Administracinė byla Nr. A-2561-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00414-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.2; 14.3.2; 59; 70.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjų R. N. ir J. B. bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. N. ir J. B. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P., V. P. teisių perėmėjams A. O. ir I. O.-K., G. P., G. A., valstybės įmonei Nemenčinės miškų urėdijai, sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjos J. B. ir R. N. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamos:

1. Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų Nr. 1-4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punktą;

2. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“ dalį, kuria S. P. grąžinama natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis, esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje;

3. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalį, kuria V. P. grąžinama natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje;

4. Panaikinti Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“;

5. Priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų.

Savo reikalavimus pareiškėjos grindė tuo, kad formuojant žemės sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. nebuvo išspręstos inžinierinių tinklų, kuriais naudojasi pareiškėjos, problemos, taip pat neatsižvelgta į jų lūkesčius visą laiką būti arčiau gamtos ir į tai, kad privatiems asmenims grąžinant miškus, bus visiškai išnaikinti miškai. Pareiškėjų atstovai taip pat nurodė, kad Administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo nustatyti sklypai (duomenys neskelbtini) g., pažeidžia galiojančius teisės aktus, nes nebuvo natūroje patikrinta, kad į suformuotą žemės sklypą Nr. 1 patenka valstybinio miško sklypo dalis, naujai suformuoto sklypo ribos nebuvo derinamos su sodininkų bendrija, kurios valdos ribojasi su naujai suformuotu sklypu, taip pat nebuvo derinamos sklypo ribos su pareiškėjomis ir suformuoto sklypo ribos eina per pareiškėjų namo pamatus. 

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, priimdamas 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymą dėl ginčo žemės sklypo duomenų nustatymo (duomenys neskelbtini) g., vadovavosi viešai skelbtais duomenimis, kadastro registracijos duomenimis, pagal kuriuos į suformuotą sklypą Nr. 1 nepatenka valstybinės reikšmės miškai. Sklypas suformuotas tikslu natūra grąžinti buvusiems savininkams. Atsakovas pripažino, kad sklypas suformuotas gavus trečiųjų suinteresuotų asmenų advokato prašymą, kuriame buvo nurodyta, jog yra pasikeitusios aplinkybės, nes buvo patikslintos valstybinių miškų ribos. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos nebuvo kviečiamos į ginčo sklypo kadastrinių matavimų procedūras kaip gretimo sklypo bendrasavininkės, nes to nenumatė įstatymai. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 16 punktu. Kadangi pareiškėjų valdomas žemės sklypas buvo išmatuotas geodezinių prietaisų pagalba, buvo išlikę ribų posūkio taškai bei riboženklių koordinatės, todėl jas kviesti nebuvo būtina. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad suformuoto sklypo riba eina per jų namo pietinius pamatus. Naujai suformuoto sklypo ir pareiškėjų sklypo ribos sutampa. Tačiau, atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjos gyvenamąjį namą pasistatė pažeisdamos galiojančius įstatymus ant sklypo ribos, nereiškia, kad negalima buvo formuoti ginčo sklypo. Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjų argumentas, jog jos nuomoja teritoriją iš valstybės įmonės Nemenčinės miškų urėdijos (toliau – ir Urėdija), nereiškia, kad jos turi neliečiamas teises į išsinuomotą plotą. Atsakovo teigimu, nuomos sutartis privalėjo būti nutraukta pasikeitus valstybinių miškų riboms. Be to, pasak atsakovo, pareiškėjų argumentas, kad jų naudojamas nuotekų įrenginys patenka į naujai suformuoto sklypo ribas, taip pat nepagrįstas. Nuotekų bunkeris – įrenginys nėra niekur įregistruotas, jo nesimato ir kadastrinių matavimų byloje.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, nuomos sutartis, kuria pareiškėjos grindžia savo reikalavimus, negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, nes ji neregistruota viešajame registre, be to, ji nepatvirtinta notariškai. Atsakovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimai Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702 yra pagrįsti ir teisėti. Prieš atkuriant nuosavybę, apskrities viršininkas kreipėsi raštu į Administraciją, prašydamas nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus bei parengti žemės sklypo planą. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003 m. balandžio 1 d. raštu informavo apskrities viršininką, kad  dalis iki nacionalizacijos turėto F. P. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. 21 patenka į teritoriją, kurioje galimas žemės sklypo formavimas ir grąžinimas natūra. Administracijai suformavus grąžintiną natūroje žemės sklypą apskrities viršininkas priėmė ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises į naujai suformuotus žemės sklypus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos nenurodė jokių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. P., V. P. ir V. P. atsiliepimais į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys VĮ Nemenčinės miškų urėdija ir sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini) atsiliepimais į pareiškėjų skundą prašė skundą tenkinti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“ dalį, kuria S. P. grąžinama natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis, esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalį, kuria V. P. grąžinama natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. Pareiškėjų likusią skundo dalį teismas tenkino iš dalies – panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1–4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punkto dalį dėl 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m.; panaikino Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“ dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m. Pareiškėjų prašymo dalį dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su 2011 m. lapkričio 17 d. ieškiniu, kuriame buvo keliami iš esmės tapatūs reikalavimai, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-2852-866/2014, kurį iš dalies pakeitė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų reikalavimai (dėl Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P.“ dalies, kuria S. P. grąžinama natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis, esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalies, kuria V. P. grąžinama natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, panaikinimo) nagrinėjamoje byloje buvo išspręsti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014, bylą nutraukė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34, 106 punktais, pažymėjo, kad prejudicinę reikšmę turinčioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje nustatyta, jog į ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 0,0517 ha, patenka 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, o ši teritorija yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl pagal teisinį reguliavimą ginčo žemės sklype esantis 0,0300 ha miškas laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės mišku, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad į ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 0,0517 ha, pateko 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, ir darė išvadą, jog Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1–4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punktu į nustatyto kitos paskirties žemės sklypo Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. plotą ir ribas pateko 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, todėl Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1–4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punkto dalis dėl 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško 0,0517 ha kitos paskirties žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. naikintina. Teismas konstatavo, kad Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1–4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punktu negalėjo būti formuojamas visas 0,0517 ha kitos paskirties žemės sklypas Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. kaip laisvas (neužstatytas) žemės sklypas.

Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3, 4 punktais ir pažymėjo, jog savivaldybės administracijos direktoriaus teisė perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas nėra absoliuti, o saistoma teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nors ginčui aktualiose normose ir nėra tiesiogiai įtvirtinta tiesioginių nurodymų arba nustatyta draudimų (susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), tačiau minėtos normos nustato atitinkamą teisinį režimą, kurio rėmuose reguliuojamų teisinių santykių dalyviai veikia ne savavališkai, o paklusdami nustatytam režimui (savivaldybės administracijos direktorius pasinaudoti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta teise perduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali tik laikydamasis teisės aktais nustatytų reikalavimų). Vienas iš tokių reikalavimų, siekiant įgyvendinti Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra tai, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatorius būtų žemės sklypų valdytojas ar naudotojas. Teismas nurodė, kad šios nuostatos lingvistinė ir prasmės loginė analizė suponuoja išvadą, jog savivaldybės administracijos direktorius ar valstybinės žemės valdytojas teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas gali perduoti tik asmenims, kurie yra planuojamų žemės sklypų valdytojai ar naudotojai. Nebuvimas tokiu asmeniu (žemės sklypų valdytoju ar naudotoju) eliminuoja savivaldybės administracijos direktoriaus galimybę pasinaudoti normoje numatyta teise – perduoti teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1061/2014).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11, 26 punktais, nustatė, kad priimant skundžiamą Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“ tretieji suinteresuoti asmenys G. P. ir G. A. buvo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkais pagal 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro notaro S. S., notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 252/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. P., ir 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro notaro S. S., notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. A., todėl jiems, kaip žemės sklypo savininkams, buvo perduotos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos.

Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro notaro S. S., notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 252/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. P., dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., ir 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus miesto 31-ojo notarų biuro notaro S. S., notarinio registro Nr. 3709, kuria V. P. už 60 000 Lt pardavė 265/517 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), G. A., dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., bei priteisė valstybei 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., iš G. A. ir G. P., todėl teismas sprendė, kad tretieji suinteresuoti asmenys G. P. ir G. A. negali būti viso žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., detaliojo teritorijų planavimo organizatoriais, o Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 „Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“ dalis dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., naikintina.

