Civilinė byla Nr. e2A-1290-603/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33727-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.10;
2.6.26; 3.3.1.14.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvydos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Laika Logistics“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio bendrovės OOO „STIVIT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Laika Logistics“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė užsienio bendrovė OOO „STIVIT“ pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Laika Logistics“ 5 950 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. remiantis 2017 m. birželio 13 d. vieningo valstybinio juridinių asmenų registro duomenimis (pranešimo Nr. 08-37/87), 2017 m. birželio 12 d. pradėta autotransporto unitarinės įmonės „Vitjaz“ reorganizacijos procedūra, kurios metu vežėjo „Vitjaz“ teisių perėmėjų tapo OOO „Stivit“ (ieškovė).
1.2. Vežėjas „Vitjaz“ su užsakove uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „DS Construction“ (dabartine atsakove UAB „Laika Logistics“) laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 23 d. sudarė keturias krovinių gabenimo sutartis: 2017 m. birželio 19 d. Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2012, 2017 m. birželio 21 d. Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2013, 2017 m. birželio 22 d. Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2019 ir 2017 m. birželio 23 d. Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2022. Sutarčių bendra kaina - 7 050 Eur. Sutarčių pagrindu vežėjas „Vitjaz“ įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui, o atsakovė įsipareigojo už krovinio vežimą sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą per trisdešimt dienų nuo paslaugos atlikimą patvirtinančių dokumentų, sąskaitos ir tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio (CMR) pateikimo dienos.
1.3. Sutarčių pagrindu išrašytos ir atsakovei pateiktos apmokėti tokios sąskaitos: 1) 2017 m. liepos 10 d. sąskaita Nr. #9 1 900 Eur sumai: 2) 2017 m. liepos 10 d. sąskaita Nr. #8 2 100 Eur sumai; 3) 2017 m. liepos 10 d. sąskaita Nr. #6 1 350 Eur sumai; 4) 2017 m. liepos 10 d. sąskaita Nr. #7 1 700 Eur sumai. Kiekvienu atskiru krovinio pervežimo atveju, krovinio gavėjas krovinį priėmė, pastabų ar pretenzijų dėl krovinio kokybės vežėjo atžvilgiu pareikšta nebuvo. Kadangi vežėjas „Vitjaz“ tinkamai atliko prievolę, ieškovė įgijo teisę į sutartinį atlyginimą už krovinio pervežimą, tačiau atsakovė už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas iki šiol neatsiskaitė, neapmokėjo išrašytų sąskaitų, į raginimus geranoriškai padengti skolą, todėl liko skolinga ieškovei 5 950 Eur.
1.4. Atsakovė 2017 m. liepos 14 d. kreipėsi į vežėją „Vitjaz“ su pretenzija, informuodama apie atliktą 2 000 Eur sumos priešpriešinių reikalavimų įskaitymą vežėjui „Vitjaz“ pažeidus reikalavimą pristatyti krovinius sutartyse nustatytais terminais. Nors atsakovė ir pranešė apie įskaitymą, tačiau likusios sumos už krovinių gabenimo paslaugas vežėjui „Vitjaz“ nesumokėjo.
1.5. Pradinis kreditorius „Vitjaz“ ir ieškovė (teisių perėmėja) su atsakovės pretenzija ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymu nesutiko. Vežėjas nesutikimą išdėstė 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške. Vadovaudamasi pervežimų CMR važtaraščiais laikė, jog bendras terminas yra viršytas ne 20 dienų, o 11 dienų, todėl atsakovės atliktas 2 000 Eur sumos įskaitymas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovė į atsakovę kreipėsi 2019 m. balandžio 11 d. su pretenzija dėl įsiskolinimo padengimo, paaiškindama, jog terminas kroviniams pristatyti viršytas 11 dienų, todėl įskaitytina suma už prastovas sudaro 1 100 Eur, o ne 2000 Eur, kas sudaro 5 950 Eur (7050 Eur – 1100 Eur) įsiskolinimą.
