Civilinė
byla Nr. 3K-3-159/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
128.11; 129.1; 129.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A
R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės
Janavičiūtės, Vinco Versecko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl
antstolio R. B. vykdymo veiksmų; suinteresuoti asmenys:
UAB „Kapitalo valda“, AB „Litimpeks
bankas“, O. A. firma.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė
:
I. Skundo esmė
Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti
antstolį nutraukti vykdomąją bylą saistomas klausimo dėl jo individualios
įmonės, likviduotos savininko sprendimu, prievolės kreditoriui, šiam siekiant,
kad skola būtų išieškoma iš pareiškėjo, likviduotos įmonės savininko, turto,
išnagrinėjimo. Pareiškėjas nurodė, kad antstolis nepagrįstai priėmė vykdyti
Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą,
todėl nepagrįstai 2008 m. spalio 22 d. ir lapkričio 6 d. turto arešto aktais
areštavo jo turtą; K. komercinė firma 1995 m. birželio 20 d. laidavimo
sutartimi užtikrino O. A. firmos paskolos AB „Litimpeks
bankui“ grąžinimą; Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d. sprendimu negrąžinta
skola priteista iš skolininko ir laiduotojo. AB „Litimpeks bankas“ 1996 m.
rugpjūčio 13 d. pateikė vykdyti teismo antstolių kontorai vykdomąjį raštą,
tačiau vykdymo veiksmų neatlikta. K. firma, savininkui
nusprendus, 1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m.
balandžio 21 d. išregistruota. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m.
rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtinta banko ir skolininko taikos sutartis,
kurioje išdėstytas skolos grąžinimas, tačiau K. komercinės firmos ar jos
savininko, kaip skolininkų, neįtraukta į šią sutartį. Vykdomasis raštas 2001 m.
lapkričio 22 d. grąžintas išieškotojui AB „Litimpeks bankas“ su aktu apie turto
neradimą ir išieškojimo negalimumą. AB „Litimpeks bankas“ 2006 m. balandžio 24 d.
sutartimis Nr. 145, 146 perleido UAB „Kapitalo valda“ reikalavimą, atsiradusį
iš Ūkinio teismo 1996 m.
vasario 6 d. sprendimo ir Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 15 d.
nutarties, O. A. firmai; K. komercinė firma
ar jos savininkas neįtraukti į šias sutartis. UAB „Kapitalo valda“ 2008 m. birželio 16 d., remdamasi 2006 m.
balandžio 24 d. sutartimi Nr. 146, pateikė antstoliui vykdyti vykdomąjį raštą,
išduotą pagal Ūkinio teismo 1996
m. vasario 6 d. sprendimą. Kadangi pareiškėjas 2001 m.
rugsėjo 30 d. įsigijo nekilnojamojo turto, tai vykdantis išieškojimą antstolis šį turtą areštavo. Pareiškėjas
laikė, kad UAB „Kapitalo valda“ neperėmė reikalavimo teisės dėl V.
K., todėl antstolis neteisėtai pradėjo išieškojimą dėl jo, areštavo turtą,
taip pažeidė proceso teisės normas; K. komercinės firmos ir V. K. prievolė pagal Ūkinio teismo 1996 m. vasario 6 d.
sprendimą buvo pasibaigusi.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m.
liepos 9 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas
nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 15 d. nutartis, kuria
patvirtinta taikos sutartis, nesaisto pareiškėjo ir antstolio, nes priimta
kitoje civilinėje byloje, kurioje išieškojimas vykdomas tik iš skolininko O. A. įmonės. Teismas, remdamasis vykdomosios bylos
duomenimis, kad Ūkinio teismo 1996 m. liepos 30 d. išduotas vykdomasis raštas
su aktu apie išieškojimo negalimumą grąžintas išieškotojui 2001 m. lapkričio 22
d., o UAB „Kapitalo valda“, 2006 m. balandžio 24 d perėmusi iš AB „Litimpeks banko“ reikalavimo teisę,
2008 m. birželio 17 d. pateikė vykdomąjį raštą vykdyti, ir vadovaudamasis
1964 m. CPK 388 straipsnio 3 dalimi, 387 straipsniu ir Civilinio proceso
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 6
dalimi, pripažino, jog nepraleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui
pateikti vykdyti. Spręsdamas dėl skundo argumentų, kad K. komercinės
įmonės ar jos savininko, kaip skolininkų, prievolė pasibaigė dėl įmonės
likvidavimo, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad įmonės
veikla pasibaigė dėl bankroto; bylos duomenimis, K. komercinė firma
1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m. balandžio 21 d.
