Administracinė byla Nr. eA-817-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04548-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. B. ir V. U. (V. U.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir V. U. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja J. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, mokesčių administratorius) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 68-315; 2) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. birželio 2 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-351 ir Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR680-185; 3) tuo atveju, jeigu skundžiamas VMI sprendimas būtų paliktas galioti (visiškai ar iš dalies), prašo atleisti pareiškėją J. B. nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. – 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.
2. Pareiškėjas V. U. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti VMI 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 68-314; 2) panaikinti Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-377 ir Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR680-180; 3) tuo atveju, jeigu skundžiamas VMI sprendimas būtų paliktas galioti (visiškai ar iš dalies), prašo atleisti pareiškėją V. U. nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. – 2016 m. spalio 31 d. laikotarpiu priskaičiuotų delspinigių mokėjimo.
3. Pareiškėjai nesutiko su VMI, Vilniaus AVMI sprendimuose ir Vilniaus AVMI patikrinimo aktuose padarytomis išvadomis, kadangi jos yra nepagrįstos, prieštarauja aktualiam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai, yra priimtos ignoruojant pareiškėjų pateiktus paaiškinimus bei dokumentus.
4. Pareiškėjų teigimu, VMI netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatos tikslus, paskirtį, jos taikymo būtinąsias sąlygas. Mokesčių administratorius pareiškėjų sandoriams su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) MAĮ 69 straipsnio nuostatą taikė nepagrįstai ir netinkamai, pažeisdamas pagrindinius MAĮ įtvirtintus bei teismų praktikoje suformuotus mokesčių administravimo principus, nepaisydamas teismų praktikoje pripažįstamos asmens teisės rinktis tokį veiklos vykdymo būdą / sandorius, kurie sukelia jiems mažiausias mokestines prievoles, bei teisės savo turtinius interesus ir ekonominės veiklos perspektyvas priderinti prie mokesčių įstatymų. Pareiškėjai pažymėjo, kad mokesčių administratorius ignoravo aplinkybes, jog net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui, pareiškėjų paskoliniai santykiai su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nepasikeitė, palūkanos toliau mokamos, nuo gautų palūkanų pareiškėjai toliau moka gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM). Nei (duomenys neskelbtini), nei jo kreditoriai nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti naujai nustatyto apmokestinimo. Pareiškėjų nuomone, VMI nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjams, reikalaudama paneigti mokesčių administratoriaus prielaidas, pateikti kitų mokesčių mokėtojų veiklos duomenis ir paaiškinti jų veiksmų priežastis.
5. Pareiškėjai pabrėžė, kad mokesčių administratorius vadovavosi netiksliomis faktinėmis aplinkybėmis, selektyviu ir tendencingu jų vertinimu, atmetė pareiškėjų pateiktą informaciją, patvirtinančią, jog (duomenys neskelbtini) realiai vykdė dukterinių bendrovių akcijų supirkimus, konsolidavo jų valdymą, įsigijimai buvo ekonomiškai pagrįsti ir naudingi, atitinkami paketai valdyti jau nuo 2009 m., o įsigijimų iš pareiškėjų finansavimas yra logiškas bei ekonomiškai pagrįstas. (duomenys neskelbtini) yra pajėgus paskolas grąžinti ir didelę įsipareigojimų dalį yra įvykdęs. Be to, (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų sudarytos paskolų sutartys buvo naudingos abiem šalims, paskola buvo reali, o (duomenys neskelbtini) sprendimas atsiskaityti su pareiškėjais anksčiau laiko buvo logiškas verslo rizikos ir finansinių srautų valdymo sprendimas. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) verslo ketinimai nebuvo įgyvendinti, pareiškėjų nuomone, negali būti pagrindas jų mokestinėms prievolėms atsirasti.
6. Pareiškėjų vertinimu, ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai ir nemotyvuotai ignoruojamos imperatyvios Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) ir MAĮ nuostatos, apibrėžiančios mokestinės prievolės subjektą, mokestį išskaičiuojančio asmens prievoles. Vilniaus AVMI pati pripažino, jog sandorių realumas ir jų teisinės bei ekonominės pasekmės nėra kvestionuojamos. Iš ginčijamų sprendimų nėra aišku, kokia forma ir būdu turėjo vykti atsiskaitymai tarp pareiškėjų ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) už perleistą turtą ir / ar įsiskolinimus tam, kad šie sandoriai mokesčių administratoriaus nebūtų vertinami kaip piktnaudžiavimas. Mokesčių administratorius taip pat nepasisakė, kodėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) finansiniai įsipareigojimai laikytini nesukuriančiais teisės pareiškėjams gauti palūkanas, kodėl jie apskritai pripažintini mokesčių tikslais neegzistuojančiais. Pareiškėjai pabrėžė, kad mokesčių administratorius taip pat neanalizavo ir nevertino, koks pareiškėjų gautoms palūkanoms taikytino GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto tikslas ir prasmė, nemotyvavo, kuo pareiškėjų atvejis skiriasi nuo tų, kuriems minėta GPM įstatymo nuostata yra taikoma, nevertino aplinkybės, jog 2014–2015 m. pareiškėjai nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti naujai nustatyto apmokestinimo.
7. Pareiškėjų nuomone, mokestinio ginčo procedūra truko nepateisinamai ilgai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus, kas turėtų būti įvertinta priimant sprendimą atleisti pareiškėjus nuo atitinkamos dalies GPM delspinigių mokėjimo.
8. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai, sudarydami paskolos sandorius su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), turėjo tikslą gauti GPM neapmokestinamų pajamų, todėl elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo savo teise gauti mokestinę naudą. Tokią išvadą, vertinant paskolinius sandorius su (duomenys neskelbtini), patvirtina mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės ir surinkti įrodymai. Įvertinęs Vilniaus AVMI patikrinimo aktuose nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatavo, kad pagal formaliai sudarytas 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. liepos 1 d. ir 2009 m. lapkričio 2 d. paskolų sutartis pareiškėjams buvo išmokėtos ne palūkanos, o kitos pajamos, nuo kurių turi būti apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas GPM. Pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), būdami susiję ir asocijuoti asmenys, sudarė paskolos sutartis, kurių tikslas buvo sudaryti galimybę pareiškėjams gauti mokestinę naudą. Vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovas manė, kad mokestinio patikrinimo metu pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai gavo kitų pajamų, kurias jie privalėjo deklaruoti 2010 m., 2011 m., 2012 m. ir 2013 m. metinėse pajamų deklaracijose ir, vadovaudamiesi GPM įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą apskaičiuoti bei sumokėti GPM.
10. Atsakovo nuomone, Vilniaus AVMI patikrinimo aktuose ir sprendimuose pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai, sudarydami 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. liepos 1 d. ir 2009 m. lapkričio 2 d. paskolų sutartis su (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutartį su (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo mokesčių įstatymais – paskolų sandorius ir prieš tai atliktus pirkimo–pardavimo sandorius sudarė siekdami mokestinės naudos, t. y. pasinaudoti GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatyta lengvata. Aplinkybę, jog mokesčių administratorius tinkamai nustatė apmokestinamuosius asmenis, kurie gavo mokestinę naudą, patvirtina ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – ir EBPO) rekomendacijos, kuriose numatyta, kad apmokestinimas kovojant prieš piktnaudžiavimą turi būti nukreiptas į tikruosius naudos gavėjus. Atsakovo teigimu, aplinkybės, kada mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsniu, gali perkelti pareiškėjams prievolę sumokėti GPM nuo Lietuvos vieneto išmokėtų A klasės pajamų, išaiškintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje.
11. Dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo formalumo ir pažeistų skundo nagrinėjimo terminų atsakovas pažymėjo, kad MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas gali būti pratęstas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skundai VMI buvo gauti 2016 m. liepos mėn., pareiškėjų skundų nagrinėjimas buvo sustabdytas. Informavus pareiškėjus, jog nėra pagrindo pasirašyti susitarimo, terminas buvo skaičiuojamas toliau įstatymo nustatyta tvarka. Centriniam mokesčių administratoriui sprendimais pratęsus pareiškėjų skundų nagrinėjimą iki 60 dienų, ginčijamų sprendimų priėmimo terminai nebuvo pažeisti. Nepavykus pasirašyti susitarimų su pareiškėjais ir juos apie tai informavus 2016 m. rugsėjo 20 d. raštais, pareiškėjų skundų nagrinėjimo terminas skaičiuotas būtent nuo tos datos, kas sudarė pagrindą mokesčių administratoriui daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju įvertinus 11 dienų likusį terminą nuo pareiškėjų skundų gavimo centrinio mokesčių administratoriaus įstaigoje dienos (30 dienų – 19 dienų iki skundo nagrinėjimo sustabdymo) ir VMI sprendimu papildomai šį terminą pratęsus 30 dienų, pareiškėjų skundai išnagrinėti 2016 m. spalio 31 d.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti ir palaikė atsakovo Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI patikrinimo aktuose konstatavo, jog pareiškėjai pagal 2008 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 1) suteikė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt paskolą, pagal 2009 m. liepos 1 d. paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 2) suteikė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt paskolą ir pagal 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutartį (toliau – ir Paskolos sutartis Nr. 3) suteikė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt paskolą, taip formaliai pasinaudojo GPM įstatymo 17 straipsnyje nustatyta lengvata, ko pasėkoje pareiškėjų 2010–2013 m. gautos palūkanos buvo priskirtos neapmokestinamoms pajamoms, nuo kurių nebuvo skaičiuojamas GPM. Vilniaus AVMI patikrinimo aktuose pažymėjo, kad pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) gavo ne palūkanas, o kitas pajamas, kurios, skirtingai nei palūkanos, apmokestinamos GPM ir kurias pareiškėjai, vadovaudamiesi GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalėjo deklaruoti 2010–2013 m. metinėse pajamų deklaracijose ir susimokėti GPM.
15. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai pagal 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis Nr. 4) suteikė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt paskolą, pagal kurią pareiškėjas V. U. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. gavo (duomenys neskelbtini) Lt neapmokestinamųjų palūkanų, tuo pačiu pareiškėja J. B. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. gavo (duomenys neskelbtini) Lt neapmokestinamųjų palūkanų. Vadovaudamasi MAĮ 10 straipsniu ir 69 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus AVMI konstatavo, jog pagal Paskolos sutartį Nr. 4 (duomenys neskelbtini) suteikta (duomenys neskelbtini) Lt paskola buvo formaliai pasinaudota GPM įstatymo 17 straipsnyje numatyta lengvata, pagal kurią pareiškėjų 2010–2013 m. (iki 2013 m. balandžio 23 d.) gautos palūkanos priskirtos neapmokestinamoms pajamoms, nuo kurių nebuvo skaičiuojamas GPM. Vilniaus AVMI sprendė, kad pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) gavo ne palūkanas, o kitas pajamas, kurios, skirtingai nei palūkanos, apmokestinamos GPM ir kurias pareiškėjai, vadovaudamiesi GPM įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, privalėjo deklaruoti 2010–2013 m. metinėse pajamų deklaracijose ir susimokėti GPM.
16. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, įvertinusi pareiškėjų 2010–2013 m. metinėse pajamų deklaracijose deklaruotas sumas, 2016 m. kovo 14 patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR680-185 pareiškėjai J. B. papildomai apskaičiavo (duomenys neskelbtini) Eur GPM sumą, o 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo akte Nr. (4.62)-FR0680-180 pareiškėjui V. U. – (duomenys neskelbtini) Eur GPM sumą.
17. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjai neginčija mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt piniginių lėšų pagal Paskolų sutartis Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 faktiškai negavo, nes šios paskolos buvo suteiktos dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimo (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, kad 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gegužės 4 d. ir 2009 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai, kurių pagrindu buvo prisiimti ypač dideli įsipareigojimai pareiškėjams, sudaryti (duomenys neskelbtini) neturint galimybių atsiskaityti už įsigyjamas akcijas paskolų sutartyse nurodytu laikotarpiu (pagal 2008 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį – sutarties pasirašymo dieną, pagal 2009 m. gegužės 4 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį – per 6 mėnesius, pagal 2009 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį – per 30 kalendorinių dienų nuo sutarčių pasirašymo). Teismas vertino, kad pagrįsta mokesčių administratoriaus išvada, jog dar iki akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo pareiškėjams ši aplinkybė buvo žinoma ir kad iki šių sandorių sudarymo buvo numatyta įsiskolinimus už akcijas pakeisti į paskolas, siekiant gauti neapmokestinamų palūkanų. Teismas taip pat sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, kad (duomenys neskelbtini) didžiąją dalį gautų pajamų pagal paskolų sutartis pervesdavo (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskola“, todėl (duomenys neskelbtini), net ir turėdamas galimybę grąžinti paskolas pareiškėjams, jokių veiksmų nesiėmė, tuo sudarydamas sąlygas pareiškėjams gauti neapmokestinamas palūkanas.
18. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjų ir (duomenys neskelbtini) sandoriai taip pat buvo nenaudingi pačiai (duomenys neskelbtini), nes gautos lėšos už parduotą nekilnojamąjį turtą grįžo į (duomenys neskelbtini) sąskaitą ir buvo apskaitytos kaip įsiskolinimas fiziniams asmenims, nuo kurių buvo skaičiuojamos ir mokamos palūkanos. Tuo pačiu (duomenys neskelbtini), išlaikydama įsigytą nekilnojamąjį turtą, 2010–2013 m. patyrė sąnaudų, gautos nuomos pajamos nepadengė pastato išlaikymo bei paskolos palūkanų pareiškėjams išlaidų. Teismas pažymėjo, kad gautą paskolą (duomenys neskelbtini) pradėjo naudoti tik po 4 mėnesių (po 4 mėnesių buvo panaudota tik 1/3 paskolos dalis), per 4 mėnesius (duomenys neskelbtini) patyrė (duomenys neskelbtini) Lt sąnaudų dėl priskaičiuotų palūkanų už paskolą, kuri nebuvo naudojama. Pagal 2010 m. sausio 25 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis) už įsigytą nekilnojamąjį turtą: pramogų centrą (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 2 311,76 kv. m); sandėlį (duomenys neskelbtini) (bendras plotas nenurodytas); ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) (bendras plotas nenurodytas); kiemo aikštelę (bendras plotas nenurodytas), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atsiskaityti su pareiškėjais turėjo iki 2010 m. gruodžio 31 d., tačiau sprendimą dėl Paskolos sutarties Nr. 4 valdybos nariai priėmė 2010 m. vasario 25 d., t. y. nesuėjus atsiskaitymo terminui buvo paimta paskola ir už ją pareiškėjams mokamos palūkanos, kas, teismo nuomone, patvirtina sandorių ekonominį nenaudingumą (duomenys neskelbtini).
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad mokesčių administratorius atsisakė taikyti imperatyvias GPM įstatymo nuostatas, įtvirtinusias pareiškėjų gautų palūkanų apmokestinimą, ir neįvertino, kokios pajamos pareiškėjams išmokėtos palūkanų forma. Teismas pažymėjo, kad konstatavus MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, nagrinėjamuoju atveju buvo suteikta teisė mokesčių administratoriui netaikyti GPM įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reikalauti mokestinės prievolės nuo A klasės pajamų iš mokestį išskaičiuojančio asmens, nes nustatytos išskirtinės, ypatingos aplinkybės, kada yra galimybė nukrypti nuo formalių teisės aktų nuostatų. Teismas su šiuo mokesčių administratoriaus vertinimu sutiko, nes pareiškėjai aptariamu laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcininkai, kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo mokestį išskaičiuojančius asmenis ir galėjo daryti įtaką jų priimamiems sprendimams, kas lėmė, jog ginčo pajamos pareiškėjams buvo išmokėtos palūkanų forma, taigi pareiškėjai veikė ne mokestį išskaičiuojančių asmenų, o išimtinai savo interesais. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui vertinti, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo esant išskirtinį atvejį ir pagrįstai už ginčo mokestinių prievolių įvykdymą atsakingais pripažino pareiškėjus.
20. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus dėl mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimo, mokesčių administratoriaus nepagrįstai perkeltos jiems įrodinėjimo naštos, pažeistų MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje nustatytų skundo nagrinėjimo terminų, o teiginius, kad VMI priimtuose sprendimuose nebuvo įvertinti pareiškėjų skundų argumentai, pateikta informacija bei paaiškinimai, vertino kaip deklaratyvius. Teismas šiame kontekste akcentavo, kad pačių sandorių realumo mokesčių administratorius neginčijo, tačiau konstatavo, jog pareiškėjai galėjo daryti įtaką (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priimamiems sprendimams, kuriais buvo siekiama mokestinės naudos būtent pareiškėjams, o ne (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pasisakydamas dėl mokesčių administratoriaus nepagrįstai perkeltos įrodinėjimo naštos, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.
