Civilinė byla Nr. 2A-17-1042/2024
	Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00547-2023-3
	Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.8; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20.

(S)

 

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. sausio 17 d.

Šiauliai

 

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (pareiškėjos) S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo K. rūmų 2023 m. rugsėjo 4 d.  sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-6449-496/2023 pagal pareiškėjos S. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonei Turto bankas, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, K. rajono savivaldybės administracijai, K. K., D. Š., J. R. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.                      Pareiškėja S. B. patikslintu pareiškimu prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad jos tėvai K. K. ir V. K. nuo 1963 metų iki 1989 metų nuosavybės teise valdė gautą iš K. rajono N. K. kolūkio gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ji, pareiškėja S. B. valdo šį pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 1989 metų iki šiol atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir įgijo nuosavybės teises į pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

 

2.                      Pareiškėja nurodė, kad nuo 1963 metų pareiškėjos tėvai K. K. ir V. K. apsigyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tėvai dirbo tuometiniame „N. K.“ kolūkyje ir gavo šeimai gyvenamąjį namą, kuris nebuvo registruotas nekilnojamojo turto registre. Tėvai, kaip namo savininkai, šiame name gyveno pastoviai, niekur neišvykdami iki savo mirties. Šiame name kartu su tėvais gyveno ir pareiškėja iki 1980 metų ir 1989 metais vėl grįžo gyventi į namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur be pertraukos gyvena iki šiol. 1989 metais į tėvų namus grįžo, nes tėvams reikėjo priežiūros dėl jų amžiaus ir blogos sveikatos. Pareiškėja nurodė, kad tėvams prašant ji nuo 1989 metų prižiūrėjo namą, tvarkė visus ūkinius reikalus. Tėvas K. K. mirė (duomenys neskelbtini), o mama V. K. mirė (duomenys neskelbtini).

 

3.                      Suinteresuoti asmenys K. K., D. Š. ir J. R. sutiko su pareiškimu.

 

4.                      Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų gyvenamojo namo įsigijimą iš N. K. kolūkio, o iki 1994 metų buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybinė nuosavybė. Ginčo turtas turėtų priklausyti valstybei ir galėjo būti perduoti kitiems asmenims tik turto privatizavimo tvarka, o jei tokio fakto nėra, tai draudžiama juos pripažinti kaip įgytus nuosavybėn įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Jei byloje bus pateikti papildomi dokumentai, neprieštarautų dėl pareiškimo tenkinimo, prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.

 

5.                      Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prieštaravimų dėl pareiškėjos patikslinto pareiškimo neišreiškė, prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

 

6.                      Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prieštaravimų dėl pareiškėjos patikslinto pareiškimo neišdėstė. Pažymėjo, kad pareiškime nurodytas gyvenamasis namas yra valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas ir žemė nėra išpirkta.

 

7.                      Suinteresuotas asmuo K. rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į patikslintą pareiškimą nepateikė.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.                      Šiaulių apylinkės teismo K. rūmai 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimu netenkino pareiškėjos S. B. patikslinto pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kad pareiškėjos tėvai K. K. ir V. K. nuo 1963 metų iki 1989 metų nuosavybės teise valdė gautą iš K. rajono N. K. kolūkio gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ji, pareiškėja S. B. valdo šį pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 1989 metų iki šiol atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir įgijo nuosavybės teises į pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

 

9.                      Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas K. K. mirė (duomenys neskelbtini), o mama V. K. mirė (duomenys neskelbtini), jie abu dirbo N. K. kolūkyje. N. K. kolūkis pareiškėjos tėvams suteikė 1924 pastatytą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), gyventi, juo naudotis ir šiame name pareiškėjos tėvai gyveno iki mirties, pati pareiškėja šiame name gyvena nuo 1989 metų iki šiol. Šioje šeimoje buvo įrašyta dukra S. B. ir anūkas A. B..

 

10.                      Teismas pažymėjo, kad Valstybės įmonė Registrų centras (duomenys neskelbtini) priėmė nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo sprendimą atmesti S. B. prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes nekilnojamasis daiktas gali būti įregistruotas tik tada, kai kartu įregistruojamos daiktinės teisės į jį, o teritorinis registratorius priėmė sprendimą atsisakyti įregistruoti S. B. teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą.

 

11.                      Teismas vertino, kad K. rajono savivaldybės administracija neturi duomenų apie S. B. teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), nes K. rajono N. K. kolūkio nuolat saugomi dokumentai: kolūkio likvidavimo, turto perdavimo iš kolūkio bendrovėms, gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausomybės neperduoti saugoti į savivaldybės administracijos Bendrojo priėmimo skyrių.

 

12.                      Teismas konstatavo, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), stovi valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas ir žemė nėra išpirkta.

 

13.                      Teismas sutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jos tėvai ir ji atvirai ir nepertraukiamai valdo šį gyvenamąjį namą. Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kokiu pagrindu ir kada jos tėvai ir ji teisėtai pradėjo valdyti šį namą, pareiškėja nepateikė įrodymų, paaiškinimo, kada gyvenamasis namas ir pagal kokį įstatymą buvo parduotas pareiškėjos tėvams nuosavybėn. Pareiškėja nenurodė, kad gyvendama tėvams suteiktame name būtų atlikusi kokius nors aktyvius veiksmus, siekdama namą įsigyti nuosavybėn. 

 

14.                      Teismas pagal turto kilmę darė išvadą, kad ginčo namas priklausė kolūkiui, tai yra visuomeniniam butų fondui ir buvo viešoji nuosavybė. Tai, kad ginčo namas ir teisės į jį neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas ginčo turtą vertinti kaip bešeimininkį, nes ginčo namas yra viešoji nuosavybė, į kurį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjamos nuosavybės teisės. Tuo labiau, kad iki šiol namas stovi valstybinėje žemėje ir sklypas nėra suformuotas. Tai, kad teisės į daiktą (šiuo atveju namą) neįregistruotos valstybės vardu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad daiktas nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

 

15.                      Teismas vertino, kad pareiškėja taip pat nenurodė, kokiu pagrindu ir kada ji pradėjo valdyti tėvų paliktą namą, kaip savą, ji tik nurodė, kad tėvams suteiktame name gyveno nuo 1989 metų.

 

16.                      Teismas konstatavo, kad kolūkiui priklausantis namas buvo suteiktas pareiškėjos tėvams tam, kad jų šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu. Vien tik faktinis naudojimasis namu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos tėvai ir pareiškėja atvirai valdė daiktą (namą) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo namą nuosavybėn įgyjamąja senatimi.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

 

17.                      Apeliantė (pareiškėja) S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo K. rūmų 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant pareiškėjos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Apeliantė teigė, kad jos tėvai, apsigyvenę name, adresu (duomenys neskelbtini), rado jį apgriuvusį, todėl keitė stogą, langus, duris, lubų rąstus, grindis ir tai darė savo lėšomis. Kolūkis, savivaldybė, kitos valstybės institucijos nuo 1963 metų nėra prašiusios mokėti nuomos mokestį, nėra sudarytų panaudos sutarčių ir pan. Apeliantė pažymėjo, kad 2012 metais ji deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (ginčo name). Jokio leidimo dėl deklaravimo šiuo adresu pareiškėjai nereikėjo prašyti, kadangi buvo preziumuojama, kad šio namo savininkai yra pareiškėjos šeima, todėl teismas neteisingai konstatavo, kad namas (duomenys neskelbtini) rajone yra valstybės arba savivaldybės nuosavybė ir pareiškėja neteisėtai pretenduoja į jų turtą. N. k. kolūkis iki 1963 metų šį bešeimininkį, apgriuvusį namą be langų ir prakiurusiu stogu, perdavė pareiškėjos šeimai ir perdavimo būdu į šį turtą jie gavo visas savininkų teises ir pareigas. Apeliantė taip pat nurodė, kad teismas, atmesdamas pareiškėjos pareiškimą, nesivadovavo pagrindiniu bendrosios teisės principu, nurodančiu, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, privalėdamas vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais. Daug metų pareiškėjos teisėtai valdomą namą, kurio reikia pareiškėjai, o valstybei ar kitiems asmenims jo nereikia, palikti be savininko, be teisinės registracijos, būtų neteisinga, neprotinga, nesąžininga.

 

18.                      Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo spręsti dėl apeliacinio skundo pagrįstumo teismo nuožiūra.

 

19.                      Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

19.1. Apeliantė nurodė, kad jos tėvai dirbo kolūkyje, todėl jų šeima gavo gyvenamąjį namą, kuris nei tuo metu, nei dabar nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo įgijimą (privatizavimą, perleidimą už pajus ir pan.).

 

19.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad ginčo turtas laikytinas valstybės nuosavybe, o valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąja senatį.

