Civilinė byla Nr. e2A-606-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00386-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.18.3; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios  uždarosios akcinės bendrovės „Ageras“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BR Finance“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ageras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BR Finance“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Ageras“ (toliau – ir UAB „Ageras“, ieškovė), patikslinusi reikalavimus, prašė teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BR Finance“ (toliau – ir atsakovė) 28 558,12 Eur skolos. Ieškovė nurodė, kad:

1.1.                      2015 m. gegužės 1 d. su atsakove sudarė statybos rangos sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovei atlikti statybos rangos darbus, o atsakovė – už juos sumokėti. 

1.2.                      2016 m. balandžio 29 d. šalys pasirašė baigiamąjį darbų priėmimo perdavimo aktą, kuriuo patvirtino, kad ieškovės atliktų darbų vertė yra 196 294,47 Eur, o atsakovė juos priėmė.

1.3.                      BUAB „Ageras“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Bankroto administravimo partneriai“ (toliau – ir bankroto administratorė), perėmusi buhalterinius dokumentus, tarp jų nerado patvirtinimo, kad atsakovė visiškai atsiskaitė už atliktus darbus.

1.4.                      Atsakovė nepagrįstai išrašė 2016 m. gegužės 2 d. sąskaitą faktūrą, kuria paskaičiavo 16 166,75 Eur delspinigius ieškovei. Nurodė, kad sąskaitos pateikimas ir jos priėmimas turi būti vertinamas kaip šalių sandoris, kuriuo ieškovė prisiėmė sąskaitoje nurodomus mokėjimo įsipareigojimus. Ieškovė šį sandorį ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį ieškovės veiklos tikslui gauti pelną, ieškovės vadovui ieškovės vardu be pagrindo prisiėmus prievolę sumokėti atsakovei delspinigius.

2.       Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad:

2.1.                      su ieškove visiškai atsiskaitė, ką patvirtina 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. abiejų šalių pasirašyti skolų suderinimo aktai. 

2.2.                      2016 m. spalio 6 d. ieškovė, atsakovė ir ieškovės kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „SGS Projektai“ sudarė trišalę sutartį (toliau – ir trišalė sutartis), pagal kurią ieškovė perleido 32 475,36 Eur reikalavimo teisę į atsakovę savo kreditorei. Atsakovė su UAB „SGS Projektai“ visiškai atsiskaitė. Todėl atsakovės prievolė ieškovei baigėsi pasikeitus kreditoriui, t.y. sudarius trišalę sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. 

4.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsiskaitymo už atliktus darbus. Nustatė, kad šalys 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. pasirašė skolų suderinimo aktus, kuriais susitarė, kad atsakovė skolinga ieškovei 32 475,36 Eur. Nurodė, kad ieškovė neginčija šalių susitarimų dėl galutinės atsiskaitymo sumos, todėl teismas neturi pagrindo šiais susitarimais nesivadovauti.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovė pagal statybos rangos sutartį įsipareigojo atlikti darbus iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau darbus pridavė tik 2016 m. balandžio 29 d., praleidusi sutarties įvykdymo terminą. Atsakovė reikalavimą dėl delspinigių pateikė 2016 m. gegužės 2 d., t.y. praėjus vos trims dienoms po ieškovės pavėluotai atliktų darbų priėmimo. Teismas pripažino, kad priešingai negu teigia ieškovė, atsakovė turėjo sutartyje numatytą pagrindą skaičiuoti delspinigius. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė argumentų, dėl kurių ginčijami delspinigiai turėtų būti laikomi per dideli.

6.       Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nors ieškovė nurodė, jog atsakovė be pagrindo atliko įskaitymą, nepranešusi ieškovei, tačiau skolų tarpusavio suderinimo aktai yra pasirašyti abiejų šalių, juose raštu išreikšta abiejų šalių valia dėl galutinio skolos dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė atliko vienašalį įskaitymą, apie tai nepranešusi ieškovei.

7.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pripažįsta atsakovės nurodomą aplinkybę, jog atsakovė įvykdė savo prievolę sumokėti ieškovei šalių tarpusavio skolų suderinimo aktais užfiksuotą 32 475,36 Eur sumą trišalės sutarties pagrindu sumokėdama ją ieškovės kreditorei UAB „SGS Projektai“. Nustatęs, kad atsakovės skola ieškovei pagal susitarimus taip pat buvo 32 475,36 Eur, teismas konstatavo, jog atsakovės prievolė ieškovei pasibaigė šalims atlikus novaciją. 

