Civilinė byla Nr. 3K-3-260/2007

       Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 19.2  (S)           

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. birželio 22 d.

Vilnius 

 

 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Izabelita“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui UAB „Izabelita“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė V. M. 2006 m. balandžio 19 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad nuo 1997 m. liepos 3 d. dirbo UAB „Izabelita“ direktore, tačiau 2006 m. kovo 17 d. UAB „Izabelita“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu buvo atleista iš šių pareigų nuo 2006 m. kovo 20 d., nenurodant atleidimo pagrindo. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes ji nebuvo kviesta ir nedalyvavo akcininkų susirinkime, susirinkimo nutarime nenurodytos jos atleidimo iš darbo priežastys. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2006 m. vasario mėnesį ji buvo nušalinta nuo darbo dėl to, jog bendrovės akcininkams nepatiko jos sprendimas sumažinti dviem darbuotojams atlyginimą ir ketinimas atleisti vadybininkę, nesutikusią dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Ieškovės teigimu, ji ketino atleisti iš darbo nurodytą vadybininkę dėl to, kad už jai mokamą atlyginimą buvo galima pasamdyti du darbuotojus, be to, manė, jog bendrovės vadovė turi teisę pasirinkti darbuotojus. Dėl įmonės veiklos rezultatų ieškovė nurodė, kad apie juos negalima spręsti pagal vieno mėnesio rezultatus, be to, 2006 m. sausio mėn. rezultatai buvo neigiami dėl to, kad tą mėnesį buvo mažai užsakymų ir daugiau išlaidų. Ieškovės teigimu, ji, vykdama į komandiruotes Lietuvoje ir Latvijoje, pati rašydavo komandiruotės įsakymą ir pasididindavo dienpinigius 100  proc., nes tai leidžia įstatymai. Be to, komandiruotės nešė įmonei pelną, taigi buvo pagrįstos. Ieškovė, remdamasi DK 124 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 2 dalimi, 141 straipsnio 1–3 dalimis, 295 straipsniu, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, prašė teismą: pakeisti jos atleidimo iš darbo formuluotę, nurodant darbo sutarties nutraukimo pagrindu DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalį; priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4516,34 Lt; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2006 m. kovo 21d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant po 109,62 Lt už kiekvieną darbo dieną.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies: pakeitė jos atleidimo iš darbo formuluotę, nurodydamas, kad iš UAB „Izabelita“ direktorės pareigų ieškovė atleista pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad bendrovės vadovas yra bendrovės valdymo organas, jam suteikti platūs įgaliojimai veikti bendrovės vardu, sukurti jai teises ir pareigas, taigi būtinas visiškas akcininkų pasitikėjimas bendrovės vadovu. Dėl to Akcinių bendrovių įstatyme nustatyta absoliuti akcininkų teisė atšaukti jiems netinkantį bendrovės vadovą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė buvo atšaukta iš bendrovės direktorės pareigų 2006 m. kovo 17 d. UAB „Izabelita“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu, nepažeidžiant nustatytos šio nutarimo priėmimo procedūros. Kartu teismas nurodė, kad ieškovės darbo sutartyje šios sutarties nutraukimo pagrindu įrašytas 2006 m. kovo 17 d. UAB „Izabelita“ visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovė atšaukta iš pareigų pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalis ir DK 124 straipsnio 1 punkte nustatytą darbo sutarties pasibaigimo pagrindą. Dėl to teismas nusprendė patenkinti ieškovės reikalavimą pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nurodant, kad ji atleista pagal Akcinių   bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį ir DK 124 straipsnio 1 punktą. Teismo nuomone, sprendžiant dėl  ieškovės reikalavimų priteisti jai išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, esminis klausimas yra ieškovės kaltė dėl jos atleidimo iš darbo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ieškovės kaltę grindžia tuo, jog ji netinkamai vadovavo bendrovei: sumažino darbo užmokestį vadybininkei ir bandė neteisėtai atleisti ją iš darbo; nepagrįstai didino komandiruočių išlaidas; bendrovė veikė nuostolingai. Teismo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovės veiksmai, siekiant neteisėtai sumažinti darbo užmokestį vadybininkei ir atleisti ją iš darbo, neatitinka DK 120, 129–130 straipsnių reikalavimų, pažeidžia darbuotojų teises, ir tokie vadovo veiksmai daro žalą bendrovei, t. y. menkina bendrovės autoritetą darbuotojų akyse, kartu parodo ieškovės, kaip vadovės, nepakankamą kompetenciją. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, nenurodė pagrįstų priežasčių, kodėl pablogėjo bendrovės finansiniai rezultatai, todėl laikytina, jog įmonės finansinius nuostolius lėmė ir ieškovės darbinė veikla. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė savo įsakymais pasididino sau išmokamus dienpinigius ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, tai jau yra įstatymo pažeidimas, nes įstatyme neįtvirtinta teisės padidinti dienpinigius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas konstatavo, kad UAB „Izabelita“ nutraukė darbo santykius su ieškove dėl jos kaltės, todėl išeitinė pašalpa jai negali būti priteisiama (DK 140 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad, atleidžiant ieškovę iš darbo, su ja buvo visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo tenkinti jos ieškinio reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 30 d. nutartimi ieškovės V. M. apeliacinį skundą patenkino: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, pakeitė ir dalį šių reikalavimų patenkino: priteisė ieškovei 4516,34 Lt išeitinę išmoką ir 4380,00 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog UAB „Izabelita“ visuotinis akcininkų susirinkimas buvo kompetentingas priimti nutarimą atleisti ieškovę iš administracijos direktorės pareigų, taip pat pagrįstai pakeitė ieškovės atleidimo iš darbo formuluotę. Dėl išeitinės išmokos priteisimo teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 140 straipsnį 2 dalį, pasibaigus darbo sutarčiai kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu  įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Kolegija pažymėjo, kad negalima visiškai sutikti su UAB „Izabelita“ akcininkų išvada dėl direktorės kaltės, atleidžiant  ją iš darbo: atsakovas neįrodė, kad nepagrįstai išaugo bendrovės veiklos sąnaudos, padidėjo kreditoriams mokėtinos sumos ir įsipareigojimai būtent dėl netinkamo ieškovės vadovavimo, o ne dėl kitų, ne vien tik su ieškovės vadovavimu susijusių veiksnių (pvz., padidėjusių gamybos kaštų, pokyčių rinkoje, akcininkų pasirinktos veiklos strategijos ir pan.); neįrodyta, kad dėl 2005 m. sausio mėn. nuostolingų finansinių rezultatų yra tik ieškovės–bendrovės direktorės kaltė; atsakovas nepateikė teismui akcininkų susirinkimų nutarimų, kuriais būtų nustatytos komandiruočių dienpinigių normos bendrovės direktoriui, todėl, įvertinus UAB „Izabelita“ įstatų 6.13 punkte direktoriui suteiktą finansinį savarankiškumą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų taisyklių dėl komandiruočių išlaidų nuostatas dėl dienpinigių užsienio valstybėse didinimo 100 proc., ieškovės, kaip bendrovės direktorės, pasididinimas 100 proc. dienpinigių, jai vykstant į užsienį, negali būti pripažįstamas iš esmės pažeidžiančiu finansinę drausmę ar akcininkų teises, ir kartu laikomas ieškovės kaltės dėl atleidimo iš pareigų įrodymu. Kolegija taip pat pažymėjo, kad akcininkų susirinkimo motyvas, jog direktorės įspėjimas apie atleidimą darbuotojos A. S. pažeidžia DK ir kelia grėsmę įmonės veiklai, yra aiškiai perdėtas, nes jokių neigiamų pasekmių bendrovei įspėjimas nesukėlė: kai nurodyta darbuotoja nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, įsakymas dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą nebuvo įgyvendintas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, įvertinus byloje esančius įrodymus, negalima pripažinti pakankamai pagrįstomis ir motyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovės kaltės atleidžiant ją iš direktorės pareigų, UAB „Izabelita“ 2006 m. kovo 17 d. visuotinio akcininkų susirinkimo motyvai dėl ieškovės, kaip bendrovės direktorės, kaltės yra formalūs ir nepakankamai pagrįsti. Dėl to kolegija nusprendė pakeisti šią sprendimo dalį ir priteisti ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4516,34 Lt. Kolegija taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Izabelita“, atleisdamas ieškovę iš darbo, sumokėjo jai priklausiusį atlyginimą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o šalių ginčas dėl išeitinės išmokos sumokėjimo kilo vėliau, ir šis ginčas pakankamai ilgai buvo nagrinėjamas teisme. Kolegijos nuomone, priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. po 109,62 Lt nuo 2006 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo, kai jau teismo nutarties priėmimo dieną, t. y. 2006 m. lapkričio 30 d., tai būtų daugiau negu 20 000 Lt, nebūtų proporcingas ieškovės pažeistų ekonominių teisių gynybos būdas, o atsakovui UAB „Izabelita“ atsirastų neproporcingų padarytam pažeidimui finansinių prievolių. Dėl to teisėjų kolegija nusprendė, kad, kompensuojant ieškovės finansinius praradimus dėl jai laiku neišmokėtos išeitinės išmokos, priteistinas vidutinis darbo užmokestis už keturiasdešimt dienų uždelsto atsiskaityti laiko (DK 141 straipsnio 3 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Izabelita“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 30 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 140 straipsnio 2 dalį. Kai visuotinis akcininkų susirinkimas įgyvendina savo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų, pasibaigia šalių pavedimo teisiniai santykiai. Taigi darbo sutartis su bendrovės vadovu ne nutraukiama, bet įforminamas jos pasibaigimas. Dėl to DK 140 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti išeitinės išmokos mokėjimą, kai darbo sutartis nutraukiama, bet ne kai pasibaigia, neturėjo būti taikoma nagrinėjamoje byloje. Be to, ieškovė, buvusi bendrovės administracijos vadovė, negali būti laikoma darbuotoja, nes įmonės vadovas yra darbdavys. Taigi ir dėl šios priežasties, sprendžiant šalių ginčą, DK 140 straipsnio 2 dalis neturėjo būti taikoma.

2. Ieškovės kaltės klausimas svarbus ne dėl atleidimo pagrindo, bet dėl išeitinės išmokos mokėjimo. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų dėl bet kokių priežasčių, nes ši teisė yra absoliuti. 2006 m. kovo 17 d. UAB „Izabelita“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokole įvardytos priežastys, patvirtinančios, kad ieškovė buvo atšaukta iš pareigų dėl jos kaltės: 2005 m. nepagrįstai išaugo bendrovės veiklos sąnaudos, padidėjo kreditoriams mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, o 2006 m. sausio mėnesį bendrovė veikė nuostolingai; ieškovė su dviem įmonės darbuotojais ketino nutraukti darbo sutartis vien dėl to, kad jie nesutiko dirbti pakeistomis darbo sutarčių sąlygomis, t. y. sumažinus darbo užmokestį; ieškovė 100 proc. pasididino sau komandiruočių išlaidas. Bendrovės vadovo kaltės negalima tapatinti su bendrovės vadovo darbo drausmės pažeidimais. Bendrovės vadovui keliami didesni reikalavimai negu eiliniam darbuotojui, todėl bendrovės vadovo atšaukimas iš pareigų ir jo kaltė dėl to yra kitokio pobūdžio. Bendrovės vadovą galima atleisti iš darbo už drausmės pažeidimus, tačiau tai nesuderinama su bendrovės vadovui keliama lojalumo bendrovei pareiga, pasitikėjimo santykiais. Dėl to, atšaukiant ieškovę iš pareigų, nebuvo būtina laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių.

3. Apeliacinis teismas pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį. Teismas nustatė, kad atleidimo dieną ieškovei buvo sumokėtas jai priklausęs atlyginimas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, o šalių ginčas dėl išeitinės išmokos kilo vėliau. DK 141 straipsnio 3 dalis taikytina tais atvejais, kai darbdavys uždelsia išmokėti atleidžiamam darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas, dėl kurių nekyla šalių ginčo. Tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinių išmokų mokėjimo, DK 141 straipsnio 3 dalis neturi būti taikoma, nes tai ne darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ar kompensacijos. Be to, užsitęsus teismo procesui, priteistas darbuotojui vidutinis darbo užmokestis už uždelstą išmokėti išeitinę išmoką laiką, leistų jam neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

            1. Kasatorius klaidingai aiškina DK 124 straipsnį. Darbo sutarties nutraukimas – vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, kai sutartis pasibaigia dėl valinių darbo sutarties šalių arba įgaliotų pareigūnų veiksmų. Kai nutraukiama darbo sutartis su bendrovės vadovu, DK 140 straipsnio 2 dalis taikytina, nes šioje teisės normoje aiškiai nurodyta, kad, nutraukus darbo sutartį kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tokios praktikos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilniaus Ventos puslaidininkiai“, bylos Nr. 3K-3-191/2005).

2. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovė atšaukta iš pareigų dėl jos kaltės, yra nepagrįsti. Vien tai, kad ieškovė atleista pagal DK 124 straipsnio 1 punktą ir Akcinių bendrovių įstatymą, įrodo jos kaltės nebuvimą, nes šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama tik tada, kai nėra darbuotojo kaltės. Nors bendrovės vadovas yra specialus subjektas, tai neatima galimybės nutraukti su juo darbo sutartį kitais DK nustatytais pagrindais, laikantis DK nustatytos atleidimo iš darbo ir atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos. Atsakovas, norėdamas nutraukti sutartį su ieškove dėl jos kaltės, turėjo teisę atleisti ją pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punktus, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, nes darbo sutarties nutraukimas šiais pagrindais yra drausminių nuobaudų skyrimas. Be to, atsakovas tik teismo proceso metu pradėjo kaltinti ieškovę nekompetencija vadovaujant bendrovei, ir tai darė tam, kad išvengtų išeitinės išmokos mokėjimo.

            3. Kasatorius nepagrįstai siaurinamai aiškina DK 143 straipsnio 3 dalį. Šioje normoje nenustatyta jokių papildomų išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką mokėjimo sąlygų ar išimčių, todėl ji turi būti mokama visais atvejais, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, t. y. nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne. Kita vertus, apeliacinis teismas nepagrįstai sumažino ieškovei priteistiną išmoką ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-523/2006, 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2006; 2006 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2006).

           

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

Ieškovė nuo 1997 m. liepos 3 d. dirbo UAB „Izabelita“ direktore. UAB „Izabelita“ 2006 m. kovo 17 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nutarta atleisti ieškovę iš direktorės pareigų nuo 2006 m. kovo 20 d. Ieškovės darbo sutartyje buvo padarytas įrašas, kad darbo sutartis su ja nutraukta 2006 m. kovo 20 d. pagal visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 5. Atleidimo dieną ieškovei buvo sumokėtas jai priklausęs atlyginimas ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti jos atleidimo iš darbo formuluotę ir priteisti išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą šios išmokos sumokėjimo laiką.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių uždarosios akcinės bendrovės administracijos vadovo atleidimo iš pareigų įforminimą ir išeitinės išmokos atleidžiamam administracijos vadovui mokėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, yra ne kartą pabrėžęs, kad akcinės bendrovės administracijos vadovo, dirbančio bendrovėje pagal darbo sutartį, teisinė padėtis yra specifinė, nes iš esmės jį ir bendrovę sieja ne darbo teisiniai, bet civiliniai teisiniai santykiai, atsirandantys pavedimo sutarties pagrindu. Administracijos vadovo rinkimo arba skyrimo, taip pat atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarką reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Šio įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų, o jeigu jie bendrovėje nesudaromi, – visuotinio akcininkų susirinkimo teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą bendrovės vadovą bet kada ir nepriklausomai nuo to, yra bendrovės vadovo kaltė ar ne. Kai nurodyti bendrovės organai įgyvendina šią teisę, pasibaigia su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis, nes pasibaigia jam duotas pavedimas. Tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad atleistasis administracijos vadovas turėtų galimybę ateityje pasinaudoti socialinėmis garantijomis, susijusiomis su darbo sutartimi ir jos nutraukimu, įforminant darbo sutarties su juo nutraukimą, turi būti nurodytas ir atitinkamas DK nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai bendrovės vadovas atleidžiamas iš pareigų pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, tai iš DK įtvirtintų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų jam taikomas DK 124 straipsnio 1 punkte nurodytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas, pagal kurį darbo sutartis baigiasi ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Šis DK įtvirtintas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas nurodomas dėl to, kad, pirma, darbo sutartis su įmonės vadovu baigiasi specialiajame, t. y. Akcinių bendrovių, įstatyme nustatytu pagrindu; antra, bendrovės vadovas atleidžiamas kompetentingo akcinės bendrovės organo, nepriklausomai nuo jo kaltės buvimo ar nebuvimo, todėl pakanka nurodyti DK 124 straipsnio 1 punkto pagrindą. Dėl to nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nusprendė, kad, įforminant ieškovės – bendrovės vadovės – atleidimą iš pareigų, turi būti nurodyta Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalis ir DK 124 straipsnio 1 punktas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad atsakovas, norėdamas nutraukti sutartį su ieškove dėl jos kaltės, turėjo teisę atleisti ją pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punktus, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Minėta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį kompetentingi bendrovės organai turi teisę atleisti iš pareigų administracijos vadovą tiek nesant jo kaltės, tiek ir dėl jo kaltės. Be to, atsižvelgiant į administracijos vadovo teisinį statusą, kompetentingas bendrovės organas, įgyvendindamas teisę atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, net ir esant vadovo kaltei, neprivalo laikytis tvarkos, nustatytos drausminei nuobaudai skirti. Tai jau yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001.

