Civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008

                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.3; 27.3.1.1;

                                                                                                                         30.2; 30.3; 43.2 (S)   

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. kovo 14 d.

Vilnius

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Janinos Januškienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant: ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atstovei prokurorei Rasai Tunkevičienei, atsakovo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos atstovui advokatui Viačeslav Blaščiuk, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Astai Misiūnaitei–Bashir,

   

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl Vilniaus miesto tarybos sprendimų, Vilniaus miesto valdybos potvarkio ir pastatų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, pastatų grąžinimo ir vieno milijono litų už parduotą pastatą priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Vilniaus arkivyskupijos kurija, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje – UAB „Cosmos Interiors“.

 

            Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Generalinis prokuroras 2006 m. sausio 19 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga (toliau – LKMS) 1991 m. balandžio 9 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto tarybai perduoti jai buvusio Augustijonų vienuolyno pastatus gimnazijai–licėjui įkurti, taip pat kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją (toliau – Kurija), prašydama pritarti, kad buvęs Augustijonų vienuolyno pastatų kompleksas po restauracijos būtų skirtas gimnazijai įsteigti. Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius 1991 m. balandžio 10 d. pritarė katalikiškos gimnazijos steigimui. Vilniaus miesto taryba 1991 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 99 pritarė LKMS prašymui perduoti jai Augustijonų vienuolyno ansamblį katalikiškai gimnazijai steigti ir įpareigojo miesto valdybą parengti šio ansamblio perdavimo ir restauravimo bei regeneravimo programą. Vilniaus miesto valdyba 1991 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr.1781V pritarė Augustijonų vienuolyno perdavimo LKMS programai, ir ši buvo patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 164. Nurodytais aktais Vilniaus miesto taryba perdavė LKMS buvusio Augustijonų vienuolyno ansamblio pastatus Vilniuje, Savičiaus g.17/Bokšto g. 15 (buvusį įtrauktą į Prekybos ministerijos Respublikinio remonto–montavimo kombinato balansą), Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2 (buvusį įtrauktą į Vilniaus miesto savivaldybės balansą), Augustijonų g. 4 ir Savičiaus g. 15 (buvusį įtrauktą į Lietkoopsąjungos balansą). Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisę priimti sprendimą tik dėl vieno pastato – Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, kuris buvo įtrauktas į savivaldybės balansą. Be to, buvusio vienuolyno pastatai buvo viešosios nuosavybės objektai, kurie galėjo būti perleisti privatiems asmenims nuosavybėn ar valdyti tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Ieškovas taip pat nurodė, kad pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (toliau – 1990 m. Įstatymas) nuostatas nacionalizuotus vienuolynus ir kitus kulto pastatus buvo galima grąžinti tik religiniams centrams ar bendruomenėms. Vilniaus arkivyskupija 1990 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą dėl nacionalizuotų pastatų grąžinimo, taigi švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniuje, Savičiaus g. 15, negalėjo būti neatlygintinai perduota visuomeninei organizacijai LKMS, kol neišspręstas Vilniaus arkivyskupijos prašymas atkurti nuosavybės teises į šią bažnyčią ir kitus buvusio vienuolyno pastatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000; 2002 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1110/2002). Ieškovo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 99 ir 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 164 bei 1991 m. spalio 1 d., 1992 m. spalio 13 d. ir 1994 m. sausio 21 d. pastatų perdavimo–priėmimo aktai priimti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.80 straipsnis).

Ieškovas taip pat nurodė, kad Registrų centras, remdamasis nurodytais savivaldybės sprendimais ir ginčo pastatų perdavimo–priėmimo aktais, 1994 m. spalio 13 d. ir 1998 m. spalio 23 d. įregistravo LKMS nuosavybės teises į ginčo pastatus neteisėtai, nes nurodytų duomenų aiškiai nepakako teisinei registracijai LKMS vardu atlikti – pateiktuose dokumentuose nenurodyta apie nuosavybės teisės į ginčo pastatus perėjimą LKMS (Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 8, 9, 11 punktai). Ieškovo teigimu, tai, kad savivaldybės sprendimais nebuvo ketinama perduoti pastatų LKMS nuosavybėn, patvirtina Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. bei 1991 m. lapkričio 20 d. posėdžių protokolai, iš kurių matyti, jog pastatai perduoti LKMS gimnazijai steigti bei siekiant restauruoti buvusio vienuolyno pastatų ansamblį, bet ne šios nuosavybėn.

Ieškovas nurodė, kad, pripažinus negaliojančiais Vilniaus miesto tarybos sprendimus ir ginčo pastatų teisinę registraciją LKMS nuosavybės teise, turi būti taikoma restitucija, t. y. valstybės turtas turi būti grąžintas valstybei (CK 1.80 straipsnis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnis). Ieškovas taip pat nurodė, kad LKMS pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, 2002 m. birželio 25 d. pardavė už 1 mln. Lt UAB „Cosmos Interiors“, taigi šio ginčo pastato nuosavybės teisė perėjo sąžiningam įgijėjui. Dėl to, kad nėra galimybės išreikalauti nurodytą pastatą natūra, LKMS turėtų grąžinti valstybei 1 mln. Lt (CK 6.146 straipsnis, 6,147 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovo teigimu, LKMS yra nesąžininga, nes žinojo apie Kurijos ketinimus susigrąžinti nacionalizuotus ginčo pastatus, taip pat iš Vilniaus miesto tarybos posėdžių – kad ginčo pastatai LKMS perduodami ne nuosavybėn, todėl turi atlyginti didžiausią parduoto pastato vertę.

Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais: 1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 99 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 164 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai ir jo regeneravimo programų“; 2) Vilniaus miesto valdybos 1991 m. spalio 17 d. potvarkį Nr. 1781V „Dėl Augustijonų vienuolyno perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai programos“; 3) 1991 m. spalio mėn. aktą, kuriuo Lietkoopsąjungos Paruošų gamybinis susivienijimas perdavė bažnyčią Vilniuje, Savičiaus g. 15; 1992 m. spalio 13 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo Lietkoopsąjungos Vilniaus paruošų realizacijos bazė perdavė LKMS pastatą Vilniuje, Augustijonų g. 4; 1994 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyrius perdavė LKMS pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/2; 4) Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1994 m. spalio 13 d. išvadas dėl pastatų Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15 ir Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, teisinės registracijos bei Registrų centro 1998 m. spalio 23 d. pažymėjimą NTR 310225 apie teisių į bažnyčią Vilniuje, Savičiaus g. 15, įregistravimą; 5) pastato – bažnyčios Vilniuje, Savičiaus g. 15 (registro Nr. 10/204803; unikalus Nr. 1094-0512-4012); pastato Vilniuje, Augustijonų g. 4 (registro Nr. 10/97568; unikalus Nr. 1094-0022-0013); pastato Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15 (registro Nr. 10/204804, unikalus Nr. 1094-0347-7016) teisinę registraciją LKMS vardu; 6) įpareigoti LKMS grąžinti valstybei pastatus Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, bažnyčią Vilniuje, Savičiaus g. 15; 7) priteisti iš LKMS 1 mln. Lt už parduotą valstybės turtą – pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, į valstybės biudžetą. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 99 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 164 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai ir jo regeneravimo programų“; Vilniaus miesto valdybos 1991 m. spalio 17 d. potvarkį Nr. 1781V „Dėl Augustijonų vienuolyno perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai programos“; 1991 m. spalio mėn. pagrindinių priemonių perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo LKMS perduotas pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15; 1992 m. spalio 13 d. perdavimo–priėmimo aktus, kuriais LKMS perduoti pastatai Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 15; 1994 m. sausio 21 d. perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo LKMS perduotas pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų 2; pastato–bažnyčios Vilniuje, Savičiaus g. 15 (registro Nr. 10/204803; unikalus Nr. 1094-0512-4012), taip pat pastatų Vilniuje, Augustijonų g. 4 (registro Nr. 10/97568; unikalus Nr. 1094-0022-0013), Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Vilniuje (registro Nr. 10/204804, unikalus Nr. 1094-0347-7016) nuosavybės teisės registraciją LKMS vardu Nekilnojamojo turto registre; grąžino valstybei pastatus Vilniuje, Savičiaus g. 15, Augustijonų g. 4 ir Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15; priteisė iš LKMS Vilniaus miesto savivaldybei 1 mln. Lt už parduotą savivaldybės turtą – pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 15, yra buvusi bažnyčia, iki jo perdavimo LKMS buvo įtrauktas į Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos (Lietkoopsąjungos) balansą; pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 15, iki nacionalizacijos priklausė nuosavybės teise St. Batoro universitetui; pastatas Vilniuje, Augustijonų g. 4, iki jo perdavimo LKMS buvo įtrauktas į Vilniaus paruošų realizacijos bazės balansą; 1928 m. sausio 27 d. duomenimis, šis pastatas priklausė valstybės iždui, o nuo 1921 m. kovo 6 d. juo naudojosi Karaliaus Stepono Batoro universitetas; pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, iki  jo perdavimo LKMS buvo įtrauktas į Paruošų gamybinio susivienijimo balansą; 1939 m. birželio 19 d. duomenimis, šis pastatas priklausė nuosavybės teise St. Batoro universitetui; pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, po jo nacionalizacijos 1940 m. buvo įtrauktas į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. ir 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimų, kuriais nuspręsta pritarti LKMS prašymui perduoti jai buvusį Augustijonų vienuolyno ansamblį katalikiškai gimnazijai steigti, priėmimo metu tik vienintelis pastatas – Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g.  2 – buvo įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės balansą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 245 „Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo nustatyta valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto perdavimo tvarka, ir šio nutarimo 3 punkto  2 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas laikomas perduotu savivaldybių nuosavybėn nuo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodytos perdavimo datos. Tačiau tokio nutarimo nebuvo priimta iki 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priėmimo. Nurodyto įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybės teisės į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinės registracijos. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 14 d. priėmė įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ (toliau – 1990 m. Įstatymas) ir įpareigojo rajonų bei miestų Liaudies deputatų tarybas sesijose apsvarstyti nacionalizuotų maldos namų ir kitų pastatų grąžinimą religinėms bendruomenėms (2 punktas). 1990 m. birželio 12 d. Katalikų Bažnyčios padėties restitucijos aktu Lietuvos Respublika įsipareigojo Bažnyčiai kompensuoti nuostolius, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, būdama įstatymo įpareigota svarstyti nuosavybės teisių grąžinimo klausimą, gavusi 1990 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus Arkivyskupo prašymą dėl bažnyčių ir kitų pastatų grąžinimo, neturėjo teisės svarstyti nė dėl vieno iš ginčo pastatų perdavimo LKMS, nes bet koks šių perdavimas apsunkintų 1990 m. Įstatymo įgyvendinimą. Kartu teismas nurodė, kad iš Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. posėdžio protokolo Nr. 19 ir pasisakymų posėdžio metu matyti, jog Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo LKMS tikslas buvo įsteigti gimnaziją–licėjų. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 99 tik pritarta LKMS prašymui perduoti jai naudotis buvusį Augustijonų vienuolyno ansamblį, t. y. katalikiškai gimnazijai steigti, tačiau apie nuosavybės teisių perleidimą LKMS nebuvo svarstoma. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, neturėdama įtrauktų į savo balansą pastatų Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Savičiaus g. 15, ir Augustijonų g. 4, neturėjo teisės spręsti dėl jų perdavimo LKMS nuosavybėn. Be to, Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 19, Vilniaus miesto valdybos 1991 m. spalio 17 d. potvarkis Nr. 1781V ir Vilniaus miesto tarybos 1991 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 164 pažeidė 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Teismo nuomone, ginčo pastatų perdavimo LKMS aktai taip pat prieštaravo teisingumo ministro 1990 m. liepos 17 d. įsakymu patvirtintiems LKMS įstatams, nes pagal šių redakciją, galiojusią iki 1993 m. balandžio 6 d., LKMS turtą galėjo sudaryti tik mokesčiai, aukos ir pelnas iš leidinių, taigi LKMS negalėjo priimti ir registruoti savo vardu jai perduodamo nekilnojamojo turto. Dėl to teismas nusprendė pripažinti negaliojančiais ginčijamus Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus, nurodytų sprendimų pagrindu pasirašytus pastatų perdavimo–priėmimo aktus. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinus Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, LMKS nuosavybės teisės į ginčo pastatus galėjo būti įregistruotos tik Vilniaus miesto tarybai aiškiai išreiškus valią perleisti šiuos pastatus LMKS būtent nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad jau nustatyta, jog įvardytuose administraciniuose aktuose nebuvo aiškiai išreikštos savivaldybės valios perduoti ginčo pastatus LKMS nuosavybėn, todėl šių aktų pagrindu atsakovo nuosavybės teisės negalėjo būti įregistruotos. Teismo nuomone, perdavimo–priėmimo aktai taip pat negalėjo būti pagrindas įregistruoti atsakovo nuosavybės teises, nes dalies ginčo pastatų įregistravimo atsakovo nuosavybe 1994 m. spalio 13 d. metu galiojusios Instrukcijos 8 punkte nenurodyta tokio dokumento, kaip patvirtinančio nuosavybės teises; taip pat nebuvo Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnyje įvirtintų teisinių pagrindų įregistruoti 1998 m. spalio 23 d. atsakovo vardu ir pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 15. Dėl to, kad Vilniaus miesto taryba neišreiškė valios perduoti LKMS ginčo pastatus būtent nuosavybės teise, teismas nusprendė pripažinti negaliojančia nurodytų pastatų teisinę registraciją LKMS vardu. Kartu teismas pažymėjo, kad šioje byloje teisiškai reikšmingas tik pastatų Savičiaus g. 15, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, teisinės registracijos pripažinimas negaliojančia, nes tik šiuos pastatus prokuroras prašo išreikalauti iš LKMS. Teismas nurodė, kad valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ išvadų ir Nekilnojamojo turto registro pažymėjimų pripažinimas negaliojančiais nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl šios ieškinio dalies netenkino. Teismas konstatavo, kad, pripažinus negaliojančiais ginčijamus sprendimus ir potvarkį bei panaikinus ginčo pastatų teisinę registraciją LKMS vardu, darytina išvada, jog ginčo pastatus LKMS įgijo be teisėto pagrindo (CK 6.237 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad pastatus Vilniuje, Savičiaus g. 15, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, LKMS įgijo valstybės sąskaita, nes šie Vilniaus miesto savivaldybei nebuvo perduoti, todėl grąžinami valstybei. Teismas taip pat nurodė, kad pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, buvusį įtrauktą į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, LKMS įgijo be teisinio pagrindo Vilniaus miesto savivaldybės sąskaita. 2002 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nurodytą pastatą atsakovas pardavė UAB „Cosmos Interiors“ už 1 mln. Lt. Teismas nusprendė, kad įvardyto pastato negalima išreikalauti iš jo pirkėjo UAB „Cosmos Interiors“, nes jo sąžiningumo prezumpcija nepaneigta ir nėra CK 4.96 straipsnyje nurodytų pagrindų restitucijai taikyti, todėl šiuo atveju restitucija turi būti taikoma pinigais. Kartu teismas pažymėjo, kad prokuroras prašo priteisti iš atsakovo tik 1 mln. Lt už nepagrįstai įgytą turtą, todėl tokia suma ir priteisiama, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei. Teismas pažymėjo, kad LKMS sąžiningumas neturi reikšmės, nes prokuroras prašo priteisti mažiausią galimą priteisti pinigų sumą (CK 6.237 straipsnio 4 dalis, 6.242 straipsnis). Dėl atsakovo prašymo taikyti ieškovo reikalavimams ieškinio senatį teismas pažymėjo, kad iš pridėtos Vilniaus miesto prokuratūros medžiagos dėl LKMS nuosavybės teise valdomo turto įgijimo matyti, jog Generalinė prokuratūra 2004 m. gruodžio 23 d. gavo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą dėl galimo viešojo intereso pažeidimo, šio pareiškimo pagrindu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo surinkta medžiaga ir 2005 m. birželio 22 d. parengta pažyma dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo LKMS. Teismo nuomone, Generalinė prokuratūra tik nuo 2005 m. birželio 22 d., turėdama visą medžiagą apie viešojo intereso pažeidimą, įgijo teisę į ieškinį, todėl nėra pasibaigęs bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad nors pagal 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 27 straipsnio 1 dalį prokuratūra turėjo pareigą kontroliuoti savivaldos valdymo organų veiklos teisėtumą, o 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje deklaruojamas nekilnojamojo turto registro duomenų viešumas, prokuroras neturėjo galimybės sužinoti apie viešojo intereso pažeidimą anksčiau, negu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo surinkta medžiaga ir 2005 m. birželio 22 d. parengta pažyma. Teismo nuomone, Vilniaus miesto tarybai neišreiškus aiškios valios perduoti ginčo pastatus LKMS nuosavybėn, prokuroras neturėjo galimybės ginčyti tokių savivaldybės organų sprendimų teisėtumo, prokurorui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie ginčo pastatų perdavimo–priėmimo aktų surašymą, taip pat apie nuosavybės teisių įregistravimą LKMS vardu, nes Prokuratūros įstatyme nenustatyta prokuroro pareigos sekti nuosavybės teisių pasikeitimo nekilnojamojo turto registre.

