Civilinė byla Nr. e2-608-370/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00728-2015-2

              Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „OLA Overseas Liner Baltic“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. e2-477-459/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Overseas Baltic“ ieškinį atsakovėms UAB „OLA Overseas Liner Baltic“, OLA Overseas Liner Agencies AB, Yang Ming Marine Transport Corp. dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė teismo prašė iš atsakovių solidariai priteisti 1 551 051,38 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, o ieškinio reikalavimams užtikrinti – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą pareikšto ieškinio sumai.
2. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtis sumažinta Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kuriomis buvo nustatytas leidimas atsakovei UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ atsiskaityti su pagrindiniais tiekėjais).
3. 2017-01-02 atsakovė UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ teismo prašė įpareigoti ieškovę per 10 dienų nuo nutarties priėmimo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 46 800,99 Eur nuostolių, galinčių atsirasti atsakovei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti arba pateikti Lietuvos Respublikoje veikiančio banko garantiją šiai sumai. Atsakovė nurodė, kad jos nuostolius sudarytų 6 proc. dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 str. 2 d.), skaičiuojamos nuo areštuotos sumos už  faktinį arešto laikotarpį – 186 dienas. Atsakovės teigimu, nė vienas asmuo negali prieš kito asmens valią apriboti jo galimybės naudotis piniginėmis lėšomis, nekompensuodamas dėl to patiriamų minimalių nuostolių. Taikius laikinąsias apsaugos priemones (areštavus atsakovei priklausančias pinigų sumas), atsakovė patiria nuostolius, nes negali naudotis jai priklausančiomis pinigų sumomis. Be to, pasak atsakovės, nuostolių atlyginimas ateityje, priėmus ieškovei nepalankų teismo sprendimą, bus pasunkintas arba pasidarys neįmanomas. Ieškovė, prašydama atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, pati yra nurodžiusi, kad jos finansinė padėtis sudėtinga, įmonė 2,5 m. nevykdo veiklos, įmonėje dirba vienas darbuotojas (vadovas), Juridinių asmenų registrui daugiau kaip 24 mėn. neteikiami finansinės atskaitomybės dokumentai, ji neturi jokio turto, į kurį būtų galima realiai nukreipti išieškojimą.
4. Ieškovė su atsakovės prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nesutiko. Ieškovės teigimu, atsakovė neįrodė, kad ji patiria realius nuostolius, analogiškus prašymus jau buvo teikusi, jie teismo buvo atmesti, o nuo to laiko niekas nepasikeitė, tokių duomenų (apie naujai atsiradusias aplinkybes) nenurodė ir atsakovė. Teigdama, kad ieškovės finansinė padėtis neleis išsiieškoti galimų nuostolių, atsakovė elgiasi nenuosekliai, nes pati ieškovei yra pareiškusi ieškinius teisme už 700 000 Eur. Be to, atsakovės nurodomos aplinkybės, kuriomis ji grindžia nuostolių atsiradimą bei jų dydį, nieko neparemtos, deklaratyvios. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji, naudodama areštuotas pinigines lėšas, gautų 6 proc. dydžio palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, netenkino.
6. Teismas pažymėjo, kad nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo institutas taikomas tik tuo atveju, jei įrodoma, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ateityje iš tiesų atsiras nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d, nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015).
7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė nuostolių atsiradimo galimybės ir preliminaraus jų dydžio.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, įrodinėdama nuostolius, nepagrįstai remiasi CK 6.210 straipsnio nuostatomis. Ši norma reglamentuoja piniginės prievolės netinkamo įvykdymo teisines pasekmes, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Nors laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo areštuotos atsakovės lėšos, tačiau jos liko atsakovės dispozicijoje (ieškovė jomis nesinaudoja).
9. Be to, nuostolių skaičiavimas remiantis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, teismo vertintas kaip hipotetinis, todėl vien šiuo pagrindu prašymas negali būti tenkinamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2-2269/2011; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-149-186/2015).
10. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nuostolius įrodinėja negautų pajamų forma, teismo vertinimu, ji turėjo pateikti įrodymus, kad turėdama galimybę naudotis piniginėmis lėšomis, ji gautų 6 proc. dydžio pajamų, tačiau jų negauna dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau atsakovė teismui nepateikė jokių arešto ir galimų nuostolių priežastingumo įrodymų, t. y. neįrodė, kad galėdama netrukdomai naudotis areštuotomis lėšomis atsakovė gautų 6 proc. dydžio grąžą.
