo užmokesčio, įrodymų pakankamumo prasme sudaro pagrindą GPM, VSD įmokas ir įmokas į Garantinį fondą pareiškėjui apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Dėl sandorių su UAB „Dinaka“: iš patikrinimo akto matyti, kad UAB „Dinaka“ vadovas ir vienintelis akcininkas yra V. Č., pareiškėjo direktorės A. Č., kuri yra vienintelė akcininkė, sutuoktinis; minėti asmenys yra susiję pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 33 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į UAB „Dinaka“ ir pareiškėjo sąsajas dėl akcininkų, dėl veiklos vykdymo vietos, atliktų veiksmų seką (deklaracijų, PVM sąskaitų faktūrų ir buhalterinės apskaitos tikslinimą) UAB „Dinaka“ operatyvaus ir pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu, taip pat į anksčiau šiame sprendime aptartas aplinkybes, kad V. Č. vykdavo į muges su pareiškėjo darbuotojais, vadovavo pareiškėjo prekybai, liepdavo dirbti viršvalandžius, kai kuriais atvejais mokėdavo neoficialų darbo užmokestį, teigtina, kad minėti subjektai veikė kartu, galėjo susitarti dėl palankesnių veiklos vykdymo sąlygų, buhalterinės apskaitos tvarkymo, žinojo dėl gręsiančių mokestinių prievolių, todėl nėra pagrindo išvadai dėl pareiškėjo kaltės nebuvimo dėl pažeidimo padarymo. Todėl nėra pagrindo atleisti nuo dalies pelno mokesčio delspinigių pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Byloje nesant duomenų apie MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytų atleidimo nuo baudos sąlygų buvimą, t. y. jog mokestis, susijęs su paskirta bauda, yra sumokėtas (įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, pareiškėjo atleidimo nuo paskirtos pelno mokesčio baudos klausimas nenagrinėtinas.

Dėl baudų dydžio atsakovas nurodo, kad Kauno VMI pareiškėjui skyrė 30 proc. dydžio PVM, GPM, įmokų į Garantinį fondą ir pelno mokesčio baudas. Aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, gali būti pripažįstama mokesčių mokėtojo padėtį lengvinančia aplinkybe. Tuo tarpu mokesčio mokėtojo padėtį sunkinanti aplinkybė yra siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugėtu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Įvertinus pareiškėjo pažeidimų daugėtą, padarytą žalą valstybei dėl nesumokėtų mokesčių bei ginčijamais pažeidimais siektą tikslą – siekį nuslėpti gautas neapskaitytas pajamas bei išmokėtą neapskaitytą darbo užmokestį, konstatuotina, jog minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjo padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, Kauno VMI pagrįstai pareiškėjui skyrė 30 proc. (vidutinio) dydžio baudą, nes nagrinėtu atveju buvo nustatyta tiek aplinkybių, sunkinančių mokesčių mokėtojo atsakomybę, tiek ir ją švelninančių. Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nebuvo teisinio pagrindo skirti nei maksimalaus, nei minimalaus baudų dydžio, nes Kauno VMI paskirtos mokesčių baudos dydis atitinka MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytą sankcijos vidurkį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 146–157) pareiškėjo UAB „Via Baltic pramogos“ skundą atmetė.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Kauno VMI atliko pareiškėjo kompleksinį mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. (b. l. 79–93). 2012 m. gruodžio 21 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. AU16-42 (toliau – Patikrinimo aktas; Mokestinių ginčų komisijos byla Nr. 6.11-03 (7-229/2013)-1, b. l. 126–171). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas buhalterinėje apskaitoje neapskaitė įvykusių ūkinių operacijų, sudarė neteisingą 2010-2011 m. finansinę atskaitomybę, dėl ko buvo sumažintas pardavimo PVM, nesumokant į biudžetą pardavimo PVM, padidintos sąnaudos bei į valstybės biudžetą buvo nesumokėtas pelno mokestis. Kauno VMI, įvertinusi patikrinimo aktą, iš dalies jį patvirtino ir 2013 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-42 (b. l. 79–93). Kauno VMI pareiškėjo mokestinius pažeidimus apskaičiavo 26 864 Lt PVM ir 24 702 Lt pelno mokestį bei su šiais mokesčiais susijusias sumas. Taip pat Kauno VMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį. Taikydama ekonominių modelių metodą, inspekcija nustatė, kad pareiškėjas savo darbuotojams „vokeliuose“ išmokėjo 15 754 Lt darbo užmokestį, todėl papildomai apskaičiavo 2 180 Lt GPM ir su juo susijusias sumas: 17 Lt įmokas į Garantinį fondą, 5 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 4 361 Lt VSD įmokas ir 2 181 Lt VSD įmokų baudą (b. l. 79–93). Atsakovas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 69-137 patvirtino Kauno VMI 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-42 dėl 2012 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akto Nr. AU16-42 tvirtinimo nurodymus pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 26 864 Lt PVM, 5 154 Lt PVM delspinigius, 8 059 Lt PVM baudą; 24 702 Lt PM, 2 398 Lt PM delspinigius, 7 410 Lt PM baudą; 2 180 Lt GPM, 369 Lt GPM delspinigius, 654 Lt GPM baudą; 17 Lt įmokas į Garantinį fondą, 5 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą; 4 361 Lt VSD įmokas ir 2 181 Lt VSD įmokų baudą (b. l. 63–79). Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo ir Kauno VMI sprendimais, 2013 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į Komisiją. Komisija 2014 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą Nr. S-14 (7-229/2013), kuriuo atsakovo 2013 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 69-137 buvo patvirtintas (b. l. 42–62).