Teismas nurodė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nespręstinas, nes savo turiniu šis prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, o pareiškėjų prašymo dalis dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 4,50 Lt pašto išlaidų perdavė nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

III.

Pareiškėjos R. N. ir J. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundo dalį tenkinti ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 (duomenys neskelbtini) gt. Duomenų nustatymo“ 1 punktą ir Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“.

Pareiškėjos pažymi, kad nepaisant to, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje nustatyti faktai iš naujo neįrodinėtini administracinėje byloje, patys administracinio teismo sprendimai negali būti saistomi kitų teismų sprendimais. Pareiškėjų manymu, bendrosios kompetencijos teismo sprendimo būdas taikytas sprendžiant turtinio, restitucijos pobūdžio klausimus, kuriuos galima apibrėžti tam tikra materialine išraiška (apskrities viršininko sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimą) ir neturėjo būti mechaniškai perkeltas į administracinio teismo sprendimą, nes ginčyti administraciniai aktai turi kitokį pobūdį. Pareiškėjos remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis ir teigia, kad bet kokie pakeitimai tiek apskaičiuotame plote, tiek formuojamo sklypo koordinatėse, iš esmės sukuria naują situaciją, reikalaujančią naujo įvertinimo visumoje, o ankstesnis sprendimas naikintinas. Pareiškėjų teigimu, miesto savivaldybės tarybos sprendimas, neleidžiantis konkrečioje teritorijoje grąžinti sklypų natūra, turi aukštesnę teisinę galią nei prieštaraujantis tam to paties miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas, kuriuo grąžinimui suformuojamas sklypas, todėl toks Administracijos direktoriaus įsakymas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės. Pareiškėjos pažymi, kad administracinio proceso metu nebuvo gauta objektyvių duomenų, jog savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, sąmoningai tyčia priėmė sprendimą, prieštaraujantį aukštesnės galios teisėms aktams. Pareiškėjos pabrėžia, kad šis Administracijos direktoriaus sprendimas buvo priimtas remiantis kadastrinių matavimų, kuriuose, priešingai objektyviai situacijai, ginčijamame sklype nenurodytas miško egzistavimas bei jame esantys inžineriniai įrenginiai, rezultatais. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad administracinio proceso metu, ginčijamo sklypo ribose kadastrinių matavimų metu nebuvo nurodyti ir esantys formuojamame sklype inžineriniai įrenginiai, užtikrinantys greta esančio sklypo, priklausančio pareiškėjoms, funkcionavimą, kurie nors ir neįregistruoti valstybiniame registre, bet pastatyti žinant ir leidus savivaldybei, pagal nustatytą tvarką įregistruoti savivaldybės statybos inspekcijoje. Pareiškėjos nurodo, kad specialisto išvada nustatyta, jog kadastriniai matavimai ginčijamame sklype atlikti pažeidžiant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatuose, patvirtintuose Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 nustatytą procedūrą. Pareiškėjos remiasi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 106 punktu, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2852-866/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 konstatuota, jog esant konkrečioms sąlygoms (kadastrinius matavimus darė įmonė, kurią pasirinko suinteresuoti asmenys, o ne įmonė, kuri turėjo sutartį su savivaldybe; formuojant grąžintinus natūra tiems patiems pretendentams žemės sklypus jau buvo padaryta pažeidimų, įtraukiant į sklypus valstybinių miškų dalį ir pan.), savivaldybė privalėjo patikrinti faktinę padėtį natūroje. Pareiškėjos remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, pažymi, jog nustatyta, kad ginčijamame dokumente nurodyto žemės sklypo ribos neatitinka faktinės, pripažintos teismo situacijos, tai keičia konkrečios teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą, naudojimo sąlygas. Pareiškėjos daro išvadą, kad tokios organizatoriaus teisės tokiomis sąlygomis, kurios nustatytos priimant ginčijamą dokumentą, niekam negalėjo būti perduotos, todėl ginčijamas Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymas naikintinas. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad teismo nurodytos nepagrįstos išlaidos sudaro tik mažesnę dalį visų pateiktų prašyme išlaidų, todėl teismas, pareiškėjų manymu, turėjo priimti sprendimą dėl išlaidų, nekeliančių abejonių, apmokėjimo (pvz., išlaidos antstoliui, specialistui, apgyvendinimui, žyminiam mokesčiui pirmojoje instancijoje). Pareiškėjų manymu, išlaidos advokatui pagrįstos ne tik pinigų priėmimo kvitais, bet ir susitarimu, teismo posėdžių protokolais. Pareiškėjų teigimu, išlaidų, susijusių su žyminio mokesčio sumokėjimu už apeliacinį skundą ir dokumentų siuntimą apeliacinės instancijos teismui klausimo svarstymo perdavimas apeliacinei instancijai nėra pagrįstas ir racionalus.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., ir panaikino Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“ dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžia, kad nei Vilniaus miesto apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas nenagrinėjo Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas nevykdė jam keliamos pareigos, įtvirtintos ABTĮ 81 straipsnyje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nenagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012 nurodytų aplinkybių. Atsakovas pabrėžia, kad formuojant ginčo žemės sklypą, sprendžiant dėl miško ribos buvo vadovautasi viešais ir oficialiais miškų kadastro duomenimis. Atsakovas remiasi Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, Miškų valstybės kadastro nuostatų 3, 7, 15, 16, 26, 27, 44.1 punktais ir daro išvadą, kad galiojant nustatytoms miško riboms, net atliekant ginčo sklypo matavimus natūroje, turi būti vadovaujamasi oficialiais duomenimis. Atsakovas nurodo, kad 2014 m. kovo 5 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas žemės sklypas, kurio paskirtis – miškų ūkio, o naudojimo būdas – rekreacinių miškų sklypai. Šį sklypą patikėjimo teise valdo Urėdija. 0,0300 ha plotas, kuris pagal Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 13 d. patikrinimo aktą Nr. 534 sudaro vientisą miško masyvą su minėtu žemės sklypu, nėra įtrauktas į žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotą. Atsakovas remiasi Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad 0,0300 ha plotas negali būti pripažintas mišku. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 ginčo žemės plotas iki šiol nėra įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus. Atsakovas nurodo, kad teismas pripažino, jog 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo priėmimo metu G. P. ir G. A. buvo Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. A30-732 suformuoto žemės sklypo savininkais, todėl Administracijos direktoriaus pavaduotojas pagrįstai perdavė detaliojo planavimo organizatoriaus teises ir pareigas G. P. ir G. A..