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi atmetė atsakovo LKMS apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, jog ginčijamo savivaldybės sprendimo Nr. 99 pagrindu atsakovas LKMS negalėjo įgyti nuosavybės į  ginčo pastatus Vilniuje, Savičiaus g. 15, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, nes savivaldybė nebuvo jų savininkė ir neturėjo teisės perleisti atsakovui LKMS nuosavybės teisių į juos. Be to, savivaldybė neturėjo teisės svarstyti dėl visų ieškinyje nurodytų ginčo pastatų neatlygintinio perdavimo atsakovo LKMS nuosavybėn, neišsprendusi ginčo pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai klausimo. Taigi ginčijamais aktais savivaldybė neteisėtai perleido atsakovui LKMS ginčo turtą, kurio nuosavybės teisės neteisėtai įregistruotos atsakovo LKMS vardu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 14 d. nutarime Nr. I-868 ,,Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“ nurodė, jog Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga sukurta administraciniu komandiniu būdu, perduodant jai dalį nacionalizuoto iki 1940 m. veikusių kooperatinių organizacijų turto, o nuo 1940 m. jai neatlygintinai perduota nemažai kito valstybės turto. Pagal nurodyto nutarimo 1 punktą Lietuvos vartotojų kooperacijos sistemoje sukauptas turtas, išskyrus pajaus įnašus ir dalį naujai sukurto turto, proporcingo šiems įnašams, yra valstybės nuosavybė. Nutarimo 2 punkte Vyriausybei pavesta užtikrinti, kad kol bus nustatyta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos ir jos organizacijų turimo valstybės turto naudojimo tvarka, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos organizacijų turimas turtas, išskyrus skirtą prekybai, nebūtų parduodamas, pasidalijimas ar kitaip perduodamas. Vyriausybė, vadovaudamasi Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 298 ,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų priskyrimo savivaldybių vietiniam ūkiui“ priskyrė aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos reguliavimo sferoje esančias rajonų vartotojų kooperatyvų sąjungas, rajonų vartotojų kooperatyvus su visomis jiems priklausančiomis prekybos, viešojo maitinimo, gamybos, paruošų ir kitomis įmonėmis bei susivienijimais, o Vyriausybės 1990 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 333 papildžius Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 298, aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui buvo priskirti ir miestų vartotojų kooperatyvai su visomis jiems priklausančiomis prekybos, viešojo maitinimo, gamybos, paruošų ir kitomis įmonėmis bei susivienijimais. 1990 m. liepos 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 245 ,,Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo reglamentuota valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto perdavimo tvarka, ir šio nutarimo 3 punkto 2 dalyje nurodyta, kad valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas laikomas perduotu savivaldybių nuosavybėn nuo Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodytos perdavimo datos. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nebuvo priimtas iki 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priėmimo. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, kad pagal įvardytus teisės aktus aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui turėjo būti perduoti miestų ir rajonų vartotojų kooperatyvai su visomis jiems priklausančiomis įmonėmis bei susivienijimais, o ne įtrauktas į Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos balansą turtas. Be to, įvertinus nurodytus teisės aktus, byloje esančius įrodymus, tarp jų – VĮ Registrų centro archyvinių bylų, Centrinio valstybės archyvo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos duomenis, teisinga ir teismo išvada, kad ginčo pastatai (išskyrus pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2) nebuvo perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl ši neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl valstybės turto  perdavimo visuomeninei organizacijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005). Kolegija nurodė, kad dėl to atsakovas nepagrįstai teigia, jog ginčo turtas, buvęs įtrauktas į Lietkoopsąjungos, Paruošų gamybinio susivienijimo bei Prekybos ministerijos Respublikinio kombinato balansus (išskyrus pastatą Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2), ginčijamų sprendimų priėmimo metu priklausė savivaldybei nuosavybės teise ir ši teisėtai juo disponavo. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybė, būdama įpareigota svarstyti dėl nacionalizuotų maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms, 1990 m. rugsėjo 5 d. gavusi Vilniaus Arkivyskupo prašymą dėl bažnyčių ir kitų pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai neturėjo teisės spręsti dėl ginčo pastatų perdavimo LKMS. Ta aplinkybė, kad Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius 1991 m. balandžio 10 d. rezoliucija pritarė LKMS prašymui dėl katalikų gimnazijos įsteigimo ginčo pastatuose, nepaneigia išvados, jog, neišnagrinėjusi ginčo pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai klausimo, savivaldybė ginčo aktais pažeidė 1990 m. Įstatymą. Be to, LKMS prašymuose, kuriuose yra Vilniaus arkivyskupo rezoliucija, nebuvo nurodyta apie pastatų perdavimą LKMS nuosavybėn, o buvo teigiama, kad LKMS įsipareigoja įsteigti katalikų gimnaziją–licėjų, įrengti koplyčią ir salę pamaldoms, dvasiniam susitelkimui, patalpas bažnyčios zakristijai, rektoriui, parapijos salę, įkurti kun. J. Tumo-Vaižganto bute memorialinį muziejų  ir kt. Kolegija pažymėjo, kad nurodyta katalikų gimnazija iki šiol neįsteigta, dalis ginčo nekilnojamojo turto (pastatas Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2) 2002 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleista UAB ,,Cosmos interiors“, bažnyčia (Savičiaus g. 15) išnuomota UAB „BITĖ Lietuva“, dalyje ginčo patalpų veikia LKMS valdyba, kurios buveinė pagal įstatus – pastate Bokšto g. 15/17-208, tačiau dokumentuose teismui LKMS nurodytas jos adresas – Augustijonų g. 4. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl to teismas taip pat turėjo pagrindą pripažinti negaliojančiais ginčijamus savivaldybės aktus, teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004, 2005 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-387/2005). Be to, bylos duomenimis, savivaldybės ginčo sprendimais ir kitais ginčo aktais ieškinyje nurodyti pastatai buvo perduoti atsakovui LKMS ne nuosavybėn, o naudotis katalikų gimnazijai įsteigti. Kolegija pažymėjo, kad pagal galiojusią Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją nuosavybės teisės į pastatus galėjo būti įregistruotos tik esant aiškiai išreikštai nekilnojamojo turto savininko valiai perleisti nekilnojamojo turto nuosavybės teisę, ir tai galėjo patvirtinti nurodytos instrukcijos 8 ir 9 punktuose išvardyti dokumentai; pagal Instrukcijos 11 punktą, jeigu duomenų apie teisių perėmimą nepakanka arba jie netikslūs, atsisakoma atlikti teisinę registraciją. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad savivaldybė ginčijamais aktais neišreiškė savo valios perduoti ginčo pastatus LKMS nuosavybės teise, todėl ginčijamais aktais LKMS neįgijo nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendęs ginčą dėl nuosavybės teisių į ieškinyje nurodytus nekilnojamuosius daiktus, taip pat ir dėl savivaldybės valios, perduodant ginčo pastatus, turėjo pagrindą pripažinti neteisėta ginčo pastatų teisinę registraciją LKMS vardu (1964 m. CK 99, 149 straipsniai, Instrukcijos 8, 11 punktai). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turėjo teisę pareikšti ieškinio reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančiais ginčijamų administracinių aktų, kuriais neteisėtai perleistas valstybės ir savivaldybės turtas, bei kitų susijusių reikalavimų, ir nepraleido ieškinio senaties termino. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo specifiką, teisės aktų aiškinimą bei Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas, prokuroras, neturėdamas informacijos apie pažeistus valstybės interesus, neturėjo teisinio pagrindo tirti ginčo teisinių santykių bei pareikšti ieškinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį, prasideda nuo to momento, kai surinkta pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005). Kolegijos nuomone, nors prokuroras prašė taikyti restituciją ir grąžinti ginčo turtą valstybei (CK 1.80, 6.145 straipsniai, 4.96 straipsnio 3 dalis), o pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo pastatai grąžinami valstybei CK 6.237 straipsnio pagrindu, o dėl vieno ginčo pastato, kuris atsakovo perleistas pagal pirkimo–pardavimo sutartį sąžiningam įgijėjui – UAB ,,Cosmos Interiors“, nusprendė priteisti iš atsakovo LKMS 1 mln. Lt savivaldybei pagal CK 6.237 straipsnio 4 dalį, 6.242 straipsnį, tai nėra pagrindas teigti, kad teismas peržengė pareikšto ieškinio ribas, nes nurodytos teismo išvados argumentuotos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005).  Be to, ieškinio dalyko ir jo faktinio pagrindo, nurodytų ieškinyje, teismas nepakeitė (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis), o teisiškai įvertinti faktines aplinkybes, išaiškinti ir pritaikyti teisės normas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas LKMS prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė sandorių pripažinimą negaliojančiais reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo klausimais. Teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir ieškovo reikalavimą, todėl ieškinį tenkino taikydami ne tas materialiosios teisės normas, kurias reikėjo taikyti. Ieškovas teigė, kad ginčo pastatų perdavimo kasatoriui metu jų savininkas buvo valstybė ir ji neteko nuosavybės teisės į šiuos pastatus dėl ginčijamų sprendimų, kuriais Vilniaus miesto savivaldybė (turto valdytojas) perdavė nuosavybės teises į ginčo pastatus kasatoriui (trečiajam asmeniui). Ginčo pastatus kasatoriui perdavė ne ieškovas, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, taigi ieškovo ir kasatoriaus nesiejo jokie prievoliniai santykiai, todėl ieškovas, nebūdamas šių pastatų perdavimo santykių dalyvis, neturėjo reikalavimo teisės nuginčyti pastatų perdavimo pagrindą – ginčijamus sprendimus ir priėmimo–perdavimo aktus bei reikalauti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Be to, net ir pripažinus negaliojančiais ginčijamus sprendimus, restitucija galėtų būti taikoma tik grąžinant pastatus juos perdavusiai šaliai – atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, o ne ieškovui. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino nepagrįstai, taikydamas restituciją tos ginčo šalies, kuri neturėjo teisės į ieškinio patenkinimą materialiąja teisine prasme, prašymu ir naudai (ieškovui), o apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino šias išvadas tinkamomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją gali vienas kitam pareikšti tik asmenys, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Jeigu prievoliniai santykiai asmenų nesieja, nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį ieškinį ir taikyti restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2000; 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2001; 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šiais kasacinio teismo išaiškinimais.

2. Teismai pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus, 265 straipsnio 2 dalį, kuriuose nustatyta teismo pareiga išnagrinėti byloje pareikštus reikalavimus ir nuspręsti dėl jų tenkinimo arba atmetimo, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo klausimais praktikos. Teismų išvada, kad ieškinio tenkinimas kitu teisiniu pagrindu, negu nurodė ieškovas, nėra pagrindas ieškiniui atmesti, yra teisinga, tačiau šioje byloje ieškovo nurodytas ieškinio faktinis pagrindas (aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, ir jas patvirtinantys įrodymai) bei ieškinio dalykas (materialusis teisinis reikalavimas) rodo, kad ieškovas pareiškė prievolinį teisinį reikalavimą. Faktiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes dėl ginčijamų sprendimų ir priėmimo–perdavimo aktų neteisėtumo. Ieškinio dalyką ieškovas suformulavo kaip prašymą pripažinti negaliojančiais ginčijamus sprendimus ir priėmimo–perdavimo aktus (administracinius aktus ir sandorius) bei grąžinti ginčo pastatus valstybei. Dėl to teismai neturėjo pagrindo prieiti prie išvados, kad ieškovas netinkamai nurodė tik ieškinio teisinį pagrindą. Pagal ieškinio pagrindo ir dalyko turinį teismai turėjo spręsti, ar ieškovo prievolinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, t. y. ar ieškovas turi reikalavimo teisę. Tai nurodyta ir kasacinio teismo analogiškoje byloje: „pagal tokį ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą teismai turėjo spręsti ne klausimą dėl savininko nuosavybės teisės gynimo, bet iš prievolinės teisės kylančius klausimus, susijusius su sudaryto ir ginčijamo sandorio teisėtumu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2000). Minėta, kad šioje byloje pareiškęs prievolinį teisinį reikalavimą ieškovas neturėjo teisės į ieškinio patenkinimą, nes nebuvo ginčijamų sprendimų ir sandorių dalyvis, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

3. Teismai taikė CK 6.237 straipsnį, reglamentuojantį turto įgijimą be teisinio pagrindo, kurio nereikėjo taikyti nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius įgijo ginčo pastatus be teisinio pagrindo, yra teisiškai nepagrįsta ir padaryta pažeidus materialiosios bei proceso teisės normas, esminius proceso principus. Ieškovas nenurodė nė vienos aplinkybės, kuri leistų ginčo santykius kvalifikuoti kaip santykius dėl nepagrįsto praturtėjimo. Ieškovas taip pat nesirėmė materialiosios teisės normomis, taikytinomis tokiais atvejais, ir neprašė taikyti gynimo būdų, grąžinant iš kito asmens be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.237 straipsniu, nenurodė, kurią konkrečiai iš dviejų nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų taiko ginčo santykiui – CK 6.237 straipsnio 1 ar 2 dalį. Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį turtas laikomas įgytas be teisinio pagrindo, jeigu asmuo nesant teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti  Pagal šio straipsnio 2 dalį turtas taip pat gali būti laikomas įgytu be teisinio pagrindo, jeigu šis išnyksta jau po turto įgijimo. Abiem atvejais įstatyme nustatytos konkrečias šių normų taikymo prielaidos, kurių buvimą privalėjo įrodyti ieškovas ir konstatuoti bylą nagrinėję teismai; abiejų šių normų taikymas vienu metu yra neįmanomas, nes tai reikštų dviejų vienas kitą paneigiančių turto įgijimo be pagrindo pagrindų taikymą. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, dėl kurių atmetė LKMS apeliacinio skundo argumentus dėl CK 6.237 straipsnio taikymo (kad teismas peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktą, taip pat šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo ir rungimosi principus).

4. Teismai pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles (CPK 178 straipsnis), taip pat rungimosi civiliniame procese principą (CPK 12 straipsnis), nes be pagrindo perkėlė kasatoriui pareigą įrodyti ginčo pastatų nuosavybės teisės perėjimo teisėtumą; nurodyti esminiai proceso teisės normų pažeidimai lėmė neteisingų bei neteisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimą. Ieškovas teigė, kad ginčo pastatai priklausė valstybei, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė perleido juos neteisėtai kasatoriui. Dėl to ieškovas privalėjo įrodyti, kad: valstybė turėjo nuosavybės teisę į ginčo pastatus; valstybės nuosavybės teisė į juos buvo pažeista, t. y. kad Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai perleido ginčo pastatus kasatoriui. Be to, išreikalaujant daiktą iš jį įgijusio trečiojo asmens taikomos daiktinės teisės normos (CK 1.80 straipsnio 4 dalis), todėl ieškovas taip pat turėjo paneigti kasatoriaus sąžiningumo prezumpciją (CK 4.26 straipsnio 2 dalis) ir įrodyti, kad šis ginčo pastatus valdo neteisėtai (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie aiškiai patvirtintų, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklausė valstybei; nepateikė pakankamai įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai perdavė pastatus kasatoriui; neįrodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės priimti sprendimo dėl ginčo pastatų perdavimo kasatoriui. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje teigiama, jog įrodinėjimo pareigą turi asmuo, kuris teigia esąs daikto savininkas, nes geriausiai daikto nuosavybės teisės turėjimo pagrindus ir aplinkybes, jo perleidimo aplinkybes turi žinoti savininkas ir asmuo, perleidęs tą daiktą. Dėl to būtent šiems asmenims, o ne daiktą sąžiningai įgijusiam ir valdančiam asmeniui tenka pareiga įrodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Jeigu ieškovas tokių aplinkybių neįrodo, o ieškinys atmetamas, ieškovas (buvęs daikto savininkas) gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš daiktą perleidusio asmens. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės turėjimo ir praradimo aplinkybes geriausiai žino, todėl gali ir turi įrodyti asmuo, laikantis save ginčo turto savininku (ieškovas), ir asmuo, perdavęs ginčo turtą įgijėjui pagal sandorį (Vilniaus miesto savivaldybė), bet ne turto įgijėjas (kasatorius), kuris nedalyvavo turto savininko ir turto perleidėjo santykiuose ir dėl to neturi įrodymų dėl ieškovo nuosavybės teisės turėjimo bei jos perleidimo teisėtumo. Dėl to nei įrodinėjimo pareiga, nei atsakomybė už ginčo pastatų perleidimą negali būti perkeliama kasatoriui ar nuosavybės teises įregistravusiam Registrų centrui, nes šie atsakovai neturėjo jokių teisinių ir faktinių galimybių daryti įtaką priimamiems sprendimams ir jų teisėtumui užtikrinti. Be to, vietos savivaldos institucijai, kaip valdžios institucijai, taikoma jos priimamų teisės aktų ir teisiškai reikšmingų veiksmų (taigi – ir dėl turto perleidimo) teisėtumo prezumpcija, o disponavimas turtu yra laikomas atitinkančiu turto savininko valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-122/98).