Bylos ginčo faktinių aplinkybių pagrindą sudaro aplinkybės nustatytos 2012 m. gruodžio 21 d. patikrinimo akte Nr. AU16-42 (Komisijos byla Nr. 6.11-03 (7-229/2013)-1, b. l. 126–171; patikrinimo akto priedai yra Komisijos bylos Nr. 6.11-03 (7-229/2013) I–V tomuose), atsižvelgiant į tai, kad bylos šalis neginčija nustatytų aplinkybių, o ginčija šių aplinkybių teisinį vertinimą, kiekvienu atveju teismas faktinius duomenis vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.). Ginčo dalykas – Komisijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. S-14 (7-229/2013), taip pat atsakovo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 69-137 ir Kauno VMI 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-42 teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčas byloje kilo dėl to, ar Kauno VMI teisėtai ir pagrįstai, vertindama nustatytas faktines aplinkybes bei surinktų įrodymų visumą, konstatavo pareiškėjo mokestinius pažeidimus ir dėl to apskaičiavo mokėtinus mokesčius bei su jais susijusias sumas.

Mokestinis patikrinimas yra savarankiška mokesčių administravimo procedūra kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 str. 22 d.). Vykdydami šias įstatymo nuostatas bei savo, kaip valstybės institucijos, pareigas, tiek vietinis, tiek centrinis mokesčių administratoriai privalo nustatyti, ar mokesčio mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, tuo tikslu privalu tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtojo veikla, ir atitinkamai rinkti įrodymus tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą. Toks tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, nepažeidžiant mokesčių mokėtojo teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą (LVAT 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A17‑1086/2007; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A556‑427/2011). Kol patikrinimo aktas nėra patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka, tol jis neturi juridinės galios ir neturi įtakos mokesčių mokėtojo teisėms ir pareigoms. Toks dokumentas nėra tikrinamas ABTĮ nustatyta tvarka, nes nepatenka į individualaus teisės akto sąvoką (ABTĮ 2 str. 14 d., 15 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 p.; LVAT 2010 m. kovo 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A556‑504/2010). Patikrinimo pažyma arba sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo – tai galutinis mokesčių administratoriaus aktas, kuriuo užbaigiama mokestinio patikrinimo procedūra (LVAT 2010 m. birželio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. A442‑1111/2010).