Pareiškėjos R. N. ir J. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo Administracijos apeliacinį skundą atmesti ir pareiškėjų apeliacinį skundą patenkinti.

Pareiškėjos nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas 0,0517 ha, patenka 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, ši teritorija yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl pagal teisinį reguliavimą ginčo sklype esantis miškas laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės mišku, ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos. Pareiškėjų nuomone, nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos ne tik šioje miško dalyje, bet ir visame ginčo sklype. Pareiškėjos remiasi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad teismas nepažeidė ABTĮ 81 straipsnio.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad, nustačius, jog ne visas ginčo sklypas patenka į teismo nustatytas valstybinio miško ribas, nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamų administracinių aktų visa apimtimi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo sklypas buvo suformuotas kaip sklypas, į kurį yra atkuriamos nuosavybės teisės natūra. Šią procedūrą reglamentuojantys teisės aktai nenumato minimalaus sklypo dydžio, kuris gali būti formuojamas, kai nuosavybės teisės atkuriamos šiuo būdu, todėl, atsakovo manymu, naikinti skundžiamų aktų visa apimtimi, tai yra ta apimtimi, kuri nesusijusi su valstybinės reikšmės mišku, nėra pagrindo. Atsakovas pažymi, kad skundžiamų aktų panaikinimas nesusijęs su pareiškėjų teisėmis ir pareigomis, teismams išsprendus valstybinio miško ribų klausimą. Atsakovas nurodo, kad, esant poreikiui, sklypo ribų, plano ar detaliojo planavimo procesas gali būti tikslinamas nenaikinant ginčo aktų visa apimtimi teismo sprendimu, bet sprendžiant šiuos klausimus administracine tvarka. Atsakovo manymu, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų yra teisėta ir teisinga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Nemenčinės miškų urėdija atsiliepimu į Administracijos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. 

