Baudžiamoji byla Nr. 1A-243-300/2014

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00466-2007-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2., 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.4.7.

(S)

   ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 5 d.

Šiauliai

            Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,  

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorams Linui Vitkui, Gintarui Girgždžiui,

ekspertams Valentinui Mitunevičiui, Ernestui Grigeliui,

nukentėjusiajam A. P.,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Vladai Buivydienei,

gynėjui advokatui Artūrui Baužai,

nuteistajam V. G.,

            teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. ir civilinio atsakovo UAB DK (duomenys neskelbtini) apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

            Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

            Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. G. uždrausta 1 (vienerius) metus vairuoti kelių transporto priemones. 

            Priteista N. K. iš UAB DK (duomenys neskelbtini) 1000 (vienas tūkstantis) litų turtinės žalos atlyginimo.

            Priteista A. P. subsidiariai iš UAB DK (duomenys neskelbtini) ir V. G. 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimo.

            Priteista iš V. G. 1426,63 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai dvidešimt šeši litai 63 ct) proceso išlaidų valstybei, iš jų 1143,57 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, įmokos kodu 5630.  

           Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

            V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. lapkričio 3 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, vietinės reikšmės kelyje, vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 164, 172 punktuose nurodytus reikalavimus, t. y., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, atsižvelgdamas į kelio sąlygas, vietovės reljefą, nepasirinko priimtino važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, dėl to įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu A. S. vairuojamu motociklu „MK-75“, dėl to eismo įvykio metu sužalotas motociklo vairuotojas A. S., kuriam padarytas dešinės plaštakos pirmo delnakaulio lūžis, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir motociklo keleivis A. P., kuriam padaryta plėštinė dešinio kelio žaizda su sąnario kapsulės bei šeivikaulio šoninių raiščių plyšimu bei dešinio šlaunikaulio išorinio gumburo atplyšimu, krūtinės ląstos sumušimas, dešinės pusės 8 šonkaulio lūžis, dešinio plaučio plyšimas su kraujo ir oro susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje, muštinė žaizda kairio peties srityje, odos nubrozdinimai abiejose krūtinės ląstos pusėse, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad jis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu ir jam paskirta bausme ir mano, kad teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kadangi netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl, nuteistojo įsitikinimu, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teisme ištirti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo teigimu, teismas nuosprendį grindė spėjimais ir prielaidomis, nes teismo padarytų išvadų nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismo išvada, pripažįstant jį kaltu sukėlus eismo įvykį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra tendencinga, nes nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kiti rašytiniai įrodymai nuosprendyje surašyti neišsamiai, pasirinktinai, jų tinkamai neanalizuojant. Nuteistojo teigimu, nei pranešime apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu, nei kaltinamajame akte, o taip pat ir nuosprendyje nėra nurodyta faktinių aplinkybių, dėl ko įvyko eismo įvykis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavo ne tik jo vairuojamas automobilis ir A. S. vairuojamas motociklas, bet dalyvavo ir V. V. vairuojamas motociklas, kurį iš įvykio vietos pašalino, o vairuojamą motociklą paslėpė. Pasak apelianto, faktinės aplinkybės buvo tokios – jis važiavo nuo (duomenys neskelbtini) kaimo vietinės reikšmės keliu, žvyrkeliu savo puse, maždaug 50–60 km per valandą greičiu, važiuodamas prieš posūkį kiek sumažino greitį ir išsukant iš posūkio pamatė jo važiavimo kelio dalies puse atvažiuojantį motociklą su jaunimu, todėl, kad išvengtų susidūrimo, staigiai pasuko vairą kairėn, nes tuo metu kairė kelio pusė buvo laisva, A. S. vairuojamo motociklo nematė, nuspaudė stabdžius. Tada automobilis šonu slydo į priešingos krypties eismo juostą ir beveik buvo sustojęs, kai pajuto smūgį į automobilio dešinįjį kampą. Nuteistojo teigimu, liudytoja I. K., kuri važiavo N. K. vairuojamu motociklu, ir kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi, apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2007-11-14, iš esmės patvirtino jo duotus parodymus, kad dar iki įvykio N. K. motociklą aplenkė V. V. vairuojamas motociklas, kad N. K. pasuko į dešinėje esantį keliuką, vedantį į pievas, ir sustojo, o V. V. vairuojamas motociklas nuvažiavo tiesiai. Be to, pasak apelianto, ir liudytojai A. A., M. L. parodė, kad džipas važiavo savo eismo juosta, ir pamatę džipą nušoko nuo V. V. vairuojamo motociklo į griovį, esantį kairėje kelio pusėje, jų važiavimo kryptimi. Liudytojas B. T. taip pat parodė svarbias bylai aplinkybes, kaip motociklai važiuodami keliu buvo išsidėstę, o šio liudytojo parodymus patvirtino ir liudytoja I. K.. Atkreipia dėmesį, kad V. V., kuris vairavo motociklą, teisme apklaustas nebuvo, todėl jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisme nebuvo patikrinti, o liudytojų A. A. ir M. L. teisme nurodytos aplinkybės liko neįvertintos specialistų-ekspertų, į jas nekreipė dėmesio ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą skirti papildomą (pakartotiną) teismo autotechninę ekspertizę, kad įvertintų V. V. veiksmus. Pažymi, kad nuosprendyje net neaptarta situacija, kaip liudytojai iš važiuojančio motociklo, jeigu jis judėjo savo kryptimi (dešine puse), galėjo nušokti į priešingos krypties eismo juostos griovį, esantį kairėje, kai įvykio vietos schemoje kelio plotis užfiksuotas 4,6 m. Tačiau, pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas ypatingą dėmesį kreipė į tai, ar V. V. vairuojamas motociklas lenkė N. K. vairuojamą motociklą, tačiau apeliantas mano, kad tai visiškai nereikšminga aplinkybė, nes V. V., aplenkęs N. K. vairuojamą motociklą, taip ir negrįžo į savo eismo juostą, o nuvažiavo tiesiai. Teigia, kad motociklo vairuotojas V. V. jam sudarė kliūtį kelyje, dėl to jis buvo priverstas staigiai sukti vairą kairėn ir staigiai stabdyti automobilį, tai patvirtino ir nukentėjusysis A. S. teismo posėdžio metu, teigdamas, jog matė jo automobilį, čiuožiantį į jo eismo juostą. Be to, apeliantas teigia, kad V. V. veiksmai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo vertinami, jis, būdamas eismo dalyviu, pabėgo iš eismo įvykio vietos, paslėpė motociklą, nebuvo tikrinamas blaivumui nustatyti, nebuvo apžiūrimas jo motociklas, nedalyvavo teisme, nors nuteistasis laiko įrodytu, jog V. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 269.1 punkto reikalavimus, buvo tiesioginis eismo įvykio dalyvis ir jo veiksmai lėmė pasekmių atsiradimą. Taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas aplaidžiai, neobjektyviai: įvykis buvo 2007-11-03, o jam įtarimai pareikšti tik 2008 m. gegužės mėnesį, per tą laiką ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, nebuvo apžiūrėtos transporto priemonės ir nebuvo pavesta jų saugoti iki ikiteisminio tyrimo atlikimo šioje byloje, nepaskirta teismo autotechninė ekspertizė eismo įvykio kilimo priežasčiai nustatyti, jo prašymas apžiūrėti motociklus liko neišspręstas. Taigi teigia, kad dėl to nebuvo nustatytos svarbios aplinkybės, ar motociklai, kuriuos vairavo A. S., V. V., N. K., buvo techniškai tvarkingi, ar su jais buvo galima važiuoti Lietuvos keliais, ar jie buvo pritaikyti tik sportui ir ar tokiomis priemonėmis galima vežti keleivius. Taigi teigia, kad tiek nukentėjusysis N. K., kuris leido naudotis neva jam priklausančiu motociklu A. S., tiek A. S., tiek V. V. vairavo transporto priemones, kurios neatitiko transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, bei pažeidė KET 275 punkto reikalavimus, kadangi draudžiama eksploatuoti mopedus, motorines transporto priemones, priekabas ir puspriekabes, jeigu jie neįregistruoti, neatlikta jų valstybinė techninė apžiūra arba jie nustatyta tvarka neapdrausti (punkto pakeitimai: Nr. 975, 2006-10-05, Žin., 2006, Nr. 108-4115 (2006-10-11), pažeidė  KET 232 punkto reikalavimus, kadangi vežti žmones leidžiama tik tam skirtomis transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją žmonėms skirtose vietose, ir šie pastarųjų veiksmai, nuteistojo teigimu, liko teisiškai neįvertinti, teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė. Nurodo, kad jam nepagrįstai inkriminuotas KET 172 punkto pažeidimas, kad nepasirinko saugaus greičio, nes įrodymų, jog jis būtų viršijęs leistiną greitį, byloje nėra, priešingai – eksperto išvados patvirtino, kad jis važiavo ne didesniu nei 50 km per valandą greičiu. Taip pat nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jis neįvertino kelio sąlygų, vietovės reljefo, kadangi jis važiavo kelio dešiniuoju kelkraščiu, leistinu greičiu, todėl mano, kad jo pasirinktas vairavimo būdas, automobilio vairo pasukimas į kairę kelio pusę buvo teisingas poelgis, nes taip išvengė sunkesnių padarinių. Taipogi apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio buvimo tarp jo padarytų KET pažeidimų ir sukeltų pasekmių, nes, nuteistojo įsitikinimu, teismas visiškai nesigilino į tas aplinkybes, kaip jo vairuojamas automobilis prasilenkė su V. V. vairuojamu motociklu, kuris važiavo kairiąja kelio puse, nesilaikydamas dešinio kelkraščio, kaip reikalauja KET 164 punktas. Pažymi, kad teismas nepagrįstai liudytojos I. K. parodymus vertino kritiškai, nes pastarosios parodymai buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, ir apklausiama ji nurodė, kad V. V. važiavo motociklu kaire kelio puse prieš atvažiuojant džipui, kadangi jis lenkė, vadinasi, V. V., vairuodamas motociklą, nevažiavo paskui N. K. vairuojamą motociklą ir buvo išvažiavęs į priepriešinio eismo juostą, tuo sukeldamas pavojų priešais atvažiuojančioms transporto priemonėms ir jo veiksmai sudarė sąlygas eismo įvykiui kilti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė aplinkybių, ar A. S., vairuodamas motociklą, galėjo ir privalėjo imtis visų atsargumo priemonių, jam pamačius priekyje avarinę situaciją ir ar jis siekė išvengti susidūrimo su jo vairuojamu automobiliu. Pažymi, kad teisme A. S. parodė matęs, kaip V. V. vairuojamas motociklas prasilenkė su džipu pasikeitę pusėmis, bei A. S. teigė, kad nuo V. V. iki jo vairuojamo motociklo buvo 50 metrų atstumas, tačiau įvykio schema, eksperto išvados nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog A. S. būtų stabdęs vairuojamą motociklą. Taigi teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių paneigti ar patvirtinti, ar A. S. esamoje situacijoje turėjo realią galimybę išvengti susidūrimo, ar buvo reali galimybė išvengti pasekmių, ar pakankama buvo vairuotojo A. S. reakcija į kelyje atsiradusią kliūtį. Nuteistojo nuomone, teismas privalėjo aiškintis, ar jo veiksmai, kurie prieštaravo KET 68 punkto reikalavimams, ar V. V. veiksmai, kurie prieštaravo KET 1674, 180.3, 275, 64, 269.1 punktų reikalavimams, ar A. S. veiksmai, kurie prieštaravo KET 53, 54, 275, 232 punktų reikalavimams, buvo tiesiogine priežastimi eismo įvykiui kilti ir nurodytiems padariniams atsirasti. Taip pat apeliantas nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė civilinius ieškinius A. P. ir N. K. ir proceso išlaidas valstybei, kadangi jis nėra kaltas dėl eismo įvykio. Grįsdamas tokį savo teiginį nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, ar A. P. sužalojimo sunkumui neturėjo reikšmės tai, kad A. P., rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe, važiavo kaip keleivis nepritaikytoje transporto priemonėje keleiviui vežti, nes, jei motociklas būtų buvęs tvarkingas, o nukentėjusysis sėdėjęs lopšyje, tokių pasekmių nebūtų buvę. Taip pat pažymi, kad nuosprendyje teismas pripažino, jog N. K. civilinis ieškinys dėl 1000 Lt turtinės žalos atlyginimo iš esmės neparemtas jokiais įrodymais, tačiau vis tiek, remdamasis tik N. K. paaiškinimais, savo samprotavimais, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį, o draudikas šioje byloje nebuvo patrauktas proceso dalyviu, tačiau jam už akių buvo priimtas sprendimas iš pastarojo priteisti 1000 Lt turtinei žalai atlyginti. Be kita ko, nuteistasis nesutinka ir su nuosprendžio dalimi dėl neturtinės žalos priteisimo iš jo ir draudiko, nes mano, kad neturtinės žalos atlyginimo klausimas galės būti sprendžiamas tik tada, kai bus nustatyta, kurio eismo įvykio dalyvio veiksmai turėjo priežastinį ryšį su nukentėjusiajam A. P. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Be to, pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, visiškai nevertino paties nukentėjusiojo rizikos laipsnio, o jis šioje situacijoje buvo akivaizdus.