21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų prašymų atleisti juos nuo delspinigių, priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. spalio 31 d., mokėjimo pagrįstumą, vadovavosi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjų socialinė, ekonominė padėtis yra sunki, dėl ko nėra pagrindo atleisti jų nuo apskaičiuotų delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamuoju atveju nebuvo pažeisti MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti pareiškėjų skundų nagrinėjimo terminai, todėl vertino, jog pareiškėjai neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.
22. Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priimtus sprendimus lėmė ne ekonominiai ar verslo poreikiai, bet siekis kontroliuojantiems asmenims (pareiškėjams) išmokėti GPM neapmokestinamas pajamas. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, siekdamas pagrįsti pareiškėjams papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei pareiškėjų gautas pinigines lėšas pripažino jų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis. Teismas vertino, kad ginčijami sprendimai priimti juos priėmusių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja šių institucijų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis, todėl nėra teisinio pagrindo juos panaikinti, tenkinant pareiškėjų skundą.
III.
23. Pareiškėjai J. B. ir V. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.
24. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, teigdami, kad jie neatspindi visų patikrinimų metu nustatytų ir ginčo metu pareiškėjų mokesčių administratoriui išdėstytų faktinių aplinkybių bei nepagrindžia MAĮ 69 straipsnio nuostatų taikymo. Pareiškėjų vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas taip pat neatitinka būtinųjų pagrįstumo, aiškumo, logiškumo ir nuoseklumo standartų, todėl yra naikintinas.
25. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškino ir taiko netinkamai, akivaizdžiai nukrypdami tiek nuo šios nuostatos turinio, tiek nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo susiformuotos nuoseklios praktikos. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindė tariamo pareiškėjų ir (duomenys neskelbtini) sudarytų akcijų perleidimo sandorių nenaudingumo (duomenys neskelbtini) ir išimtinai mokestinio jų tikslo, nors būtent tuo iš esmės grindžiamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas pareiškėjų gautų palūkanų atžvilgiu. Pareiškėjai akcentuoja, kad jų pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) veiklą ir mokesčių administratoriaus anksčiau atlikto (duomenys neskelbtini) mokestinio tyrimo išvados patvirtina, jog tai buvo įprasti, (duomenys neskelbtini) veiklai būdingi, rinkos sąlygomis sudaryti sandoriai.
26. Pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų ir (duomenys neskelbtini) sudarytą nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį vertino kaip nenaudingą (duomenys neskelbtini): nepagrįstai remtasi retrospektyvia ir sandorio šalims jo sudarymo metu nežinoma informacija; ignoruojama, kad (kaip dar mokestinio patikrinimo buvo paaiškinta mokesčių administratoriui) tuo metu (duomenys neskelbtini) aktyviai investavo į nekilnojamąjį turtą, įsigijo ne vieną objektą ne tik iš pareiškėjų (iki 2014 m. įsigyta virš 50 nekilnojamojo turto vienetų); nelogiškai ir neteisingai sandorio nenaudingumas grindžiamas (duomenys neskelbtini) kasmet priskaičiuojamu nusidėvėjimu, nors tai yra tik buhalterinis dydis, nustatytas finansinės atskaitomybės tikslumo ir mokesčių apskaičiavimo tikslais; neatsižvelgiama į tai, kad net ir po tikrinamojo laikotarpio (duomenys neskelbtini) įsigytą turtą vis dar turėjo, nevertinti jo rinkos vertės pokyčiai, nes investicijos į nekilnojamąjį turtą paprastai būna ilgalaikės ir jų naudą ar nenaudą įmonei galiausiai galima įvertinti tik tuomet, kai įsigytas turtas yra realizuojamas arba tampa visiškai nebetinkamu naudoti ir nelikvidžiu.
27. Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimai motyvuojami tik tuo, kad pareiškėjų gautos pajamos yra neapmokestinamos, tuo tarpu paskolų poreikį ir realumą (o tuo pat metu ir pareiškėjams mokėtas palūkanas) pagrindžiantys, ekonominę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiksmų bei verslo logiką paaiškinantys faktai, aplinkybės ir paaiškinimai ignoruojami, nors jie paneigia mokesčių administratoriaus bei pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą. Mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, jog sandorius su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjai sudarė vien mokestiniais tikslais, paneigia tai, kad: nuo 2014 m. pasikeitus GPM įstatymo nustatytai palūkanų apmokestinimo tvarkai po 2013 m. balandžio 23 d. sudarytos dovanojimo sutarties pareiškėjų dukrai L. B. mokėtos palūkanos buvo apmokestinamos teisės aktų nustatyta tvarka, jokių veiksmų, kuriais tokio apmokestinimo būtų išvengta, nebuvo imtasi; įsiskolinimas pareiškėjams buvo naudingas (duomenys neskelbtini), nes tuo metu jam prieinamas lėšas (taip pat ir pasiskolintas iš dukterinių įmonių) (duomenys neskelbtini) pelningai perskolino (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gaudamas didesnes palūkanas už tas, kurios buvo mokamos pareiškėjams; tiesiogiai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) veiklą mokestinių tyrimų metu vertinusi Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI) jokio nepagrįstumo ir nelogiškumo šiuose sandoriuose su pareiškėjais nenustatė ir palūkanų mokėjimų pareiškėjams priskyrimo leidžiamiems atskaitymams nekvestionavo. Pareiškėjų vertinimu, mokesčių administratorius MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas šiuo atveju taikė ne pareiškėjų veiksmų ar identifikuotų ir įrodytų ketinimų atžvilgiu, o faktiškai įstatymų leidėjo valia nustatytos galiojusios redakcijos GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos, nenumačiusios jokių formalių apribojimų nei dėl kreditorinio reikalavimo kilmės ar prigimties, nei dėl skolininko ir kreditoriaus tarpusavio santykių, atžvilgiu. Pareiškėjai pabrėžia, kad taip pat nebuvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažįstančią mokesčių mokėtojui galimybę pasirinkti nebūtinai valstybės biudžetui naudingiausią elgesio modelį.
28. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai taikė MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintus standartus, atmesdamas pareiškėjų argumentus ir paaiškinimus dėl mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimo, (duomenys neskelbtini) vykdytos veiklos ir Kauno AVMI atliktų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) mokestinių tyrimų rezultatų.
29. Pareiškėjai pažymi, kad nei VMI, nei pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra nurodomos jokios ypatingos ar išskirtinės aplinkybės, kuriomis šiuo atveju galėtų būti pateisinamas imperatyvių GPM įstatymo 23 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, susijusių su mokestį išskaičiuojančiojo asmens prievolėmis, netaikymas. Mano, kad teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjų argumentus dėl akivaizdžių mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūros pažeidimų, VMI pratęsus jau pasibaigusius skundų nagrinėjimo terminus, niekaip nevertino šio pažeidimo įtakos VMI sprendimo teisėtumui.
30. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pakartodamas atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, atsakovas papildomai pažymi, kad pareiškėjai aptariamu laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcininkai, kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo mokestį išskaičiuojančius asmenis ir galėjo daryti įtaką jų priimamiems sprendimams, kas lėmė, jog ginčo pajamos pareiškėjams buvo išmokėtos palūkanų forma, taigi veikė ne mokestį išskaičiuojančių asmenų, o išimtinai savo interesais. Šios aplinkybės leido pripažinti, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo esant išskirtinį atvejį MAĮ 69 straipsnio taikymo prasme ir pagrįstai už ginčo mokestinių prievolių įvykdymą atsakingais pripažino pareiškėjus.
32. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, siekiant pagrįsti pareiškėjams papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. atsakovas įvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą, pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį bei pareiškėjų gautas pinigines lėšas pripažino jų kitomis apmokestinamosiomis pajamomis.
33. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjų argumentai dėl lygybės principo ir procedūrinių pažeidimų. Mano, kad nagrinėjamu atveju MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos GPM apskaičiuotas pritaikius turinio viršenybės prieš formą principą, teisėtumas ir pagrįstumas. Mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjai gavo kitų pajamų, kurias, vadovaudamiesi GPM įstatymu, privalėjo deklaruoti 2010–2013 m. metinėse pajamų deklaracijose ir apskaičiuoti bei sumokėti GPM.
35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Iš apeliacinio skundo seka, kad, apeliantų manymu, nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (sąlygų) ginčo mokestines prievoles apskaičiuoti pagal šioje nuostatoje įtvirtintas taisykles. Apeliantų nuomone, ginčo sandorių vienintelis tikslas nebuvo gauti mokestinę naudą.
37. Dėl paminėtų apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 10 straipsnyje yra įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas mokesčių teisiniuose santykiuose, t. y. įstatymų leidėjo numatyta, kad viršenybė teikiama mokesčių teisinių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Tai yra universalus principas, taikomas visuose mokesčių teisiniuose santykiuose ir visose mokesčių administravimo stadijose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-958-575/2019).
38. MAĮ 69 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą ir yra skirtas detaliau atskleisti turinio viršenybės prieš formą mokesčių teisiniuose santykiuose principo turinį.
39. Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą; šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Teismas vertina, kad MAI 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, be kita ko, yra skirtos dirbtiniams, savo forma turinio ir tikslų neatitinkantiems sandoriams ir jų grandinėms, kurių tikslas yra mokestinė nauda. Tokiais sandoriais nepasiekiami jiems būdingi teisiniai, ekonominiai, verslo tikslai, kurie paprastai turėtų būti pasiekiami sudarant tokio pobūdžio sandorius, jie nepagrindžiami ekonomine logika, racionalia verslo rizika ir pan.
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (žr., pvz., 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016 ir kt.). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia (be kita ko) paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., pvz., 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).
41. Taigi MAĮ 69 straipsnio taikymą lemia konkrečios faktinės aplinkybės, kurios ir suponuoja nurodytą teisinį kvalifikavimą. Dėl to mokesčių administratorius, taikydamas minimą teisinį reguliavimą, turi surinkti atitinkamus bei pakankamus įrodymus, kurių pagrindu galėtų padaryti išvadą, kad mokesčių mokėtojo viešai deklaruojamų sandorių ir ūkinių operacijų grandinių atlikimo forma neatitinka realaus turinio, o jų tikslas – gauti mokestinę naudą.
42. Sprendžiant dėl šio ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį aspektu, primintina ir tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija patikrino visus byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, išsamiai argumentų nekartoja.
Dėl 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. lapkričio 2 d. paskolų sutarčių ir su jomis susijusių 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gegužės 4 d. ir 2009 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandorių.
43. Byloje įrodyta, kad pagal GPM įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir 32 dalies nuostatas pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) yra susiję ir asocijuoti asmenys. Šios aplinkybės apeliantai neginčija. Pagal įstatymą jiems draudžiama sudaryti tarpusavio sandorius arba ūkines operacijas kitokiomis sąlygomis negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos (GPM įstatymo 15 straipsnio 2 dalis aiškinama kartu su 2 straipsnio 32 punktu). Pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) valdybos posėdžiuose, kuriuose spręsta dėl akcijų pirkimo, paskolų ėmimo, dalyvavo (duomenys neskelbtini) valdybos narė J. B. (II t., b. l. 1407, 1408, 1414, 1478, 1484, 1490). Taigi pareiškėjams buvo gerai žinomos ir (duomenys neskelbtini) finansinės galimybės, ir sandorių aplinkybės.