Urėdija pažymi, kad Administracija nepagrįstai kelia klausimus dėl 0,0300 ha žemės ploto, esančio žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilnius, priskirtinumo valstybinės reikšmės miškui, kadangi šis klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014, kurioje Administracija dalyvavo. Urėdijos teigimu, žemės plotas Valstybinės miškų tarnybos vykdymu bus formuojamas (įskaitant jungimą) ir registruojamas tiek Nekilnojamojo turto registre, tiek valstybinės reikšmės miškų ploto schemoje. Urėdija pažymi, kad ginčas dėl šio sklypo baigėsi tik 2014 m. gruodžio 31 d., o miško sklypų traukimai į valstybinės reikšmės miškų schemas, formavimai, registravimai trunka ilgą laikotarpį.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir V. P. teisių perėmėjai A. O. bei I. O.-K. atsiliepimu į Administracijos apeliacinį skundą prašo Administracijos apeliacinį skundą tenkinti ir teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto dalis dėl 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško, panaikinti ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nustačius, kad pareiškėjų skundas paduotas praleidus ABTĮ nustatytą apskundimo terminą, bylą šioje dalyje nutraukti; teismo sprendimo dalį, kuria panaikinta Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 dalis dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nustačius, kad pareiškėjų skundas paduotas praleidus ABTĮ nustatytą apskundimo terminą, bylą šioje dalyje nutraukti.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad teismas byloje nenustatė jokių faktinių ar teisės normų pažeidimo, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad skundžiamo administracinio akto priėmimas kaip nors pažeidė pareiškėjų teises ar teisėtus interesus. Vien tas faktas, kad pareiškėjos įsigijo namą ir gyvena greta ginčijamo sklypo, nesudaro faktinio ar teisinio pagrindo joms kreiptis į teismą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, teismas turėjo pagrindą bylą šioje dalyje nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 ir 8 punktų pagrindu, nes pareiškėjos nesilaikė tokioms byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, be to, pareiškėjų skundas buvo pateiktas praleidus ABTĮ 32, 33 straipsniuose nustatytus terminus. Tretieji suinteresuoti asmenys pritaria Administracijos apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir V. P. teisių perėmėjai A. O. bei I. O.-K. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o nustačius, kad pareiškėjų skundas paduotas praleidus ABTĮ nustatytą apskundimo terminą, bylos dalį dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto dalies dėl 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško ir Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 dalies dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško apskundimo nutraukti.

