Baudžiamoji
byla Nr. 2K–366/2010 nuasmeninta
Procesinio
sprendimo kategorija
1.1.8.10.5,
2.1.14, 2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
Egidijaus Bieliūno, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistojo A. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo nuosprendžio,
kuriuo A. T. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu
vienuolikai metų, pagal BK 266 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems
metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės
subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas
vienuolikai metų.
Iš
A. T. priteista valstybei atlyginti 5898,64 Lt žalą.
Taip
pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. T. apeliacinis
skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,
n u s t a t ė :
A.
T. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. T.,
turėdamas tikslą parduoti ar platinti narkotines ir psichotropines medžiagas,
t. y. 13 022,96 g tablečių su AJ logotipu, kurių sudėtyje buvo
labai didelis kiekis 6025,884 g (46 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, 1346,870 g tablečių su
„Mitsubishi“ logotipu, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis 411,925 g
(31 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, 18 743 vnt. perforuoto
popieriaus skiaučių, prisotintų psichotropine medžiaga LSD (skiautės masė 0,57026 g), didelį kiekį
753 g narkotinės medžiagos kanapių, 18,207 g baltos spalvos miltelių, kurių
sudėtyje buvo 5,438 g
(30 proc.) psichotropinės medžiagos amfetamino, 91,16 g rudos spalvos
granuliuotos medžiagos, kurios sudėtyje buvo 0,119 g (0,13 proc.)
narkotinės medžiagos heroino, neteisėtai jas laikė požeminių garažų masyve,
esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini),
prie namo Nr. 86 c, garaže Nr. 31, iki 2004 m. lapkričio 13 d.,
maždaug 18 val., kai sverdamas šias medžiagas, skirtas parduoti,
elektroninėmis svarstyklėmis „Sortorius“ buvo sulaikytas jo brolis V. T., bei
937,940 g tablečių su AJ logotipu, kurių sudėtyje buvo labai didelis
kiekis 410,702 g (44 proc.) psichotropinės medžiagos MDMA, kurią,
turėdamas tikslą parduoti, iki 2004 m. lapkričio 12 d. taip pat
neteisėtai laikė garaže Nr. 31, esančiame požeminių garažų masyve, Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 86
c, o 2004 m. lapkričio 12 d. jo brolis V. T. automobiliu „Audi A 4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai šią
psichotropinę medžiagą gabeno į butą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92–64, ir neteisėtai laikė ją namuose iki
2004 m. lapkričio 13 d. 21 val., kai ši psichotropinė medžiaga
buvo rasta ir paimta kratos metu.
Be to, A. T. nuteistas
ir už tai, kad požeminių garažų masyve, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 86 c, garaže Nr. 31,
neteisėtai laikė 1650 ml pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių
medžiagų pirmtako (prekursoriaus) – safrolo, iki 2004 m. lapkričio
13 d., apie 18 val., kol garažo apžiūros metu ši medžiaga buvo paimta
policijos pareigūnų.
Kasaciniu
skundu nuteistasis A. T. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 21 d.
nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą
nutraukti.
Kasatorius teigia, kad
pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo
nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, baudžiamasis įstatymas –
BK 260 straipsnio 3 dalis ir BK 266 straipsnis – pritaikyti
netinkamai, nes jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Teismas, skirdamas
galutinę bausmę, nepagrįstai netaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų ir
bausmės nesubendrino su Olandijos valstybės Hertogenbosch apeliacinio teismo
nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme. Be to, teismas, pažeisdamas BPK 103
straipsnio 6 punkto bei 105 straipsnio 1 dalies nuostatas,
nepagrįstai priteisė iš jo atlyginti valstybei proceso išlaidas.