44. 2008 m. gruodžio 23 d. paskolos sutarties (B) dalyje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) „Ūkinės komercinės veiklos vykdymui yra reikalingos piniginės lėšos“, 2009 m. liepos 1 d. paskolos sutarties 3.3 punkte ir 2009 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad paskola suteikta apyvartinėms lėšoms (II t., b. l. 1383, 1398, 1415), tačiau iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių matyti, jog realaus pinigų perdavimo nebuvo. Byloje įrodyta kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt piniginių lėšų pagal 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. lapkričio 2 d. paskolų sutartis faktiškai negavo. Dar daugiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokių lėšų paskolinti sutarčių pasirašymo metu sutartis pasirašę asmenys ir neketino, o (duomenys neskelbtini) tų lėšų ir nesiekė gauti, taigi paskolos sutartimis nebuvo siekiama joms būdingų teisinių, ekonominių, verslo tikslų, teisinė sutarčių forma neturi jokio realaus ekonominio turinio.
45. Byloje taip pat įrodyta, kad (duomenys neskelbtini), sudarydamas 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. gegužės 4 d. ir 2009 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sandorius su pareiškėjais, kurių pagrindu prisiėmė didelius finansinius įsipareigojimus, neturėjo galimybių atsiskaityti už įsigyjamas akcijas sutartyse nurodytu atsiskaitymo laikotarpiu. Taip pat byloje įrodyta, kad pareiškėjai žinojo, jog (duomenys neskelbtini) finansinių galimybių atsiskaityti už akcijas neturėjo ir jokių pinigų taip, kaip sutarta, mokėti neketina.
46. Pažymėtina, kad tą pačią dieną (2008 m. gruodžio 23 d.) buvo priimti (duomenys neskelbtini) sprendimai dėl (duomenys neskelbtini) pirkimo ir paskolos ėmimo (II t., b. l. 1414). Iš to seka, kad jau iki akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo buvo aišku, kad sutarties neketinama vykdyti joje sutartomis sąlygomis, t. y. neketinama mokėti už akcijas pinigais sutartyje numatytu laiku. Tokia pat išvada seka įvertinus ir kitus akcijų pirkimo–pardavimo sandorių dokumentus.
47. Apeliantai teigia, kad ginčo sandorių vienintelis tikslas nebuvo gauti mokestinę naudą. Šiuos paaiškinimus teismas atmeta. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjai įrodinėja (duomenys neskelbtini) atskirų sandorių ekonominį pagrįstumą, teisėtumą nesiejant jų su kitais. Teismas tokį apeliantų požiūrį atmeta – t. y. kai sudaroma eilė sandorių, juos sieja vieninga valia, tikslas, atskirų sandorių tikslai, turinys, pasekmės mokestiniuose teisiniuose santykiuose turi būti vertinami kaip vieninga visuma, ką tiesiogiai leidžia MAĮ 69 straipsnio 1 dalis.
48. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad paminėtos paskolų ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos vienu metu, akcijų pirkimo–pardavimo sandoriai be paskolos sandorių ir atvirkščiai negalėjo egzistuoti, jų sudarymą lėmė ne ekonominiai ar verslo poreikiai, jų tikslas buvo sudaryti sąlygas kontroliuojančiam asmeniui išmokėti GPM neapmokestinamas pajamas. Byloje įrodyta, kad sandorių grupė sudaryta turint tikslą gauti mokestinę naudą. Pareiškėjai ir jų kontroliuojamas (duomenys neskelbtini) teisinių fikcijų pagalba sukūrė mokesčių vengimo modelį, kurį realizavus (duomenys neskelbtini) už realiai negautą ilgalaikę paskolą išmokėjo realią palūkanų sumą, kuri, pasinaudojant Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriama leidžiamiems atskaitymams, o pareiškėjų gautos palūkanos už paskolas pagal GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatas priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Taigi, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad pagal formaliai sudarytas 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. lapkričio 2 d. paskolų sutartis pareiškėjams buvo išmokėtos ne palūkanos, o kitos pajamos, nuo kurių turi būti apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas GPM.
Dėl iš (duomenys neskelbtini) gautų palūkanų ir 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutarties.
49. Byloje įrodyta, kad pagal GPM įstatymo 2 straipsnio 19 dalies ir 32 dalies nuostatas pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) yra susiję ir asocijuoti asmenys. Šios aplinkybės apeliantai neginčija. Kaip jau nurodyta šios nutarties 43 punkte, pagal įstatymą jiems draudžiama sudaryti tarpusavio sandorius arba ūkines operacijas kitokiomis sąlygomis negu tuo atveju, jeigu kiekvienas šių asmenų siektų sau maksimalios ekonominės naudos.
50. Byloje įrodyta, kad pareiškėjai pardavė nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir pastatus (pramogų centrą) (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) Lt. (duomenys neskelbtini) valdybos posėdžio metu dėl pareiškėjai J. B. ir pareiškėjui V. U. priklausančio žemės sklypo su pastatais pirkimo „už“ balsavo ir J. B., kuri buvo (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkė (II t., b. l. 882).
51. (duomenys neskelbtini) 2010 m. vasario 25 d. nutarė pasiskolinti (duomenys neskelbtini) Lt iš pareiškėjų J. B. ir V. U. Posėdyje taip pat dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) valdybos pirmininkė J. B. (II t., b. l. 910).
