Civilinė byla Nr. 3K-3-174/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-11-3-00146-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.2;
8.4; 11.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio (pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės Visagino transporto centro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei Visagino transporto centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas
profesinės sąjungos nario atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, negavus
išankstinio profesinės sąjungos sutikimo, teisėtumo klausimas.
Ieškovas prašė
teismo pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį neteisėtu, grąžinti
į darbą skubos tvarka, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2010 m. sausio 11 d.) iki
teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, skaičiuojant už kiekvieną priverstinės
pravaikštos dieną po 83,49 Lt.
Ieškovas nurodė,
kad nuo 1994 m. dirbo atsakovo įmonėje remonto inžinieriumi pagal neterminuotą
darbo sutartį; 2009 m. lapkričio 18 d. jis buvo įspėtas dėl darbo sutarties
nutraukimo, o 2010 m. sausio 11 d. atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 1
dalies pagrindu. Ieškovo teigimu, darbdavio įmonėje nebuvo jokių struktūrinių
pertvarkymų, t. y. nebuvo jokių svarbių priežasčių jo darbo sutarčiai
nutraukti, jam nepasiūlyta kito darbo, neatsižvelgta į pirmenybės teisę būti
paliktam dirbti, be to, negauta išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo
organo sutikimo, nors ieškovas yra profesinės sąjungos narys ir renkamojo
organo – revizijos komisijos – pirmininkas.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Visagino miesto apylinkės
teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, remdamasis
bylos duomenimis, konstatavo, kad kai atsakovo įmonė neteko Ignalinos atominės
elektrinės užsakymų, labai sumažėjo darbų apimtys, įmonės pajamos, ir dėl
atsakovo įmonėje susiklosčiusių objektyvių ekonominių priežasčių buvo pagrindas
mažinti darbuotojų skaičių. Teismas pažymėjo, kad, atleidžiant ieškovą iš
darbo, atsakovas neturėjo gauti įmonėje veikiančios profesinės sąjungos
sutikimą, teismas nurodė, jog DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma
tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius
organus, nes ieškovas, būdamas profesinės sąjungos revizijos komisijos, kuri
vykdo profesinės sąjungos finansinės veiklos kontrolę, pirmininkas, neturi darbuotojo
atstovo statuso. Teismo nuomone, Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės,
kurių 19 punkte nustatytas draudimas atleisti darbuotojus–profesinės sąjungos
narius DK 129 straipsnio pagrindu, aiškiai nepatenka į Kolektyvinės sutarties reglamentavimo
ribas, todėl ieškovo argumentas, kad jo atleidimas iš darbo prieštaravo Kolektyvinės
sutarties nuostatoms, yra nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo
pagrindą nutraukti su ieškovu darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį dėl
ekonominių priežasčių, vykdydamas atleidimo iš darbo procedūras jų nepažeidė.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 20 d. sprendimu
patenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo: panaikino Visagino miesto apylinkės
teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo
patenkino dalį ieškinio: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį
neteisėtu; negrąžino ieškovo į darbą, nurodė, kad jo darbo sutartis nutraukta
teismo sprendimu nuo 2010 m. spalio 20 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 16
426,66 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo
atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įsiteisėjimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 11
d. iki 2010 m. spalio 20 d.
Dėl DK 134
straipsnio nustatytų garantijų darbuotojų atstovams teisėjų kolegija nurodė,
kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog profesinės sąjungos
revizijos komisija yra ne darbuotojų atstovaujamasis organas, bet profesinės
sąjungos finansinės veiklos kontrolę vykdantis organas, todėl ieškovui
netaikytina DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija. Teisėjų kolegija konstatavo,
kad pagal DK 134 straipsnio 4 dalį kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta
dėl straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymo ir kitiems darbuotojams. Atsakovo
įmonėje galiojančios Kolektyvinės sutarties 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad
darbo ir poilsio laikas nustatomas pagal Darbuotojų vidaus darbo tvarkos
taisykles (priedas Nr. 2), Darbo kodeksą. Teisėjų kolegija sprendė, kad
nurodytos Darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklės yra sudėtinė Kolektyvinės
sutarties dalis ir Taisyklėse nustatytos garantijos turi būti vertinamos kaip
garantijos, nustatytos Kolektyvinėje sutartyje. Taisyklių 19 punkte nustatyta,
kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis),
negali būti nutraukta su profesinės sąjungos nariais be išankstinio
profsąjungos sutikimo (DK 134 straipsnis). Įvertinusi byloje esančius įrodymus,
teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju darbdavys (atsakovas)
buvo informuotas apie ieškovo (darbuotojo) narystę profesinėje sąjungoje. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio
pagrindu, buvo būtinas atsakovo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos
sutikimas, tokio sutikimo atsakovas nesikreipė ir negavo, todėl kyla DK 134 straipsnio
5 dalyje nurodyti padariniai – ieškovas turi būti grąžintas į ankstesnį darbą. Kartu
teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju pažeistos ieškovo teisės
gintinos DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu alternatyviu būdu (CPK 418
straipsnis), t. y. negrąžinant jo į darbą, bet priteisiant išeitinę išmoką ir
darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes pirmosios instancijos
teismo konstatuota, jog ieškovo atleidimą iš darbo lėmė ekonominės priežastys, jo
darbo vieta neišliko, vadinasi, ieškovas negali būti grąžinamas į darbą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 20 d.