11. Be to, atsakovei Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi užtikrinta galimybė disponuoti tam tikra areštuotų lėšų suma, atsiskaitant su pagrindiniais tiekėjais, todėl teismas sprendė nesant jokio pagrindo teigti, jog dėl lėšų arešto ribojama atsakovės ūkinė-komercinė veikla bei nėra pagrindo nuostolius skaičiuoti nuo visos areštuotos 1 534 871,18 Eur dydžio sumos.
12. Teismas nesutiko remtis atsakovės nurodomomis Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. ir 2009 m. balandžio 7 d. nutartimis, priimtomis civilinėse bylose Nr. 2-455/2005 ir 2-358/2009, dėl skirtingų ratio decidendi.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad jau yra sprendęs atsakovės prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuris teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi buvo atmestas. Taip pat pažymėjo, kad nors iš esmės skiriasi prašymo pagrindai (CK 6.210 str. ir audito bendrovės ataskaita), tačiau po 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties priėmimo nepasikeitė jokios teisinės ar faktinės aplinkybės, kurios suponuotų būtinybę vėl kreiptis į teismą su tokiu prašymu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovė UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės  – tenkinti atsakovės prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
15. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teisė reikalauti nuostolių užtikrinimo yra iš esmės ieškovės teisės reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitikmuo, todėl atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių užtikrinimo institutą, neturėtų būti taikomi aukštesni reikalavimai ir standartai nei ieškovei, pareiškusiai ieškinį ir prašančiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
2. Teismas netinkamai aiškino nuostolių užtikrinimo instituto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos ir nepagrįstai, sprendžiant nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, atsakovei taikė įrodinėjimo taisykles, būdingas sprendžiant nuostolių atlyginimo ginčą. Nuostolių užtikrinimo institutas neturi būti tapatinamas su nuostolių atlyginimo institutu, todėl atsakovei prašant taikyti nuostolių užtikrinimą, negalima reikalauti įrodyti tikslų galimų patirti nuostolių dydį bei pateikti įrodymus, kurie pagrįstų tokių galimų patirti nuostolių tikslų dydį. Nuostolių atsiradimo ateityje galimybės įrodymo pakankamumo lygis negali būti tapatinamas su tais atvejais įrodinėjimo procese, kuomet privaloma pagrįsti konkrečių nuostolių atsiradimo neišvengiamumą ir tiksliai apskaičiuoti jų dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2495/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-797/2012).
3. Priešingai nei sprendė teismas, dėl piniginių lėšų arešto gali atsirasti nuostolių, nes nė vienas ūkio subjektas tokio dydžio piniginių lėšų, kurios areštuotos šioje byloje, nelaikytų laisvų dėl infliacijos. Todėl negalėjimas naudotis pinigais visuomet lemia tam tikrų nuostolių atsiradimą, o jų minimalus dydis įtvirtintas CK 6.210 ir CK 6.261 straipsniuose. Atsakovė nagrinėjamu atveju yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip ir bet kuris kitas kreditorius, kuriam skolininkas laiku neįvykdė piniginės prievolės, dėl to, kad atsakovė negali disponuoti savo piniginėmis lėšomis dėl kito asmens veiksmų, todėl atsakovei negali būti draudžiama  remtis CK įtvirtinta minimalių nuostolių prezumpcija.
4. Galimybę apskaičiuoti atsakovo galimus patirti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, remiantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi (taikant 6 proc. dydį), pripažįstama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-358/2009; 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-455/2005; 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1408/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1761/2014). Taigi, laikytina, kad atsakovė pateikusi įrodymus, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuotos jos piniginės lėšos, įrodė nuostolių atsiradimo galimybę, o prašydama preliminarius nuostolius apskaičiuoti taikant CK 6.210 straipsnį, pagrindė tokių nuostolių preliminarų dydį.
5. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais, pažymėtina, kad iš atsakovės šioje stadijoje negali būti reikalaujama įrodyti, jog negalėdama disponuoti areštuotomis piniginėmis lėšomis patyrė 6 proc. dydžio nuostolius, nes tai nėra suderinama su nuostolių užtikrinimo instituto esme, įrodinėjimo dalyku.
6. Tai, kad atsakovei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi, palikus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d.  nutarties dalį dėl leidimo vykdyti būtinuosius mokėjimus nepakeistą, buvo leista atlikti tam tikrus mokėjimus nutartyse nurodytiems subjektams, nereiškia, kad atsakovė gali laisvai disponuoti piniginėmis lėšomis, nes joms ir toliau taikomi suvaržymai.
