Baudžiamoji byla Nr. 2K–369/2009
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.4; 1.1.8.8; 1.1.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Rimanto Baumilo ir
pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistojo V. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis
BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2001 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos
bausmės ir V. J. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems
metams; pritaikius Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo dėl
amnestijos 5 straipsnį neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu
šeštadaliu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams
aštuoniems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J.
apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su
baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
V. J. nuteistas už tai, kad Klaipėdoje, Šilutės pl. 58, 2001 m. gegužės 27 d., apie 4.00 val., įsibrovė į Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos antrosios
komandos tarnybinį garažą ir iš automobilių „Kamaz“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) bei „Mercedes“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) pasikėsino
pagrobti du prožektorius „Mag-Lite“ su akumuliatoriais, kurių bendra vertė 492,32
Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių
aplinkybių, nes buvo sulaikytas.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo Klaipėdos apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d.
nutartį panaikinti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 5 d.
nuosprendį pakeisti – taikant BK 54 straipsnio 3 dalį už nusikalstamą veiką, numatytą
BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, paskirti bausmę,
nesusijusią su laisvės atėmimu, ir atitinkamai pakeisti galutinę bausmę.
Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio dalies dėl bausmės paskyrimo, todėl šio teismo nutartis
neteisėta. Vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė už padarytą nusikalstamą
veiką – per griežta. Tokios rūšies bausmė paskirta nesilaikant bausmės skyrimo
pagrindų (BK 54 straipsnis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m.
gruodžio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių
skyrimo pagrindus“ nuostatų ir prieštarauja teisingumo bei protingumo
principams. Apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti nusikalstamos
veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, t. y. tai, kad jis pasikėsino
pavogti du prožektorius, žala nepadaryta, nes nusikaltimas nepabaigtas, be to,
bandydamas įvykdyti vagystę ir patekti į patalpą, nenaudojo įrankių, negadino
turto. Turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad yra nustatyta nuteistojo
atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą
veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kasatorius
nesutinka su abiejų instancijų teismų išvadomis, kad jis nesiekia keisti
gyvenimo būdo. Užsienyje už padarytas nusikalstamas veikas nuteistasis atliko
bausmę ir tai negali būti vertinama kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Nuteistojo
nuomone, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė tik į vieną BK 54 straipsnyje
numatytą bausmės skyrimo pagrindą – kaltinamojo asmenybę.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį
recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis) ir BK 56 straipsnio 1 dalies pagrindu
skyrė laisvės atėmimo bausmę todėl, kad 2001 m. sausio 8 d. ir 2001 m. kovo 1
d. nuosprendžių priėmimo metu jis buvo nepilnametis. Pagal BK 27 straipsnio 1
ir 4 dalių prasmę sudėtine nusikaltimų recidyvo dalimi negali būti laikomi
nusikaltimai, kuriuos asmuo padarė jaunesnis nei aštuoniolikos metų amžiaus,
nors teistumas už juos neišnykęs ir nepanaikintas.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis prašo nuteistojo V. J.
kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, jų sprendimai teisėti ir
pagrįsti.
Atsiliepime nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo
nuosprendžiu V. J. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė
už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje,
atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių,
reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms. Teismas vadovavosi BK 54
straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė ne tik į
nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, bet ir į padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus. Nustatant
laisvės atėmimo bausmės dydį atsižvelgta į nedidelę grobiamo turto vertę, į
tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad nuteistasis
prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, todėl paskirta laisvės
atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį.
Pasisakydamas dėl kasacinio skundo argumentų, kur ginčijamas BK 27
straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas, prokuroras
pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, šiomis nuostatomis
nesivadovavo. Be to, BK 27 straipsnio 4 dalies nuostata draudžia atsižvelgti į
teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas nepilnametis, tik
sprendžiant klausimą dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu. Nuosprendžio
turinys rodo, kad teismo apsisprendimą skirti laisvės atėmimo bausmę kasatoriui
lėmė tai, kad nuteistasis, anksčiau ne kartą teistas už nusikaltimus
nuosavybei, naują nusikalstamą veiką pasikėsino padaryti bausmės vykdymo
atidėjimo laikotarpiu, buvo išvykęs į užsienį, kur taip pat nusikalto ir atliko
bausmę. Šie duomenys, prokuroro nuomone, neabejotinai rodo, kad V. J.
nesiekia keisti gyvenimo būdo, rodo nenorą laikytis įstatymų ir daugiau
nenusikalsti. Taigi šių duomenų pagrindu pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai pagrįstai manė, kad kitos (švelnesnės nei laisvės atėmimo) bausmės
rūšies nepakanka V. J. nusikalstamiems polinkiams pakeisti. Priešingai,
nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad
nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir pagrįstai pažymėjo, jog
nuteistasis nusikaltimo nebaigė ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes
buvo sulaikytas, ir tik dėl to nebuvo padaryta turtinė žala.
