Baudžiamoji byla Nr. 2K-666/2007
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.28.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei A. Japertienei,
gynėjui V. Paliukui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir T. G. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas A. S. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms;
T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas T. G. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuosprendžiu iš A. S. ir T. G. solidariai priteista 3000 Lt Z. B..
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. S. ir T. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. S. ir T. G. nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad savavaldžiavo panaudodami fizinę prievartą ir taip padarė L. B. asmens bei laisvės neliečiamumo teisėms didelės žalos. Teismai nustatė, kad 2005 m. rugpjūčio 29 d., (duomenys neskelbtini), A. S. apkaltino L. B. tariama vagyste, liepė jam sėstis į automobilį, ketindamas vežti į policiją, L. B. nepaklusus kartu su T. G. jį pargriovė ant žemės, po to T. G. laužė L. B. ranką, o A. S. pastarąjį smaugė bei sudavė jam kumščiu į pilvą ir akį.
Kasaciniais skundais nuteistieji A. S. ir T. G. prašo panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriai įvykio metu turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog L. B. dalyvavo vagystėje iš A. S. šeimos namo, ir kad sulaikydami L. B., kuris aktyviai bandė išvengti sulaikymo, kaip nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kasatoriai nesuvokė, kad klydo. Todėl jie nesutinka su teismų išvada, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo jiems taikyti BK 29 straipsnio nuostatų. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad jie nepadarė L. B. jokios žalos, o teismų teiginys dėl L. B. padaryto kūno sužalojimo nepagrįstas įrodymais. Kasatoriai nurodo, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Rašytiniai įrodymai, liudytojų D. M., V. F. parodymai parodo, kad L. B. sulaikymo metu nebuvo sužalotas, o L. B. ir liudytojo J. Z. parodymai tarpusavyje prieštarauja. Neteisingai interpretavęs liudytojos V. K. parodymus teismas padarė klaidingą išvadą, kad įvykio metu kasatoriai žinojo, jog L. B. nedalyvavo minėtoje vagystėje. Neatkreipta dėmesio ir į tai, kad praėjus trims dienoms po šios vagystės dar buvo tikrinama versija apie L. B. dalyvavimą vagystėje. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyta, kokią tikrą ar tariamą teisę kasatoriai vykdė nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl A. S. ir T. G. nesutinka su tuo, kad jie yra kalti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Kasatoriai taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino reikšmingų bylos duomenų, todėl padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies 3 punkto pažeidimus, ir kad nepagrįstos įrodymais yra ir šio teismo išvados dėl civilinio ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepašalinęs esančių prieštaravimų, pakartojęs neteisingas apkaltinamojo nuosprendžio išvadas ir nurodydamas prieštaringus motyvus dėl L. B. padarytos žalos, kasatorių nuomone, pažeidė ne tik BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatas, bet ir 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes nutartyje nenurodė įtikinančių motyvų, kodėl jų skundai atmetami. Be to, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, patikslino apkaltinamąjį nuosprendį dėl L. B., J. Z. parodymų, smurto naudojimo, civilinio ieškinio aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme.
Kasaciniai skundai atmestini.
Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Todėl šioje byloje kasacinės instancijos teismas pasisako tik dėl kasatorių motyvų, susijusių su BPK 369 straipsnyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl A. S. ir T. G. nuteisimo
Iš teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų, tarp jų – nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, kitų duomenų, matyti, kad įvykio metu, t. y. 2005 m. rugpjūčio 29 d., A. S. apkaltinus L. B. vagyste iš namo, jam buvo liepta sėstis į automobilį važiuoti į policiją, o L. B. nepaklusus, A. S. kartu su T. G. jį pargriovė ant žemės, po to T. G. laužė L. B. ranką, o A. S. pastarąjį smaugė bei sudavė jam kumščiu į pilvą ir į akį. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, L. B. buvo pristatytas į policiją ir, paaiškėjus, kad sulaikytas ne tas asmuo, paleistas. Šias aplinkybes nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas ir jomis abejoti kolegija neturi pagrindo.