Kasatorius
teigia, kad nuosprendyje nurodyti įrodymai jo kaltės nepatvirtina. Lietuvos
kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios
valdybos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiojo
tyrėjo 2004 m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime
nurodyta, kad buvo gauta operatyvinė informacija, jog narkotinių medžiagų
platinimu verčiasi ne jis, o jo brolis V. T. (T. 1, b. l. 6). Tos pačios
tarnybos vyriausiojo tyrėjo 2004 m. lapkričio 13 d. tarnybinis
pranešimas jo kaltės taip pat neįrodo, nes jame nurodyta, kad garaže Nr. 31,
esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini) prie namo
Nr. 86 C, su narkotinėmis–psichotropinėmis medžiagomis buvo sulaikytas ne jis,
o jo brolis V. T. (T. 1, b. l. 9). Šiame tarnybiniame pranešime pateikta tik
prielaida, kad jis (kasatorius) yra V. T. bendrininkas. Tos pačios tarnybos vyriausiojo tyrėjo 2004
m. lapkričio 13 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta tik prielaida, kad jis
verčiasi narkotinių–psichotropinių medžiagų prekyba. Ta aplinkybė, kad
2004 m. lapkričio 13 d. į garažą atvyko jo automobilis „Audi A4“
(valst. Nr. (duomenys neskelbtini))
nereiškia, jog automobilį vairavo jis, ir kad būtent jis atvyko į garažą. Juo
labiau kad byloje nustatyta, jog tuo metu jis jau gyveno Olandijoje. 2004 m. lapkričio 13 d.
įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, o vėliau ir 2004 m. lapkričio 15
d., ir 2004 m. lapkričio 16 d. daiktų apžiūros protokoluose, Lietuvos
policijos Kriminalistinių tyrimų centro išvadose konstatuota, kad minėtame
garaže buvo rastos įvairios narkotinės ir psichotropinės medžiagos bei
psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius) – safrolas, tačiau minėti dokumentai
nepatvirtina fakto, kad šios medžiagos priklausė būtent jam. Nuosprendyje,
kuriuo nuteistas V. T., konstatuota, kad narkotinės–psichotropinės medžiagos
priklausė jam, o kam priklausė psichotropinių medžiagų pirmtakas (prekursorius)
– safrolas nenustatyta, todėl V. T. pagal BK 266 straipsnį buvo
išteisintas.
Teismas kaip įrodymu rėmėsi
2004 m. lapkričio 13 d. kratos protokolu, kuriame nurodyta, kad jo
(kasatoriaus) gyvenamoje vietoje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 6, rastas polietileninis maišelis su
baltos spalvos milteliais, kaip vėliau nustatė Lietuvos policijos
Kriminalistinių tyrimų centro specialistas, 0,524 g narkotinės medžiagos –
kokaino. Šios aplinkybės jis ir neneigė. Tačiau tuose pačiuose dokumentuose
nepagrįstai nurodyta, kad kratos metu rastos tabletės AJ 410,702 g
psichotropinės medžiagos MDMA lyg ir taip pat priklausė jam. Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92–64, gyvena
jo tėvai bei gyveno jo brolis V. T. Apie jų bute buvusias psichotropines
medžiagas jis (kasatorius) nieko nežinojo, be to, nuosprendžiu, kuriuo
nuteistas V. T., nustatyta, kad minėtos narkotinės–psichotropinės
medžiagos priklausė būtent jam.
Kasatorius teigia, kad
jo kaltė grindžiama ir tuo, kad ant kratos metu paimtų paketų bei bespalvių
polietileninių maišelių buvo rasti šeši rankų pirštų pėdsakai ir, kaip
nustatyta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2004 m. gruodžio 14
d. specialisto išvadoje Nr. 7909, ant vieno perkirpto bespalvio užspaudžiamo
polietileninio maišelio buvo rastas jo dešinės rankos nykščio pėdsakas. Kasatoriaus
nuomone, tai neduoda pagrindo teigti, kad narkotinės–psichotropinės medžiagos
priklausė jam. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme,
jis paaiškino, kad retkarčiais nueidavo pas savo tėvus, gyvenančius Kaune, (duomenys neskelbtini) g. 92-64, ten
liesdavo tokius bespalvius užspaudžiamus polietileninius maišelius, nes tėvai juose
laikydavo saulėgrąžas, riešutus arba razinas ir jį vaišindavo. Laikydamas
rankose tokį maišelį, paliko ant jo savo piršto pėdsaką. Iš specialisto išvadų,
kratos bei daiktų apžiūros protokolų matyti, kad vėliau V. T. į šiuos
maišelius išpilstė narkotines–psichotropines medžiagas. Kadangi jis
(kasatorius) vartoja narkotikus, buvo atvejų, kad narkotinių medžiagų jam
duodavo ir brolis V. T. Kartą brolis parodė narkotinių medžiagų paketą,
kurį jis čiupinėjo, todėl jo dešinės rankos nykščio pėdsakas taip pat galėjo
likti. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai I. T. bei V. T., jas
iš dalies patvirtina ir daiktų apžiūros protokolai bei specialisto išvados.
Kasatorius teigia, kad
dažniausiai jis vartojo kokainą, kurį įsigydavo iš pažįstamo A. S. bei čigono,
pravarde „Čiora“. Jis turėjo apie 14-16 g kokaino ir, ruošdamasis išvažiuoti į
užsienį automobilių prekybos reikalais, paprašė brolio, kad jis šį kokainą
realizuotų, tą šis ir padarė, o gautus pinigus perdavė jam. Būtent dėl kokaino,
o ne dėl visų garaže rastų narkotinių–psichotropinių medžiagų realizavimo, tarp
jo ir brolio vyko telefoniniai pokalbiai. Kadangi V. T. iš jo paimtą
kokainą maišė su kepimo milteliais, taip padidindamas dozių skaičių, tai
skambindavo dėl parduodamo kokaino kokybės. Kartais V. T. paskambindavo ir
pasigirdavo, kaip jam sekasi prekyba ne tik parduodant jo (kasatoriaus) duotą
kokainą, bet ir kitas psichotropines medžiagas. Atliekant operatyvinius
veiksmus, buvo įrašyta nemažai telefoninių pokalbių įvairiais buitiniais
klausimais, o į kaltinamąjį aktą bei į nuosprendį atrinktos pokalbių frazės,
kurios buvo „pritemptos“ taip, kad patvirtintų jo kaltę, pvz., įrašyta: „V. T.
patikslina pas A. T., ar atidėti „vieną“ (manomai 1000 ekstazi tablečių) tam,
kuris pastoviai ima“ arba: „A. T. Vitalijui nurodo iš asmens, vardu „Čiora“,
paimti tris sąlyginius vienetus medžiagos, įvardintos „saša“. Tačiau tai,
kasatoriaus nuomone, nepatvirtina, kad minėti pokalbiai yra susiję su
narkotinėmis medžiagomis, buvusiomis garaže, nes jis iš čigono, pravarde
„Čiora“, pirkdavo kokainą. Būtent apie tai ir buvo kalba. Nuo minėtų pokalbių
praėjo ketveri metai, todėl sunku tiksliai prisiminti, apie ką konkrečiai buvo
kalbama, tačiau tikrai ne apie garaže V. T. laikytas narkotines–psichotropines
medžiagas. Neaišku, kokiais tikslais jam skambindavo M. B. ir
klausinėdavo, ar jis neturi „šepečių“, „nuodų“, „gero“, „pupų“, „maisto“, „paukštienos“,
„kelnių“, todėl, įtardamas, kad šis skambina provokuojančiais tikslais, patarė
jam kreiptis į V. T. M. B. skambindavo ir toliau, tačiau jis į
skambučius neatsakinėjo. Kasatorius mano, kad minėti telefoninių pokalbių
įrašai negali būti įrodymas, kad garaže rastos narkotinės-psichotropinės
medžiagos priklausė jam. Jis vartoja kokainą, o minėtame garaže kokaino
nerasta. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas M. B. nuo tiesioginių atsakymų
apie jo provokacinius tikslus išsisukinėjo.
Teismas nepagrįstai kaip įrodymą nurodė ir tai,
kad tik jis naudojosi garažu. Jis iš tėvo I. T. buvo paėmęs garažo raktą,
nes jo draugas norėjo laikinai garaže laikyti automobilį. Garažo raktą jis perdavė
savo pažįstamam A. S., kaip šis tuo raktu naudojosi su V. T., nežino.
Brolis jam sakė, kad raktas yra paslėptas plyšyje durų apačioje. Kai A. S.
išsivarė iš garažo automobilį, raktą grąžino, o jis raktą perdavė V. T.
Kasatorius mano, kad dalis narkotinių–psichotropinių medžiagų bei prekursorius
safrolas galėjo priklausyti A. S., nes jis, kiek žinoma, užsiiminėjo
narkotinių–psichotropinių medžiagų prekyba.
Nuosprendis grindžiamas ir
liudytojo policijos darbuotojo J. Z. parodymais, kad šis turėjo
informacijos, jog jis (kasatorius) bei jo brolis platina narkotines medžiagas, todėl
sekė garažą, tačiau niekada jo (kasatoriaus) šiame garaže neaptiko. Liudytojas
savo parodymus grindė tuo, kad jam susidarė įspūdis, jog narkotinių medžiagų
savininkas esąs jis (kasatorius). Kasatorius pažymi, kad kartu su tėvais gyveno
jo brolis V. T., o ne jis. Jis su E. N. gyveno kitur, tik retkarčiais
nueidavo pas tėvus pasisvečiuoti ir į jų garažą nevaikščiojo. Garaže ir V. T.
namuose buvo rastos narkotinės–psichotropinės medžiagos, ant jų pakuočių buvo
nemažai pirštų antspaudų, kurie priklausė jo broliui V. T. Brolis buvo
sulaikytas garaže sveriantis narkotines–psichotropines medžiagas bei normuojantis
jas į pakuotes, todėl kasatoriui nesuprantama, kokį vaidmenį laikant šias
narkotines–psichotropines medžiagas atliko jis, neaišku, kokie buvo jo
nusikalstami veiksmai. Jis dažnai važinėjo į užsienį, vertėsi automobilių
prekyba, tai matyti iš SMS žinučių, kurias surinko Olandijos teisėsaugininkai.
Teismo išvados, kad jis niekur nedirbo ir negalėjo turėti lėšų, yra
nepagrįstos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad V. T. negalėjo turėti lėšų narkotinėms–psichotropinėms
medžiagoms įsigyti. Nustatyta, kad brolis narkotines–psichotropines medžiagas
pardavinėjo, už jas gaudavo pinigus, už kuriuos įsigydavo šių medžiagų. Teismas
nepagrįstai nepatikėjo jo brolio V. T. parodymais, kad garaže rastos
narkotinės–psichotropinės medžiagos priklausė jam ir kad jis įsigydavo jas iš
asmens, su kuriuo susitikdavo Kaune, Vytauto parke. V. T. kategoriškai paneigė,
kad jis (kasatorius), kalbėdamas telefonu, organizavo garaže buvusių
narkotinių–psichotropinių medžiagų platinimą. Teisme V. T. paaiškino, kad,
norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, savo kaltę neigė, o dabar sako
tiesą, ir nurodė kitas reikšmingas aplinkybes. Jo parodymai atitinka byloje
surinktus įrodymus, todėl teismui nebuvo pagrindo V. T. parodymus vertinti kaip
neteisingus. Be to, teismas nepagrįstai nepatikėjo ir V. T. parodymais,
kad jis (kasatorius) prie garaže rastų narkotinių–psichotropinių medžiagų
įgijimo, laikymo, gabenimo, platinimo neprisidėjo, o su V. T. bendravo ir
aptarinėjo tik kokaino pardavimo klausimus.
Kasatorius pažymi, kad
V. T. pagal BK 266 straipsnį buvo išteisintas motyvuojant tuo, jog nesurinkta
įrodymų, kad jis buvo prisilietęs prie bakelio, kuriame buvo safrolas, ir kad
ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patikrinti įrodymai nepatvirtina aplinkybės,
jog V. T. žinojo, kad garaže buvo bakelis su safrolu. Todėl ir dėl jo priimtas
nuosprendis, kuriame konstatuota, kad garaže jis laikė safrolą bei kitas
narkotines–psichotropines medžiagas, nepagrįstas, nes nenustatyta, kad jis būtų
prisilietęs prie bakelio ar prie kitų pakuočių su narkotinėmis–psichotropinėmis
medžiagomis. Pirmosios instancijos nuosprendis pagrįstas vien tik spėjimais,
prielaidomis ir abejotinais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas jo
(kasatoriaus) minėtų aplinkybių nepaneigė.
Be to, kasatorius teigia, kad teismas
nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė Olandijos Hertogenbosch teismo
2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu paskirtos 30 mėnesių laisvės
atėmimo bausmės, kurią jis atliko Olandijos kalinimo įstaigose, nes, vadovaujantis
BK 63 straipsnio 9 dalimi, Olandijos įkalinimo vietose išbūtas laikas
turėjo būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmės laiką. Europos
Sąjungos Tarybos 2008 m. liepos 24 d. pamatinio sprendimo 2008/675/TVR dėl
atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse
narėse naujose baudžiamosiose bylose 3 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad
kiekviena valstybė narė užtikrina, kad baudžiamojoje byloje prieš tam tikrą
asmenį į ankstesnius kitose valstybėse narėse dėl to paties asmens priimtus
apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitų faktų, apie kuriuos buvo gauta
informacija pagal taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba
keitimosi informacija apie teistumą, būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia
atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir
kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal
nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems
nuosprendžiams. Todėl teismas, priimdamas nuosprendį šioje byloje, turėjo
atsižvelgti į ankstesnį nuosprendį ir bausmes subendrinti. Kasatorius teigia,
kad bausmės gali būti subendrintos nepabloginat jo padėties, t. y. prie Kauno
apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies
pridedant Olandijos valstybės Hertogenbosch teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę
ir įskaitant visą atliktą laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.
Kasatorius mano, kad
teismas nepagrįstai iš jo priteisė 5898,64 Lt proceso išlaidų, kurias valstybė
patyrė neva už tai, kad jis ekstradicijos būdu buvo pervežtas iš Olandijos į
Lietuvą. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 6 punkto bei 105 straipsnio
1 dalies nuostatomis, šios išlaidos iš jo negalėjo būti priteistos, nes patirtos
išlaidos, vykdant Europos arešto orderį, nuo jo nepriklausė, jis nesąlygojo, į
užsienį išvyko prekybos automobiliais reikalais, jokia kardomoji priemonė jam
nebuvo paskirta. Jis buvo nuteistas laisvės atėmimu, atlikęs bausmę pats būtų
sugrįžęs į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis
lėmė šių išlaidų atsiradimą, nes pagal Europos arešto orderį buvo perduotas Lietuvai
tuo metu, kai buvo bebaigiąs atlikti laisvės atėmimo bausmę Olandijoje, o ši
aplinkybė rodo, kad jis anksčiau jokiu būdu negalėjo sugrįžti į Lietuvą.
Nutartyje nurodyta, kad jis specialiai negrįžo į Lietuvą ir slapstėsi, tačiau
tai yra tik teismo prielaida.
Atsiliepimu
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir
korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo nuteistojo A. T. kasacinį
skundą atmesti.
Prokuroras
teigia, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai
ištyrė ikiteisminio tyrimo duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais ir,
įvertinę jų visumą, priėmė pagrįstus sprendimus. A. T. kasaciniame skunde
išdėstyti argumentai jau buvo pateikti skundžiant pirmosios instancijos teismo
nuosprendį. Į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė. Nuteistasis
A. T. prašo dar kartą išnagrinėti įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas
apkaltinamasis nuosprendis. Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir įrodymų
vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl kasacinio
skundo argumentai, susiję su šiomis aplinkybėmis, negali būti nagrinėjami.
BK
63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo
iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą, bausmės
subendrinamos ir į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies
atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tačiau Baudžiamasis kodeksas nenumato, kad
į bausmės laiką būtų įskaičiuota užsienio valstybėje atlikta bausmė. Turinčiais
teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo
Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97
straipsnio 1 dalis). Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad būtų kreiptasi dėl
Nyderlandų Karalystėje priimto nuosprendžio pripažinimo pagal 1970 metų Europos
Konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo; tai turėtų
būti atlikta siekiant, kad nuosprendis būtų pripažintas Lietuvos Respublikoje.
Konvencijos 3 straipsnyje sakoma: „1.
Susitariančioji Valstybė turi teisę Konvencijoje numatytais atvejais ir
sąlygomis vykdyti kitos Susitariančiosios Valstybės paskirtą sankciją, kuri yra
vykdytina pastarojoje Valstybėje. 2. Tokia teisė gali būti įgyvendinta tik
tada, kai to prašo Susitariančioji Valstybė“. Kadangi Nyderlandų Karalystės
Hertogenbosch apeliacinio teismo nuosprendis nėra įstatymo numatyta tvarka
pripažintas Lietuvos Respublikoje, apeliacinės instancijos teismas negalėjo
savarankiškai pripažinti užsienio šalies teismo nuosprendžio ir juo paskirtą
bausmę įskaityti į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Apeliacinės
instancijos teismas kasatoriaus teiginį dėl BPK 103 straipsnio 6 punkto bei
105 straipsnio 1 dalies netinkamo pritaikymo pagrįstai ir motyvuotai
atmetė. A. T. iš Lietuvos išvyko 2004 m. lapkričio 12 d. 2005 m. sausio 11 d.
teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2005 m.
vasario 7 d. išduotas Europos arešto orderis, o 2005 m. vasario 25 d. nutarimu
paskelbta paieška. Užsienio valstybėje už kitą nusikalstamą veiką A. T. buvo
sulaikytas tik 2006 m. spalio 3 d. Būdamas užsienyje iki sulaikymo, A. T.
žinojo, kad dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau pats savarankiškai į
Lietuvą negrįžo, slapstėsi. Į Lietuvą buvo atgabentas jau atlikęs bausmę už Nyderlandų
Karalystėje įvykdytą nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad ekstradicijos
išlaidas lėmė pats nuteistasis ir teisingai pritaikė BPK 103 straipsnio 6
punkto ir 105 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Patikrinusi
skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą –
panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20
straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Iš
kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo
nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, iš esmės nesutinka su byloje ištirtų
įrodymų vertinimu, teigia, kad jo kaltumas padarius nusikalstamas veikas,
numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 266 straipsnyje, neįrodytas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir
nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo
aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar
nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
(BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su
esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo
dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra
įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso
veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti
duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos
buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų
vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją
teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos
aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pirmosios
instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos
tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, A. T. pripažino kaltu padarius
nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 266
straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar
kartą nuosekliai išanalizavęs ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų
kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei
konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neturi teisinio
pagrindo.
Apeliacinės
instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų,
visus apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės yra pakartoti kasaciniame
skunde, išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje išsamiai, motyvuotai, tinkamai
aiškindamas ir nenukrypdamas nuo teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso
kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą baudžiamajame procese, atsakė.
Nuteistojo gynybos versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei
apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuotais įrodymais motyvuotai
atmesta. Kasatoriaus teiginiai, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis,
spėjimais, kad jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apeliacinės
instancijos teismo nutartyje nepaneigti, prieštarauja byloje esantiems
duomenims, abiejų instancijų teismų priimtų procesinių dokumentų – nuosprendžio
ir nutarties – turiniui, todėl atmestini.
Pagal
byloje nustatytas aplinkybes A. T. baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio
3 dalies ir 266 straipsnis – pritaikytas tinkamai.
