Civilinė byla Nr. e2A-253-553/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12179-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.11.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovės atstovams vadovui A. M. ir advokatui A. Š.,
atsakovių atstovams Ž. S., T. R.,
trečiojo asmens atstovui K. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Palūšės turas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Palūšės turas“ ieškinį atsakovėms Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Picukė“ ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija, dėl dalies koncesijos sutarties ir dalies nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ginčas kilo dėl šalių sudarytų koncesijos sutarties ir nuomos sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis.
2. Ieškovė pareiškė ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti 2017 m. birželio 27 d. partnerystės (koncesijos) sutarties 8.1 punktą negaliojančiu ab initio (lot. nuo pradžios); 2) pripažinti negaliojančia ab initio 2017 m. liepos 24 d. nuomos sutarties Nr. S17-42 (toliau – Nuomos sutartis) 1.1–1.7. punktus, kuriais ieškovei buvo išnuomotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarime nurodytas turtas (kavinė-valgykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei šeši pastatai turistų poilsiui (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini))); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo aiškinant Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo (toliau – Direktyva) nuostatas.
4. Ieškovė paaiškino, kad 2014 m. liepos 22 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 728 (toliau – Nutarimas), kuriuo nutarė įgyvendinti viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektą „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ bei su privačiu subjektu, laimėjusiu koncesijos konkursą, pasirašyti partnerystės sutartį.
5. Nutarimo 1.6 punkte buvo nustatytos pagrindinės sutarties sąlygos: „privačiam subjektui perduodamas valdyti ir naudoti nekilnojamas turtas: kavinė-valgykla (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) bei šeši pastatai turistų poilsiui (unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini))“.
6. Vyriausybė Nutarimu įpareigojo Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba) pasirašyti partnerystės sutartį ir įgyvendinti projektą. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (toliau –Koncesijų įstatymas) nuostatomis, parengė, patvirtino ir 2016 m. lapkričio 16 d. Valstybės žinių priede „Informaciniai pranešimai“ (Nr. 89) paskelbė apie investicijų projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo koncesijos suteikimo konkursą.
7. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Picukė“ pateikė paraišką dalyvauti konkurse ir pasiūlymą, o Tarnyba, nustatyta tvarka atlikusi konkurso procedūras ir įvertinusi visus gautus pasiūlymus, pripažino ją konkurso laimėtoja. 2017 m. birželio 27 d. Tarnyba, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija (toliau – Direkcija), trečiasis asmuo UAB „Picukė“ bei sutarties vykdymui įsteigta ieškovė pasirašė partnerystės (koncesijos) sutartį Nr. F4-2017-086/S17-38/K-001 dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ (toliau – Koncesijos sutartis).
8. Vykdant Koncesijos sutartyje numatytas išankstines jos įsigaliojimo sąlygas, buvo pasirašyta Nuomos sutartis, kuria Direkcija perdavė ieškovei net tik Vyriausybės nutarime numatytą turtą, bet ir kitą turtą, kurį sudaro vandentiekio tinklai (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), nuotekų tinklai (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), slėginiai nuotekų tinklai (unikalus numeris 4400-2591-3028), automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelė su privažiavimu (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), aikštelė (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), vandentiekio tinklai (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) bei ilgalaikis kilnojamasis materialusis turtas, nurodytas Nuomos sutarties 2 priede.
9. Ieškovė teigė, kad Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodo, jog būtent pagal koncesijos sutartį, o ne pagal kitas sutartis, numatytas įstatymuose, koncesininkui yra perduodamas turtas. Taigi tik kitas turtas koncesijai įgyvendinti ieškovei galėjo ir turėjo būti perduotas pagal nuomos ar kitas įstatymuose numatytas sutartis. Kitą turtą sudarė vandentiekio tinklai, nuotekų šalinimo tinklai, slėginiai nuotekų šalinimo tinklai, automobilių stovėjimo aikštelė, automobilių stovėjimo aikštelė su privažiavimu, aikštelė, vandentiekio tinklai bei ilgalaikis kilnojamasis materialusis turtas. Ieškovės vertinimu, jai nuomos teise nepagrįstai buvo perduotas ne tik kitas turtas, bet visas Nutarime nurodytas turtas. Tokiu būdu, ieškovė už Nutarime nurodytą turtą turi prievolę mokėti ne tik Koncesijos sutartyje numatytą mokestį už suteiktą koncesiją, bet ir nuomos mokestį, o tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
10. Kadangi dalis Nuomos sutarties bei Koncesijos sutarties nuostatų, kuriomis Nutarime nurodytas turtas nuomos būdu perduotas ieškovei, prieštarauja Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, šios sutarčių nuostatos turi būti laikomos negaliojančiomis ab initio.
