Civilinė byla Nr. 2A-1534-658/2015

(Proceso Nr. 2-69-3-01047-2014-9)

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 99.9; 114.4; 114.11

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų R. V. P. ir K. P. atstovės advokatės Rasos Užkuraitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-745-848/2015 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams R. V. P. ir K. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų R. V. P. ir K. P. solidariai 70 900 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004-04-04 su atsakovais sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovams paskolino po 5000 Lt, kuriuos atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2004-05-18, sutartimi šalys taip pat susitarė dėl netesybų - atsakovai už laiku negrąžintą paskolą įsipareigojo mokėti 5 Lt per dieną. 2004-08-27 paskolos sutartimi ieškovas atsakovams suteikė dar po 30 000 Lt paskolą, kurią atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2004-12-27. Atsakovai ieškovui skolos negrąžino, todėl prašo teismo priteisti pagal pirmąją sutartį 10 000 Lt skolą ir 900 Lt sutartas netesybas už 180 dienų, pagal antrąją paskolos sutartį – 60 000 Lt, viso 70 900 Lt skolą ir 5 procentus metinių palūkanų (t. I, b.l. 3-6).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų R. V. P. ir K. P. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) skolos, 261 Eur (900 Lt) netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 534,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-01-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas - 616,02 Eur (2127 Lt) žyminio mokesčio, 837,16 Eur (2890,56 Lt) teisinės pagalbos išlaidų. Teismas nurodė, kad šalys 2004-04-04 ir 2004-08-27 sudarytų paskolų sutarčių neginčija, atsakovai pripažįsta, kad minėtų paskolų sutarčių pagrindu iš ieškovo gavo 70 000,00 Lt, tačiau teigia paskolą grąžinę. Atsakovams teiginius dėl paskolų gražinimo įrodinėjant telefonu ir diktofonu padarytais trijų pokalbių įrašais, teismas, įvertinęs įrašuose užfiksuotų pokalbių turinį konstatavo, kad jog juose kalbama apie bylai nereikšmingas aplinkybes ir tik keliose vietose kalbama apie skaičius, vienoje vietoje apie pinigus, tačiau neaišku apie kokius pinigus ar skaičius kalbama, todėl sprendė, kad iš garso įrašų negalima padaryti išvados, jog atsakovai paskolas yra grąžinę. Teismas, nenustatęs CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių, liudytojos P. K. parodymus laikė neleistina įrodinėjimo priemone, todėl jais nesivadovavo. Paskolos sutartims esant pas ieškovą, o atsakovams neįrodžius paskolos grąžinimo fakto, teismas ieškinį tenkino. Dėl atsakovų atstovės argumentų, jog paskolos sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, kuriais buvo forminamas ieškovo dalyvavimas atsakovo versle, todėl teismas ex officio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, teismas plačiau nepasisakė, kadangi šias aplinkybes atsakovų atstovė nurodė tik baigiamosiose kalbose, jos nebuvo bylos nagrinėjimo metu išsamiai tiriamos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais priešieškinio atsakovai nepareiškė, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta sandorių negaliojimo pagrindų (t. I, b.l. 146-150).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovų R. V. P. ir K. P. atstovė advokatė Rasa Užkuraitienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (t. I, b.l. 155-158.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

teismas nevertino ieškovo ir atsakovų parodymų sąveikoje su kitais byloje esančiais įrodymais, o būtent su pateiktu garso įrašu bei garso įrašo išklotine. Byloje pateiktas garso įrašas patvirtina atsakovų paaiškinimus, kad ieškovui kiekvieną mėnesį buvo mokama pinigų suma po 1320 Lt, 1400 Lt ir paneigia ieškovo aiškinimus, kad jis iš atsakovų pinigų negaudavo. Atsietas įrodymų vertinimas sąlygojo nepagrįsto sprendimo priėmimą;

