Administracinė byla Nr. A-686-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03520-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000,00 Lt (2 896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. spalio 11 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko vienam žmogui priklausančio gyvenamo ploto. Be to, Lukiškių TI-K nesuteikė tinkamo maitinimo, o maitinimosi sąlygos buvo antisanitarinės. Visa tai lėmė, kad buvo pažemintas jo orumas, o kalinimas nežmoniškomis sąlygomis sukėlė pareiškėjui nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, padidėjo fobija aplinkai, dirglumas, pablogėjo sveikata, sutriko miegas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 63–67) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija šiam skaičiui negali daryti įtakos. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau taip pat nurodė, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tai pareiškėjui turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių reikėtų atlyginti neturtinę žalą. Manė, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi praėjus beveik 3 metams po to, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, o asmens dvasinės ir fizinės kančios yra labiausiai juntamos tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prašo priteisti 10 000,00 Lt už itin neilgą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (apie 2 mėn.). Nurodė, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nesikreipė su skundais dėl to, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pastebėjo, kad pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai yra bendro pobūdžio, abstraktūs. Manė, kad tuo atveju jei būtų nustatyta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teismo sprendimas būtų pakankama satisfakcija, todėl neturtinė žala pinigais neturėtų būti priteisiama. Pažymėjo, kad pareiškėjas niekaip nepagrindė ir neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų egzistavimo. Nurodė, kad gerinant nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygas 2014 m. Lukiškių TI-K buvo atliktas gyvenamųjų kamerų remontas, iš viso 167,23 kv. m. plote.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 123-127) pareiškėjo skundą atmetė.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2011 m. rugpjūčio 10–31 d., 2011 m. rugsėjo 3–8 d., 15–30 d. ir 2011 m. spalio 1–3 dienomis pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 227, kurios plotas – 6,90 kv. m. Teismas padarė išvadą, kad beveik visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 48 paras (iš jų 4 – iš dalies) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuota, kad Lukiškių TI-K Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Teismas pažymėjo, jog remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė (apie 1,5 mėn.) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose dažniausiai buvo 3,45 kv. m.) leidžia juos vertinti kaip mažareikšmius ir trumpalaikius, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. kad nežymiai pažeista pareiškėjui priklausančio ploto norma pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą.

Dėl netinkamo maitinimo ir jo antisanitarinių sąlygų teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog suimtieji ir nuteistieji yra maitinami laikantis teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su pateikiamais abstrakčiais teiginiais dėl netinkamo maitinimo, konstatavo, kad pareiškėjo su netinkamu maitinimu susiję skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti.

Dėl kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 88–103) negalima daryti išvados, kad pareiškėjas turėjo kokių nors sveikatos sutrikimų dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjo skundo argumentai dėl sveikatos pablogėjimo byloje esančiais įrodymais nepagrįsti, tačiau pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas gali būti pripažįstamas kaip įtakojantis neturtinės žalos atsiradimą, nepriklausomai nuo to, ar yra kilusios sveikatos sutrikdymo pasekmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kita vertus, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, o teismo nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko 48 paras ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m., pareiškėjui tekęs plotas kameroje buvo 3,45 kv. m.), negalima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Taigi, nagrinėjamu atveju ypač svarbus yra pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas, nes dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis. Šiuo aspektu būtina nustatyti, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik 3 metams nuo patirtų nepatogumų Lukiškių TI-K, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjas subjektyviai nejautė neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui neturtinė žala atlyginta asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija patirtai skriaudai atlyginti.

III.

