Civilinė byla Nr. e2A-1036-852/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25691-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3; 3.3.1.20

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andriaus Verikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „NEO finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „NEO finance“ ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovas UAB „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. J. dėl 1729,33 Eur negrąžinto kredito, 163,72 Eur mokėjimo palūkanų skaičiuotinų iki kreipimosi į teismą dienos, 20,06 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1729,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4,15 Eur sutartinių palūkanų, 999,70 Eur administravimo mokesčio, 244,81 Eur tarpininkavimo mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2.       Atsakovas atsiliepimo nepateikė.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 5 d. sprendimu už akių nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo R. J. 1729,33 Eur negrąžinto kredito, 163,72 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2018-02-28 iki 2018-08-20, 20,06 procentų mokėjimo palūkanų už negražintą vartojimo kredito sumą (1729,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20) iki sprendimo už akių visiško įvykdymo, 4,45 proc. procentų mokėjimo palūkanų už negražintą vartojimo kredito sumą (1729,33 Eur) nuo 2018-02-28 iki sprendimo už akių visiško įvykdymo, bet neviršijant 244,81 Eur, 1,97 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2018-08-18 iki 2018-08-20, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už teismo sprendimu už akių priteistą sumą (1731,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-08-20) iki visiško teismo sprendimo už akių įvykdymo bei 317,01 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „NEO Finance“ naudai.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2018-02-28 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K220291740 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovui, 60 mėnesių laikotarpiui, suteikė 1729,33 Eur kreditą. Atsakovas iki 2023-02-28 įsipareigojo grąžinti ieškovo suteiktą vartojimo kreditą ir iki nurodytos datos sumokėti 20,06 proc. mokėjimo palūkanas (1022,87 Eur) bei 244,93 Eur tarpininkavimo mokestį. Atsakovas nuo pat Sutarties sudarymo nevykdė prievolių pagal sutartį, nemokėjo periodinių įmokų (Sutarties 3.5.2 p.). Atsakovas liko skolingas ieškovui 1729,33 Eur negražinto kredito. Ieškovas, atsakovui negrąžinant susidariusio įsiskolinimo bei nereaguojant į ieškovo siųstus raginimo laiškus, 2018-08-13 atsakovui siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį nuo 2018-08-18. Ieškovas jam Sutartyje numatytus įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau atsakovas kredito Sutartyje numatyta tvarka ir terminais negrąžino.

5.       Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti skolą, teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.63 straipsnio 2 punktu skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Pagal CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo pareigą grąžinti kreditą (Vartojimo kredito Sąskaitos apžvalga Transakcijos-20180905074005, 2018-08-13 Pranešimas apie vartojimo kredito sutarties nutraukimą ir kt.) pagal Sutarties sąlygas, todėl teismas vertino, kad ieškovo reikalavimas priteisti 1729,33 Eur dydžio negrąžintą kreditą yra pagrįstas ir tenkintinas.

6.       Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti mokėjimo palūkanas, teismas nurodė, jog Sutarties 1.15 punkte nustatyta, kad palūkanos yra metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias Vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti Bendrovei už naudojimąsi Vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo Vartojimo kredito išmokėjimo Vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas Vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas Bendrovei (CK 6.872 str. 2 d.). Specialiose vartojimo kredito sutarties sąlygose ieškovas su atsakovu susitarė dėl 20,06 procento dydžio metinės palūkanų normos, mokamos už paskolintą atsakovui 1729,33 Eur sumą. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, dar vadinamų pelno palūkanomis, paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Mokėjimo palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių susitarimu. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, inter alia, nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Todėl ieškovo reikalavimas priteisti 20,06 procento mokėjimo palūkanų už negražintą vartojimo kreditą 1729,33 Eur, iki viso kredito gražinimo dienos yra pagrįstas ir yra tenkintinas. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti 163,72 Eur palūkanų už laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20). Tokios palūkanos skaičiuotinos nuo 2018-02-28 (Sutarties sudarymo dienos) iki kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20), kadangi atsakovas neatliko nei vienos periodinės įmokos, pagal mokėjimo grafiką numatyta Sutartimi. Už naudojimąsi ieškovo pinigais, nuo negražinto kredito sumos 1729,33 Eur, už laikotarpį nuo 2018-02-28 iki kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20) iš atsakovo ieškovui priteistina 163,72 Eur mokėjimo palūkanų, taikant 20,06 procentų metinę palūkanų normą.

