LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. ir M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-312-254/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Industek“ ieškinį atsakovams V. K. ir M. K. (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (šiuo metu – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė) „Santechnikos centras“) dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Industek“ ir trečiasis asmuo UAB „Santechnikos centras“ 2010 m. rugsėjo 13 d. pasirašė Prekių tiekimo sutartį Nr. 2010/09/15 (toliau - Sutartis) dėl 9 kondicionavimo sistemų ir vamzdelių tiekimo. Pagal Sutarties 4.3 punktą bendra užsakymo kaina 140 705,70 Lt, iš kurių 1000 Lt sumokama avansu.  Sutarties įvykdymui užtikrinti 2010 m. rugsėjo 13 d. ieškovas su atsakovais V. K. ir M. K. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojai įsipareigojo atsakyti savo turtu, jeigu skolininkas tinkamai ir laiku neįvykdys visos prievolės ar jos dalies pagal Sutartį.

Ieškovas UAB „Industek“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų, kaip laiduotojų, 140 431,70 Lt skolos bei 2 977,15 Lt delspinigių dėl to, kad už pagal ieškovo ir trečiojo asmens 2010 m. rugsėjo 13 d. pasirašytą Sutartį pateiktas prekes, kurias trečiasis asmuo priėmė, trečiasis asmuo neatsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovų V. K. ir M. K. solidariai ieškovui  UAB „Industek“ 139 705,70 Lt skolos ir 2961,76 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (142 667,46 Lt.) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Spręsdamas laidavimo pasibaigimo skolininkui išrašant vekselį klausimą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Santechnikos centras“ 2010 m. rugsėjo 17 d. išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį vekselio gavėjui UAB „Industek“ įsipareigojo 2010 m. lapkričio 17 d. sumokėti 139 705,70 Lt sumą, o minėto vekselio pagrindu 2010 m. gruodžio 1 d. buvo įrašytas vykdomasis įrašas, kuris pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau  vykdomoji byla 2011 m. balandžio 29 d. patvarkymu buvo užbaigta, o 2011 m. vasario 28 d. pažyma apie vykdymo eigą patvirtina, kad jis nebuvo įvykdytas, nes skolininkė realizuotino turto bei piniginių lėšų sąskaitose neturi. Šie duomenys, teismo nuomone, paneigia atsakovų atsikirtimą, kad prievolė sumokėti skolą, o kartu su tuo ir laidavimas, baigėsi (CK 6.87 str. 1 d.).

Be to, Kauno apygardos teismas pažymėjo, kad pagal CPK 6.142 straipsnį prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija. Teismas sprendė, kad atsakovui 2010 m. rugsėjo 17 d. išdavus paprastąjį neprotestuotiną vekselį, buvo modifikuotas atsiskaitymo pagal Sutartį būdas, tačiau skolininkui išliko prievolė atsiskaityti su ieškovu tos pačios sutarties pagrindu, todėl novacija neįvyko (CK 6.141 straipsnis). Išdavus vekselį iš esmės prievolė nepasikeitė, laiduotojų atsakomybė nepadidėjo ir neatsirado kitos laiduotojams nepalankios pasekmės, todėl laidavimas nepasibaigė (CPK 6.87 straipsnio 4 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai V. K. ir M. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Vertinant teismo poziciją, jei išdavus vekselį prievolė pagal Sutartį išliko, išeitų, kad skolininkas tą pačią sumą turėtų sumokėti du kartus, dėl ko ieškovas nepagrįstai praturtėtų. Tačiau pats ieškovas 2011 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu parodė, kad vekselį vertino kaip papildomą prievolės užtikrinimą. Taigi vekselis buvo susietas tik su prievolės pagal sutartį vykdymu ir jokio atskiro pagrindo vekselio išdavimui nebuvo bei negalėjo būti.

2. Teismo nuoroda, kad novacija neįvyko, yra teisinga, tačiau atsiskaičius vekseliu (CK 6.36 str. 2 d., 6.930 str. 1 d.), prievolė pagal Sutartį pasibaigė jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.). Tuo tarpu išieškojimo pagal vykdomąjį įrašą eiga ir rezultatas neturi jokio ryšio su prievole pagal Sutartį.