Atsiliepime pažymima, kad kėsinimosi dalyko vertė negalėjo turėti
lemiamos reikšmės parenkant bausmės rūšį, nes šiuo atveju veiką pavojingesnę
daro ją kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bausmės skyrimo
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės taikymo aspektu (BPK 376
straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad skiriant bausmę V. J. baudžiamasis
įstatymas taikytas tinkamai.
V. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178
straipsnio 2 dalį. Už jo padarytą nusikalstamą veiką įstatymas numato vieną iš
alternatyvių bausmės rūšių – laisvės atėmimą iki šešerių metų. Nuteistajam
paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra žymiai mažesnis už įstatymo
sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį.
Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo apeliacinį skundą
patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, padarė išvadą,
kad nėra pagrindo švelninti V. J. paskirtos bausmės, ir nuosprendį paliko
nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas tuo, kad
kasatoriaus įvykdytas tyčinis nusikaltimas yra apysunkis (BK 11 straipsnio 4
dalis), kad kaltininkas anksčiau yra padaręs panašaus pobūdžio nusikalstamas
veikas ir teistumas neišnykęs; nepaisant to, kad V. J. buvo suteikta
galimybė pasitaisyti (atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą), tačiau
reikiamų išvadų jis nepadarė, be to, išvykęs į užsienį ten taip pat nusikalto.
Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apibūdinančias tiek V. J. padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, tiek
ir jo asmenybę, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės
parinkimui, apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas (nešvelnindamas)
pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, nenukrypo nuo BK
54 straipsnyje nurodytų bausmės skyrimo pagrindų ir BK 41 straipsnio nuostatų,
reglamentuojančių bausmės paskirtį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad buvo įvertinta ir tai, jog nusikaltimas
nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir reali turtinė žala nepadaryta, tačiau, kaip
teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nusikalstamas sumanymas
neįgyvendintas (nusikalstama veika nebaigta) dėl priežasčių, nepriklausančių
nuo kaltininko valios, nes jis buvo pastebėtas ir sulaikytas. Taigi apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paskirtoji bausmė atitinka BK 57
straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą už rengimąsi ir pasikėsinimą
padaryti nusikalstamą veiką, nes pagal šias nuostatas bausmė skiriama bendra
tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek
nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama
veika nebuvo baigta. Teismas motyvuotai pasisakė ir apie tai, kad
nepriklausomai nuo pasikėsinto pagrobti turto vertės V. J. pasikėsino
įvykdyti vagystę įsibraudamas į patalpą, todėl atitinkamai teisiškai įvertinta
jo veika (BK 178 straipsnio 2 dalis). Tai, kad kasatorius nesugadino svetimo
turto, nėra aplinkybė, kaip nors švelninti jo atsakomybę, kurią numato
baudžiamasis įstatymas už V. J. padarytą nusikalstamą veiką, už kurią jis
nuteistas, o turto sugadinimo atveju galėtų kilti baudžiamoji atsakomybė pagal
kitą BK straipsnį (pvz., BK 187 straipsnį). Taip pat įvertinta ir kasatoriaus
atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pagal BK 61 straipsnio nuostatas teismas,
skirdamas bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, motyvuotai
parenka švelnesnę bausmės rūšį ar jos dydį, skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio.
Minėta, kad V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai
mažesnis už šios rūšies bausmės vidurkį, numatytą baudžiamajame įstatyme už jo
padarytą nusikaltimą, todėl BK 61 straipsnio nuostatos nepažeistos.
V. J. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs
nusikaltimą, kurį jis įvykdė būdamas pilnametis, todėl jam netaikomos BK XI
skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės
ypatumus. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai nurodė, kad kasatorius yra jau teistas už tyčinio nusikaltimo
padarymą ir naują tyčinį nusikaltimą įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo
nustatyta tvarka nepanaikintam teisumui. Tai atitinka BK 27 straipsnio 1 dalyje
nurodytus požymius. BK 27 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse reglamentuojama, kokiais
atvejais asmuo gali būti teismo pripažintas pavojingu recidyvistu, tačiau šios
įstatymo nuostatos V. J. netaikytos. Todėl apeliacinės instancijos teismas,
objektyviai vertindamas V. J. kaip pakartotinai nusikaltusį asmenį
(nusikaltimų recidyvo prasme), klaidos nepadarė.
Nenustačius BPK 369
straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės
instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas
atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini
teisėtais ir pagrįstais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. J.
kasacinį skundą.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Rimantas
Baumilas
Dalia
Bajerčiūtė