išregistruota, savininkui nusprendus; dėl to, teismo vertinimu, įmonei ir jos
savininkui galioja 1964 m. CPK 673 nuostatos, kad jeigu individuali įmonė
neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą
nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą (1964 m. CPK 456(5) straipsnis); suinteresuotas
asmuo UAB „Kapitalo valda“ teisėtai pateikė vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti
ir antstolis jį priėmė, nenustatęs tam kliūčių (CPK 650, 651 straipsniai); dėl
to teismas sprendė, kad antstolis, gavęs vykdomąjį raštą ir pradėjęs
priverstinio išieškojimo procesą, nepažeidė įstatymo reikalavimų, todėl vykdymo
veiksmai yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl
kurių vykdomoji byla dėl pareiškėjo galėtų būti nutraukta (CPK 629 straipsnis).
Be to, teismas laikė, kad skundas, išskyrus dėl 2008 m. lapkričio 6 d. turto
arešto akto, atmestinas, praleidus
terminą jam paduoti (CPK 512 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo
atskirąjį skundą, 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartį, atskirąjį skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl skirtingų ratio decidendi šioje byloje neturi
precedentinės reikšmės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje
byloje A. L. v. AB „Ūkio bankas“, bylos Nr.
3K-7-308/2004, išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės; įmonės
likvidavimas bankroto procedūros metu ir ne bankroto procedūrų būdu nėra
analogiški atvejai; kita vertus, individualios (personalinės) įmonės
likvidavimo faktas savaime nereiškia šios įmonės prievolių pabaigos. Vertindama
pirmosios instancijos teismo išvadas dėl individualios įmonės savininko
prievolės kreditoriui, kolegija pažymėjo būtinumą atsižvelgti į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m.
balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. v. L. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-445/2001, išdėstytą
teisės taikymo išaiškinimą, jog įmonė, kaip teisės subjektas, gali veikti kaip
juridinis arba fizinis asmuo; individuali (personalinė) įmonė yra vadinamoji
neinkorporuota įmonė, kai verslininku, komersantu pripažįstama ne įmonė, kaip
tokia, o fizinis asmuo. Šiais atvejais įmonė neturi požymių, būdingų įmonei,
kaip ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui; sąvoka „įmonė“ asocijuojasi su fizinio asmens – komersanto, verslininko
– individualia komercine–ūkine veikla;
įmonė suprantama kaip fizinio asmens verslo teisinė forma, neturint
savarankiško teisinio statuso. Kad teisinių santykių subjektas yra
individualios (personalinės) įmonės savininkas, bet ne įmonė, pripažįstama
privatinės ir viešosios teisės. 1964 CK 22 (1)
straipsnyje buvo nustatyta, kad vienas ar keli fiziniai asmenys
komercinei ūkinei veiklai gali steigti įmones, kurios neturi juridinio asmens
teisių. Individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam
asmeniui ar keliems asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise; individuali
įmonė neturi juridinio asmens teisių, t. y. jos turtas neatskirtas nuo
įmonininko (individualios įmonės savininko) turto (Lietuvos Respublikos įmonių
įstatymo 7 straipsnis (1990 m. gegužės 8 d.
įstatymo Nr. I-196 redakcija; Žin., 1990, Nr. 14-395; su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais); pagal įmonės prievoles įmonininkas
atsako visu savo turtu. Individualios (personalinės) įmonės steigimas, likvidavimas ir veikla
reglamentuoti CK ir kitų įstatymų (pirmiau nurodyto įstatymo 3 straipsnis). Individuali
įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo
(Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis); 2000 m. CK 2.50 straipsnio
4 dalyje, kurioje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, nustatyta, kad jeigu
neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo
prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju – individualios įmonės savininkas. Iš CPK 673
straipsnio taip pat matyti, kad jeigu individuali įmonė neturi pakankamai lėšų
išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą
ir savininko turtą. Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija sprendė, kad K. firma
buvo neribotos atsakomybės juridinis asmuo, todėl V. K. savo
turtu atsako už K. firmos prievoles ( CK 2.50 straipsnio 4 dalis, CPK 673
straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas taip
pat pripažino nepagrįstu atskirojo skundo argumentą, kad išieškotojas UAB
„Kapitalo valda“ praleido įstatymo nustatytą terminą vykdomajam dokumentui
pateikti vykdyti, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog
pareiškėjas nepraleido termino 2008 m.
