Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2T-25-2012].doc
Bylos nr.: 2T-25/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

                                                                               Civilinė byla Nr. 2T-25/2012

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 130.3.1(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gegužės 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Rimvydo Norkaus ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant pareiškėjos B. J. atstovui advokatui Sauliui Brazauskui, trečiojo asmens AB „Swedbank“ atstovui Stanislav Papijanc, trečiojo asmens BAB bankas „Snoras“ atstovui advokatui Stasiui Drazdauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“  prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutarties, kuria pareiškėjos B. J. prašymas tenkintas iš dalies ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą, peržiūrėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teismas, išnagrinėjęs prašymą,

n u s t a t ė :

Latvijos Respublikos Talsu rajono teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu paskelbė pareiškėjos B. J. nemokumo procesą (iškėlė bankroto bylą), pareiškėjos nemokumo proceso administratoriumi paskyrė Aldį Robežnieką. Be to, teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre B. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą.

Pareiškėja B. J. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su pareiškimu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą dėl nemokumo proceso paskelbimo pareiškėjos prašymu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. spalio 3 d. nutartimi, bylos dalį, kuria prašoma pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl B. J. nemokumo proceso paskelbimo, taip pat dėl pripažinimo Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies dėl nurodymo įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą, nutraukė. Teismas leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą.

2011 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens AB „Swedbank“ prašymas, kuriuo prašoma peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-250/2011 ir Europos Sąjungos 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamento) 26 straipsnio pagrindu atsisakyti pripažinti Latvijos Respublikos Talsu Rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl B. J. nemokumo proceso paskelbimo bei atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti sprendimo dalį dėl nurodymo įrašyti į Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre B. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą. Jeigu teismas tenkintų pareiškėjos prašymą, prašo nustatyti, kad Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo nurodymas įrašyti draudimo įrašą negalioja trečiojo asmens teisių įgyvendinimui pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-17986-285/2011. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pagal Europos Teisingumo Teismo išaiškinimą byloje Nr. C-341/04 Reglamento 16 straipsnis pirmiausia skirtas kelių ES valstybių narių jurisdikcijų konkurencijai spręsti. Pagal Reglamento 2 straipsnio a punktą, bankroto byla, kuriai gali būti taikomos Reglamento nuostatos, yra bankroto byla, įvardinta Reglamento A priede. Vadovaujantis galiojančia Reglamento A priedo redakcija, Lietuvos teismų jurisdikcija apima tik įmonių bankroto bei restruktūrizavimo bylas. Kadangi tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos teismų konkurencijos dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nėra, turi būti vadovaujamasi visomis Reglamente numatytomis teismo sprendimo pripažinimo nuostatomis.

2) Reglamento 26 straipsnyje yra nustatyta bendrojo pripažinimo principo taikymo išimtis, numatanti, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jeigu tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

3) Pripažinimo išimtis taip pat numatyta Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, kad valstybės narės neprivalo pripažinti ar vykdyti 25 straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų, jei dėl jų gali būti apribota asmens laisvė ar pašto korespondencijos slaptumas. Būtent Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje įvardinti „Kiti teismo sprendimai“ yra pripažįstami be tolimesnių formalumų ir vykdomi pagal Briuselis I nuostatas. Tačiau Reglamentas nenumato, kad Briuselis I numatyta tvarka būtų pripažįstamas ar leidžiamas vykdyti sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Europos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Reglamento 25 straipsnio dalykas, be kita ko, yra kitų negu tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu susijusių sprendimų pripažinimas ir vykdymas.

4) Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam. Trečiasis asmuo yra pareiškėjos kreditorius. Pareiškėjai su jos sutuoktiniu yra suteiktas  281 693,81 eurų dydžio kreditas, kurio grąžinimas yra užtikrintas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Kredito gavėjai pažeidė kredito sutartį, kuri 2010 m. gruodžio 15 d. buvo nutraukta. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9058-285/2011 areštavo įkeistą turtą, o 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nutarė priverstinai išieškoti iš sutuoktinių 330 555,17 eurų skolos, kintamas sutartines palūkanas bei procesines palūkanas. Apie Latvijos Respublikos teismo sprendimą trečiasis asmuo sužinojo iš spaudos, trečiasis asmuo nedalyvavo Latvijos Respublikos teismui sprendžiant dėl pareiškėjos bankroto bylos iškėlimo, jis nebuvo informuotas apie bankroto bylos inicijavimą bei kreipimąsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Latvijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Taigi trečiajam asmeniui nebuvo suteikta teisė pasisakyti ir tokiu būdu iš esmės buvo pažeista jo teisė būti išklausytu.

5) Pareiškėja, gavusi trečiojo asmens pasiūlymą papildomu terminu įvykdyti pradelstus mokėjimus, bei pranešimą apie tai, kad neįvykdžius kredito sutarties, ji bus nutraukta, formaliai įsiregistravo Latvijos Respublikos gyventoja ir po 6 mėn. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sau. Pareiškėjos sutuoktinis viešai deklaruoja, kad savo ateitį sieja su Lietuvos Respublika. Kadangi pareiškėja ir Gytis Januška yra susituokę, preziumuojama, kad atitinkamus ketinimus turi ir pareiškėja. Toks jos elgesys įrodo siekį apeiti Lietuvos Respublikos įstatymus bei įgyti pranašumą kitų piliečių atžvilgiu.

5) Latvijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą, taip pat pažeistų Lietuvos civilinės teisės principą, kuris reikalauja, kad civiliniai teisiniai santykiai būtų reglamentuojami jų subjektų lygiateisiškumo pagrindu. Tenkinus pareiškėjos prašymą, pareiškėja įgytų iš esmės privilegijuotą padėtį kitų Lietuvos gyventojų atžvilgiu.

6) AB „Swedbank“ yra pareiškėjos hipotekos kreditorius pagal hipotekos lakštą, kurio identifikavimo kodas yra (duomenys neskelbtini). Remiantis Reglamento 5 straipsniu bankroto bylos iškėlimas vienoje valstybėje narėje nedaro poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Ši Reglamento išimtis yra universali ir apima iš hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių atsiradusių kreditorių daiktinių teisių apsaugą, kuri galioja tiek pagrindinės, tiek šalutinės bankroto bylos, Reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme, iškėlimo atvejais.

Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi BAB bankas „Snoras“ įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. 2012 m. balandžio 17 d. teismo posėdyje BAB bankas „Snoras“ atstovas palaikė trečiojo asmens AB „Swedbank“ poziciją byloje.

Atsiliepimu į trečiojo asmens AB „Swedbank“ prašymą dėl nutarties peržiūrėjimo, pareiškėja B. J. prašo trečiojo asmens prašymą palikti nenagrinėtą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Trečiasis asmuo neturėjo teisės paduoti prašymą peržiūrėti nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis, nes ši dalis galėjo būti skundžiama tik atskiruoju skundu. Be to, trečiasis asmuo neturi teisės paduoti atskirojo skundo dėl nutarties dalies, kuria nutraukta bylos dalis, nes vadovaujantis CPK 305 straipsniu, tokią teisę turi tik dalyvaujantys byloje asmenys. Šioje byloje kreditoriai – bankai – nėra suinteresuotieji, taigi ir byloje dalyvaujantys asmenys pagal CPK 37 straipsnį. Lietuvos apeliacinis teismas turėjo atsisakyti priimti kreditorių prašymus peržiūrėti nutarties dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis, o nepagrįstai priėmęs, turi palikti šiuos prašymus nenagrinėtus.

2) Teismas pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pripažinimo, nes Reglamento 16 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Reglamento 25 straipsnyje nustatyta, kad minėta taisyklė taikoma ir kitų su bankroto byla susijusių teismo sprendimų pripažinimui. Be to, teismo sprendimas dėl nemokumo bylos iškėlimo yra konstatuojamojo pobūdžio, todėl nevykdytinas.

3) Bankroto bylų kategorijai taikomi savarankiški, Reglamente dėl bankroto bylų nustatyti atsisakymo vykdyti ir nepripažinimo pagrindai. Šie pagrindai yra du: valstybė narė neprivalo pripažinti ar vykdyti sprendimo iškelti bankroto bylą ar sprendimo, susijusios su bankroto bylos eigai ir užbaigimu, jeigu dėl jų gali būti apribota asmens laisvė ar pašto korespondencijos slaptumas (Reglamento 25 str. 3 d.); valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto  bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

4) Trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, kad Latvijos Respublikos teismo sprendimas pažeidžia viešąją tvarką, nes neva yra pažeistas teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas, pažeista teisė būti išklausytam. Pareiškėja neįgyja privilegijuotos padėties kitų Lietuvos Respublikos gyventojų, turinčių didelių finansinių įsipareigojimų bei turtinių sunkumų juos vykdyti atžvilgiu, nes ji nėra Lietuvos Respublikos gyventoja.

5) Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, nes ši teisė nėra absoliuti, todėl gali būti ribojama įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais. Lietuvos Respublikoje fiziniai asmenys negali bankrutuoti, todėl kreditorių teisė būti išklausytiems Latvijos Respublikos teismui sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo proceso paskelbimo turi būti vertinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje įtvirtintą kreditorių teisę būti išklausytiems teismui sprendžiant dėl bankroto bylos juridiniams asmenims iškėlimo. Įstatymo analogija galima, nes kreditorių teisė būti išklausytiems keliant bankroto bylą nei savo turiniu nei pobūdžiu nesiskiria, priklausomai nuo to, ar skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo. Latvijos Respublikos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) redakcijoje buvo įtvirtinta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali kviesti į teismą kreditorius. Taigi teismas, spręsdamas, ar iškelti bankroto bylą, nebuvo ir nėra įpareigotas išklausyti kreditorių, be to, teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, neprivalo apie tai pranešti kreditoriams.

6) Trečiasis asmuo neturėjo teisės paduoti prašymus peržiūrėti nutarties dalį, kuria leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalį dėl draudimo nusavinti ir nemokumo įrašo įrašymo Nekilnojamojo turto registre, nes tokį prašymą galėjo paduoti tik dalyvaujantis byloje asmuo. Lietuvos apeliacinis teismas turėjo atsisakyti priimti tokius kreditorių prašymus, o nepagrįstai priėmęs, turi palikti šiuos prašymus nenagrinėtus. Pažymėtina, kad Latvijos Respublikos teismo nurodymas įrašyti Nekilnojamojo turto registre draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo – yra sąlygotas ne siekiu daryti poveikį kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės teritorijoje esantį turtą, o administratoriaus teise žinoti apie vykstančius turto pardavimo procesus ir teisės gauti lėšas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Dėl prašymų nagrinėjimo.

Pareiškėja B. J. atsiliepime į trečiojo asmens prašymą nurodė, kad trečiasis asmuo neturi teisės paduoti prašymo peržiūrėti nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis, nes ši dalis galėjo būti skundžiama tik atskiruoju skundu, o atskirąjį skundą gali paduoti tik dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 305 str.). Argumentas nepagrįstas, nes pareiškėja plečiamai aiškina Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, pagal kurią prašymų peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą, nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės. Ši norma nustato procesines taisykles, tačiau nereguliuoja proceso subjektų rato, kadangi Reglamente Nr. 1346/2000 įtvirtinus bet kurio sprendimo iškelti bankroto bylą [...] pripažinimo visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, principą (Reglamento 16 str.), jame taip pat yra numatyta ir sprendimo nepripažinimo galimybė (Reglamento 26 str.). Todėl laikytina, kad trečiasis asmuo – kreditorius, turintis teisinį suinteresuotumą dėl pareiškėjos bankroto, paduodamas pareiškimą dėl aptariamos nutarties peržiūrėjimo iniciavo sprendimo nepripažinimo/neleidimo vykdyti procedūrą (klausimą), kuri turi būti išspręsta mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles.

Dėl galimybės nepripažinti Latvijos teismo sprendimo tuo pagrindu, kad Lietuvoje fizinio asmens bankroto institutas nėra reglamentuotas

Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos (toliau - ES) reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytą tvarką. ES valstybės narės teismo sprendimo iškelti bankroto bylą ir teismo sprendimų iškeltoje bankroto byloje pripažinimas ir vykdymas kitoje ES valstybėje narėje reglamentuojamas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų.

Reglamento 25 straipsnio 3 dalyje bei 26 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimą, dėl bankroto bylos iškėlimo, bei sprendimą, susijusį su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, pagrindai. Šie pagrindai yra: 1) jeigu dėl priimto teismo sprendimo gali būti apribota asmens laisvė ar pašto korespondencijos slaptumas; 2) jeigu tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

Reglamento, kuris yra specialiai skirtas bankroto byloje priimtų teismo sprendimų pripažinimui bei leidimui vykdyti, 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Reglamento 16 straipsnis taikytinas visais atvejais, kai valstybės narės teismas pagal savo jurisdikciją priima sprendimą iškelti bankroto bylą, ir pirmoji jo paskirtis, aiškinant teleologiškai, yra įtvirtinti tokio sprendimo pripažinimą visose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje. Klaidingas yra trečiojo asmens argumentas dėl Reglamento A priedo, pagal kurį Lietuvos teismų jurisdikcija apima tik įmonių bankroto bei restruktūrizavimo bylas. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos teismai gali iškelti tik šių tipų bankroto bylas, tačiau Reglamento A priedas neužkerta kelio pripažinti ir leisti vykdyti kitokio pobūdžio bankroto bylas, kurias pagal jiems priskirtą jurisdikciją iškelia kitų valstybių teismai, juolab, kad Reglamento 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog 1 dalyje nustatyta pripažinimo taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse bankroto byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Pripažįstančioji valstybė narė ne tik pripažįsta kitos valstybės teismo jurisdikciją iškeliant bankroto bylą, bet automatiškai pripažįsta ir patį teismo sprendimą iškelti bankroto bylą. Be to, šio Reglamento 25 straipsnis aiškiai nurodo, jog teismo sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas be tolesnių formalumų. Ši norma nereikalauja specialios pripažinimo procedūros dėl teismo procesinio sprendimo iškelti bankroto bylą, t. y. nebūtina atlikti ne tik įprastų, bet ir supaprastintų procedūrų.

Latvijos Respublikos teismo sprendimu pareiškėjos atžvilgiu pradėta nemokumo byla (latv. maksātnespējas procesā) yra įtraukta į Reglamento A priedą, kaip Reglamento 2 straipsnio a punkte nurodyta bankroto byla. Latvijos Respublikos teismas savo jurisdikciją pagrindė Reglamento 3 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodydamas, kad Latvijoje yra pareiškėjos pagrindinių turtinių interesų vieta. Tai reiškia, kad Latvijos Respublikos teismo sprendimas iškelti bankroto bylą, remiantis Reglamento 16 straipsnio 1 dalimi, automatiškai pripažįstamas Lietuvos Respublikoje.

Reglamento 26 straipsnyje numatytas sprendimo iškelti bankroto bylą ar kito sprendimo, susijusio su bankroto byla, nepripažinimo pagrindas, kuris valstybei narei leidžia atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Reglamente nėra numatyta speciali pripažinimo (nepripažinimo) procedūra, kurios metu būtų galima patikrinti, ar prašomas pripažinti (nepripažinti) teismo sprendimas neprieštarauja pripažįstančios valstybės viešajai tvarkai. Tai nustatyti galima tik tada, kai, teismams sprendžiant kitus klausimus, yra remiamasi kitoje valstybėje narėje priimtu sprendimu iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamos bylos kontekste tokia galimybė atsirado trečiajam asmenims paprašius teismo peržiūrėti teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos teismo sprendimą dėl fizinio asmens bankroto.

Reglamentas yra vientisas teisės aktas, kurio normos turi būti vertinamos sistemiškai. Reglamento 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta norma, reiškianti, kad automatinio sprendimų iškelti bankroto bylą pripažinimo principas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar tokiam skolininkui pagal pripažįstančios valstybės teisę būtų buvę įmanoma pradėti bankroto procedūras. Todėl, sistemiškai aiškinant Reglamento normas, galima padaryti išvadą, kad viešosios tvarkos išimtis neapima atvejų, kai pripažįstančioje valstybėje bankroto byla tam tikram asmeniui negali būti iškelta.

AB „Swedbank“ taip pat teigia, kad sprendimo dėl B. J. bankroto bylos iškėlimo pripažinimas arba leidimas vykdyti reikštų konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą, nes Lietuvos teisinėje jurisdikcijoje esantys fiziniai asmenys turėtų iš esmės skirtingą padėtį. Taigi suinteresuotas asmuo viešosios tvarkos pažeidimą iš esmės grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikoje nėra fizinio asmens bankroto instituto, ir bankroto byla B. J. negali būti iškelta. Šis trečiojo asmens argumentas yra aiškiai nepagrįstas. Jurisdikcija iškelti bankroto bylą, remiantis Reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, grindžiama ne asmens pilietybe, o jo pagrindinių turtinių interesų vieta. Pareiškėja, kurios pagrindinių turtinių interesų vieta yra Latvijos Respublikoje, yra iš esmės skirtingoje situacijoje, nei kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje. Jų atžvilgiu remiantis Reglamento 4 straipsniu taikomos skirtingos teisės normos, atsižvelgiant į valstybės, kurioje iškelta bankroto byla teisę (lot. lex fori concursus). Būtent valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato skolininkus, kuriems gali būti iškelta bankroto byla atsižvelgiant į jų procesinį veiksnumą (Reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktas). Pagrindinės bankroto bylos nagrinėjimas yra universalaus pobūdžio ir taikomos visam skolininko turtui (Reglamento 12 konstatuojamoji dalis). Jei būtų atsisakoma Lietuvos Respublikoje pripažinti kitose valstybėse narėse tam tikrų asmenų atžvilgiu pradėtas nemokumo procedūras vien remiantis tuo pagrindu, kad jų atžvilgiu nemokumo procedūros Lietuvoje negali būti pradėtos, tuo būtų ne tik pažeistos imperatyvios Reglamento nuostatos (Reglamento 16 straipsnio 1 dalies 2 sakinys), bet ir pagrindinė Reglamento idėja sukurti universalų bankroto procesą, kurio pasekmės iš principo būtų tos pačios visose valstybėse narėse, išskyrus pačiame Reglamente nustatytas išimtis.

Dėl Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies galimo prieštaravimo Reglamento 5 straipsniui ir atsisakymo pripažinti bei neleisti vykdyti sprendimo tuo pagrindu

Trečiasis asmuo nurodo, kad Latvijos Respublikos teismas, nurodydamas įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre B. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą, iš esmės suvaržė trečiojo asmens daiktines teises, o tai pažeidžia Reglamento 5 straipsnį.

Reglamento 5 straipsnyje daroma išimtis iš bendrosios Reglamento 4 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, pagal kurią bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Remiantis Reglamento 5 straipsnio 2 dalimi, daiktinės teisės konkrečiai reiškia: a) teisę perduoti turtą arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad jis būtų perduotas, bei teisę naudoti iš šio perduoto turto gautas pajamas arba iš šio turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas; b) išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją; c) teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją; d) daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto. Reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje be kita ko nurodoma, kad „daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą.“

Byloje nekyla ginčo, kad trečiojo asmens naudai įkeistas nekilnojamasis turtas yra apsunkintas hipoteka, kuri laikytina daiktine teise Reglamento 5 straipsnio prasme. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje Reglamento 5 straipsnio turinys nėra išaiškintas. Doktrinoje sutinkami įvairūs Reglamento 5 straipsnio formuluotės „Bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms <...>“ aiškinimo variantai. Profesorius Bob Wessels apibendrino doktrinoje nurodomas nuomones, pateikdamas tris Reglamento 5 straipsnio aiškinimo variantus: 1) daiktinės teisės turėtojo teisėms negali daryti poveikio bankroto bylą iškėlusios valstybės teisė, tačiau gali turėti įtakos apribojimai, nustatyti lex rei sitae, t.y. valstybės, kurioje yra turtas, teisėje. 2) daiktinės teisės turėtojui daro poveikį apribojimai, nustatyti lex rei sitae, t.y. valstybės, kurioje yra turtas, teisėje, tačiau tik tokioje apimtyje, kurioje tie ribojimai sutampa su ribojimais, nustatytais lex concursus, t.y. nemokumo bylą iškėlusios valstybės teisėje. 3) doktrinoje vyraujanti pozicija, kad daiktinės teisės turėtojas gali visiškai netrukdomai, neribotai ir besąlygiškai įgyvendinti savo teises, nepriklausomai nuo to, kad skolininko atžvilgiu pradėtos nemokumo procedūros kitoje valstybėje narėje. Ši nuomonė įvardinama kaip „kieta ir greita taisyklė“ (angl. hard and fast rule). Ji be kita ko grindžiama Reglamento rengimo medžiaga (Bob Wessels. The Treatment of Secured Rights in Cross-Border Insolvency. INSOL International Technical Series Issue No 19).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad atsižvelgiant į Reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje naudojamą formuluotę „daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą“, Reglamento 5 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, jog bankroto bylos iškėlimas nedarytų jokio, tame tarpe ir procedūrinio poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Kadangi Reglamento 5 straipsnio taikymas yra susijęs su Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimu (Sutarties dėl ES veikimo 267 straipsnis), patvirtinti ar paneigti Lietuvos apeliacinio teismo nuomonę ir suteikti teisinį aiškumą dėl Reglamento 5 straipsnio turinio galėtų kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Visgi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nemano, kad šioje byloje tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu išaiškinti Reglamento 5 straipsnio turinį, nes net ir galimas Reglamento 5 straipsnio pažeidimas nesudarytų pagrindo atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies, kuria nurodyta padaryti draudimo įrašą Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre.

