Civilinė byla Nr. 2A-106-340/11

Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-19957-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija: 27.3.1; 95.7; 121.15; 121.18; 121.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. vasario 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,

susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

kolegijos teisėjų D. Višinskienės, M. Greičiaus,

sekretoriaujant S. Rimavičiūtei,

dalyvaujant ieškovo (apelianto) atstovui J. Raškauskui,

atsakovo atstovui J. Rinkevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovui Vilniaus apygardos prokurorui dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009 m. kovo 30 d. nutarimo netenkinti skundo dėl nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarimą, kuriuo atsisakoma tenkinti Departamento skundą ir įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą išnagrinėti Departamento 2009-02-17 skundą Nr. (3.11)2-351 „Dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros atsisakymo ginti viešąjį interesą“ iš naujo. Ieškovo nuomone, 2009-03-30 nutarimas neteisėtas ir naikintinas. Vilniaus rajono savivaldybė, rengdama detalųjį planą neatsižvelgė į tuometinės redakcijos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 str. 8 d. nuostatas dėl detaliojo plano derinimo su departamentu. Nurodė, kad priimant skundžiamą nutarimą nebuvo atsižvelgta į Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismą praktiką, kurioje įtvirtinta, jog kultūros vertybių apsauga yra viešasis interesas ir svarbi valstybės funkcija bei konstitucinė priedermė, dėl ko skundžiamame nutarime buvo nepagrįstai konstatuota, jog detaliojo plano patvirtinimas nesukelia jokių neigiamų pasekmių pamatinėms visuomenės vertybėms. Taip pat nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-31 nutarimu Nr. 152 patvirtinto Archeologinės vietos tipinio apsaugos reglamento reikalavimus, į tai, kad su ieškovu nesuderinti teritorijų planavimo aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Nesutiko su skundžiamo nutarimo išvada, kad ieškovui, nors ir nedalyvavus detaliojo planavimo procese, bet esant įtrauktam į tolesnius procesus (t. y. projektavimo, statybos leidimo išdavimo ir pan.), susijusius su ginčo sklype numatoma veikla, ir inicijavus papildomus Verbiškių senovės gyvenvietės apsaugos užtikrinimo veiksmus, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad planuojama veikla minėtame sklype bus vykdoma (jeigu išvis bus vykdoma) neatsižvelgiant į paveldosaugos reikalavimus, dėl ko vien detaliojo plano patvirtinimas negali suniokoti Verbiškių senovės gyvenvietės, kuo ieškovas grindė galimas neigiamas pasekmes visuomenei ir konkretų viešojo intereso pažeidimą. Nesutikdamas su šia išvada ieškovas nurodė, kad galiojant minėtam detaliajam planui ieškovas negalės riboti veiklos ginčo žemės sklype daugiau nei nustatyta detaliojo plano sprendiniais, net jeigu šie neatitinka paveldosaugos reikalavimų, negalės uždrausti vykdyti statybų ir užtikrinti minėtos nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos, dėl ko yra pažeidžiamas principas, kad neteisėti veiksmai negali sukurti teisėtų pasekmių.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog prokuroras, atsisakydamas ginti viešąjį interesą teismo keliu, įvertino konkrečias nagrinėtinos situacijos aplinkybes, įvertino galimybę užtikrinti tinkamą minėtos nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą ieškovui dalyvaujant tolimesniuose procesuose, įvertino, kad galimi pažeidimai atsirado ir dėl paties ieškovo kaltės – dėl to, kad ieškovas tinkamai nevykdė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 1 d. jam nustatytos pareigos nekilnojamajai kultūros vertybei esant turtu, kuriam nustatyta valstybinė registracija, pranešti apie ją tokio turto registrų tvarkytojui, dėl ko ginčo žemės sklypo registracijos dokumentuose nebuvo jokių įrašų apie sklypo priklausomybę nekilnojamajai kultūros vertybei. Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietė II tuo metu nebuvo registruota ir nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, nebuvo parengto jos apsaugos reglamento, ginčo žemės sklypas (0,20 ha) užima tik nedidelę šiuo metu registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės (23,16 ha) dalį ir pan. Visų šių aplinkybių visuma buvo pagrindas prokurorui manyti, kad šiuo konkrečiu atveju viešojo intereso apsaugos užtikrinimas teismo keliu Prokuratūros įstatymo 19 str. tvarka nėra būtinas. Ieškovo argumentai apie poįstatyminių teisės aktų galimą pažeidimą bei nesuderintų su ieškovu teritorijų planavimo aktų ir dokumentų negaliojimą taip pat nepagrindžia būtinybės viešojo intereso apsaugą šiuo konkrečiu atveju įgyvendinti per prokurorą. Nurodė, jog niekuo nepagrįsti ieškovo argumentai, dėl negalėjimo dalyvauti tolesniuose, po detaliojo planavimo procesuose, nes ieškovas šiuos procesus gali kontroliuoti pagal Statybos įstatymą, Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07.2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr.218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“, Aplinkos ministro 2004-12-28 įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų nuostatas. Byloje yra surinkti duomenys, kad ieškovas jau įtrauktas į šį procesą, nes jo Vilniaus teritoriniam padaliniui buvo pateiktos paraiškos dėl statinių projektavimo sąlygų ginčo sklype išdavimo. Prokuroras, nustatęs, kad ginčo sklype buvo pradėtos savavališkos statybos, ėmėsi priemonių, reikalaudamas Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją pateikti paaiškinimus, įrodymus, kokių priemonių ėmėsi statybos priežiūros institucijos dėl savavališkos statybos, šiuo paaiškinimu prokuroras pagrindė argumentus, jog ir esant šio sklypo detaliajam planui, įmanoma kontroliuoti nekilnojamojo kultūros vertybės apsaugą.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010-03-22 sprendimu ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarimo netenkinti skundo dėl nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą, pareikštą atsakovui Vilniaus apygardos prokurorui, atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarimą, kuriuo netenkintas ieškovo 2009-02-17 skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009-01-29 nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą, kuriuo buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-17 įsakymo Nr. A27-1823 dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. 4170/0600:77, Verbiškių k., Riešės sen., Vilniaus r., patenkančio į nekilnojamosios kultūros vertybės Verbiškių senovės gyvenvietės (Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės II) teritoriją, detalaus plano patvirtinimo panaikinimo, bei įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą išnagrinėti ieškovo 2009-12-17 skundą iš naujo. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad minėtas žemės sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės II teritorijoje, o detalusis planas nebuvo suderintas su Kultūros paveldo departamentu, kuo buvo pažeistos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 str. 8 d. bei įvairių teritorijų planavimą reglamentuojančių poįstatyminių teisės aktų nuostatos. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė prašymo (pareiškimo, skundo) nagrinėjimo bylą Nr. 40-12/2008, iš kurios teismas nustatė, jog prokuroras, nagrinėdamas Kultūros paveldo departamento pareiškimą, detaliai išnagrinėjo: kaip ir kada Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietė II Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro įrašyta į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, prokuroras nustatė visą seką, kaip buvusiam savininkui B. J. P. buvo atstatytos nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą, kaip suformuoti mažesni žemės sklypai ir patvirtintas detalusis planas. Nustatyta, jog nuosavybės teisės į šį žemės sklypą savininkui atstatytos 1998-12-21, Vilniaus rajono savivaldybės direktoriaus 2004-12-17 įsakymu patvirtintas šio žemės sklypo detalusis planas. 2004 m. Vilniaus rajono nuolatinės statybos komisija dirbo pagal 2002-04-23 Aplinkos apsaugos ministro įsakymu Nr. 202 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.07.05:2002, žemės sklypo, esančio Verbiškių k., Riešės sen., Vilniaus r., pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyti žemės sklypo naudojimo apribojimai apie nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos ir apsaugos zonas, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į Kultūros paveldo apsaugos departamentą prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinį padalinį dėl sąlygų detaliajam planui rengti. Teismas sutiko su prokuroro argumentais, jog ieškovas dėl savo neveikimo taip pat yra kaltas, kad įvyko tam tikri įstatymo pažeidimai, tvirtinant ginčo sklypo detalųjį planą. Teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo argumentas, jog nepanaikinus ieškovo ginčijamo administracinio akto, būtų sudarytos prielaidos suniokoti Verbiškių senovės gyvenvietę, nes detaliojo plano sprendiniais numatyta pastatų statyba ir kita veikla būtų vykdoma neatsižvelgiant į paveldosaugos reikalavimus. Vien detaliojo plano patvirtinimas savaime negali suniokoti Verbiškių senovės gyvenvietės. Prokuroro nustatyta, jog Kultūros paveldo departamentas yra įtrauktas į tolesnius procesus, susijusius su ginčo žemės sklype numatoma veikla, nes jo Vilniaus teritoriniam padaliniui buvo pateiktos paraiškos dėl statinių projektavimo sąlygų šiame sklype išdavimo, po to buvo inicijuoti papildomi Verbiškių senovės gyvenvietės apsaugos užtikrinimo veiksmai. Teismas pažymėjo, jog statytojas pagal Statybos įstatymo 23 str., Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07.2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr.218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“, Aplinkos ministro 2004-12-28 įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų nuostatas, siekdamas gauti statybos leidimą šioje teritorijoje, turės be kitų įstatyme nustatytų įpareigojimų ir derinimų, taip pat derinti ir su Kultūros paveldo institucija. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas, pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 5 str. 10 p. atlieka konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas, atsako už jų vykdymą, savo kompetencijos ribose nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas, įstatymų nustatyta tvarka teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui, todėl pats, savo iniciatyva įstatymų nustatyta tvarka gali kontroliuoti, kad paveldo apsaugos prasme nebūtų niokojamas ginčo žemės sklypas. Tai, kad statybų procesą šiame sklype galima kontroliuoti, įrodo į bylą prokuroro pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad buvo užkirstas kelias savavališkai statybai ir tokiu būdu apsaugota nekilnojamoji kultūros vertybė.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Departamento ieškinį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarimo netenkinti skundo dėl nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą. Apeliantas savo skundą grindžia dėstydamas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo, Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, Detaliųjų planų rengimo taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatas, reikalaujančias rengiant detaliuosius planus, galinčius turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių (ar joms prilygintų objektų) ir jų teritorijų saugojimui, derinti juos su apeliantu, nustatyti papildomus kultūros paveldo apsaugos reikalavimus, gauti iš apelianto planavimo sąlygas, taip pat dėstydamas faktines aplinkybes, kad tvirtinant apelianto ginčijamą detalųjį planą minėtos procedūros nebuvo atliktos, nors šiuo detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas pateko į tokios nekilnojamosios kultūros vertybės – Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės II – teritoriją, apie ką Vilniaus rajono savivaldybė žinojo ar privalėjo žinoti tvirtindama minėtą detalųjį planą. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino šias aplinkybes, nekilnojamosios kultūros vertybės svarbą Lietuvos visuomenei bei paveldui ir netinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Nurodo, kad detaliojo plano sprendiniais numatyta pastatų statyba bei veikla sklype galėjo būti vykdoma neatsižvelgiant į paveldosaugos reikalavimus, ir tokie savivaldybių sprendimai sudaro pavojingą precedentą tvirtinti detaliuosius planus, pažeidžiant jų derinimo ir priėmimo procedūras, todėl, apelianto manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien detaliojo plano patvirtinimas savaime negali suniokoti Verbiškių senovės gyvenvietės. Taip pat teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė, o detalusis planas visais atvejais gali būti naikinamas tik teismine tvarka, kadangi jis visais atvejais sukelia teises ir pareigas tretiesiems asmenims. Pažymi, kad apelianto ir jo Vilniaus padalinio kompetencija įtakoti tolesnius sprendimus, susijusius su ginčo žemės sklype numatoma veikla, yra saistoma to paties detaliojo plano ir keliami reikalavimai privalo būti pagrįsti, tame tarpe ir teismo sprendime minimas derinimas nuolatinėje statybos komisijoje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-22 sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį. Pažymi, jog ieškinys, kaip ir skundas aukštesniajam prokurorui, atmestas ne dėl to, kad apskritai nepadaryti jokie teisės aktų pažeidimai, o dėl to, kad atitinkami teisės aktų pažeidimai šiuo konkrečiu atveju nesąlygoja esminio viešojo intereso pažeidimo. Argumentų, paneigiančių šią išvadą apeliantas nepateikė. Nurodo, kad pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles prokuroras sprendimą kreiptis ar nesikreipti į teismą dėl viešojo intereso gynimo priima savarankiškai, nepriklausomai nuo pareiškėjo norų, išnagrinėjęs surinktą medžiagą ir įvertinęs nustatytus faktus; prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą negali būti suprantama kaip pareiga kreiptis į teismą visais atvejai, kai pareiškėjas nurodo galimus teisės aktų pažeidimus. Nagrinėjamu atveju atlikto tyrimo medžiaga nedavė pagrindo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo. Nurodo, kad buvo atsižvelgta į galimybę užtikrinti tinkamą nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą pačiam apeliantui dalyvaujant tolimesniuose nuo detaliojo plano neatsiejamuose procesuose. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad nagrinėjama situacija susidarė ir dėl apelianto kaltės. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad reali žala viešajam interesui apelianto nurodytu aspektu (dėl nekilnojamosios kultūros vertybės sužalojimo) jeigu ir atsirado, tai ne dėl to, kad buvo patvirtintas su apeliantu nesuderintas detalusis planas, o dėl to, kad ginčo žemės sklype buvo pradėta savavališka statyba; todėl viešuoju interesu laikytina ne formalus detaliojo plano panaikinimas, o savavališkos statybos pasekmių šalinimas, kas jau yra padaryta statytojui paskyrus administracinę nuobaudą. Formalus bylinėjimasis teisme vien dėl ginčijamo detaliojo plano panaikinimo, nesiekiant sukelti realių teisinių pasekmių viešojo intereso apgynimui, nelaikytinas realiu viešojo intereso gynimu, dėl ko skundžiamu 2009-03-30 nutarimu pagrįstai netenkintas apelianto skundas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Atsakovo nuomone, bylos pagal skundus dėl prokurorų nutarimų atsisakyti kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo savo esme nelaikytinos kilusiomis iš privatinių teisinių santykių, todėl turėtų būti nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta ypatingosios teisenos tvarka, rašytinio proceso tvarka, todėl ir apelianto skundas galėtų būti nagrinėjamas CPK 336 str. numatyta rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d. nustato, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus; Prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, jog prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame įstatyme ar kituose įstatymuose nustatytas funkcijas; prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą. Aptariamojo straipsnio 2 d. 7 p. įtvirtinta, jog prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kiti institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroro veiksmai ir sprendimai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir teismui.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarimo, kuriuo netenkintas ieškovo 2009-02-17 skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009-01-29 nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą, kuriuo buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-17 įsakymo Nr. A27-1823 dėl žemės sklypo, kadastrinis Nr. 4170/0600:77, Verbiškių k., Riešės sen., Vilniaus r., patenkančio į nekilnojamosios kultūros vertybės Verbiškių senovės gyvenvietės (Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės II) teritoriją, detalaus plano patvirtinimo panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas; ieškovas prašė panaikinti paminėtą nutarimą ir įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūrą išnagrinėti Departamento 2009-02-17 skundą iš naujo. Apeliantas skundžia teismo sprendimą keliais esminiais aspektais: apelianto vertinimu, teismas netinkamai įvertino detaliojo plano rengimo metu Vilniaus rajono savivaldybės padarytus tuo metu galiojusios Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimus, nekilnojamosios kultūros vertybės svarbą Lietuvos visuomenei ir paveldui, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos kultūros vertybių apsaugos srityje, t. y. iš esmės apeliantas teigia, jog apylinkės prokuroras netinkamai įvertino viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje ir nepagrįstai atsisakė kreiptis į teismą dėl jo gynimo. Tačiau aplinkybė, ar viešąjį interesą ginantis subjektas (prokuroras) privalėjo kreiptis į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą, yra procesinio pobūdžio, o aplinkybė, ar viešasis interesas iš tiesų yra pažeistas nagrinėjamoje yra materialinio teisinio pobūdžio; išvada dėl viešojo intereso pažeidimo galėtų padaryti teismas civilinėje byloje, jeigu toks ieškinys prokuroro būtų pareikštas.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas turi būti nagrinėjamas procesiniu aspektu ir dėl apelianto argumentų materialinio teisinio pobūdžio nepasisako, laikydama, kad tokie apelianto argumentai išeina už apeliacijos ribų.

Skundžiamas nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-12-31 įsakymu Nr. 1-215 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatomis. Nuostatų V skirsnis apibrėžia prokuratūros kompetenciją viešojo intereso gynimo srityje; pagal nuostatų 106 p. apylinkės prokuroras esant pagrindui, kreipiasi į teismą su ieškiniu, pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka ar taiko kitas įstatyme numatytas reagavimo priemones; nenustačius pagrindo priima nutarimą atsisakyti ginti viešąjį interesą. Apygardos prokuroras nutarimu panaikina nepagrįstą apylinkės vyriausiojo prokuroro sprendimą atsisakyti ginti viešąjį interesą ir duoda rašytinį nurodymą atlikti papildomus veiksmus (išskyrus, kokį sprendimą priimti) (nuostatų 104.4 p.). Apygardos prokuroras, atlikęs skundo tyrimą, negali įpareigoti apylinkės prokurorą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, t. y. prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą negali būti suprantama kaip pareiga kreiptis į teismą visais atvejais, kai pareiškėjas nurodo į galimus teisės normų pažeidimus. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, kuriuo apygardos prokuroras atsisakė tenkinti ieškovo skundą dėl apylinkės prokuroro nutarimo atsisakyti kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl viešojo intereso gynimo, turėjo pagrįsti, kodėl jis laiko, jog apylinkės prokuratūra neišsamiai atliko tyrimą pagal jo pareiškimą, kokius papildomus veiksmus apygardos prokuroras turėjo įpareigoti atlikti apylinkės prokurorą. Tokių argumentų apeliantas savo skunde nepateikė, pirmosios instancijos teismo išvada apie prokuroro atlikto tyrimo išsamumą ir visapusiškumą liko nepaneigta.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2009-03-30 nutarime, kuriuo netenkintas ieškovo 2009-02-17 skundas dėl Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009-01-29 nutarimo atsisakyti ginti viešąjį interesą, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pripažino pareiškėjų nurodytus teisės normų pažeidimus: rengiant ir tvirtinant žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4170/0600:77) detalųjį planą, Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės II statusas ir apsaugos lygmuo buvo prilygintas Kultūros vertybių registre įregistruotos nekilnojamosios kultūros vertybės statusui ir apsaugos lygmeniui, dėl ko reikėjo atsižvelgti į tuometinės Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas dėl detaliojo plano derinimo su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, tačiau įvertino šiuos pažeidimus kaip formalius, neesminius, motyvuodamas tuo, kad šis pažeidimas nesukėlė neigiamų pasekmių paveldo objekto išsaugojimui. Pirmosios instancijos teismas su prokuroro argumentais, išdėstytais skundžiamame nutarime, sutiko. Argumentų, paneigiančių apygardos prokuroro bei teismo sprendimo išvadų, apeliantas taip pat nepateikė.

Teisėjų kolegija sutinka su Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimo ir teismo sprendimo išvada, jog viešąjį interesą sudaro kultūros vertybės objekto išsaugojimas ir toks tikslas gali būti pasiektas įvairiais būdais.

Apeliantas nurodo, kad nepanaikinus ginčijamo administracinio akto, būtų sudarytos prielaidos suniokoti Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietę, nes detaliojo plano sprendiniais numatyta pastatų statyba ir kita veikla būtų vykdoma neatsižvelgiant į paminklosaugos reikalavimus, tačiau šis apelianto argumentas pagrįstas prielaidomis. Apeliantas nepateikė argumentų, kodėl jis laiko, jog tikslas išsaugoti Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietę negali būti pasiektas kitokiomis, prokuroro nutarime nurodytomis priemonėmis. Skundžiamame Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime teigiama, kad Kultūros paveldo departamentas yra įtrauktas į tolesnius procesus, susijusius su žemės sklype Verbiškių k., Riešės sen., Vilniaus r., numatoma veikla: Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui buvo pateiktos paraiškos dėl statinių projektavimo sąlygų šiame sklype išdavimo, po to buvo inicijuoti papildomi Verbiškių senovės gyvenvietės apsaugos užtikrinimo veiksmai. Ši prokuroro išvada paneigia apelianto argumentą, jog planuojama paminėtame žemės sklype veikla gali būti vykdoma neatsižvelgiant į paveldosaugos reikalavimus. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad saugomo objekto – Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietės, išsaugojimo tikslai buvo pasiekti, kai Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2008-06-06 raštu Nr. (12.14.V)-2V-437a atsisakė išduoti projektavimo sąlygas pagal ginčijamą detalųjį planą, dėl to projektavimo sąlygų sąvadas tokiai statybai taip pat nebuvo išduotas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog jo skundžiamas Vilniaus rajono savivaldybės administracinis aktas (įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo) sudaro pavojingą precedentą tvirtinti detaliuosius planus, pažeidžiant jų derinimo ir priėmimo procedūras. Prokuratūra tyrimo metu nustatė, kad planas buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-17 įsakymu Nr. A27-1832, tuo tarpu nekilnojamojo turto registrui apie Verbiškių akmens amžiaus stovyklavietę buvo pranešta tik 2008-01-08, atitinkamas įrašas registre buvo padarytas 2008-01-10. Pagal detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusio Nekilnojamojo turto kultūros vertybių apsaugos įstatymo 15 str. 1 d. Kultūros vertybių apsaugos departamentas turėjo nustatyti nekilnojamosios kultūros vertybės reglamentą, kurio vienas egzempliorius įteikiamas vertybės savininkui (valdytojui), tačiau apsaugos reglamentas sukurtas nebuvo, t. y. detaliojo plano derinimo ir priėmimo procedūra buvo pažeista iš dalies ir dėl ieškovo neveikimo. Esant tokioms bylos aplinkybėms, prokuroro atsisakymas kreiptis į teismą pavojingo precedento nesukuria, nes nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo tikslai gali būti efektyviau pasiekiami pačiam apeliantui vykdant savo tiesiogines funkcijas paveldosaugos srityje.

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Iš ieškovo priteisiamos dokumentų siutimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 126) valstybės biudžetui (CPK 79, 88 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 5,80 Lt (penkis litus, 80 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė                                                                           T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                D. Višinskienė

                                                                                                            M. Greičius