Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2021-03-01][nuasmenintas sprendimas byloje][eI2-865-872-2021].docx
Bylos nr.: eI2-865-872/2021
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos kariuomenė 188732677 atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 188602751 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
Kiti ginčai viešojo administravimo srityje
Teismo procesiniai dokumentai



                                                                                        Administracinė byla Nr. eI2-865-872/2021

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02937-2020-8

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

 (S)

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2021 m. kovo 1 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

        teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. skundą atsakovei Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

Pareiškėjas D. I. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. ATRS-961 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1197 „Dėl 2020 m. liepos 31 d. skundo“; 2) įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, leidžiant pareiškėjui jį patikslinti bei įpareigojant Tarnybą priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad kreipėsi į Tarnybos atrankos komisiją, prašydamas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – ir Privalomoji karo tarnyba).

Tarnyba 2020 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. ATRS-961 atmetė pareiškėjo prašymą. Ministerija 2020 m. rugpjūčio 19 sprendime Nr. 12-01-1197 nurodė, kad nėra pagrindo naikinti Tarnybos atrankos komisijos 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. ATRS-961.

Pareiškėjas mano, kad Tarnyba netinkamai įvertino jo prašyme nurodytas aplinkybes, netinkamai motyvavo priimtą sprendimą bei netinkamai įgyvendino jai suteiktą kompetenciją. Pažymi, kad jokie įstatymai ir / ar teisės aktai, teikiant prašymą dėl Privalomosios karo tarnybos atidėjimo neįpareigoja nurodyti išimtinai tik išskirtines aplinkybes, todėl Tarnybos atrankos komisija, kuri vertino pareiškėjo prašymą veikė akivaizdžiai peržengdama savo turimos kompetencijos ribas ir nustatydama papildomus vertinimo kriterijus, kurie nėra įtvirtinti jokiuose teisės aktuose. Nurodo, kad neproporcingai didelė žala yra tas vertinamasis kriterijus, kuris lemia ar Privalomojo karo tarnyba turėtų būti atidedama ar ne.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Kariuomenė ne vieną kartą nuosekliai ir sistemingai yra pažymėjusi, jog neproporcingai didelė žala - kas yra Privalomosios karo tarnybos atidėjimo pagrindas - galėtų būti konstatuojama, jeigu būtų patiriami tokio masto nuostoliai, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiktų karo prievolininko ateitį. Nurodo, kad pagrindė, jog tokio masto nuostoliai kiltų ir kad juos padengti reikėtų labai ilgo laiko, tačiau Tarnybos atrankos komisija atsisakė jas pripažinti kaip išskirtines ir sudarančias pagrindą atidėti Privalomosios karo tarnybos atlikimą.

Nurodo, kad Tarnyba visiškai neatsižvelgia į Privalomosios karo tarnybos atidėjimo instituto tikslus, nes šis institutas būtent ir skirtas tiems atvejams, kai šauktiniams reikalingas papildomas laiko tarpas pasiruošti Privalomosios karo tarnybos atlikimui. Be to, Tarnybos sprendimas yra nemotyvuotas - visiškai nepasisakyta dėl to, kodėl šiuo atveju papildomo laikotarpio suteikimas nėra pateisinamas palyginti su tuo, kad Privalomąją karo tarnybą atlikti pareiškėjas pradėtų dabar, t. y. Tarnyba iš esmės neatliko savo pagrindinės pareigos – „pamatuoti ir pasverti“ neproporcingai didelės žalos vertę (reikšmę) palyginti su pareiga atlikti Privalomąją karinę tarnybą, todėl pateiktas atsakymas yra formalus.

