Administracinė byla Nr. AS602-362/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00163-2012-8
Procesinio sprendimo kategorija 79.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno
Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir
Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio
proceso būdu išnagrinėjo pareiškėjos K. M. atskirąjį skundą
dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutarties
administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą
atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo
nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I
teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti
veiksmus.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėja K. M. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. sausio 16 d. (pagal
gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama
panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Klaipėdos I teritorinio skyriaus
(toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2011 m. liepos 26 d. sprendimą
Nr. SP-2419, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d.
sprendimą Nr. SS-3638 ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gruodžio 22 d.
sprendimą Nr. S-631 bei įpareigoti NDNT nuo 2011 m. liepos 26 d.
jai neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos)
poreikį.
Atsakovas NDNT
atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos
skundą atmetė.
Pareiškėja
pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, t. y. panaikinti skundžiamus
administracinius aktus; įpareigoti NDNT Sprendimų kontrolės skyrių pagal byloje
esančius dokumentus bei naujus dokumentus, gautus po 2011 m. liepos 25 d.,
iš naujo perskaičiuoti Bartelio indeksą, nuo 2011 m. liepos 26 d.
nustatant specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai
(įvertinant tai, kad minėtą specialųjį poreikį pareiškėja turėjo 4 metus ir jos
sveikatos būklė pablogėjo iš esmės, bei nesant požymių, kad sveikatos būklė
ateityje gerės); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovas
atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012
m. gruodžio 17 d. nutartimi pareiškėjos K. M. apeliacinį
skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo
2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėja
2013 m. sausio 15 d. taip pat pateikė prašymą, kuriuo prašė teismo skirti
ekspertizę byloje.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, 2013 m.
vasario 12 d. nutartimi, be kita ko, administracinę bylą sustabdė bei paskyrė
medicininę teismo ekspertizę, pavesdamas ekspertams atsakyti į šiuos klausimus:
Ar VšĮ Šilutės
pirminės sveikatos priežiūros centro 2011 m. liepos 25 d. siuntime į NDNT
vertinimas pagal Barthel lentelę 45 b (t. II, b. l. 17) atitinka K.
M. sveikatos būklę ir jos organizmo funkcijų sutrikimus. Jei ne, nurodyti
neatitikimus.
Ar Neįgalumo
ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Klaipėdos I teritorinio ir II teritorinio skyriaus vertinimas pagal Barthel
lentelę 65 b (t. II, b. l. 8 – 10) atitinka K. M. sveikatos
būklę ir jos organizmo funkcijų sutrikimus. Jei ne, nurodyti neatitikimus.
II.
Pareiškėja,
nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d.
nutartimi pateikė atskirąjį skundą (t. III, b. l. 76 – 79), kuriuo prašė
papildyti ekspertams užduodamus klausimus šiais klausimais:
Kokie yra K. M. sveikatos būklės pakitimai lyginant su 2007 metais, kada
pirmą kartą buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos)
poreikis ir 2011 metais, kada atsisakyta minėtą specialųjį poreikį suteikti
pakartotinai?
Ar K.
M. sveikatos būklė pagerėjo 2011 metais, lyginant su sveikatos būkle 2007
metais?
Pareiškėjos nuomone,
teismo ekspertams suformuluoti du klausimai yra vienas kitą naikinantys bei
neatitinka ginčo esmės, nes niekada nekėlė savitikslio reikalavimo įrodyti jai
nustatyto Bartelio indekso neteisingumo. Priešingai – ginčijant Bartelio
indekso teisingumą, ji siekė, kad jis būtų iš naujo įvertintas ir tuo būdu,
esant tiems patiems ilgalaikiams sveikatos sutrikimams, remiantis teisėtų lūkesčių
apsaugos principu, pasiekti, kad jai vėl pakartotinai nuo 2011 m. liepos 26 d.
būtų nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
III.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjo pateiktąjį atskirąjį
skundą priimti atsisakė.
Teismas pažymėjo, jog
iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties dalimi, kuria
byloje paskirta teismo medicininė ekspertizė, t. y. nesutinka su teisėjų
kolegijos šioje nutartyje teismo medicinos ekspertams suformuluotais
klausimais. Akcentavo, jog pareiškėja neskundžia nutarties dalies dėl
administracinės bylos sustabdymo.
Konstatavo, jog
Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) administracinės
bylos proceso šaliai nesuteikia teisės skųsti teismo nutarties dalį dėl
klausimų, kuriais reikalaujama eksperto išvados, nes pagal ABTĮ 62 straipsnio 2
dalį klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, galutinai nustato
teismas. Todėl teismas, remdamasis ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
pareiškėjos atskirąjį skundą priimti atsisakė.
IV.
Pareiškėja,
nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d.
nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (t. III, b. l. 92 – 93), kuriuo prašo
ginčijamą nutartį panaikinti.
Atskirajame skunde
nurodo, jog ABTĮ nenumato teisės teismui, kurio nutartis skundžiama, atsisakyti
priimti atskirąjį skundą. Remiasi ABTĮ 150 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais
bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jos teiktąjį atskirąjį skundą
turėjo persiųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Pažymi, jog teismas,
priimdamas ginčijamą nutartį, nevertino tos aplinkybės, kad byla nagrinėjama iš
naujo, kadangi ankstesnį sprendimą jau buvo panaikinęs Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi.
Teigia, jog būtent remiantis pastarąja LVAT nutartimi, kurioje buvo nurodyta,
kad jos sveikatos būklei įvertinti reikalinga pasitelkti ekspertus arba
specialistus ir prašė skirti ekspertizę. Priduria, jog ekspertizės klausimus
taip pat formulavo, atsižvelgdama į minėtąją LVAT nutartį. Todėl manė, jog
teismas į LVAT išskirtus esminius bylos aspektus atsižvelgs, tačiau jis ekspertams
suformulavo tik šalutinius klausimus apie Bartelio indeksą, kurį LVAT pripažino
nepatikimu. Pažymi, jog neuždavus klausimų apie jos sveikatos būklę, prasmę
praras ir pati ekspertizė, kurią ji sutiko apmokėti iš savo lėšų, be to,
egzistuoja realus pavojus, kad šioje byloje bus įvykdytas formalus, o ne realus
teisingumas.
Atsakovas atsiliepimu
į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo
nutartį nepakeistą.
Atsiliepime nurodo,
jog pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog teismas ekspertui uždavė šalutinius
klausimus apie Bartelio indeksą, ir taip apribojo jos teisę į rungimosi
principą, sudarė prielaidas manyti, kad tokia ekspertizė nesudarys sąlygų
teismui objektyviai įvertinti sveikatos būklę bei priimti objektyvų sprendimą dėl
teisėtų lūkesčių. Mano, jog, vadovaujantis ABTĮ 62 straipsnio 2 dalimi,
galutinių klausimų nustatymas ekspertams priklauso išimtinei teismo
kompetencijai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas nutarė išreikalauti iš
VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro pareiškėjos ligos istoriją,
kartu su kitais medicininiais dokumentais, todėl nėra pagrindo teigti, jog
ekspertizės metu nebus išsamiai įvertinta pareiškėjos sveikatos būklė.
Priduria, jog ekspertizė buvo paskirta pareiškėjos prašymu, todėl ji pagal ABTĮ
43 straipsnio 3 dalį turi laikytis pareigos minėtosios ekspertizės išlaidas
apmokėti.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Atskirasis
skundas atmestinas.
Apeliacinės
instancijos teismas nagrinėja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m.
kovo 4 d. nutarties, kuria atsisakyti
priimti pareiškėjos K. M. (toliau – ir pareiškėja)
atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12
d. nutarties, teisėtumą.
ABTĮ
149 straipsnio 1 dalis
nustato, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės
instancijos teismui dviem atvejais – ABTĮ
nustatytais atvejais (1 punktas) bei kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (2 punktas).
Patikrinusi bylos
medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog
pareiškėjai paduodant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byloje buvo
skirta medicininė ekspertizė, nesutinkant su ekspertui pateiktų klausimų
suformulavimu, neegzistavo kuris nors iš įstatyme nurodytų pagrindų.
Pažymėtina, jog nei ABTĮ, nei Civilinio
proceso kodekse nėra numatyta, kad nutartis,
kuria paskiriama ekspertizė bei suformuluoti klausimai ekspertui, gali būti
skundžiama atskiruoju skundu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822 –728/2009). Tokio pobūdžio pirmosios instancijos teismo nutartis taip pat neužkerta kelio
tolesnei bylos eigai, taigi darytina išvada,
jog atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m.
vasario 12 d. nutarties, kuria buvo paskirta medicininė ekspertizė dėl
pareiškėjos sveikatos būklės nustatymo, negali būti paduodamas, todėl
pareiškėjos atskirąjį skundą dėl šios nutarties pirmosios instancijos teismas
pagrįstai atsisakė priimti.
Pastebėtina ir tai,
jog nustatytu reglamentavimu, būtent ribojimu skųsti teismo procesinius sprendimus, kuriais byla nėra
išnagrinėjama iš esmės, yra įgyvendintas proceso operatyvumo principas. Teismas,
nagrinėjantis bylą, privalo užtikrinti proceso operatyvumo principo
įgyvendinimą, t.y. privalo spręsti šalių prašymus atsižvelgdamas, be kita ko, ir į minėtą principą. Galimybė
skųsti teismo procesinius sprendimus,
kuriais byla nėra išnagrinėjama iš esmės, nepagrįstai prailgintų teismo procesą
ir sudarytų šalims galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis (žr.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. AS602-420/2012).
Apibendrinant
konstatuotina, jog remiantis ABTĮ
149 straipsnio 1 dalies
nuostatomis, šiuo atveju pareiškėja negalėjo paduoti atskirojo skundo dėl
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarties dėl ekspertizės byloje skyrimo, prašant teismo
performuluoti ekspertui pateiktus klausimus, nes ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu. Todėl Vilniaus apygardos
administracinio teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą, tai padarė
pagrįstai.
Pirmosios instancijos
teismas tinkamai pritaikė procesines teisės normas, todėl Vilniaus apygardos
administracinio teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1
dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos K. M. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas
Gadliauskas
Veslava
Ruskan
Arūnas
Sutkevičius