1.6. Atsakovė sąmoningai vengia atsiskaityti, nors savo prievolę ir jos dydį pripažino dar 2017 m. liepos 14 d. dieną pateikdama pretenziją vežėjui „Vitjaz“, todėl yra pagrindas taikyti Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – ir Konvencija, CMR konvencija) 32 straipsnio 1 punkte nustatytą prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio taikymo sąlyga – atsakovo tyčiniai veiksmai tuo atveju, kai ieškinį pareiškė vežėjas, prašydamas priteisti jam atlyginimą už krovinio pervežimą. Atsakovė žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, ją pripažino vežėjui „Vitjaz“ pateikdama 2017 m. liepos 14 d. pretenziją, kuria informavo apie įvykdytą įskaitymą, skolos už krovinių gabenimą fakto neginčijo, todėl nepagrįstai neatsiskaito už suteiktas pervežimo paslaugas.
2. Atsakovė UAB „Laika Logistics“ su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškovės reikalavimams ieškinio senatį. Atsiliepime nurodė tokius nesutikimo argumentus:
2.1. Pagal tarp šalių sudarytų Krovinių pervežimo sutarčių 1.3 punktą užsakovas (atsakovė) įsipareigojo sumokėti sutartyse numatytą atlyginimą tik tuo atveju, jeigu vežėjas („Vitjaz“) tinkamai suteiks pervežimo paslaugas. Pagal Krovinių pervežimo sutarčių 2.9 punktą, vežėjas įsipareigojo laiku pristatyti nepažeistą krovinį nurodytais adresais. Vežėjas „Vitjaz“ krovinių pervežimo paslaugas suteikė netinkamai, kadangi vėlavo pristatyti kiekvieną iš keturių gabentų krovinių.
2.2. Vežėjas „Vitjaz“ bei jo teises perėmusi ieškovė dėl atsiskaitymo už krovinių pervežimo paslaugas nesikreipė, pretenzijų atsakovei nereiškė iki pat 2019 m. balandžio 11 d., t. y. beveik dvejus metus. Praėjus tokiam ilgam laikotarpiui atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad ieškovė pretenzijų neturi arba nemano, kad jos teisės yra pažeistos.
2.3. Tarp vežėjo „Vitjaz“ (jo teisių perėmėjo OOO „STIVIT“) ir atsakovės UAB „DS CONSTRUCTION“ (šiuo metu – UAB „Laika Logistics“) buvo susiklostę tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu prievoliniai teisiniai santykiai, todėl sprendžiant šalių ginčą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo skaičiavimo, turėtų būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktą, skaičiuojamas praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. Sutartys buvo pasirašytos 2017 m. birželio 19 d. – 2017 m. birželio 23 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. – 2017 m. rugsėjo 23 d., suėjo 2018 m. rugsėjo 19 d. – 2018 m. rugsėjo 23 d. Ieškovė su pretenzija dėl užmokesčio už krovinių pervežimo paslaugas sumokėjimo kreipėsi tik 2019 m. balandžio 11 d. Taigi ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
2.4. Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą (eigą) iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Kadangi ieškovė jokių pretenzijų atsakovei nereiškė iki pat 2019 m. balandžio 11 d., o atsakovė ieškovės reikalavimų nepripažino, nėra pagrindo vertinti, kad ieškinio senaties terminas buvo pristabdytas.
2.5. Atsakovė 2017 m. liepos 14 d. pretenzijoje dėl nuostolių, atsiradusių vėluojant pristatyti krovinius, prievolės nepripažino, o tiesiog paaiškino, kad vežėjas „Vitjaz“ vėlavo pristatyti krovinius bendrai dvidešimt dienų, todėl atsakovė turi teisę skirti 2 000 Eur baudą. Ieškovė, gavusi pretenziją iš atsakovės, beveik dvejus metus nereiškė reikalavimo sumokėti užmokestį už krovinių pervežimo paslaugas. Atsakovė neatliko jokių tyčinių veiksmų, t. y. nesiekė tyčia neatsiskaityti už krovinių pervežimo paslaugas, nėra pagrindo taikyti prailgintą 3 metų ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 12 d. sprendimu ieškovės OOO „STIVIT“ ieškinį atsakovei UAB „Laika Logistics“ tenkino, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 5 950 Eur skolą, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteisto sumos (5 950 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 566,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Atsižvelgdamas į tarp ginčo šalių susiklosčiusius tarpusavio sutartinius santykius, į tai, kad kroviniai vežti kelių transporto priemonėmis, už užmokestį, krovinių išsiuntimo ir jų gavimo vietos buvo skirtingų šalių teritorijose, tiek krovinių išsiuntimo, tiek jų gavimo vietos valstybės yra CMR Konvencijos narės, sprendė, jog klausimams, kurie reglamentuojami CMR Konvencijos, taikytinos šios Konvencijos normos (CMR Konvencijos 1 straipsnis).
5. Įvertinęs teisinį reglamentavimą teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai. Pažymėjo, jog teismui konstatavus, kad sutarties šalies veiksmai prilygintini tyčiniams, šis netenka teisės gintis nuo jam pareikšto ieškinio, remdamasis vienerių metų ieškinio senaties termino pasibaigimu ir prašyti taikyti CK 1.131 straipsnyje nustatytus padarinius. Remdamasis kasacinio teismo praktika nurodė, jog sąmoningas vengimas atsiskaityti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto taikymo prasme vertintinas kaip tyčinis neveikimas, sudarantis pagrindą taikyti Konvencijoje numatytą trijų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009).
6. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, tarp jų ir atsakovės 2017 m. liepos 14 d. pretenzijos vežėjui „Vitjaz“ turinį, bei šalių paaiškinimus ir atsikirtimus, konstatavo, jog atsakovė pripažino skolą ieškovei. Pažymėjo, jog atsakovė 2017 m. liepos 14 d. pretenzija tik informavo ieškovę apie atliktą 2 000 Eur sumos priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, tokiu būdu siekdama sumažinti įsiskolinimo sumą iki 3 950 Eur, tačiau nenurodė apie apskritai netinkamai vežėjo suteiktas paslaugas, taip pat neginčijo ir skolos už krovinių gabenimą fakto. Atkreipė dėmesį į tai, kad net ir pranešusi apie tokį įskaitymą, atsakovė nesumokėjo ieškovei neginčijamos sumos už atliktas krovinių gabenimo paslaugas. Pažymėjo, jog šalys ir sutartomis Krovinių pervežimo sutarties sąlygomis nesuteikė atsakovei teisės nemokėti šalių sutarto atlyginimo už krovinių pervežimo paslaugas vėluojant atvykti į pakrovimo ar pristatymo vietą, numatydamos tik už kiekvieną vėlavimo dieną mokamą 100 Eur sumažintą atlyginimą.
7. Teismas konstatavo atsakovės sąmoningą vengimą įvykdyti savo sutartines prievoles ieškovui. Tokią išvadą padarė remdamasis tuo, jog pateikdama 2017 m. liepos 14 d. pretenziją vežėjui atsakovė žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, skolą pripažino, turinyje nurodė tik apie įvykdytą įskaitymą dėl vėlavimo, tačiau neginčydama skolos už krovinių gabenimą fakto.
8. Ieškovės 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške išdėstytus argumentus teismas laikė pretenzija, sustabdžiusia senaties terminą, kaip tai įtvirtinta CMR konvencijos 32 straipsnio 3 dalyje, o atsakovės veiksmus (neveikimą) laikė tyčiniais senaties termino skaičiavimo pagal CMR konvenciją prasme. Pritardamas ieškovės argumentui, jog pretenzijos turinys ir forma aiškiai neapibrėžti, pažymėjo, kad 2017 m. liepos 21 d. ieškovės elektroniniame laiške išdėstyti argumentai buvo pakankamai aiškūs atsakovei suprasti, jog ieškovė nesutinka su atsakovės atliktu 2000 Eur sumos priešpriešiniu įskaitymu ir reikalauja įvykdyti prievolę sumokėti už suteiktas vežimo paslaugas. Aplinkybės, jog minėtame elektroniniame laiške nėra konkrečiai nurodytas reikalavimas atsakovei sumokėti skolą už suteiktas vežimo paslaugas, nelaikė pagrindu spręsti, kad ieškovė elektroniniame laiške apskritai neišreiškė reikalavimo atsakovei susimokėti skolą už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas. Pažymėjo, jog tiek elektroniniame laiške išdėstyti argumentai, tiek 2019 m. balandžio 11 d. ieškovės raštiška pretenzija aiškiai nurodo ieškovės nesutikimą su atsakovės priešpriešiniu įskaitymu (o tiksliau jo dydžiu), kas laikytina aiškiu ir nedviprasmišku reikalavimu padengti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas. Teismo vertinimu, atsakovė savo ruožtu turėjo ir galėjo suvokti, jog ieškovei nesutikus su jos atliktu priešpriešiniu įskaitymu, ji turi prievolę tinkamai ir laiku atsiskaityti su ieškove už jai suteiktas krovinių pervežimo paslaugas pagal pateiktas sąskaitas. Pažymėjo, kad atsakovė nesumokėjo ieškovei neginčijamos sumos už krovinio gabenimo paslaugas, taip pat ir neteikė ieškovei pakartotinės pretenzijos dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo.