Akcentuoja, kad Tarnyba nustačiusi, jog nepakanka duomenų pagrįsti išvadai, jog pareiškėjo verslo partneris pareiškėją pašaukus atlikti Privalomąją karo tarnybą negalės užtikrinti vykdomos veiklos tęstinumo ir nebūtų galimybių priimti pagalbinį darbuotoją - turėjo pareikalauti pateikti papildomus duomenis ir dokumentus, ir šie duomenys būtų pateikti. Tuo tarpu Tarnyba nepaisant to, jog nustatė, kad trūksta dokumentų - išnagrinėjo prašymą ir priėmė sprendimą, net nesuteikdama galimybės pašalinti trūkumus, kuriuos ji nustatė. Pareiškėjas mano, kad Tarnyba, matydama, kad trūksta dokumentų, apskritai neturėjo teisės išnagrinėti pareiškėjo pateiktą prašymą iš esmės, vietoje to Tarnyba turėjo nustatyti papildomą terminą dokumentams pateikti ir prašymą išnagrinėti tik gavus papildomus dokumentus arba, pareiškėjui nepateikus dokumentų, atsisakyti prašymą nagrinėti ir jį grąžinti pareiškėjui. Taip pat pažymi, kad Tarnybos atrankos komisija nepagrįstai reikalauja begalinio įrodinėjimo ir visiškai neatsižvelgia į tai, kad įrodinėjimo našta turėtų būti protinga. Nurodo, kad pagal galimybes pateikė visus dokumentus, kuriuos galėjo pateikti, kad pagrįstų savo nurodomas aplinkybes, tačiau Tarnyba į visus šiuos argumentus neatsižvelgė ir jų nevertino, ko pasekoje pareiškėjas negali suprasti pateikto sprendimo faktinio ir teisinio pagrindo, sprendimo priėmimo motyvų. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba negali nusišalinti nuo įrodymų rinkimo proceso.

Atsakovė Lietuvos kariuomenė pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad turimas darbas / verslas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos Privalomosios karo tarnybos atlikimas būtų negalimas. Tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks pareiškėjo (jo artimųjų) ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas žinojo apie savo neišvengiamą karo prievolės atlikimo konstitucinę pareigą, taigi pareiškėjas prisiėmė visą riziką prisiimant bet kokius įsipareigojimus.

Teigia, kad pareiškėjas savo prašymą atidėti Privalomąją karo tarnybą bei skundą teismui iš esmės grindžia šiuo metu turimu verslu (individualia veikla) bei preziumuoja, kad pašaukus atlikti Privalomąją karo tarnybą, jo kartu su kolega vykdomas verslas žlugs, taip pat nurodo, jog bus patirta 40 000 Eur nuostolių. Atsakovė pažymi, kad nors pareiškėjas šią galimų nuostolių sumą prisiskiria sau, tačiau prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą nurodė, kad tiek pelną, tiek nuostolius dalinasi kartu su kolega, t. y. atsako solidariai. Be to, pareiškėjo prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą pateikiamas minėtų nuostolių apskaičiavimas taip pat nėra pagrįstas.

Atsakovės teigimu, prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą, įrodinėdamas, kad neproporcingai didelės žalos galima būti išvengti Privalomąją karo tarnybą atliekant kitu metu, pareiškėjas nurodo, kad galėtų uždirbti papildomas pajamas, ketintų parduoti turimą verslą, bandytų samdyti kitus asmenis, siektų turimas žinias perduoti kolegai, t. y. pareiškėjas daro įvairias prielaidas kas turėtų pasikeisti, kad privalomąją pradinę karo tarnybą galėtų atlikti kitu metu. Atsakovė pastebi, kad pats pareiškėjas užsiima individualia veikla po darbo valandų, nes dirba kitą darbą Booking.com Customer Service Center (Lithuania) UAB, tačiau kaip matyti iš pateiktų pajamų deklaracijų pareiškėjo kolega niekur nedirba, užsiima tik individualia veikla (kartu su pareiškėju), todėl nėra aišku, kodėl pareiškėjas iki šiol negalėjo perduoti kolegai turimas žinias apie finansus ir reklamą, ir pasiruošti Privalomosios karo tarnybos atlikimui. Be to, pareiškėjas aplaidžiai vertino savo konstitucinę pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, nesiėmė jokių veiksmų galimai kilsiančiai žalai mažinti (šauktinių sąrašai buvo viešai paskelbti 2020 m. sausio 15 d., atvykimas į Tarnybą buvo nurodytas 2020 m. birželio 22 d.), taigi pareiškėjas turėjo pakankamai laiko perduoti turimas žinias kolegai ar priimti kitus atitinkamus sprendimus, susijusius su vystoma individualia veikla.