Minėta, kad Reglamentas nustato ribotus pagrindus, kuriems esant galima nepripažinti arba neleisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimo. Trečiasis asmuo remiasi Reglamento 26 straipsnyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga. Reglamento 26 straipsnyje nustatyta, kad „Bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.“ Aiškindamas Reglamento 26 straipsnyje nustatytą viešosios tvarkos išlygą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas remiasi suformuota šio teismo praktika dėl viešosios tvarkos, kuri analogiškai buvo nustatyta 1968 m. Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, vykdymo. ETT 2000 m. kovo 28 d. Krombach, bylos Nr. C-7/98 sprendime nurodė, kad ieškiniai dėl viešosios tvarkos išlygos, nurodytos Briuselio konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek tai yra kliūtis įgyvendinti vieno iš šios konvencijos pagrindinių tikslų, t.y. teismų sprendimų judėjimo supaprastinimą, turi būti pateikiami tik išimtiniais atvejais. Ieškinys dėl šios išlygos galimas tik tada, kai kitoje valstybėje priimto sprendimo pripažinimas ar vykdymas būtų nesuderinamas su valstybės, kurios prašoma pripažinti arba vykdyti, teisine sistema. Pažymėtina, kad net ir konstatuodama prieštaravimą viešajai tvarkai pagal Reglamento 26 straipsnį valstybė narė gali, bet neprivalo atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą. Kitos ES valstybės narės teismo sprendimas iškelti bankroto bylą, net ir konstatavus jo prieštaravimą viešajai tvarkai, galėtų būti nepripažįstamas tik išimtiniais atvejais. Prieštaravimo viešajai tvarkai kriterijus būtų esminis ir nulemtų kitos valstybės narės teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepripažinimą tik tada, jeigu toks bankroto bylos iškėlimas skolininkui būtų nepriimtinas iš esmės pagal pripažįstančios valstybės nacionalinę teisę ir darytų žalą nacionalinės teisės saugomoms fundamentalioms vertybėms. Vien formalus prieštaravimas viešajai tvarkai nėra pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, jei tai nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei nedarytų jiems turtinės ar neturtinės žalos.

Trečiojo asmens prašyme nurodyti argumentai, kad jis yra pareiškėjos hipotekos kreditorius, todėl pripažinimas ir leidimas vykdyti Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta įrašyti į Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrą draudimo įrašus, prieštarauja Reglamento 5 straipsniui, nesudaro pagrindo teigti, kad minėtos Latvijos Respublikos teismo sprendimo dalies pripažinimas ir leidimas vykdyti pažeidžia viešąją tvarką. Pirmiausia, siauras viešosios tvarkos aiškinimas tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood (C-341/04, OL C 143)), tiek teisės doktrinoje (žr. pvz., Bob Wessels, International Insolvency Law, Deventer: Kluwer, 3rd ed, 2012) nepatvirtina, kad galimas Reglamento 5 straipsnio pažeidimas sudarytų viešosios tvarkos pažeidimą ir pagrindą neleisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo. Antra, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas įkaito turėtojas (hipotekos kreditorius), skolininko atžvilgiu pradėjus nemokumo bylą, taip pat nebetenka galimybės laisvai nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, jam taikomi Įmonių bankroto įstatyme (10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) arba Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (8 straipsnio 1 punktas) nustatyti apribojimai. Kadangi prašoma leisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo dalimi iš esmės sukeliamos panašios teisinės pasekmės, kurios atsirastų, jei nemokumo byla skolininkui būtų iškelta Lietuvoje, nėra pagrindo teigti, kad Latvijos pradėtų nemokumo procedūrų įtaka Lietuvoje esančių kreditorių daiktinėms teisėms pažeidžia Lietuvos Respublikos viešąją tvarką.

Dėl tų pačių priežasčių netenkinamas ir trečiojo asmens prašymas nustatyti, kad Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo nurodymas įrašyti draudimo įrašą negalioja trečiojo asmens teisių įgyvendinimui pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-17986-285/2011.

Trečiasis asmuo, siekdamas, kad būtų pašalintas Latvijos teismo sprendimo poveikis jo daiktinėms teisėms Lietuvoje, turėtų siekti apginti savo poziciją Latvijos Respublikos teisme, nagrinėjančiame skolininkės nemokumo bylą.

Dėl trečiojo asmens teisės būti išklausytam galimo pažeidimo ir galimybės nepripažinti ir neleisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo tuo pagrindu

Trečiasis asmuo nurodo, kad apie Latvijos Respublikos teismo sprendimą trečiasis asmuo sužinojo iš spaudos, trečiasis asmuo nedalyvavo Latvijos Respublikos teismui sprendžiant dėl pareiškėjos bankroto bylos iškėlimo, jis nebuvo informuotas apie bankroto bylos inicijavimą bei kreipimąsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Latvijos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Taigi trečiajam asmeniui nebuvo suteikta teisė pasisakyti ir tokiu būdu iš esmės buvo pažeista jo teisė būti išklausytu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo yra pareiškėjos kreditorius, ir kad jis nebuvo informuotas bei nedalyvavo iškeliant pareiškėjai bankroto bylą Latvijos teisme.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad „Bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi. Jei teisės būti išklausytam konkrečios savybės gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti sprendimą, visi šios teisės apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių susijusių su tokiu procesu asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones.“ Atsižvelgiant į tai Reglamento 26 straipsnis išaiškintas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood (C-341/04, OL C 143)).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta principinę kreditorių teisę būti išklausytiems, kai yra sprendžiamas nemokumo bylos iškėlimo klausimas skolininkui. Visgi tokios teisės apimtis ir jos realizavimas yra priklausomas nuo konkrečių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad iškeliant bankroto arba restruktūrizavimo bylas Lietuvos Respublikos teismuose kreditoriai taip pat gali būti išklausyti, tačiau jų išklausymas nėra privalomas, o neišklausymas savaime nedaro bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo neteisėtu (Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 7 straipsnis). Be to, trečiasis asmuo pats nepateikė duomenų, ar jis siekė realizuoti savo teisę būti išklausytam Latvijos teisme po to, kai sužinojo apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjai, ar jis bandė apskųsti Latvijos teismo sprendimą ar kitokiu būdu pateikti savo argumentus skolininkės bankroto byloje.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, negalima teigti, kad trečiojo asmens neišklausymas Latvijos teisme leidžia nepripažinti ir neleisti vykdyti Latvijos teismo sprendimo remiantis Reglamento 26 straipsnyje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga.

Kiti trečiojo asmens argumentai nėra teisiškai reikšmingi, ir dėl jų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Reglamente nustatytų pagrindų atsisakyti leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Talsu rajono teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas nurodė įrašyti Lietuvos Respublikos valstybinės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre B. J. vardu įregistruotam nekilnojamajam turtui draudimo įrašą – draudimą nusavinti be administratoriaus leidimo ir nemokumo įrašą, nėra, todėl nėra pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąją dalį ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos, teismo nutartis per 3 mėnesius nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio šeštąja dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                      Algirdas Gailiūnas

                                                                                    Rimvydas Norkus

                                                                                    Egidijus Žironas