Civilinė byla Nr. 3K-3-428-695/2015

                                                               Teisminio proceso numeris: 2-13-3-04796-2013-1

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 129.18; 129.19; 129.20.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotojo asmens antstolio Sauliaus Virbicko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, skundą dėl antstolio veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš hipoteka įkeisto valstybės paveldėto turto, valstybės turto areštą vykdymo procese, aiškinimo ir taikymo.

Antstolio S. Virbicko kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 0127/09/01842 pagal Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutartį Nr. 02200903349-L/2009 dėl 94 314,64 Lt (27 315,41 Eur) priverstinio išieškojimo iš skolininko A. V. kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“. A. V. 2010 m. gegužės 4 d. mirė. Palikimą po skolininko mirties priėmė Lietuvos Respublikos valstybė. 2013 m. gruodžio 23 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi vykdymo procese skolininke vietoj A. V. buvo pakeista Lietuvos Respublikos valstybė. 2013 m. lapkričio 22 d. patvarkymu dėl lėšų arešto antstolis areštavo 101 304,26 Lt (29 339,74 Eur), ne daugiau kaip valstybės iš mirusio skolininko A. V. paveldėto turto tikroji vertė, nurodė, kad areštuotos lėšos privalo būti pervestos į antstolio depozitinę sąskaitą. 2013 m. lapkričio 25 d. vykdymo išlaidų apskaičiavime nurodyta, kad šios išlaidos vykdomojoje byloje sudaro 6989,62 Lt (2024,33 Eur), tą pačią dieną priimtas antstolio patvarkymas dėl vykdymo išlaidų išieškojimo.

Pareiškėja pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, prašė panaikinti antstolio S. Virbicko 2013 m. lapkričio 22 d. patvarkymą. Ji nurodė, kad antstolio patvarkymu areštuotos lėšos, tačiau nenurodyta konkreti sąskaita, o tai reiškia, jog areštuojamos visos sąskaitos ir skola gali būti nurašyta iš bet kurios iš jų. Taip bus pažeisti ne tik Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI), bet ir gyventojų interesai. Pirmiausia antstolis turėjo kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko pakeitimo vykdymo procese, sulaukti, kada paveldėtas turtas bus parduotas, ir tik tada taikyti areštą. VMI, realizavusi paveldėtą turtą, surinkusi visus kreditorių reikalavimus, įvertinusi savo turėtas išlaidas, iš lėšų, gautų pardavus turtą, atsiskaitys su kreditoriais, todėl nėra pagrindo antstoliui taikyti lėšų areštą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas nurodė, kad antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, turi teisę taikyti priverstinio vykdymo priemones, kad būtų užtikrintas kreditoriaus reikalavimas (CPK 624 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad valstybė, paveldėjusi mirusio asmens turtą, įgijo prievolę padengti šio asmens skolas neviršydama paveldėto turto ribų ir VMI yra suteikta teisė į turto realizavimą, o antstoliui draudžiama realizuoti valstybei priklausantį turtą, bet leidžiama vykdyti išieškojimą iš valstybės turimų lėšų, antstolio parinktos priverstinės vykdymo priemonės – lėšų (101 304,26 Lt, arba 29 339,74 Eur), kurios bus gautos realizavus paveldėtą skolininko A. V. turtą, bet ne daugiau kaip paveldėto turto tikroji vertė, areštas – yra proporcingos ir pagrįstos (CK 5.62 straipsnio 3 dalis, CPK 634 straipsnio 2 dalis, 668 straipsnio 2 dalis, 691 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos skundo argumentas dėl konkrečios sąskaitos nurodymo patvarkyme nepagrįstas, nes pareiškėjos atstovė negalėjo nurodyti, kokia tai turėtų būti sąskaita, į kurią surenkami pinigai už parduotą valstybės paveldėtą turtą.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį panaikino, klausimą išsprendė iš esmės – panaikino antstolio S. Virbicko 2013 m. lapkričio 22 d. patvarkymą Nr. S-13-19000 vykdomojoje byloje Nr. 0127/09/01842.

Teismas nurodė, kad vadovaujasi Kauno apygardos teismo išnagrinėtose analogiškose (pagal to paties pareiškėjo skundus dėl to paties antstolio veiksmų) bylose sukurtais precedentais (bylų Nr. 2S-2044-260/2014, 2S-2045-260/2014, 2S-1977-264/2014, 2S-2043-436/2014). Įvertinęs atskirojo skundo argumentus, civilinės ir vykdomosios bylų medžiagą, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias turto areštą, be pagrindo neatsižvelgė į pareigas, teisės aktuose priskirtas VMI, susijusias su valstybės paveldėto turto realizavimu ir palikėjo kreditorių reikalavimų patenkinimu. Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-2007, 2008 m. birželio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010, 2012 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2012, inter alia, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Tam, kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų areštuojant lėšas teisėtumo ir pagrįstumo, o ginčo dėl to, kad būtent VMI yra atsakinga už skolininkui A. V. priklausiusio ir valstybės paveldėto turto realizavimą bei pardavus turtą gautų lėšų paskirstymą, nėra. Skolininko turto arešto tikslas – laikinas disponavimo turtu galimybių apribojimas, kad išliktų turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Tai yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė. Teismas konstatavo, kad lėšų, kurios bus gautos realizavus po skolininko mirties valstybės paveldėtą turtą, areštas trukdytų VMI tinkamai įvykdyti jai teisės aktais pavestas funkcijas, susijusias su gautų lėšų, pardavus paveldėtą turtą, paskirstymu palikėjo kreditoriams. Teisę areštuoti valstybei priklausančias lėšas antstoliui suteikia CPK 668 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kadangi skolininkė vykdomojoje byloje yra būtent valstybė, priėmusi palikimą po skolininko A. V. mirties, tai antstolis, teismo vertinimu, turėjo teisę nukreipti išieškojimą į valstybei priklausančias lėšas, bet tik į dalį, kuri neviršija valstybės po skolininko mirties paveldėto turto tikrosios vertės. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien tik egzistuojanti galimybė nukreipti išieškojimą į valstybei priklausančias lėšas nesudaro pagrindo pripažinti, jog antstolio veiksmai yra teisėti ir pagrįsti.

Pažymėjęs, kad antstolis, taikydamas priverstines vykdymo priemones, imdamasis tam tikrų vykdymo veiksmų, privalo vadovautis teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, teismas konstatavo, jog antstolio veiksmai nelaikytini proporcingais ir būtinais siekiamam tikslui. Turto arešto taikymas kitiems tikslams, nei laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, pasiekti negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nurodė, kad vykdomojoje byloje duomenų, jog valstybė, atstovaujama VMI, neigtų savo pareigą atsiskaityti su kreditoriumi ir sumokėti apskaičiuotas vykdymo išlaidas, nėra. Valstybei pareiga atsakyti už palikėjo skolas neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės nustatyta įstatyme, o aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti valstybei atstovaujančios institucijos tinkamu šios pareigos įvykdymu teisėtai ir teisingai paskirstant gautas realizavus paveldėtą turtą lėšas mirusio skolininko kreditoriams, nenustatyta.

Teismas sprendė, kad lėšų areštas gali trukdyti VMI tinkamai vykdyti jai teisės aktais priskirtas funkcijas, susijusias su lėšų, gautų realizavus paveldėtą turtą, tinkamu paskirstymu kreditoriams. Šias lėšas VMI paskirsto skolininko kreditoriams CPK 753–755 straipsniuose nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai išieškoto turto nepakanka vykdymo išlaidoms bei visiems reikalavimams patenkinti, atlygis antstoliui paskirstomas proporcingai išieškotojams paskirstytai sumai Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka (CPK 753 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju į vykdymo išlaidų sumą yra įtrauktas ir atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą. Teismas nurodė, kad, nesant duomenų, jog po skolininko mirties paveldėto turto užteks visiems jo kreditorių reikalavimams patenkinti, pripažintina, jog antstolio taikytas lėšų areštas visa apskaičiuotų vykdymo išlaidų apimtimi (įskaitant atlygį antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą) gali taip pat trukdyti VMI tinkamai įvykdyti jai priskirtą pirmiau nurodytą pareigą. Esant šioms aplinkybėms, teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, o antstolis, priimdamas skundžiamą patvarkymą, savo įgaliojimus naudojo nesąžiningai, siekdamas tikslų, kurie galėjo būti įgyvendinti kitomis, labiau proporcingomis priemonėmis.

              III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu antstolis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Valstybė, paveldėjusi turtą, įgijo prievolę padengti mirusio asmens skolas neviršydama paveldėto turto ribų (CK 5.62 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 668 straipsnio 2 dalies nuostatas antstoliui draudžiama realizuoti valstybei priklausantį turtą, leidžiama vykdyti išieškojimą tik iš valstybės turimų lėšų. Taigi skundžiamu patvarkymu pagrįstai areštuotos valstybės lėšos, gautinos realizavus iš skolininko A. V. paveldėtą turtą, atsakomybę apribojant ne didesnėmis kaip paveldėto turto tikroji vertė lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino paveldėto turto ir už paveldėtą turtą gautų lėšų sąvokas. CPK 692 straipsnyje įtvirtinta antstolio pareiga valstybės paveldėtą turtą perduoti VMI, tai ir buvo atlikta. Valstybės paveldėtam turtui netaikomi jokie apribojimai, todėl VMI be jokių kliūčių gali jį realizuoti teisės normų nustatyta tvarka. Tačiau CPK 692 straipsnyje nereglamentuojamas lėšų, gautų už realizuotą paveldėtą turtą, paskirstymas. Po valstybės paveldėto turto realizavimo gautos lėšos yra valstybės nuosavybė, o paskirstymą reglamentuoja kiti norminiai aktai, ne teismo nurodytas CPK 692 straipsnis, todėl nepagrįstai konstatuota, kad antstolio patvarkymas jam prieštarauja. Pažymėtina, kad teismas nepaneigė antstolio pareigos areštuoti valstybei priklausančias lėšas. Remiantis įsakmiąja CPK 668 straipsnio 2 dalies nuostata, antstolis turi teisę areštuoti valstybei priklausančias lėšas, kurios ateityje bus gautos realizavus hipoteka įkeistą turtą. CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pažymėta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Darytina išvada, kad, siekdamas iš skolininko išieškoti skolą, antstolis turi pareigą panaudoti visas jam įstatymų suteiktas teises ir siekti kuo greičiau ir realiai įvykdyti teismo sprendimą. Kadangi skolininkė yra valstybė, antstolis turi pareigą areštuoti teisės aktuose nurodytą objektą – valstybei priklausančias lėšas, kurios ateityje bus gautos realizavus hipoteka įkeistą turtą. Lėšų turėtoja – VMI, todėl būtent šios institucijos turimos lėšos privalo būti areštuotos. CPK reglamentuojama, kad, mirus skolininkui ir esant jo turto paveldėtojams, vykdomosios bylos vykdymas tęsiamas to paties antstolio, o remiantis CPK 613 straipsniu, vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. 

Teismo prielaidos, kad VMI, turėdama lėšas, gautas pardavus mirusio asmens turtą, jas paskirstys CPK 753, 754 ir 755 straipsniuose nustatyta tvarka, klaidingos. Šios CPK normos nustato tik antstolio pareigas. Jomis kiti ūkio subjektai neįpareigojami elgtis pagal šias procesines taisykles. Tik antstolis, vadovaudamasis CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis, turi pareigą gautas lėšas paskirstyti pirmiau nurodytose CPK nuostatose ir Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Kreditorius, pateikęs vykdomąjį dokumentą antstoliui, turi pagrįstą teisėtą lūkestį į skolos išieškojimą, nesvarbu, kas yra skolininkas (fizinis, juridinis asmuo ar valstybė). Būtent antstoliai turi pareigą ir teisę imtis įstatyme nustatytų veiksmų, kad apgintų kreditorių interesus.

Skundžiamu patvarkymu neareštuotos VMI banko sąskaitos ar kiti lėšų šaltiniai, todėl VMI nuogąstavimai dėl darbo paralyžiavimo yra nepagrįsti. Antstolio patvarkymas nepažeidžia valstybės interesų, nes įstatymai paveldėtojui nustato pareigą padengti mirusio asmens skolas, atsakomybę apribojant pagal paveldėto turto dydį.

Remiantis apeliacinės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais, paneigiamos imperatyviosios CPK nuostatos, reglamentuojančios vykdymo procesą, pažeidžiami teisinės valstybės principai, nes valstybei (skolininkei) suteikiama teisė, nesant tokio teisinio reglamentavimo, spręsti, kada, kam ir kaip dalyti gautas lėšas, ignoruojant CPK nustatytus apribojimus.

Pareiškėja atsiliepime į antstolio kasacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) pateikiama valstybei perduotino turto sąvoka – tai, inter alia, valstybės paveldėtas turtas. Šis turtas – tai CK nustatytais pagrindais paveldėjimo teise valstybei perėjęs mirusio asmens turtas. Pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį valstybė už palikėjo skolas atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Tikroji turto vertė – tai už teisės aktų nustatyta tvarka realizuotą turtą gauta suma. Be to, mirusio asmens turtui paveldėjimo teise perėjus valstybei, VMI patiria įvairias su šio turto perėmimu, apskaita, saugojimu ir realizavimu susijusias išlaidas, jas atskaičius, likusią pinigų sumą VMI turi panaudoti atsiskaityti su palikėjo kreditoriais. CPK 691 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių. Areštuotą turtą įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės (CPK 691 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikai Prienų rajono 2-asis notaro biuras 2013 m. liepos 29 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą priimti mirusio A. V. palikimą; turtas perėjo Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn, todėl šio turto realizavimo teisė perėjo Lietuvos Respublikos atstovei – VMI. Vadovaujantis CPK 753, 754 ir 755 straipsniuose nustatyta tvarka, VMI gautą realią sumą už parduotą paveldėtą Lietuvos Respublikos turtą paskirsto kreditoriams (išieškotojams).

Atsižvelgtina į tai, kad Lietuvos Respublika yra specifinis paveldėjimo teisės subjektas, ji negali atsisakyti paveldėjimo, o gavusi pinigus už parduotą paveldėtą turtą, yra įpareigota teisės aktuose nustatyta tvarka paskirstyti juos kreditoriams. Lėšų areštas negalimas, nes trukdytų atsiskaityti su kreditoriais teisės aktuose nustatyta tvarka. Antstoliui neturėtų kilti abejonių dėl teisingo ir teisėto VMI pareigos vykdymo. VMI yra Lietuvos Respublikos valstybės įgaliota institucija, įpareigota atlikti valstybės vardu gautų lėšų paskirstymą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas valstybei nelaikytinas pagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išieškojimo iš valstybės paveldėto skolininko hipoteka įkeisto turto tvarkos

Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojus papildytoms ir pakeistoms Civilinio kodekso ketvirtosios knygos Hipotekos skyriaus nuostatoms, pasikeitė išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra. 2011 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-1843 (toliau – Pakeitimo įstatymas), kuriuo, inter alia, reformuotas hipotekos institutas. Šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iki 2012 m. liepos 1 d. pradėtas išieškojimas vykdomas pagal proceso teisės normas, galiojusias iki 2012 m. liepos 1 d. Išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0127/09/01842 pradėtas 2009 m. balandžio 30 d., antstoliui patvarkymu priėmus vykdyti Kauno miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 7 d. nutartį dėl turto pardavimo ir skolos išieškojimo. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos proceso teisės normos, galiojusios iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2012 m. liepos 1 d. 

Nagrinėjamoje byloje antstolis, nurodęs, kad pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatas valstybė, paveldėjusi turtą, įgijo prievolę atsakyti už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, remiasi, inter alia, CPK 668 straipsnio 2 dalimi, 692, 753-755 straipsniais ir teigia, kad paveldėtą turtą turi realizuoti VMI, o antstolis, turintis teisę vykdyti išieškojimą tik iš valstybės lėšų, gautinų realizavus paveldėtą skolininko turtą, tęsdamas vykdymo veiksmus, šias lėšas paskirsto kreditoriams. Pareiškėja VMI teigia, kad, remiantis Taisyklių, CPK 753-755 straipsnių nuostatomis, ji turi teisę ne tik realizuoti pirmiau nurodytą turtą, bet ir gautą sumą paskirstyti kreditoriams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje kilusio ginčo specifiką lemia tai, kad sprendžiama dėl išieškojimo tvarkos iš hipoteka įkeisto valstybės paveldėto skolininko (palikėjo) turto. 

Hipotekos tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekinių procedūrų atlikimas. Hipotekos sutarties šalims susitarus pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu ir skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistą daiktą. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto reglamentuojama CK 4.193 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad jeigu įkeistas daiktas pereina valstybės ar savivaldybės nuosavybėn paveldėjimo teise ar įkeistas bešeimininkis daiktas perduodamas teismo sprendimu valstybės arba savivaldybės nuosavybėn, hipotekos kreditoriaus reikalavimą patenkina valstybė ar savivaldybė, bet ne daugiau, nei yra įkeisto daikto vertė. Šia nuostata nustatytos valstybės atsakomybės ribos už palikėjo skolas. Jos nustatytos ir CK 5.62 straipsnio 3 dalyje. Pagal joje esančią nuostatą valstybė atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios normos nereglamentuoja valstybės paveldėto hipoteka įkeisto turto procesinės realizavimo tvarkos ir gautų lėšų paskirstymo. Nurodytas nuostatas papildo ir detalizuoja, be kitų teisės aktų normų, CPK 668 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d., kuri taikoma nagrinėjamu atveju, nes išieškojimas pradėtas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo). Ji, be kita ko, nustato, kad išieškojimas, vykdomas iš valstybės, gali būti nukreipiamas tik į valstybei priklausančias lėšas. Ši norma nereglamentuoja hipoteka įkeisto valstybės nuosavybėn paveldėjimo būdu perėjusio turto realizavimo tvarkos. Nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad ši norma draudžia antstoliui realizuoti hipoteka įkeistą turtą, kurį paveldėjo valstybė, tapusi hipotekos skolininke. Valstybei perduoto turto realizavimas reglamentuojamas CPK 692 straipsnyje, pagal kurį perduotiną valstybei turtą antstolis perduoda realizuoti VMI įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Pažymėtina, kad CPK 692 straipsnis yra kodekso XLIX skyriuje „Turto realizavimo tvarka“ ir priskiriamas prie proceso normų, reglamentuojančių bendrąsias išieškojimo iš skolininko turto taisykles. Išaiškintina, ar hipoteka įkeisto turto realizavimas vyko pagal bendrąsias taisykles, ar pagal ypatumus, taikytus hipoteka įkeistam turtui, jei tokius nustatė įstatymai. CPK 692 straipsnio nuostatos leido įstatymais nustatyti bendrosios taisyklės išimtis. CPK 558 straipsnis reglamentuoja pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimą ir tenkinimą, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles. Iš jo nuostatų išplaukia, kad tokio turto realizavimą vykdė antstolis, o gautų lėšų paskirstymą pagal CPK 563 straipsnį atliko hipotekos teisėjas. CPK 746 straipsnio, kuris reglamentavo išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš hipoteka įkeisto turto ypatumus, tuo metu (iki 2011 m. spalio 1 d.) galiojusioje redakcijoje tiesiogiai nebuvo nurodyta, kas vykdė hipoteka įkeisto turto realizavimą, tačiau netiesiogiai buvo reglamentuota, kad pareigas ir įvairius veiksmus vykdė antstolis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šiuo atveju valstybės paveldėto hipoteka įkeisto turto realizavimą vykdo antstolis, o ne kiti asmenys, t. y. ir ne VMI. Tai, kad vykdymo proceso metu hipoteka įkeistas skolininko turtas paveldėjimo būdu perėjo valstybės nuosavybėn, savaime nereiškia, kad pasikeitė turto realizavimo procesinė tvarka ir jai netaikytinas specialusis reglamentavimas. Pažymėtina, kad įstatymas antstolį įpareigoja hipoteka įkeistą turtą parduoti kuo efektyviau. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrokoncernas“ v. UAB „Robusta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2012). Tai reiškia, kad antstoliui reikia imtis visų priemonių turtui įvertinti ir siekti jį parduoti kuo didesne kaina.            

Pareiškėja atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad valstybė už palikėjo skolas atsako neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, t. y. už teisės aktų nustatyta tvarka realizuotą turtą gautos sumos; be to, mirusio asmens turtui paveldėjimo teise perėjus valstybei, VMI patiria įvairias su šio turto perėmimu, apskaita, saugojimu ir realizavimu susijusias išlaidas; jas atskaičius, likusią pinigų sumą VMI turi panaudoti atsiskaityti su palikėjo kreditoriais. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 2 punktu, inter alia, valstybės paveldėtą turtą priima, apskaito, saugoja, realizuoja mokesčių inspekcija. Visos mokesčių inspekcijos patirtos su palikimu susijusios išlaidos apmokamos iš mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų (Taisyklių 47 punktas). Šių taisyklių 51 punkte nustatyta, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai, gavę paveldėjimo teisės liudijimą, valstybės paveldėtą turtą realizuoja Taisyklių IV skyriuje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taisyklėse reglamentuojama valstybės paveldėto turto realizavimo ir gautų piniginių lėšų paskirstymo tvarka (154-156 punktai). Ji taikoma tais atvejais, kai turtą realizuoja VMI, tačiau ji neapima hipoteka įkeisto valstybės nuosavybėn paveldėjimo būdu perėjusio turto realizavimo ir gautų lėšų paskirstymo. Taigi Taisyklių nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Jau pirmiau išaiškinta, kad pagal teisinį reglamentavimą tiek hipoteka įkeisto valstybės paveldėto turto realizavimas, tiek šį turtą pardavus gautų lėšų paskirstymas – tai funkcijos, patenkančios į antstolio kompetenciją. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad jas turi atlikti VMI. Atitinkamai teiginiai dėl išlaidų, susijusių su paveldėtu turtu, atskaitymo iš sumos, gautos realizavus šį turtą, yra teisiškai neaktualūs šalių ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojančias CPK 558, 745, 746 straipsnių nuostatas išieškojimą iš hipoteka įkeisto daikto vykdo antstolis, todėl jis realizuoja valstybės paveldėtą hipoteka įkeistą daiktą ir paskirsto gautas lėšas.

Dėl valstybės lėšų arešto teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje antstolis 2013 m. lapkričio 22 d. priėmė patvarkymą, kuriuo areštavo lėšas – 101 304,26 Lt (29 339,74 Eur), tačiau ne daugiau, nei valstybės iš A. V. paveldėto turto tikroji vertė. Šalių ginčas kilo dėl antstolio veiksmų, areštuojant valstybės pinigines lėšas teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja, skųsdama šiuos antstolio veiksmus ir prašydama panaikinti nurodytą patvarkymą, be kita ko, nurodė, kad antstolis turėjo sulaukti, kada paveldėtas turtas bus parduotas, ir tik tada taikyti areštą; VMI, realizavusi paveldėtą turtą, įvertinusi turėtas išlaidas, iš lėšų, gautų pardavus turtą, atsiskaitys su kreditoriais, todėl nėra pagrindo taikyti lėšų areštą.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad teisę areštuoti valstybei priklausančias lėšas antstoliui suteikia CPK 668 straipsnio 2 dalies nuostatos; konstatavo, jog antstolis turėjo teisę nukreipti išieškojimą į valstybei priklausančias lėšas, neviršijančias paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau šiuo konkrečiu atveju antstolio veiksmai nebuvo proporcingi ir būtini tikslui – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas – pasiekti, todėl įvertinti kaip nepagrįsti ir neteisėti.  

Skolininko turto arešto vykdymo procese tikslas yra užtikrinti padėties stabilumą, status quo išsaugojimą, išieškojimo iš turto, į kurį išieškojimas gali būti nukreiptas, įvykdomumą. Teisėjų kolegija sutinka su antstolio kasaciniame skunde nurodytu argumentu, kad, vykdant išieškojimą iš valstybės, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į jai priklausančias pinigines lėšas, todėl antstolis disponuoja teise areštą taikyti būtent šiam valstybės turtui. Valstybė yra specifinis paveldėjimo teisės subjektas ir antstoliui neturėtų kilti abejonių dėl to, kad ji tinkamai vykdys įstatyme nustatytas pareigas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, atsižvelgęs į tai, kad skolininkė valstybė neneigia įstatyme numatytos savo pareigos atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir sumokėti vykdymo išlaidas, nenustatęs pagrindo abejoti jai atstovaujančios institucijos (pareiškėjos) tinkamu šios pareigos įvykdymu, padarė pagrįstą išvadą, kad antstolio veiksmai areštuojant lėšas nelaikytini proporcingais ir būtinais tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad antstolis turi teisę areštuoti skolininko turtą tais atvejais, kai yra pavojus, kad skolininkas gali šį turtą paslėpti (CPK 558 straipsnis, 658 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai tokios aplinkybė nenustatė, todėl pagrindo taikyti areštą valstybės turtui, į kurį pagal įstatymą gali būti nukreiptas išieškojimas, nebuvo. Kasacinio skundo argumentai dėl valstybės lėšų arešto panaikinimo neteisėtumo yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 6,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš antstolio Sauliaus Virbicko (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,06 Eur (šešis Eur 6 ct)  bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                   Sigitas Gurevičius

           Algis Norkūnas

                                                                                                                Gražina Davidonienė