Atsakovė nesutinka, kad pareiškėjo pateiktų aplinkybių vertinimas buvo tik formalus ir pažymi, kad Tarnybos 2020 m. liepos 17 d. sprendime Nr. ATRS-961 yra įvertintos ir aptartos visos pareiškėjo prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą. Nurodo, kad Krašto apsaugos ministras iš naujo nenagrinėja aplinkybių, tikrina tik Tarnybos priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išskyrus atvejus, kai asmenys pateikia naujus įrodymus ir aplinkybes, kurių pagrįstai negalėjo pateikti Tarnybos atrankos komisijai.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Tarnyba nustačiusi, jog trūksta įrodymų, kad galėtų priimti sprendimą - atidėti Privalomąją karo tarnybą, turėjo kreiptis į pareiškėją, prašydama pateikti papildomą informaciją (dokumentus) ir pažymi, kad pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka pačiam karo prievolininkui. Tarnyba turi teisę nustatyti terminą pateikti reikalingus dokumentus, kai pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas iš esmės, t. y. kai jis nurodo tam tikras svarbias ir reikšmingas aplinkybes, tačiau neprideda tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau teisinis reguliavimas nedraudžia Tarnybai iš karto vertinti pareiškėjo motyvus ir pridėtus įrodymus bei priimti atitinkamą sprendimą, jeigu prašymas nėra nepagrįstas iš esmės, tačiau jis grindžiamas tam tikromis aplinkybėmis, kurios nesudaro pagrindo tarnybos atidėjimui. Akcentuoja, kad pareiškėjas tiek prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą, tiek skunde Krašto apsaugos ministrui detaliai išdėstė visas aplinkybes ir argumentus bei pridėjo visus įrodymus, kuriais jas grindė, tad nebuvo jokio pagrindo dar papildomai reikalauti pateikti kitų įrodymų ar naujų aplinkybių, kurių pats pareiškėjas nenurodė.

Atsakovė atsiliepime į patikslintą skundą, atsakydama į pareiškėjo keliamą klausimą dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos posėdžio protokolo, papildomai paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos nuostatų, patvirtintų Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininko 2018-08-31 įsakymu Nr. V-1030 „Dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Atrankos komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ 6 punktu Atrankos komisijos posėdžiai organizuojami nuotoliniu būdu. Todėl Atrankos komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas pareiškėjo prašymas atidėti privalomąją Pradinę karo tarnybą, vyko nuotoliniu būdu 2020-06-23 / 07-03. Remiantis Nuostatų 11.4 papunkčiu Atrankos komisija pareigą protokoluoti posėdį turi tik tada, kai posėdis vyksta susirinkimo būdu. Atsižvelgus į tai, kad posėdis vyko nuotoliniu būdu, posėdis nebuvo protokoluojamas. Visi motyvai, lėmę Atrankos komisijos sprendimą neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos pareiškėjui, pateikti ginčijamame 2020 m. liepos 17 d. sprendime Nr. ATRS-961. Pats balsavimas vyko Lietuvos kariuomenėje naudojamoje dokumentų valdymo sistemoje „Avilys“.

Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad Lietuvos kariuomenė, nagrinėdama prašymą atidėti Privalomąją karo tarnybą, turėtų dalyvauti aktyviai, bendradarbiauti su karo prievolininku ir pareikalauti įrodymų, kurių jai reikia sprendimui priimti. Teigia, kad įrodinėjimas negali būti begalinis ir įrodymų pagrindžiančių nurodomas aplinkybes turi būti pateikta tiek kiek protingai būtina, o papildomi įrodymai teikiami jų pareikalavus. Be to, Lietuvos Kariuomenė turi laikytis savo suformuotų ir teismų praktikoje įtvirtintų precedentų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į patikslintą skundą nepateikė.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Tarnybos 2020 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. ATRS-961, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 12-01-1197, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2020 m. liepos 17 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 22 d. pateikė Tarnybai prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą iki 2020 m. lapkričio 31 d., kadangi neatidėjus tarnybos, būtų padaryta neproporcingai didelė žala, kurios būtų galima išvengti.

