Baudžiamoji byla Nr. 1A-322/2014
Proceso Nr. 1-30-2-00275-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.2; 1.2.18.11 (N)
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Viktoro Kažio,
sekretoriaujant Rasai Maldanytei,
dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,
gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. gynėjo Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:
pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams
pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – areštu trisdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir I. K. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
I. K. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:
būdamas UAB „I (duomenys pakeisti)“ direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 dalį atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, nuo 2007-11-23 iki 2008-10-31 iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke 126 atvejais gavo 361 161,54 Lt, tačiau apskaitos dokumentais pagrindė pinigų panaudojimą už 154 326,21 Lt sumą, likusių pinigų 206 835,33 Lt panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė ir į UAB “I“ kasą neįnešė.
Be to, I. K., būdamas UAB “I“ direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 dalį atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, neužregistravo apskaitos registruose iš UAB „A (duomenys pakeisti)“ direktoriaus A. K. pagal 2008-11-08 kasos pajamų orderį serija IRK 8 Nr. 00027 gautų pinigų 7 928,22 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. kasos apyskaitoje – į kasos pajamas neužregistravo 2008-11-08 kasos pajamų orderio serija IRK8 Nr. 00027, išduoto 7 928,22 Lt sumai, gautų pinigų – 7 928,22 Lt į UAB “I“ kasą neįnešė, o juos iššvaistė.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, I. K., 2001-03-20 pažeisdamas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 10 straipsnio 7 punkto 1dalį, kurioje numatyta, kad „įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus...“, paskirtas UAB “I“ bankroto administratoriui A. P. neperdavė UAB “I“ turto, o būtent: ilgalaikio turto, kurio pradinė vertė 10 011,69 Lt, likutinė vertė 7 361,36 Lt, t. y. biuro baldų, kurių įsigijimo vertė 3 622,89, likutinė vertė 3 019,29 Lt, kompiuterinės technikos BMS Expert – įsigijimo vertė 2 088,80 Lt, likutinė vertė 1 045,17, betono glaistyklės BG21G – įsigijimo vertė 4300 Lt, likutinė vertė 3296,90 Lt ir UAB “I“ kasoje 2008-08-28 dieną užregistruotų grynųjų pinigų likučio – 14,05 Lt. Tokiu būdu I. K. nuo 2007-11-01 iki 2009-06-22 iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB “I“ priklausantį turtą iš viso 222 138,96 Lt ir tuo padarė UAB “I“ 222 138,96 Lt nuostolį.
I. K. taip pat nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą:
I. K., būdamas UAB “I“ direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą, pagal 2000-07-13 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo įstatymo Nr. VIII-1835 (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 10 dalį atsakingu už Bendrovės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, pagal 2001-11-06 buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1dalį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, veikdamas per UAB “I“ vyriausiąją buhalterę A. G. P., nesuvokusią jo nusikalstamos veikos pobūdžio, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „ į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 16 punktą, kuris numato, kad „visos ūkinės operacijos įrašomos į kasos knygą“ laikotarpiu nuo 2007-11-08 iki 2009-06-22 nepagrindė apskaitos dokumentais avansinių išmokėjimų ūkio išlaidoms panaudojimo iš viso už 297057,57 Lt sumą, o būtent: nuo 2007-11-23 iki 2008-10-31 iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke 126 atvejais I. K. išmokėti 361164,54 Lt, tačiau apskaitos dokumentais pagrįstas pinigų panaudojimas už 154326,21 Lt sumą, likusių pinigų 206835,33 Lt panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė ir UAB “I“ kasą neįnešė.