11. Atsakovė Tarnyba atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ši byla yra tęsinys šalių kilusio ginčo. Ieškovė iniciavo šią bylą tuomet, kai Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-173-252/2019 priteisė iš UAB „Palūšės turas“ nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. nesumokėtą nuomos mokestį – 25 129,00 Eur bei delspinigius – 1 793,93 Eur, iš viso – 26 922,93 Eur sumą.
12. Paaiškino, kad Koncesijos sutartimi šalys susitarė, jog turtas ieškovei bus perduotas pagal Nuomos sutartį, kuri yra išankstinė Koncesijos sutarties galiojimo sąlyga. Už perduotą turtą ieškovė turi mokėti jos pasiūlyme ir finansiniame veiklos modelyje nurodytą nuomos mokestį Direkcijai. Teisės ir pareigos pagal Nuomos sutartį laikomos perduotomis nuo sutarties pasirašymo ir perdavimo aktų sudarymo momento.
13. Atsakovės Tarnybos vertinimu, ieškiniu nuomininkė siekia išvengti nuomos mokesčio sumokėjimo. Koncesininkė, siekdama laimėti konkursą, pateikė finansinį veiklos modelį, nurodė, kokiais investicijas atliks, kiek ir kokių mokesčių sumokės, bet įsigaliojus Koncesijos ir Nuomos sutartims, vengia prisiimtų įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2013 m. gruodžio 9 d. yra pateikusi nuomonę dėl koncesijos sutarties įgyvendinimui reikalingo valstybės / savivaldybių turto perdavimo pagrindimo. Finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) nurodė, kad Koncesijų įstatyme nėra numatyta galimybė valstybes ir savivaldybės turtą perduoti koncesininkui, sudarant su juo patikėjimo ar panaudos sutartis, tačiau jame įtvirtinta nuostata, jog turtas gali būti išnuomojamas. Taigi koncesininkui valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas, sudarant su juo nuomos sutartį, o tai šiuo atveju ir buvo padaryta.
14. Atsakovė Direkcija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti. Direkcijos nuomone, vertinant Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies turinį, matyti, kad šioje nuostatoje nėra konkrečiai paaiškinta, kas yra laikoma kitu valstybės turtu, todėl nurodytoje Koncesijų įstatymo nuostatoje kitu valstybės turtu bendrai yra laikomas tiek valstybės ilgalaikis materialusis (taip pat ir nekilnojamasis), tiek valstybės trumpalaikis materialusis turtas, kuris pagal aptariamą nuostatą, koncesininkui gali būti suteikiamas be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis. Taigi, tuo metu galiojęs Koncesijų įstatymas numatė galimybę tiek valstybės ilgalaikį, tiek trumpalaikį materialųjį turtą suteikti koncesininkui pagal nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis.
15. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 10 straipsnyje buvo numatyti atvejai, kuomet valstybės turtas gali būti perduodamas kitiems asmenims: tik tais atvejais, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima Vyriausybė. Tokiame sprendime turi būti nurodyta valstybės institucija ar įstaiga, įgaliota sudaryti turto patikėjimo sutartį. Šis turtas gali būti naudojamas tik įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti.
