VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja UAB „Fucus statyba“ 2018-03-02 teismui pateikė skundą, kurį 2018-03-28 papildė, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017-11-21 sprendimą Nr. (23.1.08)-RNA-35637;                  2) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2018-01-25 sprendimą Nr. 3R-35 (AG-376/03-2017) (t. I, b. l. 1–8).

Paaiškino, kad pareiškėja ir VMI 2014-09-15 bei 2015-03-18 pasirašė mokestinės paskolos sutartis dėl 5 216 965,49 Lt pridėtinės vertės mokesčio ir dėl  858 410,63 Eur pelno mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo. VMI sprendimais šios sutartys pakeistos ir 2016-09-01 sudarytos naujos mokestinės paskolos sutartys dėl 831 513,54 Eur pelno mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2020-02-25 ir dėl 1 421 018,74 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2019-08-25. Pareiškėja per visą laikotarpį nuo mokestinės paskolos sutarčių sudarymo ir/ar pakeitimo iki 2017 m. kovo mėn., kai susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, tinkamai ir laiku vykdė įsipareigojimus pagal visas mokestinės paskolos sutartis, neturėjo mokesčių administratoriui pradelstų įsipareigojimų. Susidūrusi su finansiniais sunkumais pareiškėja 2017-11-08 kreipėsi į VMI su prašymu iki 2018-05-25 atidėti 2016-09-01 mokestinės paskolos sutarčių dalies įmokų, kurių sumokėjimo terminai sueina 2017-07-25, 2017-08-25, 2017-09-25, 2017-10-25, 2017-11, 2017- 12-25, 2018-01-25, 2018-02-25, 2018-03-25 ir 2018-04-25, sumokėjimą, leidžiant šias įmokas sumokėti kartu su 2018-05-25 numatytomis įmokomis. VMI skundžiamu sprendimu tokio pareiškėjos prašymo netenkino, argumentuodama, kad pareiškėja kartu su prašymu nepateikė dokumentų, kurie įrodytų pareiškėjos realių galimybių atsiskaityti su biudžetu pagal mokestinės paskolos sutartis. Pareiškėja, nesutikdama su VMI sprendimu, kreipėsi į LAGK, kuri pareiškėjos skundą atmetė ir VMI sprendimą paliko galioti.

Pareiškėjos teigimu, VMI ir Lietuvos administracinių ginčų komisija neatsižvelgė, neanalizavo ir neįvertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, iš kurių matyti, jog VMI turėjo teisinį ir faktinį pagrindą patenkinti pareiškėjos prašymą dėl įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis sumokėjimo atidėjimo. Pareiškėjos teigimu, ji pagrindė realias galimybes atsiskaityti per jos prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Pareiškėjos įsitikinimu, ji atitinka abi Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje numatytas būtinas sąlygas mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimui. Be to, VMI galimai netinkamai taikė Taisyklių 7 punktą, t. y. neteisingai įvertino pareiškėjos finansinę būklę prašymo teikimo dienai.

Teigia, kad VMI, priimdama sprendimą, visiškai nevertino aplinkybės, kad, neatidėjus dalies įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis sumokėjimo, pareiškėja atsidurtų ties nemokumo riba, dėl ko žalos galėtų patirti ne tik pareiškėja ir jos tiekėjai bei kreditoriai, bet ir valstybės biudžetas, nes pareiškėjai būtų užkirsta ar iš dalies užkirsta galimybė sumokėti mokestinę nepriemoką. Pastebėjo, kad prašomos atidėti sumos dydis jau savaime pagrindžia išimtinį prievolės vykdymo sudėtingumą, todėl nagrinėjamu atveju neturėtų būti ginčo, jog mokesčių mokėtojas, prašantis atidėti apytiksliai 703 608,37 Eur sumos sumokėjimą, atsidurtų sunkioje finansinėje padėtyje. Iškart sumokėjus prašomą atidėti sumą pareiškėja nebeturėtų lėšų einamiesiems įsipareigojimams vykdyti, neišgalėtų laiku mokėti atlyginimų, vykdyti tolimesnės veiklos bei atsiskaityti už kitus įsipareigojimus. Pareiškėja pateikė VMI ne tik išsamius duomenis apie savo finansinę būklę, bet kartu ir duomenis, patvirtinančius, kad sugebės ateityje sistemingai padengti įsiskolinimą biudžetui. Tokiu būdu buvo įvykdytos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimui būtinos sąlygos.