Tretieji suinteresuoti asmenys rėmėsi Atkūrimo įstatymu ir pabrėžė, kad vien tas faktas, jog pareiškėjos įsigijo namą ir gyvena greta ginčijamo sklypo bei nori gyventi miško apsuptyje ir nenori turėti jokios papildomos kaimynystės, nes tai sugriautų jų lūkesčius, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo joms kreiptis į teismą, nes jų teisės skundžiamais administraciniais aktais nėra pažeistos. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad Atkūrimo įstatymas ir poįstatyminiai teisės aktai nenumato minimalaus sklypo dydžio, kuris gali būti formuojamas nuosavybės teisių atkūrimui natūra, todėl naikinti skundžiamus aktus visa apimtimi nėra pagrindo. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, teismas turėjo pagrindą bylą šioje dalyje nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 ir 8 punktų pagrindu, nes pareiškėjos nesilaikė tokioms byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, be to, pareiškėjų skundas buvo pateiktas praleidus ABTĮ 32, 33 straipsniuose nustatytus terminus.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovas remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsniu ir pažymi, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. A30-732 detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos buvo perduotos sklypo savininkams. Atsakovas nurodo, kad teismas patvirtino, jog Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 metu G. A. ir G. P. ginčo žemės sklypą valdė nuosavybės teise, todėl teismas nepagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 dalį dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško. Tarnyba sutinka su Administracijos apeliaciniu skundu. Atsakovas pabrėžia, kad teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisų atkūrimu, bet Vilniaus apskrities viršininkas negalėjo įtakoti tam tikros teritorijos priskyrimo laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimo tam tikroje teritorijoje, nes sklypų formavimas ir jų planų rengimas yra viena iš savarankiškų Vilniaus miesto savivaldybės funkcijų. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo naikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 dalį, nes paties daikto – žemės sklypo, buvimas savaime pasekmių pareiškėjoms nesukelia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje buvo kilęs ginčas dėl dviejų Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimų dalių, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0517 ha žemės sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. Vilniuje, Administracijos 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548  1 punkto, kuriuo nustatyti kitos paskirties žemės sklypo Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g.  Vilniuje duomenys ir  dėl Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732, kuriuo minėto žemės sklypo savininkams buvo perduotos  detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu. Pareiškėjų likusią skundo dalį teismas tenkino iš dalies – panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto ir Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 „Dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“ dalis dėl 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto dalį ir Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 dalį dėl 0,0300 ha valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., ir šioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo panaikinti tą pačią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti visiškai ir panaikinti Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punktą bei Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų V. P. ir V. P. teisių perėmėjai A. O. ir I. O.-K. atsiliepimuose į apeliacinius skundus išsakė nuomonę, kad pareiškėjų skundas paduotas praleidus ABTĮ nustatytą apskundimo terminą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi ir pasisakydama šiuo aspektu, pažymi, kad pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog 2011 m. sausio 18 d. suderinimui gavo jau suformuoto, besiribojančio su jų nuosavybėje esančiu sklypu, sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projektą, kuriame numatytos statybos šiame sklype. Pareiškėjos 2011 m. sausio 31 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, kuriame taip pat nurodė, jog apie šio sklypo formavimą ir visas po to sekusias procedūras sužinojo tik 2011 m. sausio 18 d. gavusios suderinimui jau paruošto sklypo detaliojo plano projektą (t. I, b. l. 37-41). Pareiškėjos prašyme dėl praleisto termino atnaujinimo (t. I, b. l. 45) nurodė, kad apie skundžiamų dokumentų priėmimą joms tapo žinoma tik po 2011 m. sausio 18 dienos, kai joms suderinimui paštu buvo atsiųstas detaliojo plano projektas, numatantis statybas be jų jau suformuotame ir įteisintame sklype. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 8 d. nutartimi įpareigojo pareiškėjas pateikti įrodymus dėl tikslios datos, kada jos sužinojo apie priimtus skundžiamus aktus, o 2011 m. kovo 29 d. nutartimi pareiškėjų prašymą atnaujinti terminą tenkino ir pareiškėjų skundą priėmė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai pranešė, jog pareiškėjoms ginčijami aktai nebuvo siųsti, ginčijami Administracijos priimti teisės aktai vietinėje spaudoje paskelbti nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjos negalėjo žinoti apie skundžiamus aktus jų priėmimo dieną, ir pagrįstai konstatavo, jog terminas jiems apskųsti praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes bei tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių perėmėjai nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjos apie skundžiamus administracinius aktus sužinojo anksčiau nei 2011 m. sausio 18 d., teisėjų kolegija atmeta A. O. ir I. O.-K. teiginius dėl termino skundui paduoti praleidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nebėra ginčo dėl pareiškėjų reikalavimų panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 dalį, kuria S. P. grąžinta natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis, esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, ir Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 dalį, kuria V. P. grąžinta natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iš esmės tapatūs pareiškėjų reikalavimai buvo išspręsti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bylą šioje dalyje nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas dėl Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 dalies panaikinimo paliktas nenagrinėtu. Nesant priimto galutinio sprendimo dėl pareiškėjų skundžiamos Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 dalies, šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino minėto atsakovo įsakymo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir nenutraukė administracinės bylos šioje dalyje. Kita vertus, minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu bendrosios kompetencijos teismo procesiniu sprendimu nustatytos aplinkybės, kurios yra reikšmingos šioje administracinėje byloje vertinant pareiškėjų skundžiamos Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 dalies teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, pagrįstai į jas atsižvelgė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 bendrosios kompetencijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, darė išvadą, kad jei miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Aptariamoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., priskirtas Vilniaus miesto teritorijai, bei kad į šį žemės sklypą patenka 0,0300 ha miško. Tai nustačius pagrįstai daryta išvada, kad jis negali priklausyti niekam kitam, išskyrus valstybę. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Kadangi į ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 0,0517 ha, patenka 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, o ši teritorija yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl ginčo žemės sklype esantis 0,0300 ha miškas laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės mišku, ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1338/2012 nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo nurodomoje nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią administracinę bylą, buvo konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad Administracija suformavo ginčo sklypą valstybinės reikšmės miško ribose ir nepagrįstais sprendimais atkūrė nuosavybę į valstybinį mišką, buvo paremta nepakankamais įrodymais, t. y., tik Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 13 d. surašytu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 534. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas perduotą nagrinėti iš naujo administracinę bylą, papildomai rėmėsi įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 konstatuotomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šį kartą apygardos administracinio teismo padarytos išvados remiasi pakankama byloje surinktų įrodymų visuma, tinkamai atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį, kuria administracinė byla grąžinta nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-499/2004 pabrėžė, kad teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka nurodytus įstatyme kriterijus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorijų priskyrimo miškams teisinius santykius reglamentuoja Miškų įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta miško sąvoka nesieja tam tikros teritorijos priskyrimo miškui su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo neturi reikšmės atsakovo nurodyta aplinkybė, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 ginčo žemės plotas nėra įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotus. Todėl atsakovo teiginiai, kad priimant ginčijamą įsakymą buvo vadovautasi viešaisiais duomenimis, kad pagal teisės aktus ir oficialius duomenis ginčo sklypas nėra suformuotas valstybinio miško ribose, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014, bendrosios kompetencijos apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog, priimant ginčijamus administracinius aktus, buvo formaliai pasiremta viešaisiais duomenimis ir nepagrįstai ginčo žemės sklypo duomenys nebuvo patikrinti pagal faktinę padėtį. Toje pačioje teritorijoje priimant ankstesnius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiems patiems pretendentams jau buvo netinkamai nustatytos grąžintino žemės sklypo ribos, įtraukiant dalį valstybinio miško, todėl jau vien dėl šios aplinkybės prieš priimant ginčijamus administracinius aktus turėjo būti daromas patikrinimas vietoje.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad valstybinei miškų tarnybai atlikus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, jog į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka apie 0,0300 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, atitinkantį Miškų įstatymo 2 straipsnyje miškui keliamus reikalavimus (t. III, b. l. 81-86). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo teiginius dėl ginčo sklypo atitikties Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjų skundžiamo Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkte nustatyti  viso kitos paskirties 517 kv. m ploto žemės sklypo Nr. 1 (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus m. duomenys. Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 pasisakant dėl šio administracinio akto pažymėta, kad išnagrinėjus civilinėje byloje ginčijamų administracinių aktų, kurių pagrindu buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo klausimą, bus iš esmės įvertintas ir Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 teisėtumo klausimas.

Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 tikslas buvo įgyvendinti ne vien Tvarkos 106 punkto reikalavimus, bet ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Kadastro nuostatų ir Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklių reikalavimus. Šis įsakymas tapo teisiniu pagrindu vėlesniam žemės sklypo duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą bei šio sklypo registravimui Nekilnojamojo turto registre. Ginčijamo įsakymo 1 punktu buvo nustatyti 517 kv. m. žemės sklypo , kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto duomenys – plotas ir ribos, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, apsaugos zonos, gamtos apsaugos apribojimai (pridedamoje ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano nurodytas visas 517 kv. m sklypas kartu įtraukiant ir neišskiriant 300 kv. m valstybinės reikšmės miško dalies)

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir įvertinusi tai, kad į ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 0,0517 ha, pateko 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, į kurį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ir kuris, atlikus atitinkamas procedūras, turėtų būti sujungiamas su Nemenčinės miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog neteisėta yra tik Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punkto dalis dėl 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatavus, kad daliai žemės sklypo, kuriam Administracijos direktoriaus skundžiamo įsakymo 1 punktu nustatyti žemės sklypo duomenys, duomenys nustatyti neteisėtai, likusi žemės sklypo dalis ir jos duomenys administraciniame akte nėra aiškiai apibrėžta, nėra tinkamai nustatytos jos ribos, plotas, specialiosios naudojimo sąlygos ir kt. kriterijai. Tam, kad nustatyti tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausančios 0,0517 ha žemės sklypo dalies duomenis, turi būti atlikti nauji kadastriniai matavimai ir jų pagrindu turi būti įregistruoti nauji žemės sklypo duomenys. Dėl minėtų priežasčių ši apygardos administracinio teismo sprendimo dalis keistina, tenkinant pareiškėjų apeliacinį skundą ir panaikinant visą Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 1 punktą.   