Bylą nagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų pozicijos išsiskyrė dėl išeitinės išmokos atleistai bendrovės vadovei mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti šią išmoką, nurodęs, kad ieškovė atleista iš pareigų dėl jos kaltės, todėl pagal DK 140 straipsnio 2 dalį atsakovas neturėjo jai sumokėti šios išmokos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo motyvai dėl ieškovės, kaip bendrovės direktorės, kaltės yra formalūs ir nepakankamai pagrįsti, t. y. neįrodyti, todėl ieškovei priteistina ši išmoka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčo atveju DK 140 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti išeitinės išmokos mokėjimą, kai darbo sutartis nutraukiama, apskritai neturėjo būti taikoma, nes darbo sutartis su bendrovės vadovu ne nutraukiama, bet pasibaigia. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasatoriaus argumentais. Sąvoka „darbo sutarties pasibaigimas“ yra plačiausia ir apima visus atvejus, kai visiškai pasibaigia šios sutarties šalių tarpusavio teisės ir pareigos, nepaisant to, kieno iniciatyva ir kokiu pagrindu tai įvyko. Darbo sutarties nutraukimas yra vienas iš darbo sutarties pasibaigimo būdų, kai sutartis pasibaigia dėl valinių darbo sutarties šalių veiksmų. Šiuo atveju darbo sutartis su administracijos vadove pasibaigė kompetentingam bendrovės organui – visuotiniam akcininkų susirinkimui – atšaukus ją iš pareigų. Be to, kasatorius nepagrįstai teigia, kad    DK 140 straipsnio 2 dalis neturėjo būti taikoma ir dėl to, jog ieškovė, buvusi bendrovės administracijos vadovė, negali būti laikoma darbuotoja, nes įmonės vadovas yra darbdavys. Visais atvejais darbdavys yra įmonė, o įmonės vadovas yra vienasmenis valdymo organas, dirbantis įmonės naudai.

Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl DK 140 straipsnio 2 dalies taikymo ginčo atveju, nes pagal šią teisės normą išeitinė išmoka mokama nutraukus darbo sutartį ne tik DK ketvirtajame skirsnyje nurodytais, bet ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad vien tas faktas, jog ji atleista pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, įrodo jos kaltės nebuvimą, nes šiuo pagrindu darbo sutartis nutraukiama tik tada, kai nėra darbuotojo kaltės. Minėta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį kompetentingas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, nepaisant to, yra jo kaltė ar ne. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai šią išmoką, pagrįstai nustatinėjo ir tyrė bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės atleidimu iš pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl išeitinės išmokos mokėjimo ieškovei, esminę reikšmę turi tai, kad ji buvo bendrovės direktorė. Įmonės vadovo teisinė padėtis įmonėje lemia tai, kad jam keliami kitokie reikalavimai negu kitiems įmonės darbuotojams, taigi ir bendrovės vadovo kaltė dėl atleidimo iš pareigų turi būti vertinama pagal kriterijus, nustatytus atsižvelgiant į jo teisinį statusą, o ne vertinant jo veiksmus drausminių nuobaudų už darbo drausmės pažeidimus skyrimo požiūriu. Bendrovės administracijos vadovą, kuris atsako už visos bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, ir bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Tai reiškia, kad vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, vengti privačių ir bendrovės interesų konflikto. Kita vertus, tai reiškia, kad bendrovė, kartu ir jos akcininkai turi teisę reikalauti iš bendrovės vadovo, kad jis veiktų bendrovės interesais kvalifikuotai, rūpestingai ir apdairiai. Taigi yra svarbu, kad šio teisinio santykio šalys pasitikėtų viena kita. Iš nagrinėjamoje byloje esančio UAB „Izabelita“ 2006 m. kovo 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo    Nr. 5 matyti, kad akcininkų susirinkimas sprendimą atleisti ieškovę iš pareigų priėmė dėl, akcininkų nuomone, netinkamo ieškovės vadovavimo bendrovės veiklai (b. l. 24). Bylą nagrinėję teismai detaliai nustatinėjo ir tyrė su ieškovės atleidimu susijusias aplinkybes, tačiau skirtingai įvertino nustatytus bylos faktus dėl ieškovės kaltės, reikšmingos sprendžiant reikalavimą išmokėti jai išeitinę išmoką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į nurodytus įmonės vadovo teisinės padėties aspektus, į tai, jog vadovo kaltę šiuo požiūriu lemia ir akcininkų pasitikėjimo juo praradimas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra ieškovės kaltės dėl jos atleidimo iš bendrovės direktorės pareigų, ir dėl to neteisingai pritaikė DK 140 straipsnio 2 dalį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specifinę įmonės vadovo teisinę padėtį, kuri lemia aukštus reikalavimus jo veiklai ir atsakomybei, ir padarė pagrįstą išvadą, kad yra ieškovės kaltės dėl jos atšaukimo iš pareigų, todėl, atleidžiant ją iš pareigų, jai neturėjo būti sumokėta išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 2 dalį.        

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį, nes ši teisės norma taikytina tik tais atvejais, kai darbdavys uždelsia išmokėti atleidžiamam darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas, dėl kurių nekyla šalių ginčo, o tada, kai kyla šalių ginčas dėl tokių išmokų mokėjimo, DK 141 straipsnio 3 dalis neturi būti taikoma.

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Dėl to, jeigu darbuotojas reikalauja,  darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistina darbuotojui už uždelstą atsiskaityti laiką suma gali būti mažinama atsižvelgiant į ilgą šalių ginčo nagrinėjimą teisme, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, neteisingai aiškino ir taikė šią teisės normą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, jog tai, kad DK nenurodyta aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamos išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje D. S. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006, 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje R. R. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-491/2006).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos tinkamai neįvertino kilusio šalių ginčo specifikos, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to pažeidė DK 140 straipsnio 2 dalį, taip pat neteisingai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalį. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio teismo nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Patenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme bei kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 97–98). Šios išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus rekomenduojamus tokių išlaidų dydžius, todėl jos priteistinos iš ieškovės. Apeliacinis teismas buvo priteisęs iš atsakovo valstybės naudai 18,20 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodytos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės (CPK 96 straipsnis). Kasatoriui iš ieškovės priteistinos žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).     

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 30 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.

            Priteisti iš V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) UAB „Izabelita“ (juridinio asmens kodas 148166495) naudai 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai 18,20 Lt (aštuoniolika litų 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.  

            Priteisti iš V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) UAB „Izabelita“ (juridinio asmens kodas 148166495) naudai 266,90 Lt (du šimtus šešiasdešimt šešis litus 90 ct) žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidų.  

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                               Česlovas Jokūbauskas

 

                                                                                                                      Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                      Antanas Simniškis