5. Teismai netinkamai aiškino ir taikė: nuosavybės teisių perdavimo klausimus reglamentavusius Lietuvos Respublikos teisės aktus (Laikinojo pagrindinio įstatymo 103 straipsnio 1 ir 2 dalis, 105 straipsnį, Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 22 straipsnį, Vyriausybės 1990 m. birželio 6 d. nutarimą Nr. 232, 1990 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. 245, 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 298, 1990 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. 333, 1964 m. CK 99 straipsnį, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 231); valstybės nuosavybės teisę reglamentavusius teisės aktus (1964 m. CK 106 straipsnio 1 dalį, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 12 d. nutarimą Nr. I-868, 1992 m. spalio 6 d. nutarimą Nr. I-2928, Vyriausybės 1993 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 14 ir 1993 m. kovo 10 d. Ministro Pirmininko potvarkį Nr. 186p). Nurodytų materialiosios teisės normų tinkamas taikymas lemia šioje byloje kilusio ginčo dėl nuosavybės teisės į pastatus teisingą išsprendimą, todėl šių normų pažeidimas turėjo esminės reikšmės skundžiamų teismų sprendimų teisėtumui. Teismų išvada dėl Vilniaus miesto savivaldybės teisės perduoti kasatoriui ginčo pastatus grindžiama tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo šių pastatų savininkė (išskyrus pastatą Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2). Tačiau teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal pastatų perdavimo metu galiojusius teisės aktus vietos savivaldos institucijoms buvo suteikta teisė savarankiškai spręsti vietinio ūkio klausimus. Pagal Laikinojo pagrindinio įstatymo 103 straipsnio 1 ir 2 dalis vietinės Liaudies deputatų tarybos savo teritorijoje vadovavo valstybiniam, ūkiniam ir socialiniam kultūriniam darbui, joms pavaldiems organams, įmonėms ir organizacijoms, kontroliavo jų teritorijoje veikiančias įstaigas, įmones ir organizacijas. Pagal šio Įstatymo 105 straipsnį vietinės Liaudies deputatų tarybos turėjo teisę priimti sprendimus neviršydamos joms suteiktų įgaliojimų ribų (taigi – vadovaujant vietiniam ūkiui); šiuos sprendimus privalėjo vykdyti visos tarybos teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos. Pagal Vietos savivaldos pagrindų įstatymo (1990 m. lapkričio 20 d. įstatymo redakcija) 22 straipsnio 1 dalį vietinis ūkis – tai savivaldybės teritorijoje veikiančios įvairių nuosavybės formų įmonės ir organizacijos, tenkinančios daugiausia vietos gamybinius bei gyventojų socialinius poreikius; jų veiklą įstatymo nustatyta tvarka reguliuoja savivaldybės Taryba; šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybės vietiniam ūkiui paprastai priskiriamos pramonės, statybos ir remonto, komunalinio, butų ūkio, prekybos ir kitos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos paskirties įmonės, įstaigos ir organizacijos; nurodyto straipsnio 3 dalyje – kad įmones, įstaigas ir organizacijas vietiniam ūkiui priskiria Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Įgyvendinant nurodytas nuostatas, Vyriausybės 1990 m. liepos 6 d. nutarimu Nr. 232 buvo nustatyta įmonių, įstaigų ir organizacijų priskyrimo vietiniam ūkiui tvarka, o Vyriausybės 1990 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 245 1 punktu Vyriausybė nusprendė perduoti aukštesniosios pakopos savivaldybių nuosavybėn (tarp jų – ir Vilniaus miesto savivaldybei) tam tikrus valstybinės nuosavybės objektus, tarp jų – ir tų organizacijų, kurioms priklausė ginčo pastatai jų perdavimo kasatoriui metu, turtą. Pagal to paties nutarimo 3 punktą valstybei priklausęs turtas perduotas savivaldybių nuosavybėn neatlygintinai pagal 1991 m. sausio 1 d. būklę. Nors, kaip nurodė bylą nagrinėję teismai, tik 1994 m. gruodžio 20 d. priimtas įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, tačiau valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn momentas nepaneigia savivaldybėms įstatymu suteiktos teisės spręsti jų vietiniam ūkiui priskirtų įmonių, įstaigų, organizacijų valdymo ir kontrolės klausimus, priimti šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms privalomų vykdyti sprendimus – tarp jų ir dėl joms priskirto turto perdavimo. Tokią išvadą patvirtina Vyriausybės 1990 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl įmonių, įstaigų, organizacijų priskyrimo vietiniam ūkiui“ 1 punkto turinys: aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui buvo priskirtos įmonės, įstaigos, organizacijos, esančios atitinkamų ministerijų, departamentų ir kitų valstybinių tarnybų reguliavimo sferoje, tarp jų – Prekybos ministerijos (miestų mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonės, taip pat maisto bazės) ir Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos – visos priklausančios prekybos, viešojo maitinimo, gamybos, paruošų ir kitos įmonės bei susivienijimai. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybė neprarado teisės spręsti jos vietiniam ūkiui priskirtų klausimų, t. y. vadovauti jos vietiniam ūkiui priskirtų Paruošų gamybinio susivienijimo, Vilniaus miesto paruošų realizacijos bazės ir Lietkoopsąjungos veiklai, ją kontroliuoti, taip pat spręsti turtinius klausimus. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo kompetentinga ir įstatymo nustatyta tvarka Vyriausybės įgaliota spręsti savivaldybės vietiniam ūkiui priskirtų visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų turto perdavimo klausimus. Nors teismai sprendė, kad savivaldybė neturėjo teisės perduoti kasatoriui ginčo pastatų dėl to, kad šie priklausė nuosavybės teise valstybei, byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingą išvadą – pastatai Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 15, nebuvo valstybės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, buvo įtrauktas į Lietkoopsąjungos Paruošų gamybinio susivienijimo balansą; pastatas Savičiaus g. 15 (bažnyčia) buvo įtrauktas į Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos (Lietkoopsąjungos) balansą; pastatas Augustijonų g. 4 buvo įtrauktas į Lietkoopsąjungos Vilniaus paruošų realizacijos bazės balansą. Pagal 1964 m. CK 106 straipsnio 1 dalies prasmę visuomeninės organizacijos (šiuo atveju – Lietkoopsąjungos) turtas buvo atskiras nuo valstybės turto, taigi valstybei nepriklausė. Priešingai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. I-868 1 ir 2 punktais. Tačiau teismas nepakankamai įvertino šių normų turinį: pagal Nutarimo 1 punktą ne visas Lietkoopsąjungos turtas buvo pripažintas valstybės turtu, bet pavesta Vyriausybei nustatyti valstybės turto dalį Lietkoopsąjungos turte. Nutarimo 2 punkte buvo pavesta Vyriausybei užtikrinti, kad Lietkoopsąjungos turtas, išskyrus skirtą prekybai, nebūtų perduotas. Pagal Vyriausybė 1993 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 14 5.1 punktą, visiškai atsiskaičiusi su valstybe, vartotojų kooperacija savarankiškai disponuoja jai priklausančiu turtu; tai, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos organizacijos visiškai atsiskaitė su valstybe, buvo konstatuota Vyriausybės 1993 m. kovo 10 d. Ministro Pirmininko potvarkiu Nr. 186p. Šiuo aktu taip pat konstatuota, kad Lietkoopsąjunga perdavė valstybei turto daugiau negu nustatyta. Taigi ginčo pastatų, buvusių įtrauktų į Lietkoopsąjungos balansą, perdavimas kasatoriui negalėjo padaryti ir nepadarė valstybei jokios žalos, taip pat objektyviai negalėjo pažeisti valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus.

6. Teismai netinkamai taikė 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ ir 1995 m. kovo 21 d. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, todėl nepagrįstai nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo perduoti ginčo pastatų kasatoriui, neišsprendusi jų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai klausimo. Sprendžiant dėl 1990 m. Įstatymo pažeidimo, perduodant ginčo pastatus, reikia įvertinti: pirma, tai, ar Katalikų Bažnyčia turėjo teisę pretenduoti susigrąžinti nuosavybę į ginčo pastatus; antra, kokia buvo Katalikų Bažnyčios valia dėl ginčo pastatų grąžinimo. Iš byloje esančio Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentų matyti, kad ginčo pastatai iki nacionalizacijos priklausė ne Katalikų Bažnyčiai, o St. Batoro universitetui (valstybės iždui). Šias aplinkybes nustatė bylą nagrinėję teismai. Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme patvirtinta, kad Kurija tiek iki ginčijamų sprendimų priėmimo, tiek ir po to nepateikė Vilniaus miesto savivaldybei jokių dokumentų, kurie įrodytų Kurijos iki 1940 m. turėtas ir atkurtinas nuosavybės teises į ginčo pastatus. Akivaizdu, kad turtas neturėjo būti grąžinamas religinei bendruomenei, kuri dokumentais nepagrindė jos turėtos nuosavybės teisės. Dėl to Katalikų Bažnyčios teisės atkurti nuosavybės teisę į iki nacionalizacijos turėtą turtą nebuvo ir negalėjo būti pažeistos, nes ginčo pastatai iki nacionalizacijos Katalikų Bažnyčiai nepriklausė.