Nagrinėjamo ginčo atveju įrodinėjimo dalyką apibrėžia tai, ar mokesčių administratorius, remdamasis patikrinimo akte nustatytomis aplinkybėmis, apskaičiuodamas pareiškėjui mokestines nepriemokas, nustatė bei išaiškino visus reikšmingus faktus, ar mokestinė bazė nustatyta įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, ar parinktas įvertinimo metodas atitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Teismas atsižvelgdamas į šalių pateiktų argumentų struktūrą ir tai, kad ginčas byloje kyla dėl atskirų mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių vertinimo, siekdamas, kad teismo motyvai būtų aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, argumentuoti ir suprantami, toliau motyvuojamojoje dalyje pateikia sprendimo motyvus atspindėdamas šalių naudojamą struktūrą.

Dėl prekybos pagal vienkartines licencijas bei leidimus prekiauti viešose vietose

Pareiškėjo teigimu, vien ta aplinkybė, kad jis negali pateikti atitinkamų dokumentų nesuponuoja išvados, kad pajamos nebuvo apskaitytos. Tai prasilenkia su bet kokia logika bei MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, reikalaujančia mokesčius apskaičiuoti kaip įmanoma objektyviau, teisingiau ir protingiau. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl laikytina, kad apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (LVAT 2011 m. gegužės 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1427/2011). Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniai bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-2839/2011).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius atrankos būdu atrinko PVM sąskaitas faktūras, kurias pateikė pagrindiniai gėrimų tiekėjai UAB „Švyturys–Utenos alus“ ir AB „Volfas Engelman“ (Komisijos byla Nr. 6.11-03(7-229/2013)-1, b. l. 139). Mokesčių administratorius, įvertinęs prekių tiekimus bei grąžinimus, konstatavo, jog prekių skirtumas buvo parduotas, o šių prekių pardavimo pajamos – neapskaitytos. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius nustatė objektyvias aplinkybes, t. y. pareiškėjas įsigijo gėrimų daugiau nei realizavo. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, o teigia, kad negali pateikti atitinkamų dokumentų, tačiau tai nesuponuoja išvados, kad pajamos nebuvo apskaitytos. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų vedęs pardavimų apskaitą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas, vykdydamas ūkinę veiklą, privalo veikti sąžiningai, rūpestingai ir atidžiai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, kaip tai numato MAĮ 40 straipsnio 6 punktas, nes tokiu atveju iškilus abejonėms dėl ūkinių operacijų jas būtų galima pagrįsti, pašalinant bet kokias dviprasmybes, o mokesčiai būtų apskaityti įprastine atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Įvertinus aptartas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratorius nustatė objektyvias aplinkybes, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gėrimai nebuvo parduoti.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Ši tvarka taip pat nustatyta ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-554/2014).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A438‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A575‑146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A442-1984/2012). MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Nuostata, kad mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, kai negali nustatyti mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, reiškia, kad net esant kuriam nors nurodytam mokesčių mokėtojo elgesio atvejui, visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl to mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai). Ši sąlyga turi būti konstatuota atsižvelgiant į faktus, aplinkybes bei kitą turimą informaciją, t. y. jų pagrindu, o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui (LVAT 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A442-1984/2012).

Minėta, teismas nustatė, kad mokesčių administratorius nustatė objektyvias aplinkybes, t. y. pareiškėjas įsigijo gėrimų daugiau nei realizavo, o byloje nėra duomenų, kad jie nebuvo parduoti. Atsižvelgiant į tai, kad apskaita nebuvo vykdoma, yra pagrindas konstatuoti, kad mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Įvertinus įrodymų visumą pripažintina, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjas iš prekybos renginių neapskaitė dalies gautų pajamų, dėl kurių apskaičiuoti papildomi mokesčiai ir su jais susijusios sumos yra pagrįsta, todėl pareiškėjo mokestinė bazė pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu bei taikant Taisyklių 3.6.3 punkte nurodytą ekonominių modelių metodą.

Dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus

Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde nurodomais argumentais dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno VMI aplinkybes vertino formaliai, nesigilindama į veiklos turinį, remiantis tuo, kad reprezentacinės išlaidos nebuvo įformintos kaip to reikalauja PMĮ nuostatos. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno VMI neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi patirties vykdant veiklą, anksčiau neturėjo mokestinių patikrinimų, taip pat, kad reprezentacinės išlaidos yra būtinos, tai išlaidos, kurios ateityje padės uždirbti pajamas. Kauno VMI sprendimas dėl neapskaitytų pajamų pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas pažeidžia teisingumo, proporcingumo principus bei MAĮ 10 straipsnio nuostatas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamais veiksmais yra pažeidžiamas MAĮ 10 straipsnis. MAĮ 10 straipsnis numato, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Šį straipsnį detalizuoja MAĮ 69 straipsnio 1 ir 2 dalys, numatančios, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 1 d.). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas (MAĮ 69 str. 2 d.). Teismas sutinka su Komisijos padarytomis išvadomis, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo veiklos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, nes, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad 58 741 Lt pajamos pagal nefiskalinius kvitus už suteiktas maitinimo paslaugas priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms. Teismas taip pat sutiko su Komisijos teiginiu, kad nors pareiškėjas teigė, kad 58 741 Lt pajamų pagal nefiskalinius kvitus už suteiktas maitinimo paslaugas suma priskirtina reprezentacinėms išlaidoms, tačiau šiuos pareiškėjo argumentus paneigia patikrinimo akto 6 priedas (Komisijos byla Nr. 6.11-03 (7-229/2013)-1, b. l. 180–197). Iš šio priedo matyti, jog pareiškėjas dėl kiekvieno konkretaus nefiskalinio kvito mokesčių administratoriui nurodė priežastis, kodėl atitinkamas kvitas nefiskalizuotas ir neapskaitytas pajamose. Dėl daugumos kvitų pareiškėjas nurodė, kad šiuose kvituose nurodytos sumos buvo skirtos „asmeniniams poreikiams“ arba priežasties iš viso nenurodė ir tik dėl mažiau nei 10 proc. visų ginčo nefiskalinių kvitų pareiškėjas nurodė, kad buvo skirta reprezentacijai ar svečių vaišinimui. Be to, pareiškėjas skunde teismui patikslina, kad patikrinimo metu dėl daugumos kvitų nurodė, kad kvituose nurodytos sumos yra skirtos asmeniniams poreikiams, tačiau turėta omenyje, kad asmeniniams poreikiams reiškia bendrovės naudai, paprasčiausiai nebuvo surašyti reprezentacijos aktai. Teismas pabrėžė, kad tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 69 straipsnio 2 dalį pareiškėjas turi pagrįsti savo teiginius leistinais įrodymais, kad pajamos pagal nefiskalinius kvitus už suteiktas maitinimo paslaugas priskirtinos reprezentacinėms išlaidoms, t. y. pademonstruoti, kad egzistuoja aplinkybės, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. MAĮ 10 straipsnis ir jį detalizuojantis 69 straipsnis negali būti aiškintini taip, kad veiklos turiniu pakanka pripažinti bendrą įmonės veiklą ar standartinius jos sandorius. Veiklos turinys turi būti apibrėžtas ir sietinas su konkrečiomis aplinkybėmis, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, tokių aplinkybių nenustatė.

Dėl taikytos 99 proc. nuolaidos

Teismas nesutiko su skunde nurodomais argumentais dėl atvejų, kada pareiškėjas taikė 99 proc. nuolaidą. Pareiškėjas teigia, kad nuolaida buvo taikoma ribotą laiką, t. y. tik 2010 m. sausio-rugsėjo mėn. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo direktorė 2012 m. balandžio 5 d. paaiškinime mokesčių administratoriui teigė, jog 99 proc. nuolaida maitinimo paslaugoms buvo pritaikyta klaidingai, tuo tarpu, pareiškėjo atstovas Komisijos posėdžio metu laikėsi pozicijos, kad minėto dydžio nuolaida buvo realiai taikyta. Skunde pareiškėjas nurodo, jog 99 proc. nuolaida buvo klaida, tačiau realiai nuolaida taikoma. Pareiškėjo vadovė 2012 m. balandžio 5 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad „99 proc. nuolaidą galėjo pritaikyti per klaidą. Neapskaitytų pinigų sumų nėra. Neapmokėtų sąskaitų kontrolė vykdoma“. Atsakovas teisingai nurodo, kad vadovaujantis BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o pagal 14 ir 18 straipsnio nuostatas, apskaitos dokumentuose padarytos klaidos turi būti ištaisytos. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl taikytų nuolaidų yra prieštaringi ir niekuo nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad ši klaida būtų ištaisyta buhalterinėje apskaitoje. Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko nepagrįstais.