Nuo 2007-12-15 iki 2008-11-30 iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB Swedbank banke 46 atvejais K. P. išmokėti 106918,69 Lt iš kasos 2007-12-15 1 atveju išmokėta 2500 Lt, tačiau apskaitos dokumentais pagrįstas pinigų panaudojimas už 16696,45 Lt sumą, likusių pinigų 90222,24 Lt panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė ir į UAB “I“ kasą neįnešė;
Be to, jis 2008 lapkričio mėnesį į kasos apyskaitą – kasos pajamas neužregistravo 2008-11-08 kasos pajamų orderio serija IRK 8 Nr. 00027 už 7928,22 Lt sumą ir nesumažino UAB “A“ įsiskolinimo už atliktus darbus už 7928,22 Lt sumą, 2008-11-08 neįrašė į įmonės kasos pajamas 7928,22 Lt, gautų iš UAB “A“ už statybos darbus ir tokiu būdu sumažino dokumentinį kasos likutį už 7928,22 Lt sumą.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, I. K., pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, nuo 2007-11-01 iki 2009-06-22 nepagrindė apskaitos dokumentais ir neužregistravo į buhalterinę apskaitą turto perleidimo likutinės vertės, buvusios 2009-05-31 dieną, t. y. biuro baldų įsigijimo vertė 3622,89 Lt, likutinė vertė 3019,29 Lt, kompiuterinės technikos BMS Expert – įsigijimo vertė 2088,80 Lt, likutinė vertė 1045,17 Lt, betono glaistyklės BG21G – įsigijimo vertė 4300 Lt, likutinė vertė 3296,90 Lt.
Dėl šių padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti laikotarpio nuo 2007-11-08 iki 2009-06-22 UAB “I“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Apeliaciniu skundu nuteistojo I. K. gynėjas Vaidotas Sviderskis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria I. K. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ir I. K. išteisinti. Taip pat prašo bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo sulaikymo Kanadoje dienos, t. y. nuo 2013 m. liepos 3 d.
Nurodo, jog skundžiamo nuosprendžio dalis dėl I. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina (neskundžia nuosprendžio dalies dėl I. K. pripažinimo kaltu pagal BK 223 straipsnio dalį). Patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai naikintinas ir BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto taikymas, kadangi bausmių bendrinimas netenka prasmės. Taip pat skundžiama ir ta dalis, kuria bausmės atlikimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo 2013-08-15.
Aptaręs nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes bei teismo motyvus, kuriais grindžiama I. K. kaltė, pažymi, jog teismas niekaip nevertino jo ginamojo pozicijos dėl jam patikėto turto praradimo (pavertimo įmonės turtu) ir tokiu būdu netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, visas abejones taikydamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, visiškai nevertindamas I. K. nekaltumą įrodančią bylos medžiagą, esančią penktame tome.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar 222 138, 96 Lt buvo išimti iš UAB „I" ir pasisavinti ar iššvaistyti, ar už šiuos pinigus buvo sukurta pridėtinė vertė bendrovei, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikti dokumentai. Jo ginamasis neneigė paėmęs iš bendrovės pinigus, tačiau nuosekliai paaiškino, kur jie buvo panaudoti (mokėdavo avansus darbininkams, pirkdavo statybines medžiagas ir tt.). Pažymi, jog I. K. iš archyvo surinko atitinkamas sutartis ir aktus, kurie iš esmės sudaro visą penktą nagrinėjamos baudžiamosios bylos tomą. I. K. parodė atitinkamus darbus atlikęs nedeklaruodamas išlaidų, t. y. tokiu būdu įmonėje atsirado turtas, kuris darbų priėmimo - perdavimo aktais atiteko užsakovams, už juos išrašyti reikalavimai (PVM sąskaitos - faktūros), tačiau jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais šio turto įgijimas įmonėje neapskaitytas. Analogišką poziciją išdėstė ir teisme liudytoju apklaustas bankroto administratorius A. P., parodęs, jog įmonę prie bankroto privedė ne kažkoks lėšų iššvaistymas, o UAB “I” debitorių neatsiskaitymas su šia įmone. Jis taip pat patvirtino, kad, UAB “I” debitoriams tinkamai atsiskaičius, įmonė būtų buvusi pelninga, o, kreditoriams ir akcininkams grąžinus pinigus, įmonėje būtų buvęs viršpelnis, t. y. ir jis pastebėjo, kad I. K. iš esmės turėjo įmonei grąžinti ne pinigus, o išlaidas patvirtinančius dokumentus. Be to, liudytojas parodė ir tai, jog įmonėje atsirado turtas, kuris nebuvo įgytas, nėra jokių patvirtinančių apskaitos dokumentų, todėl tikėtina, kad šis turtas galėjo atsirasti panaudojus I. K. iš įmonės išimtus pinigus.