52. Taigi, formaliai vertinant, pareiškėjai, pardavę nekilnojamąjį turtą, gautas pinigines lėšas iškart paskolino tai pačiai (duomenys neskelbtini), t. y. tie patys pinigai grįžo į (duomenys neskelbtini) sąskaitą, tik buvo apskaitytas įsiskolinimas fiziniams asmenims ir skaičiuojamos bei mokamos palūkanos.
53. Atsakovas pateikė įrodymus, kurių apeliantai nenuginčijo, kad (duomenys neskelbtini), išlaikydama turtą, 2010–2013 m. patyrė (duomenys neskelbtini) Lt pastato ištaikymo sąnaudų, pareiškėjams 2010–2013 m. (duomenys neskelbtini) priskaičiavo ir išmokėjo (duomenys neskelbtini) Lt palūkanų, šių išlaidų nepadengė (duomenys neskelbtini) 2010–2013 metais gautos (duomenys neskelbtini) Lt nuomos pajamos (I t., b. l. 52). Iš (duomenys neskelbtini) vadovo paaiškinimų seka, kad (duomenys neskelbtini) vadovas R. Š. neturėjo verslo logika pagrįstos vizijos dėl įsigyto turto panaudojimo (II t., b. l. 1506). Tai, kad patyręs rinkos dalyvis per ilgą laikotarpį įgytą turtą panaudojo taip, kad gautos nuomos pajamos padengė tik nedidelę dalį turto išlaikymo išlaidų, įrodo, kad buvo įsigytas nuostolingas turtas. Teismas vertina, kad šios aplinkybės (jog įsigyjamas nuostolingas turtas) (duomenys neskelbtini), kaip kvalifikuotam rinkos dalyviui, buvo žinomos iš pat pradžių. Iš šių aplinkybių seka ir tai, kad sudarant akivaizdžiai (duomenys neskelbtini) nenaudingą, bet jos savininkams naudingą sandorį, nebuvo siekiama tokioms investicijoms paprastai būdingų ekonominių, verslo tikslų, t. y. sandoris sudarytas ne (duomenys neskelbtini) interesais.
54. Be to, 2010 m. sausio 25 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas atsiskaitymo terminas buvo iki 2010 m. gruodžio 31 d. (II t., b. l. 885), tačiau sprendimą imti paskolą (duomenys neskelbtini) valdybos nariai priėmė 2010 m. vasario 25 d., paskola buvo suteikta pagal 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutartį, todėl akivaizdu, kad (duomenys neskelbtini) buvo ekonomiškai nenaudinga 2010 m. vasario 25 d. spręsti klausimą dėl paskolos ėmimo, paskolą imti kovo mėnesį ir mokėti palūkanas iki metų pabaigos, kai dar nebuvo suėjęs terminas atsiskaityti už nekilnojamąjį turtą. Be to, (duomenys neskelbtini) gautą paskolą, kurios tikslas – apyvartinių lėšų gavimas, pradėjo naudoti tik po 4 mėnesių (po 4 mėnesių buvo panaudota 1/3 paskolos dalis), per 4 mėnesius (duomenys neskelbtini) patyrė (duomenys neskelbtini) Lt sąnaudų dėl priskaičiuotų palūkanų už paskolą, kuri nebuvo naudojama.
55. Be to, byloje įrodyta, kad 2010 metais įsigytas nekilnojamasis turtas buvo apskaitytas kaip ilgalaikis turtas ir kasmet apskaičiuojamas nusidėvėjimas, tokiu būdu (duomenys neskelbtini) padidino leidžiamų atskaitymų sumą dėl išmokėtų palūkanų, t. y. gavo mokestinę, o ne ekonominę naudą.
56. Taigi, asocijuoti asmenys sudarė (duomenys neskelbtini) ekonomiškai nenaudingus sandorius, pareiškėjai gautas iš (duomenys neskelbtini) pinigines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą (iš (duomenys neskelbtini) lėšos gautos 2010 m. kovo 3–5 d.) iš karto pagal 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutartį paskolino tai pačiai (duomenys neskelbtini) (2010 m. kovo 4–5 d.), ko pasėkoje jiems palūkanų forma buvo išmokėta (duomenys neskelbtini) Lt pajamų. Įvertinus visumą sandorių, matyti, kad 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutarties su palūkanomis sudarymą ir pajamų palūkanų forma gavimą lėmė ne ekonominiai (komerciniai, verslo) poreikiai, o mokestinės naudos (mokestinio pranašumo) siekis, t. y. siekis išvengti susijusiems asmenims – pareiškėjams išmokėtų kitų pajamų apmokestinimo GPM. (duomenys neskelbtini), išlaikydama įsigytą nekilnojamąjį turtą 2010–2013 m., patyrė sąnaudas, gautos nuomos pajamos nepadengė pastato išlaikymo bei paskolos palūkanų pareiškėjams išlaidų, tokiu būdu (duomenys neskelbtini) padidino leidžiamų atskaitymų sumą dėl išmokėtų palūkanų, t. y. gavo mokestinę, o ne ekonominę naudą. Sandorių grandine nebuvo siekiama tokioms investicijoms paprastai būdingų ekonominių, verslo tikslų, jie nepagrindžiami ekonomine logika.
57. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagristai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atkūrė iškreiptas ir slepiamas aplinkybes, su kuriomis GPM įstatymas sieja gyventojų apmokestinimą ir konstatavo, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš (duomenys neskelbtini) gavo (duomenys neskelbtini) Lt ne palūkanų pajamas, o kitas pajamas, kurios, skirtingai nei palūkanos (kurioms ginčo periodu buvo taikoma GPM įstatymo 17 straipsnio nustatyta lengvata), apmokestinamos GPM.