7.       Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti tarpininkavimo mokestį, teismas nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 1.28, 5.2 ir 5.3 punktais atsakovas privalo mokėti tarpininkavimo mokestį. Pagal Sutarties 5.2 punktą, tarpininkavimo mokestis įskaičiuojamas į mėnesinę įmoką. Ieškovas teigia, kad atsakovas nesumokėjo 244,81 Eur komisinio mokesčio. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, teisinį reguliavimą, nustatytą Vartojimo kredito įstatymu, kasacinio teismo praktiką ir tarpininkavimo mokesčio pobūdį, tarpininkavimo mokestis kvalifikuotinas kaip pelno (mokėjimo) palūkanos, t. y. atlyginimas ieškovui už naudojimąsi jo pinigais ir atitinkamai išreiškiama procentine išraiška – 4,45 procentų metine palūkanų norma. Šiai palūkanų daliai (4,45 proc.) taikytinas tas pats teisinis reguliavimas kaip ir šalių tiesiogiai sutartoms 20,06 pelno (mokėjimo) palūkanoms. Todėl ieškovui priteistinos ir 4,45 procentų palūkanos už laikotarpį nuo 2018-02-28 nuo negražintos kredito sumos – 1729,33 Eur iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši priteistinos sumos dalis negali viršyti ieškovo reikalaujamo dydžio – 244,81 Eur, nes kitaip teismas išeitų už reikalavimo dalyko ribų.

8.       Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti sutarties administravimo mokestį, teismas nurodė, kad pagal Sutarties bendrųjų sąlygų punktą Nr. 5.2 šalys sutarė, kad vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, Sutarties administravimo mokestį, tarpininkavimo mokestį. Remiantis Sutarties 5.4 ir 5.14 punktais prievolė mokėti sutarties administravimo mokestį atsakovui atsirado nuo trisdešimt pirmos, po termino įvykdyti prievolę tinkamai ir laiku praleidimo, dienos. Ieškovas nepateikė Sutartimi nustatyto kredito mokėjimo grafiko periodinėmis įmokomis, todėl laikytina, kad atsakovas praleido terminą vykdyti prievolę tinkamai ir laiku 2018-03-29, t. y. trisdešimt pirmą dieną po 2018-02-28 (Sutarties sudarymo dienos). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Sutarties administravimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės (ieškovo) priežiūra. Teismas pažymėjo, kad pagal tokį susitarimą prievolė mokėti administravimo mokestį atsakovui atsirado, tik tinkamai ir laiku neįvykdžius prievolės pagal Sutartį sumokėti periodinę įmoką, t. y. iš esmės ieškovas ir atsakovas susitarė, dėl netesybų. Tačiau pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį netesybos negali viršyti 0,05 procento. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Taigi įstatymų leidėjas Vartojimo kredito įstatyme nustatytu reguliavimu apribojo vartotojo atsakomybę už piniginės prievolės pagal vartojimo kredito sutartį nevykdymą drausdamas iš skolininko reikalauti kitas nei įstatyme nustatytas netesybas ar mokesčius. Todėl už prievolės termino praleidimą ieškovui priteistini 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną prievolės neįvykdymo dieną, už laikotarpį nuo 2018-08-18 (Sutarties nutrakimo dienos) iki 2018-08-20 (kreipimosi į teismą dienos) nuo 1974,14 Eur (1729,33+244,81) sumos priteistina 1,97 Eur delspinigių. Byloje nėra duomenų kokias sumas ir kokiomis mėnesio dienomis pagal Sutartimi nustatytą mokėjimo grafiką, iki visiško kredito grąžinimo, atsakovas turėjo mokėti, taip pat nėra duomenų kokia skolos suma buvo susidariusi prievolės atsakovui tinkamai ir laiku sumokėti periodinę įmoką praleidimo dieną, todėl delspinigiai už laikotarpį nuo sutartinės prievolės pažeidimo iki Sutarties nutraukimo nepriteistini. Ieškovo reikalaujama 4,15 Eur sutartinių (kompensacinių) palūkanų suma už laikotarpį nuo 2018-03-29 iki 2018-08-20 nepriteistina, nes ieškovas neįrodė šiuo požiūriu svarbių faktinių aplinkybių – nuo kokios sumos reikalaujama priteisti šias kompensacines palūkanas.

9.       Spręsdamas dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nesumokėjo skolos, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu už akių priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-08-20) iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

10.       Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, jog teismo sprendimas iš esmės yra priimtas ieškovo naudai.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovas UAB „NEO finance“ apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą dalyje dėl tarpininkavimo mokesčio ir priteisti iš atsakovo R. J. 244,81 Eur tarpininkavimo mokesčio; pakeisti sprendimą dalyje dėl administravimo mokesčio ir priteisti iš atsakovo 999,70 Eur administravimo mokesčio; pakeisti sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti papildomai iš atsakovo 4,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų pirmosios instancijos teisme; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat apeliantas prašo priteisti 23,00 Eur  žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą ir  246,01 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.

12.       Apeliantas nurodo, jog nesutinka su teismo vertinimu, jog tarpininkavimo mokestis kvalifikuotinas kaip pelno (mokėjimo) palūkanos, t. y. atlyginimas ieškovui už naudojimąsi jo pinigais ir atitinkamai išreiškiama procentine išraiška – 4,45 procentų metine palūkanų norma. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.8 punkte yra numatyta, jog bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visi mokesčiai, susiję su Vartojimo kredito sutartimi, o bendra vartojimo kredito kaina yra apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose vartojimo kredito sąlygose, preziumuojant, jog Vartojimo kredito gavėjas visas iš sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja Bendrovei už pradelstą laikotarpį. Į bendrą vartojimo kredito kainą įeina visos išlaidos, be kita ko, įskaitant palūkanas, taip pat - komisinį (tarpininkavimo) mokestį, kuris yra apskaičiuotas Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte. Be to, kaip matyti iš Vartojimo kredito sutarties Specialiųjų sąlygų, Tarpininkavimo mokestis yra apskaičiuotas iš anksto, preziumuojant, jog Vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę, Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, jog tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei, ir kuris, remiantis Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.2. punktu, bendrovei yra mokamas kas mėnesį. Apeliantas pažymi, kad UAB „NEO Finance“ yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą bei kuris patiria išlaidas, kaip mokesčiai už atliktus patikrinimus duomenų bazėse, mokestis už kredito reitingo suteikimą, už atliekamas patikras registruose bei eilę kitų veiksmų, susijusių su vartojimo kredito suteikimu ir tarpininkavimu sudarant sutartis su vartojimo kredito gavėju bei investuotojais. Tarpininkavimo mokestis yra tarpusavio platformos operatoriui mokamas atlygis. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 253 straipsnio 6 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Remiantis Specialiųjų vartojimo kredito sąlygų 5.10 punktu, Šalys susitaria, kad Vartojimo kredito gavėjo ar trečiosios šalies Bendrovei sumokėti Mokėjimai pagal šią Sutartį yra paskirstomi tokia tvarka: Pirma eile – skiriami išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimui padengti; Antra eile – skiriami Palūkanoms už vėlavimą mokėti; Trečia eile – skiriami mokėti Palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; Ketvirta eile – skiriamos Vartojimo kreditui (pirmiausia tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinta anksčiau) padengti; Penkta eile – skiriami Tarpininkavimo mokesčiui ir Sutarties administravimo mokesčiui padengti. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.13 punkte numatyta, jog Mėnesinė įmoka – tai konkreti pinigų suma, kuri susideda iš grąžinamos vartojimo kredito dalies ir apmokamos palūkanų sumos, ir į šią įmoką nėra įskaičiuoti komisinis (tarpininkavimo) bei administravimo mokestis. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Bankas, kuris pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 8 d. yra Priežiūros institucija ir atlieka vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūros funkcijas, 2016 m. spalio 6 d. pateikė nuomonę dėl Vartojimo kredito įstatymo 253 str. 6 d. įtvirtintos taisyklės prasmės. Nuomonėje pabrėžiama, kad nepriklausomai nuo to, kaip vadinami atitinkami paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo operatoriui mokami mokesčiai (atlygis), t. y. „sėkmės mokesčiu“, administravimo mokesčiu, mokesčiu už kredito reitingo suteikimą, duomenų bazių patikrinimą ar pan., atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, o ne, pavyzdžiui, sumokamas iš anksto arba iš karto po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis. Lietuvos banko 2017 m. spalio 2 d. redakcijos Vartojimo kredito gairėse pabrėžiama tai, kad „vartojimo kredito sutartimi susiję mokesčiai ir išlaidos, kurie finansuojami iš suteikiamo vartojimo kredito, turi būti įskaičiuojami į bendrą vartojimo kredito kainą, tačiau jie negali būti įskaičiuojami į bendrą vartojimo kredito sumą. Vartojimo kredito gavėjui turi būti pervedama (suteikiama galimybė naudotis) visa jam suteikto vartojimo kredito suma, todėl vartojimo kredito sutarties sudarymo mokestis arba kitos su vartojimo kredito sutartimi susijusios išlaidos, nepriklausomai nuo to, kad vartojimo kredito gavėjas jas sumoka ne iš karto, atidedant jų mokėjimą (finansuojamos vartojimo kredito davėjo), negali būti laikomos bendros vartojimo kredito sumos dalimi ir negali būti apmokestintos. Pažymėtina, kad būtent tokia praktika, t. y., kai operatoriui mokamas mokestis išskaičiuojamas iškart iš suteikto vartojimo kredito sumos (iškart, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis), yra neatitinkanti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų bei Lietuvos banko nuomonės. Atsižvelgiant į tai, ieškovui mokamo mokesčio apskaičiavimo metodas – t. y., tarpininkavimo mokesčio išdėstymas dalimis ir mokėjimas paskutine eile nuo kiekvienos vartojimo kredito įmokos, laikytinas mokėjimu nuo grąžintų įmokų ir yra atitinkantis visus reikalavimus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliantas mano, kad tarpininkavimo mokestis nėra mokėjimo pelno palūkanos. Jis yra dengiamas paskutine eile po to, kai padengiama mėnesinė įmoka, dėl to atitinka Vartojimo kredito įstatymo 253 straipsnio 6 dalyje numatytą atlyginimo skaičiavimo būdą. Teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, priteisiant visą sutarties tarpininkavimo mokestį.

13.       Apeliantas taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškinio reikalavimo priteisti administravimo mokestį. Teismas sprendime nurodė, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 5.4. punkte sutarties administravimo mokestis savo esme yra netesybos, kadangi „mokamas tik atsakovei pažeidus sutarties nuostatas“. Paaiškina, kad pagal Sutarties 1.7 p., Bendra Vartojimo kredito kaina (Vartojimo kredito mokestis) – visos išlaidos, įskaitant Palūkanas, Komisinį mokestį, Sutarties administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su Vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Ši kaina apskaičiuojama ir nurodoma Specialiosiose sąlygose tik pagal Vartojimo kredito paraišką suteikiamo Vartojimo kredito atžvilgiu. Kaina apskaičiuojama preziumuojant, kad Vartojimo kredito gavėjas visas iš šios Sutarties kylančias prievoles vykdys laiku ir tinkamai ir neapima išlaidų, kurias Vartojimo kredito gavėjas moka ir (arba) kompensuoja Bendrovei už pradelstą laikotarpį. Taigi, administravimo mokestis įeina į bendrą vartojimo kredito kainą, ir savo esme nėra mokestis už vėlavimą. Pažymėtina, jog Mokestis apskaičiuojamas, remiantis Sutarties 1.30., 5.4. bei 5.14. punktais ir nėra tapatus tarpininkavimo (komisiniam) mokesčiui, kuris, kaip jau minėta, apskaičiuojamas remiantis kitomis Sutarties normomis: 1.28 p., 5.3. p. Sutarties 5.4. p. numatyta, jog jos specialiosiose sąlygose numatytam Mokesčiui yra taikoma nuolaida tol, kol vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdo Sutartį – priešingu atveju, taikomos Sutarties 5.14 p. nurodytos normos. Šiame punkte numatyta, jog bet kokios nuolaidos, taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y., kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai klientams), taikomos tik tinkamai vykdant sutartį. Pažeidus šį reikalavimą ir vėluojant mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, suteikta nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui. Papildomai apeliantas pažymi, kad vartojimo kredito kaina Sutartyje apibrėžta, remiantis įstatymine norma – pagal VKĮ 2 str. 3 d., į bendrą vartojimo kredito kainą įskaičiuojamos visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, tačiau į bendrąją vartojimo kredito kainą nėra įskaičiuojamos netesybos. Sutartyje, be kita ko, yra aiškiai atskirti bendrą vartojimo kredito kainą sudarantys mokesčiai bei netesybos, taikomos pavėluoto mokėjimo atvejais; vartojimo kredito gavėjas atitinkamai yra informuojamas, iš ko susideda mėnesinės įmokos, bei kokie mokesčiai bus taikomi už vėlavimą. Apelianto teigimu, administravimo mokesčio paskirtis ir tikslas nėra sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų vykdymo taikymas, todėl teismas, vartojimo kredito gavėjui suteiktą administravimo mokesčio nuolaidą nepagrįstai perkvalifikavo į netesybas. Sutarties administravimo mokestis yra taikomas ir vartojimo kredito gavėjo mokamas tarpusavio skolinimo platformai už sutarties vykdymo administravimą, priežiūrą, įmokų surinkimą ir pan. veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad 5.14. punkte numatyta, jog vartojimo kredito gavėjui neišpildant nuolaidos suteikimo sąlygų, nuolaida nebetaikoma visam tolimesniam Sutarties laikotarpiui, t. y., nepriklausomai nuo to, ar ateityje vartojimo kredito gavėjas padengia susidariusį įsiskolinimą ir atstato mokėjimus pagal grafiką, t.y., mokesčio skaičiavimo pabaiga nėra susieta su prievolės įvykdymo momentu. Netesybos, savo ruožtu, atlieka skatinamąją prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, jos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo, arba įvykdo netinkamai, o skaičiavimo pabaigos momentas siejamas su prievolės įvykdymo momentu. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas visiškai nevykdė sutarties, gavęs kreditą, ne tik jo negrąžino, tačiau prarado nuolaidas, be kita ko, ir dėl sutarties administravimo mokesčio. CPK 265 str. 2 d. įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus CPK nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai perkvalifikavo ieškovo reikalavimą priteisti sutarties administravimo mokestį į netesybas bei netenkino šio reikalavimo, klaidingai pritaikydamas netesyboms taikomas teisės normas.