Civilinis atsakovas UAB DK (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu prašo Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį dėl 1000 Lt priteisimo iš civilinio atsakovo UAB DK (duomenys neskelbtini) N. K. naudai panaikinti ir priimti naują sprendimą – civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog draudiko atsakomybė kyla remiantis draudimo sutartimi (duomenys neskelbtini) Nr. 714878, kuria 2007-11-03 kelių eismo įvykio metu buvo apdrausta transporto priemonės ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė, o taikė deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės aktų normas, nes draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam reiškia sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš privalomai sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, vykdymą, ir draudiko ir nukentėjusio asmens santykių pagrindas yra TPVCAPD sutarties, sudarytos trečiojo asmens – nukentėjusiojo, naudai, vykdymas, todėl draudiko civilinė atsakomybė gali atsirasti tik dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo (neišmokama, išmokėta pažeidžiant įstatyme ir (ar) sutartyje nustatytus terminus ar išmokėta ne visa pagal sutartį priklausanti draudimo išmoka ir pan.). Todėl, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį, ir tik šių įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas vykdymas yra pagrindas draudiko civilinei atsakomybei atsirasti. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas Nr. X-1137 (2007-05-17 redakcija) (toliau – Įstatymas) bei 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – Taisyklės) numato atvejus, kuriems esant kyla draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, bei principus, kuriais vadovaujantis yra apskaičiuojamas jos dydis. Nagrinėjamu atveju nukentėjęs trečiasis asmuo neįvykdė savo pareigos išsaugoti sugadintą turtą ir suteikti galimybę draudiko atsakingiems ekspertams įvertinti motociklo būklę po įvykio, nustatyti jo vertę bei apskaičiuoti pagrįstą draudimo išmoką. Taip pat civilinis ieškovas nepateikė jokių objektyvių nepriklausomų turto vertintojų išvadų, leidžiančių neabejoti reikalaujamos sumos realumu ir pagrįstumu, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai to nevertino ir todėl sprendimas priteisti 1000 Lt negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 13–15 straipsniai reglamentuoja draudimo išmokos apskaičiavimą transporto priemonės sugadinimo ar sunaikinimo atvejais, tačiau apeliantas neturi jokių duomenų apie motociklo sunaikinimą ar sugadinimą, kad galėtų įvertinti turto rinkos ir likutinę vertes. Pažymi, kad teismas, patenkindamas ieškovo reikalavimą, nevertino to, kad motociklas buvo senas (nukentėjusiojo A. P. parodymai), kad tą dieną jam buvo kažkas sugedę (nukentėjusiojo A. S. parodymai), todėl jo rinkos vertė negalėjo būti vidutinė, kuri byloje taip pat nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, neatsižvelgė į motociklo likutinę vertę, kuri yra išskaičiuojama iš rinkos vertės transporto priemonės sunaikinimo atveju. Be to, pats civilinis ieškovas nurodė, jog motociklas buvo priduotas į metalo laužo supirktuvę, tačiau šios aplinkybės teismas taip pat nevertino. Tvirtina, kad teismas, pripažindamas, jog civilinis ieškinys yra nepagrįstas jokiais įrodymais, nepagrįstai įpareigojo atsakingą draudiką išmokėti draudimo išmoką. Pastebi, kad būtent ieškovas yra įpareigotas įrodyti patirtos žalos faktą ir dydį, o teismo argumentas, jog prašoma priteisti suma nėra didelė, pažeidžia šią taisyklę ir šalių lygiateisiškumo principą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, UAB DK (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 2 ir 4 p.).

Nuteistasis V. G. apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. V. G. teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes teisme ištirti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, jog nuosprendį grindė spėjimais ir prielaidomis, o teismo išvada dėl jo kaltės sukėlus eismo įvykį, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra tendencinga.

Tačiau kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad, sprendžiant  V. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo.             V. G. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų), paties nuteistojo parodymus, kitus rašytinius įrodymus – eismo įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolus, specialistų išvadas, ekspertizės aktą, ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Iš to, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei skunde teigia nuteistasis – jog teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pagal BK 281 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos. Taigi, BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, t. y. apima veikos, padarinių ir priežastinio ryšio tarp veikos bei kilusių padarinių objektyviuosius požymius. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį „Opel Frontera“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 164, 172 punktų reikalavimus, ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklo vairuotojui A. S. ir motociklo keleiviui A. P. buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai.

Taigi apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad būtent dėl V. G. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų (vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, atsižvelgdamas į kelio sąlygas, vietovės reljefą, nepasirinko priimtino važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, dėl to įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu A. S. vairuojamu motociklu) kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų A. S. ir A. P. sveikata. Teismas nustatė, kad tarp V. G. padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Teismų praktikoje priežastinis ryšys paprastai grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių eismo taisyklių pažeidimą.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai nustatė, kad V. G. vairuodamas automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 68, 164, 172 punktų reikalavimus. Šių Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (eismo įvyko metu galiojusi nutarimo redakcija), punktai numato – 53 punktas, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių. 68 punkto nuostatos draudžia vairuoti transporto priemonę neblaiviam (girtam) ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų. 164 punktas numato, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. 172 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, taip pat pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kadangi apeliantas šių taisyklių nepaisė, vairavo automobilį rizikingai, šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, todėl šios aplinkybės ir lėmė jam inkriminuotos veikos padarinius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad nustatytų nuteistojo V. G. padarytų KET pažeidimų visuma buvo susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. 

Tai, kad nuteistasis V. G. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam, praėjus valandai po įvykio, buvo nustatytas lengvas girtumo (neblaivumo) laipsnis – 1,2 promilės (1 t. 40, 41 b. l.), apeliantas neginčija. Tačiau nuteistasis skunde savaip interpretuodamas ir vertindamas įrodymus dėsto sau palankesnę įvykio eigą ir teigia, kad jam išsukant iš posūkio jis pamatė jo važiavimo kelio dalies puse atvažiuojantį motociklą, ir todėl, kad išvengtų susidūrimo, staigiai pasuko vairą kairėn, po to ir susidūrė su A. S. vairuojamu motociklo, kurio sukdamas vairą į kairę nematė. Vis dėlto tai, kad būtent V. G. veiksmai – būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kelio vingyje, esant ribotam matomumui, siaurai važiuojamajai kelio daliai, nevažiavo arčiau dešiniojo kelkraščio, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad būtų saugu, kad, iškilus nenumatytai kliūčiai, galėtų sustabdyti automobilį ir išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą – sudarė avarinę situaciją, nes išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą jis sudarė kliūtį savo kryptimi važiuojančiam motociklui, kurį vairavo A. S., ir kad tai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, patvirtina: esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs liudytojų L. K. (2 t., 94 b. l.); A. A. (2 t., 95 b. l.); M. L. (2 t., 127-128 b. l.); V. V. (3 t., 19–22 b. l.); nukentėjusiųjų A. P. (2 t., 146 b. l.); A. S. (2 t., 146–147 b. l., 3 t., 80–81 b. l.); N. K. (2 t., 147–148 b. l.); eksperto E. Grigelio parodymai (2 t., 148–149 b. l., 3 t., 17–19, 31–34, 169–170 b. l.); ekspertizių aktų išvados (1 t., 56–61 b. l., 3 t., 39–48 b. l.); iš kurių pirmiausia matyti tai, kad motociklai kaimo keliuku važiavo vienas paskui kitą, pirmas N. K. vairuojamas motociklas, antras – V. V., trečias A. S.. Antra, iš šių duomenų matyti ir tai pirmajam motociklui, kurį vairavo N. K., iš miško keliuko pasukus į keliuką dešinėje pusėje, kad palauktų kitų, ir jiems sukant į keliuką, niekas jų nelenkė. Trečia, tiek liudytojas A. A., tiek nukentėjusysis A. S. nurodė, kad džipas ties posūkiu išvažiavo „plačiai“. Ir nors liudytojai A. A. M. L. parodė, kad jų motociklas, kurį vairavo V. V. ir kuriame važiavo jie, važiavo „panašiai“ kelio viduriu, tačiau nukentėjusysis A. S., kuris jo vairuojamu motociklu su A. P. važiavo paskutiniai, apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad V. V. vairuojamas motociklas, kuris važiavo priekyje jo vairuojamo motociklo, važiavo dešine puse, arčiau kelio vidurio. Taigi, nors V. V. vairuojamas motociklas ir važiavo arčiau kelio vidurio ir, kaip parodė 2011 m. gruodžio 22 d. teismo posėdžio metu liudytojas V. V., kelio viduriu, tačiau, kai jis pamatė priešais atvažiuojant V. G., V. G. buvo labiau dešinėje pusėje, ir tik tuomet jis pasuko motociklą labiau į kairę pusę, kad išvengtų susidūrimo, nes jis važiavo tiesiai ir ruošėsi sukti į dešinę. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors V. V. vairuojamo motociklo pagrindas ir važiavo kelio viduriu, tačiau jo kita dalis (lopšys) buvo dešinėje, taigi V. V. nevažiavo priešpriešine eismo juosta, o tai patvirtina ne tik ta aplinkybė, kad jis važiavo tiesiai ir ruošėsi sukti į dešinę pusę paskui N. K. vairuojamą motociklą, o iki to keliuko jam buvo likę 10–20 metrų, bet ir tai, kad jis pasuko motociklą labiau į priešpriešinę eismo juostą tik tada, kai pamatė priešais atvažiuojant V. G., kuris buvo labiau dešinėje pusėje, o ir iš galo važiavę nukentėjusieji A. S. ir A. P. parodė, kad V. V. vairuojamas motociklas važiavo dešine puse, arčiau kelio vidurio. Ketvirta, nukentėjusieji A. P. ir           A. S. viso proceso metu nuosekliai ir tapačiai teigė, kad jų motociklas važiavo savo kelio puse, arčiau dešiniojo kelkraščio, kuomet priešais, tiesiai į juos dideliu greičiu išvažiavo džipas, kuris posūkyje išlėkė į jų važiavimo juostą čiuoždamas, po to A. S., pamatęs džipą, ėmė stabdyti motociklą. Penkta, teisme ekspertas E. Grigelis ne tik patvirtino savo pateiktas išvadas, bet ir paaiškino, kad automobilio vairuotojas, išvažiuodamas iš posūkio, jau buvo kelio viduryje, kairysis automobilio priekinis kampas jau buvo įvažiavęs į priešingą eismo juostą ir tai sudarė grėsmę saugumui, be to, V. G. automobilį pradėjo stabdyti jau būdamas priešingoje kelio pusėje (2 t. 148–149 b. l., 3 t. 17–19, 31–34 b. l.). Vadinasi, kai V. G. pradėjo stabdyti, jis jau važiavo ne savo eismo juosta.

Taigi anksčiau išdėstyti duomenys patvirtina, kad V. V. nelenkė N. K. vairuojamo motociklo, ir tai, kad ne V. V. sudarė kliūtį V. G., o priešingai – pats V. G., išvažiuodamas iš kelio vingio ir išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, sudarė kliūtį V. V. vairuojamam motociklui, dėl ko jis buvo priverstas nukreipti motociklą į kairę kelio pusę.

Be to, kas išdėstyta anksčiau, tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės aktas (1 t., 56–61 b. l.) kuriame nurodyta, kad, jeigu tiriamoje eismo situacijoje motociklo vairuotojas V. V. nelenkė                        A. S. vairuojamo motociklo „MK 75“, tokiu atveju automobilio „Opel Frontera“ vairuotojas V. G., atsižvelgdamas į kelio sąlygas, vietovės reljefą, nepasirinko priimtino važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą bei susidūrė su A. S. vairuojamu motociklu „MK 75“ ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

Ir galiausiai, tai, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo būtent anksčiau nurodyti ir V. G. inkriminuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, patvirtina ir 2012 m. liepos 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės aktas Nr. 11Š-59 (12), kuriame konstatuota, kad, jeigu šioje eismo situacijoje motociklo vairuotojas V. V., artėdamas link kelio vingio, nebuvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, tokiu atveju automobilio „Opel Frontera“ vairuotojas V. G., atsižvelgdamas į kelio sąlygas, vietovės reljefą, nepasirinko priimtino važiavimo greičio, stabdė vairuojamą automobilį, dėl to jo nesuvaldė, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą bei susidūrė su A. S. vairuojamu motociklu „MK-75“, ir tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (3 t., 39–48 b. l.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp V. G. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisinga, nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu V. G. būtų vykdęs KET 53, 68, 164, 172 punktų reikalavimus ir artėdamas link kelio vingio, ties kuriuo matomumą ribojo šalia augantys krūmai, būtų važiavęs kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pasirinkęs tokį važiavimo greitį, kad suvaldytų vairuojamą automobilį ir neišvažiuotų į priešpriešinio eismo juostą, o iškilus grėsmei eismo saugumui, stabdęs savo važiavimo eismo juostoje, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi V. G. turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio, jeigu būtų nepažeidęs KET reikalavimų. 

Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. G. kaltės, kad būtent dėl V. G. padarytų KET pažeidimų įvykusio eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata. Pastebėtina, kad priežastinis ryšys tokiose baudžiamosiose bylose nustatomas tarp neteisėtų veikų ir dėl jų kilusių pavojingų padarinių. Nustatyta, kad neteisėtą veiką padarė tik V. G., kurio pažeidimai ir buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl jo veiksmai pagal BK 281 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti teisingai ir pagrįstai.

Dėl liudytojos I. K. apylinkės teismo posėdžio metu duotų parodymų, kai ji patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad V. V. vairuojamas motociklas lenkė N. K. vairuojamą motociklą tuo metu, kai jie važiuodami iš keliuko suko į dešinę, į kita keliuką (2 t., 93–94 b. l.), pirmiausia pasisakytina tai, kad tokie jos parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojų parodymams, iš kurių matyti, kad N. K., iš miško keliuko pasukus į keliuką dešinėje pusėje, kad palauktų kitų, ir jiems sukant į keliuką, jų niekas nelenkė. Antra, tiek liudytojas M. L., tiek liudytojas V. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad, kai jie priešais išvydo V. G. vairuojamą automobilį, N. K. jau buvo nusukęs į keliuką ir jo motociklo V. V. nelenkė (2 t., 127–128 b. l.), bei kad tarp N. K. ir V. V. vairuojamo motociklo buvo apie 100 m atstumas (2 t., 127–128 b. l., 3 t., 19–22 b. l.). O tai atitinka ir kartu su liudytoja I. K. važiavusios jos sesers L. K. parodymus, kai ji parodė, kad prieš jiems sukant į keliuką niekas jų nelenkė (2 t., 94 b. l.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytoja I. K. matė ne V. V. vairuoto motociklo lenkimo manevrą, o tą momentą, kada V. V., pamatęs priešais atvažiuojant V. G., kuris buvo labiau dešinėje pusėje, labiau į kairę pusę pasuko ne lenkdamas, jau į kitą keliuką nusukusį N. K., o siekdamas išvengti susidūrimo su priešpriešiais atvažiuojančiu ir V. G. vairuojamu automobiliu. Todėl tokie liudytojos I. K. parodymai pripažįstami kaip neatitinkantys tikrųjų įvykio aplinkybių ir yra atmetami.

Dėl dr. V. Mitunevičiaus įmonės „I.“ pateiktos specialisto išvados Nr. MV 2011-67 (2 t., 225–231 b. l.), kurioje konstatuojami motociklo „MK-75“ vairuotojo A. S. veiksmai – pastebėjus pavojų saugiam eismui (artėjantį automobilį „Opel Frontera“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nestabdė (arba stabdė neefektyviai), turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio pasekmėmis, bei kurioje nurodyta, jog automobilio „Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. G. veiksmai – manevras į kairę – buvo techniniu požiūriu priimtini, jei priešpriešiais jo važiuojamosios kelio dalies puse važiavo motociklas, vairuojamas V. V., nes laiku sureagavus ir efektyviai stabdant automobilio „Opel“ vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su taip atvažiuojančiu motociklu, kolegija pirmiausia pažymi tai, kad sutartiniais pagrindais atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį neturi teismo ekspertizės akto statuso. Eksperto V. Mitunevičiaus išvados, užfiksuotos rašytiniame dokumente, pavadintame „specialisto išvada“, padarytame pagal nuteistojo V. G. gynėjo A. Baužos prašymą, pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada, todėl nėra pagrindo suteikti jai pirmenybės. Antra, iš aptariamos dr. V. Mitunevičiaus įmonės „I.“ pateiktos specialisto išvados Nr. MV 2011-67 matyti, kad V. Mitunevičius, duodamas išvadą, neįvertino to, jog V. G. eismo įvykio metu buvo neblaivus, kad posūkyje V. G. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o V. V. vairuotas motociklas N. K. nelenkė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad A. S., vairavęs motociklą „MK-75“, būtų pažeidęs KET reikalavimus. Byloje apklausti asmenys nurodė, kad A. S. važiavo paskutinis, arčiau dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, ir jo vairuojamas motociklas negalėjo važiuoti greičiau nei 50 km per valandą greičiu. Pats nukentėjusysis A. S. parodė, jog, pamatęs priešais atvažiuojantį bei slystantį automobilį, jis bandė stabdyti motociklą, jį suko labiau į dešinę, o šią aplinkybę patvirtina ekspertizės akte Nr. 11Š-102(09) nurodyti duomenys bei teisme apklausto eksperto E. Grigelio paaiškinimai (3 t., 17–19 b. l.), jog automobilio susidūrimas su A. S. vairuojamu motociklu įvyko arčiau dešiniojo kelio krašto, beveik ant kelio važiuojamosios dalies krašto ribos. Be to, tai patvirtina tiek 2009 m. lapkričio 6 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės aktas Nr. 11Š-102 (09) (1 t., 56–61 b. l.), kuriame nurodyta, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad motociklo „MK 75“ vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu turėtų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, tiek ir 2012 m. liepos 19 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės aktas Nr. 11Š-59 (12), kuriame konstatuota analogiškai, o 5 punkte nurodyta, kad šioje eismo situacijoje, iškilus grėsmei A. S. vairuojamo motociklo „MK-75“ judėjimui, motociklo „MK-75“ vairuotojas A. S. neturėjo techninės galimybės, stabdydamas vairuojamą motociklą, sustoti neprivažiavęs susidūrimo vietos (3 t., 39–48 b. l.). Dėl to apeliacinės instancijos teismas remiasi ekspertizės aktų išvadomis, kadangi jas patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei eksperto, pateikusio aptariamus aktus, parodymai teisiamųjų posėdžių metu, o V. Mitunevičiaus įmonės „I.“ pateiktą specialisto išvadą MV 2011-67 bei jo parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu – atmeta ir vertina juos, kaip hipotezę, neturinčią objektyvaus pagrindo, kadangi byloje esančios ir anksčiau aptartos aplinkybės patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro Šiaulių skyriaus ekspertizės aktus, o ne eksperto V. Mitunevičiaus išvadą ir jo parodymus, ir todėl kolegija konstatuoja, kad A. S. veiksmai techniniu požiūriu neturėjo priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu.

Ir nors apeliantas skunde teisingai nurodo, kad nukentėjusieji bei liudytojai važiavo motociklais, neatitinkančiais transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, tuo buvo galbūt padaryti KET pažeidimai (232, 275 ir kt. punktai), tačiau teisėjų kolegija pažymi tai, kad anksčiau išanalizuotais ir aptartais duomenimis nustatyta, kad tik V. G. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl šie nukentėjusiųjų bei liudytojų pažeidimai nešalina jo atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 2 dalį.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad jam nepagrįstai inkriminuotas KET 172 punkto pažeidimas, nes įrodymų, kad jis būtų viršijęs leistiną greitį, byloje nėra, priešingai – eksperto išvados patvirtino, kad jis važiavo ne didesniu nei 50 km per valandą greičiu. KET 172 punkte numatyta, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Taigi nors byloje ir nustatyta, kad V. G. važiavimo greitis prieš pat stabdymą buvo apie 50 km per valandą (1 t., 60 b. l.), tačiau, kaip nustatyta byloje, kelio posūkyje, iš už kurio išvažiavo V. G. vairuojamas automobilis, matomumas buvo ribotas, posūkyje augo krūmai, kurie užstojo kelią už posūkio, kelio danga žvyras, vadinasi, V. G., važiuodamas nors ir neviršydamas leistino 70 km per valandą greičio, turėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad suvaldytų vairuojamą automobilį ir neišvažiuotų į priešpriešinio eismo juostą, o iškilus grėsmei eismo saugumui, stabdyti savo važiavimo eismo juostoje. Nuteistajam šių reikalavimų neįvykdžius, KET 172 punkto pažeidimas V. G. inkriminuotas pagrįstai.

Taip pat nuteistasis skunde nepagrįstai nurodo tai, kad N. K. ir V. V. paslėpė motociklus, nes šių asmenų motociklų apžiūrėti, jiems neturėjus kontakto su V. G. vairuojamu motociklu, nebuvo pagrindo.

Taip pat nesutiktina su apelianto teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas aplaidžiai, neobjektyviai, nes įtarimai jam pareikšti tik 2008 m. gegužės mėnesį, o per tą laiką ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo atliekami, nebuvo apžiūrėtos transporto priemonės ir nebuvo pavesta jas saugoti iki ikiteisminio tyrimo atlikimo šioje byloje, ir kt., kadangi ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimas yra tiesiogiai už ikiteisminį tyrimą atsakingų institucijų (prokuratūra, ikiteisminio tyrimo įstaiga) funkcijos, ir tik jos sprendžia, kada ir kokius veiksmus atlikti yra tikslinga ir reikalinga.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo ir tai, kad nei pranešime apie įtarimą ikiteisminio tyrimo metu, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nėra nurodyta faktinių aplinkybių, dėl ko įvyko eismo įvykis. Pažymima, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės dėl kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo dėl kurių buvo nesunkiai sutrikdyta dviejų žmonių sveikata, nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, konkretūs kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie susieti priežastiniu ryšiu su BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytais padariniais ir kitos aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, kad pareikštas kaltinimas nuteistajam pakankamai konkretus, jame, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, nurodytos, ne tik faktinės aplinkybės, lėmusios eismo įvykį, bet ir priežastinis ryšys tarp jam inkriminuotų veiksmų ir kilusių padarinių, o tai visiškai atitinka BK 281 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

O tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Kaip jau ne kartą buvo akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kurie yra susiję su įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, kartu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat nuteistasis, neigdamas savo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, nesutinka ir su iš jo priteistais civiliniais ieškiniais. Apeliantas teigia, kad                             A. P. sužalojimo sunkumui turėjo reikšmės tai, kad A. P., rizikuodamas savo sveikata ir gyvybe, važiavo kaip keleivis nepritaikytoje transporto priemonėje keleiviui vežti, nes, jei motociklas būtų buvęs tvarkingas, o nukentėjusysis sėdėjęs lopšyje, tokių pasekmių nebūtų buvę.

Teisėjų kolegija, spręsdama nuteistojo ginčijamo ir iš jo nukentėjusiajam A. P. priteisto ieškinio dydžio pagrįstumą, visų pirma pažymi tai, kad nustačius, jog V. G. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, apylinkės teismas pagrįstai iš kalto asmens priteisė nukentėjusiajam A. P. atlyginti neturtinę žalą, nes nukentėjusysis A. P. dėl nesunkiai sutrikdytos sveikatos patyrė tiek fizinį skausmą, tiek nepatogumus, ir, kaip jis parodė apylinkės teismo posėdžio metu, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ligoninėje jis gydėsi 2 savaites, po to gydymą tęsė ambulatoriškai, o patirtų traumų pasekmes – dusulį, kojos skausmą jaučia iki šiol.

Tačiau teisėjų kolegija šioje situacijoje atkreipia dėmesį į non reformation in peius principą, kuris yra įtvirtintas BPK 320 straipsnio 4 dalyje ir 386 straipsnio 3 dalyje. BPK 386 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje bylos nagrinėjimą po to, kai kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos nuosprendį ar nutartį,  nustatyta, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-733/2007, 2K-312/2008).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pirmą kartą bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. ir priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendį: pagal BK 281 straipsnio 2 dalį V. G. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sutrumpino iki vienerių metų. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, V. G. paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Priteisė nukentėjusiajam A. P. iš UAB DK (duomenys neskelbtini) 3450 Lt, o iš nuteistojo V. G. – 1550 Lt neturtinei žalai atlyginti. Panaikino Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš UAB DK (duomenys neskelbtini) N. K. 1000 Lt turtinės žalos atlyginimas, ir nukentėjusiojo N. K. civilinis ieškinys atmestas. Nusprendė išieškoti iš nuteistojo V. G. į valstybės biudžetą 170,86 Lt proceso išlaidų apmokant specialisto V. Mitunevičiaus kelionės išlaidas į apeliacinės instancijos teismą. Nusprendė iš V. G. į Lietuvos Respublikos biudžetą išieškoti 80 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą, 2014 m. sausio 14 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį motyvuodama tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosprendžio surašymą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalį, 331 straipsnio 1 dalį), o šis pažeidimas yra esminis, nes suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo V. G. teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ir dėl to bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Taigi pakartotinai bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad baudžiamasis procesas byloje tęsiasi tik nuteistojo V. G. iniciatyva, taip pat į tai, kad kasacinės instancijos teismas panaikino Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį ne dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, ir vertindamas tai, kad nuteistasis V. G. negali atsidurti blogesnėje teisinėje padėtyje tik dėl to, kad skundė apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kas prieštarautų non reformato in peius principui, įtvirtintinam BPK 386 straipsnio 3 dalyje, konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas negali iš nuteistojo V. G. nukentėjusiajam A. P. priteisti daugiau nei 5000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti, kaip ir pagriežtinti jam Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu sušvelnintą bausmę. Todėl skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytais pagrindais, t. y. dėl neteisingai paskirtos bausmės, ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Kadangi A. P. priteistinas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas viršija tarp UAB DK (duomenys neskelbtini) ir V. G. pasirašytoje draudimo sutartyje numatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą, pripažįstama, kad draudimo bendrovė turi atlyginti 3450 Lt, o likusią 1550 Lt turi atlyginti V. G. (pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio nuostatas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių, iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui).

Taip pat nuteistasis V. G. ir civilinis atsakovas UAB DK (duomenys neskelbtini) nesutinka su teismo išvadomis dėl nukentėjusiajam N. K. priteistų 1000 Lt turtinei žalai už eismo įvykio metu sugadintą motociklą atlyginti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis N. K. buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl jam padarytos 1000 Lt turtinės žalos, nes eismo įvykio metu buvo sugadintas jam priklausantis motociklas (1 t. 76, 77 b. l.). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nukentėjusysis N. K. nepateikė dokumentų, patvirtinančių padarytos žalos dydį, nors ne kartą buvo kviečiamas atvykti į teismo posėdį bei pateikti civilinį ieškinį patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamoje situacijoje kolegija pažymi, kad civilinis ieškinys savo forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad procesiniame dokumente turi būti aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; CPK 135 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad ieškinyje, be kitų bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui, turi būti nurodomi įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Pagal BPK 109 straipsnį baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturtinė žala. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas. Patyręs žalą asmuo teismui turi pateikti duomenis, patvirtinančius turtinės žalos dydį. Taigi nukentėjusiajam            N. K. nepateikus jokių duomenų apie jam padarytos turtinės žalos dydį, t. y. neįrodžius ieškinio, daroma išvada, kad apylinkės teismas nepagrįstai skundžiamu nuosprendžiu N. K. iš UAB DK (duomenys neskelbtini) priteisė 1000 Lt turtinės žalos atlyginimui, dėl to civilinio atsakovo UAB DK (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas tenkintinas visiškai, o ši skundžiamo nuosprendžio dalis naikintina (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Pastebėtina, kad nepagrįstai nuteistasis V. G. skunde nurodo, kad draudikas šioje byloje nebuvo patrauktas proceso dalyviu ir sprendimas jam buvo priimtas už akių, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad UAB DK (duomenys neskelbtini) civiliniu atsakovu buvo pripažinta dar 2010 m. vasario 22 d. nutarimu (1 t., 102 b. l.), jai buvo išsiųstas civilinis ieškinys, o draudimo kompanija, nors ir nedalyvavo teismo posėdžiuose, tačiau raštu teikė paaiškinimus dėl pareikštų civilinių ieškinių.

Taip pat nuteistasis V. G. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė ir proceso išlaidas valstybei, nes jis yra nekaltas. Tačiau anksčiau išnagrinėtais duomenimis nustačius, kad V. G. yra kaltas dėl eismo įvykio, apylinkės teismo sprendimas –  priteisti iš nuteistojo proceso išlaidas – liudytojos ir eksperto turėtas kelionės išlaidas bei išlaidas už nukentėjusiajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (BPK 103–106 straipsniai) pagrįstas.

Nuteistojo V. G. ir jo gynėjo prašymu į teismo posėdį buvo kviečiamas specialistas ir iš Lietuvos Respublikos biudžeto specialistui V. Mitunevičiui buvo kompensuotos kelionės išlaidos (2 t., 243 b. l.) – 170,86 Lt bei 177,74 Lt, ir nukentėjusiojo A. P. atstovė adv. J. Bieliauskienė pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam (2 t., 213 b. l., 3 t., 3 b. l.). Iš šių pažymų matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 80 Lt. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad specialistui išmokėtos kelionės išlaidos bei išlaidos už nukentėjusiajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir turi būti išieškotos iš nuteistojo (BPK 105 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a: 

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendį pakeisti:

V. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 2 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, V. G. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Priteisti nukentėjusiajam A. P. iš UAB DK (duomenys neskelbtini) 3450 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt litų), o iš nuteistojo V. G. – 1550 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 21 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš UAB DK (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam N. K. 1000 Lt (vienas tūstantis litų) turtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir nukentėjusiojo N. K. civilinį ieškinį atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo V. G. į valstybės biudžetą 348,6 Lt (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis litus 60 ct) proceso išlaidų apmokant specialisto V. Mitunevičiaus kelionės išlaidas į apeliacinės instancijos teismo posėdžius.

Iš V. G. į Lietuvos Respublikos biudžetą išieškoti 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) proceso išlaidų už nukentėjusiajam A. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą –5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Vidmantas Mylė                                                                              

Teisėjai                                                                                                                 Raimundas Jurgaitis

                                                                                                                      Zigmas Kavaliauskas