8.       Dėl nurodomų motyvų pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimus, nėra.  

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

9.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės ieškovei 28 558,12 Eur skolos, pripažinti negaliojančiu sandorį dėl delspinigių sumokėjimo pagal 2016 m. gegužės 2 d. delspinigių sąskaitą faktūrą Nr. BRF-16/05/02-4, priteisti 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismo išvada dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo neatitinka tikrovės, t. y. suderinimo aktuose nėra nurodytas skolų užskaitymas. Nustačius, kad suderinimo aktais jokie įskaitymai atlikti nebuvo, įstatymai nenumato automatinio skolų priešpriešinio užskaitymo, todėl laikytina, kad atsakovė yra skolinga ieškovei. Kadangi byloje nepateikta dvišalio įskaitymo akto, ar net vienašalio pranešimo, kuriuo atsakovė praneštų ieškovei apie atliekamą įskaitymą, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas įskaitymas.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad skolų suderinimo aktuose fiksuojama vienoda 32 475,36 Eur atsakovės skola ieškovei, kurios atsakovė neginčija. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu ne kartą įrodinėjo, kad tai yra ieškovės skola atsakovei, o ne atsakovės skola ieškovei, kaip nurodyta ginčo sprendime. Šią aplinkybę patvirtino ir pati atsakovė 2018 m. spalio 24 d. teismo posėdžio metu.

9.3.                      Ieškovei nurodžius ir atsakovei patvirtinus, kad akto turinys neatitinka tikrovės, pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio konstatuoti, kad 2016 m. liepos 1 d. suderinimo aktas yra negaliojantis.

9.4.                      Ieškovė nesutinka su apskųstame teismo sprendime nurodyta išvada, kad 2016 m. liepos 1 d. aktas dėl skolų suderinimo yra savarankiškas sandoris, kuriuo šalys nustatė tarpusavio skolų apimtis. Šiuo aktu joks įskaitymas atliktas nebuvo, todėl skolų suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip savarankiškas sandoris.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino dokumentą – 2016 m. rugpjūčio 29 d. suderinimo aktą, kurio net nėra šioje byloje.

9.6.                      Atsakovė nepagrįstai delspinigius skaičiavo nuo preliminarios sutarties kainos, o ne nuo faktinių laiku neatliktų darbų kainos.

9.7.                      Ginčo sprendime nepasisakyta dėl atsakovės be pagrindo ieškovei išrašytų ir apmokėtų sąskaitų už generalinio rangovo, resursų tiekimo sąnaudas.

10.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Ieškovė nepagrįstai tapatina vienašalio įskaitymo institutą su šalių bendru susitarimu pasirašytais susitarimais dėl skolų suderinimo.

10.2.                      Pasirašydama 2016 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitą faktūrą 16 166,75 Eur sumai už vėlavimą įvykdyti sutarties darbus, vėliau nereikšdama dėl jos pretenzijų, pasirašydama skolų suderinimo aktus, ieškovė patvirtino savo pareigą mokėti delspinigius.

11.       Atsakovė teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą papildomai išsprendžiant atsakovės pareikštą reikalavimą dėl 500 Eur baudos paskyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos nukreipiant atsakovei. Nurodė, kad atsakovė visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo neginčija, tačiau apskųstame sprendime teismas nėra išsprendęs baudos ieškovei skyrimo klausimo.

12.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad jis yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Mano, kad ieškinys ginčijant įmonei žalingus sandorius reiškiamas vykdant įstatymo nustatytą pareigą ginti bankrutavusios įmonės interesus ir ieškinio atsakovei pateikimas neatitinka jokių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