58. Apeliantai nurodo, kad jie elgėsi taip, kaip įstatymų leidėjas skatino, t. y. įstatymų leidėjas skatino akcininkus (fizinius asmenis) į verslą investuoti paskolų forma, ką jie ir darė. Paskola buvo panaudota pelningai perskolinant lėšas. Teismas šiuos paaiškinimus atmeta. Mokesčių administratoriui apskaičiuojant mokesčius ir neatsižvelgus į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką pagal žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartį ir su ja susijusią 2010 m. kovo 1 d. sutartį, apeliantų tariamai suteikta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Lt paskola yra (duomenys neskelbtini) apyvartinės lėšos, o ne akcininkų investicija, o jų panaudojimas perskolinant kitai įmonei yra įprastine verslo logika pagrįsta veikla, niekuo nepagrindžianti pastatų pirkimo–pardavimo sutarties ir su ja susijusios 2010 m. kovo 1 d. paskolos sutarties.
59. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad paminėta nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sutartis ir paskolos sutartis buvo sudaromos vienu metu, nekilnojamo turto pirkimo–pardavimo sandoris be paskolos sandorio ir atvirkščiai negalėjo egzistuoti, jų sudarymą lėmė ne ekonominiai ar verslo poreikiai, jų tikslas buvo sudaryti sąlygas kontroliuojančiam asmeniui išmokėti GPM neapmokestinamas pajamas. Byloje įrodyta, kad sandorių grupės vienintelis tikslas buvo gauti mokestinę naudą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.
60. Apeliantai teigia, kad mokesčių administratorius negali neatsižvelgti į realiai įvykusius, teisines ir ekonomines pasekmes sukėlusius sandorius ir jų pasekmes, kaip dukterinės įmonės valdomų akcijų paketų koncentraciją, nuosavybes teisės į nekilnojamąjį turtą perėjimą (duomenys neskelbtini); kad tiek (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini) įgijo teisę disponuoti ir disponavo turtu kaip savininkai; ir kt. Teismas šiuos paaiškinimus atmeta. Mokesčių administratoriui teisę ignoruoti civilines teisines sandorių pasekmes tiesiogiai suteikia MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, ją išaiškinanti teismo praktika, pagal kurią mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu; net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos, tokiais atvejais CK normos netaikytinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003); sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-587/2005); mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.).
61. Pažymėtina, kad asocijuotiems asmenims kuriant mokesčių vengimo schemas fiktyvių (mokesčių teisinių santykių prasme) sandorių pagalba, jie numato arba turi numatyti, kad ateityje teks likviduoti tokių sandorių teisines pasekmes, be kita ko, tinkamai sutvarkyti buhalterinės apskaitos įrašus. Bet tai yra nesąžiningų mokesčių mokėtojų, o ne mokesčių administratoriaus pareigos.
62. Apeliantai nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė įmonei. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.). Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčių administratoriaus teiginiai yra motyvuoti, pagrįsti įstatymais ir įrodymais. Taigi, mokesčių administratorius pareigas, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnyje, įvykdė. Kaip nurodyta aukščiau, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo aktu, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Tai šioje byloje nėra padaryta. Mokesčių administratorius tinkamai taikydamas įstatymą jokių įrodinėjimo prievolių pareiškėjams neperkėlė, nes tiesiogiai įstatymų leidėjo priimtais teisės aktais nustatyta, kad dalis įrodinėjimo pareigos tenka ir mokesčių mokėtojui. Apeliantų nurodytos aplinkybės teismo nevertinamos kaip pažeidžiančios aukščiau nurodytas taisykles.
63. Apeliantų teiginiai apie mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimą grindžiami lyginant nevienodus ūkio subjektus, nesama duomenų, kad jų atžvilgiu egzistuoja vienodi įrodymai, todėl paminėti apeliantų teiginiai teismo vertinami kaip neįrodyti ir atmetami.
64. Teismo išvados dėl mokestį išskaičiuojančio asmens yra pagrįstos teismo praktika. Taikant Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius (2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).
65. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) akcininkai, kartu su kitais asocijuotais asmenimis kontroliavo mokestį išskaičiuojančius asmenis ir galėjo daryti įtaką jų priimamiems sprendimams, (kaip matyti iš nustatytų aplinkybių – ją ir darė), kas lėmė, jog ginčo pajamos pareiškėjams buvo išmokėtos palūkanų forma, taigi jie veikė ne mokestį išskaičiuojančių asmenų, o išimtinai savo interesais. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo esant išskirtinį atvejį ir pagrįstai už ginčo mokestinių prievolių įvykdymą atsakingais pripažino pareiškėjus.
66. MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog Centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas Centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Iš byloje esančių įrodymų seka (I t., b. l. 28, 61, 97, 127), kad pareiškėjų skundų nagrinėjimas dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą dėl mokesčio dydžio MAĮ 71 straipsnio 1 dalies tvarka buvo stabdomas, bet MAĮ 154 straipsnio 3 dalyje nustatyti skundų nagrinėjimo terminai nebuvo pažeisti. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad atsakovas pratęsė jau pasibaigusius terminus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad padarytas esminis procesinis pažeidimas – byloje nėra duomenų, kad apeliantų nurodyta aplinkybė, jog 30 dienų skundo nagrinėjimo terminai buvo pratęsti jiems pasibaigus, turėjo kokią nors reikšmę objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius, nes to nenumato įstatymas.
67. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų J. B. ir V. U. (V. U.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė