Baudžiamoji byla Nr. 2K-521/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.4.1.
2.3.2.2.11.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008
m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto
Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z.
R. gynėjų advokatų Kęstučio Stungio ir Vytauto
Kupcikevičiaus kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo Z. R. nuteistas pagal BK 281 straipsnio
1 d. ir nubaustas 25 MGL – 3125 Lt dydžio bauda. Taip pat skundžiama Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 22
d. nutartis, kuria nuteistojo Z. R. apeliacinis skundas
atmestas. Iš nuteistojo išieškota valstybei 1967 Lt proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi
teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Z. R. nuteistas už tai, kad 2003 m. rugpjūčio mėn. 7 d., apie 12.10 val.,
Panevėžyje, Paliūniškio g., ties pastatu Nr. 5, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) , pažeidė Kelių eismo taisyklių
(toliau KET) 53, 145, 146, 152 punktų reikalavimus, o būtent: sukeldamas pavojų
kitiems eismo dalyviams, išvažiuodamas iš UAB „Ortitas“ teritorijos,
neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, įvažiavo į Paliūniškio gatvę prieš
artėjantį automobilį (duomenys neskelbtini) ,
vairuojamą R. M. , ir darė kairį posūkį taip, kad kelių
sankirtoje jo vairuojamas automobilis atsidūrė priešpriešinio eismo juostoje,
kirsdamas dvigubą ištisinę kelio ženklinimo liniją, skiriančią gatvės
važiuojamosios dalies priešingų krypčių puses, taip sudarė kliūtį automobiliui (duomenys neskelbtini) ir susidūrė su juo, padarė
automobilio (duomenys neskelbtini) keleivei D. R. nesunkų sveikatos sutrikdymą, vairuotojui R. M. - nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu
skundu nuteistojo gynėjas advokatas Vytautas Kupcikevičius prašo
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus panaikinti ir bylą
nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti ir
neteisėti. Jis teigia, kad jo ginamojo veiksmuose nėra nei nusikalstamo
pasitikėjimo, nei nusikalstamo nerūpestingumo. Z. R. ,
išvažiuodamas iš teritorijos į Paliūniškio gatvę tokiu atstumu iki artėjančio R. M. automobilio, kuris buvo pakankamas Z.
R. palikti R. M. judėjimo juostą šiam visiškai
nereaguojant, nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse
numatytų padarinių ir pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes
negalėjo ir neturėjo to numatyti. Dėl to Z. R. veikoje
nėra neatsargios kaltės formos. Tuo tarpu būtent R. M. padaryti
KET pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga ir būtent šie pažeidimai
buvo susiję būtinuoju (dėsningu) priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais,
todėl būtent R. M. ir yra atsakingas pagal BK 281
straipsnio 1 dalį dėl kilusių padarinių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai sieja priežastiniu ryšiu su kilusiais
padariniais Z. R. inkriminuojamą KET 152 punkto pažeidimą.
Kasatorius nurodo, kad esant išdėstytoms aplinkybėms yra pagrindas bylą
nagrinėti kasacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK
369 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniu
skundu nuteistojo gynėjas advokatas K. Stungys prašo panaikinti teismų
sprendimus ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad KET 53 punktas objektyviai
įpareigoja ir Z. R. , ir R. M. elgtis
rūpestingai. Esant pavojingai situacijai teisiniu požiūriu atsako tas
vairuotojas, kuris, kilus pavojui eismo saugumui, turėdamas subjektyvias
galimybes išvengti eismo įvykio, stabdymu ar saugiu manevru neišnaudojo jų arba
panaudojo pažeisdamas KET reikalavimus ir tai sukėlė eismo įvykį ir jo
padarinius. Z. R. išvažiavimas į pagrindinį kelią
(nerūpestingumas) nesukėlė pasekmių objektyvaus neišvengiamumo. Kasatorius
nurodo, kad neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas: padaryti BK 1-2,
14, 16, 281 straipsnių pažeidimai. Pagal ekspertizės aktų ir specialisto
išvados nustatymus eismo įvykį ir pasekmes lėmė abiejų vairuotojų KET
pažeidimai. Pagal apeliacinio teismo nutartį Z. R. nuteistas
ir už savo, ir už vairuotojo R. M. KET pažeidimus ir dėl
to atsiradusias pasekmes, kurios nekonkretizuotos ir neidentifikuotos
vairuotojų atžvilgiu. Toks vertinimas prieštarauja BK 1 straipsnio 2 dalies 1
punktui, 2 straipsnio 1, 4 dalims, 281 straipsnio 1 daliai. Kasatoriaus
nuomone, teismas išplėstinai ir sureikšmintai aiškino ir taikė KET 53, 145,
146, 152 punktų reikalavimus Z. R. ir dėl to neteisingai
apibrėžė objektyviųjų BK 281 straipsnio požymių sudėtį, apkaltino ir nuteisė Z. R. . Kasatorius nurodo, kad teismas, inkriminuodamas Z. R. neatsargią kaltės formą (BK 14, 16 straipsnis),
neteisingai nurodė, kad šis turėjo ir galėjo numatyti R. M. greičio
viršijimą ir priklausomai nuo to pasirinkti saugų įvažiavimą į gatvę. Reikalavimas
„turėjo ir galėjo“- nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis)
pagal BK 281 straipsnį nepriimtinas. Teismas, priimdamas nutartį, neteisingai
aiškino ir taikė BPK 255 straipsnį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senaties sampratą (BK 95 straipsnis). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis neatitinka BPK 31, 332 straipsnių
reikalavimų.