14.       Apeliantas taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog ieškovas neįrodė nuo kokios sumos reikalaujama priteisti kompensacines palūkanas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Lietuvos civilinėje teisėje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kompensuojamosios palūkanos suprantamos kaip atliekančios minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją. Kompensuojamųjų palūkanų institutas reglamentuojamas CK 6.261 str., numatančiame, kad, „praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais“. Be to, teismų praktikoje numatyta, kad „teisė į kompensuojamąsias įstatymu numatytas palūkanas <...> įstatymu garantuojama kreditoriui tuo atveju, kai šalys sutartyje nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių (netesybų ir (ar) kompensuojamųjų palūkanų). Šalys yra laisvos pasirinkti savo pažeistos subjektinės teisės gynimo būdus ir formas, t. y. šalys gali susitarti ir sutartimi numatyti atsakomybės formą ir dydį. Šiuo atveju pagal Sutarties 6.1 p., Vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi, šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Apeliantas pabrėžia, kad „kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Atsižvelgiant į visa tai, apeliantas mano, jog yra įgijęs teisę reikalauti iš atsakovo sutartyje numatytų kompensuojamųjų palūkanų.

15.       Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

16.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo buvo atmestas ieškinys dalyje dėl tarpininkavimo ir administravimo mokesčio ir palūkanų priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17.       Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys, t. y. atsakovas R. J. ir ieškovas UAB „NEO Finance“, 2018 m. vasario 28 d. per tarpusavio skolinimo platformą sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K220291740, kurios pagrindu ieškovas UAB „Neo Finance“ atsakovui R. J. suteikė 1729,33 EUR kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir periodinėmis įmokomis mokėti palūkanas, tarpininkavimo bei administravimo mokestį (e. bylos t. 1, b. l. 21). Iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas neatliko nei vienos kasmėnesinės įmokos grąžinant vartojimo kreditą. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2018 m. rugpjūčio 13 d. siuntė atsakovui pranešimą dėl Sutarties nutraukimo, ragindamas atsakovą padengti susidariusį įsiskolinimą  ir išaiškindamas, kad šiam nepadengus skolos per sutartyje nustatytą 5 dienų terminą, sutartį nutraukia vienašališkai nuo 2018 m. rugpjūčio 18 d. (e. bylos t. 1, b. l. 18).

18.       Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu už akių ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo:

a.       1729,33 Eur skolą už negrąžintą kreditą;

b.       163,72 Eur mokėjimo palūkanas konkrečia suma už laikotarpį nuo 2018-02-28 iki 2018-08-20;

c.       mokėjimo palūkanas procentais (20,06 proc.) už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20) iki sprendimo įvykdymo;

d.       mokėjimo palūkanas procentais (4,45 proc.) nuo 2018-02-28 iki sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau kaip 244,81 Eur;

e.       1,97 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2018-08-18 iki 2018-08-20;

f.       5 proc. dydžio procesines palūkanas;

g.       visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (317,01 Eur).

19.       Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą toje dalyje, kurioje teismas išsprendė ieškovo reikalavimą dėl administravimo mokesčio priteisimo, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šio mokesčio kompensacinė paskirtis nėra atskleista (sutarties bendrųjų sąlygų 1.30 punktas bei 5.4 punktas). Priešingai, pagal vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkto formuluotę, yra akivaizdu, jog šis mokestis yra skirtas nubausti sutartį pažeidusį paskolos gavėją. Pagal sutartyje vartojamas formuluotes matyti, kad šis mokestis taikomas tik pažeidus sutartį, o tinkamai vykdant sutartį jis yra lygus nuliui. Teismo įsitikinimu, tokia sąlyginė nuolaida, kai jos netaikymas yra susijęs su prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją (CK 6.71 straipsnis), t. y. yra sutartinės netesybos, o tai, kad šios netesybos pavadintos administravimo mokesčiu, esmės nekeičia.