Kasatoriai teigia, kad jie įvykio metu turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog L. B. dalyvavo vagystėje iš minėto namo, ir kad sulaikydami L. B., kuris aktyviai bandė išvengti sulaikymo, kaip nusikalstamą veiką padariusį asmenį, kasatoriai nesuvokė, kad klydo, todėl jiems turi būti taikytinos BK 29 straipsnio nuostatos. Tokie teiginiai atmestini, nes juos paneigia teismų sprendimuose aptarti įrodymai.
BK 29 straipsnyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Sulaikantysis turi būti įsitikinęs, kad asmuo, kurį sulaiko, yra padaręs nusikalstamą veiką. Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, liudija tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikalstamą veiką arba tuoj po jos padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs tokios veikos pėdsakai, teisėsaugos institucijos paskelbia įtariamojo paiešką. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Tuo tarpu iš liudytojos V. K. parodymų, kurie atitinka kitus įrodymus, matyti, kad prieš 2005 m. rugpjūčio 29 d. įvykį S. žinojo, kad L. B. dėl minėtos vagystės turi alibi. Nukentėjusysis šio įvykio metu neigė dalyvavęs vagystėje, tačiau A. S. vis tiek jį vertė sėstis į automobilį, o jam nepaklusus A. S. ir T. G. prieš jį panaudojo fizinę prievartą. Todėl nuteistųjų teiginiai, kad jų veika prieš L. B. turėtų būti vertinama kaip asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, nėra pagrįsti.
L. B. apkaltinamus tariama vagyste, A. S. ir T. G. neteisėtai panaudojo prieš jį fizinę prievartą. Fizinės prievartos panaudojimo faktą patvirtina teismo ištirtų įrodymų visuma. Todėl laikytina, kad nuteistieji, vykdydami tariamą teisę, elgėsi savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos. Kaip buvo vykdoma tariama teisė, nurodyta ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje; su šiomis nutarties išvadomis kolegija sutinka ir jų nekartoja. Kasatorių teiginiai, kad nėra įrodymų, jog L. B. buvo padaryti kūno sužalojimai, atmestini, nes fizinė prievarta gali pasireikši ir fizinio skausmo sukėlimu, neteisėtu asmens laisvės atėmimu, asmens sumušimu. Atsižvelgę į tai, kad nepilnametis L. B. buvo neteisėtai kasatorių sulaikytas, sumuštas, jam buvo atimta laisvė, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad neteisėtais kasatorių veiksmais L. B. buvo padaryta didelė žala.
Tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiajam savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsako pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir buvo kvalifikuota A. S. bei T. G. veika. Motyvų, susijusių su jiems paskirta bausme, kasatoriai nenurodo. Dauguma kasacinių skundų teiginių dėl bylos aplinkybių, įrodymų yra susiję su bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu ir nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi.
Dėl kitų kasacinių skundų motyvų
Kasatorių teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies 3 punkto pažeidimų yra susiję su, kasatorių nuomone, netinkamu šios bylos aplinkybių ir įrodymų ištyrimu. Šie teiginiai nėra pagrįsti. Teismai šioje byloje savo išvadas dėl bylos aplinkybių grindė įrodymų visuma, kasatorių nurodomos aplinkybės taip pat buvo vertintos. Kasatorių argumentai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Skundžiamų teismų sprendimų išvados dėl bylos aplinkybių, nuteistųjų veikos bei civilinio ieškinio yra pagrįstos įrodymais, įvertintais pagal minėtus BPK reikalavimus. Teismų išvados dėl iš kasatorių priteistinos nusikalstama veika padarytos žalos neprieštarauja BPK normoms, susijusioms su civilinio ieškinio išsprendimu.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl byloje paduotų apeliacinių skundų, taip pat nurodyti ir motyvai, paaiškinantys, kodėl šie skundai atmetami. Kolegija, tikrindama ir aptardama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje esančių įrodymų, L. B. padarytos žalos, smurto panaudojimo, civilinio ieškinio, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų ir to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuotai atsakęs į esminius byloje paduotų apeliacinių skundų argumentus, šiuos skundus išnagrinėjo tinkamai.
Kiti kasacinių skundų motyvai nėra susiję su BPK 369 straipsnyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. S. ir T. G. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Olegas Fedosiukas
Albinas Sirvydis