sprendimą ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio
1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl konstitucinio asociacijų laisvės principo
pažeidimo. Profesinių sąjungų įstatymo nustatytos papildomos garantijos
profesinių sąjungų atstovams taikomos tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į
darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus. Tokiais gali būti organai,
turintys DK 22 straipsnyje nustatytas teises. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai
taikė DK 134 straipsnio 4 dalį, nes Kolektyvinėje sutartyje garantija dėl
profesinės sąjungos išankstinio sutikimo atleisti darbuotojus iš darbo
DK 129 straipsnio pagrindu nustatyta visiems profesinės sąjungos
nariams. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija prieštarauja
Konstitucinio Teismo doktrinai, pažeidžia konstitucinius ir darbo teisėje
įtvirtintus asociacijų laisvės bei darbo teisės subjektų lygybės principus. Kai
lokaliniuose teisės aktuose (kolektyvinėje sutartyje) nustatytas reikalavimas
gauti profesinės sąjungos sutikimą tik dėl darbuotojo narystės profesinėje
sąjungoje, o ne dėl jo aktyvios veiklos atstovaujamuosiuose–renkamuosiuose
organuose, profesinių sąjungų nariai patenka į daug geresnę padėtį (ypač dėl darbo
santykių stabilumo garantijų), negu darbuotojai, kurie nepriklauso profesinei
sąjungai. Toks lokalinių teisės aktų nustatytas teisinis reglamentavimas
pažeidžia negatyvųjį asociacijų laisvės principo aspektą – teisę nepriklausyti
profesinei sąjungai ir dėl to nepatirti neigiamų padarinių, taip pat DK 2 straipsnio
1 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą diskriminuoti darbuotojus dėl jų priklausymo
visuomeninėms organizacijoms.
2. Dėl DK 35 straipsnio netinkamo taikymo. DK
35 straipsnyje įtvirtintas draudimas darbo teisinių santykių šalims
piktnaudžiauti savo teisėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo
31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“,
bylos Nr. 3K-3-433/2003, nurodyta, kad nesąžiningu darbuotojo elgesį galima
laikyti tada, kai jis nepraneša aplinkybių, kurios reikšmingos jo atleidimui; teisėje
preziumuojamas įstatymų išmanymas, todėl darytina išvada, kad darbuotojas susipažinęs
su jam darbo įstatymų garantuotomis teisėmis ir lengvatomis; jeigu darbuotojas
nepraneša darbdaviui tokių aplinkybių atleidimo iš darbo procedūrų metu, tai
vėliau jo objektyviai pažeista teisė gali būti neginama dėl nesąžiningo
naudojimosi savo teise. Nagrinėjamu atveju darbdavys nebuvo informuotas apie
ieškovo narystę profesinėje sąjungoje, šis faktas atsakovui tapo žinomas iš
ieškinio. Dėl to atsakovas neprivalėjo taikyti ieškovui jokių papildomų
garantijų dėl aplinkybių, apie kurias jam nepranešė nei ieškovas, nei jo
atstovai (profesinė sąjunga). Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad
atleidimo iš darbo procedūros metu ne darbuotojas privalo pranešti aplinkybes,
reikšmingas jo atleidimui, bet darbdavys privalo tokias aplinkybes išsiaiškinti,
prieštarauja DK 35 straipsniui ir pirmiau nurodytai kasacinio teismo praktikai.
Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo
kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Dėl galimybės kolektyvinėje sutartyje išplėsti
DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymą kitiems profesinės
sąjungos nariams. Pagal DK 134 straipsnio 4 dalį kolektyvinėje sutartyje
gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ir
kitiems darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įmonėje
galiojančios Kolektyvinės sutarties priede, t. y. Darbuotojų vidaus darbo
tvarkos taisyklėse, įtvirtinta garantija dėl profesinės sąjungos sutikimo,
atleidžiant iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, nustatyta visiems profesinės
sąjungos nariams, tinkamai aiškino ir taikė DK 134 straipsnio 4, 5 dalių
nuostatas ir pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo, negavus tokio sutikimo,
neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, išdėstyta 1999
m. sausio 14 d. nutarime, tik patvirtina profesinių sąjungų pareigą ginti savo
narių interesus ir galimybę susitarti kolektyvinėse sutartyse dėl papildomų
profesinių sąjungų narių garantijų. Tai neprieštarauja kitų darbuotojų teisėms,
nes kiekvienas iš jų turi galimybę įstoti į profesinę sąjungą ir taip naudotis
jos nariams teikiamomis garantijomis.
2. Dėl profesinės sąjungos revizijos komisijos
statuso. Pagal UAB Visagino transporto centro darbininkų sąjungos įstatų
8.1, 8.2 punktus revizijos komisija yra visuotinio susirinkimo renkamas
organas, kuris vykdo finansinės veiklos kontrolę ir atsiskaito susirinkimui.
Tai reiškia, kad revizijos komisija, užtikrindama profesinės sąjungos veiklos
kontrolę, atstovauja profesinės sąjungos nariams, taigi yra renkamasis
atstovaujamasis organas. Dėl to ieškovui, kaip revizijos komisijos pirmininkui,
turėjo būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija.
3. Dėl profesinės
sąjungos nario pareigos informuoti darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje.
Nei DK, nei Kolektyvinėje sutartyje nenustatyta darbdavio informavimo apie
darbuotojo narystę profesinėje sąjungoje tvarkos. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, teisingai nustatė,
kad kasatorius buvo informuotas apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje. Be
to, kasatorius, pasirašęs Kolektyvinę sutartį, kurioje garantija dėl profesinės
sąjungos sutikimo nustatyta visiems jos nariams, pradėdamas grupės darbuotojų
atleidimo procedūrą, veikdamas kaip sąžiningas ir protingas ūkio subjektas,
privalėjo paprašyti profesinės sąjungos narių sąrašo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. J.
v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003, kuria remiasi kasatorius,
pasisakyta dėl darbuotojo pareigos informuoti darbdavį apie tokias aplinkybes,
kurios žinomos tik pačiam darbuotojui. Tuo tarpu narystė profesinėje sąjungoje
nėra tokia aplinkybė, todėl darbdavys privalo imtis priemonių tam, kad
išsiaiškintų, ar atleidžiamas darbuotojas nėra profesinės sąjungos narys.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl įmonės kolektyvinės sutarties
normų teisinės galios
DK 59 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis darbdavio ir
įmonės darbuotojų kolektyvo susitarimas dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų
socialinių bei ekonominių sąlygų. Ši sutartis privaloma ją sudariusioms šalims
– įmonės darbuotojų kolektyvui ir darbdaviui (DK 60 straipsnio 1 dalis). Kolektyvinės
sutarties privalomumas įtvirtintas kaip jos šalių atsakomybės už įsipareigojimus
principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tokios
sutarties normatyvinės nuostatos yra darbo teisės šaltinis (DK 3 straipsnis). Taigi
kolektyvinės sutarties normatyvinės nuostatos turi norminio teisės akto galią
ir jos privalomos darbdaviui bei visiems tos įmonės darbuotojams
(DK 59 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šalys neginčija įmonės
kolektyvinės sutarties privalomumo.
Dėl įmonėje
sudarytos kolektyvinės sutarties
DK 4 straipsnio 4
dalyje nustatyta, kad negalioja trišaliai
susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės
aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią
nustato šis Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai. Ši įstatymo
norma reiškia, kad kolektyvinėje sutartyje negali būti nuostatų, pabloginančių
darbuotojų padėtį, tačiau gali būti nuostatų, kurios pagerina darbuotojų padėtį
darbo sutarties nutraukimo atveju.