teismas nepagrįstai nevertino ieškovo parodymų, iš kurių matyti, kad ieškovas proceso metu elgėsi nesąžiningai viename posėdyje abejodavo, kad garso įraše yra jo balsas, pasitaręs su savo atstovu pripažindavo, kad garso įraše kalba jis. Teismas nevertino ir tos faktinės aplinkybės, kad ieškovas nepaaiškino apie kokias sumas kalba, kokių pinigų jis reikalauja iš atsakovo, kaip reikalaujamas pinigų sumas apskaičiavo. Tai yra teismas nevertino, kad ieškovas, būdamas bylos baigtimi suinteresuota šalimi, aiškino tik tas aplinkybes, kurios jam naudingos ir visiškai negalėjo paaiškinti tai, kas jam nenaudinga. Taip buvo pažeista LR CPK 186 straipsnio 3 dalies nuostata;

teismas nepagrįstai netaikė LR CK 1.137 straipsnio 3 dalies ir neatsisakė ginti ieškovo, kaip asmens piktnaudžiaujančio savo teisėmis, teisės;

teismas pažeidė atsakovo R.V. P. teisę būti išklausytam, nepagrįstai netenkinęs atsakovo R.V. P. atstovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad atsakovas dėl širdies sutrikimo buvo staiga paguldytas į ligoninę, ką patvirtina pateikti medicininiai dokumentai;

teismas, turėdamas įstatymo nustatytą pareigą konstatuoti savo iniciatyva niekinio sandorio sudarymą, privalėjo pats aiškintis apie kokias pastovias mėnesines sumas, kurios neatitinka šalių pasirašytų paskolos sutarčių, kalba šalys;

teismas neatskleidė bylos esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių nevykdė civilinio proceso kodekse jam paskirtų funkcijų, nepasirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, nes nesiaiškino esminių aplinkybių susijusių su pastoviu kasmėnesinių pinigų mokėjimu ieškovui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. II, b.l. 9-13). Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais:

              teismas teisingai vertino byloje sutrinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad iš garso įrašo negalima padaryti išvados, jog atsakovai ieškovui grąžino paskolas. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad visas paskolų sumas yra grąžinę 2007-2008 metais. Tačiau tuo pačiu pateikė garso įrašus, darytus 2011 metais, todėl nėra aišku kokias aplinkybes jie įrodinėja, kai jų teigimu, prieš tris ar keturis metus paskolas yra grąžinę. Garso įrašuose minimi neaiškūs indeksai, neįvardijant nei aiškaus skaičiaus nei valiutos;

              priimdamas sprendimą teismas įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Iš paskolos sutarties įtvirtintos reikalavimo teisės akivaizdu, kad ne ieškovas turi įrodinėti savo reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį buvimą ar galiojimą, tačiau paskolos gavėjas (t.y. atsakovai) privalo pateikti patikimus įrodymus, kad paskolų sumas grąžino;

              bylos nagrinėjimo metu atsakovai net neįrodinėjo, jog tariamai paskolos sutartimi buvo forminamas ieškovo dalyvavimas atsakovo versle.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus bei tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos sutartinius santykius. Apeliaciniame skunde yra keliamas tinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl skolos grąžinimo, klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

CPK 185 straipsnis numato, kad teismas, vadovaudamasis įstatymais, įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, išnagrinėjimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 176 straipsnio 1 dalimi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jei byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad toks faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Taigi, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais.

Byloje nustatyta, kad 2004-04-04 ieškovas S. K. ir atsakovai R. V. P. ir K. P. sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovas atsakovams paskolino po 5 000 Lt (viso 10 000 Lt). Atsakovai paskolą grąžinti įsipareigojo iki 2004-05-18. Šalys šia sutartimi susitarė dėl netesybų – už laiku negrąžintą paskolą paskolos gavėjai įsipareigojo mokėti po 5 Lt už kiekvieną pradelstą dieną (t. I, b.l. 107). 2004-08-27 paskolos sutartimi ieškovas atsakovams suteikė 60 000 paskolą, kurią atsakovai įsipareigojo grąžinti iki 2004-12-27 (t. I, b.l.108-110). Tarp šalių nėra ginčo nei dėl paskolų sutarčių sudarymo fakto nei dėl pinigų pagal šias sutartis perdavimo atsakovams fakto. Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarties įvykdymo – atsakovų teigimu, paskolas jie yra grąžinę.

Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamai įvykdžius iš paskolos sutarties kilusią piniginę prievolę – grąžinus kreditoriui paskolos sumą, jeigu ko kita nenustato sutartis, prievolė pasibaigia įvykdymu, o netinkamai įvykdyta ar ne visiškai įvykdyta prievolė įvykdymu nepasibaigia (CK 6.123 str. 1 d.). Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra aplinkybių dėl pinigų grąžinimo pagal sutartis ieškovui fakto buvimo ar nebuvimo įvertinimas. Paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ieškovas (kreditorius). Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.). Nagrinėjamoje byloje paskolų sudarymo faktą patvirtina į bylą pateiktos paprasta rašytine forma sudarytos paskolos sutartys (t. I, b.l. 107-110) (CPK 197 str.). Paskolos sutarties sudarymo faktą pripažįsta ir atsakovai (CPK 187 str.). Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad paskolos sudarymo sutarčių faktas yra nustatytas. Iš paskolos sutarčių turinio matyti, kad abi paskolos sutartys buvo sudarytos vienu egzemplioriumi. Paskolos sutartyse numatyta, kad jos iki visiško įvykdymo paliekamos pas kreditorių S. K.. Paskolų sutarčių originalus į bylą pateikė ieškovas. Paskolos sutarčių buvimas pas kreditorių sudaro pagrindą teigti apie prievolės neįvykdymą. Atsakovams neturint nei skolos dokumento nei pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, jie negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovai turi įrodinėti skolos grąžinimo faktą bendra tvarka. Nagrinėjamoje byloje skolos grąžinimo faktą atsakovai įrodinėjo savo paaiškinimais bei telefonu ir diktofonu padarytais atsakovo ir ieškovo trijų pokalbių garso įrašais. Būtent netinkamu garso įrašų vertinimu ir yra grindžiamas apeliacinis skundas. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei iš garso įrašų turinio, nei iš garso įrašų išklotinių, negalima padaryti išvados, kad atsakovai grąžino ieškovui paskolas, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Įvertinusi garso įrašus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuose įrašuose yra kalbama apie su bylos įrodinėjimu visiškai nesusijusias aplinkybes, tik iš garso įrašo, daryto diktofonu, galima suprasti, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyksta pokalbis apie pinigus, tačiau iš jo turinio negalima suprasti nei apie kokius pinigus yra kalbama, nei iš kokių šalis siejusių teisinių santykių yra atsiradusios piniginės prievolės. Nei viename iš pokalbių nėra aišku, kad yra kalbama apie ginčo sutartis, šiuose pokalbiuose neatsispindi pinigų, pagal ginčo paskolos sutartis grąžinimo faktas. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog byloje pateiktas garso įrašas patvirtina atsakovų paaiškinimus, kad ieškovui kiekvieną mėnesį buvo mokama pinigų suma po 1320 Lt (ar) 1400 Lt ir paneigia ieškovo aiškinimus, kad jis iš atsakovų pinigų negaudavo. Tai nėra garso įraše užfiksuoti kurios nors iš ginčo šalies teiginiai, o tik atsakovų atstovės subjektyvi garso įraše išsakytų teiginių interpretacija. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kuriame pateikiama pokalbio, daryto diktofonu, stenograma, užfiksuotas tokio turinio pokalbis: „<...>Vyro balsas 2: taip, ką Jūs suskaičiavot dabar, ką Jūs man duosit. Nu kiek dabar pagal jus. Vyro balsas 1: Du tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt litų. Vyro balsas 2: Daugiau išeina. Pas mane ten du aštuoni išeina. Elementariai. Nepilnai gal.