Baudžiamoji byla Nr. 1A-86-935/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39692-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.6; 1.1.9.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Burbuliui,

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčuk,

        viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla nutraukta, perduodant jį D. K. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant dvejų metų laidavimo terminą be užstato.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 68 ir 71 straipsniais, G. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. rugsėjo 15 d., bei 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš G. K. nuspręsta valstybės naudai išieškoti 1000 Eur (dalį nusikalstamos veikos padarymo priemonės vertės).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       G. K. 2019 m. rugsėjo 15 d., apie 08.45 val., Talino g., Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,76 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais G. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde G. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 29 d. nuosprendį ir kiek įmanoma sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) terminą.

3.       Apeliantas yra įsitikinęs, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, netinkamai įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, neatsižvelgė į proporcingumo principo reikalavimus.

4.       Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamu nuosprendžiu G. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau jam buvo paskirtos net trys baudžiamojo poveikio priemonės. Paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių gausa rodo, jog apeliantas iš tikrųjų buvo nubaustas itin griežtai.

5.       Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas galbūt nepakankamai įvertino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo gailisi, mokymosi įstaigoje yra charakterizuojamas teigiamai, padarė nesunkų nusikaltimą, kuriuo niekam reali žala nebuvo padaryta. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad draudimo naudotis specialia teise terminas apeliantui turėjo būti nustatytas trumpesnis, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Baudžiamojo poveikio priemonės tikslai gali būti pasiekti ir nustačius minimalų draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą.

6.       G. K. atkreipia dėmesį, kad paprastai ilgesnis draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminas yra nustatomas tiems asmenims, kurių neblaivumas būna sunkus, kurie savo nusikalstamais veiksmais sukelia eismo įvykį ir pan. Šiuo atveju G. K. nesiekė tyčia sukelti neigiamų padarinių. Transporto priemonė buvo vairuojama, nes buvo norima išvengti incidento su piktybiškai nusiteikusių nepažįstamų asmenų kompanija. Be to, transporto priemonė buvo vairuojama ne iš karto pavartojus alkoholio, o praėjus tam tikram laiko tarpui po jo pavartojimo.

7.       Skunde pabrėžiama, kad apeliantas anksčiau nebuvo trauktas teisinėn atsakomybėn už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, automobilis buvo vairuojamas tuo metu, kai eismas nebuvo intensyvus, nedidelį atstumą, apelianto kraujyje nustatytas alkoholio kiekis nežymiai viršijo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Apeliantas save apibūdina kaip dorą jaunuolį, kuris mokosi, sportuoja, į gyvenimą žiūri rimtai.       

8.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisė vairuoti transporto priemones G. K. yra reikalinga, kadangi jis padeda savo mamai rūpintis garbaus amžiaus, ligų kamuojama močiute, kuri gyvena kitame mieste ir negali tinkamai savimi pasirūpinti. Apeliantas su savo mama bent kartą per savaitę vyksta pas močiutę, kuriai padeda buityje, aprūpina reikalingais produktais. Be to, apeliantas šiltojo sezono metu kartu su mama vyksta į sodybą, kurioje dirba įvairius sodininkystės darbus. Kelionė į sodybą viešuoju transportu yra neracionali. Teisė vairuoti transporto priemones yra būtina ir siekiant nuvykti į kituose miestuose vykstančias varžybas. Dėl prarastos teisės vairuoti transporto priemones nukenčia ne tik apeliantas bet nukentės ir jo šeimos nariai.

9.       Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis dar prieš bylos nagrinėjimą teisme išklausė mokymus ir yra atestuotas VšĮ „Svarbus žingsnis“ pagal 4 valandų Privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programą. Jis pasižada ateityje laikytis įstatymų, nedaryti naujų teisės pažeidimų. 

10.       Teismo posėdžio metu G. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

G. K. apeliacinis skundas atmestinas.

11.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą nuosprendį tik tiek, kiek to prašoma atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija pasisakys tik dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

12.       BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas asmeniui gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. G. K. naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo uždrausta dvejus metus, t. y. buvo nustatytas žymiai trumpesnis draudimo naudotis specialia teise terminas nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis. Dar labiau mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus kaltininką tiek teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančius bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju apeliantui nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo reikalavimų ir nevaržo jo teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.

13.       Uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo principo reikalavimų net ir atsižvelgus į tai, jog G. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos dvi turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. dalinis turto, kuris buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, vertės konfiskavimas ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pabrėžtina, kad iš G. K. buvo nuspręsta konfiskuoti tik dalį automobilio, kuris yra laikytinas nusikaltimo padarymo priemone, vertės, o įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis yra artimas minimaliam įstatyme numatytam šios įmokos dydžiui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendra turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonių piniginė išraiška yra ženkliai mažesnė nei minimalus baudos (švelniausia BK 2811 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė) dydis, kuris gali būti skiriamas asmeniui padariusiam nesunkų nusikaltimą (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, jog už nesunkų nusikaltimą minimalios baudos dydis yra 50 MGL, t. y. 2500 Eur).

14.       Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad G. K. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas aiškiai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 1,76 promilės etilo alkoholio koncentracija. Nusikaltimą, susijusį su netinkamu naudojimusi teise vairuoti transporto priemones, G. K. padarė praėjus tik šiek tiek daugiau nei septyniems mėnesiams po to, kai įgijo teisę vairuoti transporto priemones (šią teisę jis įgijo 2019 m. vasario 13 d.). G. K. yra laikytinas pradedančiuoju vairuotoju, kuriam alkoholio norma valdant transporto priemonę apskritai yra nulinė. Aptartos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad apeliantas, naudodamasis teise valdyti transporto priemonę, elgėsi neatsakingai, ignoravo savo kaip pradedančio vairuotojo pareigą, kurios tinkamas vykdymas užtikrina tiek paties vairuotojo, kuriam neretai stinga patirties valdant automobilį (būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl pradedantieji vairuotojai apskritai negali vairuoti transporto priemonės apsvaigę nuo alkoholio), tiek aplinkinių saugumą. Be to, G. K. vairavo automobilį, kuriame buvo keleivių, mieste. Taigi nekyla abejonių, kad jis savo neteisėtais veiksmais kėlė pavojų aplinkai (kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei sau pačiam. Iš G. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis suvokė, kad yra neblaivus (b. l. 101), tačiau vis tiek pasirinko neteisėtą veikimo būdą, kas rodo, jog jis veikė tiesiogine tyčia, nes, be jokių abejonių, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.

15.       Aplinkybė, kad apeliantas automobiliu spėjo nuvažiuoti nedidelį atstumą, nėra pagrindas trumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog aplinkybę, kad G. K., būdamas neblaivus, automobiliu nuvažiavo nedidelį atstumą, nulėmė ne jo paties valingi veiksmai, o tai, jog policijos pareigūnai operatyviai sureagavo į pilietiško asmens pranešimą apie neteisėtus apelianto veiksmus ir šiuos neteisėtus veiksmus nutraukė. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad G. K., vairuodamas automobilį neblaivus, nenorėjo sužaloti kitų asmenų, sugadinti ar sunaikinti svetimo turto. Vis tik tai, jog apeliantas nesiekė padaryti žalos, nėra pagrindas trumpinti skundžiamu nuosprendžiu nustatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino. Teigtina, jog tuo atveju, jeigu dėl G. K. neteisėtų veiksmų būtų padaryta turtinė ar (ir) neturtinė žala, jo teisinė padėtis būtų kitokia, ypač jei žala būtų padaryta tyčia. Be to, apelianto veiksmai, nors ir nesukėlė realių neigiamų padarinių, tačiau kėlė grėsmę aplinkai ir potencialiai galėjo sukelti realias neigiamas (net nepataisomas) pasekmes.

16.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad trumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino nėra pagrindo net ir atsižvelgus į tai, jog G. K. siekė išvengti konflikto su nepažįstamais asmenimis. Šiuo atveju negalima tvirtinti, jog išvengti gresiančio konflikto ar nutraukti vykstantį konfliktą nebuvo įmanoma jokiais teisėtais būdais, nesukeliant grėsmės sau pačiam bei aplinkiniams. Apelianto teisinės padėties nešvelnina ir aplinkybė, kad jis automobilį vairavo ne iš karto po to, kai pavartojo alkoholį, o šiek tiek vėliau. Pabrėžtina, kad iš paties G. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis aiškiai suvokė, kad yra neblaivus, t. y. nurodė, jog „buvau ką tik atsibūdęs ir nelabai blaivus“ (b. l. 101).

17.       Akivaizdu, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones pakeis G. K. asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, prie kurio jis jau buvo pripratęs nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 15 d., t. y., kai įgijo vairuotojo pažymėjimą ir naudojosi teise vairuoti transporto priemones, tačiau tai yra neišvengiamos šios baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats teisės pažeidėjas. Konstatuotina, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas G. K. nesukels jokių išskirtinių neigiamų padarinių. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nei visos kartu, nei kiekviena atskirai nėra pagrindas trumpinti nustatyto uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones termino.

18.       Apelianto prielaida, jog pirmosios instancijos teismas galėjo nepakankamai įvertinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, yra nepagrįsta. Kaip jau minėta, apeliantui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra nustatytas ženkliai trumpesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios priemonės vidurkis.

19.       G. K. ugdymo įstaigoje iš tikrųjų yra charakterizuojamas teigiamai, jis išklausė mokymus apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai. Vis tik jis 2019 metais yra du kartus baustas administracine tvarka, vieną kartą buvo patrauktas atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių, susijusio su jo kaip pradedančio vairuotojo pareigų netinkamu vykdymu, pažeidimą, o vieną kartą buvo patrauktas atsakomybėn už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą. Taigi akivaizdu, jog G. K. apibūdindamas save kaip dorą į gyvenimą rimtai žiūrintį jaunuolį, save vertina ne visiškai objektyviai.

20.       Apibendrindamas visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. K. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, t. y. draudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, ir tinkamai nustatė jos taikymo terminą. Taigi tenkinti G. K. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                      Arūnas Budrys

             Jurgita Kolyčienė

             Ugnius Trumpulis