 

19.3. Teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtu paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.

 

                  Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

           Apeliacinis skundas netenkinamas

20.                      Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

 

   Faktinės bylos aplinkybės

 

21.                      Apeliacijos dalykas – Šiaulių apylinkės teismo K. rūmų 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjos S. B. patikslintas pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 

 

22.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas netenkino pareiškėjos S. B. patikslinto pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, kad pareiškėjos tėvai K. K. ir V. K. nuo 1963 metų iki 1989 metų nuosavybės teise valdė gautą iš K. rajono N. k. kolūkio gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ji, pareiškėja S. B. valdo šį pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuo 1989 metų iki šiol atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai, teisėtai ir įgijo nuosavybės teises į pastatą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. patikslintą pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo patenkinti.

 

23.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai nepatvirtina pareiškėjos pareiškimo pagrįstumo. Apeliantės vertinimu, ginčo turtas nebuvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, o buvo perduotas naudotis pareiškėjos šeimai, todėl teismas privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, o pareiškėjos šeimos daug metų valdomas namas, kurio reikia pareiškėjai, o valstybei ar kitiems asmenims jo nereikia, palikti be savininko, be teisinės registracijos, būtų neteisinga, neprotinga, nesąžininga. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, toks namo valdymas CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme turėjo būti vertinamas kaip įgytas nuosavybės teise įgyjamąja senatimi.

 

24.                      Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms nepritarti neturi teisinio pagrindo ir pažymi, kad įgyjamoji senatis – tai savarankiškas nuosavybės teisės į daiktus įgijimo būdas (CK 4. 47 straipsnio 11 punktas) ir šio būdo samprata yra atskleista CK 4. 68-4. 71 straipsniuose. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4. 47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, tai yra pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-156/2010, 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

 

25.                      Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus.

 

26.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino aplinkybes, kad pareiškėja nenurodė, kokiu pagrindu ir kada ji pradėjo valdyti tėvų paliktą namą, kaip savą, ji tik nurodė, kad tėvams suteiktame name gyveno nuo 1989 metų. Teismas pažymėjo, kad kolūkiui priklausantis namas buvo suteiktas pareiškėjos tėvams tam, kad jų šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu. Vien tik faktinis naudojimasis namu, jo išlaikymas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos tėvai ir pareiškėja atvirai valdė daiktą (namą) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo namą nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Teismas nenustatė ir to, kad pareiškėja buvo įgijusi nuosavybės teisę į pastatą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus duomenis, nustatė esmines aplinkybes bylai spręsti ir detaliai atskleidė ginčo nekilnojamojo turto objekto priklausymo valstybei nuosavybės teise faktą. Teismas, vertindamas bylos duomenis, nustatė, kad ginčo namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) statytas 1924 m, stovi valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypas nėra suformuotas ir žemė nėra išpirkta. Pareiškėjos pateikti įrodymai įrodo, kad pareiškėjos tėvams N. k. kolūkis suteikė gyvenamąjį namą gyventi (duomenys neskelbtini), juo naudotis ir šiame name pareiškėjos tėvai gyveno iki mirties, pati pareiškėja šiame name gyvena nuo 1989 metų iki šiol. Teismas vertino, kad pareiškėjos tėvai ir ji atvirai ir nepertraukiamai valdo šį gyvenamąjį namą ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja visiškai nenurodė, kokiu pagrindu ir kada jos tėvai ir ji teisėtai pradėjo valdyti šį namą.

 

27.                      Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada, kad ginčo pastatas tebepriklauso valstybei ir konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus visumoje įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamasis namas pareiškėjos tėvams ir jų šeimai buvo suteiktas, kad šeima būtų aprūpinta gyvenamuoju būstu (bylos medžiaga nenustatyta, kad gyvenamasis namas būtų buvęs sukurtas pareiškėjos šeimos). Vien tik faktinis naudojimasis namu, jo išlaikymas, priežiūra (keitė stogą, langus, duris, lubų rąstus, grindis) ir tai darė savo lėšomis, laisva valia, savo noru gerino namo būklę, taip siekdami susikurti sau geresnes gyvenimo sąlygas ir tai, kad dėl to neprieštaravo kiti asmenys, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjos tėvai ir pati pareiškėja atvirai valdė daiktą (namą) kaip savą, kad yra sąžininga valdytoja ir įgijo namą nuosavybėn įgyjamąja senatimi.

 

28.                      Teismas taip pat pažymi, kad tai, jog nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į minėtą gyvenamąjį namą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo turtas perėjo pareiškėjai ir ji yra sąžininga šio turto įgjėja.

 

29.                      Kasacinis teismas formuodamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn.

 

30.                      CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019; Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A- 30-390/2021).

 

31.                      Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

 

32.                      Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties sąlygas bei teisminę praktiką, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjos S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo K. rūmų 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjas                                                          Aleksandras Rusakas