lapkričio 6 d. turto arešto aktą ginčyti (CPK 512 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius
(pareiškėjas) prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti, kasatoriaus skundą dėl
antstolio veiksmų tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl individualios įmonės likvidavimo
reikšmės šios įmonės ir jos savininko prievolių, atsiradusių iki įmonės
likvidavimo, tęstinumui ir įstatymo nustatytų sąlygų šioms prievolėms
pasibaigti aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama nuosekli praktika, kad įmonės
likvidavimas vykdant bankroto procedūras reiškia, jog galutinai išsprendžiamas
bankrutavusios įmonės skolų klausimas ir fiksuojama, kad tolesnis skolų
išieškojimas yra neįmanomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje A. L. v. AB „Ūkio bankas“, Nr. 3K-7-308/2004;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. antstolis G. M., bylos Nr.
3K-3-499/2004; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių AVMI v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003; kt.). 2000 m. CK
2.50 straipsnio 4 dalyje ir 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis
reglamentavimas (kuris iš esmės atitinka Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir
1964 m. CK 252 straipsnio 3 dalį) suponuoja išvadą, kad individualios įmonės ir
jos savininko prievolių pabaigą sukelia įmonės likvidavimas dėl bankroto ir
faktas, kad įmonė ir jos savininkas likvidavimo dėl bankroto metu neturi turto,
iš kurio vertės gali būti nors iš dalies patenkinti įmonės kreditorių
reikalavimai. Šioje byloje aktualus teisinės situacijos, kai individuali įmonė
likviduojama po bankroto procedūros, ir kitos – kai likviduojama savininko
sprendimu, įmonei ir savininkui neturint turto, – vertinimas. Kasacinio teismo
praktikos nuostatos dėl bankroto instituto paskirties (apsaugoti nemokaus
skolininko, taip pat kreditorių teises ir interesus) ir tikslų (tenkinti
kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto) suponuoja išvadą, kad
bankroto tikslai pasiekiami ir įmonė yra teisėtai likviduota tada, kai nelieka
ar nėra įmonės ar jos savininko turto, iš kurio gali būti tenkinami kreditorių
reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. antstolė A. R. Ž.,
bylos Nr. 3K-7-162/2009); esant tokiai situacijai, įmonės likvidavimas ir visų
jos prievolių pabaiga atitinka nustatytą teisinį reglamentavimą, todėl
nepažeidžia kreditorių teisėtų interesų. Taigi esminis šios situacijos požymis
yra įmonės nemokumas, bet ne procedūra, kurią vykdant, konstatuojamas
nemokumas. Vadinasi, bankroto procedūra būtina, kai įmonė ar jos savininkas
turi turto, kurį reikia teisingai paskirstyti kreditoriams, proporcingai jų
turimiems reikalavimams (ĮBĮ 41 straipsnio 4 dalis). Nesant turto, ši procedūra
yra perteklinė ir nesuteikia kreditoriams papildomos teisinės apsaugos. Dėl to
įmonės likvidavimas, nevykdant bankroto procedūros, esant pirmiau nurodytam
esminiam požymiui – įmonės ir jos
savininko faktiniam ir objektyviam nemokumui, sukelia tapačius, kaip ir įmonės
likvidavimas po bankroto procedūros, teisinius padarinius, t. y. įmonės ir jos
savininko prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo, pasibaigia ir
nebegali būti vykdomos po įmonės likvidavimo. Pripažintina, kad įmonės
likvidavimas be bankroto procedūros pažeistų įmonės kreditorių interesus tuo
atveju, jeigu įmonės likvidavimo metu įmonė ar jos savininkas turėtų turto;
tokiu atveju jų prievolės kreditoriams pasibaigtų neteisėtai ir šie turėtų
teisę reikalauti teisių gynimo. Tokia pozicija patvirtinama ir teismų praktikos
nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „NORD/ LB Lietuva“ v. R. K., bylos
Nr. 3K-3-428/2006), kurias detalizuojant pažymėtina tai, kad, nuslėpus įmonės
ar jos savininko turtą, kuris egzistavo ar buvo įgytas nuo prievolės atsiradimo
iki įmonės likvidavimo, konstatuotini kreditorių interesų pažeidimas ir jų
tolimesnė apsauga; įmonės kreditoriai negali pretenduoti į turtą, kurį
savininkas įgijo po įmonės likvidavimo už lėšas, nesusijusias su įmonės veikla
– dėl įmonės ir jos savininko prievolių ir su šiomis prievolėmis susijusių
garantijų pabaigos įmonės likvidavimo momentu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos
teisiškai reikšmingos pirmiau įvardytos aplinkybės suponuoja išvadą dėl
kasatoriaus įmonės ir kasatoriaus, kaip šios įmonės savininko, prievolės
pabaigos.
Atsiliepime į kasacinį skundą
suinteresuotas asmuo UAB „Kapitalo valda“ prašo jį atmesti, apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš kasatoriaus
bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad K. komercinė firma buvo neribotos
atsakomybės juridinis asmuo, todėl pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį ir CPK 673
straipsnį V. K. savo turtu atsako už firmos prievoles. Dėl
to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įmonės ir jos savininko
prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo, pasibaigia ir nebegali būti
vykdomos po įmonės likvidavimo. Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad
individualios įmonės prievolių pabaiga saistoma bankroto procedūros, tačiau
šiuo atveju
K. komercinė firma likviduota ne bankroto procedūros metu.
Kasatoriaus įmonė laidavo paskolos grąžinimą; skolininkui neįvykdžius prievolės
pagal paskolos sutartį, K. komercinei firmai taikyta
solidarioji atsakomybė – išieškojimas gali būti vykdomas iš bet kurio
skolininko turto, tačiau tai nereiškia, jog kito skolininko, iš kurio
išieškojimas dar nebuvo vykdomas, prievolė atsiskaityti su kreditoriumi
pasibaigia. Suinteresuotas asmuo laiko teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo
argumentą, kad bankroto procedūrų laikymasis yra būtinas tik tada, kai įmonė ar
jos savininkas turi turto, kurį reikia teisingai paskirstyti tarp kreditorių.
Nemoki ir neatsiskaičiusi su kreditoriais įmonė negali būti likviduojama, išvengiant
teisminės ar neteisminės bankroto procedūros. Likviduojant įmonę tiek bankroto
procedūros būdu, tiek įmonės savininkui nusprendus įmonę išregistruoti ir
likviduoti ne bankroto procedūros būdu, turi būti vienodai tenkinami visų
kreditorių interesai. Kasatorius nepagrįstai K. komercinės firmos
likvidavimą tapatina su bankroto procedūra; individualios įmonės ir jos
savininko prievolių pabaigą sukelia šie juridiniai faktai: įmonės likvidavimas dėl bankroto ir įmonės ar
jos savininko likvidavimo dėl bankroto metu neturėjimas turto, iš kurio vertės
gali būti bent iš dalies patenkinamas įmonės kreditoriaus reikalavimas. V. K. liko solidariai atsakingas kreditoriui pagal Ūkinio
teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 1/277/1996, nepaisant jo įmonės likvidavimo
fakto.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Dėl individualios įmonės likvidavimo reikšmės ir jos savininko atsakomybės
ribų
Lietuvos Respublikos ūkinis teismas
1996 m. vasario 6 d. sprendimu priteisė iš O. A. firmos ir K. komercinės
firmos solidariai 115 000 Lt paskolai sugrąžinti ir palūkanoms sumokėti. Bylos
duomenimis, 1994 m. kovo 3 d. K. komercinė firma įregistruota
Vilniaus miesto įmonių rejestre, 1997 m. gruodžio 9 d. perregistruota į likviduojamą ir 1998 m. balandžio 21 d.