7. Teismai, darydami išvadą, kad ginčo pastatai buvo perduoti kasatoriui ne nuosavybėn, o naudotis, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą dėl ginčo pastatų perdavimo kasatoriui tikslo, tai nulėmė neteisingų sprendimų byloje priėmimą. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų faktų įrodytinumo ir įrodymų pakankamumo remiantis tikimybių pusiausvyros principų taisyklių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2004). Iš Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. protokolo aiškiai matyti, kad buvo sprendžiama dėl ansamblio, kaip visumos, perdavimo kasatoriaus nuosavybėn, nesvarstant konkrečių tokio sprendimo įgyvendinimo klausimų (faktinio perdavimo tvarkos), kurie buvo išspręsti vėlesniame (1991 m. lapkričio 20 d.) posėdyje. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. posėdyje, kuriame buvo svarstomi konkretūs ginčo pastatų perdavimo LKMS klausimai, buvo aiškiai ir ne kartą pabrėžtas sprendimo priėmimo tikslas – perduoti ginčo pastatus kasatoriaus nuosavybėn: „...Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga tampa ansamblio šeimininku“. Tarybos valia perduoti ginčo pastatus kasatoriaus nuosavybėn buvo išreikšta deputatams balsuojant už darbotvarkėje pateiktą sprendimo projektą. Būtent tokį perdavimo tikslą suvokė ir Tarybos posėdyje dalyvavusi LKMS atstovė – p. E. V. Ž. (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau nė viename iš nurodytų posėdžių nebuvo nei kalbėta, nei priimta sprendimų dėl ginčo pastatų perdavimo kasatoriui ne nuosavybės, o naudojimosi teise. Taigi šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismams padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo pastatai buvo perduoti kasatoriui nuosavybėn, o ne naudotis. Įrodinėjimas civilinėse bylose gali būti atliekamas naudojant ir netiesioginius įrodymus (indirect evidence). Doktrinoje akcentuojama, kad vieno netiesioginio įrodymo pagrindu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados apie įrodomąjį faktą, tačiau, kai yra keli netiesioginiai įrodymai, tarp jų nėra prieštaravimų ir visų jų pagrindu galima daryti vieną galutinę išvadą, teismas gali priimti sprendimą remdamasis vien netiesioginiais įrodymais, konstatuodamas, kad tam tikros aplinkybės (faktai) yra arba kad jų nėra. Ginčo pastatus perduodančio ir priimančio subjektų išreikštą valią perduoti ir priimti pastatus nuosavybės teise šioje byloje patvirtino jau nurodyti įrodymai, taip pat daug netiesioginių įrodymų, pvz., šalių veiksmai po ginčo pastatų perdavimo: kasatorius valdė ir tvarkė ginčo pastatus kaip savo (suremontavo bažnyčios (Savičiaus g. 15) stogą, bažnyčios bokšto stogą ir laiptus, pastato Bokšto g. 15/Savičiaus g. 17 antrojo aukšto patalpas (įrengė pertvaras, kad būtų atskirtos gimnazijos klasių patalpos, įrengė patalpų grindų dangas, ištinkavo ir nudažė patalpų sienas, pagal paminklosaugos reikalavimus atliko pastato polichrominius, archeologinius tyrimus); įrengė pastato Augustijonų g. 4 patalpas; nuolat saugo pastatus, užkirsdamas kelią jiems niokoti; kreipėsi dėl ginčo pastatų naudojimui reikalingo žemės sklypo suteikimo ir jį gavo, kt.); Vilniaus miesto savivaldybė svarstė ginčo pastatų regeneravimo programą, sprendė šios programos finansavimo, darbų atlikimo, Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos programų įgyvendinimo ir kt. klausimus, į šiuos procesus įtraukdama kasatorių kaip ginčo pastatų savininką. Tinkamai įvertinus šias aplinkybes, teismams neturėjo kilti abejonių dėl pastatų perdavimo tikslo, nes pagal visus byloje surinktus įrodymus galėjo būti padaryta vienintelė išvada – kad kasatoriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės valia buvo perduoti ginčo pastatus kasatoriaus nuosavybėn.

            8. Teismai neteisingai aiškino Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus nuosavybės teisė į ginčo pastatus galėjo būti įregistruota, tik esant aiškiai išreikštai Vilniaus miesto savivaldybės valiai perduoti šiuos LKMS nuosavybės teise. Instrukcijoje taip nenustatyta. Priešingai, Instrukcijos 8 ir 9 punktuose išvardyti dokumentai, tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtinantys asmens nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Kasatorius turėjo pagrindinius dokumentus (ginčijamus sprendimus) (Instrukcijos 8.2. punktas), taip pat papildomus dokumentus, įrodančius, kad jis tiek faktiškai, tiek ir teisiškai turi ginčo pastatus nuosavybės teise. Dėl to teismai nepagrįstai nusprendė, kad ginčo pastatų teisinė registracija kasatoriaus vardu yra neteisėta.

9. Spręsdami kasatoriaus subjektiškumo klausimą, teismai nepagrįstai susiaurino kasatoriaus teisnumo ir veiksnumo apimtį ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorius neturėjo teisės įgyti nuosavybėn ginčo pastatus. Pagal galiojusio 1964 m. CK 107 straipsnį visuomeninių organizacijų nuosavybė yra joms priklausantys pastatai, taip pat kitas turtas. Įstatymu visuomeninėms organizacijoms buvo suteikta teisė turėti nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise, kasatoriaus Įstatai neprieštaravo įstatymui, todėl nekilnojamojo turto turėjimas ne tik neprieštaravo Įstatuose nurodytiems kasatoriaus veiklos tikslams, bet ir juos atitiko, nes šiam tikslui kasatorius ketino steigti katalikišką gimnaziją, t. y. nekilnojamojo turto įgijimas ir turėjimas buvo vienas iš svarbiausių kasatoriaus veiklos pagrindų. Įstatymuose, kituose teisės aktuose, Įstatuose nebuvo nustatyta kasatoriui jokių apribojimų nekilnojamajam turtui įgyti.

10. Teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas: pažeidė ieškinio senaties eigos pradžios nustatymo taisykles, nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1, 7.2, 7.3, 10.1 punktai); netaikė ieškinio senaties termino pabaigą reglamentuojančių teisės normų (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000); netinkamai taikė ieškinio senačiai taikytiną teisę reglamentuojančias kolizines normas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis); netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalį ir neįvertino šios teisės normos reikšmės ieškinio senačiai, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos Nekilnojamojo turto registro duomenų viešumo reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžiai klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1210/2002). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ (toliau – Senato nutarimas) 10.1 punkte nustatyta, kad ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džiai ne­tu­ri įta­kos ap­lin­ky­bė, kas krei­pė­si į teis­mą teis­mi­nės gy­ny­bos: pats as­muo, ku­rio tei­sė pa­žeis­ta, jo at­sto­vas pa­gal pa­ve­di­mą, įsta­ty­mi­nis at­sto­vas ar įsta­ty­mų nu­sta­ty­tais at­ve­jais ki­ti as­me­nys viešajam in­te­re­sui gin­ti. Pagal šias teisės aiškinimo taisykles teismai turėjo aiškintis, kada ginčo teisinio santykio šalis – valstybė – sužinojo arba turėjo sužinoti, kad, perleidžiant ginčo pastatus kasatoriui, buvo pažeistos jos, kaip savininkės, teisės. Nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, neturi jokios reikšmės, kada apie ginčo teisinio santykio šalies teisių pažeidimą sužinojo ieškinį pareiškęs prokuroras. Dėl to ginčo atveju teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo spręsti, kad ieškinio senatis prasidėjo, kai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo surinkta medžiaga ir 2005 m. birželio 22 d. parengta pažyma. Be to, nurodytoje pažymoje nebuvo konstatuota nei viešojo intereso, nei valstybės teisių pažeidimo, bet padaryta išvada, kad nėra pagrindo kreiptis į teismą, be kita ko, ir dėl to, kad pasibaigė ieškinio senatis. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškinio senatis prasidėjo nuo ginčijamų sprendimų priėmimo dienos. Teismai neįvertino faktų, kad ginčo pastatų perdavimas buvo inicijuotas Vyriausybės atstovo – kultūros ir švietimo ministro; sprendžiant šių pastatų perdavimo klausimus, dalyvavo Vyriausybės atstovas; ginčijami sprendimai buvo priimami žinant Vyriausybei; priėmus ginčijamus sprendimus, Vyriausybės (Ministro Pirmininko) pavedimu buvo sprendžiami su pastatų perdavimu susiję klausimai. Šie faktai akivaizdžiai patvirtino, kad valstybė žinojo apie ginčo pastatų perdavimą kasatoriui tiek iki perdavimo, tiek jo metu, tiek ir vėliau. Tai reiškia, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ginčijamų sprendimų priėmimo dieną: 1991 m. liepos 3 d., 1991 m. lapkričio 20 d. ir 1991 m. spalio 17 d. Ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Akivaizdu, kad ieškinio senatis nurodytiems sprendimams nuginčyti pasibaigė atitinkamai 1994 m. liepos 3 d., 1994 m. lapkričio 20 d. ir 1994 m. spalio 17 d. (1964 m. CK 79 straipsnio 1 dalis, 84 straipsnio 1 dalis), o ieškinys pareikštas 2006 m. sausio 23 d., taigi daugiau kaip vienuolika metų praleidus ieškinio senaties terminus. Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, tai yra teisinis pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis). Teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti 2000 m. CK normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, nes ginčo atveju senaties terminai pasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, yra nurodęs, kad: „Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 86 straipsnis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista (tokia situacija civilinės teisės teorijoje vadinama „miegančios teisės” doktrina).“ Bylą nagrinėję teismai nesivadovavo šioje nutartyje išdėstytais kasacinio teismo išaiškinimais (CPK 4 straipsnis). Teismai nepagrįstai netaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies, pagal kurią, kai kyla asmenų ginčas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo turto ir teisių į jį, nė vienas iš jų negali teisintis nežinojęs registro duomenų. Taigi šioje normoje įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija, pagal kurią laikoma, kad kiekvienas asmuo žino įregistruoto nekilnojamojo daikto savininką. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų išviešinimas registre paneigia bet kurio asmens galimybę teisintis tuo, kad nežinojo nekilnojamojo daikto savininko pasikeitimo fakto arba neturėjo pareigos domėtis registro duomenimis. Dėl to, kai asmuo kelia ginčą dėl nuosavybės teisių į daiktą, pagal nurodytą normą negali būti laikoma, kad ieškinio senatis prasidėjo vėliau, negu registre įregistruotos naujojo daikto savininko teisės į tą daiktą. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1210/2002, nurodyta, kad „<...> siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę vėlai sužinojo ne dėl savo nerūpestingumo ir aplaidaus elgesio, t. y. privalu išsiaiškinti, kurią dieną apdairus ir rūpestingas asmuo, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas“. Nurodytoje nutartyje išdėstyti išaiškinimai turi būti taikomi tiek valstybei, tiek savivaldybei, tiek ir prokuratūrai, kaip valdžios institucijoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pabrėžta šių institucijų pareiga veikti ypač apdairiai ir rūpestingai būtent turto valdymo, priežiūros ir tvarkymo srityje lemia ieškovo ir ginčo teisinio santykio šalies – valstybės – pareigą domėtis turto valdymo ir perleidimo aplinkybėmis. Dėl to, kad valstybė žinojo apie ginčo turto perleidimą nuo ginčijamų sprendimų priėmimo dienos, o prokuratūra pagal Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą tikrinti turto valdymo, naudojimo ir perleidimo teisėtumą, teismai neturėjo jokio teisinio pagrindo nuspręsti, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo prokurorui gavus 2005 m. birželio 22 d. pažymą.

