Civilinė
byla Nr. 3K-3-82/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
42.4;
114.9.3.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Č.-Š. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės E. Č.-Š. ieškinį atsakovui UAB „Pakruojo
parketas“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. Č.-Š.
prašė priteisti iš atsakovo UAB „Pakruojo parketas“ 588 729,12 Lt
nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo
įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. balandžio 12 d.
su atsakovu sudarė buto, esančio Palangoje, Vanagupės g. 6-1, rezervavimo
sutartį. 2006 m. spalio 1 d. šalys pasirašė rezervavimo
sutarties pakeitimą, kurioje pakeitė parduodamo buto kainą, papildomai
rezervavo 19,2 kv. m ploto terasą bei 47,02 kv. m ploto rūsį, be to,
susitarė dėl pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iki 2007 m. gegužės 30 d.
Ieškovei kreipusis į atsakovą su prašymu dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties
pasirašymo, atsakovas į prašymą neatsakė ir neatvyko į jos nurodytą notarų
biurą sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties. Dėl atsakovo kaltės, nesudarius
pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovė patyrė nuostolių, nes,
pakilus nekilnojamojo turto rinkos kainoms, norėdama nusipirkti tokį pat butą ji
turėtų sumokėti gerokai didesnę kainą – 1 430 000 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį
patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 588 729,12 Lt žalai atlyginti, 5 proc.
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo
2007 m. sausio 3 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
nustatė, kad šalys 2006 m. balandžio 12 d. pasirašė
preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (buto rezervavimo sutartį), 2006 m. spalio 1 d.
– buto rezervavimo sutarties pakeitimą dėl 125 kv. m ploto buto Palangoje,
Vanagupės g. 6. Susitarime dėl rezervavimo sutarties pakeitimo šalys
įsipareigojo iki 2007 m. gegužės 30 d. sudaryti buto
pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, pradėjusi vykdyti preliminariąją sutartį,
sumokėjo atsakovui 39 500 Lt, tačiau dėl atsakovo kaltės iki nustatyto
termino šalims nepavyko sudaryti pagrindinės buto pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas
konstatavo, kad byloje buvo susiklostę šalių ikisutartiniai santykiai, nes 2006 m. balandžio 12 d.
buto rezervavimo sutartyje ir 2006 m. spalio 1 d.
pasirašytame jos pakeitime yra visi pagrindiniai preliminariosios sutarties
elementai: suderinta šalių valia, pasiektas susitarimas sukurti teisinius
santykius, pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas, susitarimo
išreiškimas rašytine forma. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė už perkamą
butą buvo įsipareigojusi sumokėti atsakovui 857 000 Lt. Paskutinę nustatytą
termino pagrindinei sutarčiai sudaryti dieną, t. y. 2007 m. gegužės 30-ąją,
atsakovas neatvyko į notarų biurą (tai patvirtina notarų biuro pateiktas
liudijimas), todėl sandoris neįvyko. Atsakovas pranešė ieškovei, kad negali
sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, ir nurodė, jog jos sumokėtas lėšas
(39 500 Lt) grąžins. Teismas konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo
sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nesant svarbių pirežasčių (iš
skelbimų laikraštyje teismas nustatė, kad, praėjus terminui pagrindinei
sutarčiai su ieškove sudaryti, atsakovas butus tuo pačiu adresu pardavinėjo
didesne kaina; butą, sutartą parduoti ieškovei, atsakovas 2007 m. spalio 11 d.
pardavė trečiajam asmeniui). Iš ieškovės pateiktos turto vertintojo išvados dėl
preliminarios esamos ir būsimos turto vertės teismas nustatė, kad ieškovė,
norėdama įsigyti tokį pat butą, turėtų už jį sumokėti jau ne 857 000, o
1 430 000 Lt. Nustatęs, kad, atsakovui nesąžiningai neįvykdžius
sudarytos sutarties, ieškovė, dėl kainų skirtumo negalėdama už tokią pat kainą
įsigyti analogiško buto, patyrė nuostolių, kurie su atsakovo veiksmais susiję
priežastiniu ryšiu, teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti tiek
tiesioginius, tiek netiesioginius nuostolius yra pagrįstas ir tenkintinas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Pakruojo parketas“
apeliacinį skundą, 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Šiaulių
apygardos teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeitė:
priteisė ieškovei iš atsakovo 161,47 Lt tiesioginių nuostolių, 4,82 Lt palūkanų
ir 5 proc. metinių palūkanų už 161,47 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo
dienos (2008 m. sausio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi
išlaidas.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas šalių pasirašytą sutartį ir jos pakeitimą teisingai kvalifikavo
kaip preliminariąją sutartį, be to, teisingai nustatė, jog pagrindinė sutartis
nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, šiam be pakankamo pagrindo nutraukus
derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo, todėl būtent atsakovas turėtų
prisiimti riziką dėl ieškovės patirtų nuostolių. Kita vertus, teisėjų kolegija
nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės patirtų ir
atlygintinų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija
nustatė, kad ieškovė prarastos galimybės piniginę vertę grindė tuo, jog ginčo
butą su jam priskirtu žemės sklypu iš atsakovo ji būtų galėjusi įsigyti už
857 000 Lt, o siekdama įsigyti analogišką butą, turėtų papildomai sumokėti
573 000 Lt, kuriuos sudaro 2007 m. gegužės 28 d. turto
vertintojo išvadoje nustatytos būsimos ginčo turto rinkos kainos ir
preliminariojoje sutartyje sulygtos kainos skirtumas (1 430 000 Lt –
857 000 Lt). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas,
priteisdamas ieškovei nuostolių atlyginimą, nepagrįstai rėmėsi ieškovės
pateikta UAB „Liturta“ turto vertintojo parengta preliminarios esamos ir
būsimos turto vertės išvada, nes šis dokumentas pagal turto vertinimą
reglamentuojančių teisės aktų nuostatas neturi juridinės galios, be to, jame
pačiame nurodyta, kad jis neatitinka turto vertinimo dokumentui įstatymo keliamų
formos ir turinio reikalavimų ir yra tik informacinio pobūdžio dokumentas,
neturintis juridinės galios, o po išvados pateikimo bet kuriuo atveju turi būti
parengta turto vertinimo ataskaita su turto (nuosavybės) vertės pažyma. Byloje
nustatyta, kad tiek nebaigtą statyti ginčo butą, tiek kitus du kotedžo butus ir
jiems priskirtas žemės sklypo dalis 2007 metų rudenį atsakovas pardavė tretiesiems
asmenims už mažesnę nei šalių preliminariojoje sutartyje nustatyta kainą.
Pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 14 d.
nustatyta šių nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė gerokai mažesnė už šalių
derybose sulygtą kainą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė,
kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovės patirtų netiesioginių nuostolių
skaičiavimą teisingu ir įrodytu, nepagrįstai turto vertintojo preliminarią
išvadą laikė neginčijamu ginčo turto rinkos vertės įrodymu. Teisėjų kolegija nurodė,
kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi CK 6.249 straipsnio 5 dalies,
nustatančios žalos apskaičiavimą, nuostatomis, tačiau duomenų apie ginčo turto
rinkos vertę teismo sprendimo priėmimo dieną byloje nėra. Atsižvelgdama į tai,
kad ieškovė nėra sudariusi su trečiaisiais asmenimis kitos pagrindinės
sutarties blogesnėmis sąlygomis, o nuostolių dydį grindžia ginčo turto
preliminariojoje sutartyje sulygtos kainos ir turto vertintojo nustatytos
rinkos kainos skirtumu, teisėjų kolegija nurodė, kad svarbu įvertinti
valstybėje vykstančių ekonominių procesų nulemtus nekilnojamojo turto rinkos
pokyčius, t. y. nekilnojamojo turto kainų kilimą sutarties sudarymo metu
bei jų kritimą 2008 metais ir vėliau, kurie yra objektyvūs nuo šalių valios
nepriklausantys veiksniai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nekilnojamojo turto
kainų pokyčiai nurodytu laikotarpiu, pripažintini visiems žinoma aplinkybe, kurios
nereikia įrodinėti, lėmė galimybę ieškovei tapatų butą įsigyti už mažesnę, negu
preliminariojoje sutartyje buvo suderėta, kainą, todėl priteista daugiau kaip 0,5
mln. Lt suma negali būti laikoma kompensuojančia ieškovės prarastą galimybę ir
atitinkančia CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus. Ieškovė prarastos
galimybės piniginę vertę nustatė remdamasi CK 6.258 straipsnio 5 dalyje
įtvirtintu kainų skirtumo principu. Šio principo taikymą, kaip vieną iš
prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo būdų, nurodė ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija
2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos
Nr. 3K-P-382/2006. Sąžininga preliminariosios sutarties šalis,
besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su nesąžininga
preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti pagrindinę
sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo sudaryti pagrindinę
sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Kainų skirtumo principas
yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės
apskaičiavimo būdų. Tai akivaizdu tais atvejais, kai sąžininga preliminariosios
sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu – tokiu
atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta
galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais
būdais, pvz., palūkanų netekimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje E. E. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007;
2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S.
v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nesirėmė aplinkybe, kad dėl derybų su atsakovu ji
turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis, todėl, teisėjų
kolegijos nuomone, negalėjo būti taikomas aptartas kainų skirtumo principas. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad ieškovė įrodė tik 161,47 Lt tiesioginių nuostolių,
todėl ši suma su palūkanomis ir yra jai priteistina.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė E. Č.-Š. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį panaikinti
ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo
2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasacinio teismo
praktikoje konstatuota, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos
tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių
santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties
sudarymo turėtos išlaidos, tačiau taip pat prarastos konkrečios galimybės
piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti; sprendžiant dėl
nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio
atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios
sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be
pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą
pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip
nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto
pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos
galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, bylos
Nr. 3K-3-38/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos
Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas,
vienašališkai nutraukdamas su kasatore sudarytą preliminariąją buto
pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai. Kasatorės kaltės dėl
nesudarytos pagrindinės sutarties teismai nenustatė, dėl to atsakovas buvo
pripažintas kaltu dėl jo nesąžiningų veiksmų nulemtų kasatorės nuostolių. Tai,
kad apeliacinės instancijos teismas kasatorės reikalavimą dėl netiesioginių
nuostolių atmetė motyvuodamas vien tuo, jog kasatorė neįsigijo tapataus būsto
iš trečiųjų asmenų, neatitinka CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo
ir sąžiningumo principų.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorės pateikta nekilnojamojo
turto eksperto išvada dėl būsimos buto vertės neatitinka įstatyme nustatytų
reikalavimų turto vertinimo ataskaitai, todėl neturi juridinės galios ir gali
būti naudojama tik kaip rekomendacinio pobūdžio dokumentas. Pagal CPK 178
straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir
atsikirtimus. Atsakovas, nesutikdamas su kasatorės reikalavimais, nepateikė
jokių įrodymų apie teismo sprendimo priėmimo metu buvusią buto rinkos vertę, taigi,
nesant kitų rašytinių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir
vertino vienintelius byloje esančius įrodymus – kasatorės pateiktą turto
vertintojo išvadą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nekonstatuota, kad
kaip nors būtų buvusi pažeista įstatymų nustatyta išvados apie ginčo buto vertę
gavimo, pateikimo, tyrimo tvarka, dėl to šio teismo pozicija, jog kasatorės
pateikta išvada apie turto vertę neturi įrodomosios galios, nes jos turinys ir
forma neva neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo reikalavimų, pripažintina nepagrįsta. Kasatorės pateikta turto
vertinimo išvada nėra oficialusis rašytinis įrodymas, jam netaikomi CPK 197
straipsnyje nustatyti reikalavimai, todėl net jei šis dokumentas ir neatitinka
įstatyme nustatytų reikalavimų turto vertinimo ataskaitos turiniui, tai dėl to
įrodomosios galios nepraranda. Be to, apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad, nustatant kasatorės prarastos galimybės piniginę vertę, būtina
vadovautis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, t. y. žalą apskaičiuoti pagal
kainas, galiojusias teismo sprendimo priėmimo dieną, tuo tarpu byloje nėra
duomenų apie buto vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Padaręs išvadą, kad
byloje nepakanka įrodymų, reikalingų šalių ginčui išspręsti, apeliacinės
instancijos teismas, pažeisdamas CPK 179 straipsnio 1 dalį, nepasiūlė šalims
pateikti trūkstamų įrodymų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pažeidė
įrodinėjimo taisykles ir nutartį priėmė neatskleidęs bylos esmės.
3. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorės prarastos galimybės piniginė
vertė nepripažintina jos nuostoliais, nes ji nesudarė sutarties dėl ginčo butui
analogiško nekilnojamojo turto įsigijimo. Tokią poziciją apeliacinės
instancijos teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009, neatsižvelgdamas į
tai, kad kitoje nutartyje, priimtoje byloje, kurioje buvo tokios pat faktinės
aplinkybės kaip nagrinėjamoje byloje (abiejose bylose dėl nesąžiningų pardavėjų
veiksmų pirkėjai neteko galimybės sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutartį preliminariojoje sutartyje nustatyta kaina, be to,
nenustatyta, kad pirkėjai būtų sudarę pirkimo–pardavimo sutartis su
trečiaisiais asmenimis), kasacinis teismas pripažino, kad netiesioginiai
nuostoliai gali būti apskaičiuoti kainų skirtumo principu ir priteisti
ieškovams kaip prarasta galimybė, neatsižvelgiant į tai, kad sąžininga
ikisutartinių santykių šalis (ieškovai) pirkimo–pardavimo sutarties su trečiuoju
asmeniu nesudarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. J. ir kt. v. UAB
„Laivyno inžinerijos centras“,
bylos Nr. 3K-3-40/2009).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas UAB „Pakruojo parketas“ prašo Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo
tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo
teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias teisės normas, yra neteisingi ir nepagrįsti.
Kasatorės pateikta turto vertinimo išvada negali būti laikoma tinkamu rašytiniu
įrodymu nuostoliams nustatyti, nes ji neatitinka Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų (nurodyta ne esamo, bet
būsimo turto vertė, neįvertintos vertinimui galėjusios turėti įtakos sąlygos ir
aplinkybės, neaptarti vertinimo prielaidos, ypatybės, metodai, turto vertės
nustatymo pagrindimas). Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos
Turto vertinimo metodikos 87 punktą nustatytų reikalavimų neatitinkantys turto
vertinimo dokumentai laikomi informacinio, konsultacinio pobūdžio ir juridinės
galios neturi. Tai, kad kasatorės pateikta išvada dėl turto vertės neatitinka
nustatytų vertinimo dokumentų turinio bei formos ir yra tik informacinio
pobūdžio, nurodyta pačioje išvadoje.
2. Apeliacinės
instancijos teismas tinkamai įgyvendino CPK 179 straipsnio reikalavimus,
visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl kasacinio skundo
argumentai dėl šių proceso teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Kasatorė, atsikirsdama
į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame buvo nurodyti argumentai dėl turto
vertinimo išvados įrodomosios reikšmės, turėjo visas procesines galimybes
pateikti ir atsikirtimus pagrindžiančius tinkamus bei leistinus įrodymus,
tačiau to nepadarė, todėl neteisinga teigti, kad apeliacinės instancijos
teismas privalėjo jai pasiūlyti pateikti trūkstamus įrodymus. Be to,
apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis kasacinio teismo
suformuota praktika, teisingai nurodė, kad sąžininga preliminariosios sutarties
šalis, besiremianti kainų skirtumo principu, turi įrodyti, jog dėl derybų su
nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti
pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo
sudaryti pagrindinę sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis. Dėl to
kasatorės reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą šioje byloje būtų galima įrodyti
tik sudaryta ar rimtai ketinama sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartimi su
trečiaisiais asmenimis blogesnėmis sąlygomis. Tačiau kasatorė nepateikė jokių
leistinų tokios sutarties sudarymo įrodymų.
3. Kasatorės
nurodytoje kasacinėje byloje Nr. 3K-3-40/2009 buvo kitokios nei
nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės: toje byloje teismas prarastos
galimybės piniginę vertę nustatė remdamasis ne hipotetinėmis, bet konkrečiomis
kainomis, t. y. ne pagal tuo metu buvusias analogiškų butų rinkos kainas,
o pagal tai, už kokią kainą (gerokai didesnę nei buvo nustatyta
preliminariosiose sutartyse) atsakovas tuo metu siūlė ieškovams įsigyti butus.
Tuo tarpu bylos Nr. 3K-3-126/2009, kurioje priimta nutartimi rėmėsi
apeliacinės instancijos teismas, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra
tapačios: ieškovai nesirėmė aplinkybe, kad dėl derybų su atsakovu jie turėjo
sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu blogesnėmis sąlygomis, todėl kainų
skirtumo principas objektyviai negalėjo būti taikomas. Be to, nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad tuo metu, kai atsakovas atsisakė sudaryti su kasatore
buto pirkimo–pardavimo sutartį, egzistavo realios galimybės įsigyti tokį pat ar
panašų butą ne blogesnėmis, bet geresnėmis sąlygomis, nei buvo sulygta
2006 m. balandžio12 d. buto rezervavimo sutartimi. Konstatuotina,
kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai rėmėsi kasacinio teismo formuojama
praktika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl
preliminariosios sutarties šalies nepagrįsto atsisakymo sudaryti pagrindinę
sutartį teisinių padarinių
Sutarties sudarymas
paprastai prasideda derybomis, kurių metu šalys siekia suderinti tiek savo
reikalavimus viena kitai, tiek galimas būsimos sutarties sąlygas. Šalims
pradėjus derybas, tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais.
Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas – lemia,
kad šalys, laisvai pradėjusios derybas, gali jas nutraukti. Jeigu derybas
pradėjusios šalys nepasiekia susitarimo, tai jos už tai neatsako (CK 6.163
straipsnio 2 dalis). Tačiau derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi
abipusę pareigą elgtis sąžiningai (CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsniai, 6.163
straipsnio 1, 3, 4 dalys). Dar UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių
principų (1994) 2.1.15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad šalis, kuri veda
derybas ar jas nutraukia nesąžiningai, atsako už kitos šalies patirtus
nuostolius. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad šalis, kuri
derybų metu elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus
nuostolius. Gana toli pažengę šalių ikisutartiniai santykiai gali būti
užfiksuojami rašytinę formą privalančioje turėti preliminariojoje sutartyje.
Preliminarioji sutartis yra organizacinė sutartis, įstatymų priskirta
ikisutartinių santykių stadijai. Šia sutartimi šalys tik įsipareigoja
preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą –
pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Taigi tai yra šalių susitarimas dėl
kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl sutarties
(pagrindinės) sudarymo. Pripažįstama, kad tokiu preliminariu susitarimu
sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme. Vienas iš esminių
preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad šios sutarties negalima
reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar
atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti
kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Taigi, nors CK
6.163 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti
derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas,
tačiau taip būna tik tada, kai šalys elgiasi sąžiningai. Jeigu derybose viena
iš šalių elgėsi nesąžiningai ir pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl
nesąžiningos šalies veiksmų, tai šiai šaliai gali būti taikoma civilinė
atsakomybė, t. y. kyla pareiga atlyginti sąžiningai šaliai padarytus
nuostolius (CK 6.163 straipsnio 3 dalis, 6.165 straipsnio 4 dalis). Teismų
praktika pripažįsta nukentėjusios sąžiningos šalies teisę tiek į tiesioginių,
tiek į netiesioginių nuostolių atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos
2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Š.
v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Taigi
nukentėjusiai sąžiningai šaliai gali būti atlyginamos ne tik derybų išlaidos
(tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo (šalis) būtų
gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnis). Sprendžiant
dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio
atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turi šalies, atsisakiusios
sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu. Vienas iš prarastos
galimybės atlyginimo atvejų galėtų būti CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodyto
kainų skirtumo principo taikymas. Apskritai sprendžiant klausimą dėl prarastos
galimybės piniginės vertės atlyginimo turi būti įvertintas ir nukentėjusios
šalies elgesys. Jeigu nuostolius prašanti atlyginti šalis pati elgėsi
nesąžiningai ir savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar jų
padidėjimo, tai kitos šalies atsakomybė dėl prarastos galimybės piniginės
vertės atlyginimo gali būti sumažinta arba ši šalis gali būti visiškai atleista
nuo pareigos atlyginti nuostolius. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei
priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių.
Kartu turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y.
jo atidumas, rūpestingumas, galėjimas numatyti galimus padarinius, jei nebūtų
sudaryta pagrindinė sutartis, ir kt. Be to, turi būti įvertinti ir objektyvūs,
t. y. nepriklausantys nuo šalių valios, veiksniai, t. y. šalyje
vykstantys ekonominiai procesai (pvz., nekilnojamojo turto rinkoje vykstanti
kainų kaita, kurią gali lemti tiek šalies vidiniai, tiek regioniniai ar net
pasauliniu mastu vykstantys procesai, kaip antai ekonominė krizė ir pan.). Savo
ruožtu reikalavimas dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo turi
būti pagrįstas realiomis, neišvengiamomis ir įrodytomis, o ne tikėtinomis
pajamomis ar išlaidomis. Tai reiškia, kad sąžiningos preliminariosios sutarties
šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo, teigiantis
patyręs tokių praradimų, turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis).
Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad įstatyme prarastos galimybės atveju atsiradusių nuostolių atlyginimas
taikant kainų skirtumo principą visų pirma siejamas su situacija, kai
nukentėjusi šalis vietoje nutrauktos sutarties per protingą terminą sudaro
kitą, nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį (CK 6.258 straipsnio 5 dalis).
Preliminariosios sutarties pažeidimo (vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę
sutartį) atveju nurodytą įstatyminę situaciją atitiktų atvejis, kai sąžininga
preliminariosios sutarties šalis po to, kai su ja nebuvo sudaryta pagrindinė
sutartis, per protingą terminą sudaro nesudarytą pagal preliminariąją sutartį
pagrindinę sutartį pakeičiančią sutartį. Taigi sąžininga preliminariosios
sutarties šalis, besiremianti šiuo principu, turi įrodyti, kad dėl derybų su
nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi ji prarado galimybę sudaryti
pagrindinę sutartį su kitais asmenimis palankesnėmis sąlygomis ir turėjo
sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu sau blogesnėmis sąlygomis. Kainų
skirtumas, t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, nustatomas
palyginant kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su nesąžininga
preliminariąją sutartį pažeidusia sutarties šalimi, ir nesudarytą sutartį
pakeičiančios sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sąžininga
preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju
asmeniu, kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos
2007 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. E.
v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007;
2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S.
v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009). Pažymėtina, kad
kainų skirtumo principas yra ne vienintelis prarastos galimybės piniginės
vertės apskaičiavimo būdas – prarastoji galimybė, priklausomai nuo situacijos,
gali būti apskaičiuota ir kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu.
Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad kasatorė nėra sudariusi kitos pagrindinės sutarties blogesnėmis
negu buvo susitarta preliminariojoje sutartyje sąlygomis. Nekilnojamojo turto
rinkoje įvykę pokyčiai, nulėmę nekilnojamojo turto kainų kilimą
preliminariosios sutarties sudarymo metu (2006 metais) bei jų kritimą 2008
metais ir iki šiol, yra objektyvūs ir nuo šalių valios nepriklausantys
veiksniai, pripažintini visiems žinoma aplinkybe, nereikalinga įrodinėjimo (CPK
182 straipsnio 1 punktas). Konstatuotina, kad kasatorė, reikalaudama priteisti
nuostolius – prarastos galimybės piniginę vertę – savo reikalavimų, kurie
atitiktų šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, neįrodė. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad nekilnojamojo turto rinkoje įvykę kainų pokyčiai
lemia galimybę kasatorei tapatų butą įsigyti už mažesnę, negu preliminariojoje
sutartyje buvo suderėta, kainą ir kad ieškinio tenkinimas neatitiktų CK 1.5
straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų,
pripažintina pagrįsta ir teisėta.
Dėl turto
vertinimo dokumentų
Nagrinėjamoje byloje
pirmosios instancijos teismas rėmėsi turto vertintojo išvada dėl preliminarios
esamos ir būsimos turto vertės, o apeliacinės instancijos teismas šį rašytinį
įrodymą pripažino neatitinkančiu įstatymo reikalavimų dokumentu, negalinčiu
būti įrodinėjimo priemone (CPK 197 straipsnis). Kasatorė ginčija apeliacinės
instancijos teismo išvadą.
Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatyme nustatyta, kad turto įvertinimas pateikiamas turto
vertinimo ataskaitoje, kuri turi juridinę galią, jeigu atitinka šio įstatymo
jai keliamus reikalavimus. Ši ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta
įstatymų nustatyta tvarka (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23, 24
straipsniai). Taigi turto vertinimo ataskaitai, jeigu ji atitinka įstatymo
nustatytus reikalavimus, įstatymas suteikia oficialiojo rašytinio įrodymo galią
(CPK 197 straipsnio 2 dalis). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme
Vyriausybei deleguota teisė patvirtinti Turto vertinimo metodiką (21, 22
straipsniai). Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu
Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 77 punkte nustatyta, kad
turto vertinimo dokumentai yra: turto vertės nustatymo pažyma (77.1 papunktis);
turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas (77.2 papunktis); turto įvertinimo
ataskaita (aiškinamasis raštas, studija) (77.3 papunktis). Šių dokumentų
turinys turi atitikti jiems keliamus reikalavimus. Nutarimo 87 punkte
nustatyta, kad kitokios apimties ir formos dokumentai arba žodinis turto
įvertinimas yra informacinio, konsultacinio pobūdžio ir juridinės galios
neturi.
Konstatuotina, kad
ieškovės į bylą pateikta turto vertintojo išvada neatitinka nė vieno iš pirmiau
nurodytų turto vertinimo dokumentų, todėl pateiktas įrodymas teismų galėtų būti
vertinamas tik kaip privatus rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamo
rašytinio įrodymo įvertinimas kitų teismo nustatytų aplinkybių kontekste neturi
įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.
Dėl nukrypimo nuo
kasacinio teismo praktikos
Kasatorės teigimu,
apeliacinės instancijos teismas nutartį priėmė nesilaikydamas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
A. J. ir kt. v. UAB „Laivyno inžinerijos centras“, bylos
Nr. 3K-3-40/2009, pateiktų išaiškinimų sprendžiant klausimą dėl galimumo
nagrinėjamoje byloje taikyti kainų skirtumo principą, nors minima kaip
precedentinė byla savo faktinėmis aplinkybėmis panaši į nagrinėjamą bylą.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas Teismas teisės normas
aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto, nepatikrinus), o
konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir
šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas
teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios
bylos kontekste, t. y. šis aiškinimas yra aiškinimas ne a priori, o
teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo
pagrindas, motyvacija) kontekste (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis
prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos
Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą, bylos
Nr. 3K-7-162/2009).
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorės nurodomos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos Nr. 3K-3-40/2009 ir nagrinėjamos
bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Nurodomoje kaip precedentinėje
byloje ieškovams buvo priteistas nuostolių atlyginimas, apskaičiuotas kaip butų
kainų skirtumas tarp preliminariosiose sutartyse nustatytų ir atsakovo
siūlymuose raštu bei derybų su ieškovais metu nurodytų padidintų butų kainų,
kurias nulėmė butų kainų padidėjimas nekilnojamojo turto rinkoje. Be to, dalis
ieškovų nusipirko arba įsipareigojo pirkti butus kitoje vietoje iš kitų pardavėjų,
dalis pardavė nuosavybės teise turėtus butus, siekdami sumokėti visą kainą iki
pagrindinės sutarties sudarymo, dalis sudarė paskolas ginčo butams įsigyti. Dėl
to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija toje byloje konstatavo, kad
ieškovams buvo priteisti jų realiai patirti, o ne hipotetiniai, tikėtini
nuostoliai. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos ratio decidendi iš esmės
skiriasi, nes nuostolių atlyginimo klausimas keliamas šiuo metu esant ne butų
kainų padidėjimui, bet sumažėjimui, be to, kasatorė taip ir nepateikė įrodymų,
patvirtinančių realių nuostolių buvimą.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos
pagrindai nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teismo nutartį naikinti ar
keisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Atsisakius patenkinti
kasacinį skundą, iš kasatorės valstybei priteistinas išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – 32,25 Lt (CPK
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovės E. Č.-Š. (duomenys neskelbtini) 32,25 Lt
(trisdešimt du litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Česlovas
Jokūbauskas
Juozas
Šerkšnas