Pareiškėja kartu su prašymu pateikė dokumentus, pagrindžiančius iš kokių pajamų ketina dengti skolą valstybės biudžetui. Nurodė, kad pareiškėja galės realizuoti nebaigtos statybos darbus mažaaukščių gyvenamųjų namų objekte. Iki šiol pareiškėja negalėjo to padaryti, nes dar 2013-07-12 buvo surašytas savavališkos statybos aktas, pareiškėja bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2015-05-21 pasirašė taikos sutartį, kurią 2015-05-26 patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas, o 2017-09-05 to paties teismo nutartimi terminas pastato statybą leidžiančiam dokumentui gauti buvo pratęstas iki 2017-09-29 dienos. Taip pat pareiškėja yra užsitikrinusi piniginius srautus iš savo skolininko UAB „Piliuona“ pagal sudarytą taikos sutartį. Taigi matyti, kad pareiškėja aiškiai pagrindė, iš kokių pajamų ketina dengti skolą valstybės biudžetui, taip pat imasi aktyvių veiksmų, siekdama stabilizuoti savo finansinę būklę bei toliau plėtoti verslą, kas sudaro pagrindą leisti padengti nepriemoką pagal pareiškėjos prašymą. Atsakovei priimant          2017-11-21 sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl mokestinės paskolos sutarties įmokų sumokėjimo atidėjimo ir priimant skundžiamus sprendimus dėl mokestinės paskolos sutarčių nutraukimo, pareiškėjo finansinė būklė buvo analogiška tai, kuri egzistavo priimant sprendimus sudaryti mokestinės paskolos sutartis ir atidėti dalies įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis sumokėjimą. Taigi atsakovei priimant skundžiamus sprendimus buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, nustatyto Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje, be to, pareiškėjos atžvilgiu tokiu būdu yra taikomi dvigubi ir neapibrėžti standartai.

Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovės veiksmai, atsisakant atidėti dalies įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis sumokėjimą ir vėliau jas skubos tvarka nutraukiant, galimai prieštarauja bendram protingumo principui. Atidėjus įmokų sumokėjimą, valstybės biudžetas iš pareiškėjos gaus palūkanas, o pareiškėja galės įvykdyti mokestinės paskolos sutartimis prisiimtas prievoles, tuo tarpu nutraukus mokestinės paskolos sutartis, ne tik pareiškėja atsidurs kritinėje finansinėje padėtyje, tačiau ir valstybė negaus dalies mokestinės nepriemokos, prasidės teisminiai procesai, išieškojimai, kurie ilgai užtruks. Nėra jokio pagrindo atsisakyti suteikti mokesčių mokėtojui galimybę sumokėti priskaičiuotus mokesčius iš generuojamų pajamų, vietoje priverstinio ir skuboto išieškojimo, sutrikdant pareiškėjos ūkinę-komercinę veiklą ir likviduojant verslą. Priimant ginčijamus sprendimus taip pat pažeistas proporcingumo principas – tiek pareiškėjos, tiek atsakovės tikslas yra vienas – likviduoti mokestinę nepriemoką, tokiu būdu, esant dvejoms alternatyvioms galimybėms, kuriomis gali būti pasiektas tikslas, turėtų būti pasirenkamas mažiau asmens teises ribojantis būdas. Valstybei nesant objektyvaus skirtumo, kokiu būdu mokestinė prievolė bus įvykdyta, reikalinga parinkti mažiau asmens teises ribojantį būdą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 96–101).

Paaiškino, kad pareiškėja kartu su 2017-11-08 prašymu nepateikė dokumentų, kurie įrodytų, kad ji turės realias galimybes atsiskaityti pagal mokestinės paskolos sutartis. Pareiškėja nurodė, kad įmokas pagal mokestinės paskolos sutartis mokės iš statybos darbų mažaaukščių gyvenamųjų namų objekte ir lėšų, kurios bus sugrąžintos iš pareiškėjos skolininko UAB „Piliuona“ 2015-05-03 taikos sutarties pagrindu. Atsakovė pažymėjo, kad kartu su pareiškėjos 2017-11-08 prašymu statybą leidžiantis dokumentas nepateiktas. Tuo tarpu pasirašytame pareiškėjos su UAB „Piliuona“ susitarimo grafike buvo numatyta, kad iki 2017-09-10 pareiškėjai kas mėnesį grąžinama po 10 000 Eur skolos, o nuo 2017 m. spalio mėnesio kas mėnesį grąžinama po 200 000 EUR skolos. Taigi pareiškėja turėjo finansinę galimybę subalansuoti savo piniginius srautus ir savalaikiai vykdyti mokėjimus pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis. Be to, pareiškėjos ir UAB „Piliuona“ susitarime pateikta informacija apie planuojamą skolos išlaidų dengimą yra abstraktaus pobūdžio. Jame nurodomos skolos dengimo išlaidos laikytinos preliminariomis, kadangi jų dydis ir galutinė atsiskaitymų data buvo keisti keletą kartų. Ginčijamame sprendime LAGK taip pat atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo vienareikšmiškai tvirtinti, jog UAB „Piliuona“ besąlygiškai vykdys susitarimu patvirtintą skolos pareiškėjai grąžinimo grafiką, nes pagal VĮ „Registrų centras“ 2018-01-23 duomenis, ši įmonė jau ilgiau kaip 24 mėnesius registro tvarkytojui nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų.

Visų šių aplinkybių pagrindu atsakovė konstatavo, kad pareiškėja neįrodė esanti pajėgi atsiskaityti su valstybės biudžetu per jos prašomą atidėti įmokų pagal mokestinių paskolų sutartis mokėjimo laikotarpį. Mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjai atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas, būtų sudėtinga. Konstatavus, kad pareiškėjai, net ir atidėjus mokestinių paskolų įmokų sumokėjimą, bus sudėtinga atsiskaitinėti vėliau, t. y. per mokestinių paskolų mokėjimo laikotarpį, mokesčių administratorius netenkino prašymo atidėti įmokų pagal mokestines paskolos sutartis sumokėjimą.

Akcentavo, kad  pareiškėja per 2017 metų laikotarpį pagal abi mokestinės paskolos sutartis yra sumokėjusi tik 47 522,27 Eur vietoje mokestinės paskolos sutarčių mokėjimo grafikuose 2017 metų sausio – spalio mėnesiais numatytų 216 052 Eur įmokų, o nuo 2017-07-26 pareiškėja įmokų pagal mokestinės paskolos sutartis nėra mokėjusi. VMI turimais duomenimis, 2017-11-20 pradelsti mokėjimai pagal abi mokestinės paskolos sutartis sudarė 193 452,37 Eur, o prievolės pagal abi mokestinės paskolos sutartis sudarė 2 255 501,89 Eur. Pareiškėjai mokestinės nepriemokos mokėjimas buvo išdėstytas, tokiu būdu sudarant galimybę stabilizuoti bendrovės finansinę veiklą, taip pat buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos pasiūlymą dėl mokestinės paskolos mokėjimo grafiko pakeitimo. Mano, kad pareiškėja mokestinę nepriemoką mokėjo ne pagal nustatytą mokėjimo grafiką, bet pagal galimybes. Pabrėžė, jog kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Teismo posėdyje atsakovės VMI atstovai nedalyvavo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Byloje yra kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo, kuriuo nuspręsta neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo, bei jį patvirtinančio Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017-06-05 iki 2018-01-01) ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-01-01).