11. Teismai peržengė ieškinio ribas, nes tenkino reikalavimą, kurio ieškovas nepareiškė (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnis). Ieškovas ieškiniu prašė grąžinti visus ginčo pastatus valstybei. Teismai pastatus Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 15, grąžino valstybei, o dėl pastato Vilniuje, Savičiaus g. 17/Augustijonų g. 2, pakeitė restituciją natūra į restituciją pinigais ir už šį pastatą priteisė 1 mln. Lt Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. iš esmės grąžino pastatą (priteisė jo vertę) atsakovui – Vilniaus miesto savivaldybei, o ne ieškovui, nors šis nepareiškė tokio reikalavimo. Tai aiškiai rodo, kad teismas pakeitė ieškinio dalyką. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad teismas negali priteisti šaliai tai, ko ji neprašo (žr. E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, p. 176).

12. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis yra be motyvų, nes teismas nepasisakė dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, ir tai yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs motyvų, nepasisakė dėl šių kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl: pirmosios instancijos teismo peržengtų ieškinio ribų; Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnyje nustatytos prokuroro pareigos tikrinti valstybinio turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo teisėtumą; nepagrįsto CK 6.237 straipsnio taikymo; negalimumo taikyti restituciją; Instrukcijos taikymo ir LKMS subjektiškumo.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Teismai tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir taikė materialiosios teisės normas. Valstybės ir savivaldybės turtu galima disponuoti tik įstatyme įsakmiai nustatytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį niekas neturėjo teisės naudotis viešąja nuosavybe asmeniniam pasipelnijimui ir kitiems savanaudiškiems tikslams, o CK 99 straipsnio 1 dalyje (1991 m. galiojusi redakcija) buvo įtvirtinta, kad pastatų, įrenginių, įrengimų ir kito turto, priskirto prie valstybinių organizacijų pagrindinių priemonių, perdavimo kitoms valstybinėms organizacijoms, taip pat kitoms visuomeninėms organizacijoms tvarką nustato įstatymai. Ginčo patalpų perdavimas atsakovui pažeidė 1964 m. CK imperatyviųjų normų reikalavimus. Teismai pagrįstai pripažino, kad LKMS neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, nes administraciniai aktai, kurių pagrindu atsakovas įregistravo nuosavybės teises į ginčo pastatus, yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių (1964 m. CK 47 straipsnis; 2000 m. CK 1.80 straipsnis).

2. Prokuroras turėjo reikalavimo teisę ginčyti pastatų perdavimo–priėmimo aktus ir prašyti taikyti restituciją, nepaisant to, kad jis nebuvo ginčo teisinių santykių dalyvis. Teismai, įvertinę ginčo pastatų ypatingą kultūrinę, architektūrinę, istorinę reikšmę, kitas bylos aplinkybes, konstatavo, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turėjo reikalavimo teisę kreiptis į teismą (CK 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-105/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-420/2006;  2007 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-74/2007).

3. Teismai, taikydami ginčo atveju nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, neperžengė ieškinio reikalavimo ribų. Ieškovas ieškinyje privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą. Teisinis ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Dėl to teismo taikymas kitų teisės normų, negu įvardytos ieškinyje, negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei pagrindas tokiu atveju nekeičiami (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalis).

4. Teismai pagrįstai nustatė, kad, pripažinus administracinius aktus negaliojančiais ir panaikinus ginčo pastatų teisinę registraciją, LKMS įgijo nurodytus pastatus be teisėto pagrindo valstybės bei savivaldybės sąskaita (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

5. Teismai teisingai taikė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles ir nepažeidė rungimosi principo (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo pastatai buvo perduoti LKMS ne nuosavybėn, bet naudotis – katalikiškai gimnazijai steigti.

6. Teismai tinkamai taikė nuosavybės teisinius santykius reglamentavusias teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas dėl ginčo pastatų, buvusių įtrauktų į Lietkoopsąjungos ir Prekybos ministerijos Respublikinio remonto–montavimo kombinato balansus. Ginčo pastatai, išskyrus pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 4, nebuvo perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl ši neturėjo teisės spręsti dėl valstybės turto neatlygintinio perdavimo visuomeninės organizacijos nuosavybėn.

7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Vilniaus arkivyskupijos kurija nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų jos iki 1940 m. turėtas ir atkurtinas nuosavybės teises į ginčo pastatus, todėl ginčo pastatų perdavimas nepažeidė 1990 m. Įstatymo. Nurodytu įstatymu, galiojusiu ginčo pastatų perdavimo metu, religinės bendruomenės nebuvo įpareigotos pateikti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ir tik 1995 m. Įstatyme buvo detalizuota 1990 m. įstatymo pagrindu atsiradusios teisės įgyvendinimo tvarka bei sąlygos.

8. Ginčo pastatų teisinė registracija LKMS nuosavybės teise neteisėta, nes atlikta be teisinio pagrindo, pažeidžiant Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8, 11 punktus.

9. Teismai tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančiais teisės normas, teisingai nustatė šio termino eigos pradžios momentą. Prokuroras, neturėdamas informacijos apie pažeistus valstybės interesus, neturėjo teisinio pagrindo reikalauti dokumentų ir informacijos apie ginčo pastatų perdavimą LKMS. Dėl to teismai pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina nuo to momento, kai prokuratūrai buvo pateikta medžiaga apie galimą viešojo intereso pažeidimą, t. y. neatlygintinį ginčo pastatų perdavimą LKMS (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005).

                            

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

LKMS 1991 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto tarybą, prašydama perduoti jai buvusio Augustijonų vienuolyno pastatus gimnazijai įkurti, o į Vilniaus arkivyskupijos kuriją – prašydama pritarti, kad buvęs Augustijonų vienuolyno pastatų kompleksas po restauracijos būtų skirtas gimnazijai įsteigti. Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius 1991 m. balandžio 10 d. pritarė katalikiškos gimnazijos steigimui. Vilniaus miesto taryba 1991 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 99 pritarė LKMS prašymui perduoti jai Augustijonų vienuolyno ansamblį katalikiškai gimnazijai steigti ir įpareigojo miesto valdybą parengti šio ansamblio perdavimo ir restauravimo bei regeneravimo programą. Vilniaus miesto valdyba 1991 m. spalio 17 d. potvarkiu Nr. 1781V pritarė Augustijonų vienuolyno perdavimo LKMS programai, ir ši patvirtinta Vilniaus miesto tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.164. 1991 m. rugsėjo 2 d. perdavimo–priėmimo aktu Respublikinis remonto–montavimo kombinatas perdavė LKMS pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15; 1991 m. spalio mėn. aktu Lietkoopsąjungos Paruošų gamybinis susivienijimas perdavė LKMS bažnyčią Vilniuje, Savičiaus g. 15; 1992 m. spalio 13 d. perdavimo–priėmimo aktu Lietkoopsąjungos Vilniaus paruošų realizacijos bazė perdavė LKMS pastatą Vilniuje, Augustijonų g. 4; 1994 m. sausio 21 d. pagrindinių priemonių perdavimo–priėmimo aktu Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyrius perdavė LKMS pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/2. LKMS įregistravo viešajame registre 1994 m. spalio 13 d. nuosavybės teisę į pastatus Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15 ir Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, o 1998 m. spalio 23 d. – nuosavybės teisę į bažnyčią Vilniuje, Savičiaus g. 15. LKMS 2002 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė pastatą Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2,  UAB „Cosmos Interiors“ už 1 mln. litų. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2006 m. sausio 19 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl pažeistos valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus gynimo.   

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ginčo pastatų nuosavybės

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčo pastatai, išskyrus vieną, buvusį įtrauktą į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, priklausė nuosavybės teise valstybei, todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturėjo teisės priimti sprendimo dėl šių perdavimo LKMS, be to, nebūdama ginčo pastatų savininkė, negalėjo perduoti šių LKMS nuosavybės teise.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ginčo pastatas Vilniuje, Savičiaus 15 g. (buvusi bažnyčia), buvo įtraukta į Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos (Lietkoopsąjungos) balansą; pastatas Vilniuje, Augustijonų g. 4, – į Lietkoopsąjungos Vilniaus paruošų realizacijos bazės balansą; pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, – į Lietkoopsąjungos Paruošų gamybinio susivienijimo balansą (Augustijonų vienuolyno perdavimo LKMS programos patvirtinimo Vilniaus miesto tarybos 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimu metu – į Prekybos ministerijos Respublikinio remonto–montavimo kombinato balansą); pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, – į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą.

Taigi byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3 d. ir 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimų, kuriais nuspręsta pritarti LKMS prašymui perduoti jai buvusį Augustijonų vienuolyno ansamblį katalikiškai gimnazijai steigti, priėmimo metu ginčo pastatai buvo įtraukti į Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos atitinkamų organizacijų balansus, o pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g.  2, – į Vilniaus miesto savivaldybės balansą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gruodžio 14 d. nutarime Nr. I-868 ,,Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“ nurodyta, kad Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga sukurta administraciniu komandiniu būdu, perduodant jai dalį nacionalizuoto iki 1940 m. veikusių kooperatinių organizacijų turto, o nuo 1940 m. jai neatlygintinai perduota nemažai kito valstybės turto. Dėl to Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos sistemoje sukauptas turtas, išskyrus pajaus įnašus ir dalį naujai sukurto turto, proporcingo šiems įnašams, yra valstybės nuosavybė.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo pastatai Vilniuje, Savičiaus g. 15 (buvusi bažnyčia), Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Augustijonų g. 4, jų perdavimo LKMS katalikiškai gimnazijai steigti metu buvo valstybės nuosavybė (1964 m. CK 97 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 padarytų pakeitimų įsigaliojimo 1994 m. birželio 10 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tas faktas, jog pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, buvo įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės balansą, savaime nereiškia, jog jis buvo savivaldybės nuosavybė. Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatyme taip pat nebuvo nurodyta savivaldybių nuosavybės kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos. Šio įstatymo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek vietinės valdžios institucijos. Tačiau 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnyje buvo įtvirtinta savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma, ir šio straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 1964 m. CK 95, 97, 98, 99 straipsniai buvo pakeisti, be to, CK papildytas 95¹ ir 98² straipsniais, įtvirtinusiais antrąją viešosios nuosavybės teisės formą – savivaldybių nuosavybę. 1964 m. CK 98² straipsnyje buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmasis įstatymas, nustatęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, kt.).   

Bylą nagrinėję teismai teisingai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 19 d. nutarime Nr. 245 „Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo nustatyta, jog valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas laikomas perduotu savivaldybių nuosavybėn nuo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodytos perdavimo datos, tačiau tik 1994 m. gruodžio 20 d. priimtas įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, kurio 5 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą įsigalioja nuo jo teisinės registracijos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perdavusi ginčo pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl pagal nurodytą teisinį reglamentavimą yra pagrindas daryti išvadą, jog, nepaisant to, kad šis pastatas buvo įtrauktas į savivaldybės balansą, ginčijamų sprendimų priėmimo metu ir pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, buvo valstybės nuosavybė, kurią valdė Vilniaus miesto savivaldybė (1964 m. CK 95 straipsnio 1 dalies, 97 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 1994 m. birželio 10 d.).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto tarybos 1991 m. liepos 3  d. ir 1991 m. lapkričio 20 d. sprendimų, kuriais nuspręsta pritarti LKMS prašymui perduoti jai buvusį Augustijonų vienuolyno ansamblį katalikiškai gimnazijai steigti, priėmimo metu visi ginčo pastatai buvo valstybės nuosavybė (1964 m. CK 95, 97 straipsnių redakcija, galiojusi iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų įsigaliojimo).