išregistruota, savininkui nusprendus (b. l. 11). Įmonę įregistruojant ir
išregistruojant, galiojo 1964 m. CK, kurio 22 (1) straipsnyje (Lietuvos
Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija, įsigaliojusi
1994 m. birželio 10 d.) buvo nustatyta, kad vienas ar keli fiziniai asmenys
komercinei–ūkinei veiklai įstatymų nustatyta tvarka gali steigti ūkinius
vienetus – įmones, neturinčias juridinio asmens teisių. Lietuvos Respublikos
įmonių įstatymo (1990 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. I-196 redakcija) 7
straipsnyje buvo nustatyta, kad individuali (personalinė) įmonė nuosavybės
teise priklauso fiziniam asmeniui. Individuali įmonė neturi juridinio asmens
teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles
įmonininkas atsako visu savo turtu. Pagal Lietuvos Respublikos individualių
įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės
atsakomybės privatus juridinis asmuo. CPK 673 straipsnyje nustatyta, kad jeigu
individuali įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis
išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą. Kadangi K. komercinė
firma buvo neribotos atsakomybės juridinis asmuo, tai pagal CK 2.50 straipsnio
4 dalį ir CPK 673 straipsnį V. K. savo turtu atsako už
firmos prievoles. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad
įmonės ir jos savininko prievolės, atsiradusios iki įmonės likvidavimo,
pasibaigia ir nebegali būti vykdomos po įmonės likvidavimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
pasisakęs dėl 1964 m. CK 252 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad prievolė
pasibaigia, likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių), gali būti
taikoma tik juridiniams asmenims. Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad pagal individualios (personalinės) įmonės prievoles įmonininkas
atsako visu savo turtu, taip pat ir po šios įmonės likvidavimo. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nurodė, kad 1998 m. balandžio 21 d. likvidavus
(įmonės savininko sprendimu) K. komercinę firmą, prievolė V. K. nepasibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje
byloje A. B. v. L. B. A., bylos Nr. 3K-3-616/2003). Ne dėl bankroto
likviduotos individualios įmonės prievolės pereina jos dalyviams, t. y.
prievolė perėjo V. K. Individualios K. komercinės firmos
prievolės nuo įmonės likvidavimo dienos pasibaigė, tačiau individualios įmonės
likvidavimas nėra besąlyginė prievolės atlyginti kreditoriams padarytus
nuostolius pabaigos sąlygą, tokia prievolė įmonės savininkui atsiranda pagal
Įmonių įstatymo 7 straipsnį (CK 6.128 straipsnis). Dėl to įstatymo nustatyta
tvarka kasatorius turi pareigą atsakyti visu savo turtu ir po įmonės
likvidavimo.
Kasatorius nurodo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktiką, kurios privalu laikytis, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d.
nutartį civilinėje byloje A.
L. v. AB „Ūkio bankas“, bylos
Nr. 3K-7-308/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Šiaulių AVMI v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003, kuriose
išaiškinta dėl individualios įmonės prievolių pabaigos, saistant ją būtent su
bankroto procedūra. Kasatoriaus nurodytos bylos, kuriose Aukščiausiasis Teismas
išaiškino atitinkamą teisės normą, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) nesutampa. Šiuo atveju K. komercinė
firma buvo likviduota, savininkui nusprendus, bet ne bankroto procedūros būdu,
todėl šiuo atveju nurodoma Aukščiausiojo Teismo praktika nėra aktuali šiai
nagrinėjamai bylai. Taigi, tik užbaigus įmonės bankroto procedūrą, baigiasi ir
įmonės kreditorių teisė reikalauti grąžinti skolas. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasatoriaus motyvas, jog nesvarbu, ar įmonė likviduojama
bankroto procedūrų metu, ar įmonė išregistruojama savininko sprendimu,
vertintinas kaip teisiškai neteisingas. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įmonės likvidavimas bankroto
procedūros metu ir ne bankroto procedūrų būdu nėra analogiški atvejai, ir tai
tinkamai motyvavo.