Atsiliepime į
nuteistojo Z. R. gynėjų kasacinius skundus Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė
siūlo kasacinius skundus atmesti. Prokurorė mano, kad nuteistojo gynėjo
teiginys, jog be pagrindo Z. R. inkriminuotas KET 152
punkto pažeidimas, yra nepagrįstas. Prokurorė teigia, kad nepagrįstas ir
nuteistojo gynėjo skundo teiginys, kad Z. R. nuteistas ir
už savo, ir už vairuotojo R. M. KET pažeidimus. Prokurorė
nurodo, kad iš teismų sprendimuose aptartų įrodymų matyti, jog Z.
R. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką dėl nusikalstamo
nerūpestingumo. Byloje Z. R. kaltė grindžiama ištirtų
įrodymų visetu: nukentėjusiosios D. R. , liudytojų G. B. , J. B. , R. A. ,
A. N. parodymais, autotechninių ekspertizių, komisijinės
eismo įvykio ekspertizės aktų išvadomis. Prokurorė mano, kad Z.
R. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nepagrįstas nuteistojo gynėjo teiginys, kad pažeisti BPK 332 straipsnio 3
dalies reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis,
prokurorės nuomone, atitinka jai keliamus BPK reikalavimus - joje išdėstytos
motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo ir
nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šis skundas atmestas.
Atsiliepime į
nuteistojo Z. R. gynėjų kasacinius skundus nukentėjusysis R. M. prašo kasacinius skundus atmesti. Nukentėjusysis mano,
kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog Z.
R. nuteistas pagrįstai. Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas, kad
pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga buvo jo, t. y. nukentėjusiojo, veiksmai –
greičio viršijimas - įrodymais nepatvirtinta. Nukentėjusiojo nuomone, tai tėra
administracinio teisės pažeidimo dalykas, kuris šioje baudžiamojoje byloje
nesvarstytinas. Dėl užsitęsusio teismo proceso nukentėjo tik jo, kaip
nukentėjusiojo, interesai : sutrukdytas darbas, jis negalėjo gauti iš draudimo
kompanijos žalos atlyginimo, turėjo nemažai bylinėjimosi išlaidų.
Nuteistojo
Z. R. gynėjų kasaciniai skundai atmestini.
Dėl
kasacinių skundų turinio (BPK 368 straipsnis) ir kasacinio apskundimo pagrindų
(BPK 369 straipsnio)
Byloje dėl
vieno nuteistojo paduoti du kasaciniai skundai, gynėjo K. Stungio kasacinis
skundas gana didelės apimties, todėl teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl
kasacinio apskundimo pagrindų ir kasacinio nagrinėjimo ribų.
Nagrinėdamas
bylą kasacinės instancijos teismas negali viršyti kasacinio skundo ribų ir
kasacinio nagrinėjimo pagrindų.
Kasacinio
skundo reikalavimai suformuluoti BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Be kita ko,
kasaciniame skunde turi būti nurodytas skundžiamas nuosprendis ar nutartis, ar
jie abu skundžiami ar kuris nors vienas iš jų. Nors abiejuose skunduose prašoma
panaikinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti, tačiau nenurodomas bylos
nutraukimo pagrindas, o gynėjo Vytauto Kupcikevičiaus kasaciniame
skunde nenurodytas ir konkretus skundžiamas teismo sprendimas, o iš skundo
turinio matyti, kad kasatorius prašo naikinti teismo sprendimus kaip
nepagrįstus.