Apelianto nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad I. K. gautus pinigus išleido įmonės reikmėms ir naudojo neapskaitytai įmonės veiklai, t. y. sukūrė išlaidas pateisinančiais dokumentais nepagrįstą įmonės pridėtinę vertę (turtą).
Siekiant nustatyti, ar I. K. iššvaistė svetimą turtą bei vertinant tai, kad turtas įgytas įmonės vardu, jos naudai ir interesais, atliktas įgalioto asmens ir įmonės vardu, negalima teigti, kad svetimas turtas buvo išeikvotas. Šiuo atveju įmonė disponavo savo pinigais ir siekė įstatuose numatyto tikslo - veiklos rezultato - kuo didesnio pelno.
Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pasisakęs, kad patikėto svetimo turto praradimas ne visais atvejais sudaro pagrindą kvalifikuoti veiką pagal BK 184 straipsnį. Apeliantas aptaria kasacinę nutartį 2K-191/2012, taip pat LAT plenarinės sesijos nutartį Nr. 2K-P-78/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį Nr. 2K-7-84/2012. Būtent pastarojoje nutartyje yra nurodyta, kad „jeigu įmonės vadovas neteisėtai paėmė įmonės turtą ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti įmonės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį“. Tad nors šiuo atveju yra pasisakoma dėl BK 183 straipsnio inkriminavimo, tačiau, apelianto įsitikinimu, ji taip pat yra aktuali ir sprendžiant atsakomybės pagal BK 184 straipsnį klausimą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas bandė remtis ta kasacinio teismo praktika, kad kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis, tačiau penktas šios bylos tomas kaip tik ir paliudija, koks konkrečiai turtas buvo sukurtas ir kam konkrečiai panaudotas. Vadinasi, teismas, siekdamas paneigti šią nuteistojo versiją, turėjo išsamiai ir aiškiai pasisakyti, kokiu kitu būdu, nei nurodė nuteistasis, buvo sukurtas šis turtas. Pabrėžia, kad I. K. pateikė konkrečius, patikrinti galimus duomenis dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms, tačiau teismas šių duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Mano, jog teismas nesuvokė, kokia apimtimi ir kokį turtą galimai iššvaistė nuteistasis ir kokie „aitvarai" sunešė įmonei debitorinius reikalavimus, kurie pagrįsti ne tik I. K. žodžiais, bet konkrečiais byloje esančiais dokumentais, kurių teismas nevertino. Teismas vertino tik kaltinimui aktualias aplinkybes ir ignoravo gynybos poziciją, taip pat nepagrįstai atmestas ikiteisminio tyrimo metu pateiktas prašymas atlikti kompleksinį įmonės veiklos vertinimą, iš kurio būtų galima neginčijamai nustatyti, ar I. K. lėšas iššvaistė, ar jas panaudojo įmonės reikmėms, tačiau nepristatė tai patvirtinančių atitinkamų dokumentų, dėl ko ir buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu (šios nuosprendžio dalies apeliantas neskundžia).
Gynėjo manymu, pirmosios instancijos teismas I. K. veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 184 straipsnį tik todėl, kad tas pats teismas jau anksčiau buvo paskyręs kardomąją priemonę - sulaikymą I. K., tad, siekdamas kaip nors pateisinti pastarojo izoliavimą ir pargabenimą, priėmė sprendimą nuteisti, tačiau visai nesigilino į realias bylos aplinkybes ir bei nevertino nuteistąjį teisinančių parodymų (kasacinės instancijos teismas pabrėžia būtinumą įvertinti tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek įrodymų visumą; kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012).
Toliau skunde yra nurodoma, jog LAT suformuotoje praktikoje ne kartą pabrėžė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009), aptariamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, cituojamas LAT senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.8 punktas, kurio nuostatų šiuo atveju nesilaikyta.
