Administracinė byla Nr. A-301-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00298-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Z. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), (toliau – ir atsakovas) 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2014 m. vasario 26 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo vietos sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,1 kv. m, t. y. minimali 3,1 kv. m. norma buvo pažeista. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 100, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 4 pisuarais. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus. Pataisos namuose yra įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės, tačiau nėra įrengtų persirengimo kambarių su dušo patalpomis, kur galima būtų nusiprausti po sporto treniruočių, o esančiu bendruoju dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pataisos namuose yra palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis. Pataisos namuose nėra laikomasi priešgaisrinių taisyklių reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo iš laiptinės ant stogo. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, jog gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 3,6 kv.m. Lietuvos higienos normoje HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN76:2010) numatyta, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai aplinka, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka, kad turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, kad privalomas Higienos pasas, kad neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktais. Pažymėjo, jog Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. sutriko ir pablogėjo jo sveikata (patyrė insultą), patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, pažeminimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, atsirado dirglumas, negali ramiai miegoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu (b. l. 27-30, 113) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pagal BVK 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Pareiškėjo skundo motyvas, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Prašė skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 120-127) pareiškėjo Z. T. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista Z. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d., kadangi pareiškėjas 2014 m. vasario 26 d. skundu kreipėsi į teismą. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų. Konstatavo, kad nenustatyta jokių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Todėl pareiškėjo teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m, balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv.m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 4 brigados patalpoje, kurios plotas – 32,83 kv. m, ji buvo skirta gyventi 22 nuteistiesiems, (kiekvienam nuteistajam teko po 1,49 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas sprendė, jog minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 1,61 kv. m. ploto mažiau.

Pažymėjo, jog vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Pabrėžė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pažymėjo, jog minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, didelis psichologinis sukrėtimas, atsirado dirglumas, sveikatos sutrikimai).

Pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo apie 100, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 4 pisuarais, maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, skalbyklos ir džiovyklos patalpos negali aptarnauti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus, pataisos namuose yra įrengtos krepšinio ir futbolo aikštelės, tačiau nėra įrengtų persirengimo kambarių su dušo patalpomis, kur galima būtų nusprausti po sporto treniruočių, o esančiu bendruoju dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pataisos namuose yra palankios sąlygos graužikams ir parazitams veistis, pataisos namuose nėra laikomasi priešgaisrinių taisyklių reikalavimų, nėra evakuacinio išėjimo iš laiptinės ant stogo, pataisos namai neturi Higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, teismas nurodė, kad 2010 m. kovo 30 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13). Taip pat yra išduotas ir Statinio techninis pasas. Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų–atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Pažymėjo, kad kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėtos sutarties šalys nesilaiko. Atkreipė dėmesį, kad BVK 110 straipsnio 3 dalis ir Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

III.

Pareiškėjas Z. T. apeliaciniu skundu (b. l. 135) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos sprendimu dėl to, jog teismas taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pažymi, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į Lietuvių kalbą.

Pabrėžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepasisakė, kodėl atsisakė vadovautis analogiškų bylų sprendimais, nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos sveikatos istorijos duomenų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 140-142) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo pareiškėjui Z. T. prašant priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 100 000 Lt (atitinkamai 28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje sąlygas, tačiau jis pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2014 m. vasario 26 d. buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų, be kita ko, pažeidžiant teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam (b. l. 1-5).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam nuteistajam, kita vertus, kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka tik su taikyta ieškinio senatimi, priteistos neturtinės žalos forma, siekdama aiškumo, dėl šių aspektų pasisako atskirai.

Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo taikyta ieškinio senatimi, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2014 m. vasario 26 d., tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 5-10, 113). 

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino kreiptis į teismą, tačiau ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies.

Pastebėtina, jog įvardintas įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Šioje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2007 m. kovo 20 d. iki 2014 m. vasario 26 d. (b. l. 5-10), o skundą pareiškėjas pateikė 2014 m. vasario 26 d. (b. l. 26). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 26 d. (b. l. 26). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pagrįstai taikė senatį.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o pareiškėjo argumentas, jog jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškinti kalinimo standartai, nebuvo išversti į Lietuvių kalbą, vertinti kritiškai (b. l. 135). Šiuo aspektu pažymėtina, jog konkrečius reikalavimus užtikrinant tinkamas įkalinimo sąlygas pirmiausiai numato Lietuvos nacionaliniai teisės aktai, tuo tarpu Konvencija numato, be kita ko, pagrindines asmenų teises ir garantijas, pvz., kaip Konvencijos 3 straipsnis numatantis kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą. EŽTT taiko Konvencijos nuostatas ir pagrindinis jo tikslas yra užtikrinti, kad valstybės gerbtų ir laikytųsi Konvencijoje numatytų teisių ir garantijų, tai, be kita ko, atliekama nagrinėjant individualias peticijas, kurias pateikia individualūs asmenys, teigiantys, kad yra pažeistos jų teisės ar laisvės, įtvirtintos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose (Konvencijos 1, 19, 34 str.). Taigi EŽTT aiškina Konvencijos nuostatas ir konkrečiu atveju vertina, ar valstybės individualiais atvejais įvykdė atitinkamus Konvencijos nuostatų pažeidimus. Atsižvelgus į tai, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjui nesusipažinus su išverstais EŽTT sprendimais, aiškinančiais Konvencijos nuostatas, jo teisės įgyvendinti teisminę gynybą buvo visiškai apribotos ar apsunkintos. Be to, ginčo teisiniams santykiams aktualūs nacionaliniai teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų numatyta tvarka ir pareiškėjas neteigė, kad jie jam nebuvo prieinami. Kita vertus, pastebėtina, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, taip pat galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, dėl jam aktualių teisinių išaiškinimo teikimo, tačiau taip pat nėra duomenų, kad jis šia galimybe pasinaudoti negalėjo. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo, taikius ieškinio senatį, pagrįstai buvo vertinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