Pareiškėjas V. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą ir visiškai patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trijų metų. Šiuo atveju trijų metų senaties terminas nebuvo pasibaigęs. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti. Be to, pareiškėjas į teismą negalėjo kreiptis anksčiau, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai su jais negalėjo susipažinti.
2. Pirmosios instancijos teismas taikė Lietuvos įkalinimo vietoms taikomą standartą, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, neturi viršyti 3,6 kv. m (įskaitant baldus), nors pareiškėjas prašė taikyti Europos standartą – 4 kv. m (neįskaitant baldų).
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo argumentus.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, nors pagal EŽTT praktiką (Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo (6 mėnesius) kalinamiems asmenims priteisiamas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142-143) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nenurodo bylos aplinkybių, kuriomis pagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą, o Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai, detaliai išnagrinėjo byloje pateiktą dokumentinę medžiagą ir priėmė objektyvų, ir teisingą sprendimą.
2. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju asmens patirti nepatogumai nebuvo esminiai, subjektyviai nebuvo jausta neigiamų išgyvenimų, t. y. asmens ginčo laikotarpiu kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu. Pažymima, kad teismo nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko 48 paras ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m, tekęs plotas kameroje buvo 3,45 kv. m), todėl negalima teigti, kad neabejotinai buvo patirti fiziniai nepatogumai, papildomas diskomfortas, gyvenimo kokybės pablogėjimas. Atsižvelgiant į tai, neturtinė žala atlyginama asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija patirtai skriaudai atlyginti. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam neturtinė žala padaryta dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2011 m. rugpjūčio 10–31 d., 2011 m. rugsėjo 3–8 d., 15–30 d. ir 2011 m. spalio 1–3 dienomis pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 227, kurios plotas – 6,90 kv. m. Teismas padarė išvadą, kad beveik visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 48 paras (iš jų 4 – iš dalies), pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Tačiau pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė (apie 1,5 mėn.) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas kamerose dažniausiai buvo 3,45 kv. m) leido teismui juos vertinti kaip mažareikšmius ir trumpalaikius, todėl nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Taip pat teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, o teismo nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko 48 paras ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m., pareiškėjui tekęs plotas kameroje buvo 3,45 kv. m.), neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Todėl pareiškėjui neturtinė žala atlyginta asmens teisių pažeidimo pripažinimu teismo sprendimu, laikant, kad šiuo atveju tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija patirtai skriaudai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvoje nustatytomis vienam asmeniui tenkančiomis minimalaus ploto normomis, kurios pagal europinius standartus yra didesnės, bei nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netaikė pareiškėjo reikalavimui 3 metų ieškinio senaties termino, to daryti neprašė atsakovo atstovas, be to, pareiškėjas ir nepraleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje šio pobūdžio reikalavimams nustatyto sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik 3 metams nuo patirtų nepatogumų Lukiškių TI-K, todėl šį terminą vertino tik kaip pagrindžiantį, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo esminiai, pareiškėjas subjektyviai nejautė neigiamų dvasinių išgyvenimų, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Europos Tarybos 2006 m. patvirtintos Europos kalėjimų taisyklės tiesiogiai nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Jose tik pažymima, kad turi būti užtikrinta tinkama erdvė ir kvadratiniais, ir kubiniais metrais. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Žmogaus teisių konvenciją – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai pripažįstama, kad minimalus reikalaujamas asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m (žr., pvz., 2005 m. sausio 20 d. sprendimą byloje Mayzit prieš Rusiją, pareiškimo nr. 63378/00, p. 40; 2005 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Labzov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 62208/00, p. 44; 2007 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Andrey Frolov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 205/02, p. 47-49; 2007 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Kantyrev prieš Rusiją, pareiškimo nr. 37213/02, p. 50-51; 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Lind prieš Rusiją, pareiškimo nr. 25664/05, p. 59; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Marian Stoicescu prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 12934/02, 13 ir 24 p.; 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 17885/04, 122 p.; 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 12152/05 ir kt.).

Pastebėtina, kad tik Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) laikosi nuostatos, jog kiekvienam kaliniui privalo būti užtikrintas bent 4 kv. m plotas. Tačiau pabrėžtina, jog tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi, nors 4 kv. m ploto reikalavimą iš esmės atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte numatytas minimalus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. spalio 11 d.) 2011 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 122, kurios plotas – 7,38 kv. m, 2011 m. rugpjūčio 10–31 d., 2011 m. rugsėjo 3–8 d., 15–30 d. ir 2011 m. spalio 1–3 dienomis pareiškėjas kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 227, kurios plotas – 6,90 kv. m. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. beveik visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį – 48 paras (iš jų 4 – iš dalies – tik ryte arba tik vakare), pareiškėjui 0,15 kv. m ploto dydžiu nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