14.       Iš byloje esančių duomenų bei šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2015 m. birželio 1 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. AGE-01/06/2015, kuria ieškovė iki 2015 m. rugsėjo 1 d. įsipareigojo atlikti statomo daugiabučio gyvenamojo namo sienų tinkavimo gipsiniu skiediniu darbus, o atsakovė – priimti atliktus darbus kaip jų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (1 t., b. l. 14-20). 2016 m. balandžio 29 d. pasirašytu baigiamųjų darbų priėmimo perdavimo aktu šalys patvirtino ieškovės darbų atlikimą, ir atsakovės šių darbų priėmimą, bei bendrą atliktų darbų kainą - 196 294,47 Eur (1 t., b. l. 21). 2016 m. gegužės 2 d. delspinigių sąskaitoje faktūroje, kurią išrašė atsakovė ieškovei, nurodyta ieškovės 16 166,75 Eur skola atsakovei už vėlavimą atlikti darbus (1 t., b. l. 29). Iš byloje esančių 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d. skolų suderinimo aktų matyti, kad šalys sutiko dėl 32 475,36 Eur atsakovės įsiskolinimo ieškovei dydžio (1 t., b. l. 49). 2016 m. spalio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi (trišalė sutartis) ieškovė (kreditorė), atsakovė (skolininkė) ir UAB „SGS Projektai“ susitarė, kad ieškovė UAB „SGS Projektai“ naudai perleis ieškovės turimą reikalavimo teisę į atsakovę dėl 32 475,36 Eur skolos, kilusios PVM sąskaitų faktūrų Nr. AGE-15021 ir Nr. AGE-15022 pagrindu (2 t., b. l. 98-99). Atsakovės pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2016 m. spalio 11 d. atsakovė pervedė UAB „SGS Projektai“ 32 475,36 Eur mokėjimo paskirtyje nurodžiusi, jog tai yra mokėjimas pagal 2016 m. spalio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį (2 t., b. l. 100).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

15.       Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos išvadą dėl įskaitymo atlikimo bei teigia, kad suderinimo aktais įskaitymai atlikti nebuvo, šalys nėra sudariusios atskiro įskaitymo akto, todėl vertintina, kad atsakovė yra skolinga ieškovei.

16.       Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priešinių prievolių įskaitymo faktas įvyko 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. šalims sudarius susitarimus dėl skolų suderinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia (be kita ko) skolų suderinimo aktą kvalifikavo ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinę, bet ir kaip sandorį, sukūrusį šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015). Iš minėtos teismų praktikos matyti, kad 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. skolų suderinimo aktai laikytini sandoriais, pasirašytais ieškovės ir atsakovės, kuriuose abi šalys aiškiai apibrėžė tarpusavyje prievoles, egzistuojančias susitarimų dėl skolų suderinimo aktų sudarymo dieną. Nors šiuose susitarimuose nėra detalizuotas šalių priešpriešinių įsiskolinimų susiformavimo pagrindas, tačiau toks ieškovės ir atsakovės valios išreiškimas traktuotinas kaip jų galutinis patvirtinimas dėl įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu apimties, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. šalių sudarytais susitarimais dėl skolų suderinimo nebuvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Ši teiginį patvirtina ir 2016 m. liepos 1 d. skolų suderinimo aktas, kuriame pažymėta, kad šiuo aktu šalys sutinka su nurodyta įsiskolinimų apskaitos informacija 2016 m. liepos 1 d. datai (1 t., b. l. 49). Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys skolų suderinimo aktai, nors ir yra išvestiniai buhalterinės apskaitos dokumentai, įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčyti, jie yra pasirašyti abiejų šalių, nepaneigti byloje esančiais duomenimis, todėl pripažintini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais šalių abipusius įsiskolinimus.  

17.       Ieškovės nurodytas argumentas, kad atskiro įskaitymo akto tarp šalių nebuvimas paneigia patį įskaitymo faktą, pripažintinas nepagrįstu, kadangi įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018). Byloje minėtus skolų suderinimo aktus pasirašius abiems teisinių santykių subjektams, nėra pagrindo abejoti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo įvykdymu.

18.       Minėtą išvadą patvirtina ir 2015 m. birželio 1 d. statybos rangos sutarties Nr. AGE-01/06/2015 5.6.4. papunktis, kuriuo šalys susitarė, kad iš mokėjimo pagal galutinį darbų priėmimo – perdavimo aktą atsakovė užskaito visą tam momentui esančią ieškovės skolą atsakovei. Taigi, po galutinio darbų priėmimo – perdavimo akto sudarymo šalys turėjo atlikti tarpusavio įsipareigojimų skaičiavimą. Vykdydamos šios nuostatos reikalavimą, ieškovė su atsakove buvo sudariusios skolų tarpusavio suderinimo aktus.

19.       Ieškovės apeliacinio skundo motyvą, kad 2016 m. liepos 1 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. susitarimais dėl skolų suderinimo yra konstatuota ne atsakovės skola ieškovei, o ieškovės įsiskolinimas atsakovei, paneigia byloje esanti 2016 m. spalio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis (trišalė sutartis), kuria ieškovė UAB „SGS Projektai“ naudai perleido ieškovės turimą reikalavimo teisę į atsakovę dėl 32 475,36 Eur skolos, kilusios PVM sąskaitų faktūrų Nr. AGE-15021 ir Nr. AGE-15022 pagrindu. Svarbu ir tai, kad būtent atsakovė, prisiimdama įsipareigojimus, kilusius trišalės sutarties pagrindu, atsiskaitė su UAB „SGS Projektai“ pervesdama jai 32 475,36 Eur.  

20.       Ieškovė apeliaciniame skunde apeliuoja į pirmosios instancijos teismo nepagrįstą vadovavimąsi 2016 m. rugpjūčio 29 d. aktu dėl skolų suderinimo, kurio, jos teigimu, net nėra byloje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovės dėmesį, kad šio dokumento kopija pirmosios instancijos teismui atsakovės buvo pateikta 2018 m. lapkričio 30 d. posėdžio metu ir pridėta prie bylos.

21.       Reziumuojant išdėstytus motyvus pripažintina, kad byloje nustatytų ir šioje nutartyje aptartų aplinkybių visetas leidžia konstatuoti ieškovės argumento dėl šalių įvykdyto skolų įskaitymo fakto nebuvimo nepagrįstumą.

22.       Ieškovė apeliaciniame skunde išreiškė nesutikimą su delspinigių apskaičiavimo būdu, todėl kvestionuoja apskaičiuotų delspinigių sumą, į kurią buvo atsižvelgta skaičiuojant šalių tarpusavio įsipareigojimus. Ieškovės manymu, delspinigiai turėjo būti skaičiuojami ne nuo 2015 m. birželio 1 d. statybos rangos sutartyje Nr. AGE-01/06/2015 nurodytos sumos 179 683,09 Eur be PVM, bet nuo faktiškai laiku neatliktų darbų kainos. 2015 m. birželio 1 d. statybos rangos sutarties Nr. AGE-01/06/2015 9.3. punkte nurodyta, kad rangovas (ieškovė), pažeidęs darbų atlikimo terminus, privalo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo sutarties sumos. Vadovaujantis cituotu sutarties punktu pripažintina, kad jame nėra kalbama apie laiku neatliktų darbų kainą bei nenumatyta, kad delspinigiai turi būti skaičiuojami būtent nuo šios sumos. Minėta, jog 2016 m. balandžio 29 d. baigiamųjų darbų priėmimo perdavimo akte šalys patvirtino ieškovės atliktų darbų kainą - 196 294,47 Eur (1 t., b. l. 21). Atsakovė 2016 m. sausio 26 d. raštu dėl sutarties vykdymo informavo ieškovę, kad vadovaujantis 2015 m. birželio 1 d. statybos rangos sutartimi, atsakovė turi teisę skaičiuoti delspinigius už vėluojamus atlikti ir perduoti atsakovei darbus; šio rašto surašymo dienai delspinigiai sudarė 15 762,95 Eur (1 t., b. l. 50). Atsakovė 2016 m. gegužės 2 d. išrašė ir ieškovei pateikė delspinigių sąskaitą faktūrą, kurioje nurodė apskaičiuotą delspinigių sumą - 16 166,75 Eur (1 t., b. l. 29). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė šią sąskaitą faktūrą akceptavo, jos neginčijo, su joje nurodyta suma sutiko. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nesent pagrindo pritarti ieškovės argumentui dėl delspinigių netinkamo skaičiavimo, todėl jis yra atmestinas.

23.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

24.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė visiškai sutinkanti su pirmosios instancijos teismo motyvais, tačiau šį procesinį dokumentą teikia dėl to, kad apskųstame sprendime nėra pasisakyta dėl atsakovės reikalavimo skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

25.       Baudos skyrimą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis reglamentuoja CPK 95 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam byloje dalyvaujančiam asmeniui.  Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymas paskirti ieškovei baudą nėra laikomas savarankišku materialiniu teisiniu reikalavimu, galinčiu padėti apginti asmenų pažeistas teises. Be to, vadovaujantis nurodytu galiojančiu teisiniu reglamentavimu pripažintina, kad baudos skyrimo proceso dalyviui klausimas priskirtinas teismo prerogatyvai. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad šio klausimo neišsprendimas nepatvirtina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo, todėl negali suponuoti šio procesinio sprendimo pakeitimo ar panaikinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šalys nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šios rūšies išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Dėl bylos procesinės baigties

27.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos         Romualda Janovičienė        

                                                                                                           Danguolė Martinavičienė

        Jūratė Varanauskaitė