Pareiškėjas prašyme nurodė, jog kartu su kolega (E. P.) vysto verslą, dalinasi prisiimtais, su vystomu verslu susijusiais įsipareigojimais. Iš pareiškėjo motinos tiek pareiškėjas, tiek jo kolega yra paėmę lengvatines paskolas po 9000 Eur, kurias įsipareigoję dalimis grąžinti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Paaiškino, jog vystomame versle pareiškėjas yra atsakingas už finansus ir reklamą. Jeigu pareiškėjas išvyktų atlikti tarnybos, jo kolega vienas nepajėgtų toliau dirbti. Negalėdami tęsti veiklos, negautų pajamų, prarastų visas investicijas (apie 30 000 Eur), nutraukus vykdomą verslą atsirastų ir kiti papildomi nuostoliai: 2400 Eur dydžio užstatas (depozitas) pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, 2520 Eur dydžio delspinigiai už vėlavimus apmokėti patalpų nuomos sąskaitas. Pareiškėjo teigimu, reikėtų dar 4 800 Eur kitiems patalpų nuomotojo nuostoliams padengti dėl netinkamo sutarties vykdymo, dar 3000 Eur reikėtų įrengtų pertvarų pašalinimui, negalėtų vykdyti mokėjimų pagal sudarytas paskolos sutartis su pareiškėjo motina. Nurodo, kad jam išvykus atlikti tarnybos, patiriamų nuostolių dydis būtų ne mažesnis nei 10 000 Eur, neskaičiuojant pradelstų atsiskaitymų pagal paskolos sutartis. Išvykimas atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos reikštų asmeninį bankrotą tiek pareiškėjui, tiek jo kolegai, nes ir taip dėl karantino negavo didelės dalies pajamų bei neturi sukauptų finansinių rezervų, kadangi grąžina skolas.

Tarnyba priėmė 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. ATRS-961, kuriuo, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė Privalomosios karo tarnybos pareiškėjui neatidėti. Tarnyba nurodė, jog prašymas iš esmės grindžiamas vykdoma verslo veikla (pramogų ir poilsio organizavimo srityje). Nors pareiškėjas iš vykdomo verslo veiklos galimai kilsiančių nuostolių sumą prisiskiria sau, tačiau prašyme atidėti tarnybą nurodė, kad tiek pelną, tiek nuostolius dalinasi kartu su kolega, t. y. atsako solidariai. Be to, pareiškėjo prašyme atidėti Privalomąją karo tarnybą pateikiamas minėtų nuostolių apskaičiavimas nėra pagrįstas, nurodoma tik menama žala. Atrankos komisijos nuomone, pateiktame prašyme nebuvo pagrįsta, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra išskirtinės. Kadangi individualią veiklą įregistravo 2018-04-20 (būdamas 20 m.), todėl turėjo įvertinti realią riziką būti šaukiamas atlikti tarnybą vėlesniu laiku. Tarnyba negali būti atidedama remiantis abstrakčiais teiginiais.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos sprendimu, 2020 m. liepos 31 d. pateikė Ministerijai skundą, kuriame prašė, be kita ko, iš naujo nagrinėti jo prašymą ir, esant galimybei, atidėti tarnybos atlikimą iki 2020 m. lapkričio 30 d.

Ministerija 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 12-01-1197 pareiškėjo 2020 m. liepos 31 d. skundo netenkino ir Tarnybos 2020 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. ATRS-961 paliko nepakeistą.

Pareiškėjas nesutinka su priimtais Tarnybos ir Ministerijos sprendimais ir prašo teismo juos panaikinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (toliau – ir KPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2020 07 01 iki 2020 10 01) 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje.

Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai), o raštu pareiškę norą, nuo 18 iki 38 metų (įskaitytinai). Karo prievolininkai, kuriems nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba atidėta individualia tvarka šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, į šią tarnybą, pasibaigus šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytoms aplinkybėms, šaukiami iki 26 metų (įskaitytinai), bet ne ilgiau kaip iki kitų kalendorinių metų pabaigos po šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų aplinkybių. Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos trukmė – 9 mėnesiai (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis).

KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba karo prievolininkams individualia tvarka atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Karo tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu atveju tvarką nustato Privalomosios karo tarnybos ir tarnybos rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 „Dėl Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos rezervo atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas). Šio aprašo (redakcija, galiojusi pareiškėjui pateikiant prašymą, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 4 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomenės interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą.

Tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; nepagrįsti prašymai nenagrinėjami; jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis. 

Prašymas turi būti pateiktas iki Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos nurodyto termino pateikti reikalingus dokumentus, kuriais pagrindžiamos aplinkybės, dėl kurių tarnyba galėtų būti atidėta. Prašymas, pateiktas praleidus terminą, nenagrinėjamas (Tvarkos aprašo 8 punktas)

Aprašo 11 punkte nustatyta, kad prašymus nagrinėja Atrankos komisija, kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgaliotas asmuo.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kai dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomenės interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti karo tarnybą, palikta Tarnybai.

Nors minėtuose teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtinta, kad pareiškėjas turi pagrįsti žalos mastą, priežastinį ryšį tarp jo pašaukimo atlikti tarnybą ir žalos atsiradimo bei pan., tačiau akivaizdu, kad tai yra neatsiejamai susiję su teisės aktuose įtvirtintu „neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu“ turinio atskleidimu. Tad nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė ginčijamame sprendime įvedė kokius nors papildomus žalos kriterijus, kurie nėra įtvirtinti teisės aktuose. Taigi, atsakovė tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, susijusius su „neproporcingai didelės žalos pareiškėjo asmeniniam ar visuomeniniams interesams“ pagrindimu.

Teismas sutinka, kad tam tikri nepatogumai asmenims, pašauktiems atlikti Privalomąją karo tarnybą, yra tikėtini ir neapsaugoti teisės, tačiau žala ir nepatogumai turi būti vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Konstitucinė pareiga ginti valstybę priskiriama prie viešojo intereso, o šio intereso institutas pabrėžia viešojo intereso prioritetą prieš individualių subjektų privačius interesus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams iš esmės sieja su vykdoma individualia veikla (nėra žmogaus, kuris galėtų jį pakeisti, jeigu nevykdys veiklos patirs didelę žalą). Pažymėtina, kad turimas darbas / verslas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos pareiškėjui atsiradimo fakto, dėl kurio Privalomosios karo tarnybos atlikimas būtų negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimų nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, 2018 m. balandžio 20 d. įregistravęs individualią veiklą, kadangi nuo 2015 m. buvo atnaujintas šaukimas į karo tarnybą, todėl pareiškėjas, žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus karo prievolininkas, galėjo įvertinti riziką patekti į šauktinių sąrašus. Be to, šauktinių sąrašai buvo viešai paskelbti 2020 m. sausio 15 d., pareiškėjo atvykimas į Tarnybą buvo nurodytas 2020 m. birželio 22 d., taigi, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko perduoti turimas žinias kolegai ar priimti kitus atitinkamus sprendimus susijusius su vystoma individualia veikla, tačiau aplaidžiai vertino savo konstitucinę pareigą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, nesiėmė jokių veiksmų galimai kilsiančiai žalai mažinti.