Teismų praktikoje normos, nustatančios minimalų laisvės apribojimo institucijose asmenims tenkančio ploto dydį, paprastai aiškinamos nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo (Konvencijos 3 str.) kontekste. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr., 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo nr. 26772/95, p. 119). Vis dėlto, tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį. Minimalaus sunkumo lygio vertinimas yra sąlyginis dalykas; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lytis, amžius, sveikatos būklė, t. y. fizinės ir psichinės įkalintojo savybės (žr., pvz., 1978 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 5310/71, 162 p.; 1989 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Soering prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 14038/88, p. 100; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 100–101 p.; 2007 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 36898/03, 92 p.; 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Tautkus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 29474/09 ir kt.). Vis dėlto, tam tikrais atvejais, kaip minėta, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą savaime (per se), kai asmenims skiriama mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės kamerose (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Melnik prieš Ukrainą, pareiškimo nr. 72286/01, 102–103 p.; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 66802/01, 58 p.; 2009 m. liepos 16 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, pareiškimo nr. 22635/03, 51 p.; 2011 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 13099/04, 99 p.; 2012 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Dmitrij Sazonov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30268/03, 31–32 p.; 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Nieciecki prieš Graikiją, pareiškimo nr. 11677/11, 49–51 p.; 2014 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Tatishvili prieš Graikiją, pareiškimo nr. 26452/11, 43 p. ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui beveik dviejų jo buvimo Lukiškių TI-K mėnesių laikotarpiu 48 paras tenkantis plotas kameroje su pertraukomis (4 paras iš jų tik ryte arba tik vakare) buvo 3,45 kv. m, t. y. pareiškėjui teko 0,15 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, tačiau nebuvo mažesnis nei 3 kv. m (net ir įvertinus plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju tokį nukrypimą nuo normos nėra pagrindo vertinti kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-68/2014).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal EŽTT praktiką tokiose bylose, kai nėra taip žymiai viršijama kameros perpildymo norma, tam, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: pareiškėjo įkalinimo trumpumas, galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir gryno oro, galimybė mankštintis lauke, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir kt. (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą byloje Shkurenko prieš Rusiją, pareiškimo nr. 15010/04; 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją, pareiškimo nr. 67413/01; 2012 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Fetisov ir kt. prieš Rusiją, pareiškimų nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08, 138 p.; 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Vlasov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 78146/01, 81 ir 84 p.; 2012 m. spalio 23 d. sprendimą byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 4265/06, 53 p.; 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Longin prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 49268/10, 60–61 p. ir kt.). Taigi, stipri prielaida, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį asmeninės erdvės trūkumo aspektu, gali būti paneigta bendru sulaikymo sąlygų poveikiu. Šiuo požiūriu, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, pareiškimo nr. 8543/04).

Nagrinėjamu atveju ypač pabrėžtinas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpis – iš viso beveik du mėnesiai. Taip pat, nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog jo maitinimo sąlygos Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo antisanitarinės, nes toje pat kameroje buvo ir tualetas, tačiau pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (21 p.) Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio (b. l. 63-67), todėl laikytina, jog tualetas šiuo atveju buvo atskirtas nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrino bent minimalų privatumą ir higieną. Be to, visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti (b. l. 63-67). Todėl vertintina, jog pareiškėjo maitinimo metu buvo užtikrinta minimali higiena ir sanitarija. Taip pat atsižvelgtina, jog iš esmės minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto neatitikimo metu pareiškėjas kamerose buvo tik su vienu kitu asmeniu, todėl tai taip pat nelaikytina esminiu higienos, privatumo pažeidimu. Be to, pridurtina, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda) jiems yra išduodami (b. l. 63-67). Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo ir yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Dezinfa“, pagal kurias šie subjektai atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 72-86). Dėl vėdinimo pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punktą Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 63-67).

Taigi, atsižvelgiant į tai, nenustatyta kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, kurie lemtų pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, atsiradimą. Ypač neilgas pareiškėjo buvimo (kalėjimo) Lukiškių TI-K laikas bei byloje nustatytų kitų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, buvo laikomas įkalinimo įstaigoje žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Tačiau net ir nustačius, kad kalinimo sąlygų, susijusių su asmenims tenkančiu plotu bei kitais reikalavimais, pažeidimai nebuvo tokio masto, kad savaime sukeltų problemų dėl nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimo nepaisymo, tai nepaneigia fakto, jog pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, t. y. pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo pažeista jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktais nustatytas ploto normas. Todėl tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, neužkerta kelio konstatuoti, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie 48 paras neužtikrino pareiškėjui įkalinimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytas pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, truko tik 48 paras ir buvo nežymus (vietoje 3,6 kv. m, pareiškėjui tekęs plotas kameroje buvo 3,45 kv. m), todėl negalima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė itin didelius fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pastebėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką laikas, kurį atitinkamas asmuo praleido šiomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant šios žalos dydį (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08, 172 p.; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kt. prieš Italiją, pareiškimų nr. 43517/09, 46882/09, 55400/09, 57875/09, 61535/09, 35315/10 ir 37818/10).

Taip pat pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., šio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad tokiomis pat sąlygomis kaip pareiškėjo kalinamiems asmenims EŽTT priteisia žymiai didesnes sumas neturtinės žalos atlyginimo (konkrečiai sprendime Canali prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 40119/09 – 10 000 Eur), teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems EŽTT priteisia neturtinės žalos atlyginimą ar priteisia jį didesnį (pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tik du mėnesius, o ne 6 mėnesius, o ploto norma neatitiko tik 0,15 kv. m). Kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokį atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Taigi pareiškėjo pateikiami argumentai atsižvelgus į lyginimo objektą, subjektų skirtingą padėtį juo labiau nepagrindžia ir diskriminacijos buvimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dainius Raižys