Kiek tai susiję su teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, užtikrinimu, šiuo aspektu pateiktais apeliacinio skundo argumentais, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2011 m. vasario 15 d., 2012 m. balandžio 1 d., 2012 m. liepos 1 d. redakcijos) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 4 brigados patalpoje, kurios plotas – 32,83 kv. m., ji buvo skirta gyventi 22 nuteistiesiems, t. y. kiekvienam nuteistajam teko po 1,49 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 27-30, 36-38). Taigi laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 1,61 kv. m. ploto mažiau. Be to, teisėjų kolegija pripažįsta tai, kad gyvenamasis plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, kuriame jis galėtų laisvai judėti. Taigi pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų pareiškėjo įvardintų atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo neginčija, su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje dalyje sutinka ir jų papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pažymėtina, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad aplinkybė dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo, atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes, visų nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Šiame kontekste akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Buvimo Pravieniškių pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku (b. l. 27-30). Administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Šių aplinkybių neneigė ir pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde (b. l. 135). Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog jis dėl šių veiksmų patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (b. l. 135). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja visos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat vertina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija jo pažeistai teisei apginti ir nepriteisė prašomos neturtinės žalos pinigais.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

Pažymėtina, jog teismui yra suteikiama teisė atsižvelgus į konkrečią situaciją, administracinėje byloje nustatytus reikšmingus faktinius sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą spręsti dėl konkretaus neturtinės žalos atlyginimo būdo, t. y. ar konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai teisei apginti. Be to, vertinant nurodytą aspektą būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią atlyginimo formą (ar konkrečią piniginę išraišką), kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos sveikatos istorijos duomenų, į tai neatsižvelgė spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pareiškėjas teigė, jog dėl jo nurodytų neteisėtų veiksmų, be kita ko, sutriko ir pablogėjo jo fizinė sveikata (patyrė insultą), jis negali ramiai miegoti.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog šiuo atveju vertinami galimi neteisėti veiksmai laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. todėl būtent šiuo laikotarpiu ir pareiškėjo sveikatos būklė, neteisėtų veiksmų įtaka šiai būklei yra reikšminga. Nurodytu aktualiu metu iš pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 11 d. skundėsi (duomenys neskelbtini) skausmais, 2011 m. rugsėjo 6 d., 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. balandžio 30 d. jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), 2012 m. kovo 1 d. skaudėjo (duomenys neskelbtini) (b. l. 17-18), 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjui skaudėjo (duomenys neskelbtini) (b. l. 18), pareiškėjas taip pat buvo konsultuotas akių ligų gydytojo, jam buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) (b. l. 19-20). Bylos medžiaga iš tiesų patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. birželio 6 d. buvo gydytas nuo (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjo ligos istorijoje nėra nurodyta duomenų, leidžiančių spręsti, kad būtent nurodyti neteisėti veiksmai, t. y. teisės aktų gyvenamojo ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, sukėlė pareiškėjui insultą ir šiuo pagrindu kitaip spręsti dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos būdo. Atitinkamai, pastebėtina, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, dėl kokių būtent faktorių, veiksnių pareiškėją ištiko (duomenys neskelbtini), o tik vertina neteisėtus veiksmus ir jų įtaką pareiškėjo sveikatai, tačiau ligų sukeliančių veiksnių atskirai ir savarankiškai nenustatinėja. Kitų aplinkybių, kad būtent konstatuotų neteisėtų veiksmų buvimas sukėlė pareiškėjui nurodytas sveikatos problemas, taip pat nėra nustatyta remiantis administracinėje byloje pateikta medžiaga. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis miego sutrikimais ir jam būtų skirti vaistai, gydymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, t. y. kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 26 d. nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam, kita vertus, atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytą pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, į tai, kad nebuvo nustatyta kitų neteisėtų veiksmų, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Priešingų išvadų dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo neleidžia daryti ir pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepasisakė, kodėl jis nesivadovavo Kauno apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-1156-428/2013, Nr. I-1539-406/2013 priimtais sprendimais, kuriose buvo vertinami atvejai, kai, pareiškėjo nuomone, kalinimo sąlygos buvo geresnės nei buvo sudarytos jam ir nebuvo nustatyta tokių pasekmių, kokios buvo sukeltos jam (b. l. 5-10, 135).

Šiuo aspektu sutiktina su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl šių pareiškėjo argumentų, tačiau tai savaime šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste neleidžia vertinti teismo sprendimo kaip neteisėto ir (ar) nepagrįsto. Atitinkamai, dėl šių pareiškėjo argumentų pasisakytina iš esmės. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-575-1062/2014 pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1156-428/2013, kuriuo teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, buvo paliktas nepakeistas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-575-1241/2014 kito pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat buvo atmestas ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimas, kuriuo teismas priteisė atitinkamam pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, buvo paliktas nepakeistas. Taigi, kaip matyti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo pareiškėjų pateiktus apeliacinius skundus ir vertino, ar nėra pagrindo padidinti pareiškėjams priteistų žalos dydžių. Be to, kaip matyti iš aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, teismas spręsdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, be kita, ko vertina pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, kitų neteisėtų veiksmų konstatavimą ir visų aplinkybių kontekste sprendžia, esant visoms sąlygoms deliktinei atsakomybei kilti, kokia neturtinės žalos atlyginimo forma ir (ar) būdas kompensuotų pareiškėjo patirtą žalą. Toks įvardintas vertinimas buvo atliktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015, 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-2220/2014.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Z. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dainius Raižys