20.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tokios netesybos yra didesnės nei leidiažmos įstatymu (Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.), todėl vietoje „administravimo mokesčio“ priteisė įstatymo leidžiamas netesybas – 0,05 proc. dydžio delspinigius už laikotarpį nuo sutarties vienašalio nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos. Pastebėtina, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. vartojimo kredito santykiuose gali būti taikomos tik aiškiai įstatyme numatytos netesybos, kurios gali būti skaičiuojamos už termino praleidimą, ir kurios negali viršyti 0,05 proc. normos už vieną pradelstą dieną bei 180 dienų laikotarpio. Šiuo atveju susitarimas dėl netesybų „administravimo mokesčio“ forma nėra įstatymo leidžiamas susitarimas ir todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokį susitarimą pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ex officio pagal CK 6.2284 straipsnio 2 ir 9 dalies nuostas, kaip nesąžiningą vartojimo sutarties sąlygą. Be to, teismas neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad susitarimas dėl „administravimo mokesčio“ reiškia susitarimą dėl delspinigių. Šalys dėl tokių netesybų, t. y. dėl delspinigių, nesitarė. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. taip pat neįtvirtina nei delspinigių normos, nei skolininko pareigos mokėti delspinigius. Ši norma tik nustato ribas, kuriose šalys gali susitarti. Todėl apeliacinės instancijos teismas ne tik ex officio panaikina sutarties bendrųjų sąlygų nuostatas, susijusias su sutarties administravimo mokesčiu, bet ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti ieškovui 1,97 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2018-08-18 iki 2018-08-20.

21.       Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą toje dalyje, kurioje teismas išsprendė ieškovo reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo, atkreipia dėmesį, kad Kredito sutarties specialiosiose sąlygose ieškovas ir atsakovas individualiai aptarė ne tik šio mokesčio procentinę išraišką (8,90 proc.), bet ir nurodė jį konkrečia suma 244,93 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 21). Šis mokestis yra įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito sumą. Kaip matyti iš Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.5 punkto, ieškovas, sudarydamas Kredito sutartį, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, t. y., asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo ir administravimo paslaugas. Todėl šiuo atveju tarpininkavimo mokestis, kaip atlygis tarpusavio skolinimosi platformos operatoriui, tokia forma, kokia numatyta Kredito sutartyje, yra galimas, nes yra pagrįstas Vartojimo kredito įstatymo 25-3 straipsnio 6 dalimi. Pagal Kredito sutartį bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį, nėra didesnė už vartojimo kredito sumą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Be to apeliacinės instancijos teismo vertinimu tarpininkavimo mokesčio dydis nėra akivaizdžiai per didelis, - jis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad specialiosiose sąlygose yra nurodyta bendra tarpininkavimo mokesčio suma, darytina išvada, kad ieškovas tikėjosi gauti šį mokestį. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovui turi būti priteisiama visa numatyto tarpininkavimo mokesčio suma. Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos teismas laikėsi tokios praktikos eilėje jau išnagrinėtų analogiškų  civilinių bylų, kuriose buvo sprendžiama dėl tapačių sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo (t. y. civilinės bylos Nr. e2A-1570-275/2018; Nr. e2A-172-912/2018; Nr. e2A-189-467/2018; Nr. e2A-1526-340/2018; Nr. e2A-1504-565/2018, Nr.e2A-309-430/2019, e2A-979-577/2019, e2A-516-794/2019 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas tarpininkavimo mokestį laikė mokėjimo palūkanomis, o ne atlygiu tarpusavio skolinimosi platformos operatoriui, pakeičiama ir šis mokestis ieškovui priteisiamas pilnai (ieškovas prašo priteisti 244,81 Eur tarpininkavimo mokesčio, o ne sutarties specialiojoje dalyje nurodyta 244,93 Eur sumą).

22.       Apeliantas taip pat prašo peržiūrėti teismo sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 4,15 Eur kompensacinių palūkanų (apeliacinio skundo reikalavime ši suma įvardinta kaip „bylinėjimosi išlaidos“, tačiau iš apeliacinio skundo turinio yra aišku, kad apeliacinio skundo reikalavime yra padarytas rašymo apsirikimas ir iš tikrųjų apeliantas ginčija teismo sprendimą dėl kompensacinių palūkanų nepriteisimo). Apeliantas nurodo, kad kompensavimo palūkanos turėjo būti priteisiamos remiantis CK 6.261 straipsniu bei Vartojimo kredito sutarties 6.1 punkto nuostatomis, numatančiomis, jog kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (20,06 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 4,15 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2018-03-29 iki bylos iškėlimo teisme. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo, vertindamas, jog ieškovas nenurodė sumos, nuo kurios skaičiuojamos šios kompensacinės palūkanos. Tačiau sutarties bendrųjų sąlygų 1.13 punkte numatyta, kad kreditas grąžinamas mėnesinėmis įmokomis, grąžintiną sumą paskirstant lygiomis dalimis. Taigi, nors ieškovas ir nepridėjo mokėjimo grafiko, tačiau šios ieškovo praleistos įmokos teoriškai galėjo būti apskaičiuotos. Iš ieškovo paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas neatliko nei vienos įmokos ir be to, iš ieškovo 2018 m. rugpjūčio 13 d. pranešimo matyti, kad faktinė atsakovo skola sutarties nutraukimo momentu buvo 331,06 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 18). Todėl teismas, atsižvelgdamas ir į tai, jog atsakovas nėra pateikęs jokių prieštaravimų, neturi pagrindo spręsti, kad kompensacinių palūkanų suma, susidariusi nuo pradelstos pirmos įmokos, kuri turėjo būti sumokėta 2018 m. kovo 29 d., gali būti mažesnė už ieškovo prašomą priteisti 4,15 Eur sumą. Byloje nėra duomenų, jog šią ieškovui priteistiną sumą dubliuotų kitokio pobūdžio netesybos.

23.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą buvo pakeistas sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismas turi perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

24.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra pakeičiamos tam tikros pirmosios instancijos teismo išvados dėl sutartinių nuostatų teisinio kvalifikavimo, bet iš esmės nėra keičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteistų sumų atžvilgiu (arba keičiamas nežymiai – vietoje 1, 97 EUR delspinigių priteisiama 4,15 EUR sutartinių palūkanų, padidinama bendra suma, nuo kurios skaičiuojamos procesinės palūkanos). Todėl teismas, atsižvelgdamas į CPK 93 str. 4 d. numatytą teismo teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, įvertinant bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, bei pareigą vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra palankus ieškovui, kad ieškovo išlaidos, susijusios su ieškinio parengimu ir žyminio mokesčio sumokėjimu, buvo būtinos, todėl jos paliekamos tokios, kaip jas ir priteisė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinėje instancijoje ieškovas nurodo patyręs 246 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą (e. bylos t. 1, b. l. 69-70) bei 23 Eur žyminio mokesčio (e. bylos t. 1, b. l. 71). Kaip minėta, šiuo atveju nėra protingos galimybės skirstyti bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į turtinių reikalavimų patenkinimo ir atmetimo proporciją, nes priteistų sumų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės nėra keičiamas, tačiau apeliacinėje instancijoje buvo atsižvelgta į dalį apelianto argumentų, susijusių su teisine ginčo santykių kvalifikacija. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliacinėje instancijoje iš esmės buvo patenkinta pusė apeliacinio skundo ir todėl ieškovui turi būti priteisiama pusė jo patirtų išlaidų apeliacinėje instancijoje (134,50 Eur).

25.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis LR CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a :

Ieškovo UAB „NEO finance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 5 d. sprendimą už akių pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr. K220291740, Bendrųjų sąlygų nuostatas, susijusias su sutarties administravimo mokesčio apibrėžimu ir paskaičiavimu (1.30 ir 5.4 punktai).

Priteisti ieškovui UAB „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1729,33 Eur negrąžinto kredito, 163,72 Eur mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2018-02-28 iki 2018-08-20, 20,06 procentų mokėjimo palūkanų už negražintą vartojimo kredito sumą (1729,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2018-08-20) iki sprendimo už akių visiško įvykdymo, 244,81 Eur tarpininkavimo mokesčio, 4,15 Eur sutartinių (kompensacinių) palūkanų už laikotarpį nuo 2018-03-29 iki 2018-08-20, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už teismo sprendimu už akių priteistą sumą (2142,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-08-20) iki visiško teismo sprendimo už akių įvykdymo bei 317,01 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovui UAB „NEO Finance“ juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 134,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Andrius Verikas