DK 61 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinėje sutartyje
šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei
garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar
nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties arba kurios jiems
neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Įstatymuose ar kituose teisės
aktuose aiškiai (expréssis verbis) neįtvirtinta, kad darbo sutartis
pagal DK 129 straipsnį su profesinės sąjungos nariu gali būti nutraukiama tik
gavus išankstinį darbuotojų atstovaujamojo
organo, į kurį darbuotojas išrinktas, sutikimą. Tačiau, aiškinant
sistemiškai DK 4 straipsnio 4 dalies nuostatą ir 134 straipsnio 4 dalies normą, kurioje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta, jog šio
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija taikoma ir kitiems darbuotojams, darytina
išvada, kad kolektyvinėje sutartyje galima susitarti dėl DK 134 straipsnio
1 dalyje įtvirtintos garantijos taikymo profesinės sąjungos nariui.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas
nustatė, kad UAB Visagino transporto centro Kolektyvinę sutartį 2009 m. gegužės
28 d. pasirašė atsakovo generalinis direktorius V. A. ir profesinės
sąjungos pirmininkas F. P. Šios sutarties 13 straipsnyje susitarta,
kad darbo ir poilsio laikas nustatomas darbuotojų vidaus darbo tvarkos taisyklėse
(priedas Nr. 2), Darbo kodekse. Šias taisykles (priedą Nr. 2) tą pačią dieną
pasirašė tie patys asmenys (atsakovo generalinis direktorius V. A. ir
profesinės sąjungos pirmininkas F. P.). Taigi apeliacinės instancijos
teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad darbuotojų vidaus darbo tvarkos
taisyklės (priedas Nr. 2) yra Kolektyvinės sutarties priedas, t. y. įmonės
kolektyvinės sutarties sudėtinė dalis, todėl jos darbdaviui ir darbuotojams yra
privalomos.
Darbuotojų vidaus
darbo tvarkos taisyklių (priedo Nr. 2) 19 punkte nustatyta, kad su profsąjungos
nariais negali būti nutraukta darbo sutartis darbdavio iniciatyva, kai nėra
darbuotojų kaltės (DK 129 straipsnis), be išankstinio profsąjungos sutikimo (DK
134 straipsnis). Šio punkto nuostata yra normatyvinė, nes darbuotojui ir
darbdaviui nustato tam tikras teises ir pareigas. Nurodyta nuostata įtvirtinta garantija
profesinės sąjungos nariams tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama pagal DK
129 straipsnį. Taigi šios nuostatos darbdavys privalėjo laikytis, nutraukdamas
su ieškovu – profesinės sąjungos nariu – darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio
2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas,
nutraukdamas su ieškovu darbo sutartį, pažeidė nurodytą
privalomą Kolektyvinės sutarties nuostatą, įtvirtinančią profesinės
sąjungos nario garantiją, nutraukiant darbo sutartį pagal
DK 129 straipsnį. Tokia teismo išvada atitinka materialiosios teisės normas,
todėl ji yra pagrįsta.
Dėl profesinės
sąjungos nario pareigos informuoti darbdavį apie narystę profesinėje sąjungoje.
DK
35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami
savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi
laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai,
laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama
piktnaudžiauti savo teise. Nagrinėjamu atveju ši įstatymo norma aiškintina
taip, kad tuo atveju, kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK
130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša
darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytoms
garantijoms dėl jo (darbuotojo) taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai
nežino, tai, atleidus šį darbuotoją iš darbo be reikalingo tam tikro organo
išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti
neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Toks
aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003).
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad atsakovo generalinis direktorius dalyvavo
profesinės sąjungos susirinkime, kuriame ieškovas buvo renkamas revizijos
komisijos nariu. Šią aplinkybę teismas vertino kaip įrodančią, kad atsakovo
atstovui turėjo būti žinoma apie ieškovo narystę profesinėje sąjungoje. Išvadą,
kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog ieškovas buvo profesinės sąjungos narys,
teismas padarė remdamasis ir kitais įrodymais. Dėl jų kasacinis teismas plačiau
nepasisako, nes faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, o
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Kasacinis
teismas prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai
aiškino ir taikė proceso įstatymų normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir
vertinimą. Tai, kad nebuvo priimta atsakovui palankaus sprendimo, nėra
pagrindas pripažinti, jog pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl
kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.
Remdamasis
išdėstytais motyvais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas
faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios
instancijos teismo sprendimas.
Dėl bylinėjimosi
kasaciniame teisme išlaidų
Už atsiliepimo į
kasacinį skundą surašymą ieškovas advokatui sumokėjo 1200 Lt. Tai patvirtina
2011 m. sausio 23 d. pinigų priėmimo kvitas. Atmetus kasacinį skundą, nurodytos
išlaidos priteistinos ieškovui iš kasatoriaus (CPK 98 straipsnis). Iš jo taip
pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92
straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio
20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB Visagino
transporto centro (įmonės kodas 110083880, buveinės
adresas: Visagino savivaldybė, Drūkšinių kaimas) ieškovui P. M.,
gyvenančiam (duomenys neskelbtini), 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti iš atsakovo UAB Visagino transporto centro (įmonės kodas 110083880, buveinės adresas: Visagino
savivaldybė, Drūkšinių kaimas) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 31,55 Lt (trisdešimt vieną litą
55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu,.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas