Administracinė byla Nr. eA-2221-556/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05372-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Gintaro Kryževičiaus ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas P. N. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35708 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44517 dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. balandžio 6 d. iki 2028 m. balandžio 5 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis 2023 m. vasario 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 441 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ketino dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Cybergizer Europe“ internetinių paslaugų kūrėju. Sprendimu Nr. 1 buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuojant, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
2.2. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m. balandžio 10 d. yra įsteigęs įmonę UAB „Kidga“, kuri Lietuvoje sėkmingai veikia daugiau nei 10 metų kompiuterių ir programinės įrangos srityje (kuria mobiliuosius žaidimus, įvairias aplikacijas). Pareiškėjas yra įmonės direktorius ir akcininkas – jam priklauso 70 vnt. paprastųjų varinių akcijų iš 210 vnt. Baltarusijos Respublikoje pareiškėjas taip pat dirbo – įmonėje (duomenys neskelbtini), vėliau įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, telekomunikacijų, programinės įrangos srityje. 2020 m. po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuomet A. L. neteisėtai užgrobė prezidento postą ir visoje Baltarusijoje kilo masiniai protestai nukreipti prieš režimą, kuriuose, be kita ko, dalyvavo ir pareiškėjas bei įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovai, įmonė pateko į (duomenys neskelbtini) pareigūnų akiratį, kurie periodiškai apsilankydavo įmonėje ir kažko ieškodami išveždavo žmones, kvosdavo juos apie politines pažiūras ir pan. Vieno iš tokių (duomenys neskelbtini) pareigūnų apsilankymo metu 2022 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini) pareigūnai surinko įmonėje buvusią techniką, suėmė daugumą įmonės darbuotojų, tarp jų ir pareiškėją, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ steigėjus, bei išvežė visus į (duomenys neskelbtini) izoliatorių tardymui. Po tardymo pareiškėjas buvo paleistas, o įmonės „(duomenys neskelbtini)“ steigėjai liko suimti. Po to pareiškėjas priėmė sprendimą išvažiuoti iš Baltarusijos. Nuo 2022 m. jis su Šengeno viza tarpais gyvena tai Lenkijoje, tai Lietuvoje.
2.3. Pareiškėjas neseniai sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai rado nuotrauką, kurioje jis užfiksuotas dalyvaujantis 2020 m. protestuose (duomenys neskelbtini), dėl ko dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl ko jam grįžus į (duomenys neskelbtini) gresia susidorojimas represinėmis priemonėmis už savo išreikštas politines pažiūras bei dalyvavimą su autoritariniu režimu nesuderinamoje veikloje. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas priėmė sprendimą nebegrįžti į Baltarusiją ir Lietuvoje kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes turi gebėjimus ir Lietuvoje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.
2.4. Pareiškėjas su Migracijos departamento teiginiais, kad jis neva kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nes yra prorusiškų pažiūrų, dėl ko gali būti išnaudojamas režimo propagandai, kategoriškai nesutinka. Tokie atsakovo teiginiai nėra paremti objektyviais įrodymais ir motyvuoti, tai tik spėlionės ir prielaidos, kurios nėra pakankamos teisėtam Sprendimui Nr. 1 priimti, todėl atsakovo sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą gyventi tuo pagrindu, kad jis neva kelia grėsmę Lietuvos saugumui, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir dėl to neteisėtas bei naikintinas.
2.5. Akcentuoja, kad pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), kurie būtų susiję su konkrečiais pareiškėjo atliktais veiksmais, ir kurie būtų pakankami grėsmei konstatuoti, bet ne su spėlionėmis ir abstrakčiomis galimybėmis.
2.6. Šiandienos kontekste niekam ir nekyla abejonių dėl Rusijos ir Baltarusijos grėsmės, tačiau patys savaime faktai apie valstybių grėsmę nereiškia automatiškai pareiškėjo grėsmės ir Sprendimo Nr. 1 pagrindimo objektyviais duomenimis bei motyvuotumo, kaip to reikalauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalis. Valstybių grėsmė nėra pakankama įrodymų pakankamumo požiūriu, kad galima būtų pripažinti tokios valstybės pilietį galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y., kad ta grėsmė būtų reali ir akivaizdi, nes būtent tokią grėsmę reikalauja nustatyti teismų praktika.
2.7. Atsakovas jokios aplinkybių analizės ir vertinimo dėl pareiškėjo, kaip asmens, galimos kelti grėsmės neatliko, jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo, kaip asmens, galimą kelti grėsmę neturi, o rėmėsi išimtinai duomenimis apie valstybių, bet ne pareiškėjo, vykdomą agresyvią politiką bei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pažyma (toliau – ir Pažymą), kurioje yra tik bendro pobūdžio informacija ir pasvarstymai, o ne konkretūs faktai. Bendro pobūdžio informacija negali būti laikoma pakankama pareiškėjo galimai kelti grėsmei (realiai ir akivaizdžiai) konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, kad VSD neturi jokių konkrečių duomenų nei apie pareiškėjo politines pažiūras, kurios būtų priešingos Lietuvos interesams, nei apie faktiškai pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie būtų prorusiški. VSD net nedavė jokios kategoriškos išvados dėl pareiškėjo, o tiesiog nurodė, kad dėl to, jog pareiškėjas dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, tai VSD vertinimu pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Bei galiausiai iš to išvedama išvada, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas režimo skleisti propagandą Lietuvoje ir Šengeno teritorijoje.
2.8. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas gavęs iš VSD Pažymą su abstrakčiais duomenimis apie neva jo galimą kelti grėsmę valstybės saugumui, vadovaudamasis gero administravimo principu bei jam suteiktais įgalinimais ir paskirtimi privalėjo surinkti detalesnius duomenis apie pareiškėją, kas liečia jo galimą kelti grėsmę, o ne formaliai remdamasis abstrakčia pažyma priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Teismų praktikoje aiškiai nurodyta, kad pačios savaime tokios pažymos nesudaro pagrindo priimti užsieniečių atžvilgiu neigiamas pasekmes sukeliančius sprendimus, jei grėsmė saugumui nėra pakankamai pagrįsta objektyviais duomenimis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. eA-4162-1062/2020) ir tie objektyvūs duomenys yra ne VSD Pažyma, o faktai, kurie susiję su užsieniečio veiksmais.
2.9. Pareiškėjas atvirai ir sąžiningai, nieko neslėpdamas pildant Migracijos departamento pateiktą klausimyną nurodė savo darbovietę, kas jau rodo, kad jis neturi jokių neigiamų ketinimų, nes Baltarusijos ar Rusijos prorežiminių pažiūrų asmenys paprastai tokią informaciją slepia. Be to, pareiškėjas į Lietuvą atvyko ir siekia joje gauti leidimą laikinai gyventi ne be priežasties, o todėl, kad savo šalyje yra persekiojimas to paties represinio režimo už savo politines pažiūras.
2.10. Pareiškėjas dalyvavo (duomenys neskelbtini) vykusiuose protestuose prieš (duomenys neskelbtini) represinį režimą, taip pat remia opozicinę veiklą, dėl ko dėl jo (duomenys neskelbtini) yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas pripažįsta demokratines vertybes ir demokratinę Baltarusijos Respubliką, dėl ko juo ir susidomėjo (duomenys neskelbtini) pareigūnai. Vykstant protestams po prezidento rinkimų 2020 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjas tiek dalyvavo juose, tiek pagelbėjo protestuotojams – esant kaitrai vežė žmonėms vandenį, prisidėjo finansiškai prie psichologinės pagalbos žmonėms, kurie nukentėjo nuo represinio režimo, organizavimo ir pan. Be to, pareiškėjas tiesiogiai rėmė (duomenys neskelbtini) režimo opoziciją finansiškai – (duomenys neskelbtini).
2.11. Pareiškėjo dalyvavimas protestuose, jo persekiojimas (duomenys neskelbtini) bei žingsnis aukojant prieš režimą nukreiptai veiklai neabejotinai rodo, kad jo pažiūros nėra prorusiškos, represiniam režimui lojalios. Nėra absoliučiai jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors režimui draugiškus veiksmus, būtų dalyvavęs tokioje veikloje. Prieš pareiškėjui įsidarbinant įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ niekas neklausė apie jo politines pažiūras ir nereikalavo, kad jis būtų lojalus (duomenys neskelbtini) režimui, juolab, kad nuo režimo nukentėjo patys įmonės steigėjai, kurie buvo suimti ir įkalinti. Akivaizdu, kad jei įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ būtų dirbę išimtinai režimui lojalūs asmenys įmonė nebūtų buvusi „krečiama“ (duomenys neskelbtini) pareigūnų, nebūtų buvę sulaikomi asmenys ir ypač įmonės steigėjai, vadovai.
2.12. Pareiškėjas turi ryšių su Lietuva ir jo siekis joje gauti leidimą laikinai gyventi nėra niekuo nepagrįstas ir atsitiktinis – turi Lietuvoje įmonę, kuri generuoja pakankamai nemažus pelnus, kas reiškia, kad yra realiai veikianti, o ne fiktyvi. Pareiškėjas ketina dirbti įmonėje UAB „Cybergizer Europe“ internetinių paslaugų kūrėju ir net iki darbo šioje įmonėje jau vysto veiklą Lietuvoje – pareiškėjas technologijų bebrovei jau yra padėjęs organizuoti su informacinėmis-telekomunikacinėmis technologijomis susijusius renginius bendradarbiaujant su Vilniaus technikos universitetu. Lietuvoje jau pusantrų metų gyvena pareiškėjo brolio vaikai (sūnėnai) su brolio žmona, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje ir kuri kartu su pareiškėjo broliu A. N. 2021 m. buvo priversti bėgti iš (duomenys neskelbtini) dėl režimui nepalankių politinių pažiūrų. Todėl ryšių su Lietuva turėjimas neabejotinai liudija, kad pareiškėjo siekis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra nulemtas ne siekio vykdyti prorežiminę veiklą, o siekio palaikyti esamus šeimyninius ryšius, plėtoti savo verslą, dirbti ir gyventi laisvai išpažįstant demokratines vertybes.
2.13. Kadangi pareiškėjas nesutinka su atsakovo Sprendimu Nr. 1 neišduoti leidimo laikinai gyventi ir ginčija aplinkybę dėl jo galimos kelti grėsmės valstybės saugumui, tai pareiškėjo šiame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, sudaro pagrindą pripažinti neteisėtu ir Sprendimą Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Migracijos departamentas nurodė, kad:
3.1. Migracijos departamentas 2023 m. kovo 9 d. gavo Valstybės saugumo departamento raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (Pažymą), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – Pažymoje nurodyta išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.2. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju grėsmė valstybės saugumui kyla dėl pareiškėjo darbo (duomenys neskelbtini) režimui strategiškai svarbiame telekomunikacijų sektoriuje veikiančioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini) karinio-pramoninio komplekso įmonėmis. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo lojalumas Baltarusijos Respublikai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimą.
3.3. Surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
3.4. Atsakovo vertinimu ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijami sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi Valstybės saugumo departamento išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius bei aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeima), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
3.5. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo ryšius su Lietuvos Respublika, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSD nurodė, kad:
4.1. Skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), nuo 2002 m. iki 2022 m. spalio mėn. dirbdamas (duomenys neskelbtini) režimui strategiškai svarbiame telekomunikacijų sektoriuje veikiančioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini) karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos strateginiuose sektoriuose veikiančias įmones ir ten dirbančius asmenis, jų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
4.2. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD (duomenys neskelbtini). VSD nustatė (duomenys neskelbtini) atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įmonėse, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – ir NATO) ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams.
4.3. Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
4.4. VSD teigia, kad (duomenys neskelbtini).
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje 2012 m. balandžio 10 d. yra įsteigęs įmonę UAB „Kidga“. 2020 m. įmonės grynasis pelnas buvo 103 890 Eur, 2021 m. – 89 579 Eur. Įmonė veikia kompiuterių ir programinės įrangos srityje (kuria mobiliuosius žaidimus, įvairias aplikacijas). Pareiškėjas yra įmonės direktorius ir akcininkas – jam priklauso 70 vnt. paprastųjų varinių akcijų iš 210 vnt.
6.2. Pareiškėjas 2023 m. vasario 3 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 441 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes pareiškėjas Lietuvoje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą UAB „Cybergizer Europe“ internetinių paslaugų kūrėju.
6.3. Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gruodžio 24 d.) (toliau – ir Aprašas), 10.31 papunkčiu, priimant prašymą buvo paprašyta užpildyti klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2002 m. sausio mėn. – 2022 m. spalio mėn. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, pareigos buvo nuo inžinieriaus iki direktoriaus pavaduotojo.
6.4. Migracijos departamentui buvo pateikta VSD 2023 m. kovo 9 d. Pažyma, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini).
6.5. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktui, kuris nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai, 2023 m. kovo 26 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2023 m. balandžio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. balandžio 6 d. iki 2028 d. balandžio 5 d.
7. Teismas aptarė ginčui aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo 4 straipsnio 2–3 dalis, 35 ir 40 straipsnius, Aprašo 76, 79 ir kitų punktus). Teismas taip pat apžvelgė šio reguliavimo taikymo praktiką, teismų praktiką. Teismas darė išvadą, kad iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu.
8. Teismas nurodė, kad nepritaria pareiškėjo nuomonei, kad Migracijos departamentui suteikta tik teisė atsižvelgti į VSD pateiktą Pažymą, ir sutiko su atsakovo argumentais, kad Migracijos departamentas nekvestionuoja VSD išvadų ir nagrinėjamu atveju vertino, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikomas proporcinga ir būtina priemone tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) pasiekti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VSD Pažyma ir jų pagrindu priimtais sprendimais, gali savo teises ginti teisme, kur įvertinami tiek procedūriniai, tiek skundžiamų Migracijos departamento sprendimų turinio aspektai.
9. Byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, vadovavosi VSD Pažyma, kuriame pateikta išvada, jog pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos režimui strategiškai svarbiame telekomunikacijų sektoriuje veikiančioje įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos strateginiuose sektoriuose veikiančias įmones ir ten dirbančius asmenis kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad nepritaria Baltarusijos oficialios valdžios vykdomai politikai šalies viduje ir užsienyje, nepateisina Baltarusijos valdžiai oponuojančių asmenų persekiojimo ir kalinimo, ir kad Baltarusijos vykdoma politika buvo viena iš priežasčių, kodėl pareiškėjas išvyko gyventi ir dirbti į Lietuvą.
10. Nagrinėjamu atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad nepritaria Baltarusijos oficialios valdžios vykdomai politikai šalies viduje ir užsienyje, tačiau įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, pradirbo daugiau nei 20 metų. Nors pareiškėjas teigia, kad jo tiesioginis darbas nebuvo susijęs su bendradarbiavimu, o įmonėje buvo skyrius, kuris dirbo su karine pramone, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas įmonėje ėjo atsakingas pareigas. Kaip nurodė pats pareiškėjas po 2022 m. kovo 30 d., kai buvo sulaikyti įmonės steigėjai ir vadovas keturis mėnesius, o jis pats buvo paleistas, nes turėjo antro parašo teisę, o įmonė turėjo tęsti darbą. Taigi keturis mėnesius jis vadovavo kompanijai, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad jis nebuvo atsakingas už bendradarbiavimą su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis.
11. Teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėjo darbas įmonėje, kuri bendradarbiauja su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai dėl jo dalyvavimo protestuose bei opozicinės veiklos rėmimo nepaneigia VSD padarytos išvados dėl galimos grėsmės. Teismo įsitikinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
13. Dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog laikotarpis, kuriam uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti ir ilgesnis negu penkeri metai.
14. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 38 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė 5 metų laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, t. y. trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui ir neturinčiam Lietuvos šeiminių ryšių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjo teises.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atmesdamas jo skundą, pažeidė pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylos aplinkybes, neatsakė į esminius pareiškėjo argumentus, bylą išnagrinėjo formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, visiškai nesigilindamas į individualų pareiškėjo atvejį, nemotyvavo priimto sprendimo.
17. Pareiškėjas teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, susijusį su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Iš tokios praktikos akivaizdu, kad VSD Pažyma dėl pareiškėjo tariamai keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui neturi ir negali turėti absoliučios, nekvestionuojamos galios. Tai prieštarauja tiek EŽTT praktikai, tiek Lietuvos Respublikos teisiniam reguliavimui – priešingu atveju, kam tada būtų numatyta atsakovo priimtų sprendimų apskundimo ir peržiūros teisme tvarka, jei sprendimai priimti remiantis VSD Pažyma a priori būtų laikomi pagrįstais ir teisėtais neatsižvelgiant į jokius kitus įrodymus.
18. Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimdamas skundžiamus sprendimus, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nenustatinėjo, ar VSD nurodyta grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi, nevertino konkretaus pareiškėjo elgesio, o rėmėsi išimtinai faktu, jog VSD pateikė Pažymą, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nors VSD neturi jokių konkrečių duomenų nei apie pareiškėjo politines pažiūras, kurios būtų priešingos Lietuvos interesams, nei apie faktiškai pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie būtų prorusiški. VSD net nepadarė jokios kategoriškos išvados dėl pareiškėjo, o tiesiog nurodė, kad kadangi pareiškėjas dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, kuri bendradarbiauja su Baltarusijos karinio-pramoninio komplekso įmonėmis, tai, VSD vertinimu, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Taip pat Pažymoje padaroma išvada, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas režimo skleisti propagandą Lietuvoje ir Šengeno teritorijoje. Taigi, pareiškėjui skundžiami sprendimai priimti išimtinai bendrojo pobūdžio prevenciniais tikslais.
19. Pareiškėjas pateikė jo įsitraukimą į Baltarusijos režimo opozicinę veiklą, ryšius su Lietuva (į Lietuvą turėjo pabėgti ne tik jis, bet ir jo brolio šeima) pagrindžiančius įrodymus (dokumentus, nuotraukas ir pan.). Dėl to teismas paviršutiniškai vertino jo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, kad jo politinės pažiūros nėra prorusiškos.
20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes (jo ryšius su Baltarusijos režimui palankia įmone „(duomenys neskelbtini)“) tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra naujų aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimu padarytą išvadą dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui, ir tai, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamą sprendimą. Papildomai pažymėjo, kadangi pareiškėjas yra trečiosios šalies, kurios politinis režimas nėra palankus Lietuvai, pilietis, sprendžiant iš turimų duomenų visumos yra pagrindas nustatyti aukštesnį nei įprastai grėsmės lygį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Nagrinėjamos bylos dalykas – Departamento Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ir uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumas ir pagrįstumas.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, pripažinęs, kad Departamentas atliko savarankišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir pakankamai motyvavo priimtus Sprendimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo atliktas pareiškėjo individualus vertinimas – neįvertinti pareiškėjo pateikti faktai apie jo opozicinę veiklą, darbinę veiklą, gaunamas pajamas Lietuvoje, kitus ryšius su Lietuva. Sprendime atsakovas tik perkėlė VSD Išvadą, nevertino jo nustatytos grėsmės pasireiškimo tikimybės.
25. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
26. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
27. Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2 priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, kurioje nurodyta jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas jo nurodomą darbą Baltarusijoje bei užimdamas atitinkamas pareigas (nuo inžinieriaus iki direktoriaus pavaduotojo), privalėjo būti lojalus ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui (apeliantui) išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
29. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ilgą laiko tarpą (20 metų) dirbo darbą ir užėmė pakankamai aukštas pareigas įmonėje, kuri neatsiejama nuo karinių struktūrų, socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika menki ir dabartinių aplinkybių kontekste negali atsverti potencialios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Asmenys, dirbę darbą, susijusį su karinėmis priešiškos valstybės struktūromis, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patvirtina, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje – pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
30. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
31. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas ir draudimo (Sprendimas Nr. 2) atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra visiškai proporcingas, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.
33. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jame išsamiai nurodytos nustatytos esminės faktinės aplinkybės, reikšmingos šiai bylai išnagrinėti, nurodyti teisiniai argumentai, dėl kurių netenkintas skundas. Sprendimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Gintaras Kryževičius
Arūnas Sutkevičius