Dėl neapskaityto darbo užmokesčio

Pareiškėjas nesutinka su Kauno VMI sprendimu, jog jo darbuotojams buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis ir vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu bei taisyklėse įtvirtintu ekonominių modelių metodu nuo papildomai nustatyto 15 754 Lt neapskaityto darbo užmokesčio apskaičiuotas mokėtinas GPM, VSD įmokos ir įmokos į Garantinį fondą bei su jais susijusios sumos. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti, kad šioje dalyje mokesčių administratorius turėjo teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo kviečiami bendrovės darbuotojai. Iš 25 kviestų bendrovės darbuotojų atvyko 16, kurie raštu pateikė paaiškinimus dėl pareiškėjo išmokėto darbo užmokesčio, 2 pateikė informaciją elektroniniu paštu. 6 darbuotojai pateikė anoniminius paaiškinimus (5 darbuotojai pateikė paaiškinimus raštu, 1 darbuotojas elektroniniu paštu, Komisijos byla Nr. 6.11-03 (7-229/2013)-1, b. l. 150–160). Patikrinimo akte darbuotojai identifikuojami kaip X1, X2, X3, X4, X5, X6. Patikrinimo akte yra perteiktas darbuotojų paaiškinimų turinys, išdėstytos konkrečios neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybės, taip pat susistemintai pateikti tiek pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, tiek ir mokesčių administratoriaus atlikti darbo užmokesčio apskaičiavimai, palyginamieji rodikliai. Teismas sutinka su atsakovu, kad darbuotojų identifikavimas ar neidentifikavimas neturi įtakos pareiškėjo teisės į gynybą realizavimui, kadangi visi duomenys, kurių pagrindu nustatyti mokestiniai pažeidimai ir dėl to apskaičiuoti mokėtini mokesčiai yra išdėstyti patikrinimo akte, detalizuoti jo prieduose (Komisijos byla Nr. 6.11-03 (7-229/2013)-1, b. l. 151–159). Nesutikdamas su patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kurios išsamiai yra perteiktos ginčijamuose mokesčių administratoriaus procesiniuose sprendimuose, bei apskaičiuotomis sumomis, pareiškėjas turi teisę teikti kontrargumentus bei įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro Inspekcija.

Dėl pareiškėjo nurodomos LVAT bylos Nr. A556-1649/2012, teismas pažymėjo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pareiškėjo naudojama citata LVAT byloje Nr. A556-1649/2012 yra dėl nuolaidų suteikimo, o šioje dalyje teismas vertino, ar pareiškėjo darbuotojams buvo mokamas neapskaitytas darbo užmokestis. Todėl, teismo vertinimu, ginčo aplinkybės šioje ir LVAT byloje yra skirtingos. Net vertinant šį precedentą iš įrodymų leistinumo pusės, LVAT nepasisakė, jog tam, kad paaiškinimai būtų vertinami, turi būti atskleista asmenų tapatybė, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas toje byloje pateikė įrodymus, rodančius priešingai, ko negalima pasakyti apie pareiškėją šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, teismas nemano, kad minėta nutartis, kaip precedentas, suponuoja kategorišką praktiką, jog asmenų, kurių tapatybė nėra atskleista, paaiškinimai negali būti įrodymu byloje. Teismas neturi pagrindo abejoti asmenų X1, X2, X3, X4, X5, X6 pateiktais paaiškinimais, atsižvelgiant į tai, kad tai yra pareiškėjo darbuotojai. Šioje vietoje taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo vadovė patikrinimo akte neužtikrino, kad į darbo laiko apskaitos žiniaraščius būtų įrašyti teisingi duomenys apie darbuotojų faktiškai dirbtą darbo laiką, todėl Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus specialistai vadovei A. Č. surašė ATPK pagal 41.5 straipsnio 1 dalies (darbo laiko apskaitos pažeidimas) dispozicijoje numatytą administracinį tesės pažeidimą ir nutarimu paskyrė administracinę baudą. Taip pat teismas sutinka su Komisijos išvada, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbuotojams skirtas drausmines nuobaudas, todėl teigti, kad buvę pareiškėjo darbuotojai buvo atleisti iš darbo dėl darbo drausmės pažeidimų ir todėl galėjo teikti tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, nėra.

Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjas neapskaitė darbo užmokesčio.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Kauno VMI vertino nelygiaverčius viešbučius-restoranus, todėl toks vertinimas neatspindi realaus ekonominio modelio, atsakovas atsiliepime nurodo, kad duomenys apie vidutinį darbo užmokestį patikrinimo akte buvo pateikti tik kaip informacinio pobūdžio, tuo tarpu mokesčių bazė buvo nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant ekonominių modelių metodą, kuris pagal Taisyklių 25 punktą suteikia mokesčių administratoriui teisę apskaičiavimams naudoti duomenis iš įvairių informacijos šaltinių, kurie atspindėtų kuo tikslesnius duomenis. Tokiu šaltiniu parinkti dirbusių bendrovėje asmenų paaiškinimai apie faktiškai gautą papildomą darbo užmokestį.

Teismo vertinimu, aptarti pareiškėjo motyvai nėra pagrįsti, todėl atmestini. Kaip minėta, mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus išvadas, turi pateikti ne įrodymais nepagrįstus paaiškinimus, o tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Kaip minėta, MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Teisminėje praktikoje ne kartą akcentuota, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-635/2010; 2007 m. birželio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A11-603/2007).

Teismo vertinimu, ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje surinktų įrodymų visuma, mokesčių administratoriaus pasirinktas įvertinimo metodas bei pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas leidžia daryti išvadą, kad mokestinė bazė nustatyta atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes bei nepažeidžiant minėtame straipsnyje įtvirtintų teisingumo bei protingumo kriterijų.

Dėl sandorių su UAB „Dinaka“

Pareiškėjas nurodo, kad turėtų būti atleistas nuo delspinigių ir baudų nesant jo kaltės toje apimtyje, kurioje mokesčių administratorius sumažino sąnaudas 50 000 Lt suma pagal pateiktą UAB „Dinaka“ PVM sąskaitą faktūrą. Teismas su šiuo teiginiu sutikti negali, nes administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojo visiško atleidimo nuo atitinkamo mokesčio baudos, neturi įtakos nei pažeidimo pobūdis, nei mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybė, nei mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimas, nei kitos aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios mokesčių mokėtojui. Paminėta informacija teisiškai reikšminga svarstant skiriamos mokesčio baudos dydį (LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-903/2008). Pagal Mokesčių administravimo ar kitus mokesčių įstatymus skiriamos baudos turi būti laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama (LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A15-141/2005; 2005 m. spalio 11 d. sprendimas adm. byloje Nr. A15-1421/2005). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis, t. y. UAB „Dinaka“ ir pareiškėjo sąsajas dėl akcininkų (pareiškėjo vienintelė akcininkė ir direktorė bei UAB „Dinaka“ vienintelis akcininkas ir vadovas yra sutuoktiniai), dėl veiklos vykdymo vietos, atsižvelgiant į atliktų veiksmų seką (deklaracijų, PVM sąskaitų faktūrų ir buhalterinės apskaitos tikslinimą) UAB „Dinaka“ operatyvaus ir pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu, teismo vertinimu, buvo pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas ir UAB „Dinaka“ iš esmės veikė kartu, žinojo vienas kito buhalterinės apskaitos tvarkymo ypatumus, tarp jų ir atliekamus veiksmus, susijusius su mokestinėmis prievolėmis. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų ar aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis.