Būtina
pabrėžti, kad vienas svarbiausių kasacinio skundo elementų yra nuosprendžio ar
nutarties apskundimo pagrindas ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių
pagrindų buvimą. Abiejuose kasaciniuose skunduose nediferencijuoti pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai nuo apeliacinės
instancijos teismo nutarties apskundimo pagrindų. Tai apsunkina kasacinių
skundų nagrinėjimą ir motyvuotų išvadų dėl jų pateikimą.
BPK 369 straipsnis
numato du apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus - netinkamą
baudžiamojo įstatymo pritaikymą arba esminius Baudžiamojo proceso kodekso
pažeidimus. Šiame straipsnyje numatytų kasacinio apskundimo pagrindų sąrašas
yra išsamus. Tuo tarpu gynėjo K. Stungio kasaciniame skunde nurodoma, kad jis
paduotas dėl neteisingai pritaikytų BK 1-2, 14, 16, 281 straipsnių. Toliau
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išplėstinai ir sureikšmintai
aiškina Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146, 152 punktus. Kasatorius nepaaiškina,
kaip reikia suprasti „išplėstinį ir sureikšmintą“ normų aiškinimą, juo labiau
kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. liepos 22 d. nutartyje tik konstatuojama, jog Z. R. pažeidė
Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146, 152 punktų reikalavimus ir tai įrodyta.
Nutartyje nėra teisės teorijoje žinomų šių normų aiškinimų. Gynėjo K. Stungio
kasacinis skundas baigiamas nuorodomis į daugybę BPK straipsnių reikalavimų
pažeidimą, kurie, kasatoriaus nuomone, yra esminiai. Tarp jų paminėtas ir BPK
31 straipsnis, kuriame pateiktas „nutarties“ sąvokos apibrėžimas.
Gynėjo Vytauto Kupcikevičiaus kasaciniame skunde kaip apskundimo
pagrindas nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės
instancijos nutarties pagrįstumo klausimas.
Abiejuose
kasaciniuose skunduose prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo
nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Nors
BPK 382 straipsnio 2 punktas ir numato tokią kasacinės instancijos teismo
formuluotę, tačiau kasaciniuose skunduose nenurodyta konkretaus bylos
nutraukimo pagrindo. Skundų esmė, neminint nuorodų į daugybę BK ir BPK
straipsnių pažeidimų, yra tai, kad neįrodyta Z. R. kaltė,
padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Kasacinės
instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis
skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka
netikrinamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šia įstatymo norma, kasacinių
skundų argumentų, susijusių su teismo sprendimų pagrįstumu, netikrina, tikrinamas
tik jų teisėtumas.
Dėl
nuorodų į BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 ir 3 dalių, 14
straipsnio ir 16 straipsnio taikymo
Gynėjo K.
Stungio kasaciniame skunde pateiktas sąrašas bendrosios dalies Baudžiamojo
kodekso straipsnių, kurie, kaip nurodo kasatorius, buvo „neteisingai“
pritaikyti. Šiuose straipsniuose apibrėžiama Baudžiamojo kodekso paskirtis,
pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, pateikta nusikaltimo sąvoka.
Būtent tą ir pabrėžia kasatorius savo skunde, tačiau nenurodo, kuo pasireiškė
šių įstatymo normų „neteisingas“ pritaikymas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendyje ir
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
liepos 22 d. nutartyje yra netinkamai pritaikytų BK 1 straipsnio 2 dalies 1
punkto, 2 straipsnio 1 ir 3 dalių, 14 ir 16 straipsnių atvejų.
BK 1
straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad Baudžiamasis kodeksas apibrėžia,
kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas
uždraudžia. Z. R. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005
m. gegužės 18 d. nuosprendžiu kaip tik ir nuteistas už nusikalstamos veikos
padarymą ir ta veika uždrausta BK 281 straipsnio 1 dalyje.
Nepažeista ir
BK 2 straipsnio 1 dalies nuostata, nes Z. R. nusikalstama
veika padaryta 2003 m. rugpjūčio 7 d., o tuo metu galiojo 2000 m. BK 281
straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, įsigaliojusio
2003 m. liepos 25 d., redakcija ).
Taip pat nėra
pagrindo pripažinti, kad netinkamai pritaikyta BK 2 straipsnio 3 dalies
nuostata, nes Z. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal
BK 281 straipsnio 1 dalį teismo nuosprendžiu, kuriame išdėstytos išvados dėl jo
kaltės įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad Z. R. nesuprato
savo veiksmų ir kad negalėtų jų valdyti.
BK 14
straipsnyje išvardintos kaltės formos, o BK 16 straipsnyje pateiktas
neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo apibrėžimas. Z.
R. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir pirmosios
instancijos nuosprendyje pasisakyta dėl jo kaltės formos, o apeliacinės instancijos
teismo nutartyje nustatytos ir neatsargumo rūšys. Nepažeista BK 16 straipsnio 4
dalies nuostata, kad asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
padarymą dėl neatsargumo tik BK specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.
Toks atvejis numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje.
Dėl BK 281
straipsnio 1 dalies taikymo
BK 281
straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių
transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės
eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo
nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Šio
nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – apibūdinama kaip neatsargumas. BK
281 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal BK 281 straipsnio 1-6
dalis tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl
neatsargumo. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 18 d.
nuosprendyje dėstant Z. R. nusikalstamos veikos
kvalifikavimo motyvus kaltės forma nenurodyta, tik konstatuota, kad Z. R. , vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių
eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai
sutrikdyta kitų žmonių sveikata, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281
straipsnio 1 dalyje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 22 d. nutartimi patikslinta, kad Z. R. nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo
nerūpestingumo. Nutartyje pažymėta, kad, vertinant Z. R. kaltę,
teismas atsižvelgė į Kelių eismo taisyklių pažeidimų pobūdį, pažeidėjo psichinį
santykį su pažeidimais ir jų padariniais.
BK 16
straipsnis išskiria dvi neatsargumo rūšis – nusikalstamą pasitikėjimą ir
nusikalstamą nerūpestingumą. BK 281 straipsnio 7 dalis nenustato neatsargumo
rūšies nusikaltimams, numatytiems BK 281 straipsnio 1-6 dalyse. Pagal BK 16
straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl
nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatytų padarinių, nors pagal veikos
aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Gynėjo K.
Stungio argumentas, kad nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 1 dalyje,
gali būti padarytas tik dėl nusikalstamo pasitikėjimo, įstatymo prasme
nepagrįstas, nes nei BK 16 straipsnis, nei BK 281 straipsnio 7 dalis konkrečiai
nenurodo neatsargumo rūšies, kokia padaroma nusikalstama veika, numatyta BK 281
straipsnio 1 dalyje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 22 d. nutartyje pažymima, kad Z.
R. turėjo realią galimybę numatyti pavojingus savo veikos padarinius,
tačiau nesistengė užkirsti kelio šiems atsirasti. Teismas remdamasis
objektyvias kriterijais konstatavo, kad Z. R. , turintis
pakankamai didelę vairavimo transporto priemonėmis patirtį, esant teismo
nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms privalėjo numatyti pavojingus padarinius,
tačiau, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146, 152 punktus, neužkirto
kelio šitiems atsirasti. Teismas nustatė, kad, pagal kaltininko subjektyvias
savybes, jis, turėdamas transporto vairavimo teises ir veikdamas jam gerai
žinomoje aplinkoje, galėjo numatyti pavojingus savo veikos padarinius.
Kasacinių skundų argumentai šios teismo išvados nepaneigia.
Aplinkybių,
kuriomis Z. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146
ir 152 punktų reikalavimus, kasacines instancijos teisėjų kolegija
nenustatinėja; taip pat kolegija netikrino jo kaltės įrodomumo, nes pagal BPK
376 straipsnio 1 dalį minėti klausimai yra už kasacinio nagrinėjimo ribų. Kaip
matyti iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžio
bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. liepos 22 d. nutarties, kaip vienu iš
Z. R. kaltės įrodymų remtasi autotechninių ekspertizių, skirtų teisėjo ar
teismo nutartimi, išvadomis. Iš viso buvo paskirtos trys tokios ekspertizės. Jų
visų esminė išvada – eismo įvykio pagrindinė kilimo sąlyga - vairuotojo Z. R. veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra
įvertintos ir privataus eksperto išvados, kurios yra priešingos oficialių
ekspertų išvadoms. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad
automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. M. nebūtų pradėjęs manevruoti, sukdamas į kairę, jeigu ne Z. R. veiksmai, prieštaraujantys Kelių eismo taisyklių
reikalavimams. Kasacinių skundų argumentas, kad privataus eksperto V. Mitunavičiaus išvada yra teisinga, neįtikina, nes tai tik subjektyvi
kasatoriaus nuomonė.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai,
užfiksuoti rašytiniame dokumente, pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės
įstatymo 18 straipsnio 2 dalį neturi teismo ekspertizės akto statuso. Eksperto
V. Mitunavičiaus „išvados“ užfiksuotos rašytiniame dokumente,
pavadintame „eksperto išvada“, padarytame pagal Z. R. prašymą.
Toks dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal
BPK 90 straipsnį specialisto išvada, todėl nėra pagrindo suteikti jam pirmenybės.
Iš bylos matyti, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo paskirta autotechninė
ekspertizė, kurią atlikti pavesta ekspertams iš Lietuvos teismo ekspertizių
centro, Gedimino technikos universiteto ir privačiam ekspertui V.
Mitunavičiui. Iš ekspertizės akto Nr. 11-1595(07), kurį pasirašė Lietuvos
teismo ekspertizės centro ekspertas V. Leipus ir Vilniaus
Gedimino technikos universiteto ekspertas E. Sokolovskij,
matyti, kad eismo įvykio pagrindinė kilimo sąlyga - automobilio (duomenys
neskelbtini) vairuotojo Z. R. veiksmai. Nors V. Mitunavičius buvo priešingos nuomonės, kurią išdėstė
atskirai, teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės akto, pasirašyto dviejų
ekspertų, išvada. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi pašalinti
prieštaravimai ekspertų išvadose. Gynėjo K. Stungio kasacinio skundo argumentai
grindžiami V. Mitunavičiaus išvadomis, kurias apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai atmetė. Gynėjo argumentai nepaneigia apeliacinės
instancijos teismo išvadų.
Kasaciniuose
skunduose taip pat keliamas klausimas dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp Z. R. veikos ir atsiradusių eismo įvykio padarinių. Tai
neatitinka bylos aplinkybių. Neabejotinai, kad nusikaltimo, numatyto BK 281
straipsnio 1 dalyje, sudėtis apima visus materialinės nusikaltimo sudėties
požymius: veiką, padarinius ir priežastinį ryšį. Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2005 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, pripažintu teisėtu ir pagrįstu
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
liepos 22 d. nutartimi, nustatyta Z. R. veika pasižymi
Kelių eismo taisyklių 53, 145, 146 ir 152 punktų reikalavimų pažeidimu,
nustatyti ir šios veikos padariniai. Z. R. veika sukėlė ir
nulėmė eismo įvykio padarinius – nesunkiai sutrikdyta D. R. sveikata,
kuri nebūtų sutrikdyta, jeigu Z. R. nebūtų pažeidęs Kelių
eismo taisyklių, o tai sukėlė eismo įvykį. Z. R. veika
teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo apeliacinis
skundas atmestas pagrįstai.
Dėl BPK
255 straipsnio 1 dalies reikalavimų
Nuteistojo Z. R. gynėjas K. Stungys nesutinka su Panevėžio apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 22 d.
nutarties išvada, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl
tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Ši teismo išvada pagrįsta BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostata.
Įstatyme
nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus, dėl kurių gali būti
nagrinėjama byla, ir pagal dalyką, kurį sudaro faktinis ir teisinis
nagrinėjamos bylos turinys. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos
nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti
teisiamajame posėdyje. Pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuroro 2005 m. kovo
31 d. kaltinamąjį aktą ir Panevėžio miesto apylinkės teisėjo 2005 m. balandžio
8 d. nutartį bylos nagrinėjimo teisme riba pagal subjektą yra Z.
R. asmuo.
Gynėjo K.
Stungio kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas
nenagrinėjo ir nenustatė eismo įvykio dalyvio R. M. kaltės
ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1-3 dalių ir
Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
nuostatas, taip pat BPK 6 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 44
straipsnio 1-6 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio bei 256
straipsnio reikalavimus, nėra pagrįstas išvardytų įstatymo normų nuostatomis,
atvirkščiai, sutikus su gynėjo argumentu, būtų šiurkščiai pažeistos ne tik minėtos
normos, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis,
kurioje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas
įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1-3 dalių nuostatos
neįpareigoja teismų nagrinėti bylas asmenų, dėl kurių nėra priimtas
kaltinamasis aktas. Priešingu atveju tai prieštarautų Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalims ir kitiems
BPK straipsnių reikalavimams. Įstatymo reikalavimas, kuris neleidžia teismui
išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji,
ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti
teismui, yra imperatyvus, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinių skundų
argumentų, susijusių su R. M. veiksmų teisiniu įvertinimu.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
Z. R. gynėjų advokatų Kęstučio Stungio ir Vytauto
Kupcikevičiaus kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai
Vytautas Piesliakas
Vladislovas Ranonis
Josifas Tomaševičius