Civilinė byla Nr. 2S-1098-275/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37926-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 122.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. prašymą atsakovei I. O. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos,

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

Pareiškėjas A. O. kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Prašo iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyti nepilnamečio vaiko O. O., gimusio (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą kartu su tėvu ir uždrausti vaiko motinai I. O. išvežti nepilnametį vaiką O. O., gimusį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2014 m. sausio mėnesį I. O. viena išvyko į Didžiąją Britaniją. Nuo rugsėjo mėnesio sūnus nuolatos gyvena kartu su pareiškėju, lanko Vilniaus lopšelį-darželį „Daigelis“, yra pripratęs prie esamos aplinkos, tarp vaiko ir jo yra užsimezgęs glaudus dvasinis ryšis. 2014 m. spalio pabaigoje I. O. pranešė, kad ketina trumpam grįžti į Lietuvą tam, kad pasiimtų sūnų ir išsivežtų jį į užsienį. Nurodo, kad Lietuvoje sūnui yra sudarytos tinkamo sąlygas gyventi ir vystytis. Be to, sūnus nemoka užsienio kalbos, todėl išvežimas į užsienį neatitiktų jo dvasinių, kultūrinių poreikių. Artimųjų giminaičių nebuvimas šalia taip pat neatitinka vaiko psichologinių bei tautinių poreikių. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjas neturėtų galimybių bei priemonių užkirsti kelio sūnaus išvykimui, jeigu sutuoktinė nuspręstų tai padaryti be jo žinios.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino iš dalies. Uždraudė suinteresuotam asmeniui I. O. išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnametį vaiką O. O., gimusį (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Kadangi jokių duomenų apie tai, jog motinos elgesys, gyvenimo būdas, kitos aplinkybės daro neigiamą įtaką nepilnamečio sūnaus O. interesams, ir kokios neigiamos pasekmės būtų, jei laikinųjų apsaugos priemonių nebūtų imtasi, pareiškėjas nepateikė, todėl atmetė pareiškėjo prašymą nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su pareiškėju. Konstatavo, kad vaiko išvežimas iš Lietuvos gali pažeisti jo interesus. Staigus vaiko gyvenamosios vietos, kultūrinės, religinės ir kalbinės aplinkos pasikeitimas ne tik apribotų vaiko bendravimą su tėvu ir kitais artimais giminaičiais, bet ir sukeltų jam stresą, todėl sprendė, jog yra tikslinga taikyti pareiškėjo prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir uždrausti vaiko motinai I. O. išvežti iš Lietuvos Respublikos nepilnametį vaiką O. O., gimusį (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė I. O. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, kad apeliantės sūnus O. O. yra ir Europos Sąjungos pilietis, todėl turi teisę laisvai judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą visos Europos Sąjungos ribose. Be to, nuo 2012 m. iki 2013 m. liepos visa šeima gyveno Didžiojoje Britanijoje. Vaikas bendravo su vietiniais vaikais, išmoko kelis žodžius. Nuo 2014 m. sausio vidurio iki 2014 m. rugsėjo vidurio O. gyveno ne su tėvu, tačiau su apeliantės tėvais ir lankė darželį Zarasų mieste. Tik 2014 m. rugsėjo viduryje pareiškėjas pasiėmė sūnų į Vilnių ir atidavė į savaitinį darželį. Neaišku, kodėl vaiko išvežimas į kitą valstybę neatitiktų jo dvasinių ir kultūrinių poreikių.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad sūnui tik 4 metai, todėl apie jo teisę laisvai judėti bei pasirinkti gyvenamąją vietą per anksti kalbėti. Vaikas Lietuvoje gyvena nuo 2013 m. liepos. Mažamečio vaiko gyvenamoji vieta yra ginčo objektas ir, jei apeliantė išvežtų sūnų į užsienį, pareiškėjo reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo nebetektų prasmės. Be to, apeliantė, be pareiškėjo žinios, pasiėmė sūnų iš darželio ir deklaravo jo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovei I. O. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo civilinės metrikacijos įstaigoje dėl atsakovės kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, bei atsakovės I. O. priešieškinį ieškovui A. O. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo civilinės metrikacijos įstaigoje dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos metu įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Institucijos, byloje teikiančios išvadą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Tai, kad byloje turi būti pateiktos institucijų išvados dėl vaiko gyvenamosios vietos  nustatymo,  leidžia daryti išvadą, kad vaiko gyvenamosios vietos keitimas bylos nagrinėjimo  metu užvilkins ginčo sprendimą, nes tuo atveju, jei vaikas bus išvežtas į kitą šalį,  išvados dėl jo gyvenimo sąlygų turėtų būti gautos iš jo gyvenamosios  vietos  vaiko teisių apsaugos  institucijos

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti išsivežti vaiką iš Lietuvos Respublikos taikymo aspektą, pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė nors tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 144 straipsnio bei CK 3.65 straipsnio nuostatose ir nėra reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau teismų praktikoje naudojama kaip kraštutinė priemonė santuokos nutraukimo bylose, esant šalių konfliktiniams santykiams, siekiant išvengti galimos žalos saugomiems asmens (šiuo atveju vaiko) interesams. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju atsakovė atskirajame skunde neneigia ketinanti nepilnametį vaiką išsivežti į Didžiąją Britaniją, nurodo, jog  vaiko galimybė tam tikrą laiką gyventi užsienyje su savo mama yra skatintinas gėris. Teismo nuomone, atsakovei su vaiku išvykus iš Lietuvos Respublikos, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes byloje nepateikti duomenys, ar atsakovė turi nuolatinį darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje. Pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė procesines teisės normas, kadangi išvežus sūnų be pareiškėjo sutikimo ir esant tarp šalių ginčui dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, būtų ribotos galimybės įvertinti vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl būtų pažeisti vaiko interesai bei pažeista proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyra, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (jeigu tektų kreiptis į užsienio valstybės nacionalinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti) ar tapti visiškai neįmanomu.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pats savaime neapsprendžia ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, t.y. ar ieškinys bus patenkintas, be to, šios priemonės yra laikino pobūdžio, apibrėžiamos teismo sprendimo priėmimo momentu.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantės pareiškėjo A. O. naudai jo prašymu priteistinos patirtos 86,89 eurų bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis) (b.l. 44).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės I. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) A. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 86,89 eurus bylinėjimosi išlaidų.

Teisėja                                                                           Danutė Kutrienė