Vertindamas I. K. paskirtos bausmės dydį, apeliantas nurodo, kad jo ginamasis anksčiau neteistas, niekaip nesusijęs su kriminaline aplinka. Teismui įvertinus tai, kad nuo pastarojo inkriminuojamos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, per kuriuos I. K. nepadarė jokios kitos nusikalstamos veikos, nesuprantama, kodėl pastarajam buvo būtina skirti realią laisvės atėmimo bausmę, aiškiai prieštaraujančią bet kokiems teisingumo, protingumo, žmogiškumo ir proporcingumo principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Toks konstitucinis teisinės valstybės principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Šiuo atveju nesuvokiama, kodėl būtinas I. K. izoliavimas, kodėl jis pavojingas visuomenei. Dar daugiau, šioje byloje civiliniai ieškiniai nepareikšti, o, kaip patvirtino bankroto administratorius, jokia žala nepadaryta. Apelianto manymu, šią aplinkybę teismas turėjo vertinti kaip lengvinančią nuteistojo atsakomybę. Taip pat nurodo, kad I. K. nekliudė tyrimui, davė nuoseklius ir aiškius parodymus, kurių nekeitė, skyrėsi tik jų vertinimas, todėl nesuprantama, kodėl iš esmės nusikalsti nelinkusį, žalos nepadariusį, šeimą turintį bei mažametį vaiką auginantį asmenį būtina atskirti nuo šeimos ir visuomenės. Gynėjo įsitikinimu, baudžiamieji tikslai bus pasiekti I. K. neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.
Galiausiai mano, kad teismas neteisingai skaičiavo bausmės atlikimo pradžią. Pabrėžia, kad I. K. buvo sulaikytas Kanadoje 2013 m. liepos 3 d., todėl jam bausmės atliko pradžia turi būti skaičiuojama būtent nuo šios datos, o ne nuo sulaikymo Lietuvoje dienos, t. y. 2013-08-15.
Taigi, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu ieškojo kaltinamojo padėtį bloginančių įrodymų, atmetė ir nevertino teisinančių įrodymų, taip pat šališkai ir kryptingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, vertindamas įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus ir nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, dėl ko skundžiamo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo I. K. gynėjas advokatas V. Sviderskis prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Nuteistojo I. K. gynėjo advokato V. Sviderskio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas).
Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad yra skundžiama pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl I. K. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, prašant pastarąjį išteisinti. Esminis argumentas, kuriu grindžiamas toks prašymas, yra tai, kad I. K. 222 138,96 Lt iš UAB “I“ nepasisavino, o pavertė juos įmonės turtu, sukūrė bendrovei pridėtinę vertę. Analogiškos pozicijos buvo laikomasi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tokia gynybos versija atmesta kaip nepasitvirtinusi, kadangi I. K. nepateikė jokių konkrečių duomenų, įrodančių, jog pinigai iš tiesų buvo panaudoti įmonės reikmėms.
Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta prašymą dėl I. K. išteisinimo iššvaisčius didelės vertės UAB “I“ turtą. Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas iš esmės nepateikia jokių naujų argumentų, nei jie buvo dėstomi pirmosios instancijos teisme, o prašo kitokio surinktų įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas tiek dėl faktinių bylos aplinkybių ir baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl nuteistojo kaltės iššvaisčius jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą. Ta aplinkybė, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo bei faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. K. nuo 2007-11-23 iki 2008-10-31 apskaitos dokumentais nepagrindė ir į UAB “I“ kasą neįnešė gautų 206 835,33 Lt, taip pat 2008-11-08 į kasą neįnešė pagal nurodytos dienos kasos pajamų orderį Nr. 00027 iš UAB “A“ gautų 7 928,22 Lt bei paskirtam bankroto administratoriui neperdavė UAB “I“ ilgalaikio turto, kurio likutinė vertė 7 361,36 Lt, bei grynųjų pinigų likučio (14,05 Lt), t. y. tokiu būdu nuteistasis I. K. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB “I“ turtą, padarydamas bendrovei nuostolių iš viso už 222 138,96 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis I. K. neginčija tokių aplinkybių ir pripažįsta paėmęs kaltinime nurodytą pinigų sumą, taip pat į kasą neįnešęs iš UAB “A“ gautų pinigų (taip pat iš esmės neginčija turto neperdavimo aplinkybių, pripažįsta jo tiesiogiai neperdavęs bankroto administratoriui), tačiau kategoriškai neigia iššvaistęs šį turtą ir tikina, kad paimti ir į kasą neįnešti pinigai buvo panaudoti išimtinai bendrovės reikmėms.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, teisingai nurodė, kad vien tai, jog I. K. (taip pat ir kitas bendrovės akcininkas K. P.) teigė, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeninėms, o išimtinai pačios bendrovės reikmėms, tačiau nepateikia jokių tokį panaudojimą pagrindžiančių konkrečių dokumentų, nepaneigia turto iššvaistymo BK 184 straipsnio prasme. Priešingai nei tikina apeliantas, teismas neturėjo jokių procesinių galimybių patikrinti tokius I. K. parodymus, todėl pagrįstai pripažino juos esant nepasitvirtinusiais. Tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas kaltininkui.
Siekiant atsakyti į apeliacinį skundą, dar kartą apžvelgtina nuteistojo bei jo gynėjo dėstoma versija, kuria neigiamas turto iššvaistymas. Taigi iš I. K. parodymų matyti, kad pastarasis, neneigdamas pinigų paėmimą iš bendrovės, įrodinėja juos panaudojęs tos pačios bendrovės reikmėms. Šioje vietoje svarbu tai, kaip nuteistasis grindžia tokią savo poziciją. Antai iš I. K. parodymų matyti, kad pastarasis pinigų panaudojimą bendrovei įrodinėja ne konkrečiais įrodymais, o gana aptakiais teiginiais, t. y. „< ... > imdavau pinigus, mokėdavau avansą, pirkdavau medžiagas, kai būdavo objektai uždarose teritorijose“, „ < ... > visus pinigus išleidau įmonės veiklai vykdyti, objektams statyti, medžiagoms pirkti, su žmonėmis atsiskaityti“ (t. 6, b. l. 33-37, 137-139). Norint vadovautis tokiais parodymais, būtina juos pagrįsti atitinkamais įrodymais, kurių šiuo atveju byloje nebuvo surinkta, jų nepateikė ir pats kaltininkas. Tvirtindamas, jog pinigus išleido medžiagų pirkimui, atsiskaitymui su darbininkams ir pan., jis nepateikė nė vieno dokumento, liudijančio, jog paimta ir į bendrovės kasą neįnešta 206 835,33 Lt suma bent jau iš dalies buvo panaudota apmokant su bendrove susijusias išlaidas. Visi I. K. parodymai, susiję su būtinumu pagrįsti pinigų panaudojimą, yra nuosekliai abstraktūs ir neinformatyvūs. Nors nuteistasis įrodinėja pirkęs statybines medžiagas, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, išskyrus visais atvejais panašaus pobūdžio I. K. teiginiuss, jog „< ... > statybines medžiagas supirkau aš, mokėjau grynaisiais pinigais, sumos konkrečios pasakyti negaliu. Patvirtinančių dokumentų, kad pirkau statybines medžiagas neturiu < ... >“, „< ... > žvyrą pirkau iš privačių asmenų, jų nei vardo, nei pavardės nurodyti negaliu < ... > trūkstamą cementą pirkau iš parduotuvės, tačiau sąskaitų-faktūrų neišsirašiau, pinigų sumokėjimo kvito buhalterijai nepateikiau“ (t. 5, b. l. 15-18, 25-27). Pastarasis taip pat tikina mokėjęs darbininkams, tačiau tokių aplinkybių nepatvirtina nei darbo sutartys ar pinigų sumokėjimo faktą atspindintys rašytiniai dokumentai, nei byloje nustatyti statybinius darbus atlikę asmenys ar, juo labiau, atitinkami šių asmenų parodymai. Vadinasi, vėl lieka tik abstraktūs I. K. parodymai, kad „< ... > darbams atlikti samdžiau fizinius asmenis, su jais darbo sutartys nebuvo sudarytos < ... > šių asmenų vardų ir pavardžių aš nurodyti negaliu < ... > už darbus sumokėjau apie < ... >, šiems išmokėtiems pinigams aš kasos išlaidų orderių neišrašiau, jokio dokumento patvirtinančio, kad pinigus gavo, šie asmenys man nepasirašė„, „< ... > apie 70 000 Lt aš sumokėjau darbininkams už betonavimo darbus, tačiau nei kam konkrečiau sumokėjau, nei kokią tikslią sumą pinigų, aš nurodyti negaliu, neatsimenu“ (t. 5, b. l. 25-27, 71-73). Neįtikinami I. K. teisme duoti parodymai, kad jis vėliau neva bandė surasti asmenis, kurie atliko įvairius statybinius darbus, tačiau taip ir nepavyko nė vieno tokio asmens nustatyti.
Akivaizdu, kad tokie I. K. parodymai nėra pakankami kaip pagrįstą laikyti jo keliamą versiją apie pinigų panaudojimą įmonės reikmėms. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad jo ginamojo nekaltumą įrodo medžiaga, sudaranti visą 5-tą bylos tomą, tačiau, kaip matyti iš skundo turinio, pastarasis vėlgi šios medžiagos sąmoningai nekonkretizuoja. Iš minėto baudžiamosios bylos tomo matyti, kad apeliantas galimai kalba apie medžiagos dalį, apimančią 28-70 lapus, šią medžiagą tyrėjai pateikė pats I. K. (t. 5, b. l. 28-70). Taigi šioje bylos medžiagoje yra UAB “I“ ir atitinkamų bendrovių sudarytos rangos sutartys, darbų sąmatos, pažymos apie atliktų darbų vertę. Apeliantas nedetalizuoja, kaip konkrečiai šie dokumentai įrodo, jog 206 835,33 Lt suma buvo panaudota bendrovės reikmėms, o tik deklaratyviai tvirtina, jog jokiu kitu būdu nei nurodė nuteistasis, turtas negalėjo būti sukurtas. Šiuo atveju iš byloje esančių I. K. pateiktų dokumentų galėtų būti paminėtini nebent tik atliktų darbų aktai, kadangi tiek rangos sutarčių, tiek sąmatų sudarymas įtvirtina galimą atitinkamo veiksmo perspektyvą, o ne jau įvykusį faktą, kuriuo, be kita ko, yra konstatuojamas ir jau įvykusio veiksmo finansinis įvertinimas. Atliktų darbų aktai patys savaime, nesant jokių kitų įrodymų (PVM sąskaitų-faktūrų, kitų rašytinių įrodymų dėl apmokėjimo už medžiagas ar paslaugas, nenustačius paslaugas atlikusių asmenų ir kt.), neleidžia daryti išvados apie tai, kad I. K. inkriminuota pinigų suma buvo panaudota aktuose nurodytų darbų atlikimui. Tad nesant nei bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų, nei kitų patikimų įrodymų apie šių pinigų panaudojimą, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog I. K. 206 835,33 Lt iššvaistė. Už analogiškus veiksmus (mažesne apimtimi) nuteisto kito bendrovės akcininko K. P. parodymai nelaikytini įrodymų šaltiniu, pagrindžiančiu I. K. teiginius dėl UAB “I“ turto panaudojimo kryptingumo.
Analogiškai jokiais įrodymais nepagrįsta ir tai, kad I. K. bendrovės reikmėms panaudojo iš UAB „A“ pagal kasos pajamų orderį Nr. 00027 gautus ir į UAB “I“ kasą neįneštus 7 928,22 Lt. Gynėjo minimoje bylos medžiagoje apskritai nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti bent kokias išvadas apie tai, kam buvo išleisti nurodyti pinigai. Pats I. K. vėlgi aptakiai aiškina šiuos pinigus galimai išleidęs užsakovų paieškoms „< ... > jei tai buvo pabaigoje 2008 m., tuos pinigus panaudojau vykdamas ieškoti užsakovų. Tų metų gruodžio mėn. pradėjome ieškoti užsienyje užsakovų, reikėjo pirkti bilietus, vykti į Maskvą, ten gyventi. Vykome su kompanionu abu, realiai nieko neradome, tik pinigus praradome < ... >“ (t. 6, b. l. 33-37). Dėl tęstinių nusikalstamų veiksmų, kuriais I. K. bankroto administratoriui I. P. neperdavė UAB “I“ ilgalaikio turto, kurio likutinė vertė 7 361,36 Lt, bei grynųjų pinigų (14,05 Lt) apeliaciniame skunde išvis nepasisakoma. Teisėjų kolegija laiko, kad šie nuteistojo veiksmai byloje yra pilnai įrodyti. Po to, kai UAB “I“ buvo iškelta bankroto byla, I. K. buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui visus įmonės veiklos dokumentus bei turtą, tačiau pastarasis pilnai šios pareigos neįvykdė ir neperdavė dalies įmonės ilgalaikio turto, taip pat grynųjų pinigų likučio. Nuteistojo aiškinimai, kad jis turtą (baldus, kompiuterinę techniką) paprasčiausiai paliko UAB „K (duomenys pakeisti)“ administracinio pastato trečiame aukšte, kitą turtą – tos pačios įmonės teritorijoje esančiame garaže, tik patvirtina, kad jis bankroto administratoriui neperdavė UAB “I“ priklausančio turto, o neteisėtai ir neatlygintinai perleido jį tretiesiems asmenims. Tokią išvadą pagrindžia tolesni I. K. parodymai, kuriuose pastarasis tvirtina, jog tiek baldai ir kompiuterinė technika buvo palikti patalpose, į kurias laisvai galėjo patekti kiti asmenys (darbuotojai), turto neperdavė, nes neturėjo transporto nuvežti, galimai dalis turto (baldai) ir dabar ten tebėra, nors daug kas ir pradingo („< ... > į garažą galėjo visi mūsų darbuotojai įeiti. Mano asmeniniai instrumentai buvo, įmonės daiktai, nieko nebeliko. Nesikreipiau į policiją dėl vagystės“) (t. 5, b. l. 76; t. 6, b. l. 33-3-37).
Taigi anksčiau išdėstytos aplinkybės aiškiai rodo, kad I. K., būdamas UAB “I“ direktoriumi ir šių užimamų pareigų pagrindu materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą, t. y. turėdamas juridiškai apibrėžtus įgalinimus įmonės atžvilgiu, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “I“ turtą, iš viso už 222 138,96 Lt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija) 19 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje nurodoma, jog sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Kai pats bendrovės vadovas pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šis veiksmas vertintinas kaip patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas (kasacinės nutartys Nr. 2K–427/2000, 2K-440/2005, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009). I. K. nei ikiteisminiame tyrime, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei galiausiai apeliaciniame procese nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie tai, kad paimti ir į kasą neįnešti pinigai buvo panaudoti UAB “I“ reikmėms ir interesais.
Tuo pačiu pažymėtina, kad gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia esą bendrovė jokios žalos nepatyrė. Ta aplinkybė, jog UAB “I“ nepareiškė civilinio ieškinio, jokiu būdu nereiškia, kad įmonei nebuvo padaryta žala. Byloje atlikta specialisto išvada Nr. 5-3/25 „Dėl BUAB “I“ ūkinės finansinės veiklos aiškiai konstatavo, kad dėl I. K. veiksmų bendrovė patyrė 222 138,96 Lt nuostolį (t. 4, b. l. 11-25). Atsižvelgiant į tai, kad abu UAB “I“ akcininkai yra nuteisti dėl bendrovės turto iššvaistymo, suprantama, kad nebuvo pateiktas civilinis ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo.
Gynėjo skunde aptartose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose konkrečiose kasacinėse nutartyse analizuotos nusikalstamų veikų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, todėl jos negali būti pritaikytos šiuo konkrečiu atveju. Be to, gynėjas cituoja tik atskiras kasacinių nutarčių nuostatas, neatsižvelgdamas į bendrą bylų kontekstą. Antai, minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-78/2012, kurioje aptariant BK 183 straipsnio taikymą, taip pat yra įtvirtinama kaltininko pareiga pagrįsti teiginius dėl bendrovės pinigų panaudojimo jos poreikiams, kadangi vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme (analogiškos nuostatos taikytinos ir įrodinėjant BK 184 straipsnį). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenerinei sesijai grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti sprendimą dėl nuteistojo pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tokią poziciją be kita ko motyvavo ir tuo, kad proceso metu nebuvo gauti jokie duomenys apie tai, kad išgryninti pinigai panaudoti išimtinai bendrovės interesais; tokių duomenų nuteistasis nepateikė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei ją nagrinėjant apeliacine tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis Nr. 1A-132/2013). Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo dar kartą peržiūrėtas kasacine tvarka, paliekant galioti teismo sprendimą dėl nuteistojo pripažinimo kaltu pasisavinus bendrovės turtą (kasacinė nutartis Nr. 2K-36/2014).
Dėl bausmės
Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam I. K. už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą buvo paskirta straipsnio sankcijoje numatytos bausmės minimumui artima bausmė, t. y. laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams. Nuteistojo gynėjas su tokia bausme nesutinka ir mano, jog nebuvo jokio pagrindo jo ginamajam skirti griežčiausią bausmės rūšį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.
Remdamasis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių (ar tokios aplinkybės apskritai nenustatytos) bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistajam I. K. parinkta bausmės rūšimi, tačiau mano, kad jos dydis, kuris nors ir artimas bausmės minimumui, tačiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir I. K. asmenybę, nustatytas kiek per didelis. Kolegijos manymu, teismas nepakankamai įvertino išimtinai teigiamą nuteistojo asmenybę (I. K. anksčiau nė karto nėra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, yra socialiai susaistytas, turi šeimą, mažametį vaiką), per pakankamai ilgą laiką nuo byloje pareikštų kaltinimų jis daugiau nepadarė jokių nusikaltimų, taip pat nors ir nėra pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui, tačiau atsižvelgtina, kad I. K. iš esmės neneigė ir pripažino paėmęs ir į kasą neįnešęs visą jam inkriminuotą pinigų sumą. Kolegijos manymu, I. K. įvykdytas sunkus nusikaltimas bei paties nuteistojo veiksmai nelaikytini padidinto pavojingumo, lyginant su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu, todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, darytina išvada, jog nuteistajam I. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė mažintina iki faktiškai suėmime išbūto laiko, t. y. 7 (septynių) mėnesių 24 dienų.
Tuo pačiu kaip nepagrįstas atmetamas nuteistojo gynėjo prašymas bausmės pradžią skaičiuoti nuo pastarojo sulaikymo Kanadoje dienos, t. y. 2013 m. liepos 3 d. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. K. Kanadoje buvo sulaikytas vykdant Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų teisinės pagalbos prašymą dėl jo ekstradicijos. Priešingai, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atšaukė teisinės pagalbos prašymą dėl I. K. ekstradicijos, ką patvirtina byloje esantis atitinkamas prokuratūros raštas (t. 7, b. l. 28). I. K. sulaikytas 2013 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus oro uoste, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 15 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 5, b. l. 158, 164-166). Tad byloje nesant jokių kitų duomenų, rodančių, kad nagrinėjamoje byloje I. K. laisvė buvo apribota kitokiu pagrindu nei nurodyta 2013-08-15 sulaikymo protokole (t. 5, b. l. 157), bausmės pradžia kaip tik ir skaičiuotina nuo sulaikymo dienos, t. y. 2013 m. rugpjūčio 15 d. Tai, jog I. K. Kanadoje buvo sulaikytas kitais nei šis pagrindais, o vėliau deportuotas iš šalies, neturi jokios įtakos bausmės pradžios skaičiavimui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu:
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendį pakeisti ir I. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki faktiškai suėmime išbūto laiko, t. y. 7 (septynių) mėnesių 24 dienų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su bausme, paskirta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nustatant I. K. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams 24 dienoms, ir laikyti nuteistąjį I. K. pilnai atlikusiu nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę.
Kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir nuteistąjį I. K. nedelsiant paleisti iš suėmimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kolegijos pirmininkė Rūta Mickevičienė
Teisėjai Valdimaras Bavėjanas
Viktoras Kažys