Kitu pareiškėjų skundžiamu Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. A30-732 sklypo savininkams G. P. ir G. A. buvo perduotos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos organizuoti sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano rengimą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, priimant skundžiamą Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732, tretieji suinteresuoti asmenys G. P. ir G. A. buvo viso žemės sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkais pagal 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir 2009 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl jiems, kaip žemės sklypo savininkams, ir buvo perduotos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 patvirtinto Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo 3 ir 4 punktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2014 m. gruodžio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2232-450/2014 pripažino negaliojančias šių pirkimo–pardavimo sutarčių dalis dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., todėl šiame žemės sklype esančio valstybinės reikšmės miško savininku pripažintina valstybė, o šio sklypo dalies faktiniu valdytoju – VĮ Nemenčinės miškų urėdija. Su šia institucija detaliojo plano organizavimo klausimai Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo numatyta tvarka derinti nebuvo.   Turint omeny tai, kad iš neteisės negali atsirasti teisė (ex iniuria non oritur ius), o detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos galėjo būti perduotos tik viso sklypo savininkams, valdytojams arba jų įgaliotam asmeniui, o G. P. ir G. A. nebuvo tokiais asmenimis, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 dalis, kuria dėl 0,0300 ha dalies valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., nėra teisėta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamą Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymą šioje dalyje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos prašyme dėl išlaidų priteisimo nepagrindė dalies nurodytų išlaidų ir pareiškėjų prašymą paliko nenagrinėtu. Pareiškėjos nepagrindė savo teiginio, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo kliūčių priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjoms dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodytai pozicijai, kad prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme, todėl apygardos administracinis teismas pareiškėjų prašymą dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo teisėtai nusprendė perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjos Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme turėjo tokias išlaidas:  2011  metais –  50 Lt  (14,48 Eur)  žyminis  mokestis  (t.  III, b. l.  134),  2015 metais – 14 Eur žyminis mokestis (t. V, b. l. 8). Iš byloje esančio AB „Lietuvos paštas“ 2011 m. lapkričio 3 d. kvito (t. IV, b. l. 148) matyti, kad pareiškėjos siuntė pašto korespondenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir dėl to patyrė 4,50 Lt (1,30 Eur) išlaidų. Pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 2 dalimi, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 Eur žyminis mokestis, pareiškėjos 2015 m.  balandžio 24 d.  sumokėjo  0,48 Eur daugiau nei nurodyta ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje, todėl ši žyminio mokesčio permoka, buvo grąžinta pareiškėjoms LVAT pirmininko 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi. (t.V, b.l.23)

Kadangi pareiškėjų apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, jos turi teisę į ½ turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl pareiškėjų naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistina 14,89 Eur (29,78/2) (kiekvienai pareiškėjai po 7,45 Eur).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Nemenčinės miškų urėdija pateikė prašymą priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 192,75 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į Administracijos apeliacinį skundą parengimą. Patirtoms išlaidoms pagrįsti Urėdija pateikė PVM sąskaitos faktūros Nr. TGSLT, ataskaitos bei sąskaitos apmokėjimą patvirtinančio dokumento kopijas. Iš Urėdijos atsiliepimo į Administracijos apeliacinį skundą (t. V, b. l. 39-40) matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo prašė Administracijos apeliacinį skundą atmesti. Šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nutaria atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Todėl remiantis ABTĮ 44 straipsniu Urėdija turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punkte numato maksimalų užmokesčio dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3, t. y. (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris 2015 m. I ketvirtį buvo 699,8 Eur) viso 909,74 Eur. Urėdijos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma – 192,75 Eur, neviršija maksimalios rekomenduojamos užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumos, be to, įvertinus atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, tokia suma laikytina atitinkanti protingumo ir teisingumo principus, todėl priteistina Urėdijai iš atsakovo Administracijos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. N. ir J. B. skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punkto dalis dėl 0,0300 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio 0,0517 ha ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) g., Vilniaus m., pakeisti ir ją išdėstyti taip: „Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „Dėl sklypų 1-4 (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ 1 punktą“.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjoms R. N. ir J. B. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos po 7,45 Eur (septynis eurus ir keturiasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮ Nemenčinės miškų urėdija iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 192,75 Eur (šimtą devyniasdešimt du eurus ir septyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.