(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Kregždė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Kregždė“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. K., uždaroji akcinė bendrovė „Linusta“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :     

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Kregždė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės A. K. 113 508 Eur skolą, 5 proc. palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Linusta“ 2019 m. sudarė trišalę paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei ir UAB „Linusta“ teisę naudotis statybine įranga. Pagal sutartį už įrangos naudojimą ir saugojimą buvo atsakinga UAB „Linusta“, o atsakovė už įrangą turėjo atsiskaityti ir suteikti vietą įrangos laikymui. Ieškovė už atsakovei suteiktas statybinės įrangos nuomos paslaugas išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras: 2020 m. gruodžio 31 d. – 10 000 Eur, 2022 m. balandžio 19 d. – 16 000 Eur, 2022 m. gegužės 9 d. – 28 000 Eur, 2024 m. liepos 22 d. – 52 000 Eur ir 2024 m. lapkričio 28 d. – 7 508 Eur, iš viso – 113 508 Eur, tačiau atsakovė neatsiskaitė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovė A. K. ir trečiasis asmuo D. K. yra buvę sutuoktiniai, jų santuoka atsakovės iniciatyva nutraukta Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-23971-1191/2024. Santuokos metu, kuri truko beveik trisdešimt metų, t. y. nuo 1995 m. gruodžio 30 d. iki 2025 m. sausio 18 d., atsakovė ir trečiasis asmuo vykdė statybų verslą. Jie 2007 m. liepos 18 d. sandorio pagrindu iš atsakovės tėvų perėmė 1,7 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame planavo statyti gyvenamuosius namus, juos parduoti ir taip užsidirbti (tą ir įgyvendino). Byloje nekilo ginčo, kad visus su sklypo pertvarkymu, paskirties keitimu ir statybų leidimų gavimu susijusius reikalus tvarkė trečiasis asmuo D. K., o atsakovė A. K. verslo reikaluose dalyvavo epizodiškai.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovė A. K. 2015 m. rugpjūčio 26 d. nupirko UAB „Linusta“ akcijas ir, būdama vienintele akcininke, vadovu paskyrė tuometinį sutuoktinį D. K.. UAB „Linusta“ buvo generalinė rangovė, trečiasis asmuo D. K., būdamas šios įmonės vadovu, organizavo daugiabučių namų statybos darbus, o atsakovė augino keturis šalių nepilnamečius vaikus.

6.       Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo D. K. 2019 m. birželio 27 d. įsteigė ieškovę MB „Kregždė“ ir buvo jos vadovu.

7.       Nurodė, kad šioje byloje reikalavimas atsakovei A. K. argumentuojamas tuo, jog ieškovė 2019 m. rugsėjo 1 d. perdavė nuomos pagrindu atsakovei statybinę įrangą, kuri turėjo už įrangą mokėti ir suteikti laikymo vietą, o trečiasis asmuo UAB „Linusta“ – saugoti.

8.       Teismas pažymėjo, kad nors, ieškovės teigimu, ji statybinę įrangą suteikė atsakovei ir UAB „Linusta“ naudoti atlygintinai, už įrangos naudojimą bei saugojimą buvo atsakinga UAB „Linusta“, o atsakovė – už atsiskaitymą ir vietos įrangos laikymui suteikimą, tačiau apie šios trišalės sutarties egzistavimą duomenų pateikta nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nėra galimybės traktuoti, jog tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai.

9.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė reikalavimą atsakovei kildina iš jos išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių atsakovė nėra pasirašiusi. Pažymėjo, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Be ieškovės vienašališkai išrašytų sąskaitų faktūrų atsakovei, kitų įrodymų, kurie leistų nuspręsti apie realiai ieškovės patirtas išlaidas dėl ginčo paslaugų, byloje nėra. Teismo vertinimu, vien tik ši aplinkybė, kai šalys nesudarė sutarties (ji teismui nėra pateikta), kurioje būtų sulygusios dėl esminių sandorio sąlygų: paslaugų apimties, kainos, terminų ir pan., o reikalavimas yra grindžiamas tik vienašališkai išrašytomis sąskaitomis faktūromis, sudaro teisinį pagrindą ieškovės reikalavimą dėl skolos iš atsakovės priteisimo atmesti.

10.       Nors, ieškovės teigimu, tai, kad dalis sąskaitų faktūrų buvo teiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) deklaruojant atsakovės pajamas, pagrindžia skolos ieškovei buvimo faktą, tačiau, teismo vertinimu, tokie duomenys savaime ieškovės reikalavimų pagrįsti negali, nes verslą UAB „Linusta“ vardu, kaip vadovas, vystė D. K., jo iniciatyva VMI buvo teikiamos sąskaitos faktūros.

11.       Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad UAB „Linusta“, kaip generalinė rangovė, pati samdė asmenis paslaugų teikimui ir tiesiogiai pirko reikalingas medžiagas. Naujajai vadovei perėmus UAB „Linusta“, įmonė piniginių lėšų neturėjo, trečiasis asmuo D. K., kaip buvęs vadovas, jokių bendrovės dokumentų neperdavė.

12.       Remdamasis ieškovės finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nusprendė, kad ji faktiškai jokios veiklos nevykdė. Nurodė, kad ieškovė 2023 m. deklaravo gavusi 0 Eur pajamų. Be ginčo sąskaitų faktūrų ieškovė nėra išrašiusi kitų sąskaitų, tai patvirtina numerių eiliškumas. Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 12 d. teismas nustatė, kad ieškovės lėšos buvo skirtos asmeninių trečiojo asmens D. K. poreikių tenkinimui (mokama už kurą degalinėse, apsiperkant parduotuvėse, atsiskaitant maitinimo įstaigose ir pan.). Ieškovė darbuotojų neturėjo.

13.       Teismas nurodė, kad ieškovės iniciatyva pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, kuriuose atsispindi išimtinai trečiojo asmens D. K. paaiškinimai, siekiant pagrįsti, jog teisiniai santykiai pagal trišalę sutartį susiklostė, o prievoliniams santykiams pasibaigus ginčo turtas nebuvo grąžintas, neturi įrodomosios galios šioje byloje, pažymėjęs, kad ikiteisminis tyrimas prejudicinių faktų nesukuria.

14.       Apibendrindamas tai, teismas ieškinį dėl skolos priteisimo pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovė MB „Kregždė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.       Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Atsakovė pateikė VMI deklaracijas, kuriose buvo pripažintos ieškovės išrašytos sąskaitos faktūros.

15.2.       Teismas nevertino ir nepasisakė dėl rašytinio dokumento (ieškinio priedo Nr. 7), t. y. atsakovės 2024 m. rugpjūčio 1 d. ieškovei siųsto reikalavimo pasiimti įrangą ir daiktus iš sklypo, kuriame buvo vykdytos statybos, ir kad atsakovė pripažino, jog ieškovės turėtas bei teisėtai valdytas turtas, iki jį atsiėmė ieškovė, buvo atsakovės žinioje. Ieškovei priklausantys įrengimai buvo naudojami atsakovei ekonominę naudą teikusioje UAB „Linusta“ veikloje.

15.3.       Tai, kad ieškovė, UAB „Linusta“ ir atsakovė buvo sudariusios trišalį susitarimą ir jo laikėsi, patvirtina 2020 m. ir 2022 m. išrašytos sąskaitos faktūros bei faktas, jog atsakovė jas priėmė bei deklaravo kaip patirtas išlaidas. Ieškovė ar trečiasis asmuo D. K. nepateikė už atsakovę jos metinių pajamų deklaracijų, atsakovė tai padarė pati, sąmoningai pripažindama ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Jai tai tuo metu buvo naudinga, siekiant sumažinti mokėtinus mokesčius.

15.4.       Papildomai teikia atrastas nuotraukas iš statybviečių, darytas 2019–2024 m., kurios patvirtina, kad ieškovei priklausanti įranga buvo naudota atsakovei ekonominę naudą kūrusiai veiklai. Anksčiau šių nuotraukų pateikti negalėjo, nes neturėjo prieigos prie prarasto išorinio disko.

16.       Atsakovė A. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.       Atsakovė apie tariamą skolą ir teiktas paslaugas sužinojo tik 2024 m. liepos mėn., kai gavo sąskaitas ir pretenziją. Atsakovė niekada nesitarė ir nederino jokių paslaugų teikimo su ieškove. UAB „Linusta“, vadovaujama D. K., pirko visas prekes ir paslaugas, kurių reikėjo vykdant statybos darbus. Jei ieškovė galėtų turėti reikalavimų už tariamai teiktas paslaugas, tai toks asmuo galėtų būti tik UAB „Linusta“.

16.2.       Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad A. K. teikė sąskaitas VMI su metinėmis deklaracijomis neįrodo paslaugų teikimo fakto, nes visus dokumentus A. K. vardu teikė D. K..

16.3.       A. K. ir D. K. 2019 m. sausio 3 d. sudarius sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, D. K. netrukus 2019 m. birželio 27 d. įsteigė MB „Kregždė“ ir neva perdavė keltuvą naudoti jos veikloje. Toks D. K. tikslas buvo nesąžiningai praturėti A. K. ir UAB „Linusta“ sąskaita, išrašant sąskaitas už nebūtas paslaugas.

16.4.       Tai, kad ieškovė nevykdė jokios realios veiklos ir ruošėsi kada nors pateikti reikalavimą atsakovei, patvirtina aplinkybės, jog ieškovė neturėjo darbuotojų ir turto; ieškovė 2020 m. deklaravo, kad gavo 10 000 Eur pajamų, o tai atitinka atsakovei 2020 m. gruodžio 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą; 2021 m. ieškovė deklaravo gavusi 0 Eur pajamų; 2022 m. ieškovė deklaravo, kad gavo 44 000 Eur pajamų, o tai atitinka 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 9 d. atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras Nr. 001 ir Nr. 002; 2023 m. ieškovė deklaravo, kad gavo 0 Eur pajamų; be ginčo sąskaitų, ieškovė niekam niekada nėra išrašiusi jokios sąskaitos faktūros.

16.5.       Atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė D. K. el. laiškus atsakovei, kurie įrodo, kad D. K. supratus, jog atsakovė nori nutraukti santuoką, jis visais įmanomais būdais grasino ir darė spaudimą dėl turto perleidimo, laiškuose netgi nurodė, kad gali prirašyti sąskaitų, tą ir padarė. D. K. privedė UAB „Linusta“ prie nemokumo, įkeitė visą atsakovės turtą UAB „Linusta“ prievolių įvykdymo užtikrinimui, dėl to atsakovei teko parduoti visą turtą, kad būtų įvykdyti UAB „Linusta“ finansiniai įsipareigojimai. A. K., pasitikėdama D. K., 2020 m. kovo 5 d. ir 2020 m. rugpjūčio 7 d. buvo išdavusi jam du įgaliojimus, kad D. K. atsakovės vardu galėtų atlikti realiai bet kokius veiksmus jai atstovaujant, jos vardu prisiimant prievoles ir parduodant turtą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

18.       Ieškovė MB „Kregždė“, pateikusi apeliacinį skundą, prašė priimti naujus rašytinius įrodymus – 2019–2024 m. darytas nuotraukas iš statybviečių, apeliantės teigimu, patvirtinančias, kad ieškovei priklausanti įranga buvo naudota atsakovei ekonominę naudą kūrusiai veiklai. Nurodė, kad anksčiau šių nuotraukų pateikti negalėjo, nes neturėjo prieigos prie prarasto išorinio disko.

19.       CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20.       Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2023, 88 punktas).

21.       Kita vertus, draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

22.       Taigi naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, o asmuo, siekdamas pasinaudoti CPK 314 straipsnyje įtvirtinta išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą ir jį pagrįsti ne deklaratyviais, o iš tiesų svariais argumentais, dėl ko jam turėtų būti taikytina ši išimtis iš bendrosios taisyklės.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrindė būtinybės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme.

24.       Visų pirma, apeliantės teikiami nauji įrodymai, atsižvelgiant į jų atsiradimo datą, egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl jie ne tik galėjo, bet ir turėjo būti pateikti teismui laiku. Antra, apeliantės teikiamos nuotraukos, darytos iš statybviečių 2019–2024 m., niekaip nepatvirtina nei tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių dėl statybinės įrangos perdavimo, nei prisiimtų įsipareigojimų mokėti už įrangos naudojimą fakto.

25.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės teikiamus naujus įrodymus, kaip teikiamus pavėluotai ir neturinčius esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų vertinimui kitaip.

Byloje reikšmingos faktinės aplinkybės

26.       Byloje nustatyta, kad atsakovė A. K. ir trečiasis asmuo D. K. – buvę sutuoktiniai. Santuoka, kuri truko nuo 1995 m. gruodžio 30 d., nutraukta Kauno apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-23971-1191/2024 (sprendimas įsiteisėjo 2025 m. sausio 18 d.).

27.       Santuokos metu atsakovė ir trečiasis asmuo vykdė statybų verslą – 2007 m. liepos 18 d. sandorio pagrindu iš atsakovės tėvų perėmė 1,7 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini), kuriame statė gyvenamuosius namus, juos pardavinėjo ir taip užsidirbo. Bylos šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad visus su sklypo pertvarkymu, paskirties keitimu ir statybų leidimų gavimu susijusius reikalus tvarkė trečiasis asmuo D. K., o atsakovė verslo reikaluose dalyvavo epizodiškai.

28.       Atsakovė A. K. 2015 m. rugpjūčio 26 d. nupirko UAB „Linusta“ akcijas ir, būdama vienintele akcininke, vadovu paskyrė tuometinį savo sutuoktinį – trečiąjį asmenį D. K.. Byloje nekilo ginčo, kad UAB „Linusta“ buvo generalinė rangovė, o trečiasis asmuo D. K., būdamas šios įmonės vadovu, organizavo daugiabučių namų statybos darbus. Savo ruožtu atsakovė A. K. augino keturis šalių nepilnamečius vaikus.

29.       D. K. 2019 m. birželio 27 d. įsteigė MB „Kregždė“ ir buvo jos vadovu.

30.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovės MB „Kregždė“ reikalavimo priteisti iš atsakovės A. K. 113 508 Eur skolą pagal 2020 m. gruodžio 31 d., 2022 m. balandžio 19 d., 2022 m. gegužės 9 d., 2024 m. liepos 22 d. ir 2024 m. lapkričio 28 d. sąskaitas faktūras, išrašytas, apeliantės teigimu, 2019 m. sudarytos trišalės paslaugų teikimo sutarties pagrindu, pagal kurią MB „Kregždė“ suteikė A. K. ir UAB „Linusta“ atlygintinai naudotis statybine įranga: už įrangos naudojimą ir saugojimą esą buvo atsakinga UAB „Linusta“, o už vietos įrangos laikymui suteikimą ir atsiskaitymą už įrangą – A. K..

Dėl skolos (ne)priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo

31.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012; 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-403/2024, 25 punktas).

32.       Sutarties sudarymo procedūrą reglamentuoja CK 6.162–6.187 straipsniai. CK 6.162 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferento pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti pakankamai apibūdintas ir išreikšti jo įsipareigojimą būti sutarties saistomam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Akceptu laikomas akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (CK 6.173 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad būtų konstatuota, jog akceptantas priėmė ofertą ir sutartis laikoma sudaryta, būtinas aiškus ir besąlygiškas jo sutikimas su oferento pateiktu pasiūlymu, pareiškiamas oferentui. Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012; 2020 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020, 41 punktas; 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2022, 22 punktas).

33.       Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad nors ieškovė reikalavimą dėl skolos priteisimo, kaip minėta, kildina iš trišalės paslaugų teikimo sutarties, pagal kurią, ieškovės teigimu, ji suteikė UAB „Linusta“ atlygintinai naudotis statybine įranga, o A. K. įsipareigojo atsiskaityti už įrangos suteikimą, bei šios sutarties pagrindu išrašytomis sąskaitomis faktūromis, tačiau pati sutartis teismui pateikta nebuvo. Atsakovė A. K., atsikirsdama į ieškovės reikalavimą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai neigė tokios sutarties sudarymą, teigdama, kad ji niekada nesitarė ir nederino su MB „Kregždė“ paslaugų teikimo dėl statybinės įrangos perdavimo UAB „Linusta“, įsipareigojimų mokėti įrangos perdavimo mokestį neprisiėmė, apie tariamą skolą ir išrašytas sąskaitas faktūras sužinojo tik 2024 m. liepos mėn., gavusi sąskaitas ir pretenziją.

34.       Pažymėtina, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Kadangi šiuo atveju rašytinė trišalė sutartis pateikta nebuvo, o jos sudarymą ieškovė grindė tik vienašališkai atsakovei išrašytomis sąskaitomis faktūromis, būtent ieškovei MB Kregždė“, pareiškusiai reikalavimą dėl skolos priteisimo, kilo pareiga įrodyti šalių susitarimą dėl paslaugų teikimo sutarties sudarymo, t. y. susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų: sutarties objekto, kainos, įrangos perdavimo termino, atsiskaitymo tvarkos ir pan.

35.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 29 punktas). Taigi remiantis PVM sąskaitomis faktūromis, galima būtų patvirtinti nebent patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, dėl kokių konkrečiai sąlygų buvo sutarta ir pan.

36.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad  kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 32 punktas).

37.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad tarp jos, atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Linusta“ buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir kad atsakovė A. K. būtų įsipareigojusi už UAB „Linusta“ perduotą statybinę įrangą mokėti įrangos naudojimo mokestį. Pažymėtina, kad be ieškovės vienašališkai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, apeliantė nepateikė kitų įrodymų, kad šalys iš tiesų būtų sutarusios dėl statybinės įrangos perdavimo ir suderinusios esmines tokio susitarimo (sutarties) sąlygas: konkrečią perduodamą įrangą (sutarties objektą), kainą, terminus, atsiskaitymo tvarką ir pan.

38.       Apeliantės teigimu, tai, kad ieškovė, trečiasis asmuo UAB „Linusta“ ir atsakovė buvo sudariusios trišalį susitarimą ir jo laikėsi, patvirtina faktas, jog atsakovė priėmė PVM sąskaitas faktūras ir jas deklaravo VMI kaip patirtas išlaidas. Visų pirma, byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų priėmusi ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras – sąskaitos faktūros atsakovės nepasirašytos, o kitų įrodymų, jog nedelsiant po jų išrašymo ieškovė būtų nusiuntusi sąskaitas faktūras atsakovei, byloje nėra. Savo ruožtu šalių argumentai dėl ginčo sąskaitų faktūrų pateikimo VMI skiriasi: apeliantė, kaip minėta, teigia, kad sąskaitas faktūras, deklaruodama metines pajamas, pateikė pati atsakovė, o atsakovė įrodinėja, kad šių sąskaitų ji neturėjo ir VMI neteikė, visus dokumentus jos vardu teikė buvęs sutuoktinis D. K..

39.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė A. K., atsikirsdama į MB „Kregždė“ argumentą dėl sąskaitų faktūrų deklaravimo VMI, pirmosios instancijos teismui buvo pateikusi savo pajamų mokesčio deklaracijas už 2020 m. ir 2022 m. (žr. dokumento registracijos Nr. DOK-30377 pateiktus priedus). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų deklaracijų turinį, nustatė, kad jose nėra duomenų, kad A. K. būtų teikusi ar nurodžiusi VMI apie ginčo sąskaitas faktūras. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į VMI, prašydamas pateikti duomenis, ar buvo pateiktos ieškovės MB „Kregždė“ atsakovei A. K. 2020 m. gruodžio 31 d., 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 9 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atsakovei deklaruojant pajamas. Kauno apygardos teisme 2025 m. vasario 10 d. buvo gautas VMI atsakymas (žr. dokumento registracijos Nr. DOK-3641), iš kurio turinio galima daryti išvadą, kad VMI buvo pateikti duomenys apie MB „Kregždė“ 2022 m. balandžio 19 d. ir 2022 m. gegužės 9 d. atsakovei A. K. išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau atsakyme pažymėta ir tai, jog pateiktose A. K. 2020–2022 m. pajamų mokesčio deklaracijose (GPM311 forma) deklaruotų duomenų pagrindimui mokesčių administratoriui iki 2025 m. vasario 10 d. nebuvo pateikti šie MB „Kregždė“ išrašyti dokumentai A. K.: 2020 m. gruodžio 31 d. (10 000 Eur), 2022 m. balandžio 19 d. (16 000 Eur) ir 2022 m. gegužės 9 d. (28 000 Eur) PVM sąskaitos faktūros.

40.       Įvertinus aptartus rašytinius įrodymus, t. y. byloje esančias atsakovės 2020 m. ir 2022 m. pajamų mokesčio deklaracijas, kuriose, kaip minėta, nėra duomenų apie ginčo sąskaitų teikimą VMI, taip pat VMI atsakymą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra toks informatyvus, kad neginčijamai patvirtintų apeliantės argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovei A. K. buvo žinomas PVM sąskaitų faktūrų išrašymo faktas ir kad ji jas priėmė bei pati pateikė VMI, deklaruodama savo metines pajamas.

41.       Aplinkybės, kad tarp šalių buvo susiklostę pasaugų teikimo teisiniai santykiai ir kad statybinė įranga buvo perduota UAB „Linusta“, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei už perduotą įrangą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina ir apeliantės nurodomas atsakovei atstovaujančio advokato 2024 m. rugpjūčio 1 d. reikalavimas, adresuotas UAB „Linusta“, ieškovei MB „Kregždė“ ir trečiajam asmeniui D. K., pasiimti iš sklypo įrangą ir daiktus, apeliantės teigimu, priklausiusius MB „Kregždė“ (ieškinio priedas Nr. 7). Iš paminėto reikalavimo turinio nustatyta, kad ieškovė, D. K. ir UAB „Linusta“ buvo informuoti apie (duomenys neskelbtini) esantį statybinį laužą, metalinius strypus, metalinį sandėliuką (garažą), mechanizmą, kurių niekas nepasiima, raginant šiuos daiktus pasiimti arba nurodyti jų savininką, kartu įspėjant, jog nepavykus nustatyti savininko, bus pasirūpinta šių bešeimininkių daiktų utilizavimu. Kaip jau buvo minėta, nei rašytinės sutarties, nei kitų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės įsipareigojimą mokėti ieškovei už UAB „Linusta“ perduotą įrangą, byloje nėra, todėl vien paminėto rašto turinys niekaip neįrodo apeliantės dėstomų argumentų dėl tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių ir prisiimtų įsipareigojimų egzistavimo. Kaip jau buvo minėta, atsakovė A. K. ir trečiasis asmuo D. K. – buvę sutuoktiniai, santuokos metu vykdę statybų verslą, turėję įmonių – MB „Kregždė“ (savininkas ir vadovas D. K.) ir UAB „Linusta“ (akcininkė A. K., vadovas – D. K.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ta pati statybinė įranga galėjo būti naudojama tiek MB „Kregždė“, tiek UAB „Linusta“ veikloje, tačiau įrangos buvimo vieta, priešingai nei bando įrodyti apeliantė, niekaip neįrodo atsakovės A. K. asmeninio įsipareigojimo mokėti už įrangą, kuri galbūt buvo naudojama UAB „Linusta“ veikloje.

42.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, nesant byloje nei rašytinės sutarties, nei kitų įrodymų, galinčių patvirtinti paslaugų teikimo sutartinių santykių egzistavimą (šalių susitarimą dėl esminių sandorio sąlygų), ieškovės vienašališkai išrašytos sąskaitos faktūros savaime nepagrindžia atsakovės skolos egzistavimo, t. y. kad atsakovė prisiėmė įsipareigojimus apmokėti už ieškovės trečiajam asmeniui UAB „Linusta“ neva perduotos įrangos naudojimą. Nenustačius esminio sutarties (susitarimo), kaip sandorio, požymio – šalių ketinimo sukurti tarpusavio teises ir pareigas, šiuo atveju – atsakovės aiškaus sutikimo prisiimti įsipareigojimus mokėti už ieškovei priklausiusios įrangos perdavimą UAB „Linusta“, pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovės ieškinio dėl skolos priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43.       Apeliantės MB „Kregždė“ apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

44.       Atsakovė A. K., pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokių išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                Marius Bajoras

                                                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                                        Neringa Švedienė