 

Dėl ginčo pastatų perdavimo

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisinius santykius, ne kartą pabrėžė, kad valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005, kt.). Taigi teisės normos, reglamentuojančios valstybės turto naudojimą, valdymą ar disponavimą juo, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatoriaus argumentais, kad pagal ginčo pastatų perdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Vilniaus miesto taryba, kaip vietinės valdžios institucija, turėjo teisę reikšti valstybės, kaip savininko, valią dėl valstybei priklausančio turto. Tačiau kartu pažymėtina, kad Vilniaus miesto taryba turėjo spręsti šį klausimą nepažeisdama įstatymų ir veikdama turto savininko – valstybės – interesais (1964 m. CK 97, 99 straipsniai). Valstybės nuosavybė, skirtingai negu privati, gali būti naudojama, valdoma ir juolab perleidžiama kitų asmenų nuosavybėn ne bet kaip, o tik įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Pagal byloje surinktus faktinius duomenis nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčijami Vilniaus miesto tarybos sprendimai, kuriais pritarta visuomeninės organizacijos LKMS prašymui perduoti, be to, neatlygintinai, Augustijonų vienuolyno pastatų ansamblį, kuris yra Vilniaus miesto senamiesčio, turinčio didelę istorinę, architektūrinę, kultūrinę reikšmę, dalis, priimti remiantis įstatyme nustatytu pagrindu. Taigi valstybei nuosavybės teise priklausantys ginčo pastatai perduoti LKMS be įstatymu nustatyto pagrindo, nesudarius įstatymo nustatytos sutarties arba kitokio įstatyme nurodyto sandorio. Dėl to teismai pagrįstai pripažino ginčijamus sprendimus ir pastatų perdavimo–priėmimo aktus neteisėtais bei negaliojančiais.

 

Dėl ginčo pastatų perdavimo nuosavybėn

 

            Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiais teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo pastatai buvo perduoti LKMS ne nuosavybėn, bet naudotis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai. Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo pastatus LKMS nuosavybėn. Antra vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad, minėta, valstybės turtu galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir būdais, ir valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kaip, o tik pagal įstatymo nustatytą sutartį ar kitokį įstatyme nurodytą sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, kt.), t. y. valstybės turtu galima disponuoti tik esant įstatymo nustatytam pagrindui.

 Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai detaliai išanalizavo byloje surinktus faktinius duomenis ir vienodai nustatė, kad ginčo pastatai buvo perduoti LKMS ne nuosavybėn, bet naudotis, be to, konkrečiam tikslui – katalikiškai gimnazijai steigti (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, jog atsakovas kreipėsi dėl ginčo pastatų įvardydamas konkretų tikslą, kuriam jis naudotų šiuos pastatus; iš bylos medžiagos akivaizdu, kad būtent dėl tokio tikslo nuspręsta perduoti LKMS šiuos pastatus; būtent dėl šio konkretaus tikslo su ginčo pastatų perdavimu visuomeninei organizacijai sutiko Vilniaus arkivyskupijos kurija, kuri buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio vienuolyno pastatus. Taigi pagrindinis ginčo pastatų perdavimo tikslas buvo suteikti pastatus visuomeninei organizacijai tam, kad ši galėtų įgyvendinti savo siekį įsteigti mokymo įstaigą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės posėdžiuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl ginčo pastatų perdavimo, būtų svarstoma ne tik dėl šio tikslo, bet ir dėl ginčo pastatų perleidimo nurodytos visuomeninės organizacijos nuosavybėn (T. 1, b. l. 10-20, 24-38). Pažymėtina, kad mokymo įstaigai įsteigti nebūtina turėti patalpų nuosavybės teise. Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes nėra jokio pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad ne tik didelės materialiosios, bet ir istorinės, kultūrinės vertės pastatai buvo perduoti visuomeninei organizacijai nuosavybėn, be to, neatlygintinai, nors ir viešąją reikšmę turinčiam tikslui. Minėta, kad valstybei priklausantis turtas gali būti perduotas kitų asmenų nuosavybėn tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik įstatymo nustatytos sutarties ar kitokio įstatyme nurodyto sandorio pagrindu. Ginčijamais Vilniaus miesto tarybos sprendimais tik pritarta LKMS prašymui perduoti jai ginčo pastatus katalikiškai gimnazijai steigti, taigi šiais vienašaliais aktais nebuvo perleista valstybės nuosavybės teisė į ginčo pastatus. Byloje nėra jokių duomenų, kad įstatymo nustatyta tvarka buvo sudarytas sandoris dėl nurodytų viešosios nuosavybės objektų perleidimo. Ginčo pastatų perdavimo–priėmimo aktai savaime negali būti laikomi nekilnojamųjų daiktų, juolab esančių viešosios nuosavybės objektais, nuosavybės teisių perleidimo sandoriais.  

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami byloje nustatytas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo pastatai buvo perduoti LKMS naudotis tam, kad ši galėtų įsteigti katalikišką gimnaziją, tačiau nebuvo sprendžiama dėl šių pastatų nuosavybės teisės perleidimo (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

 

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai nepagrįstai nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo perduoti ginčo pastatų kasatoriui, neišsprendusi jų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai klausimo, nes ginčo pastatai iki nacionalizacijos priklausė ne Katalikų bažnyčiai, o St. Batoro universitetui (valstybės iždui).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus atkūrimo Katalikų bažnyčiai klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismai neturėjo nustatinėti, priklausė ginčo pastatai iki nacionalizacijos Katalikų bažnyčiai nuosavybės teise ar ne. Kartu pažymėtina, kad ginčo pastatų perdavimo atsakovui pripažinimą neteisėtu lėmė tai, kad viešosios nuosavybės objektai perduoti atsakovui pažeidžiant tokios nuosavybės valdymą ir naudojimą reglamentuojančias teisės normas, o argumentai dėl religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimo nurodyti kaip papildomi (argumentum a fortiori).

 

            Dėl ginčo pastatų teisinės registracijos

 

            Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė pastatų teisinę registraciją reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai pripažino neteisėta ginčo pastatų teisinę registraciją kasatoriaus vardu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovo nuosavybės teisė į ginčo pastatus galėjo būti įregistruota tik dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į šiuos pastatus, pagrindu. Kasatorius teisingai nurodo, kad ginčo pastatų įregistravimo 1994 m. spalio 13 d. galiojusios 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.3 punkte nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais įvardyti vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisinis reglamentavimas reiškė tai, jog nurodytuose sprendimuose, potvarkiuose ir pažymėjimuose turi būti duomenų, patvirtinančių nuosavybės teisę. Taigi tam, kad būtų pagrindas įregistruoti atsakovo nuosavybės teisę į ginčo pastatus pagal ginčijamus Vilniaus miesto savivaldybės sprendimus ir pastatų perdavimo–priėmimo aktus, juose turėjo būti duomenų apie šių pastatų perdavimą LKMS nuosavybėn. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nurodytuose dokumentuose nebuvo jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ginčo pastatai perduoti atsakovui nuosavybėn.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad LKMS pateikti ginčo pastatų teisinei registracijai atlikti dokumentai, kuriuose nebuvo duomenų apie tai, jog viešosios nuosavybės objektai perduoti LKMS nuosavybėn, nebuvo pakankamas pagrindas įregistruoti 1994 m. spalio 10 d. LKMS nuosavybės teisę į ginčo pastatus Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, pagal 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.3, 9 punktus, o 1998 m. spalio 23 d. – į ginčo pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 15 (buvusi bažnyčia), pagal 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalį. Dėl to teismai pagrįstai pripažino ginčo pastatų teisinę registraciją atsakovo vardu negaliojančia.

 

            Dėl pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimo

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir ieškovo reikalavimą, be pagrindo tenkino ieškinį, remdamiesi nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančiomis teisės normomis.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, kt.).

 Nagrinėjamu atveju ieškinio faktiniu pagrindu išdėstytos aplinkybės, kad visuomeninei organizacijai – LKMS buvo perduotas neatlygintinai naudotis valstybės turtas – ginčo pastatai; nurodyti pastatai perduoti atsakovui LKMS naudotis konkrečiam tikslui – katalikiškai gimnazijai įsteigti, bet ne nuosavybėn; LKMS įsiregistravo perduotus jai naudotis ginčo pastatus kaip savo nuosavybę. Ieškinio dalykas ieškovo suformuluotas kaip prašymas grąžinti valstybei atsakovo nepagrįstai įgytus ginčo pastatus, o už pastatą, atsakovo parduotą trečiajam asmeniui, priteisti iš atsakovo pinigus, gautus šio pardavus valstybės turtą.    

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad valstybei nuosavybės teise priklausantys ginčo pastatai buvo perduoti atsakovui LKMS naudotis neatlygintinai katalikiškai gimnazijai steigti, tačiau atsakovas neįgyvendino tikslo, kurį deklaravo prašydamas ginčo pastatų, t. y. neįsteigė mokymo įstaigos, naudojo šiuos pastatus kitokiai veiklai, be to, gautus naudotis ginčo pastatus įregistravo viešajame registre kaip savo nuosavybę, neturėdamas tam teisinio pagrindo.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindas daryti išvadą, jog atsakovas gautus naudotis, bet ne nuosavybėn, ginčo pastatus įgijo nuosavybėn be teisinio pagrindo, nes, minėta, kad viešosios nuosavybės objektai gali būti perduoti privačių asmenų nuosavybėn tik įstatyme nustatytu pagrindu, pagal įstatymo nustatytą sutartį arba kitokį įstatyme nurodytą sandorį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos aplinkybes žemesniųjų instancijų teismai turėjo visas prielaidas teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius kaip prievolinius teisinius santykius, atsiradusius dėl nepagrįsto atsakovo praturtėjimo: atsakovas įgijo valstybės turtą be teisinio pagrindo, t. y. šio įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu, o įgyto turto šiuo atveju negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (1964 m. CK 512–514 straipsniai; 2000 m. CK 6.237–242 straipsniai).

Asmuo, įgijęs be teisinio pagrindo turtą, privalo grąžinti šį turtą asmeniui, kuriam tas turtas priklauso (1964 m. CK 512 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Įgytas be pagrindo turtas turi būti grąžintas natūra (1964 m. CK 512 straipsnio 3 dalis, 2000 m. CK 6.237 straipsnio 3 dalis). Dėl to bylą nagrinėję teismai, gindami pažeistas valstybės nuosavybės teises, pagrįstai sugrąžino valstybei natūra atsakovo be teisinio pagrindo įgytą valstybės turtą: pastatus Vilniuje, Savičiaus g. 15, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Augustijonų g. 4.

Jeigu įgyto be teisinio pagrindo turto negalima grąžinti natūra, prievolė virsta pinigine, t. y. nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalo sumokėti piniginę kompensaciją (2000 m. CK 6.237 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismai, nustatę, kad vienas iš ginčo pastatų – Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, – 2002 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas trečiajam asmeniui UAB „Cosmos Interiors“ ir šio negalima grąžinti natūra, padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas turi grąžinti už parduotą pastatą gautus pinigus (2000 m. CK 6.237 straipsnio 4 dalis).

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ir pastatas Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, buvo valstybės, o ne Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Dėl to atsakovo už parduotą pastatą gautus pinigus teismai turėjo priteisti ne Vilniaus miesto savivaldybei, bet valstybei. Dėl šios priežasties teismų sprendimo dalis, pagal kurią 1 mln. Lt už parduotą pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, priteista Vilniaus miesto savivaldybei, keistina, nurodant, kad ši suma priteisiama iš LKMS valstybės naudai.

 

Dėl ieškinio senaties

 

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nes neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, nepagrįstai netaikė šio termino pabaigos teisines pasekmes nustatančių teisės normų, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2003; 2004 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2004, kt.). Kasacinis teismas pasisako tik dėl ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo, remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).      

Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad buvo pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipėsi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis; Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis).

Asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 straipsnio 1 dalis), yra šalis procesine prasme (CPK 41 straipsnio 2 dalis), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Materialiojo teisinio intereso neturinčio ieškovo institutas teisės doktrinoje vadinamas teisine fikcija. Tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, pažymėjo, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys. Tas faktas, kad prokuroras neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių negu kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 straipsniai), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, kurios interesai pažeisti, yra valstybė, kurios turtą be teisinio pagrindo įgijo atsakovas. Valstybės nuosavybės teisę įgyvendina, taip pat gina atitinkamos valstybės institucijos (CK 2.36 straipsnio 2 dalis). Teismai, spręsdami dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ginčo atveju, turėjo nustatyti, kada valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančiai institucijai turėjo ir galėjo tapti žinoma apie tai, kad valstybės turtas be pagrindo įgytas atsakovo, ir pagal tai spręsti – kada apie šį pažeidimą, reiškiantį viešojo intereso pažeidimą, turėjo ir galėjo sužinoti prokuroras.

Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju ieškinio senatis prasidėjo sprendimų perduoti ginčo pastatus LKMS priėmimo dieną, t. y. atitinkamai 1991 m. liepos 3 d., 1991 m. lapkričio 20 d. ir 1991 m. spalio 17 d., nes valstybės, t. y. Vyriausybės, atstovai dalyvavo sprendžiant šių pastatų perdavimo klausimus ir žinojo apie pastatų perdavimą LKMS.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog ginčo pastatai perduoti LKMS naudotis mokymo įstaigos veiklai, bet neišreikšta valia perduoti šiuos LKMS nuosavybėn. Taigi tol, kol LKMS nepažeidė valstybės nuosavybės teisės, įregistruodama ginčo pastatus kaip savo nuosavybę ir naudodama juos ne tam tikslui, kuriam šie buvo perduoti, nebuvo pagrindo laikyti, kad pažeista valstybės nuosavybės teisė. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija turėjo domėtis, kaip LKMS naudojasi turtu, kuris šiai perduotas konkrečiam tikslui – mokymo įstaigos veiklai, taigi ši institucija turėjo ir galėjo sužinoti apie valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatus pažeidimą, kai atsakovas LKMS įregistravo šiuos pastatus kaip savo nuosavybę viešajame registre, t. y. 1994 m. spalio 10 d. (dėl pastatų Vilniuje, Augustijonų g. 4, Savičiaus g. 17/Bokšto g. 15, Savičiaus g. 13/ Augustijonų g. 2) ir 1998 m. spalio 23 d. (dėl pastato Vilniuje, Savičiaus g. 15). Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija negynė pažeistų valstybės teisių, ir ieškinį dėl šių teisių gynimo pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti duomenų. Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.  

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad šiuo atveju, kai atsakovo LKMS nuosavybės teisės į ginčo pastatus įregistruotos viešajame registre 1994 m. spalio 13 d.  ir 1998 m. spalio 23 d., negalima sutikti su teismų išvada, jog ieškinio senatis ginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę prasidėjo 2005 m. birželio 22 d., kai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo surinkta medžiaga ir parengta pažyma dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo LKMS, nes toks ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas neatitinka protingo termino, per kurį prokuroras galėjo ir turėjo sužinoti apie viešojo intereso pažeidimą. Dėl to nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad ieškinys dėl valstybės nuosavybės teisės į 1994 m. spalio 13 d. atsakovo nuosavybės teise įregistruotus ginčo pastatus gynimo pareikštas praleidus 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad valstybės nuosavybės teisei į pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 15, kurį LKMS įregistravo kaip savo nuosavybę 1998 m. spalio 23 d., ginti taikytinas 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų ieškinio senaties terminas – nepraleistas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). 

Pažymėtina, kad ieškovas, teigdamas, jog nepraleido senaties termino ieškiniui dėl viešojo intereso gynimo pareikšti, taip pat nurodė, kad jeigu teismas laikytų šį terminą praleistu, prašo jį atnaujinti, nes dėl šios konkrečios situacijos aplinkybių ieškinys negalėjo būti pareikštas anksčiau (T. 2, b. l. 177); atnaujinti nurodytą terminą, jeigu būtų nustatyta, kad jis praleistas, ieškovo atstovė prašė ir kasacinės instancijos teisme.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškinio senaties institutas, kurio paskirtis – saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, nustatytu ieškinio senaties terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, vis dėlto šio instituto normose įtvirtinta teismo teisė atnaujinti nurodytą terminą, kai teismo pripažįstama, kad šis praleistas dėl svarbios priežasties, kurią nustačius pažeista teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Dėl senaties termino praleidimo priežasčių svarbos teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio instituto esmę ir paskirtį, vertindamas kiekvienos konkrečios bylos reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs kad jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, kt.). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

Pažymėtina, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai prokuroras prašo apginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, kartu ir viešąjį interesą, tačiau ieškinys dėl dalies pastatų pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). 

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog visuomeninė organizacija – LKMS, deklaravusi gražų tikslą – įsteigti katalikišką mokymo įstaigą, gavusi tam valstybės institucijų pritarimą, įgijo teisę neatlygintinai naudotis šiam tikslui Augustijonų vienuolyno pastatų ansambliu, kurio pastatai įrašyti Kultūros paveldo centro į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir yra Vilniaus miesto senamiesčio, turinčio ypatingą istorinę, architektūrinę, kultūrinę reikšmę, dalis. Tačiau ši organizacija ne tik neįgyvendino įvardyto tikslo, bet ir neturėdama teisinio pagrindo įregistravo perduotus jai naudotis konkrečiam tikslui pastatus kaip savo nuosavybę, įgydama be teisinio pagrindo, be to, neatlygintinai nuosavybėn didelės vertės valstybės turtą, kurį, be kita ko, naudojo kitiems tikslams (pastatas Savičiaus g. 15 (buvusi bažnyčia) išnuomota UAB „BITĖ Lietuva“, dalyje ginčo patalpų įsikūrusi LKMS valdyba (T. 1, b. l. 46-49, 53-54).  Be to, LKMS vieną iš pastatų (Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2) 2002 m. birželio 25 d. pardavė privačiam juridiniam asmeniui UAB „Cosmos Interiors“, suardydama architektūrinę kultūros paminklo – nurodyto pastatų ansamblio – vienovę (T. 1, b. l. 50-52, 67-72). Pažymėtina, kad nors pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, tačiau būtų neprotinga ir nerealu reikalauti, jog prokuroras nuolat sektų, kaip keičiasi viešojo registro duomenys, be to, dėl visų viešosios nuosavybės teisės objektų.

Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog visuomeninė organizacija, gavusi naudotis didelės vertės valstybės turtą konkrečiam tikslui, kuris net nepradėtas įgyvendinti, perėmė šį turtą nuosavybėn be teisėto pagrindo, be to, neatlygintinai, yra akivaizdus pagrindas konstatuoti, kad pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas šiuo konkrečiu atveju yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises, o, atsižvelgiant į ginčo pastatų architektūrinę, kultūrinę, istorinę vertę, – ir visos visuomenės interesus (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2, 4 dalys).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors žemesniųjų instancijų teismai, nustatydami ieškinio senaties termino pradžią ginčo atveju, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 86 straipsnis; 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis), tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą – kad nagrinėjamu atveju būtina ginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, grąžinant jai atsakovo be teisinio pagrindo įgytą jos turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad vien teisės normos pažeidimas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Priešingas šio klausimo sprendimas prieštarautų tiek pagrindiniams proceso teisės principams (ekonomiškumui, operatyvumui, kt.), tiek bendriesiems teisės principams (protingumui, teisingumui), nes būtų beprasmiškai švaistomos valstybės ir bylos šalių lėšos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2006 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2006; 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006, kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju žemesniųjų instancijų teismų padarytas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimas nelėmė neteisėto sprendimo priėmimo, nes kasacinis teismas, remdamasis teismų nustatytais bylos faktais, konstatavo, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Dėl to nurodytas pažeidimas nėra pagrindas naikinti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl ieškinio ribų peržengimo

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, priteisę už parduotą ginčo pastatą gautus pinigus Vilniaus miesto savivaldybei, peržengė ieškinio ribas, taigi iš esmės pažeidė proceso teisės normas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), nes ieškovas nebuvo pareiškęs tokio reikalavimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas pakeitė nurodytą teismų sprendimo dalį, todėl nėra pagrindo nagrinėti nurodytų kasatoriaus argumentų. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Dėl to, jeigu byloje būtų nustatyta, kad pažeista ir savivaldybės nuosavybės teisė, taigi taip pat viešasis interesas, teismas turėtų pagrindą ginti pažeistas savivaldybės teises, juolab kad ieškinį pareiškęs prokuroras tam pritarė.

 

Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

 

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė ne dėl visų apeliacinio skundo argumentų, todėl yra absoliutus nurodytos nutarties negaliojimo pagrindas.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų kasacijos pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis neturėtų būti naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą.

            Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais dėl ginčo dalyko, todėl tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepakartojo pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriems pritarė, nėra absoliutus apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, no. 20772/92, § 56; Marini v. Albania, no. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105).

           

Likusius kasacinio skundo argumentus išplėstinė teisėjų kolegija laiko teisiškai nereikšmingais, todėl dėl jų nepasisako.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutarties dalis, pagal kurias priteista iš Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos vienas milijonas litų už parduotą pastatą Vilniuje, Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, Vilniaus miesto savivaldybei, ir nustatyti, kad nurodytas vienas milijonas litų priteisiamas iš Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos valstybei. Kitas sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. 

            Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

           

 

Teisėjai                                                                                                          Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                                                      Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                       Janina Januškienė

 

                                                                                                                      Virgilijus Grabinskas                                                                                                               

                                                                                                                      Sigitas Gurevičius

 

                                                                                                                      Algirdas Taminskas

 

                                                                                                                       Pranas Žeimys