Civilinė byla Nr. 2A-904-657/2012
Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00593-2010-2
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Audrius Grauželis
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
128.2.; 121.9.; 121.14, 121.18.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), Žibutės Budžienės (pranešėja), Dalės Burdulienės rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-644/2012 pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. S., G. M., A. R., J. V. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
N u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Pareiškėja G. S. kreipėsi į teismą ir patikslintu pareiškimu prašė: atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti; nustatyti juridinį faktą, kad P. R. (gim.(duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. valdė nuosavybės teise 7,03 ha žemės (duomenys neskelbtini) (b.l. 71-72).
Pareiškėja nurodė, kad 1991 m. ji kartu su kitais pretendentais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę nuosavybės teisėmis valdytą iki nacionalizacijos. Žemės nuosavybė buvo (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-22 pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930-09-03 sąraše, patvirtintame 1930-09-06, įrašyta M. S.-R. (mirusi 1910 m.) įpėdiniai (įpėdiniai neįvardinti), turėję 16,03 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Faktinis turto paveldėtojas buvo jos sutuoktinis J. R. (miręs 1937 m.), kuris dalį savo valdytos žemės (7,03 ha) perleido kitam naudotojui sūnui iš antros santuokos P. (P.) R. (pareiškėjos tėvui). 1991-12-12 G. S. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 7 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Prašyme pretendente į šią žemę buvo nurodyta ir V. S.. Kartu su prašymu buvo pateiktas P. R. mirties liudijimas ir giminystės ryšį su P. R. įrodantys dokumentai. Atsižvelgiant į prašymą pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės. Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2000-03-28 parengė išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 3,52 žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn V. S., kuri buvo išsiųsta į Kaišiadorių rajono Kruonio seniūniją ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 3,51 ha žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn G. S., kuri buvo išsiųsta į Marijampolės apskrities Marijampolės rajono Kalvarijos seniūniją. Minėtos institucijos atkūrė pretendentėms nuosavybės teises (Kauno apskrities viršininko 2005-01-28 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. S. buvo atkurtos nuosavybės teises į 3,52 ha M. S. R. valdytos žemės, o Marijampolės viršininko administracija 2005-03-21 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir Marijampolės apskrities viršininko 2005-06-30 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė G. S. nuosavybės teises į 3,51 ha M. S. R. valdytą žemę). Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi netinkamu teisniu pagrindu nuosavybės atkūrimui, dėl ko nuosavybės atkūrimas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu 2011-02-17 (Byla Nr.I-46-353/2011) panaikintas. Nustačius faktą, kad P. R. valdė nuosavybės teise minėtą žemę, jo paveldėtojos įgytų teisėtą pagrindą į nuosavybės teisių atkūrimą. Tai sudarytų pagrindą priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atnaujinti terminą dokumentų teikimui. Faktiškai žemę, į kurią pretenduoja pareiškėja, iki 1940 m. valdė ne M. S. R., bet P. R. (pareiškėjos tėvas). Tam, kad nuosavybės teisių atkūrimas būtų laikomas pagrįstu, nepakanka išlikusių archyvinių dokumentų patvirtinančių P. R. nuosavybės teises, todėl šis faktas nustatytinas teismine tvarka. Išlikę archyviniai dokumentai (Lietuvos centrinis valst. Archyvas pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir Kauno apskrities archyvo Nr. (duomenys neskelbtini) netiesiogiai patvirtina, kad P. R. valdė nuosavybės teise 7 ha dirbamos žemės tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. ir vėliau iki pilnutinės žemės nacionalizacijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš pareiškėjos valstybei 22,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b.l. 127-131). Teismas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie nekilnojamąjį turtą nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąraše įrašytas R. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Turimos žemės plotas“ įrašyta „7,00“. Daugiau duomenų apie J. R. ir P. (P.) R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš J. R. archyve nerasta (b.l. 10,11). Iš Kauno apskrities archyvo pažymos dėl žemės matyti, kad centrinės statistikos valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos Prienų apskrities inspektoriaus dokumentų fonde 1948 metų individualių savininkų gyvulių surašymo žiniaraštyje įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas R. P., turintis 8 ha žemės (b.l. 12). Iš Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimo matyti, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930-09-03 sąraše, patvirtintame 1930-09-06, įrašyta M. S.-R. įpėdiniai (įpėdiniai neįvardinti), turėję 16.03 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime (b.l. 13). Apklausti liudytojai J. D., M.G. M. ir O. R. parodė, kad žino, jog ginčo žemę dirbo P. R. ir J. R., tačiau tiksliai kas buvo šios žemės savininkai, jie paliudyti negalėjo.
Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog P. R. gyveno ginčo žemės sklype, ją dirbo, prižiūrėjo. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad P. R. ginčo žemės sklypas priklausė nuosavybės teise. Jokiuose rašytiniuose įrodymuose (išskyrus (duomenys neskelbtini) valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąrašą) nėra duomenų apie šio žemės sklypo savininką. Priešingai, byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 16,03 ha (į kurią įeina ir 7,03 ha ginčo žemės) turėjo M. S.-R. įpėdiniai, kurie neįvardinti (b.l. 10,11,13). M. S. R. mirė 1910 metais ir pagal tuo metu galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1148 ir 1153 straipsnius jos vyras J. R. J. galėjo gauti tik ¼ dalį jos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybėn. Tuo metu M. S. R. įpėdiniai galėjo būti jos vaikai: duktė K. (iš pirmos santuokos), sūnus J. R. J. ir duktė I. R.. Atsižvelgiant į paveldėjimą reglamentavusius teisės aktus, M. S. R. vyras J. R. J. negalėjo būti savo mirusios žmonos viso turto, t.y. 16,03 ha paveldėtojas. 1923 m. rugpjūčio 1 d. J. R. J. pareiškimas rašytas Žemės tvarkymo departamentui, kuriuo J. R. prašo M. S. žemę užrašyti jo vardu, kadangi jis tą žemę valdo, taip pat patvirtina, jog jis nebuvo šios žemės savininku (b.l.14). Šis J. R. prašymas patenkintas nebuvo, kadangi Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyvinio fondo, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše žemė užrašyta ne J. R., o M. S. R. įpėdinių vardu (b.l. 13). Todėl teismas sprendė, kad mirusiosios vyras J. R. nebuvo ir negalėjo būti žemės savininku, negalėjo disponuoti žeme ir negalėjo savo sūnui iš antrosios santuokos P. R. padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto. Pareiškėjos teiginys jog senelis (J. R. J.) žemę padovanojo P. R. 1929 metais, prieštarauja jau minėtiems rašytiniams įrodymams. Teismas sprendė, kad labiau tikėtini yra suinteresuotų asmenų G. M., A. R. paaiškinimai, jog P. R. naudojosi ginčo žeme, ją dirbo, joje gyveno, nes jam leido jų tėvas J. R. J. (kaip vienas iš M. S. R. įpėdinių), tačiau tai jokiu būdu negali patvirtinti, kad jis šią žemę valdė nuosavybės teise. Iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnis tuometėje teismų praktikoje buvo aiškinamas kaip draudžiantis remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą. Teismas konstatavo, kad kadangi tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų yra kilęs ginčas dėl teisių į tą patį žemės sklypą, tai pareiškėja negali remtis liudytojų parodymais nuosavybės teisės perleidimo pagrindui įrodinėti, o kitokių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos tėvo ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu faktą, nurodyti liudytojai nepateikė. Pareiškėjos pateiktų įrodymų nepakanka nei nuosavybės teisės įgijimo pagrindui, nei valdymui nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodyti. Nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas nebeturi teisinės reikšmės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja G. S. prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2012-01-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti (b.l. 134-137). Teigia, kad teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad pareiškėjai jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, nukrypo nuo formuojamos teiminės praktikos. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad J. R. negalėjo būti žemės savininku. Apskričių žemės rūšiavimo komisijų pagrindinis tikslas buvo paruošti sąrašus, dėl žemės apmokestinimo pagal žemės rūšis, o ne nustatyti, kas yra žemės savininkas, o kas yra tik žemės naudotojas. Tačiau tokią išvadą teismas daro ignoruodamas tą aplinkybę, kad Lietuvos centrinio valst. archyvo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta ir kita aplinkybė t.y. nuoroda į 1935 m. „Valstybės žinias“, kuriose skelbiama apie varžytines J. R. nekilnojamam turtui (duomenys neskelbtini) apskr. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime parduoti. „Valstybės žiniose“ nurodoma, kad turtas susideda iš teisės į ½ dalį iš 16 ha žemės su kluonu. Toje pat pažymoje yra duomenys apie tai, kad (duomenys neskelbtini) valsčiuje arklių savininkų 1942-01-23 sąraše įrašytas R. P. gyv. (duomenys neskelbtini) ir turintis 7 ha žemės. Apie esančius vėlesnės datos dokumentus teismas nepasisakė ir jų nevertino. Tas pačias aplinkybes patvirtina ir Kauno apskrities archyvo pažyma dėl žemės 2008-12-02 Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad 1948 metų individualių savininkų gyvulių surašymo žiniaraštyje įrašytas (duomenys neskelbtini) apskr. (duomenys neskelbtini) apyl. gyventojas R. P., turintis 8 ha žemės. Ši aplinkybė rodo, kad P. R. buvo žemės savininku žemės nacionalizavimo metu t.y. 1948 metais.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka juridinio fakto nustatymui. Visi byloje pateikti rašytiniai įrodymai leidžia vadovautis teismo minima LAT 2011-06-17 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-273/2011. Teismas savo sprendimą grindė prielaida, kad M. S. R. sutuoktinis J. R. tiesiog negalėjo paveldėti žemės pagal įstatymus galiojusius iki 1940 metų, nors pareiškėja įrodinėdama faktą rėmėsi dokumentais, išvardintais norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą-žemę ir jų duomenis patvirtinančiais liudininkų parodymais. Tačiau teismas savo sprendimą grindė tik kai kurių suinteresuotų asmenų (kurie nuosavybės atkūrimo pirminiame etape neturėjo prieštaravimų) parodymais ir jų neargumentuotu nesutikimu.
3. Teismas, priimdamas vien tik tikėtina prielaida pagrįstą sprendimą, užkerta kelią teisėtų pareiškėjos lūkesčių įgyvendinimui. Šioje byloje, kuri jau tęsiasi ketvirtus metus, visu pirma netinkamai elgėsi valstybinės institucijos, atsakingos už piliečių nuosavybės teisių atkūrimą. Jos netinkamai tvarkė atkūrimo dokumentus, vėliau netinkamai ėmėsi ginti vadinamą „viešą interesą“, kurio iš tiesų nebuvo ir galutiniam etape pareiškė prieštaravimus dėl fakto nustatymo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo G. M. prašė Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 142-143). Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškimą, nes nors J. R. žemę dirbo, ji jam nepriklausė, nes po M. S. R. mirties žemę turėjo paveldėti jos vaikai – K., I., J.. Senelis J. R. turėjo daug skolų, todėl buvo skelbiamos turto varžytynės. Skolas už senelį sumokėjo D. R..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 144-147). Nurodo, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus bei pagrįstai sprendė, kad jų nepakanka juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė, kad aplinkybę, jog P. R. nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė 7,03 ha žemės patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. lapkričio 28 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) bei Kauno apskrities archyvo 2008 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau Liaudies Seimas 1940 m. liepos 22 d. priėmė deklaraciją dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Todėl apeliantė neteisingai nurodė, kad žemė buvo nacionalizuota 1948 metais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą, reikšminga nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).
Apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. lapkričio 28 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duomenys, kad leidinyje „Vyriausybės žinios“ paskelbta informacija apie J. R. nekilnojamojo turto, susidedančio iš teisės į ½ dalį iš 16 ha žemės su kluonu, antrąsias varžytines, patvirtina prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat atmestinas. Byloje pateiktas dar vienas archyvinis dokumentas - Alytaus teismo taikos teisėjo 1933 m. balandžio 13 d. draudimo straipsnis, kuriame nurodyta, kad dedamas draudimas J. R. nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) ir susidedančiam iš 6/7 dalių iš bendro ploto 16 ha žemės. Šie du archyviniai dokumentai ne patvirtina faktą, kad P. R. nacionalizacijos metu buvo 7,03 ha žemės savininkas, o priešingai - prieštarauja pareiškėjos G. S. teiginiams, kad jos senelis J. R. 1929 metais dalį žemės padovanojo savo sūnui P. R.. Lietuvos Valstybės istorijos archyvo 2007 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. S. R. mirė 1910 m. sausio 2 d. Po jos mirties liko vyras J., duktė iš pirmos santuokos K. ir iš antros santuokos sūnus J. bei duktė I.. Prienų rajono apylinkės teismo išvada, kad pagal tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1148 ir 1153 straipsnius J. R. galėjo paveldėti tik ¼ dalį savo mirusios žmonos M. S. R. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto yra pagrįsta. Taigi, jis negalėjo būti 16,03 ha žemės paveldėtojas. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad J. R. negalėjo savo sūnui iš antrosios santuokos P. R. padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto, yra pagrįsta.
Suinteresuotasis asmuo A. R. prašė Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 150-151). Nurodo, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškimą, nes J. R. nebuvo 7,03 ha žemės savininku, todėl negalėjo jos perleisti savo iš antros santuokos sūnui P. R.. A. R. iš savo tėvo J. R. sužinojo, kad žemė buvo jo mamos M. S. R., tą žemę jai padovanojo jos broliai. Po M. S. R. mirties žemę dirbo jos vyras J. R.. Bet jis negalėjo būti žemės savininkas, nes po M. S. R. mirties žemę turėjo paveldėti jos vaikai – K., I., J., nes M. S. R. žemės nebuvo užrašiusi vyrui J. R..
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, neteisingai nustatė jais grindžiamas faktines bylos aplinkybes ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, todėl jų pagrindu priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas P. R. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 7,03 ha žemės, kurią jam perleido tėvas J. R..
CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra daug platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių klausimų nagrinėjimas turi tam tikrų ypatumų. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali lemti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi valdymo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d, nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2009). Vienas iš tokių – draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą, kuris buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikius didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį ir į jį turi būti atsižvelgiama, kai byloje kyla ginčas dėl teisės į konkretų nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, toks draudimas nereiškia, kad apskritai yra ribojama teisė naudotis liudytojų parodymais valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodinėti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Pastaraisiais metais suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009, 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).
Pareiškėja galėjo įrodinėti ne tik nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tačiau ir tą aplinkybę, kad jos tėvas P. R. iki nacionalizacijos valdė žemę nuosavybės teise. Šią aplinkybę pareiškėja galėjo įrodinėti visomis CPK nustatytomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kartu ir liudytojų parodymais, išskyrus tuos, kuriais liudijama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo, nes byloje yra kilęs ginčas dėl teisių į tą patį sklypą (daiktą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje B. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-273/2011).
Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajos ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B.; bylos Nr. 3K-3-28/2007). Tačiau, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą.
Lietuvos valstybinio archyvo duomenimis, (duomenys neskelbtini) valsčiaus žemės paskirstymo rūšimis 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše žemės savininku įrašyti M. S. R. įpėdiniai (neįvardinti), (duomenys neskelbtini) kaime turėję 16,03 ha žemės (b.l. 13). M. S. R. mirė 1910 m. sausio 2 d., 40 metų amžiaus. Po jos mirties liko vyras J., pirmosios santuokos duktė K. ir antrosios santuokos sūnus J. ir duktė I. (b.l. 18).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal palikimo atsiradimo metu galiojusias teisės normas – Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies nuostatas, nesant testamento vieno ar kelių įpėdinių naudai palikimas atitenka paveldėtojams pagal įstatymą (1110 str. 2 d.). Įstatyme buvo nustatyta, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos mirties priklauso jų vaikams (1127 str.). Žmona po vyro mirties gauna ¼ dalį (įsakytinę dalį) nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe. Įsakytinę dalį našlys arba našlė gauna nuosavybėn, ją paveldėdami pagal įstatymą ir toj daly pats įstatymas sutuoktinius pripažino įpėdiniais (Rusų Senato sprendimai 913/92, 914/8). Tokiomis pačiomis taisyklėmis vyras galėjo paveldėti po žmonos mirties (1153 str). Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vyras J. R., J. negalėjo būti savo mirusios žmonos M. S. R. turto paveldėtojas ir nebuvo žemės savininku. M. S. R. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nacionalizavimo metu ji nebuvo žemės sklypo savininke. J. R., J., gimė (duomenys neskelbtini) (prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, b.l. 2), t.y. motinos mirties dieną jis buvo mažametis. Sutinkamai su Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1257 straipsniu už mažamečius pareikšti sutikimą arba nesutikimą priimti palikimą turėjo jiems paskirti globotojai. Todėl darytina išvada, kad priimti palikimą už mažamečius galėjo tik tėvas J. R., J.. Palikimas buvo laikomas priimtu, kai įpėdinis tą turtą turėjo ir naudojo tą turtą (Rusų senato sprendimai prie 1261 str. (duomenys neskelbtini)). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad kiti asmenys šią žemę turėjo, naudojo ar kitokiu įstatymuose nustatytu būdu buvo išreiškė savo pageidavimą priimti palikimą po M. S. R. mirties.
Pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai -. (duomenys neskelbtini) J. R. J. pareiškimas rašytas Žemės tvarkymo departamentui, kuriuo J. R. prašo M. S. žemę užrašyti jo vardu, kadangi jis tą žemę valdo daugiau 30 metų nuo 1899 m. (b.l.14) patvirtina, kad J. R., J. šią žemę naudojo, dirbo ir turėjo. Teismo išvadą, kad 1923 m. J. R. prašymas patenkintas nebuvo, kadangi Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyvinio fondo, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše žemė užrašyta ne J. R., o M. S. R. įpėdinių vardu (b.l. 13) paneigia ne tik faktas, kad J. R., J. buvo įpėdinis, priėmęs palikimą pradėdamas turtą faktiškai naudoti, bet ir kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai – Alytaus teismo taikos teisėjo 1933 m. balandžio 13 d. draudimo straipsnis, kuriame nurodyta, kad dedamas draudimas J. R. nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) aps. ir susidedančiam iš 6/7 dalių iš bendro ploto 16 ha žemės, siekiant užtikrinti J. R. ir I. A. 300,00 Lt ieškiniu su išlaidomis apdrausti, bei Alytaus teismo taikos teisėjo 1933 m. birželio 8 d. draudimo straipsnis, kuriame nurodyta, kad dedamas draudimas J. R. nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) ir susidedančiam iš 16 ha žemės su trobesiais, siekiant užtikrinti J. G. 800,00 Lt ieškiniui su nuošimčiais ir išlaidomis apdrausti (b.l. 15-16). Šie draudimai leidžia teigti, kad nei J. R., nei I. A. nebuvo 16 ha žemės sklypo ar jo dalies, buvusio. (duomenys neskelbtini) savininkai. Be to, 2008 m. lapkričio 28 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad leidinyje „Vyriausybės žinios“ paskelbta informacija apie J. R. nekilnojamojo turto, susidedančio iš teisės į ½ dalį iš 16 ha žemės su kluonu, antrąsias varžytynes. J. R., J. mirė 1937 m. (b.l. 120-121), todėl darytina išvada, kad ir jis nacionalizavimo metu ji nebuvo žemės sklypo savininku.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (LAT 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006).
Taigi nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, kas iš likusių šeimos narių priėmė palikimą po tėvo mirties ir kokiomis dalimis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje apklausti liudytojai J. D., M.G. M. ir O. R. parodė, kad žino, jog ginčo žemę dirbo P. R. ir J. R., tačiau tiksliai kas buvo šios žemės savininkai, jie paliudyti negalėjo. Kasacinio teismo praktikoje valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turintys faktai paprastai negali būti patvirtinti vien liudytojų parodymais dėl jų nepakankamumo – subjektyvaus pobūdžio (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-08-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009). Tačiau kolegija pažymi, kad teisiškai reikšmingos aplinkybės gali būti įrodinėjamos Lietuvos TSR (1940–1941 metais ir 1945–1948 metais), Vokietijos (1941–1945 metais) įstaigų, veikusių Lietuvoje, parengtais sąrašais, kuriuose nurodytos ūkininkų turėtos nuosavybės teisėmis žemės plotas, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo ir sėjomainų valdybos 1947–1948 metų žemės apskaitos žiniaraščiais ir kt. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407 Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų, Valstybės žinios, 1993-06-16, Nr. 22-531).
Nepagrįsta yra teismo išvada, padaryta remiantis suinteresuotų asmenų G. M., A. R. paaiškinimais, kad P. R. naudojosi ginčo žeme, ją dirbo, joje gyveno, nes jam leido jų tėvas J. R., J. (kaip vienas iš M. S. R. įpėdinių). Šie parodymai jokiu būdu negali patvirtinti aplinkybės, kad J. R., J. žemę valdė nuosavybės teise ir buvo vienintelis jos savininkas.
Suinteresuoto asmens paaiškinimai yra vienas iš įrodymų civilinėje byloje (CPK 177 str. 2 d.) ir vertinami teismo pagal vidinį įsitikinimą visų byloje surinktų įrodymų kontekste (CPK 185 str.). Teismas pažymi, kad suinteresuoto asmens A. R. paaiškinimai yra prieštaringi – duodama paaiškinimus ji nurodė, po M. S. mirties žemę paveldėjo jos vyras J. R., J. ir du vaikai: J. R. ir I. R., tačiau, suinteresuoto asmens nuomone, J. R., J. negalėjo šios žemės išdalinti, kadangi jis nebuvo jos savininkas. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad A. R. tėvas J. R., J. buvo viso 16,03 ha žemės sklypo savininkas ir savo netikram broliui P. R. galėjo leisti laikinai naudotis 7 ha žemės, nesudarydamas jokių dokumentų, nes tai prieštarauja byloje surinktų rašytinių įrodymų visumai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotieji asmenys G. M. ir A. R. pateikdamos prašymus atkurti nuosavybės teises į J. R., J. turėtą žemės sklypą, 1991-10-22 ir atitinkamai 1991-12-23 nurodė, jog J. R. nuosavybės teise valdė „8,00 ha“ žemės sklypą (prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, b.l. 18-19).
Pareiškėja G. S. 1991-12-12 prašyme atkurti nuosavybės teises į P. R., Jurgio turėtą žemės sklypą nurodė, jog P. R. nuosavybės teise valdė „7,00 ha“ žemės sklypą (prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo Nr. 57-20, 57-60 kopijos, b.l. 30)
Kaip jau minėta palikimą buvo galima priimti faktiškai pradėjus jį naudoti. P. R. ir J. R. tėvas J. R., J. mirė 1937 m. Byloje neginčijamai nustatyta, kad žemę naudojo ir dirbo abu broliai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąraše įrašytas R. J., gyv. (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Turimos žemės plotas“ įrašyta „9,00 ha“ (prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo į M. S. R. įpėdinių (duomenys neskelbtini) valdytą žemę bylos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, b.l. 12). Būtent šio dokumento pagrindu suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį.
Be to teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąraše įrašytas R. P., gyv. (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Turimos žemės plotas“ įrašyta „7,00“. Daugiau duomenų apie J. R. ir P. (P.) R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš J. R. archyve nerasta (b.l. 10-11). Iš Kauno apskrities archyvo pažymos dėl žemės matyti, kad centrinės statistikos valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos Prienų apskrities inspektoriaus dokumentų fonde 1948 metų individualių savininkų gyvulių surašymo žiniaraštyje įrašytas (duomenys neskelbtini) gyventojas R. P., turintis 8 ha žemės (b.l. 12). Kadangi teismo byloje disponuojama ne vieninteliu papildomu dokumentu, juos tarpusavyje sulyginus, galima daryti išvadą, kad po J. R., J. mirties žemę nacionalizavimo metu valdė P. R. (7,00 ha) ir J. R. (9,00 ha), kas bendroje sumoje sudarytų 16,00 ha žemės ir atitiktų remiantis liudytojų parodymais nustatytas buvusio savininko P. R. valdytos žemės ribas (planas, b.l. 46).
Vertinant byloje surinktus rašytinius įrodymus visumoje bei atsižvelgiant į tai, kad po J. R., J. mirties buvo du pilnamečiai sūnūs – P. ir J., teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog palikimą po tėvo mirties priėmė abu broliai, t.y. tikėtina, kad žemės nacionalizacijos momentu P. R. buvo 7,03 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininku, todėl pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog P. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 7,03 ha žemės sklypo, esantį (duomenys neskelbtini) tenkintinas.
Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti.
Nustatyta, kad pareiškėja dėl nuosavybės teisės atkūrimo kreipėsi į 1991-12-12. Pareiškėja laiku nepateikė papildomų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų, kadangi jai nuosavybės teisės buvo atkurtos Marijampolės apskrities viršininko 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo G. S.“ bei 2005 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei G. S.“, todėl tokios būtinybės nebuvo. Teismui panaikinus šiuos administracinius aktus iškilo būtinybė nustatyti faktą, kad iki žemės nacionalizacijos P. R. buvo 7,03 ha žemės sklypo savininkas. Patenkinus pareiškėjos reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pripažintina, jog terminas pateikti papildomiems dokumentams praleistas dėl svarbių priežasčių – vykusių teisminių ginčų – todėl pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą dokumentams pateikti tenkintinas.
Iš pareiškėjos valstybei priteistina 22,80 Lt (50 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.), kadangi pareiškėjai teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (50 proc.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – G. S. pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinį faktą, kad P. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. valdė nuosavybės teise 7,03 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
Atnaujinti pareiškėjai G. S., a.k. (duomenys neskelbtini) praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti.
Priteisti iš pareiškėjos G. S., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 22,80 Lt (dvidešimt du litus aštuoniasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Teisėjai Leonas Jachimavičius
Žibutė Budžienė
Dalė Burdulienė