“. Iš šio pokalbio turinio negalima spręsti apie tai, kad atsakovai yra grąžinę iš ieškovo pasiskolintas pinigų sumas. Kituose dviejuose telefonu įrašytuose pokalbiuose taip pat nėra jokių konkrečių pasisakymų nei apie sudarytas paskolos sutartis, nei apie atliktus mokėjimas pagal jas. Juose užfiksuotos tik skaičių nuotrupos, „pas mene vienas keturi ir daugiau išeina“, „vienas trys penkiasdešimt“, „ne už du, todėl, kad duosiu laike pora savaičių ir ten, kada 18, 19, 20 atsistoja viskas į savo vietas pas mus“. Taigi nei iš atskirų pokalbio frazių, nei iš visų pokalbių konteksto negalima konstatuoti piniginės prievolės tinkamo įvykdymo fakto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tais pačiais garso įrašais kitoje civilinėje byloje (civ. bylos. Nr. 2A-548-153/2014) atsakovas įrodinėjo ir paskolos pagal 2000-05-18 sutartį, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo, grąžinimo faktą (t. I, b.l. 84, antra pusė). Pažymėtina, kad garso įrašai daryti 2011 metais. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2014 m. lapkričio 25 d. metu, pats atsakovas paaiškino, kad pinigų sumos, pagal visas paskolų sutartis, sudarytas tarp ieškovo ir atsakovo, buvo grąžintos 2007-2008 metais. Atsakovas nurodė, kad nuo 2004 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. gegužės mėnesio ieškovui mokėjo po 1760 Lt per mėnesį, kas per 46 mėnesius sudaro 86 000 Lt. Nuo 2008 birželio mėnesio iki 2012 metų vasario mėnesio po 1320 Lt per mėnesį, kas sudaro 60 000 Lt sumą. Visų pirma, pokalbių įrašai, daryti 2011 metais, net jei juose ir būtų užfiksuotas tuo metu vykęs tam tikrų pinigų mokėjimas, jie negali nei patvirtinti nei paneigti aplinkybės dėl piniginės prievolės 2007 ar 2008 metais įvykdymo. Antra, apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad ieškovui atsakovai mokėjo po 1320 Lt, 1400 Lt prieštarauja paties atsakovo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t.y. 2004-2008 metais atsakovai ieškovui mokėjo po 1760 Lt per mėnesį. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina atsakovo paaiškinimus apie garso įrašų sudarymo aplinkybės. Duodamas parodymus 2014 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad garso įrašus padarė kai „ieškovas pradėjo aršiai reikalauti pinigų“. Tačiau tame pačiame teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad ieškovo apie daromus garso įrašus neinformavo, kadangi garso įrašus padarė netyčia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakovas, tikslingai darydamas pokalbių įrašus, pats daromo įrašo metu nenurodė nei apie kokius pinigus kalbama, nepaminėjo nei sudarytų paskolų, pagal kurias teigia visas pasiskolintas pinigines lėšas yra grąžinęs. Juo labiau, kad atsakovas yra patyręs verslininkas, jo paties teigimu, verslo ryšius palikęs su partneriais Singapūre, Vietname. Taigi atsakovas, turėdamas tikslą užfiksuoti paskolos grąžinimo faktą daromu garso įrašu, turėjo visas galimybes konkrečiai įvardinti kokios pinigų sumos ir pagal kokias paskolų sutartis yra grąžintos ieškovui, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakyti atsakovo argumentai, jog ieškovas dalyvavo atsakovo versle ir pinigai ieškovui buvo mokami kaip pelnas, būtent už dalyvavimą versle, nesudaro pagrindo ieškinio atmetimui, kadangi paskolos davėjo dalyvavimas paskolos gavėjo versle niekaip nemodifikuoja paskolos gavėjo prievolės įvykdyti piniginę prievolę, t.y. grąžinti pasiskolintą pinigų sumą. Piniginė prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigia ją įvykdžius, t.y. paskolos gavėjui grąžinus paskolos sutartyje numatytą pinigų sumą. Įvertinus tiek garso įrašų turinį, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu šalių duotus paaiškinimus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai neįrodė, kad įvykdė piniginę prievolę, t.y. grąžino 2004-04-04 ir 2004-08-27 paskolos sutartimis pasiskolintas pinigines lėšas (CPK 178 str.). Atsakovams nepateikus įrodymų apie paskolų ieškovui sugrąžinimą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą negrąžintų paskolų priteisimui. Iš apeliacinio skundo argumentų turinio matyti, kad skundo argumentai yra sąlygoti netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo supratimo. Pareiga įrodyti paskolos sudarymo faktą tenka paskolos davėjui, o jos grąžinimo – paskolos gavėjui. Taigi šioje byloje, šalims sudarius paprastosios rašytinės formos paskolos sutartis, jose numačius, kad paskolos sutartys liekas pas kreditorių iki paskolos sutarčių visiško įvykdymo, paskolos sutartims esant pas ieškovą, atsakovams neturint jokių rašytinių, paskolos sutarčių įvykdymą patvirtinančių įrodymų – būtent atsakovai privalėjo kitais leistinais ir patikimais įrodymais (išskyrus liudytojų parodymus) (CK 1.93 str. 2 d.) įrodyti paskolų grąžinimo faktą, o ne ieškovas paneigti atsakovų teiginius dėl paskolos grąžinimo. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl CPK 186 straipsnio pažeidimo vertinat ieškovo parodymus. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne vien tik ieškovo paaiškinimais dėl paskolos negrąžinimo, bet byloje surinktų įrodymų visuma. Patys atsakovai byloje nepateikė jokių patikimų įrodymų savo teiginiams dėl paskolos grąžinimo pagrįsti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam. Teisės būti išklausytam, žodinio proceso ir kiti civilinio proceso principai reikalauja, kad dalyvaujantys byloje asmenys, turėtų galimybę dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis. Kita vertus, šalys neprivalo dalyvauti teismo posėdyje (išskyrus kai kurių kategorijų bylas) ir gali vesti bylą per atstovus arba prašyti teismą bylą išnagrinėti joms nedalyvaujant. CPK 7 straipsnio 2 dalyje, 42 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta ir bendroji šalių pareiga procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus bei įrodymus ir panašiai. Jeigu šalis pageidauja, tačiau dėl svarbių priežasčių teismo posėdyje negali dalyvauti arba dėl svarbių priežasčių negali dalyvauti jos atstovas iš anksto iki teismo posėdžio pradžios turi pateikti teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir dokumentus, pateisinančius jų neatvykimą į teismo posėdį. Nagrinėjamos bylos atveju yra nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 2015 m. sausio 28 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos neatvykus atsakovui, kurio teismas netenkino. Visų pirma, teismui iki teismo posėdžio pradžios nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovo ligą, tokie įrodymai buvo pateikti tik po pertraukos, kai jau buvo išspręstas klausimas dėl teismo posėdžio atidėjimo. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl teismo posėdžio atidėjimo, neturėjo jokios galimybės įvertinti atsakovo atstovės tik po klausimo išsprendimo pateiktus įrodymus. Kadangi atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu – atsakovui neatvykus į teismo posėdį ir jo atstovei nepateikus neatvykimo priežasties svarbumą patvirtinančių įrodymų, ieškovo atstovui neprašant priimti sprendimo už akių, teismas turėjo teisėtą procesinį pagrindą bylą nagrinėti nedalyvaujant atsakovui ir, taip elgdamasis, proceso teisės normų nepažeidė (CPK 246 str. 2, 5 d.). Antra, civilinio proceso kodekse įtvirtinti principai turi būti aiškinami sistemiškai, dirbtinai nesukuriant prieštaravimų tarp esminių proceso principų, t.y. teisės būti išklausytam, proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo bei civilinio proceso tikslo – kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimo (CPK 2 str.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2014 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje dalyvavo tiek ieškovas tiek atsakovai. Šio teismo posėdžio metu atsakovas davė detalius paaiškinimus dėl ginčo dalyko. Visos faktinės aplinkybės, susijusios tiek su paskolų sudarymu, tiek su jų grąžinimu buvo ištirtos šiame posėdyje. Taigi atsakovas buvo išklausytas ir turėjo vienodas galimybes su ieškovu teikti žodinius paaiškinus dėl su byla susijusių aplinkybių. 2015 m. sausio 28 d. posėdyje, kuriame buvo išnagrinėta byla, dalyvavo tik šalių atstovai, jame iš esmės buvo sprendžiami tik procesiniai klausimai (klausimai dėl bylos sustabdymo ir teismo nušalinimo). Jokios naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo tirtos ankstesniuose teismo posėdžiuose, šiame posėdyje nebuvo tiriamos. Be to, net ir apeliaciniame skunde nėra nurodomos jokios aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, kurias atsakovas būtų paaiškinęs, jei būtų dalyvavęs teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde apsiribojama tik deklaratyviu teiginiu dėl teisės būti išklausytam pažeidimo, kas nesudaro teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto nepažeidžiant CPK 246 straipsnyje įtvirtintų normų, panaikinimui.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, jog teismas turėjo pareigą ex officio konstatuoti niekinių sandorių sudarymą, kadangi paskolos sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, sudaryti pridengti ieškovo dalyvavimą atsakovo versle. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui. Tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nėra nustatytos. Šalys ne tik, kad neginčijo paskolų sutarčių sudarymo fakto (pinigų pagal ginčo sutartis perdavimo), dar daugiau, atsakovai atsikirtimų į ieškinį pagrindu įrodinėjo ir tinkamą sutarties įvykdymo faktą, t.y. pinigų pagal paskolos sutartis grąžinimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai, nesant pareikštų reikalavimų, nesprendė dėl sandorių negaliojimo. Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat pažymėtina, kad net ir nustačius apsimestinio sandorio faktą, nereiškia, kad iš tokio sandorio nekyla jokių teisinių pasekmių. Civiliame kodekse yra aiškiai įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, atsakovų atstovė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, baigiamosiose kalbose nurodė, kad iš tiesų paskolos sutartys buvo sudarytos ieškovo dalyvavimui atsakovo versle pridengti. Iš šių atstovės teiginių yra visiškai neaišku, kokį kitą sandorį tariamai šalys bandė pridengti, t.y. kokie iš tiesų, atstovės teigimu, tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovai, teigdami sandorius buvus apsimestiniais, privalėjo pareikšti atitinkamą reikalavimą bei jį pagrįsti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o nesant akivaizdžių sandorio negaliojimo pagrindų teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti dėl sandorių apsimestinumo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-07 nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009, nes nagrinėjamos bylos ir cituojamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo cituojamoje nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl sandorio negaliojimo dėl jo neatitikimo įmanomumo reikalavimui, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl sutarčių negaliojimo dėl apsimestinumo.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas privalėjo atsisakyti ginti ieškovo teisę CK 1.137 straipsnio 3 dalies pagrindu. Remiantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Apeliaciniame skunde nėra konkrečiai nurodoma kuo pasireiškė ieškovo piktnaudžiavimas teise (apeliacinio skundo ketvirta argumentų grupė). Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad piktnaudžiavimu teise apeliantai laiko tai, kad ieškovas nepaaiškino apie kokias sumas yra kalbama teismui pateiktuose garso įrašuose. Tai, kad asmuo nepaaiškino apie kokias pinigų sumas yra kalbama atsakovų pateiktame garso įraše, nurodydamas, kad nepamena pokalbių konteksto, nėra pagrindas išvadai dėl jo nesąžiningumo ar piktnaudžiavimo teise. Iš apeliaciniame skunde užimtos atsakovų pozicijos galima suprasti, kad atsakovų nuomone, atsakovams nurodžius, kad jie paskolas yra grąžinę, ieškovas privalėjo pateikti įrodymus paneigiančius šiuos atsakovų teiginius. Tačiau nėra jokio įstatyminio pagrindo šiai pozicijai, kad, atsakovams (skolininkams) pareiškus, jog jie įvykdė paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas (kreditorius) privalo šį jų teiginį paneigti ir įrodyti, kad skola jam nebuvo grąžinta.

Skundo argumentai dėl CPK 158-160 straipsnių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantų teigimu, teismas nevykdė civilinio proceso kodekse jam priskirtų funkcijų, kadangi neišsiaiškino esminių aplinkybių, susijusių su pastoviu kasmėnesiniu pinigų mokėjimu ieškovui. CPK 160 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio pirmininko teisės, kuriomis jis naudojasi įgyvendindamas CPK 158 ir 159 straipsniuose jam priskirtas funkcijas. Teismo veiksmus įrodinėjimo procese reglamentuoja CPK 179 straipsnis, kuris nepakeičia CPK 178 straipsnyje šalims nustatytos pareigos. Teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims. Nagrinėjamoje byloje teismas nebuvo įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Tiek iš teismo sprendimo turinio, tiek iš teismo posėdžių garso įrašų matyti, kad teismas aiškinosi aplinkybes, susijusias su pinigų grąžinimu ieškovui. Teismo posėdžių metu šalys davė detalius paaiškinimus tiek apie sandorių sudarymo, tiek apie pinigų grąžinimo faktines aplinkybes, nors dėl pastarųjų šalių parodymai skyrėsi. Teismas vertino byloje ir surinktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, išklausė atsakovų pateiktus garso įrašus. Taip pat aiškinosi kodėl nėra rašytinių paskolos grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų. O tai, kad byloje nepakako įrodymų atsakovų teiginiams dėl paskolos grąžinimo pagrįsti, nereiškia, jog teismas netinkamai vykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad atsakovai neįvykdė CPK 178 straipsnyje nustatytos pareigos pagrįsti savo atsikirtimus į ieškovo pareikštą reikalavimą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti įsiskolinimą pagal abi paskolos sutartis. Pirmosios instancijos teismas sprendimu, tenkindamas ieškinį, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų R. V. P. ir K. P. 20 273,40 Eur (70 000 Lt) skolos, 261 Eur (900 Lt) netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 534,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2014-01-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas - 616,02 Eur (2127 Lt) žyminio mokesčio, 837,16 Eur (2890,56 Lt) teisinės pagalbos išlaidų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama. Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apelianto nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribų ir negali, nesant tam teisinio pagrindo, jų peržengti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006). Nagrinėjamu atveju būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose bei patikrinama ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nesant apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ar pirmosios instancijos teismas priteisdamas skolą, netesybas bei palūkanas pagrįstai taikė solidarią atsakovų atsakomybę. Kita vertus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nėra savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis procesinės teisės normomis, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo solidarumo aspektu ir nesant apeliacinio skundo argumentų. Tai nelaikytina apeliacinio skundo ribų peržengimu, kadangi reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsiranda dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijęs su nagrinėjama byla, jis yra ne savarankiškas, o išvestinis iš pagrindinių, t.y. ginčo šalies teisme pareikštų ir civilinėje byloje nagrinėjamų reikalavimų. Nuspręsdamas ieškovui priteisti bylinėjimosi išlaidas iš abiejų atsakovų solidariai teismas šio sprendimo nepagrindė jokia teisės norma, t.y. kodėl taiko solidariosios atsakomybės rūšį priteisiant bylinėjimosi teisme išlaidas, kurios pagal savo pobūdį yra procesinės išlaidos. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nėra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Solidarioji atsakomybė gali atsirasti tik įstatymų ar šalių numatytais atvejais. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis procesinės teisės normomis (CPK 93, 98), kuriose bylą pralaimėjusios šalies solidari atsakomybė dėl tokių išlaidų nėra numatyta. Nesant nei teisės normos, nei šalių susitarimo dėl solidarios atsakomybės, atsakovams dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galėjo būti taikoma tik dalinė atsakomybė. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui solidariai iš atsakovų priteista 616,02 Eur (2127 Lt) žyminio mokesčio ir 837,16 Eur (2890,56 Lt) teisinės pagalbos išlaidų keistina, priteisiant ieškovui iš atsakovų lygomis dalimis ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. po 726,59 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas pareiškė prašymą priteisti ieškovo turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad prašomas priteisti išlaidas ieškovas patyrė apmokėdamas advokato padėjėjui 520 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tačiau Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog advokato padėjėjas gali atstovauti kliento interesams tik pirmosios instancijos teismuose. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas yra apeliacinio proceso sudedamoji dalis. Procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, rengimas nors juos pasirašo atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymui draudžiant advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Dėl to ieškovo prašymas dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos tesime advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, atmestinas (CPK 88, 98 straipsniai, Advokatūros įstatymo 34 str. 2 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui solidariai iš atsakovų priteista 616,02 Eur (2127 Lt) žyminio mokesčio ir 837,16 Eur (2890,56 Lt) teisinės pagalbos išlaidų pakeisti, priteisiant ieškovui S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų R. V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 726,59 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 59 ct) ieškovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Jolita Cirulienė

Nerijus Meilutis

Rūta Palubinskaitė