Dėl šios priežasties teismas neturi jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl anksčiau minėtos mokestinės prievolės neįvykdymo.

Dėl baudų dydžio

Pareiškėjas nurodo, kad 30 proc. bauda nuo priskaičiuotų mokesčių yra neproporcinga, nes pareiškėjas yra jauna įmonė, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pareiškėjo veikloje nenustatyta piktybiškų veiksmų, o tik nežinojimas ir personalo nekompetencija. Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad skiriant baudą asmeniui, padariusiam mokesčių įstatymų pažeidimus, individualizuojant jos dydį, privaloma atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kurias lemia pažeidimo pobūdis, mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, mokesčio mokėtojo prisipažinimas padarius mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat ir į kitas svarbias panašaus pobūdžio aplinkybes (LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. A438‑1117/2010). Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja ir lengvinančios aplinkybės (bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi), ir sunkinančios aplinkybės (nustatytų pažeidimų daugėtas), todėl laiko 30 proc. baudą, kuri pagal dydį atitinka MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatytą sankcijos vidurkį, pagrįsta.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno apskrities VMI 2013 m. vasario 28 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Taip pat atmestini ir skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti VMI 2013 m. spalio 14 d.10 ir Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 15 d.sprendimus.

III.

Pareiškėjas UAB „Via Baltica pramogos“ apeliaciniu skundu (b. l. 159–176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tokiomis pat faktinėmis aplinkybėmis bei iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai UAB „Via Baltica pramogos“ pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, kurie turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pažeidė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, o teismo sprendimo dalis, kurioje pasisakyta dėl tariamai papildomai išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio, prieštarauja LVAT praktikai, t. y. 2012 m. birželio 8 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A556-1649/2012. Apelianto manymu, teismas, pasisakydamas dėl prekybos pagal vienkartines licencijas bei leidimus prekiauti viešose vietose bei tariamai neapskaityto darbo užmokesčio mokėjimo, netinkamai vertino Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad UAB „Via Baltica pramogos“ negali pateikti atitinkamų dokumentų, nesuponuoja išvados dėl tariamai neapskaitytų pajamų, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnį mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Be to, pareiškėjas pažymi, jog mokesčių administratoriui nurodė, kad artimiausiu metu pateiks alkoholinių gėrimų tiekėjų patvirtinimus, jog lauko prekybos metu neparduotos prekės buvo jiems grąžintos. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas šiuo atveju nesurinko visų reikalingų įrodymų UAB „Via Baltica pramogos“ pažeidimams įrodyti, tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad centrinis mokesčių administratorius net 6 mėnesiams buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą – buvo siekiama sudaryti taikų susitarimą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 192–188) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas UAB ,,Via Baltica pramogos“ ginčija:

1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-42 (b. l. 79–93), kuriuo nuspręsta iš dalies patvirtinti 2012 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-42, kuriame papildomai priskaičiuota 26 864 Lt PVM, 2 180 Lt GPM, 17 Lt įmokų į Garantinį fondą, 24 702 Lt pelno mokesčio, 4 361 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų, 2 181 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų bauda; šiuo sprendimu mokesčių administratorius taip pat skyrė pareiškėjui 8 059 Lt PVM baudą, 654 Lt GPM baudą, 5 Lt įmokų į Garantinį fondą baudą, 7 410 Lt pelno mokesčio baudą ir patvirtino apskaičiuotus PVM delspinigius – 5 154 Lt, GPM delspinigius – 369 Lt, pelno mokesčio delspinigius – 2 398 Lt;

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. 69-137 (b. l. 63–78), kuriuo centrinis mokesčių administratorius patvirtinto Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-42;

3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. S-14 (7-229/2013) (b. l. 42–62), kuriuo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. 69-137.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 146–157) pareiškėjo UAB „Via Baltic pramogos“ skundą atmetė, ginčijamame sprendime konstatavęs, kad mokesčių administratorius faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams, todėl jų iš naujo nekartoja. Be to, kolegija nepasisako ir dėl tų apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių išsamiai ir pagrįstai pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime (pvz., to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tariamai papildomai išmokėto neapskaityto darbo užmokesčio, prieštarauja LVAT praktikai, suformuotai 2012 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1649/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, dėl kurių nebuvo pasisakyta skundžiamame teismo sprendime, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administracinis teismas kontrolės modelio bylose tikrina viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumą, todėl šiam teismo procesui yra būdinga tai, kad teismas tikrina, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą, nepažeidė materialinės ar proceso teisės normų, ar neperžengė savo kompetencijos ribų, ar nėra nustatyti kiti administracinio akto negaliojimo pagrindai (ABTĮ 3 str., 89 str.). Pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Nagrinėjamu atveju, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl viešojo administravimo subjektų nustatytų faktinių aplinkybių, tinkamai įvertino, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas, pagrįstai nenustatė procedūrų pažeidimo ar kompetencijos peržengimo, todėl teisingai nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti UAB „Via Baltica pramogos“ ginčijamų aktų. Pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pakankamai argumentuotai nurodė kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą, ir kuriuos atmeta dėl juose esančių prieštaravimų. Be to, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime iš esmės teisingai aiškino nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualias teisės normas.

Pastaruoju aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, aiškinant nagrinėjamam ginčui aktualų Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, ne kartą pažymėta, kad šio straipsnio nuostatomis suteikiama teisė mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Iš Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/ arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-1219/2014). Pastarasis aspektas lemia tai, kad pareiškėjas, neapskaitydamas ir nedeklaruodamas dalies savo pajamų, t. y. savo buhalterinėje apskaitoje neatspindėdamas visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudaro prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas, t. y. apskaičiavimą atlikti „atsižvelgiant į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parenkant savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“ LVAT praktikoje pažymima, kad minėtu atveju mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas įvertinimo metodus (nustatytus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse) arba jų netaikydamas. Metodų, nustatytų Taisyklėse, jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis ekonomikos–finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2–6.3, 28–29 punktai). Toks metodų, nustatytų Taisyklėse, pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, 61–63 straipsniai) (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 13 d. nutartį adm. byloje Nr. A438-1219/2014). Apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime konstatuota, kad mokesčių administratorius pagrįstai, atsižvelgiant į nagrinėjamoje situacijoje nustatytas aplinkybes (netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, neteisingų duomenų įrašymą deklaracijoje ir pan.) taikė Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas ir pagal šio straipsnio nuostatas apskaičiavo pareiškėjui mokėtinos prievolės dydį. Vadinasi, pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu mokesčių administratoriaus sprendimu, turėjo pateikti šį sprendimą paneigiančius įrodymus. UAB „Via Baltica pramogos“ tokių įrodymų nei mokesčių administratoriui (ar bylą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėjusiai Mokestinių ginčų komisijai), nei teismui nepateikė. Be to, pareiškėjas nepateikė ir jokių kitų mokesčių administratoriaus apskaičiuotus mokesčius (ar su juo susijusias sumas) paneigiančių objektyvių įrodymų. Todėl įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo apskaičiuotų neapskaitytų pajamų (ir kitų susijusių sumų) ir neįrodė savo teiginių teisingumo.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu netinkamu įrodymų vertinimu bei netinkamu materialiosios teisės normų aiškinimu.

Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kuriame teigiama, jog atsakovas šiuo atveju nesurinko visų reikalingų įrodymų UAB „Via Baltica pramogos“ pažeidimams įrodyti, o tai patvirtina ta aplinkybė, kad centrinis mokesčių administratorius net 6 mėnesiams buvo sustabdęs bylos nagrinėjimą, nes siekė sudaryti taikų susitarimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju sustabdyti jo skundo nagrinėjimą ir sudaryti taikos sutartį prašė pats pareiškėjas UAB „Via Baltica pramogos“ (Mokestinių ginčų komisijos byla, I t., b. l. 70, 72), todėl centrinis mokesčių administratorius turėjo pagrindą sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą.

Apibendrindama išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Via Baltica pramogos“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

            Teisėjai                                                        

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė