Civilinė byla Nr. 2A-1340-254/2012;

                                            Procesinio sprendimo kategorija:42.9; 63.1; 71; 121.14., 121.18.;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-100-451/2012 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui D. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

ieškovė J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 3-4) ir prašė priteisti iš atsakovo 42 721,12 Lt skolą, 5 340,15 Lt palūkanų, įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2005-09-01 paskolino atsakovui 17 296 USD, skolą atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2008-09-02. Atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, paskolos negrąžino, nebendradarbiauja, taikiai išspręsti ginčą nepavyko.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 42 721,12 Lt skolą, 5 340,15 Lt palūkanų už laiku negražintą skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (48 061,27 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-06-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 442,00 Lt žyminio mokesčio. Teismas konstatavo, kad 2005-09-01 ieškovė su atsakovu pasirašė sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovės 17296,00 USD (b. l. 5) ir šio fakto šalys neginčijo. 2005-09-01 paskolos sutartis nepatvirtina atsakovo teiginių, kad pinigai buvo skirti investuoti į nekilnojamąjį turtą, kurį pardavus pelną jis turėjo pasidalinti su ieškove. Pats atsakovas patvirtino, kad pinigus pasiskolino, mokėjo palūkanas, todėl ši sutartis negali būti vertinama kitaip nei paskolos. Šalys patvirtino, kad atsakovas su ieškovės dukra artimai bendravo, kartu gyveno, todėl aplinkybė, kad atsakovas pirko nekilnojamąjį turtą I. V. vardu laikotarpyje, kai jie gyveno kartu ir tuo metu vyko atsakovo skyrybų procesas, yra suprantama ir savaime neįrodo atsakovo argumentų dėl bendro su ieškove verslo plano. Atsakovo argumentai dėl to, kad ieškovės duktė neturėjo savo lėšų, kai buvo pirktas nekilnojamasis turtas jos vardu, galėtų būti reikšmingi nebent sprendžiant ginčą tarp atsakovo ir I. V., kuomet jie, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą turtą, įrodinėtų turimą turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Teismas konstatavo, kad atsakovas pats patvirtino, kad iš pasiskolintų pinigų nėra ieškovei grąžinęs net dalies. Savo paaiškinimu ir tėvo parodymais įrodinėjo, kad ieškovei yra sumokėjęs dalį palūkanų, tačiau tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. jam nebuvo suteikta teisė pasirūpinti tinkamu atstovu, išsikviesti liudytojus ir pateikti turimus įrodymus. 2011-11-23 teismo posėdį teismas atidėjo, nes apeliantas apie jį nebuvo informuotas, tačiau 2012-01-18 teismo posėdyje negalėjo dalyvauti dėl ligos. Tuo pačiu metu atstovei nutraukus atstovavimo sutartį, apeliantas po ligos, iki teismo posėdžio likus 10 dienų susirado kitą atstovą, tačiau šis nespėjo susipažinti su byla. Be to, apeliantas nespėjo per šį terminą sukviesti visų liudytojų. Tinkamą apelianto teisių gynimą apsunkino ir tai, kad buvusi atstovė nepateikė teismui visų dokumentų, todėl juos teikia su apeliaciniu skundu. Pridedami dokumentais įrodo, kad ieškovė melagingai teismo posėdžių metu parodė, kad su dukra nebendrauja ir nežino nieko apie vykdomą verslą. Iš pateiktų sutarčių matosi, kad ieškovė dalyvavo sudarant notarines sutartis, pagal įgaliojimą veikė savo dukters vardu;
2. teismas nevertino apelianto teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutartimi gautų pinigų investavimo į nekilnojamąjį turtą, bendro verslo vystymą, gauto pelno pasidalijimą ir jungtinės veiklos sutarties nesudarymą, nevertino liudytojos B. parodymų;
3. teismas nepagrįstai atmesdamas apelianto argumentą, kad pinigai paskolinti buvo iki paskolos sutarties sudarymo, nepareikalavo įrodymų apie tai, kada ieškovė perdavė pinigus apeliantui;
4. teismui buvo nereikšminga laikyta aplinkybė, kad ieškovės duktė I. V. neturėjo savo santaupų ir turtą pirko iš ieškovės apeliantui paskolintų pinigų, ginčo išsprendimui yra reikšminga, nes sudarydamos turto pirkimo sandorius, ieškovė ir jos duktė veikė kartu, todėl I. V. turėjo būti į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu;
5. teismas nepagrįstai atmetė apelianto argumentą dėl dalies skolos ieškovei grąžinimo, nes aplinkybę, jog buvo mokėtos palūkanos, parodė apelianto tėvas P. P.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas šioje byloje buvo priėmęs sprendimą už akių, tačiau apelianto prašymu sprendimą panaikino ir procesą atnaujino, sudarydamas galimybes atsakovui tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Apeliantas savo iniciatyva nutraukė atstovavimo sutartį ir pasirinko kitą advokatą, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Nurodo, kad su atsakovu vystyti verslo neketino, pinigus, kaip matyti iš paskolos sutarties sąlygų, paskolino tik dėl to, kad apeliantas žadėjo mokėti dideles palūkanas. Bendro verslo nebuvimą patvirtina ir paties apelianto byloje pateiktas raštelis, kuriame nurodyta, kad grąžina pinigus pagal paskolą, kas būtų neprotinga verslo vystymo atveju. Pačios paskolos sutarties apeliantas neginčija. Jis privalėjo pasirūpinti įrodymais, įrodančiais paskolos gavimo momentą, tačiau jų nepateikė ir neprašė teismo juos išreikalauti, nepasinaudojo ir teise gauti teismo liudijimą. Ieškovės dukra, sudarant paskolos sutartį, nedalyvavo, jai pinigai skolinti nebuvo, todėl ji į šią bylą trečiuoju asmeniu neįtrauktina. Apeliantas su apeliaciniu skundu teikiamų sutarčių pirmosios instancijos teismui nepateikė, todėl teismas jų ir nevertino. Apelianto tėvas nepatvirtino, kad grąžino ieškovei dalį paskolos, buvo kalbama buvo tik apie palūkanas.

Apeliantas 2012 m. birželio 4 d. teismui kartu su atsiliepimu į ieškovės atsiliepimą į jo apeliacinį skundą pateikė dokumentus, kurių jo manymu savo laiku nepateikė apelianto advokatė. Dokumentai įrodo, kad ieškovė UAB „Statybos ciklas“ registravo jai nuosavybės teise priklausančiame bute ir gautą korespondenciją perduodavo apeliantui kaip paminėtos įmonės direktoriui. Tuo tarpu teisme ji nurodo, kad su apeliantu nieko bendro neturi. Apelianto buvusi atstovė be jo sutikimo buvo susitikusi su ieškove ir jos atstove, tarėsi dėl taikos sutarties sąlygų, tačiau taikos sutartis taip ir nebuvo pasirašyta, suklaidino apeliantą dėl teismo posėdžio datos, dėl ko apeliantas pavėlavo pateikti atsiliepimą į sprendimą už akių. Apeliantas taip pat prašė išklausyti 2012 m. vasario 15 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą, kurio metu buvo išaiškintos visos apelianto ginčijamos ir įrodinėjamos aplinkybės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje pagrindinis klausimas yra susijęs su 2005-09-01 sutarties pagrindu tarp šalių atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimu, kuomet atsakovas teigia, jog ieškovės jam paskolinti pinigai buvo panaudoti jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrai šalių veiklai finansuoti – atsakovas už gautus iš ieškovės pinigus įsipareigojo įsigyti žemės sklypus, kuriuos pardavus, šalys gautą pelną susitarė pasidalinti.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat sumą ar kiekį daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta dėl neatlygintinės paskolos. Šias aplinkybes – pinigų perdavimą ir atsakovo įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodė.

Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamu atveju 2005-09-01 rašytine sutartimi atsakovas pasiskolino iš ieškovės 17 296 USD ir juos įsipareigojo grąžinti trijų metų laikotarpyje. Sutarties 2 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti 5,5 proc. kas mėnesį palūkanas. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas nurodė, kad neginčija, jog 2005-09-01 pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią iš ieškovės pasiskolino 17 296 JAV dol (b.l. 34). Teisme atsakovas paaiškino, kad pinigus iš ieškovės gavo, paskolos negrąžino, bet mokėjo ieškovei palūkanas („procentus“) ir jų sumokėjo iš viso 3902,60 Lt ( b.l. 90). Taigi, sutartyje buvo išreikšta atsakovo valia ne tik pinigus gauti, bet ir įsipareigojimas juos grąžinti, mokėti palūkanas. Iš to darytina išvada, kad šalys rašytine forma sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pinigus gavo, įsipareigojo juos grąžinti per trejus metus, mokėjo palūkanas, kas pilnai atitinka paskolos teisinius santykius.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D.turgus „ Marmantas“, bylosNr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; kt.). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-148/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, kad iš ieškovo gauti pinigai jo buvo panaudoti bendrai jungtinei veiklai finansuoti, turėjo įrodyti jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą, t. y. šalių valią, nukreiptą bendram tikslui pasiekti ir įtvirtintą įstatymų reikalaujama forma. Pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Šiuo atveju pagal įstatymą nereikalaujama notarinės sutarties formos, tačiau rašytinė yra privaloma. Atsakovas rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties nepateikė. Atsakovas, savo ranka surašydamas paskolos sutartį (b.l. 90), joje neįrašė jokių sąlygų, kurios patvirtintų bendros jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesus ir bendrus jų tikslus, todėl 2005-09-01 sutartį kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos nėra jokio pagrindo. Nesant jokio pagrindo konstatuoti jungtinę veiklą, teisiškai nereikšmingos yra atsakovo nurodomos aplinkybės dėl jo motyvų sudaryti paskolos sutartį, pasiskolintų pinigų panaudojimo, žemės sklypų preliminarių bei pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybių, jų pirkimo ieškovės dukters I. V. vardu. Pirmosios instancijos teismas sprendime tai konstatavo, todėl apeliantas visai be pagrindo nurodo, kad teismas turėjo išsamiai ir visapusiškai įvertinti kokių paskatų vedamas jis sudarė paskolos sutartį, kokių tikslų siekė gautus pinigus investuodamas į žemės sklypų pirkimą, kodėl juos pirko savo sugyventinės vardu, kokie turtinio pobūdžio ginčai tarp jų kilo dėl paskolintų pinigų panaudojimo, kokia ieškovės dukters, kuri yra pilnametė ir ieškovės tėvų valdžia jos atžvilgiu baigėsi sulig jos pilnametyste, turtinė padėtis ir kt. Kadangi atsakovas paskolintus pinigus gavo, todėl nėra taip reikšminga ar juos gavo paskolos pasirašymo dieną ar prieš pasirašant paskolą. Tai, kad atsakovas pinigais disponavo savo valia kaip jų savininkas, kaip tik patvirtina buvus paskolos santykiams.  

Dėl palūkanų kolegija pažymi, kad įstatyme išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-357/2007; 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje pagal AB banko ,,Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-571/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3k-3-161/2004; kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 5340,15 Lt palūkanų, kurias paskaičiavo už laikotarpį nuo 2008-09-02 už visą negrąžintą paskolos sumą – 42 721,12 Lt., t.y. prašė taikyti atsakovui pasekmes dėl paskolos negrąžinimo sutartyje nustatytu laiku – iki 2008-09-01. Kolegija pažymi, kad kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 str. 2 d.), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Atsakovas, negrąžinęs paskolos sutartyje nustatytu terminu, naudojasi ieškovės lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus (ieškovės) nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Ieškovei nereikalaujant palūkanų, kaip užmokesčio už pinigų skolinimąsi, apelianto argumentai, kad dalį tokių palūkanų pagal sutarties 2 punktą jis grąžino ir tai paliudijo jo tėvas P. P., nagrinėjamu atveju yra nesusiję su ieškiniu.

Dėl apelianto argumentų jo atstovavimo klausimu pažymėtina, kad kvalifikuotą atstovę- advokatę jis turėjo jau nuo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (b.l. 33-37). 2012-01-18 atstovė teismui pranešė, kad atsakovas atstovavimo sutartį su ja nutraukė, todėl teismas jam pasiūlė pasirūpinti atstovavimu (b.l. 79-80, 82). Sekantis teismo posėdis buvo paskirtas 2012-02-15. Atsakovas sudarė sutartį su advokatu, kuris jį atstovavo paskutiniame teismo posėdyje, bylos nagrinėjimą atidėti dėl to, kad nepasirengė bylai, jie neprašė. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu ar apklausti liudytoja I. V., kuomet ginčas nėra susijęs su šio asmens teisėmis ar pareigomis, o apklausti šį asmenį liudytoja dėl šioje byloje nenagrinėtinų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo procesinių teisių pažeidimo atmestini. 

Dėl apelianto pateiktų naujų įrodymų pažymėtina, kad CPK 314 straipsnio norma sudaro teisinę prielaidą pateikti teismui faktinį ieškinio pagrindą ar atsikirtimą į jį patvirtinančius įrodymus, atsiradusius po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Šioje byloje apeliantas siekė pateikti I. V. su pardavėjais sudarytas 2011-01-04 ir 2006-06-29 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios buvo sudarytos iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teismas turi tirti tik įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus, o nesusijusius su ginčo dalyku įrodymus turi atsisakyti priimti. Apelianto prašymas priimti naujus įrodymus atmestinas ne tik, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl pirmiau nurodytų argumentų jie nėra susiję su ginčo dalyku.

Apeliantas teismui dar pateikė atsiliepimą į ieškovės atsiliepimą į jo apeliacinį skundą, kuris atsisakytinas priimti, kadangi tokio procesinio dokumento pateikimas nenumatytas įstatyme.  

Dėl bylos žodinio nagrinėjimo pažymėtina, kad pagal CPK 321, 322 straipsnių nuostatas,  apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėjamu atveju žodinis bylos nagrinėjimas nebuvo būtinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Žibutė Budžienė

Dalė Burdulienė

Leonas Jachimavičius