Dėl laiduotojo atsakomybės
Byloje nustatyta, kad K. komercinė
firma buvo laiduotojas pagal 1995 m. birželio 29 d. paskolos sutartį. Kadangi O. A. firma prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdė, tai K. komercinei
firmai, kaip laiduotojui, perėjo prievolės, susijusios su paskolos sutartimi. Nuo
1996 m. rugpjūčio 13 d. iki 2001 m. lapkričio 22 d. teismo antstolių kontoroje
prie Kauno miesto apylinkės teismo buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį
raštą, išduotą Lietuvos Respublikos ūkinio teismo, kuris, minėta, skolą buvo
priteisęs solidariai. Tai, kad tuo metu išieškojimas buvo vykdomas tik iš vieno
skolininko, neduoda prielaidos laikyti, jog išieškojimo iš K. komercinės
firmos nebus vykdoma. Teismo sprendimas, kuriuo priteista solidariai
115 000 Lt paskolai sugrąžinti, galioja, o solidarioji atsakomybė – kad
išieškojimas gali būti vykdomas iš bet kurio skolininko turto, nereiškia, jog
prievolė atsiskaityti su kreditoriumi pasibaigia dėl to skolininko, iš kurio
išieškojimo nebuvo vykdoma. Šiuo atveju prievolė atsiskaityti su kreditoriumi
perėjo individualios įmonės dalyviui – komercinės firmos savininkui V. K.
Dėl įmonės likvidavimo procedūrų taikymo
Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus
argumentais, kad įmonės likvidavimas, nevykdant bankroto procedūrų, esant
faktiniam nemokumui, sukelia tokius pat teisinius padarinius, kaip ir įmonės
likvidavimas po bankroto.
Iškėlus bankroto bylą, visi įmonės
kreditoriai turi dalyvauti procese (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto
įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-270 redakcija) 4 straipsnio
1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Įmonės nemokumo faktas glaudžiai susijęs su
keliamais bankroto tikslais – nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai
įvykdyti savo įsipareigojimų, apsaugojimu bei visų kreditorių teisių ir
interesų gynimu, tuo pačiu metu įmonei–skolininkei, likviduojant skolas, taip
apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų
uždelsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje UAB „Revi“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-326/2007; kt.).
Teisiškai nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad bankroto procedūrų laikymasis yra
būtinas tik tada, kai įmonė ar jos savininkas turi turto, kurį reikia teisingai
paskirstyti kreditoriams proporcingai jų turimiems reikalavimams. Įmonių
bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad įmonės
galėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra pagrindas atsisakyti įmonei iškelti
bankroto bylą, jeigu su kreditoriais atsiskaitoma iki bylos iškėlimo teisme
dienos, t. y. nesant turtinių ginčų tarp įmonės kreditorių, įmonė gali būti
likviduojama savininkui nusprendus. Esant pradėtai įmonės likvidavimo
procedūrai ir paaiškėjus, kad įmonei su kreditoriais atsiskaityti nepavyks,
turėtų būti kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes būtent
bankroto procedūra ir įmonės (taip pat ir individualios) likvidavimas dėl
bankroto lemia įmonės prievolių pabaigą. Likviduojant įmonę ne bankroto
procedūros būdu, gali būti taikoma neribota atsakomybė fiziniams asmenims, nes
už visas individualios įmonės prievoles atsako individualios įmonės savininkas
visu savo turtu.
Dėl terminų vykdomiesiems dokumentams pateikti
Teisėjų kolegija nesutinka su
kasacinio skundo teiginiu, kad 2008 m. lapkričio 6 d., praėjus daugiau kaip
ketveriems metams po K. komercinės firmos likvidavimo, antstolis nepagrįstai
areštavo kasatoriaus nekilnojamuosius daiktus, įsigytus už lėšas, gautas ne iš
AB „Litimpeks bankas“ ar jo teisių
perėmėjo UAB „Kapitalo valda“. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog
išieškotojas UAB „Kapitalo valda“ nepraleido įstatymo nustatyto termino vykdomajam
dokumentui pateikti vykdyti, ir tai tinkamai motyvavo (CPK 631 straipsnio 3
dalis, 606 straipsnio 2 dalis, 607 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Suinteresuotas
asmuo UAB „Kapitalo valda“ pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą ir prašė
priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš
antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į
konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra
priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos
advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Suinteresuotas asmuo nepateikė išlaidas
patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia dėl patirtų išlaidų
už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį
skundą, atlyginimo.
Dėl išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 99,25 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant pareiškėjo kasacinio
skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš pareiškėjo (CPK 79 straipsnis, 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, patikrinusi
skundžiamą tesimo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad
jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346
straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo V. K.,
a. k. (duomenys
neskelbtini) į valstybės biudžetą 99,25 Lt (devyniasdešimt devynis litus 25 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos
teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Vincas Verseckas
Juozas Šerkšnas