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 14 punktą, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

Vadovaujantis MAĮ 88 straipsnio 2 dalimi, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pagal Taisyklių 46 punktą, mokesčių administratorius priima sprendimą pakeisti mokestinės paskolos sutartį (pakeisti mokestinės paskolos sutarties grafiką arba pratęsti atidėtą arba išdėstytą mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą ir pan.) gavęs mokėtojo prašymą, kuris pateikiamas ir nagrinėjamas tokia pat tvarka, kaip ir prašymas. Nagrinėdamas tokį mokesčių mokėtojo prašymą, mokesčių administratorius per 30 dienų nuo mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą arba prašymo atidėti arba išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą gavimo priima sprendimą atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, atidėti ar išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą ir jį įteikia mokėtojui arba priima neigiamą sprendimą atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, atidėti ar išdėstyti baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą ir jį įteikia mokėtojui (Taisyklių 25 punktas).

Taigi sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra ir antra sąlyga, įpareigojanti mokesčių mokėtoją įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (2011-12-12 nutartis administracinėje byloje                        Nr. A575-3585/2001; 2011-09-05 nutartis administracinėje byloje A438-2139/2011). Vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti ar atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti arba atsisakyti išdėstyti/atidėti mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Kaip ne kartą pažymėjo LVAT (žr. pvz., 2004-02-20 nutartį administracinėje byloje            Nr. A-1-362/2004, 2006-12-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-2202/2006, 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010 ir kt.), įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo/atidėjimo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 18-22 punktus), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus.

Taisyklių, detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte nurodyta, kad priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo arba asmens, kuriam paskirta bauda už administracinį nusižengimą finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas centrinio mokesčių administratoriaus. Nors nagrinėjamos bylos atveju ginčijamas sprendimas priimtas tiesiogiai nesivadovaujant nurodytų rekomendacijų nuostatomis, Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, kad pastarajame rašte suformuluotos nuostatos orientuotos labiau į mokesčių administratoriaus vidaus darbo tvarką prieš priimant atitinkamą sprendimą ir nėra privalomos mokesčių mokėtojams. Pastarieji negalėtų būti jomis saistomi, nes rekomendacija nepatenka į poįstatyminio teisės akto sąvoką.  Tokio pobūdžio dokumente išdėstytų nuostatų taikymas bei laikymasis sprendžiant mokestinį ginčą nėra imperatyvus, todėl apeliacija į Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas VMI 2008-11-24 rašte Nr. (29.3-31-3)-R-10046, niekuo neparemta (LVAT 2013-02-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-240/2013).

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su VMI 2014-09-15 sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-7452 dėl 5 216 965,46 Lt PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, o 2015-03-18 pasirašė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1406 dėl 858 410,63 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo (t. I, b. l. 9–10, 13–14). VMI           2015-09-11 sprendimais (23.24-08)-327-5671 ir Nr. (23.24-08)-327-5674 buvo pakeistos 2014-09-15 ir 2015-08-18 mokestinės paskolos sutartys ir sudarytos naujos 2015-09-15 mokestinės paskolos sutartys Nr. (23.24-08)-327-5725 dėl 843 512,54 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo bei 2015-09-15 mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5726 dėl 1 479 183,24 Eur PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo (t. I, b. l. 17–18, 19–20, 21–22, 26–28). VMI 2016-09-01 sprendimais Nr. (23.24-08)-327-5659 ir Nr. (23.24-08)-327-5658 buvo pakeistos 2015-09-15 mokestinės paskolos sutartys ir sudarytos naujos 2016-09-01 mokestinės paskolos sutartys Nr. (23.24-08)-327-5668 dėl 831 513,54 Eur PM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2020-02-25 bei 2016-09-01 mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5669 dėl 1 421 018,74 Eur PVM sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo iki 2019-08-25 (t. I, b. l. 31, 32, 33–34, 37–38). Pagal mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5668 pareiškėja įsipareigojo mokėti po 10 000 Eur per mėnesį laikotarpiu nuo 2015-09-25 iki 2016-08-25, po 27 317 Eur per mėnesį nuo 2016-09-25 iki 2020-01-25 ir  2020-02-25 sumokėti likusią sumą 27 320,54 Eur sumą (t. I, b. l. 33–34). Pagal mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-5669 pareiškėja įsipareigojo mokėti po 5 000 Eur iki 2017-07-25, po 56 709 Eur nuo 2017-09-25 iki 2019-07-25 ir 2019-08-25 sumokėti likusią 56 711,74 Eur sumą (t. I, b. l. 37–38).