3. Skolininkas, išduodamas ieškovui vekselį, be jokių teisminių procesų su juo atsiskaitė anksčiau nei suėjo atsiskaitymo terminas, o tai, kad ieškovas iš antstolio atsiėmė vykdomąjį įrašą, reiškia tai, kad šis įrašas galės būti pateiktas vykdymui bet kada vėliau.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Industek“ prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal išduotą vekselį trečiasis asmuo nieko nesumokėjo, ką patvirtina 2011 m. vasario 28 d. pažyma apie vykdymo eigą. Atitinkamai minėti duomenys paneigia, kad prievolė sumokėti skolą, o kartu su tuo ir laidavimas, baigėsi. Trečiajam asmeniui išduodant vekselį, Sutartyje nebuvo pažymėta nei apie Sutarties keitimą, nei jos pasibaigimą įvykdymu (atsiskaitymu) ar kokiu kitu pagrindu, o rašytinio pakvitavimo, patvirtinančio, jog ieškovas vekselį priėmė kaip mokėjimą, ieškovas neišdavė. Tuo tarpu V. K., būdamas trečiojo asmens direktoriumi, išrašė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, žinodamas, kad įmonė neturi nei turto, nei pajamų. Laidavimo pasibaigimas būtų visiškai nenaudingas ieškovui, todėl, jei ieškovas būtų laikęs, kad vekseliu atsiskaitoma pagal Sutartį ir dėl to nelieka atsakovų laidavimo, ieškovas vekselio nebūtų priėmęs.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantai pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs vekselio išdavimo kaip novacijos padarė teisingą išvadą, tačiau nurodo, kad išdavus vekselį su ieškovu pagal Sutartį buvo atsiskaityta, o pasibaigus prievolei pagal Sutartį, pasibaigė ir atsakovų, kaip laiduotojų, įsipareigojimai. Tačiau vertinant šį argumentą turėtina omenyje, kad pagal Sutarties sąlygas atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovais pervedant pinigus bankiniu pavedimu į ieškovo nurodytą sąskaitą, o sutarties įvykdymas buvo užtikrintas laidavimu (Sutarties 5.4, 13 p.). Be to, Sutarties šalys (ieškovas ir trečiasis asmuo) susitarė, kad bet kokie Sutarties pakeitimai galioja tik juos sudarius raštu ir tinkamai abiem sutarties šalims patvirtinus (16.2 punktas).  

Nagrinėjamu atveju UAB ,,Santechnikos centras“ išdavus vekselį, į kurį nurodo apeliantai, Sutartis atitinkamai pakeista nebuvo, jos šalys nepatvirtino, kad vekselio išdavimu pasibaigė trečiojo asmens prievolė ieškovui bei nepašalino iš Sutarties nuostatos, susijusios su Sutarties užtikrinimu.

Nurodytos aplinkybės, o taip pat tai, kad vekselis nebuvo apmokėtas, sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad trečiajam asmeniui (skolininkui) išliko prievolė atsiskaityti su ieškovu Sutarties pagrindu, o laidavimas nepasibaigė (CK 6.87 str. 1 d., 4 d.).

Apeliantai nurodo, kad vertinant faktinę situaciją ir ieškovo reikalavimus aiškiai matyti, kad atsakovas tą pačią pinigų sumą siekia atgauti du kartus, o leidimas ieškovui pasipelnyti būtų neteisingas ir pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tačiau apelianto teiginiai dėl ieškovo noro neteisėtai praturtėti tėra tik niekuo neparemta prielaida, juo labiau, kad, kaip paminėta apeliaciniame skunde, ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ieškovas vekselio išdavimą vertina kaip papildomą prievolės užtikrinimą.

Tuo tarpu sprendžiant dėl sąžiningumo bei protingumo principų taikymo, turėtina omenyje, kad vekselį trečiojo asmens vardu pasirašė pats atsakovas ir apeliantas V. K., buvęs tuo metu UAB ,,Santechnikos centras“ direktoriumi. Taigi apeliantas turėjo žinoti skolininko turtinę padėtį bei veiklos perspektyvas, o taip pat tai, kad bendrovė negalės vekselio apmokėti. Minėta aplinkybė patvirtina tai, kad  skolininkas vekselyje nurodytu laiku jo neapmokėjo, o vekselio pagrindu išduotas vykdomasis raštas nebuvo įvykdytas nesant  realizuotino skolininko                 turto bei lėšų.

Apeliantai nurodo, kad ieškovas ir jo pasirinktas antstolis negalėjimą išieškoti iš skolininko  sutapatino su registruoto turto neturėjimu ir pinigų nebuvimu sąskaitoje.  Tačiau kaip, esant tokiai situacijai, turėjo būti įvykdytas išieškojimas, apeliantai nenurodo, o Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartimi UAB ,,Santechnikos darbai“ buvo iškelta bankroto byla.

Nurodytos aplinkybės parodo, kad apeliantas V. K., išduodamas vekselį skolininko vardu, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo žinoti, kad skolininkas negalės jo apmokėti.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą  dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CK 6.87 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Rasa Gudžiūnienė

                                                                      Konstantinas Gurinas

                                                                      Marytė Mitkuvienė