Nors pareiškėjas nurodo, kad jo veiklai vykdyti būtini du žmonės, neturi kito asmens, kuriuo galėtų būti pakeistas, o tokį asmenį samdyti būtų per brangu, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas, be kita ko, nepateikė ir duomenų, kad apskritai bandė ieškoti galimybių, kas galėtų jį pakeisti vykdant veiklą, tačiau jų nerado, ir pan. Be to, nėra garantijų, kad net ir atidėjus Privalomąją karo tarnybą pareiškėjas ateityje apskritai ras, kas jį pakeistų vykdant individualią veiklą.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas nurodo, kad jeigu tektų veiklą nutraukti, patirtų dar didesnius nuostolius, nes prarastų visas investicijas ir nebegalėtų atnaujinti projekto vėliau, tačiau teismas akcentuoja, kad bendro pobūdžio teiginių nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjui tiesiogiai veiklos nevykdant 9 mėnesius jam bus padaryta tokio masto žala, kad vėliau nebus galimybės atnaujinti įmonės veiklos, ji bankrutuos ir pan.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Tarnyba privalėjo pareikalauti papildomus duomenis ir dokumentus, tačiau ne iš karto atsisakyti tenkinti prašymą atidėti Privalomąją karo tarnybą, teismas pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 5 punktą karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; nepagrįsti prašymai nenagrinėjami; jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis. Prašymas turi būti pateiktas iki Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos nurodyto termino pateikti reikalingus dokumentus, kuriais pagrindžiamos aplinkybės, dėl kurių tarnyba galėtų būti atidėta. Prašymas, pateiktas praleidus terminą, nenagrinėjamas

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad Tarnyba turi teisę nustatyti terminą pateikti reikalingus dokumentus, kai pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas iš esmės, t. y. kai jis nurodo tam tikras svarbias ir reikšmingas aplinkybes, tačiau neprideda tai patvirtinančių įrodymų. Jeigu pareiškėjas nustatytu terminu nepateikia reikalingų dokumentų ar juos pateikia pavėluotai, tuomet prašymas nenagrinėjamas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teisinis reguliavimas nedraudžia Tarnybai iš karto vertinti pareiškėjo motyvus ir pridėtus įrodymus bei priimti sprendimą dėl prašymo atmetimo, jeigu jo prašymas nėra nepagrįstas iš esmės, tačiau jis grindžiamas tam tikromis aplinkybėmis, kurios nesudaro pagrindo tarnybos atidėjimui. Kas šiuo atveju ir buvo padaryta, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad atsakovė nesilaikė gero administravimo principo.

Kita vertus, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas tiek 2020 m. birželio 22 d. Tarnybai pateiktame prašyme atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, tiek skunde Ministerijai detaliai išdėstė visas aplinkybes ir argumentus, bei pridėjo visus įrodymus, kuriais grindė savo argumentus, tad nebuvo pagrindo dar papildomai jo reikalauti pateikti įrodymus. Pareiškėjo teisė dėl įrodymų pateikimo iš esmės buvo įgyvendinta tinkamai, jo teisės dėl to nebuvo pažeistos. Tad nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, kuris galėtų lemti skundžiamų sprendimų panaikinimą.

Atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad atsakovo 2020 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. ATRS-961 „Dėl sprendimo neatidėti privalomosios pradinės karo tarnybos“ yra nemotyvuotas. Nagrinėjamu atveju iš aukščiau nurodyto sprendimo turinio matyti, kad jame yra įvertintos ir aptartos visos pareiškėjo prašyme atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą, sprendime nurodytos teisės aktų normoms, kurios lėmė sprendimo priėmimą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui yra žinomi bei suprantami atsakovo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. ATRS-961 priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvai.

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Privalomosios karo tarnybos atlikimas pareiškėjo interesams sukeltų neproporcingai didelę žalą, kurios būtų galima išvengti, jeigu Privalomoji karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo nurodytas priežastis bei pateiktus įrodymus dėl Privalomosios karo tarnybos atidėjimo įvertino tinkamai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Tarnybos ir Ministerijos sprendimai taip pat priimti tinkamų subjektų pagal savo kompetenciją, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

Taigi, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra jokio pagrindo; ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Atmetus skundą dėl pagrindinių reikalavimų, netenkinamas ir pareiškėjo išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Tarnybą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, leidžiant pareiškėjui jį patikslinti bei įpareigojant Tarnybą priimti naują sprendimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

 

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

 

nusprendžia:

 

Pareiškėjo D. I. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjai                                                                                  Saulius Jakaitis

 

 

                          Iveta Pelienė

 

 

                          Fausta Vitkienė