Dėl Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9
dalies taikymo
Kasatoriaus
teiginys, kad teismai, neįskaitydami į bausmės laiką bausmės, atliktos pagal
Olandijos Hertogenbosch teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, netinkamai
taikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, atmestinas.
Byloje
nustatyta, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. T. Olandijos
Hertogenbosch apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu buvo
nuteistas laisvės atėmimu 30 mėnesių ir paskirtą bausmę visiškai atliko šios
valstybės įkalinimo įstaigoje.
Pagal
BK 97 straipsnio 1 dalį turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą
nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas
apkaltinamasis nuosprendis. BK 63 straipsnyje taip pat nėra nustatyta, kad
bausmė, paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu, turi būti bendrinama
su bausmėmis, paskirtomis Lietuvos Respublikos teismų nuosprendžiais. Todėl
konstatuoti, kad nebendrindami bausmių bei neįskaitydami į skundžiamu
nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką bausmės, atliktos pagal Olandijos
Hertogenbosch teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, teismai pažeidė BK 63
straipsnio 9 dalies nuostatas, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Kasatorius netinkamą BK 63 straipsnio 9 dalies pritaikymą argumentuoja tuo, kad
bausmės jam turėjo būti bendrinamos vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktu
– 2008 m. liepos 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2008/675/TVR dėl
atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse
narėse naujose baudžiamosiose bylose. Kasatoriaus argumentas atmestinas, nes
šio Europos Sąjungos teisės akto nuostatos Lietuvos Respublikoje dar nėra
įgyvendintos, Baudžiamojo kodekso atitinkamos nuostatos, siekiant jas suderinti
su šiuo Europos Sąjungos teisės aktu, nėra pakeistos.
Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 103
straipsnio taikymo
Pagal
BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, numatytų šio straipsnio 1-5
punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio
tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso
išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas
nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas,
išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.
Pirmosios
instancijos teismas dėl A. T. ekstradicijos turėtas išlaidas, kurias sudarė
5898,64 Lt, pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti atlyginti
pačiam nuteistajam. Teismas pripažino, kad ekstradicijos išlaidas nulėmė paties
A. T. veiksmai, t. y. jis, žinodamas, kad dėl jo pradėtas ikiteisminis tyrimas, į Lietuvą, iš kurios išvyko iki
ikiteisminio tyrimo pradžios, negrįžo. Lietuvos Respublikos generalinė
prokuratūra išdavė Europos arešto orderį, kuriuo remiantis A. T. buvo
sulaikytas Nyderlandų Karalystėje ir konvojuotas į Lietuvą. Kadangi nuteistasis
nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, šis klausimas buvo ir
apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Ginčydamas pirmosios
instancijos teismo sprendimą priteisti atlyginti ekstradicijos išlaidas, nuteistasis
teigė, kad jis iš Lietuvos išvyko tuo metu, kai jam jokia kardomoji priemonė
nebuvo paskirta, kad jis, atlikęs bausmę už kitoje valstybėje padarytą ir kitos
valstybės nuosprendžiu paskirtą bausmę, būtų pats sugrįžęs į Lietuvą.
Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus pripažino nepagrįstais ir
tokį sprendimą motyvavo tuo, kad A. T. užsienio valstybėje už joje padarytą
nusikaltimą buvo sulaikytas tik 2006 m. spalio 3 d., o į ją išvyko 2004 m.
lapkričio 12 d.; būdamas užsienyje bendravo su tėvais, žinojo, kad dėl jo
atliekamas ikiteisminis tyrimas, kad jo brolis V. T. jau yra nuteistas, tačiau
į Lietuvą negrįžo.
Teisėjų
kolegija nesutikti su teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančiais
duomenimis, neturi teisinio pagrindo, todėl konstatuoja, kad sprendimas
priteisti iš A. T. valstybei atlyginti turėtas ekstradicijos išlaidas, yra
teisingas.
Nesant
BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės
instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis
skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo
A. T. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė