Civilinė byla Nr. 2A-1619-643/2022

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02535-2021-7

 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5.; 1.3.2.9.14.; 3.3.1.20.; 3.4.1.7.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos „Trakų istorijos muziejus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai „Trakų istorijos muziejus“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kompensacijos išmokėjimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė B. B. kreipėsi į teismą su prašymais: 1) pripažinti ieškovės 2021 m. balandžio 29 d. atleidimą iš darbo biudžetinėje įstaigoje (toliau – BĮ) „Trakų istorijos muziejus“ (toliau – ir darbdavys, Muziejus) neteisėtu; 2) laikyti, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės BĮ „Trakų istorijos muziejus“ nutraukta teismo sprendimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 218 straipsnio 6 dalį; 3) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį (toliau – VDU) už priverstinės pravaikštos laikotarpį, skaičiuojant nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos, 2021 m. balandžio 29 d., iki teismo sprendimo įvykdymo; 4) išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės, neatskaičius mokesčių, 13 909,14 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo; 5) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės BĮ „Trakų istorijos muziejus“ teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė dirbo Muziejuje nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. Pradžioje ieškovė B. B. dirbo ekskursijų vadovės bei mokslinės bendradarbės pareigose, nuo 1992 m. iki 2004 m. Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pareigose, nuo 2004 m. iki atleidimo iš darbo ieškovė dirbo Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėja. Dėl planuojamų darbo organizavimo pakeitimų, įvyksiančių dėl naujai patvirtintos Muziejaus struktūros bei susijusių struktūrinių pertvarkymų 2020 m. gruodžio 8 d. ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas keisti darbo sutarties sąlygas nuo 2021 m. vasario 1 d. bei būti perkelta į ekskursijų vadovo pareigas su 6,03 pareiginės algos koeficientu. Pasak atsakovės direktorės, pagal ieškovės turimą kompetenciją tai buvo vienintelis galimas pasiūlymas. Su pasiūlymu ieškovė nesutiko dėl šių aplinkybių: 1) dėl sveikatos būklės (2015 m. ieškovei buvo pašalinta balso klostė, dėl to pasiūlytas darbas ieškovei, medikų teigimu, buvo netinkamas dirbti nuolat); 2) dėl motinos (su kuria gyvena dviese) priežiūros (ieškovės motinai yra būtina nuolatinė slauga, darbo dienomis ir per šventes slaugos darbuotojo nebūtų įmanoma pasisamdyti); 3) dėl siūlomo, kaip pradedančių dirbti asmenų be patirties, pareiginės algos koeficiento, t. y. 6.03 (ieškovė yra aukščiausios kategorijos gidė – ekspertė, minėtame muziejuje ieškovė dirbo 35 metus ir 9 mėnesius). 2021 m. sausio 26 d. ieškovei buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo. 2021 m. balandžio 29 d. atsakovė priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Ieškovė, nesutikdama su atleidimu iš darbo, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK), kuri 2021 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės prašymą tenkino iš dalies: pripažino ieškovės 2021 m. balandžio 29 d. atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės yra nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį; nusprendė išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 6 954,57 Eur (neatskaičius mokesčių) VDU už priverstinės pravaikštos laikotarpį, 2 318,19 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei 2 000 Eur neturtinę žalą.

3.       Ieškovė, nesutikdama su DGK sprendimu, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama darbo ginčą išnagrinėti iš esmės, taip pat nustatyti teisingą priverstinės pravaikštos laikotarpį, apskaičiuoti teisingai kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei priverstinę pravaikštą ir atlygį už ieškovės patirtą neturtinę žalą.

4.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė atleista iš darbo teisėtai. Darbdavys ėmėsi visų būtinų priemonių ieškovę perkelti į kitą darbą, kuris atitiktų jos kvalifikaciją, profesiją, specialybę, sveikatos būklę. Darbdavys siūlė ieškovę perkelti į ekskursijų vadovo pareigas, tačiau į jas būti perkelta ji atsisakė, motyvuodama sveikatos būkle bei darbo užmokesčiu. Ieškovei negalėjo būti pasiūlytos jokios kitos pareigos darbdavio įstaigoje, kadangi ieškovė neatitiko joms keliamų reikalavimų.

5.       Atsakovės teigimu, kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacija už neteisėtą atleidimą iš darbo turi būti mažinamos. DGK pripažino, kad kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką visa apimtimi, įvertinant aplinkybę, kad ieškovė posėdžio metu buvo preliminariai du kartus sutikusi su taikos sutarties sudarymu, dėl ko bylos nagrinėjimas buvo stabdomas, bei, kad atsakovė yra iš esmės išlaikoma iš valstybės biudžeto, priteisimas neatitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų. Atsakovė savo atsiliepime akcentavo ir tai, kad nėra ginčo dėl to, jog pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir nusprendus negrąžinti atsakovės į darbą, jai taip pat priklauso šešių mėnesių VDU kompensacija, tačiau, įvertinus tai, kad atleidimo iš darbo dieną jai buvo išmokėta jos penkių mėnesių VDU išeitinė išmoka, papildomai visa šešių mėnesių kompensacija jai nebepriteistina. Atsakovė pažymėjo, kad kompensacija už neteisėtą atleidimą iš darbo mažintina ieškovei sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu.

6.       Atsakovės vertinimu, ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto ir dydžio. DGK priteista neturtinė žala neadekvati, nes jokie atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu neatitinka kriterijų, kurie galimai patvirtintų ieškovės teisę į neturtinę žalą. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės motyvai, jog ji daugiau kaip du mėnesius gydėsi, patirdavo panikos priepuolius, galvos skausmus ir kitas sunkias reakcijas į stresą, laikomi nepagrįstais, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tokias aplinkybes pagrįstų. Atsakovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė darbo bylos nagrinėjimo metu DGK keletą kartų kartojo, kad viską palieka spręsti DGK. Tačiau, net ir gavusi jos naudai priimtą DGK sprendimą, ieškovė toliau gilina ginčą teisme, kas, atsakovė manymu, įrodo, jog ieškovė nepatiria streso dėl paties atleidimo iš darbo fakto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus regiono apylinkės teismas Trakų rūmai 2022 m. kovo 30 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti pilna apimti: pripažinti, kad atsakovė BĮ „Trakų istorijos muziejus“ atleido ieškovę B. B. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtai; laikyti, kad ieškovė B. B. atleista iš BĮ „Trakų istorijos muziejus“ Ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėjos pareigų šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei B. B. iš atsakovės 25 500,09 Eur (neatskaičius mokesčių) VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 110,39 Eur (neatskaičius mokesčių) VDU už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė; priteisti 13 909,14 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją ir 2 000 Eur neturtinę žalą bei 3 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, nusprendė, kad atleidžiant ieškovę iš darbo buvo padaryta procedūrinių pažeidimų: atsakovė, vykdydama atleidimo procedūrą, ieškovės atžvilgiu taikė neegzistuojančius įstaigos vidaus teisės aktus. Teismas konstatavo, kad 2021 m. sausio 26 d., kai ieškovei buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriuo ji buvo įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo 2021 m. kovo 1 d., dar nebuvo patvirtinti nauji Muziejaus darbuotojų pareigybių aprašymai, vadovaudamasi kuriais atsakovė sprendė, kad ieškovė neatitinka visoms laisvoms pareigybėms, išskyrus ekskursijų vadovo, nustatytų specialiųjų reikalavimų. Teismas tai laikė reikšmingu ieškovės atleidimo procedūros pažeidimu ir padarė išvadą, kad darbuotojų kompetencija negali būti vertinama pagal pareigybių reikalavimus, kurie nėra patvirtinti galiojančiais įstaigos vidaus teisės aktais.

9.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės direktorė teismo posėdžio metu pripažino, kad galėjo pasiūlyti ieškovei ekspozicijų konsultanto pareigybę, tačiau to nedarė, nes tai, anot jos, būtų įžeidę ieškovę. Teismas, minėtą priežastį ieškovės atleidimo kontekste, nelaikė, kaip sudarančia pagrindą nesiūlyti ieškovei šių pareigų. Teismas konstatavo, kad ieškovė iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu buvo atleista neteisėtai, jos darbo funkcijoms, įvykdžius muziejaus struktūrinius pertvarkymus, netapus perteklinėmis, taip pat darbdaviui pažeidus atleidimo iš darbo procedūrą.

10.       Be kita ko, Vilniaus regiono apylinkės teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju mažinti ieškovei priteistiną VDU už priverstinės pravaikštos laiką pagrindo nėra. Vien deklaratyvi nuoroda į atsakovės statusą – biudžetinė įstaiga, išlaikoma biudžeto lėšomis, nėra pakankamas kompensacijos mažinimo pagrindimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė turėjo galimybę teikti teismui dokumentus ir įrodinėti, kad atitinkamo dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką išmokėjimas neigiamai paveiks jos turtinę padėtį, turės reikšmingą neigiamą įtaką kitų atsakovės darbuotojų garantijoms ir panašiai, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

11.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė dirbo Muziejuje 35 metus ir 9 mėnesius, nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą mažinti ieškovei išmokėtiną kompensaciją,  ir vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 13 909,14 Eur (2 318,19 Eur x 6 mėn.) (sprendimo 39 punkte nurodyta kompensacijos apskaičiavimo formulė „2 318,19 Eur x 11 mėn.“ laikytina rašymo apsirikimu), neatskaičius mokesčių, kompensaciją.

12.       Be to, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pagrįstas ir proporcingas ieškovei priteistinas  neturtinės žalos atlyginimas sudaro 2 000 Eur. Teismas nustatęs, jog ieškovė iš darbo buvo atleista likus penkeriems metams iki senatvės pensijos amžiaus, padarė išvadą, kad ieškovė dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė itin stiprius dvasinius – emocinius išgyvenimus, kurie lydi ją iki šiol. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovės gyvenamoji vieta (Trakai), asmeninio gyvenimo aplinkybės (slaugo sergančią motiną) bei daug metų vykdytas veiklos pobūdis (darbas, einant įvairias pareigas Muziejuje) sąlygojo, kad ieškovei iki šiol nepavyko susirasti naujo darbo ir tikėtina, kad tokia situacija gali išlikti iki pat to laiko, kai ieškovei sukaks senatvės pensijos amžius. Tad, šis reikšmingas konkuravimo darbo rinkoje, o tuo pačiu ir bendravimo galimybių, sumažėjimas (tikėtinai ilgam laikui), teismo vertinimu pagrindžia 2 000 Eur  neturtinės žalos dydį. 

13.       Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 3 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Atsakovė (toliau – ir Apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-611-1150/2022 dalį, kuria priteista ieškovei 25 500,09 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 110,39 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, 13 909,14 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija, 2 000 Eur neturtinė žala, pakeisti ir priimti naują sprendimą šioje dalyje bei priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog DK 57 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išmokos mokėjimas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos teisinės pasekmės yra skirtingos teisinės prigimties ir turi būti taikomos savarankiškai. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad toks aiškinimas reiškia ieškovės nepagrįstą praturtėjimą, kadangi ieškovei jos atleidimo dieną buvo išmokėta penkių jos VDU išeitinė išmoka, o teismui priteisus dar šešių jos VDU dydžio kompensaciją, ieškovei būtų išmokėta viso vienuolikos jos VDU dydžio kompensacija, todėl yra visos sąlygos sumažinti ieškovei priteistinos kompensacijos dydį. Apeliantė akcentuoja ir tai, kad dėl COVID-19 pandemijos Apeliantės finansiniai rodikliai ženkliai pablogėjo, Apeliantė veikia nuostolingai ir dėl besitęsiančių sunkumų veikla dar ilgai nesieks ikipandeminiu laikotarpiu turėto pelningumo.

14.2.                      Apeliantė nurodo, kad viena iš priežasčių, lėmusi priverstinės pravaikštos trukmę, yra dėl ieškovės kaltės užtrukęs darbo ginčo išnagrinėjimas DGK. Apeliantė pažymi, kad ieškovė į DGK kreipėsi paskutinę procedūrinio termino dieną, vėliau, darbo ginčo nagrinėjimo metu, atsakovei sutikus su ieškovės keltomis sąlygomis, atsakovė parengė taikos sutartį ir ją pateikė ieškovei, tačiau ieškovė dėl neaiškių priežasčių atsisakė sudaryti taikos sutartį, nors minėta sutartis buvo sudaryta jos anksčiau nurodytomis sąlygomis. 2021 m. rugsėjo 13 d. buvo pakartotinai pakoreguota taikos sutartis pagal ieškovės reikalavimus, tačiau ji taip pat nebuvo pasirašyta. Ieškovė 2021 m. spalio 5 d. informavo DGK, kad negali spręsti teisinių klausimų ir dėl bylos baigties galės nuspręsti tik iki lapkričio pirmų dienų, kas akivaizdžiai parodė, kad ieškovė tik vilkino sprendimo priėmimo laiką. Ieškovė ieškinį byloje pateikė taip pat paskutinę ieškinio pateikimo termino dieną. Apeliantė pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinę bylą, tris kartus atidėjo sprendimo paskelbimą šioje byloje, kas leidžia daryti išvadą, kad sumos už priverstinę pravaikštą turi būti mažinamos, kadangi ginčo nagrinėjimas buvo užtęstas ne dėl Apeliantės kaltės.

14.3.                      Be to, Apeliantės įsitikinimu, negali būti toleruojama tokia praktika, kai deklaratyviai nurodomos aplinkybės, jog ieškovei nepavyksta susirasti darbo, nepateikiant jokių įrodymų, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų susirasti darbą, todėl priteisiama neturtinė žala, kuri išimtinai siejama su negalėjimu susirasti darbo, bendravimo galimybių sumažėjimu ir išimtinai ieškovės paaiškinimais. Apeliantė sutinka su tuo, kad atleidimas iš darbo kelia nepasitenkinimą ir stresą, tačiau nesutinka su tuo, kad dėl atleidimo visais atvejais turi būti priteisiama neturtinė žala. Apeliantės manymu, institucija, spręsdama klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, turi atsižvelgti į visas byloje esančias, objektyvias ir su konkrečiu asmeniu susijusias aplinkybes, todėl šiuo atveju yra būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovė darbo bylos nagrinėjimo metu DGK keletą kartų kartojo, kad nesutinka sudaryti taikos sutarties ir viską palieka spręsti DGK ir, nepriklausomai nuo to, koks sprendimas jos atžvilgiu bus priimtas, jis ieškovę tenkins ir ieškovė jokiais būdais daugiau neketina didinti tariamai patirto skausmo dėl ginčo nagrinėjimo, tačiau ieškovė toliau gilino ginčą kreipdamasi į teismą.

15.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir iš Apeliantės BĮ „Trakų istorijos muziejus“, ieškovės B. B. naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

15.1.                      Ieškovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pagrįstai nuspendė, kad iš ieškovei pagal DK 218 straipsnio 4 dalį mokėtinos kompensacijos negali būti išskaičiuota išeitinė išmoka.

15.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo kasacinio teismo išaiškinimus ir nusprendė, jog nors Muziejus yra valstybės išlaikoma biudžetinė įstaiga, tačiau atsakovė į bylą nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį ir realias galimybes išmokėti įstatymu nustatyto dydžio kompensaciją, šios kompensacijos išmokėjimo įtaką kitų darbuotojų garantijoms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė dirbo Muziejuje nepertraukiamai 35 metus ir 9 mėnesius, o  atleidimo iš darbo metu iki pensijos jai buvo likę penkeri metai. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų padariusi drausminių nusižengimų. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir darbo ginčo trukmę, t. y. jog ginčas šalių truko devynis mėnesius, bei nustatė, jog bylos nagrinėjimo trukmę nulėmė tarp šalių kilusio konflikto pobūdis – stiprus, emocionalus, apimantis gausius asmeninio pobūdžio ieškovės ir darbdavio direktorės santykių elementus. Įvertinęs šias individualias bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo mažinti ieškovei priteistiną VDU už priverstinės pravaikštos laiką.

15.3.                      Ieškovė atkreipia dėmesį, kad teikdama apeliacinį skundą, Apeliantė nurodo tam tikrus duomenis, kuriais grindžia Muziejaus padėties staigų pablogėjimą per pandemiją, tačiau ieškovė nurodo, kad Muziejus pajamas gauna ne tik iš pajamų, gaunamų už parduotus bilietus ir paslaugas lankytojams, tačiau didžiąja dalimi ji yra išlaikoma iš valstybės biudžeto ir asignavimų. Be to, ieškovės nuomone, po pandemijos Muziejaus turtinė padėtis, bent jau paties uždirbtomis lėšomis, tikrai didėjo, o tai reiškia, kad atsakovės ir taip gera turtinė padėtis dar labiau gerėjo. Ieškovė pažymi, kad Apeliantė tiek DGK, tiek pirmosios instancijos teismui nenurodė, kad jai buvo iškilę sunkumai atsiskaityti su kitais darbuotojais, ar kad atsiskaičius su ieškove ir jai išmokėjus kompensaciją, bus kaip nors pažeisti kitų Muziejaus darbuotojų interesai. Dėl to, ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino ieškovei priteistos kompensacijos.

15.4.                      Ieškovės teigimu, Apeliantė taip pat melagingai teigia, kad ieškovė vilkino bylą. Ieškovė stengėsi ginčą užbaigti taikiai, nes bylos nagrinėjimas itin neigiamai veikė jos sveikatą ir emocinę būseną, tačiau Apeliantė paruošė taikaus susitarimo sąlygas, kurių viena – t. y. konfidencialumo reikalavimas už visą darbinį laikotarpį, buvo nepriimtina ieškovei. Tuomet buvo sutarta, jog Apeliantė šią sąlygą ištaisys ir šalys apsiribos konfidencialumo reikalavimu tik darbo bylos apimtyje dėl neteisėto atleidimo. Muziejus susitarimo neįvykdė, vėl įrašė nepriimtiną sąlygą dėl konfidencialumo už visą darbo laikotarpį, todėl teko atnaujinti bylos nagrinėjimą. Be to, ieškovė atkreipia dėmesį, kad darbo bylos nagrinėjimas DGK užsitęsė ir dėl kitų objektyvių priežasčių – skirtingo DGK pirmininko bei advokatų atostogų laiko, kurioms ieškovė jokios įtakos neturėjo. Ieškovė, be kita ko, pažymi, kad Apeliantė byloje nebendradarbiavo su proceso dalyviais, sąmoningai neteikė įrodymų, neatsižvelgė į ieškovės prašymus dėl jų, todėl tiek DGK, tiek pirmosios instancijos teismas net kelis kartus turėjo atidėti bylos nagrinėjimą ir iš Muziejaus išreikalauti prašomus pateikti įrodymus. Ieškovės vertinimu, aplinkybė, jog ieškinys teismui buvo pateiktas paskutinę termino dieną, nėra ir negali būti susijusi su kompensacijos mažinimo sąlyga, nes ieškovė nepraleido įstatymo nustatyto termino.

15.5.                      Ieškovės manymu, Apeliantės motyvai, jog įstatyme įtvirtintos kompensacijos priteisimas ir DGK ieškovei iš dalies naudingas sprendimas turėtų lemti neturtinės žalos ieškovei nepriteisimą, yra diskriminuojantys, negarbingi ir žeminantys. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme Apeliantės atstovas sutiko su 2000 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydžiu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

17.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

18.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas pilna apimtimi ieškovės ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kompensacijos išmokėjimo ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

19.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė B. B. dirbo nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. BĮ „Trakų istorijos muziejus“. Dėl planuojamų darbo organizavimo pakeitimų bei susijusių struktūrinių pertvarkymų 2020 m. gruodžio 8 d. ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas keisti darbo sutarties sąlygas, t. y. nuo 2021 m. vasario 1 d. būti perkelta į ekskursijų vadovo pareigas su 6,03 pareiginės algos koeficientu. Su pateiktu pasiūlymu ieškovė nesutiko. 2021 m. sausio 5 d. ieškovei įteiktas pasiūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu bei susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. 2021 m. sausio 26 d. ieškovei buvo įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2021 m. kovo 1 d. Atsakovė 2021 m. balandžio 29 d. priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo. Ieškovė, nesutikdama su atleidimu iš darbo, kreipėsi į DGK, kuri 2021 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės prašymą tenkino iš dalies: pripažino ieškovės 2021 m. balandžio 29 d. atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovės yra nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal DK 218 straipsnio 6 dalį, nusprendė išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 6 954,57 Eur (neatskaičius mokesčių) VDU už priverstinės pravaikštos laikotarpį, 2 318,19 Eur kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei 2 000 Eur neturtinę žalą. 

20.       Ieškovė, nesutikdamas su DGK sprendimu, 2022 m. balandžio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus  regiono apylinkės teismą, prašydama darbo ginčą išnagrinėti iš esmės, nustatyti teisingą priverstinės pravaikštos laikotarpį, apskaičiuoti teisingai kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo bei priverstinę pravaikštą ir teisingą atlygį už ieškovės patirtą neturtinę žalą. 2022 m. kovo 30 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas patenkino ieškovės ieškinį pilna apimti. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. sprendimo.

21.       Svarbu pažymėti, kad ginčo tarp šalių dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumo ir atleidimo iš darbo datos, o tuo pačiu ir priverstinės pravaikštos laiko, nustatymo, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo, bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių plačiau nepasisakys. Toliau bus analizuojamas DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatų dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos bei neturtinės žalos priteisimo aiškinimas ir taikymas nagrinėjamų aplinkybių kontekste.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

22.       Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus: Trakų istorijos muziejaus sutrumpintą 2021 metų III-o ketvirčio finansinių ataskaitų aiškinamąjį raštą, finansinės būklės ataskaitą pagal 2021 m. rugsėjo 30 d. duomenis, veiklos rezultatų ataskaitą pagal 2021 m. rugsėjo 30 d. duomenis. Nors CPK 314 straipsnyje yra įtvirtintas naujų įrodymų priėmimo apeliacinėje instancijoje ribojimas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Apeliantė apeliaciniame skunde pateikė skaičiavimus apie 2020 metais Muziejaus pajamų įplaukas ir išlaidas darbo užmokesčiui per 2021 metus, darytina išvada, kad ieškovei atsikirsti į tokius Apeliantės argumentus būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, todėl ieškovės prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėti nauji rašytiniai įrodymai priimtini ir vertintini kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už privertinę pravaikštą priteisimo

23.       Pagal DK teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes.

24.       DK 218 straipsnio 4 dalis nustato, jog jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu priteisiant išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

25.       DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį kasacinio teismo praktikoje vertinamas kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), kurie taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012; kt.). Taip siekiama prevenciškai veikti darbdavius, kad jie neteisėtai neatleistų darbuotojų, įvertintų galimus savo neteisėtų veiksmų neigiamus padarinius.

26.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė iš darbo buvo atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, taip pat nustatė, jog ieškovė nėra grąžinama į darbą, todėl nusprendė, jog pažeistos ieškovės teisės apgintinos taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbo teisių gynimo būdą, priteisiant 25 500,09 Eur (2 318,19 Eur x 11 mėn.), neatskaičius mokesčių, VDU už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 110,39 Eur, neatskaičius mokesčių, VDU už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė.

27.       Nagrinėjamu atveju Apeliantė poreikį mažinti ieškovei priteistos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos dydį motyvuoja tuo, kad ieškovė vilkino darbo ginčo išnagrinėjimą – ieškovė į DGK kreipėsi paskutinę procedūrinio termino dieną, vilkino DGK nagrinėjamą bylą du kartus sutikdama ir atsisakydama baigti bylą taikos sutartimi, taip pat vilkino  bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, nes ieškinį byloje pateikė tik paskutinę ieškinio pateikimo dieną, o nagrinėjęs bylą teismas tris kartus atidėjo sprendimo paskelbimą šioje byloje.

28.       Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad su pastaraisiais atsakovės argumentais nėra pagrindo sutikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatydamas procesinių dokumentų pateikimo teismui terminus, įstatymų leidėjas siekia užtikrinti teismo sprendimų, o tuo pačiu ir civilinių santykių stabilumą. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nors ieškovė dėl DGK sprendimo apskundimo kreipėsi į teismą paskutinę apskundimo dieną, tačiau nepraleido įstatymo nustatyto termino. Taip pat nepagrįstu laikytinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė vilkino bylos nagrinėjimą, nesudarydama taikos sutarties. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnį, taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Tai reiškia, kad šalys taikos sutartį sudaro tik tokiu atveju, kai išreiškia laisvą abiejų šalių valią. Pagal pateiktą bylos medžiagą matyti, kad ieškovei netiko siūlomos taikos sutarties sąlygos, todėl atsisakė toliau dalyvauti derybų procese dėl taikos sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad šalys yra labai susipriešinusios, yra jautrios ir viena kitos teiginius ir argumentus priima skausmingai ir padaryta pagrįsta išvada, kad būtent tai nulėmė negebėjimą sudaryti taikos sutarties DGK. Atsižvelgiant į tai, kad sudaryti taikos sutartį yra šalies teisė, o ne pareiga, taikos sutarties nesudarymo faktas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas, kaip paneigiantis arba turintis neigiamos įtakos, arba apribojantis ieškovės teises gauti DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išmoką. 

29.       Be to, teisėjų kolegija, pagal byloje esančią medžiagą nustatė, kad 2021 m. gruodžio 16 d. parengiamajame teismo posėdyje buvo paskirtas kitas parengiamasis teismo posėdis, nes pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę per nustatytą terminą pateikti ieškovės prašomus duomenis. 2022 m. sausio 5 d. parengiamasis posėdis neįvyko, nes buvo pateiktas Apeliantės atstovo prašymas atidėti teismo posėdį, kadangi, dėl šventinio laikotarpio, neturėjo galimybės surinkti itin didelės apimties dokumentų, kurių paprašė ieškovė. 2022 m. sausio 14 d. parengiamasis teismo posėdis nevyko dėl teisėjos teisėto nebuvimo darbe. 2022 m. sausio 25 d. parengiamajame teismo posėdyje buvo pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės. Bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl teismo darbo laiko pabaigos. 2022 m. vasario 4 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas suteikiant šalims galimybę pasiruošti baigiamosioms kalboms. 2022 m. vasario 8 d. teismo posėdyje buvo nutarta procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti. 2022 m. vasario 28 d. buvo atidėtas sprendimo priėmimas ir paskelbimas dėl byloje tiriamų ir vertinamų įrodymų, teisinių argumentų apimties, teisėjos didelio užimtumo kitose bylose, nesant galimybės priimti bei paskelbti surašytą vientisą teismo procesinį sprendimą. 2022 m. kovo 10 d. ir  2022 m. kovo 21 d. buvo atidėtas sprendimo priėmimas ir paskelbimas dėl anksčiau minėtos aplinkybės. Aukščiau nurodytos bylos nagrinėjimo aplinkybės įrodo, kad ieškovės ar pirmosios instancijos teismo iniciatyva bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas, t. y. teisminis bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių ir, juolab, ne nuo ieškovės priklausančių priežasčių. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, įstatymo leidėjo įtvirtintas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimo laikotarpio ribojimas (ne ilgiau kaip už vienerius metus), šiuo atveju yra pakankama priemonė siekiant šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo.

30.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.).

31.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės turtinės padėties, todėl priteistas kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas bei sukelia sunkių neigiamų padarinių.

32.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad dėl sunkios atsakovės finansinės padėties ieškovei priteista kompensacija turi būti mažinama. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad atsakovės argumentai dėl mažintinos priteistos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, rašytiniais (finansiniais) įrodymais. Pirmos instancijos teismas, skundžiamame sprendime, pagrįstai pabrėžė, kad atsakovė turėjo galimybę teikti teismui dokumentus ir įrodinėti, kad atitinkamo dydžio kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką išmokėjimas neigiamai paveiks jos turtinę padėtį, turės reikšmingą neigiamą įtaką kitų atsakovės darbuotojų garantijoms ir panašiai, tačiau šia galimybe nesinaudojo. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Apeliantė, nagrinėjamu atveju, apsiribojo deklaratyviais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais apie COVID pandemijos nulemtą karantino režimą Lietuvos Respublikoje ir jo poveikį atsakovės finansinei padėčiai. O ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti rašytiniai įrodymai (pvz.: 2021 metais gautas finansavimas iš Europos Sąjungos – 138 717, 23 Eur, valstybės biudžeto lėšos – 745 457,66 Eur iš kitų šaltinių gautos lėšos – 2 638 442 Eur) nesudaro pagrindo išvadai, kad sumokėjus ieškovei įstatyme įtvirtiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą būtų reikšmingai pažeisti atsakovės ir / arba kitų Muziejaus darbuotojų interesai.

33.       Remiantis nurodytais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pagal DK 218 straipsnio 4 dalį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, detaliai ir tinkamai įvertino aptariamo teisinio instituto (priteistino vidutinio darbo mokesčio už priverstinės pravaikštos laiką) paskirtį ir tikslus, motyvavo priteistinų sumų dydžius, teisingai pritaikė materialiosios teisės normas,  pagrįstai vadovavosi aktualia teismų praktika bei pamatiniais protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais.

Dėl kompensacijos priteisimo

34.       DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

35.       Teismai, aiškindami ir taikydami DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos kompensacijos teisinį institutą, formuoja praktiką, pagal kurią DK 57 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išmokos mokėjimas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos išmokėjimas ir jos dydis taikant atleidimo pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes yra skirtingos teisinės prigimties ir yra taikomos savarankiškai. Išeitinė išmoka išmokama visais atvejais, kuomet darbuotojas atleidžiamas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, o 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kompensacija priteisiama tik tuo atveju, jeigu darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai ir tik jeigu darbuotojas negali būti grąžintas į darbą arba jo negrąžinti prašo darbdavys. Todėl atleidimo iš darbo dieną išmokėta išeitinė išmoka iš pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priteistinos kompensacijos sumos neišskaičiuotina (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, nustačius, jog  ieškovė dirbo muziejuje 35 metus ir 9 mėnesius, pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jai priklauso šešių VDU dydžio kompensacija už neteisėtą atleidimą iš darbo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

36.       Pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

37.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino neturtinės žalos dydį ieškovei, kadangi, ieškovei nepateikus jokių įrodymų, jog ji ėmėsi aktyvių veiksmų susirasti darbą, priteisė neturtinę žalą, kuri išimtinai siejama su negalėjimu susirasti darbo, bendravimo galimybių sumažėjimu ir išimtinai ieškovės paaiškinimais. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, turėjo atsižvelgti į visas byloje esančias, objektyvias ir su konkrečiu asmeniu susijusias aplinkybes.

38.       Šiame kontekste pažymėtina, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad darbo sutarties nutraukimas ieškovei sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Ieškovė pas Apeliantę išdirbo beveik 36 metus, daug pasiekė muziejininkystėje ir jai iki pensijos liko vos 5 m. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai atliko savo pareigas, būtų turėjusi drausminių nuobaudų ar pažeidusi darbo tvarką. Atsakovės elgesys ieškovės atžvilgiu buvo šališkas ir neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo padaryta išvada, kad dėl Apeliantės neteisėto darbo santykių nutraukimo, neteisėto vengimo siūlyti užimti kitas laisvas, siūlant tik tokias pareigas, kurių ieškovė negali užimti dėl sveikatos, dėl motinos globos, ieškovės, kaip lojalaus darbuotojo, interesų ignoravimo, ieškovė jautė nuolatinį stresą, nerimą dėl ateities. Dėl neteisėtų Apeliantės veiksmų ieškovė neteko nuolatinių pajamų. Atsakovės neteisėti veiksmai (neteisėtas, tendencingas, šališkas darbo sutarties nutraukimas, vengimas siūlyti tinkamas ieškovei užimti laisvas pareigas) leidžia daryti išvadą dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos visos būtinosios sąlygos neturtinei žalai priteisti (neteisėti atsakovės veiksmai, neturtinė žala, priežastinis ryšys, kaltė). Apeliantė yra valstybės įmonė, todėl jai keliami aukštesni atsakomybės, budrumo ir sąžiningo elgesio standartai nei paprastam darbo rinkos santykių dalyviui. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nustatė ieškovės patirtos neturtinės žalos dydį, priteistos neturtinės žalos dydis proporcingas ieškovės išgyvenimams dėl neteisėto atleidimo, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

Dėl bylos baigties

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus bei proceso dalyvių paaiškinimus, iš esmės tinkamai pritaikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

40.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atkreipiant dėmesį į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

41.       Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovė pateikė rašytinius įrodymus (2022 m. gegužės 22 d. sąskaita – faktūra ir pavedimas, patvirtinantis apie lėšų įskaitymą į sąskaitą), kad už advokato teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą) buvo sumokėta 1 150 Eur. Įvertinusi priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, teisinių paslaugų pobūdį, turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.11 punktai), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės prašomų priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydis yra teisėtas ir tinkamai pagrįstas, todėl priteistinas iš atsakovės.

42.       Apeliantės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti atsakovės biudžetinės įstaigos Trakų istorijos muziejus“ apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. kovo 30 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei B. B. (duomenys neskelbiami) iš atsakovės biudžetinės įstaigos „Trakų istorijos muziejus“ (j. a. k. 190757189) 1 150 Eur (vieną tūkstantį šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                Margarita Stambrauskaitė

Rūta Veniulytė-Jankūnienė

 Jelena Šiškina