9. Teismas nustatė, jog krovinių pervežimo sutartys buvo pasirašytos 2017-06-19 – 2017-06-23 laikotarpiu, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojant jį praėjus trims metams po vežimo sutarčių pasirašymo (t. y. 2017-09-19 – 2017-09-23) sueina atitinkamai 2020-09-19 – 2020-09-23 dienomis. Kadangi ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo teismu pateiktas 2020-07-14, laikė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, o atsakovės teiginius dėl suėjusio vienerių metų ieškinio senaties termino reikalavimams reikšti atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
10. Vertindamas atsakovės pareigą sumokėti už jai suteiktas krovinių pervežimo paslaugas teismas nustatė, jog ieškovės kaip vežėjo įvykdytas sutartines prievoles pagal ieškinyje įvardytas Krovinių pervežimo sutartis patvirtina byloje pateikti CMR važtaraščiai ir juose esantys krovinių gavėjų parašai su antspaudais apie krovinių gavimą. Nustatė, jog pagal ginčo sutartis terminas pristatyti krovinius viršytas iš viso 11 dienų, todėl atitinkamai pagal Krovinių pervežimo sutarčių 2.12 punktą, kuriame įtvirtintas 100 Eur už kiekvieną vėlavimo dieną atvykti į pakrovimo ar pristatymo vietą sumažintas atlyginimas, įskaitytina suma už prastovas sudaro 1 100 Eur (100 Eur x 11 dienų), o atsakovės skola – 5 9 50 Eur (7 050 Eur – 1 100 Eur) sumą. Konstatavo, jog atsakovė nesumokėjo skolos ieškovei, skolos apskaičiavimo neginčijo, įrodymų apie tai, jog kroviniai nepristatyti, nepateikė, todėl ieškovės reikalavimą tenkino.
11. Pripažindamas, jog ieškovės reikalavimai pagrįsti, ir nustatęs, jog ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro už ieškinį sumokėtas 134 Eur žyminis mokestis, 432,50 Eur vertimo pslaugų išlaidos (viso - 566,50 Eur), jas priteisė iš atsakovės.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliantė (atsakovė) UAB „Laika Logistics“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimų netenkinti; 2) pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, priteisiant iš ieškovės 1 633,51 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais argumentais:
12.1. ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktas), kadangi Krovinių pervežimo sutartys buvo pasirašytos 2017-06-19 - 2017-06-23 (vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2017-09-19 - 2017-09-23, suėjo atitinkamai 2018-09-19 - 2018-09-23), o ieškovė su pretenzija kreipėsi į atsakovę tik 2019 m. balandžio 11 d.
12.2. Spręsdamas, kad apeliantė UAB „Laika Logistics“ sąmoningai vengė atsiskaityti už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, kas sudaro pagrindą taikyti Konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje kasacinio teismo byloje nustatytos visiškai kitokios sąmoningo vengimo atsiskaityti aplinkybės, sudariusios pagrindą teismui spręsti dėl atsakovo tyčinio vengimo atsiskaityti už krovinių pervežimo paslaugas, nei kad nagrinėjamu atveju. Nesutampant nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo vadovautis skundžiamoje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika.
12.3. Krovinių pervežimo sutartyse aiškiai nurodyta, jog atsakovė privalo atsiskaityti tik už tinkamai suteiktas paslaugas. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai nepagrindžia apeliantės tyčinio nemokėjimo už krovinių transportavimą ar sąmoningo neatsiskaitymo su vežėju. Vertina, kad tai laikytina tiesiog nemokėjimu už krovinių pervežimus, turint pretenzijų vežėjui. Kadangi apeliantė nesiekė tyčia neatsiskaityti už krovinių pervežimo paslaugas, trejų metų ieškinio senaties terminas netaikytinas.