7. Atsižvelgiant į tai, kad preliminarus nuostolių dydis apskaičiuotas retrospektyviai, laikytina, kad atsakovė turėjo pagrindą nuostolius skaičiuoti nuo visos sumos. Kita vertus, jei teismas su tuo nesutiko, galėjo (turėjo) atsakovės prašymą tenkinti iš dalies.
8. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė turi teisę teikti naują prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, juolab, kad šiuo atveju prašymas buvo teiktas kitu pagrindu.
9. Nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji nuostolių užtikrinimo instituto taikymo sąlyga – reali tikimybė, kad ieškovė nebus finansiškai pajėgi padengti atsirasiančius nuostolius. Ieškovės finansinė padėtis yra bloga – ji neturi nekilnojamojo turto, piniginių lėšų, veiklos nevykdo nuo 2014 m. gegužės mėn., ieškovė neturėjo finansinių galimybių šioje byloje sumokėti žyminį mokestį. Tai, kad ieškovė neturi turto, patvirtina antstolio J. P. pažyma. Pas ieškovę dirba tik vienas darbuotojas, Juridinių asmenų registrui daugiau nei 24 mėn. neteikiami finansinės atskaitomybės dokumentai.
16. Ieškovė UAB „Overseas Baltic“ atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo jį atmesti, o atsakovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.
17. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovė nepagrįstai sugretina nuostolių užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutus. Tiek laikinųjų apsaugos priemonių institutas, tiek nuostolių užtikrinimo institutas civiliame procese atlieka skirtingas funkcijas, todėl vieno iš jų taikymas automatiškai nelemia kito taikymo (kiekvienam iš jų keliamos skirtingos taikymo sąlygos). Priešingu atveju laikinųjų apsaugos priemonių institutas prarastų savo prasmę.
2. Rungimosi principas įpareigoja atsakovę įrodyti, jog dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė ateityje gali patirti nuostolių. Atsakovė turėjo teismui pateikti konkrečius duomenis apie nuostolių atsiradimo galimumą ir jų preliminarų dydį. Tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-765-241/2015).
3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė tinkamai nepagrindė nuostolių atsiradimo pagrįstumo, nenurodė mechanizmo, kaip jų dydis galėtų būti apskaičiuotas:
1. Atsakovės nuostolių apskaičiavimo mechanizmas, remiantis CK 6.210 straipsniu, niekuo neparemtas, deklaratyvaus pobūdžio, be to, neatitinka faktinės situacijos – aplinkybės, kad ieškovė atsakovės areštuotomis lėšomis nesinaudoja.
2. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, jog naudojant areštuotas pinigines lėšas, atsakovė būtų gavusi 6 proc. dydžio palūkanas.
3. Atsakovei yra užtikrinta galimybė disponuoti tam tikra areštuotų lėšų suma, atsiskaitant su pagrindiniais tiekėjais, todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl lėšų arešto ribojama atsakovės ūkinė-komercinė veikla, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo nuostolius skaičiuoti nuo areštuotos sumos.
4. Nesutiktina su apeliantės pozicija, kad ieškovės finansinė padėtis neleis išsiieškoti galimų 46 800,99 Eur dydžio nuostolių, jeigu ieškinys bus atmestas:
1. Atsakovei neįrodžius, jog dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ji patiria nuostolius, nėra svarbi kita šio instituto taikymo sąlyga, susijusi su ieškovės turtine padėtimi;
2. Atsakovė ieškovei yra pareiškusi ieškinius, kurių suma siekia 700 000 Eur. Tai patvirtina, kad atsakovė yra įsitikinusi, jog jai palankaus teismo sprendimo atveju kitose bylose ji šias sumas išsiieškos iš ieškovės;
3. Tuo atveju, jei ieškinys šioje byloje bus atmestas ir ieškovė bus patyrusi realių nuostolių, ji galės kreiptis į teismą CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka;
4. Atsakovė ne kartą šioje byloje yra reiškusi analogiško pobūdžio prašymus, kurie teismų buvo atmesti. Ieškovės teigimu, atsakovei reiškiant pasikartojančius prašymus dėl nuostolių užtikrinimo, nesant pasikeitusių faktinių aplinkybių, patvirtina, kad jos tikslas – ne ginti galbūt pažeistas jos teises, bet vilkinti procesą. Tai, taip pat kiti nuolat teismui teikiami nepagrįsti prašymai šioje ir kitose civilinėse bylose, rodo akivaizdų atsakovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl prašoma skirti baudą (CPK 95 str.).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
19. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Overseas Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms UAB „OLA Overseas Liner Baltic“, OLA Overseas Agencies AB, Yang Ming Marine Transport Corp.; prašė solidariai iš atsakovių ieškovei priteisti 1 551 051,38 Eur dydžio nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, o ieškinio reikalavimams užtikrinti – taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto areštą ieškinio sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštą piniginėms lėšoms.
20. Atsakovė UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ 2016-04-08 pateikė prašymą įpareigoti ieškovę įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atsakovių galimų 232 650 Eur nuostolių užtikrinimą arba šiai sumai pateikti banko, veikiančio Lietuvos Respublikoje, garantiją. Šį prašymą grindė Lietuvos Respublikoje veikiančios audito bendrovės „BDO auditas ir apskaita“ ataskaita – nuostolių, kuriuos atsakovai patirtų, jeigu būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės už 2 100 000 Eur sumą, įvertinimą. Taip pat nurodė, kad ieškovės finansinė padėtis bloga, todėl ji negalėtų atlyginti galimų atsakovių nuostolių, patiriamų dėl prašomo taikyti 1 551 000 Eur turto arešto.
21. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovės ieškinys priimtas ir tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuotas atsakovėms UAB „OLA Overseas Liner Baltic“, OLA Overseas Liner Agencies AB, Yang Ming Marine Transport Corp. priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, jo nesant ar esant nepakankamai, piniginės lėšos, priklausančios atsakovėms ir esančioms pas atsakoves ar trečiuosius asmenis, neviršijant bendros 1 551 051,38 Eur sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų leidžiant atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams bei leidžiant atsakovėms iš areštuotų piniginių lėšų įvykdyti prievolę ieškovei.
22. Byloje nustatyta, kad antstolė B. T. įvykdė pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštuojant  vien tik UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ priklausantį turtą, įskaitant pinigines lėšas.
23. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi netenkintas atsakovės UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo; tenkintas atsakovės UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ prašymas dėl leidimo vykdyti būtinuosius mokėjimus, pakeičiant Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leidžiant atsakovei atsiskaityti vieną kartą per einamąjį mėnesį su šiais pagrindiniais tiekėjais: 1) UAB „Klaipėdos konteinerių terminalas“ už suteikiamas paslaugas sumokant ne didesnę kaip 130 000 Eur sumą; 2) UAB „Tarptautinės logistikos centras“ už suteikiamas paslaugas sumokant ne didesnę kaip 41 470 Eur sumą; 3) UAB „Logistikos grupė“, UAB „Alvirega“, UAB „Navi grupė“ už suteikiamas paslaugas bendrai visiems trims tiekėjams sumokant ne didesnę kaip 1 630 Eur sumą; 4) Yang Ming Marine Transport Corp. sumokant ne didesnę kaip 145 000 Eur ir 617 000 Eur USD sumą.
24. Pirmosios instancijos teismas minėtoje nutartyje netenkino atsakovės prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, iš esmės nurodydamas, kad atsakovė neįrodė šio instituto taikymo sąlygų. Teismo vertinimu, audito bendrovės atliktas nuostolių įvertinimas dar iki laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje taikymo, nėra susijęs su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, todėl negali būti pagrindas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Be to, joje nurodyti duomenys hipotetiniai, bendro pobūdžio, todėl nevertinti kaip realiai galimi patirti nuostoliai.
25. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1890-516/2016, išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutarties dalies dėl leidimo atsakovei vykdyti būtinuosius mokėjimus, skųstą šios nutarties dalį, kuria atsakovės UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ prašymas leistu vykdyti būtinuosius mokėjimus tenkintas, paliko nepakeistą, tik patikslino jos rezoliucinę dalį dėl atsakovei leidžiamų atlikti mokėjimų.
26. Atsakovė UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ su 2017 m. sausio 2 d. prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama įpareigoti ieškovę UAB „Overseas Baltic“ per 10 dienų nuo nutarties priėmimo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 46 809,99 Eur nuostolių, galinčių atsirasti atsakovei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti ar pateikti Lietuvos Respublikoje veikiančio banko garantiją šiai sumai. Nuostolių atsiradimą atsakovė grindė CK 6.210 straipsnio    2 dalies nuostata, pagal kurią paskaičiavo 46 800,99 Eur dydžio palūkanas nuo teismo areštuotos sumos, kaip atsakovės galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių 2016-06-29 buvo areštuotos atsakovės lėšos 1 534 871,18 Eur sumai, t. y. atsakovė neteko teisės jomis laisvai disponuoti, o tai suponuoja nurodyto dydžio nuostolių atsiradimą. Taip pat nurodė, kad egzistuoja ir antroji nuostolių, galimai atsirasiančių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo sąlyga, kurią patvirtina ieškovės bloga finansinė padėtis (nepajėgumas padengti galbūt atsirasiančius nuostolius).
27. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovės                                      UAB „OLA Overseas Liner Baltic“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo atmetė, teismui konstatavus, kad atsakovė neįrodė CPK 146 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.
28. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą iš esmės remdamasis tuo, jog atsakovė neįrodė pirmosios nuostolių atlyginimo užtikrinimo sąlygos – tikėtinų realių nuostolių atsiradimo galimybės. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien deklaratyvus rėmimasis CK 6.210 straipsnio nuostatomis, galimiems nuostoliams pagrįsti ir apskaičiuoti, nesudaro pagrindo taikyti CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą institutą. Savo ruožtu apeliantė atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atsakovei perkėlė didesnę įrodinėjimo naštą nei ieškovei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju, taip pat reikalavo įrodyti tikslų nuostolių dydį, nors šiuo atveju remiamasi ne CPK 146 straipsnio 2, o 1 dalimi, pagal kurią reikalinga pagrįsti tik tikėtiną nuostolių atsiradimo galimybę, kurią apeliantė sieja su palūkanomis, apskaičiuojamomis CK 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu, dėl negalimumo disponuoti areštuotomis lėšomis. Taigi, atskirajame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procesinės teisės normos, susijusios su nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimu, taikymas ir aiškinimas pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes.
29. CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutai nors tarpusavyje ir susiję (nuostolių atlyginimo užtikrinimas galimas esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms), tačiau tai nereiškia, kad pastarojo instituto taikymo pagrįstumas neturi būti įrodytas. Nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutas, nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje       Nr. e2-488-178/2017). Tiek laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 str. 1 d.), tiek nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 str. 1 d.) siejamas su CPK įtvirtintų sąlygų, plėtojamų teismų praktikoje, įrodymu kiekvienu konkrečiu atveju. Tokiu atveju galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
31. Paprastai teismas taiko atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti pasunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-402/2008; 2009 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-730/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje           Nr. 2-556/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-66-381/2015).
32. Taigi, šiuo atveju būtent atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kyla pareiga įrodyti nuostolių priežastinį ryšį su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei tokių nuostolių atsiradimą ir preliminarų jų dydį (CPK 12 str., 178 str.), o laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tik suteikia pagrindą tokio prašymo teikimui, egzistuojant CPK 146 straipsnio 1 dalies normos taikymo sąlygų visetui. Tokią išvadą patvirtina ir teismų praktika, pagal kurią aplinkybė, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo     2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013).
33. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tiek nuostolių, galimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimui turi būti įrodytos atitinkamos CPK įtvirtintos sąlygos, kurias turi pagrįsti prašymą teikiantis asmuo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei taikė aukštesnius įrodinėjimo standartus nei pagal ieškovės prašymą taikant laikinąsias apsaugos priemones (kurių pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas) ir (ar) dėl šių priežasčių būtų pagrindas naikinti skundžiamą nutartį ar apeliantei nustatytą pareigą pagrįsti savo prašymą.
34. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad atsakovė neįrodė tikėtinų realiai galimų patirti nuostolių, nepagrįstai sutapatino CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą su CPK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuotu nuostolių atlyginimo atveju, t. y. nepagrįstai taikė įrodinėjimo taisykles, būdingas sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą.
35. Pagal teismų praktiką, nors asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013). Tai reiškia, kad pagal CPK       146 straipsnio 1 dalį negali būti užtikrinami hipotetiniai nuostoliai.
36. Savo ruožtu teismas, spręsdamas tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1302/2012, 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-121/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-488-178/2017).
37. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė galimų nuostolių atsiradimo tikimybės dėl konkrečiai nagrinėjamoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl pagrįstai netenkino atsakovės prašymo.