Pareiškėja 2017-03-22 pateikė VMI prašymą atidėti dalies įmokų, kurių sumokėjimo terminas sueina 2017-03-25, 2014-04-25, 2017-05-25 ir 2017-06-25 sumokėjimą iki 2017-07-25     (t. I, b. l. 41–44), o VMI 2017-05-18 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-15888 tenkino pareiškėjos prašymą, nurodydama, kad už pavėluotai sumokamas mokestinės nepriemokos įmokas skaičiuojamos padidintos palūkanos, o jų nesumokėjus, skaičiuojami palūkanų delspinigiai (t. I, b. l. 45). Pareiškėja 2017-08-21 kreipėsi į VMI su prašymu iki 2018-02-25 atidėti 2016-09-01 mokestinės nepriemokos paskolos sutarčių dalies įmokų, kurių sumokėjimo terminai sueina 2017-08-25, 2017-09-25, 2017-10-25, 2017-11-25, 2017-12-25, 2018-01-25 sumokėjimą, leidžiant šias įmokas sumokėti kartu su 2018-02-25 numatytomis įmokomis (t. I, b. l. 46–51), tačiau VMI 2017-10-18 sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-32079 šio pareiškėjos prašymo netenkino, argumentuodama, kad pareiškėja turi finansinę galimybę subalansuoti savo piniginius srautus ir savalaikiai vykdyti mokėjimus pagal sudarytas mokestinės paskolos sutartis (t. I, b. l. 52–53). VMI netenkinus prašymo, pareiškėja  2017-11-08 dar kartą kreipėsi į VMI atidėti įmokų mokėjimą (t. I, b. l. 54–60), tačiau VMI 2017-11-21 sprendimu Nr. (23.1-08)-RNA-35637 netenkino pareiškėjos prašymo, argumentuodama, kad pareiškėja kartu su prašymu nepateikė dokumentų, kurie įrodytų jos realias galimybes atsiskaityti su biudžetu pagal mokestinės paskolos sutartis (t. I, b. l. 61–62). Lietuvos administracinių ginčų komisija 2018-01-25 sprendimu Nr. 3R-35 (AG-376/03-2017) pareiškėjos skundą dėl VMI 2017-11-21 sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-35637 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (LAGK byla, t. II, b. l. 68–70).

Taigi nagrinėjamu atveju VMI vertino mokestinės nepriemokos atidėjimo galimybę. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, vertinant pareiškėjos finansinę būklę, buvo atsižvelgta į pareiškėjos piniginių lėšų šaltinius, kuriuos nurodė pareiškėja, t. y. į: statybos darbų mažaaukščių gyvenamųjų namų objekte realizavimo procedūras; 2) lėšas, kurios galimai bus sugrąžintos iš UAB „Piliuona“ 2015-05-03 taikos sutarties pagrindu. Įvertinęs šiuos duomenis mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja nepateikė statybą leidžiančio dokumento, taip pat sudarytos taikos sutarties nevertino kaip pagrindžiančios pareiškėjos galimybę toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus biudžetui. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės bei pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindė sąlygų, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką pareiškėjos finansinė būklė taptų itin sunki arba ji turėtų didelių sunkumų vykdydama kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Vertinant pareiškėjos nurodomus teiginius dėl statybos darbų mažaaukščių gyvenamųjų namų objekte realizavimo procedūrų įgyvendinimo, teismo požiūriu, tokie teiginiai nesudaro pagrindo laikyti statybos darbų realizavimo darbus realiu pajamų šaltiniu, iš kurio vėliau pareiškėja galėtų padengti įsiskolinimus pagal mokestinės paskolos sutartis. Pastebėtina, kad 2017-11-08 prašyme pareiškėja nurodė, jog galimybė realizuoti statybos darbus yra reali, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-09-05 nutartimi pratęsė terminą pastato statybą leidžiančiam dokumentui gauti iki 2017-09-29 dienos. Tačiau teismas pažymi, kad prašymas atidėti dalį mokėjimų pagal mokestinės paskolos sutartis pateiktas 2017-11-08, t. y. jau po termino gauti statybą leidžiantį dokumentą, t. y. 2017-09-29. Nepaisant to, jokio statybą leidžiančio dokumento pareiškėja nepateikė nei prie                   2017-11-08 prašymo, nei vėliau. Todėl teigti, kad tai yra realus galimas piniginių lėšų šaltinis teismas, taip pat kaip ir mokesčių administratorius, neturi teisinio pagrindo.

Pagal mokestinių paskolų sutarties sąlygas nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo                     2016-09-25 iki 2017-08-25 pagal abi sutartis turėjo sumokėti į biudžetą iš viso 6 000 Eur per mėnesį, o nuo 2017-09-25 iki 2019-08-25 iš viso teko pareiga sumokėti 84 026 Eur per mėnesį (LAGK byla, t. I, b. l. 45–50). Pareiškėjos prie 2017-11-08 prašymo atidėti dalies įmokų pagal mokestinės paskolos sutartį pridėta UAB „Piliuona“ ir pareiškėjos pasirašyta 2015-05-03 taikos sutartis patvirtina, kad UAB „Piliuona“ įsipareigojo nuo 2015-05-10 iki 2016-08-10 mokėti po 10 000 Eur per mėnesį, nuo 2016-09-10 iki 2020-03-10 po 130 000 Eur per mėnesį, o 2020-04-10 atlikti 1 503 784 Eur mokėjimą (t. II, b. l. 56–58). Papildomu susitarimu 2016-06-20 prie sudarytos taikos sutarties sudarytas mokėjimo grafikas, pagal kurį UAB „Piliuona“ nuo 2015-05-10 iki 2017-09-10 įsipareigojo mokėti po 10 000 Eur per mėnesį, o nuo 2017-10-10 iki 2020-03-10 po 200 000 Eur per mėnesį, paskutinį mokėjimą 963 784 Eur sumai atlikti 2020-04-10 (t. II, b. l. 59–61). Pareiškėja ir UAB „Piliuona“ 2017-11-06 pasirašė dar vieną susitarimą prie 2015-05-03 taikos sutarties, pagal kurį UAB „Piliuona“ nuo 2017-11-10 iki 2018-04-10 įsipareigojo mokėti po 2 000 Eur per mėnesį, o nuo 2018-05-10 iki 2019-02-10 po 150 000 Eur per mėnesį, nuo 2019-03-10 iki 2020-03-10 po 200 000 Eur per mėnesį, paskutinį mokėjimą 95 857,45 Eur sumai atlikti 2020-04-10 (LAGK byla, b. l. 97–98).

Iš nurodytų duomenų matyti, kad UAB „Piliuona“ pareiškėjai mokama skola pagal                      2015-05-03 taikos sutartį ir jos papildomą susitarimus, sudarytą 2016-06-20, turėjo padengti pareiškėjos į biudžetą mokėtiną mokestį pagal mokestinės paskolos sutartis, tačiau 2017-11-06 papildomu susitarimu prie taikos sutarties iki 2018-05-10 pareiškėjai UAB „Piliuona“ mokėtini 2 000 Eur per mėnesį nepadengia tuo laikotarpiu pareiškėjai tenkančios pareigos mokėti 84 026 Eur per mėnesį į biudžetą. Taip pat akcentuotina, kad nepaisant pasirašytos taikos sutarties ir papildomų susitarimų pareiškėja faktiškai jokių atsiskaitymų nuo 2017-07-04 VMI nėra atlikusi (t. I, b. l. 90), taigi net ir pasirašyta taikos sutartis, kurią vykdant tikėtinai bus gautos lėšos įsiskolinimui biudžetui padengti negarantavo ir ateityje negarantuoja, kad pareiškėja už susidariusį įsiskolinimą atsiskaitys. Sudėjus visus atliktus pareiškėjos mokėjimus pagal mokestinės paskolos sutartis, nustatyta, kad iš viso pareiškėja į biudžetą nuo 2017-01-01 iki 2017-07-26 sumokėjo 47 525,27 Eur, t. y. 2017-01-25 atlikti mokėjimai 6 000 Eur, 6 908,35 Eur sumoms, 2017-02-27 atlikti mokėjimai 6 000 Eur ir 6 889,75 Eur sumoms (LAGK byla, b. l. 51–52), 2017-04-24 atliktas 8 908,82 Eur pavedimas (LAGK byla, t. I, b. l. 88), o 2017-07-26 atliktas paskutinis mokėjimas 12 818,35 Eur sumai (LAGK byla,      b. l. 196). Taigi nors pareiškėja 2017 m. jau buvo pasirašiusi taikos sutartį, pagal kurią gaudavo atitinkamus mokėjimus, į biudžetą pagal pasirašytas mokestinės paskolos sutartis sulygtų sumų nesumokėjo, t. y. vietoj 2017 sausio mėn. – 2017 spalio mėn. numatytų 216 052 Eur įmokų sumokėjo tik 47 525,27 Eur. Taigi net atidėjus mokestinės paskolos sutarties įmokų dalies mokėjimą pagal pareiškėjos 2017-11-08 prašymą, nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad su UAB „Piliuona“ pasirašytos taikos sutarties ir papildomų susitarimų pagrindu, pareiškėja gaus lėšų, iš kurių galės periodiškai padengti įsiskolinimus valstybės biudžetui. Be to, kaip teisingai pastebėjo ir Lietuvos administracinių ginčų komisija ginčijamame sprendime, nėra užtikrinama, kad UAB „Piliuona“ realiai vykdys pasirašytos taikos sutarties ir papildomų susitarimų sąlygas, nes jau 24 mėnesius registro tvarkytojui nėra pateikusi finansinės atskaitomybės dokumentų, jų taip pat nepateikė ir iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat įvertinant, jog taikos sutarties sąlygos, kaip nurodyta aukščiau, taip pat jau keistos keletą kartų.

Vertinant mokesčių mokėtojo kritinės būklės egzistavimo sąlygą, pareiškėja savo prašyme šią sąlygą grindė aplinkybe, jog UAB „Piliuona“ skolinių įsipareigojimų nevykdymas ir/ar netinkamas vykdymas padarė lemiamą įtaką bendrovės atsiskaitymams ne tik su kreditoriais ir tiekėjais, bet ir su valstybės biudžetu pagal mokestinės paskolos sutartis. Teismo vertinimu, iš esmės pareiškėjos prašyme buvo nurodomos prieštaraujančios viena kitai aplinkybės – viena vertus pareiškėja nurodo, kad su UAB „Piliuona“ sudaryta taikos sutartis ir papildomi susitarimai užtikrina jai pastovias lėšas, už kurias galės ateityje atsiskaityti į valstybės biudžetą, kitą vertus, pareiškėja nurodo, kad jos finansinė padėtis yra kritinė dėl skolininko UAB „Piliuona“ nevykdomų ir/ar netinkamai vykdomų įsipareigojimų. Taigi UAB „Piliuona“ skoliniai įsipareigojimai nesudaro pagrindo išvadai dėl pareiškėjos kritinės finansinės padėties. Pareiškėja, pagrįsdama savo galimą kritinę finansinę padėtį taip pat nurodė, kad antstolio D. T. žinioje yra vykdoma byla Nr. 0241/17/01144 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą dėl 30 039,43 Eur skolos išieškojimo iš bendrovės kreditoriaus UAB „Dagret“ naudai, teigia, kad areštavus bendrovės turtą ir pinigines lėšas 32 269,58 Eur sumai sutriko bendrovės komercinė veikla, o kartu ir atsiskaitymai su kreditoriais, tiekėjais, darbuotojais. Tačiau teismas pažymi, kad 32 269,58 Eur suma nelaikytina tokios apimties, dėl kurios arešto galėtų sutrikti visa bendrovės komercinė veikla. Be to, pareiškėjos teiginys, kad neturi apyvartinių lėšų ir tik išdėsčius piniginių įsipareigojimų vykdymą galės sėkmingai tęsti savo veiklą, atmestinas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog nurodymas (kad įmonei pritrūks apyvartinių lėšų veiklai plėsti) neatitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytų mokestinės nepriemokos išdėstymo pagrindų, nes tokie finansiniai nepatogumai negali būti vertinami kaip kritinė finansinė būklė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-613/2007).

Atkreiptinas dėmesys, jog nors 2017-07-12 nurodyta priverstinai nurašyti 32 269,58 Eur lėšas (LAGK byla, t. I, b. l. 182), iš byloje pateiktų bendrovės banko sąskaitų ataskaitų matyti, kad ir po 2017 m. liepos mėn. pareiškėja atsiskaitinėjo su juridiniais asmenimis (LAGK byla, t I, b. l. 51–52). Akcentuotina, kad pagal pareiškėjos klientų būklės 2017-06-30 ataskaitą, pareiškėjai įsiskolinimus turėjo UAB „Piliuona“, UAB „Vilgersta“, UAB „Venecija LT“, UAB „Judėjimo kryptis“, UAB „Aiba“, UAB Rin Trans“, UAB „Romvista“, o bendra skola pareiškėjos naudai siekė 2 207 991,66 Eur (7 623 753,62 Lt). Taigi pareiškėjos padėtis net ir sumokėjus visą įsiskolinimą valstybei (2 255 501,89 Eur) netaptų kritine vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjos reikalavimų suma skolininkams tik 47 510,23 Eur mažesnė nei pareiškėjos įsiskolinimas valstybei. Kitų aplinkybių dėl kurių pareiškėjos būklė neatidėjus mokėjimų gali tapti kritinė pareiškėja savo 2017-11-08 prašyme mokesčių administratoriui nenurodė.

Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokesčių administratorius, visų pirma, turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti. Tai mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, suteikta įstatymų leidėjo, kuria jis turi naudotis sąžiningai bei protingai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-19 sprendimas administracinėje byloje                Nr. A556-240/2013). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad mokesčių administratorius iš karto nepaneigė pareiškėjo teisės į atidėjimą mokestinės nepriemokos sumokėjimo, pareiškėjai mokestinės nepriemokos mokėjimas buvo išdėstytas, taigi pareiškėjai jau vieną kartą buvo sudaryta galimybė stabilizuoti savo finansinę padėtį, taip pat mokesčių administratorius geranoriškai keitė ir mokestinių paskolų mokėjimo grafikus. Todėl pareiškėjos argumentai dėl proporcingumo ar gero administravimo principų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nenustačius sąlygų, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką pareiškėjos finansinė būklė taptų kritinė, taip pat nenustačius, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas suteiks pareiškėjai galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, mokesčių administratorius pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą neatidėti mokestinės paskolos sutarčių dalies įmokų mokėjimų, kuris pripažintinas teisėtu bei pagrįstu. Pagal administracinėje byloje esančius įrodymus nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratorius elgėsi iracionaliai ir neatidėdamas mokestinės nepriemokos sumokėjimo apskritai paneigė ar iš dalies paneigė mokestinės nepriemokos sumokėjimą į biudžetą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas VMI 2017-11-21 sprendimas Nr. (23.1.08)-RNA-35637 ir jį patvirtinantis LAGK 2018-01-25 sprendimas                        Nr. 3R-35 (AG-376/03-2017) priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų teismas neturi pagrindo. Taigi pareiškėjos skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Fucus statyba“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.