12.4. Krovinių pervežimo sutarčių 1.3 punktu atsakovė įsipareigojo sumokėti Krovinių pervežimo sutartyse numatytą atlyginimą tik tuo atveju, jeigu vežėjas OOO „Vitjaz“ tinkamai suteiks krovinio pervežimo paslaugas. Viena iš krovinio pervežimo paslaugų tinkamo suteikimo sudedamųjų dalių yra krovinio pristatymas laiku pervežimo sutartyse nurodytais adresais. Vežėjas OOO „Vitjaz“ krovinių pervežimo paslaugas suteikė netinkamai, kadangi vėlavo pristatyti kiekvieną iš 4 gabentų krovinių. Bendradarbiavimas tarp šalių buvo tik epizodinis, todėl apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad dėl vėlavimo pristatyti ne vieną, o visus keturis krovinius, nereikės mokėti ieškovei.
12.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė ieškovės 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške išdėstytus argumentus pakankamai aiškius apeliantei suprasti, jog ieškovas nesutinka su apeliantės atliktu 2000 Eur priešpriešinių reikalavimų įskaitymu ir reikalauja įvykdyti prievolę -sumokėti už suteiktas pervežimo paslaugas. Ieškovės pretenzijoje nėra jokio reikalavimo apeliantei, nepridėtos 5 950 Eur sumos sąskaitos faktūros (7 050 Eur sumos sąskaitos faktūros pateiktos dar iki apeliantės 2017 m. liepos 14 d. pretenzijos), o tik nurodytos krovinių pakrovimo ir atvykimo į muitinę datos ir apeliantės netinkamai paskaičiuotos pavėluotos pristatyti krovinį dienos. Reikalavimas padengti skolą pateiktas tik 2019 m. balandžio 11 d. pretenzijoje, kuri pateikta praėjus beveik dvejiems metams po krovinių pervežimo.
12.6. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovės 2017 m. liepos 21 d. pretenzija sustabdė senaties termino eigą. Pretenzijai keliami tam tikri reikalavimai, ja laikomas rašytinis pareiškimas, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją. Ieškovė 2017 m. liepos 21 d. pretenzijoje nenurodė jokio reikalavimo, nepridėjo dokumentų, iš kurių apeliantė galėtų nuspręsti dėl pretenzijos (ne)pripažinimo. Be to, ieškinio senaties eiga prasidėjo tik 2017-09-19-2017-09-23, todėl net ir tinkamai pareikštos pretenzijos negalėtų sustabdyti ieškinio senaties termino, kadangi pareikštos dar neprasidėjus senačiai.
13. Ieškovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo argumentus:
13.1. Atsakovė niekada neginčijo ir pripažino skolą ieškovei, o 2017 m. liepos 14 d. raštu siekė sumažinti įsiskolinimą iki 3 950 Eur sumos. Pripažindama savo įsiskolinimą atsakovė sąmoningai vengė įvykdyti savo sutartines prievoles, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai sąmoningą vengimą atsiskaityti pagal Konvencijos 32 straipsnio 1 punktą vertino kaip tyčinį neveikimą ir taikė Konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
13.2. Apeliaciniame skunde remiamasi jau procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais, įrodinėjant, jog 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške išdėstyti argumentai ir 2019 m. balandžio 11 d. pretenzija nesustabdė senaties termino. Viena vertus, pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 punktą pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Kita vertus, pretenzijos turinys ir forma nėra aiškiai apibrėžti, tačiau joje turi būti suformuluotas aiškus reikalavimas ir jo pagrindimas. Ieškovės 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške išdėstyti argumentai ir 2019 m. balandžio 11 d. pretenzijos turinys aiškiai ir detaliai nurodo ieškovės nesutikimą su atsakovės priepriešiniu įskaitymu ir pagrindžia aiškų reikalavimą padengti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas.
13.3. Apeliantės argumentas, jog tarp šalių bendradarbiavimas buvo epizodinis, nepagrįstas. Byloje esantys duomenys, tarp jų atliktos 2016 metais 3 skirtingais užsakymais 12 pervežimo paslaugų, pagrindžia ilgalaikius tarpusavio santykius.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, nustačius atsakovės tyčinius veiksmus taikytas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte įtvirtintas prailgintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir, konstatavus, jog ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido, tenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo.
18. Nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2017-06-19 iki 2017-06-23 vežėjas „Vitjaz“ su užsakove UAB „DS Construction“, dabar UAB „Laika Logistics“ sudarė keturias krovinių gabenimo sutartis už 7 050 Eur: 2017-06-19 Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2012, 2017-06-21 Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2013, 2017-06-22 Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2019 ir 2017-06-23 Krovinių pervežimo sutartį Nr. A-2022. Jų pagrindu vežėjas „Vitjaz“ įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui, o atsakovė įsipareigojo už krovinio vežimą sumokėti sąskaitoje nurodytą sumą per 30 dienų nuo paslaugos atlikimą patvirtinančių dokumentų, sąskaitos ir tarptautinio krovinio transportavimo važtaraščio (CMR) pateikimo dienos. Už suteiktas paslaugas atsakovei išrašytos ir pateiktos apmokėti sąskaitos: 1 900 Eur sumos 2017-07-10 sąskaita Nr. #9, 2 100 Eur sumos 2017-07-10 sąskaita Nr. #8, 1 350 Eur sumos 2017-07-10 sąskaita Nr. #6 ir 1 700 Eur sumos 2017-07-10 sąskaita Nr. #7.
19. Atsakovė 2017 m. liepos 14 d. pretenzija kreipėsi į vežėją „Vitjaz“, informuodama apie atliktą 2000 Eur dydžio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kadangi vežėjas „Vitjaz“, viršijęs bendrą 20 dienų krovinių pristatymo terminą, pažeidė reikalavimą pristatyti krovinius sutartyse nustatytais terminais. Vežėjas „Vitjaz“, nesitikdamas su atsakovės pretenzija ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame laiške, siųstame atsakovei, pažymėjo, kad atsakovė klaidingai nurodo krovinių gabenimo terminus, kadangi pagal vežėjo „Vitjaz“ skaičiavimus, bendras krovinių gabenimo terminas yra viršytas ne 20 dienų, o 11 dienų, todėl, vežėjo „Vitjaz“ teigimu, atsakovės atliktas 2000 Eur sumos įskaitymas yra nepagrįstas. Vežėjo teisių perėmėja 2019 m. balandžio 11 d. kreipėsi su pretenzija į atsakovę dėl įsiskolinimo padengimo, nurodydama, jog terminas pristatyti krovinius yra viršytas 11 dienų, todėl atitinkamai įskaitytina suma už prastovas sudaro 1100 Eur, o ne 2000 Eur, todėl įsiskolinimas ieškovei sudaro 5 950 Eur.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovė, žinodama apie pareigą atsiskaityti už suteiktas pervežimo paslaugas su ieškove, net ir atlikusi įskaitymą dėl vėlavimo pristatyti krovinius, sąmoningai neatsiskaitė. Teismas pažymėjo, kad tokie atsakovės veiksmai laikytini tyčiniais ir sudaro pagrindą taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte įtvirtintą prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio ieškovė nėra praleidusi.
21. CMR konvencijoje, dėl kurios taikymo teisiniams santykiams nagrinėjamu atveju ginčo nekyla, 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų; tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra trys metai. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kada senaties terminas prasideda, įtvirtinant, jog senaties terminas, nesant a ir b punktuose numatytų atvejų, skaičiuojamas praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo (32 straipsnio 1 dalies c punktas).
22. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties taikytina bet kurios iš vežimo sutarties šalių ieškiniui, jeigu konstatuojami atsakovo tyčiniai veiksmai. Prailgintas trejų metų ieškinio senaties terminas nustatytas tam, jog būtų suteikta didesnė pažeistų teisių gynybos apimtis, kai jis patiria nuostolių dėl tyčinių ar tokiems prilyginamų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011 ir kt.).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių argumentus, pažymi, jog sutikdama dėl atsakovės sąmoningo neatsiskaitymo aplinkybe neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams dėl nagrinėjamu atveju taikytino trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams pareikšti.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime padarytų išvadų dėl atsakovės veiksmų kaip tyčinių CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto prasme, visų pirma, nepaneigia atsakovės įrodinėjama aplinkybė, jog pagal sudarytas Krovinių pervežimo sutartis apeliantė turi atsiskaityti tik už tinkamai atliktas pervežimo paslaugas, o viena iš tinkamo pervežimo paslaugų sudedamųjų dalių yra krovinio pristatymas laiku pervežimo sutartyse nurodytais adresais. Iš byloje pateiktų Krovinių pervežimo sutarčių 1.3 punktą užsakovė (UAB „Laika Logistics“) įsipareigojo sumokėti krovinių pervežimo sutartyse numatytą atlyginimą tik tuo atveju, jeigu vežėjas (OOO „Vitjaz“, šiuo atveju – ieškovė) tinkamai suteiks pervežimo paslaugas. Pagal Krovinių pervežimo sutarčių 2.9 punktą, vežėjas įsipareigojo laiku pristatyti nepažeistą krovinį Krovinio pervežimo sutartyse nurodytais adresais. Šalys Krovinių pervežimo sutarčių 2.12 punkte susitarė, jog vežėjui vėluojant atvykti į pakrovimo ar pristatymo vietą, už kiekvieną vėlavimo dieną vežėjui mokamas 100 Eur sumažintas atlyginimas. Nagrinėjamu atveju ginčo nekyla, jog ieškovė vėlavo pristatyti keturis krovinius, atsakovė neginčijo, kad vėlavimas pristatant krovinius iš viso sudarė 11 dienų. Iš atsakovės 2017 m. liepos 14 d. pretenzijos, siųstos vežėjui „Vitjaz“ ieškovei, turinio matyti, jog atsakovė nurodo apie vėlavimą pristatyti krovinius, informuoja, kad paskaičiuota 2 000 Eur suma už vėlavimą pristatyti krovinius (už kiekvieną vėlavimo dieną skiria 100 Eur baudą) ir atlieka priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Taigi pretenzijos turinys aiškiai suponuoja aplinkybę, jog atsakovė, nurodydama apie 100 Eur sumažintą atlyginimą už kiekvieną vėlavimo dieną, rėmėsi Krovinių pervežimo sutarčių 2.12 punktais, tačiau pati nelaikė, jog krovinių pervežimo paslaugos apskritai atliktos netinkamai.
25. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalių sudarytose sutartyse nesulygta, jog vėlavimas pristatyti krovinius apskritai eliminuoja atsiskaitymą už suteiktas vežimo paslaugas. Tokiu atveju susitarta taikyti Krovinių pervežimo sutarčių 2.12 punktuose įtvirtintas pasekmes, tačiau, kaip jau buvo minėta, net ir pretenzija nurodžiusi apie atliekamą įskaitymą apeliantė neginčijamos sumos už pervežimo paslaugas ieškovei nesumokėjo. Taigi nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog pagal sutarčių sąlygas apeliantė turi atsiskaityti tik už tinkamai suteiktas paslaugas, tačiau nagrinėjamu atveju pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes tokie atsakovės argumentai nepagrįsti ir teisinės reikšmės neturi. Pažymėtina, kad teisinės reikšmės neturi ir apeliantės subjektyvus vertinimas, kad tai ne tyčiniai veiksmai, o laikytina tiesiog nemokėjimu už krovinių pervežimus turint pretenzijų vežėjui. Apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą nepagrindė ir nenurodė priežasčių, dėl kurių buvo nuspręsta nemokėti ieškovei likusios sumos, atlikus vienašališką įskaitymą nuo 7 050 Eur sumos (CPK 178 straipsnis). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokia atsakovės pasirinkta pozicija ir sudaro pagrindą atsakovės veiksmus vertinti kaip sąmoningą vengimą vykdyti prievolę (CPK 185 straipsnis).
26. Ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl tyčinių veiksmų apeliantė remiasi ir argumentais, jog ieškovės 2017 m. liepos 21 d. elektroninio laiško turinys nepagrindžia nei ieškovės reikalavimo apeliantei, nei apeliantės tyčinių veiksmų neatsiskaitymo prasme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su tokiais argumentais, pritardamas apylinkės teismo argumentams, jog ieškovė 2017 m. liepos 21 d. laiško turinyje pakankamai aiškiai išdėstė savo poziciją, nesutikdama su 2000 Eur įskaitymu ir nurodydama, jog iš viso pavėluota pristatyti krovinius vienuolika dienų, kas pagal Krovinių vežimo sutarčių 2.12 punktą sudaro 1 100 Eur sumą. Pažymėtina, kad nors iš tiesų ieškovė nenurodė konkretaus reikalavimo įvykdyti prievolę, tačiau ieškovės nesutikimas su įskaitymu ir nurodymas, jog krovinius pavėluota pristatyti trumpesnį terminą nei kad nurodė ieškovė, niekaip nesuponuoja išvados, kad ieškovė sutiko su neatsiskaitymo už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas aplinkybe. Tai, jog kartu su 2017 m. liepos 21 d. elektroniniu laišku atsakovei nebuvo pateiktos pakartotinai PVM sąskaitos faktūros, teisinės reikšmės prievolės įvykdymo aplinkybei neturi. Byloje ginčo nekyla, jog sąskaitos faktūros buvo pateiktos dar prieš elektroninį susirašinėjimą (šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovė apeliaciniame skunde), apeliantė žinojo apie savo prievolę atsiskaityti bei jos dydį, o esant aiškiai išreikštai ieškovės pozicijai dėl atsakovės atlikto įskaitymo, pakartotinis sąskaitų faktūrų nepateikimas savaime neatleidžia nuo pareigos vykdyti prievolę. Net tuo atveju, jeigu šalys skirtingai skaičiavo pavėluotas krovinių pristatymo dienas, dėl ko susidarė ir skirtingos atlyginimo sumažinimo sumos, atsakovė, žinodama apie neginčijamą dalį prievolės, jos neįvykdė, o teikdama atsikirtimus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui, nepagrindė pripažintos prievolės dalies neįvykdymo priežasčių. Taigi ne 2017 m. liepos 21 d. elektroninio laiško turinys pats savaime pagrindžia apeliantės tyčinius veiksmus, o apeliantės pasyvus elgesys po susirašinėjimo su ieškove. Be to, apie neįvykdytą prievolę ieškovei atsakovė buvo informuota ir 2019 m. balandžio 11 d. pretenzija. Nors apeliantė nurodo, kad pretenzija buvo pateikta praėjus beveik dviems metams po krovinių pervežimo, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog apeliantei nebuvo žinoma ieškovės pozicija atsiskaitymo už suteiktas krovinių vežimo paslaugas ar kad 2017 m. liepos 21 d. elektroniniame pranešime ieškovės argumentai atsiskaitymo klausimu nėra aiškūs.
27. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovės 2017 m. liepos 21 d. elektroninis pranešimas (pretenzija) sustabdė ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pripažinus, jog atsakovės elgesys laikytinas sąmoningu vengimu atsiskaityti, kas vertintina tyčiniais veiksmais CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto prasme, ieškinio senaties termino (ne) sustabdymo aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip nustatyta, Krovinių pervežimo sutartys buvo pasirašytos 2017-06-19 – 2017-06-23 laikotarpiu, trejų metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarčių pasirašymo (t. y. 2017-09-19 – 2017-09-23) sueina atitinkamai 2020-09-19 – 2020-09-23 dienomis. Tuo tarpu ieškovė su ieškiniu dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi 2020 m. liepos 14 d.
28. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria apeliantės argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009 pateiktais išaiškinimais dėl skirtingų civilinių bylų aplinkybių. Iš tiesų kasacinės instancijos teismo ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė bendro pobūdžio išaiškinimus, vertindamas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, o ne vadovavosi nutartimi kaip precedentu spręsdamas bylą.
Dėl procesinės bylos baigties
29. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl pagrįstai sprendė, jog atsakovė nepagrindė priežasčių, kliudžiusių atsiskaityti su ieškove, atsakovės vengimą vykdyti prievolę pripažino sąmoningu, kuris pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą, vertintinas kaip tyčinis neveikimas, sudarantis pagrindą taikyti CMR konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Dėl nurodyto skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
31. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas atmestas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantei neatlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
33. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, ieškovė įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog patyrė 800 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) įtvirtintų maksimalių dydžių. Remiantis išdėstytu ieškovei priteistinos iš atsakovės jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
netenkinti apeliantės (atsakovės) apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei OOO „STIVIT“, registracijos Nr. 500553434, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Laika Logistics“, juridinio asmens kodas 302097531, 800 Eur (aštuoni šimtai Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Jadvyga Mardosevič
Jūra Marija Strumskienė