38. Minėta, kad atsakovė galimus nuostolius, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, išimtinai grindė negalėjimu naudotis piniginėmis lėšomis dėl taikyto turto arešto. Atsakovės teigimu, vien šios aplinkybės pakanka taikyti CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostolių atlyginimo užtikrinimą, nes draudimas disponuoti lėšomis visuomet lemia nuostolių atsiradimą (CK 6.210 str., 6.261 str.). Šią poziciją grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-358/2009; 2005 m. rugsėjo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-455/2005; 2014 m. spalio 16 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1408/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1761/2014.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši teisminė praktika, priešingai nei teigia apeliantė, nesuponuoja išvados, kad nagrinėjamu atveju lėšų areštas automatiškai lemia ir realią nuostolių, apskaičiuojamų pagal CK 6.210 str., 6.261 str., atsiradimo tikimybę. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, apeliantės nurodoma prezumpcija, kad nuostoliai atsiranda vien dėl negalėjimo naudotis lėšomis, netaikytina.
40. Teismų praktikoje pažymima, kad jeigu atsakovas pateikia teismui ne konkrečius duomenis apie galimų nuostolių patyrimą bei jų dydį, o tik išdėsto bendro pobūdžio teiginius apie patiriamus nuostolius, teismas neturėtų tenkinti jo prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2269/2011). Teismo vertinimu, apeliantės nurodomas nuostolių susidarymo mechanizmas ne tik nėra aiškus ir pagrįstas, bet ir nelaikytinas realiu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė naudodamasi areštuotomis lėšomis gautų 6 proc. dydžio grąžą (CPK 178 str.). Byloje nenustatyta, kad atsakovės veikla būtų susijusi su lėšų skolinimu už palūkanas, ar, kad jas žadėjo investuoti ir už tai gauti prašomo dydžio grąžą ir (ar) kitų aplinkybių, patvirtinančių realių tikėtinų nuostolių atsiradimą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Vien lėšų arešto aplinkybė, be papildomų įrodymų, negali būti pagrindas nuostolių atlyginimo užtikrinimui taikyti. Pažymėtina, kad analogiško turinio išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kuriais objektyviai galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jos nurodomų hipotetinių nuostolių (CPK 178 str.). Kitais argumentais tikėtinas nuostolių atsiradimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių grįstas nebuvo.
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks teisinis faktinės situacijos vertinimas, priešingai nei teigia apeliantė, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai padidintos įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovei. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad teismas nereikalavo įrodyti, jog apeliantė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje įrodytų, jog jau yra patyrusi konkretaus dydžio nuostolius, o teigė, kad apeliantė, prašymą grįsdama CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, nepateikė įrodymų, jog ji, turėdama galimybę naudotis piniginėmis lėšomis, gautų nurodyto dydžio pajamas, t. y. neįrodė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir tikėtinų nuostolių priežastingumo. Toks įrodinėjimo pobūdis atitinka CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymą bei teismų praktiką.
42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog dėl šioje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali nuostolių atsiradimo tikimybė. Atsakovei (apeliantei) neįrodžius vienos iš nuostolių, galimų dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo sąlygų, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, nepasisako.
43. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą teismo prašo atsakovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Šį prašymą grindžia tuo, jog atsakovė ne pirmą kartą teismo prašo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nesant naujų aplinkybių, teikia kitus procesinius dokumentus (prašymus), kurie negali būti tenkinami dėl akivaizdaus nepagrįstumo, tiek šioje byloje, tiek kitose (c. b. Nr. e2-238-460/2017) skundžia visus teismo procesinius sprendimus.
44. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, gali būti pripažįstamas piktnaudžiaujančiu savo procesinėmis teisėmis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-346/2012).
45. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios suponuotų išvadą dėl atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Apeliantės naudojimasis jai CPK suteiktomis teisėmis, teikiant procesinius prašymus, atskiruosius skundus nesudaro pagrindo per se spręsti, kad ji piktnaudžiauja suteiktomis procesinėmis teisėmis. Iš bylos proceso eigos nėra akivaizdu, jog šia teise atsakovė naudotųsi ne siekiant sau palankaus procesinio rezultato, bet kitais tikslais (siekiant vilkinti procesą ar pan.). Vien tai, kad apeliantės kelis kartus teikti prašymai dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ar procesiniai dokumentai, susiję su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, laikyti nepagrįstais, nereiškia, jog jie paduoti kitu tikslu, nei siekiant apginti savo interesus. Pažymėtina, kad atsakovės teikiami procesinio pobūdžio prašymai negali būti vertinami kaip trukdantys procesui, jį vilkinantys, nes jų sprendimas nestabdo pačios bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl baudos skyrimo atsakovei pagal bylos nagrinėjimo metu esančius duomenis ir atsiliepime nurodytus argumentus negali būti tenkinamas.
46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagal atskirojo skundo argumentus (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                   Danguolė Martinavičienė