16. Atsakovės Direkcijos vertinimu, šiuo atveju Vyriausybė Nutarimu pavedė Tarnybai įgyvendinti viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektą, nustatydama pagrindines sąlygas: partnerystės projektui taikomą partnerystės būdą – koncesiją, koncesijos suteikimo laikotarpį, privačiam subjektui (išrinktam koncesininkui) valdyti ir naudoti perduodamo turto apimtį ir privataus subjekto veiklos apimtį. Pažymėjo, kad Nutarime nėra nurodyta, kokiu būdu (patikėjimo, nuomos ar kitos teisės pagrindu) privačiam subjektui (išrinktam koncesininkui) bus perduodamas projekto metu sukurtas valstybės turtas, taigi Vyriausybė, priimdama Nutarimą, nesprendė dėl konkretaus valstybės turto perdavimo būdo išrinktam koncesininkui. Nei koncesininkei UAB „Picukė“, nei Koncesijos sutarčiai vykdyti įsteigtai projekto bendrovei UAB „Palūšės turas“ įstatymuose ar kituose teisės aktuose nėra pavesta atlikti valstybinių funkcijų, taigi šios įmonės negali būti laikomos kitais juridiniais asmenimis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies prasme ir valstybės nekilnojamasis turtas pagal patikėjimo sutartį šioms įmonėms negalėjo būti perduotas.
17. Atsakovė Direkcija pažymėjo, kad koncesijos konkurso sąlygose buvo aiškiai nustatyta, jog nekilnojamasis turtas koncesijai vykdyti bus perduotas nuomos teise, pasirašant nuomos sutartį, todėl koncesijos konkurse dalyvavusi ir jį laimėjusi UAB „Picukė“ žinojo šias sąlygas ir jų neginčijo.
18. Trečiasis asmuo UAB „Picukė“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį patenkinti. Trečiojo asmens nuomone, jei Vyriausybė būtų nusprendusi turtą perduoti pagal nuomos sutartį, ji tai būtų ir nurodžiusi Nutarime. Pagal Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1480 patvirtintų Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 20.8. punkto nuostatas, Vyriausybės sprendime dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto įgyvendinimo turi būti nurodoma kitos svarbios partnerystės projekto sąlygos. Jei Vyriausybė, įgyvendindama valstybės turto savininko funkcijas, būtų nusprendusi turtą perduoti kitokiais pagrindais, negu nurodyta Koncesijų įstatyme bei jo išaiškinime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tai, UAB „Picukė“ įsitikinimu, tokia aplinkybė turėjo būti įtvirtinta Vyriausybės nutarime. Vyriausybė nutarimu įgaliojo Tarnybą pasirašyti koncesijos sutartį dėl turto perdavimo, o įgaliojimo pasirašyti nuomos sutartį Tarnyba (ar Direkcija) neturėjo, vadinasi, ji veikė ultra vires (viršydama įgaliojimus).
19. Trečiasis asmuo Finansų ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškove teisėtai ir pagrįstai buvo sudaryta Nuomos sutartis, kadangi dėl ieškovės nurodyto valstybės turto perdavimo pagal koncesiją yra sudaromos valstybės turto nuomos sutartys. Ieškovės teiginys, kad turto perdavimas pagal nuomos sutartį pažeidžia Koncesijų įstatyme numatytą turto perdavimo pagal koncesijos sutartis imperatyvų teisinį reguliavimą ir nesilaikoma Vyriausybės nutarime numatytų turto perdavimo sąlygų, yra teisiškai nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
20. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės žyminį mokestį.
21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad koncesija ir nuoma nėra viena kitai prieštaraujančios teisinių santykių grupės – koncesijos įgyvendinimo būdas gali būti turto nuomos santykiai. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, tačiau nebuvo nuostatos, kad šis turtas koncesininkams turi būti perduotas valdyti ar naudoti neatlygintinai.
22. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad koncesijos suteikimo konkurso sąlygose buvo aiškiai ir išsamiai aptartos mokėjimų pagal koncesijos sutartį sąlygos: suteikiančioji institucija nemokės koncesininkui atlyginimo už šią jo įgyvendinamą teisę, o koncesininkas mokės suteikiančiajai institucijai šio konkurso tvarka nustatyto dydžio koncesininko mokestį, o Direkcijai – nuomos mokestį.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir bylos duomenis, konstatavo, kad koncesininko atrankos konkurso ir atitinkamos Koncesijos sutarties nuostatos neprieštarauja nei bendriesiems teisės principams, nei koncesijos ar nuomos teisinius santykius reglamentuojančioms teisės normoms. Nuomos teisinius santykius reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXVIII skyriuje nėra įtvirtintas draudimas nuomoti (nuomotis) turtą, siekiant vykdyti koncesijos sutartį. Aktualiu Koncesijos sutarties sudarymo metu galiojusiame Koncesijų įstatyme yra numatyta dispozityvi galimybė koncesijos sutarties šalims susitarti dėl bet kokių mokėjimų, kuriuos koncesininkas atliks pagal koncesijos sutartį, numatant mokėjimų sumas, jų mokėjimo laiką ir periodiškumą (Koncesijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Be to, Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įgyvendinant koncesijos projektą, valstybės ar savivaldybės turtas gali būti nuomojamas. Nei Koncesijų įstatyme, nei kokiame nors kitame teisės akte nėra įtvirtinta nuostata, kad iš koncesininko gali būti imamas tik vienas iš šioje sprendimo pastraipoje paminėtų mokesčių. Pasirašydama Koncesijos sutartį ieškovė patvirtino, kad sutinka su šiomis dispozityviomis nuostatomis. Tad šios nuostatos ieškovei tapo privalomos ir teismas konstatavo neturįs pagrindo atleisti ieškovę nuo šių iš Koncesijos sutarties kylančių prievolių vykdymo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Taip pat, teismo vertinimu, nėra pagrindo atitinkamas Koncesijos sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis.
24. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Teismo vertinimu, surengtas koncesininko atrankos konkursas ir Koncesijos sutartis visiškai atitinka Direktyvos nuostatas: sutartis sudaryta dėl finansinę naudą duodančios veiklos, o teisė eksploatuoti infrastuktūros objektus perduota kartu su mokėjimu (koncesininko investicija į baldus ir kitą įrangą, koncesininko mokestis ir nuomos mokestis). Teismo vertinimu, kadangi nenustatyta Koncesijos sutarties ir Nuomos sutarties nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisės aktams, pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
25. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teisme byla turėjo būti nagrinėta žodinio proceso tvarka, tačiau byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) XXI1 skyriaus nuostatos, susijusios su koncesijų suteikimo bylų nagrinėjimu pagal šio skyriaus nuostatas, įsigaliojo tik 2018 m. sausio 1 d., t. y. jau po minėtų sutarčių įsigaliojimo.
25.2. Pagal kasacinio teismo praktiką koncesijos sutartis yra CK 6.968 straipsnyje įtvirtintas kitas patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas, kas leidžia pagrįstai manyti, kad valstybės turtas koncesijos atveju perduotinas būtent patikėjimo teise.
25.3. Ieškovės teigimu, Koncesijos sutartimi koncesija yra suteikiama dviem aspektais – suteikiama teisė teikti viešąsias paslaugas bei Direkcijos patikėjimo teise naudojamo ir / ar valdomo turto eksploatavimu. Iš Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad koncesijos sutarties dalyku gali būti leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą arba teisė teikti viešąsias paslaugas. Teismas netyrė ir nevertino, koks yra Koncesijos sutarties dalykas šalių pasirašytoje sutartyje ir kokia jo atitiktis Koncesijų įstatymo normoms, nes tik atskleidus sutarties dalyką, buvo galima nagrinėti, ar Nuomos sutartis yra teisėta. Šiuo atveju, iš Koncesijos sutarties dalyko sąvokos seka, kad ieškovei yra pavedama teikti viešąsias paslaugas.
25.4. Tiek koncesijos mokestis apima mokėjimą už turto valdymo ir naudojimo teisę, tiek ir nuomos mokestis apima mokėjimą už turto valdymo ir naudojimo teisę. Taigi ieškovė už tą pačią teisę valdyti ir naudoti perduotą turtą turi mokėti du kartus. Reikalavimas mokėti už tą patį dalyką du kartus prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams bei sudaro pagrindą atsakovėms piktnaudžiauti teise.
25.5. Teismas netyrė ir nevertino, koks turtas ieškovei buvo perduotas, nes Koncesijų įstatyme egzistuoja du valstybės turto tipai – turtas, kuris yra koncesijos sutarties dalykas, bei kitas turtas, kuris nėra koncesijos sutarties dalykas. Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato teisę būti išnuomotam tik kitam turtui, kuris reikalingas koncesijos sutarčiai įgyvendinti.
25.6. Šalių teisiniai santykiai atitinka Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą dėl valstybinių funkcijų priskyrimo. Tarnyba ir / ar Direkcija perdavė ir pavedė ieškovei jų funkcijoms priskirtų paslaugų atlikimą ir valdymą. Tokiu būdu, akivaizdu, kad ieškovei Koncesijos sutartimi buvo pavesta atlikti valstybines funkcijas, ką ir nustatė teismas, tačiau padarė priešingą išvadą.
25.7. Šioje byloje nustatytas žyminis mokestis įsiteisėjusia nutartimi, todėl teismas neturėjo jokios teisės minėtos nutarties pakeisti net ir laikant, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktis aktualus ginčui.
26. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės Tarnyba ir Direkcija prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai:
26.1. Ieškovė laikosi prezumpcijos, kad pripažinus negaliojančia Nuomos sutarties dalį dėl daikto, neabejotinai daikto priklausinio išnuomavimas taip pat bus pripažintinas neteisėtu, todėl ieškinio suma skaičiuotina pagal Nuomos sutarties 2 punkte nurodytą to laikotarpio mokėtiną nuomos mokestį. Atsakovių vertinimu, ieškovė tokiu būdu faktiškai keičia patikslintą ieškinį ir kelia naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme.
26.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019, 38–45 punktuose plačiai atskleista neatlygintinio naudojimosi valstybės turtu šioje konkrečioje situacijoje esmė ir atsakyta į klausimus, kuriuos apeliantė kelia apeliaciniame skunde.
26.3. Nei koncesininkei UAB ,,Picukė“, nei Koncesijos sutarties vykdymui įsteigtai projekto bendrovei UAB ,,Palūšės turas“ įstatymais ar kokiais nors kitais teisės aktais nėra pavesta atlikti valstybinių funkcijų ir valstybės nekilnojamasis turtas pagal patikėjimo sutartį šioms įmonėms negalėjo būti perduotas. Ieškovės pagal Koncesijos sutartį vykdyta veikla (teiktos paslaugos Palūšės turizmo centro komplekse) nelaikytinos viešųjų paslaugų teikimu, o juo labiau, valstybės funkcijos vykdymu, kadangi ieškovė nėra subjektas, kuriam Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai ar kiti teisės aktais priskiria atlikti valstybines funkcijas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
28. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos
29. Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismui nepagrįstai išnagrinėjus bylą rašytinio proceso tvarka. Ieškovė nurodo, kad CPK XXI1 skyriaus nuostatos, susijusios su koncesijų suteikimo bylų nagrinėjimu pagal šio skyriaus nuostatas, įsigaliojo tik 2018 m. sausio 1 d., t. y. jau po minėtų sutarčių įsigaliojimo.
30. Teisėjų kolegija šį prašymą išsprendė 2020 m. lapkričio 12 d. nutartimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentu dėl CPK XXI1 skyriaus nuostatų (ne)taikymo pagrįstumo, nes CPK 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka – ieškovė pareiškė reikalavimą, susijusį su sudarytos ir padėtos vykdyti koncesijos sutarties ir jos pagrindu sudarytos nuomos sutarties nuostatų modifikavimo, kuris nepatenka į Koncesijų įstatymo 72 straipsnyje numatytų ginčų nagrinėjimo ribas (atitinkamai – nėra taikomi ir CPK XXI1 skyriuje nustatyti proceso ypatumai), todėl pirmosios instancijos teisme nebuvo pagrindo padaryti išimtį iš bendrosios taisyklės, kad teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka (CPK 15 straipsnis; 153 straipsnio 1 dalis; 235 straipsnis). Analogiška išvada buvo padaryta ir anksčiau Lietuvos apeliaciniam teismui šioje byloje sprendžiant žyminio mokesčio dydžio už ieškovės apeliacinį skundą klausimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1048-464/2020, 26 punktą).
31. Pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo klaidą apeliacinės instancijos teismas pašalino – 2020 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka šalys buvo išklausytos ir pristatė savo argumentus. Byloje pateiktų naujų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų pridėjimo prie bylos klausimas taip pat išspręstas 2020 m. gruodžio 15 d. teismo posėdyje žodinio proceso tvarka protokoline nutartimi (2020 m. gruodžio 15 d. teismo posėdžio garso įrašo 05 min. 40 sek. – 05 min. 50 sek.).
Dėl reikalavimo apeliacinės instancijos teisme (ne)pakeitimo
32. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde pakeitė savo reikalavimą, nes pirmosios instancijos teismui sprendžiant žyminio mokesčio dydžio už apeliacinį skundą klausimą ji 2020 m. rugsėjo 30 d. pareiškime dėl ieškinio sumos nustatymo nurodė, kad reikalaujama mokėti nuomos mokesčio suma nuo 2019 m. sausio 1 d. pasikeitė, o ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktas 2019 m. balandžio 19 d., todėl ieškovė prašo pripažinti negaliojančia Nuomos sutarties dalį laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d.
33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo anksčiau nurodyto ieškovės pareiškimo laikyti ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimu. Nagrinėjamu atveju nurodytas pareiškimas buvo pateiktas po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1048-464/2020, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis ir klausimas dėl ieškovės apeliacinio skundo priėmimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
34. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nustatė ieškovei 14 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir įpareigojo nurodyti, kokio dydžio ir kokio laikotarpio nuomos mokesčio mokėjimo išvengtų ieškovė, jei būtų patenkintas jos skundas, ir už šią sumą sumokėti žyminį mokestį bei pateikti teismui dokumentus, įrodančius žyminio mokesčio sumokėjimą. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 30 d. pareiškimu pateikė būtent žyminio mokesčio dydžiui apskaičiuoti reikalingus duomenis (CPK 85 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, ieškovės pareiškimu yra patikslintas tik ieškinio sumos klausimas, ieškovės ieškinio dalykas ir pagrindas išlieka nepakitę.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos esmei atskleisti yra tikslinga glaustai nurodyti pagrindines faktines šios bylos aplinkybes.
36. 2010–2014 metais Direkcija kartu su partneriais Tarnyba ir viešąja įstaiga Turizmo centru „Palūšė“, siekdamos vystyti šio turizmo centro viešąją turizmo infrastruktūrą pasinaudojant 2007–2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemone Nr. VP3-1.3-ŪM-O1-V „Ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra“, įgyvendino projektą „Palūšės turizmo centro rekonstrukcija, pritaikant šiuolaikiškam turistų srautų aptarnavimui ir kompleksinei veiklai“. Projekto metu buvo atnaujintas pagrindinis turizmo centro pastatas kavinė-valgykla, pastatyti nauji 6 pastatai turistų poilsiui, sutvarkyta aplinka, sukurta reikalinga lauko infrastruktūra. Pagal projekto „Palūšės turizmo centro rekonstrukcija, pritaikant šiuolaikiškam turistų srautų aptarnavimui ir kompleksinei veiklai“ 2011 m. rugpjūčio 24 d. finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP-1.3-ŪM-01-V-01-027 viešasis subjektas pats negali teikti paslaugų ir turi išrinkti koncesininką, t. y. privatų subjektą, kuriam bus perduota valdyti infrastruktūra. Pagal investicijų projekto ir galimybių studijos „Turizmo ir gyvenamojo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo viešojo ir privataus sektorių partnerystės būdu taikymo tikslingumą projekto įgyvendinimui pasirinkta koncesijos sutartis.
37. Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. priėmė nutarimą Nr. 728 „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo“. Nutarime nurodyta, kad projekto tikslas – veikiantis turizmo kompleksas, vykdantis veiklą ne mažiau kaip 320 dienų per metus ir aptarnaujantis ne mažiau kaip 10 000 turistų per metus, taip pat pasirašyti su privačiu subjektu, laimėjusiu koncesijos konkursą, partnerystės sutartį, kurioje būtų nustatytos šios pagrindinės sąlygos:
37.1. partnerystės projektui taikomas partnerystės būdas – koncesija;
37.2. partnerystės projekto apimtis – Palūšės turizmo ir gyvenamojo komplekso valdymas;
37.3. maksimali partnerystės projekto vertė – 7 192,01 tūkst. Lt, įskaitant pridėtinės vertės mokestį;
37.4. partnerystės sutarties laikotarpis – ne daugiau nei 20 metų;
37.5. privačiam subjektui suteikiama teisė vykdyti šią veiklą: renginių organizavimas, turizmo skatinimas, apgyvendinimo paslaugų teikimas, maitinimo paslaugų teikimas, konferencijų salių ir restorano-kavinės nuomos paslaugų teikimas, turizmo inventoriaus nuomos paslaugų teikimas, pirties nuomos paslaugų teikimas, prekybos rankdarbių parduotuvėje paslaugų teikimas;
37.6. privačiam subjektui perduodamas valdyti ir naudoti nekilnojamasis turtas: kavinė-valgykla ir šeši pastatai turistų poilsiui.
38. Nutarime taip pat nustatyta, kad Tarnyba, įvykdžiusi Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarime Nr. 1480 „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės“ (toliau – Taisyklės) nustatytas sąlygas, įgaliota pasirašyti partnerystės sutartį su privačiu subjektu, laimėjusiu koncesijos konkursą, ir įgyvendinti partnerystės projektą.
39. Siekiant atrinkti operatorių (koncesininką) viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimui 2016 m. lapkričio 9 d. Tarnybos komisijos protokolu Nr. 1 buvo patvirtintos koncesininko atrankos viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimui konkurso suteikti paslaugų koncesiją būdu sąlygos (toliau – Koncesijos konkurso sąlygos). „Valstybės Žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (Nr. 89) 2016 m. lapkričio 16 d. Tarnyba paskelbė apie investicijų projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo koncesijos suteikimo konkursą (toliau – ir Koncesijos konkursas).
40. Koncesijos konkurso sąlygose numatyta, kad projekto objektas – Palūšės turizmo centro koncesininko, kuriam suteikiama išimtinė teisė administruoti ir eksploatuoti perduotą turtą, įskaitant infrastruktūrą, pritaikant ją ekologiniam (pažintiniam) turizmui, įrengiant reikalingą įrangą, atranka. Koncesininko atlyginimą už paslaugų teikimą turistams, lankytojams sudarys pajamos iš turizmo paslaugų teikimo, gaunamos iš turistų, lankytojų, renginių organizavimo, kitos veiklos, kurią galima teikti rekonstruotuose pastatuose, gretimose teritorijose pagal šias konkurso sąlygas. Suteikiančioji institucija nemokės koncesininkui atlyginimo už šią jo įgyvendinamą teisę. Koncesininkas mokės suteikiančiajai institucijai (Tarnybai) šio konkurso tvarka nustatyto dydžio koncesininko mokestį, o Direkcijai – nuomos mokestį (Koncesijos konkurso sąlygų 8.2 papunktis). Koncesijos sutarties trukmė – iki 20 metų. Koncesijos suteikimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo Koncesijos sutarties projekte nurodyto sutarties įsigaliojimo visa apimtimi momento. Dėl trumpesnio koncesijos suteikimo termino gali būti vedamos derybos koncesijos konkurso sąlygų 6 skyriuje nustatyta tvarka (Koncesijos konkurso sąlygų 8.1 papunktis).
41. Koncesijos konkurso sąlygų 1 priede buvo apibrėžtos pagrindinės sąvokos: mokestis reiškė projekto bendrovės suteikiančiajai institucijai mokamą atlygį už suteiktą koncesiją kaip jis nurodomas pasiūlymo formoje ir finansiniame veiklos modelyje (toliau – Mokestis); nuomos mokestis reiškė projekto bendrovės Direkcijai mokamą mėnesinį nuomos mokestį už perduotą turtą (toliau – Nuomos mokestis).
42. Koncesijos konkurso sąlygose taip pat numatyta, kad suteikiančioji institucija (Tarnyba) koncesijos konkurso būdu atrinks koncesininką, kurio įsteigtai projekto bendrovei perduos turtą, įskaitant infrastruktūrą, kurią sudaro: 2 aukštų kavinė-valgykla ir 6 pastatai turistų poilsiui. Infrastruktūra yra valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja Direkcija, kuris projekto bendrovei bus perduotas pagal Nuomos sutartį. Pradinis už perduotą turtą, įskaitant infrastruktūrą, mokamas Nuomos mokestis yra 2 050 Eur (Koncesijos konkurso sąlygų 8.4 papunktis).
43. Trečiasis asmuo UAB „Picukė“ dalyvavo Koncesijos konkurse, pateikė pasiūlymą. Suteikiančioji institucija, nustatyta tvarka atlikusi konkurso procedūras ir įvertinusi visus gautus pasiūlymus, pripažino UAB „Picukė“ konkurso laimėtoja. Byloje nėra duomenų, kad Koncesijos konkurso metu tarp trečiojo asmens ir suteikiančiosios institucijos (Tarnybos) būtų kilęs ginčas dėl suteikiančiosios institucijos priimtų sprendimų ar Koncesijos konkurso sąlygų. Koncesijos sutarčiai sudaryti pagal Koncesijos konkurso sąlygas bus įsteigta ieškovė.
44. Koncesijos sutartis buvo sudaryta 2017 m. birželio 27 d. Koncesijos sutarties 2.1 punkte apibrėžtas sutarties dalykas – ieškovė įsipareigoja sutartyje nustatyta tvarka ir laikantis nustatytų reikalavimų teikti paslaugas, prisiimti su tuo susijusią riziką, kaip tai numatyta sutartyje, tinkamai valdyti ir naudoti turtą ir, pasibaigus sutarčiai, grąžinti jį suteikiančiai institucijai arba Direkcijai, laiku atlikti mokėjimus suteikiančiajai institucijai arba Direkcijai ir tinkamai vykdyti kitas savo pareigas pagal sutartį, o suteikiančioji institucija ir Direkcija suteikia koncesininkei trečiajam asmeniui UAB „Picukė“ teisę teikti rekonstruotos pažintinio (ekologinio) turizmo, aktyvaus poilsio bei sveikatos gerinimo infrastruktūroje Palūšėje turizmo paslaugas bei vykdyti ūkinės–komercinės turistų aptarnavimo ir susijusias veiklas, o taip pat užtikrinti perduoto turto būklės atitikimą turizmo paslaugoms taikomiems reikalavimams, taip pat įsipareigoja sutartyje nustatyta tvarka ieškovei suteikti valdyti ir naudoti perduotą turtą, prisiimti sutartyje nustatytą riziką ir tinkamai vykdyti kitas savo pareigas pagal sutartį.
45. Pagal šios sutarties nuostatas ieškovei turtas perduodamas pagal Nuomos sutartį, kurios sudarymas yra išankstinė Koncesijos sutarties galiojimo sąlyga. Už perduotą turtą ieškovė moka Koncesijos konkurse pateiktame pasiūlyme ir finansiniame veiklos modelyje nurodytą Nuomos mokestį Direkcijai (Koncesijos sutarties 8.1 punktas).
46. Šalys 2017 m. liepos 24 d. pasirašė Nuomos sutartį, o 2017 m. liepos 27 d. sudarė Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto perdavimo ir priėmimo aktą. Pagal Nuomos sutarties 3 punktą Nuomos mokestis turi būti mokamas kas mėnesį kartu su Mokesčiu. Koncesijos sutarties 3 priedo „Atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka“ 4.3 punktas nustato, kad Mokestis projekto bendrovės mokamas suteikiančiai institucijai kas mėnesį, išskyrus sutartyje nustatytą investicijų atlikimo laikotarpį ar statinių remonto metu, kai negali naudotis perduotu turtu.
47. Koncesijos sutarties vykdymo laikotarpiu Direkcija pareiškė ieškovei ieškinį, kuriuo prašė iš jos priteisti 25 129 Eur dydžio nuomos mokestį, nesumokėtą nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. ir 1 793,93 Eur delspinigių, iš viso – 26 922,93 Eur. Direkcija ieškinyje nurodė, kad ieškovė nurodyto įsipareigojimo nevykdo, aiškindama, kad pagal Nuomos sutarties 3 punktą nuompinigius turi mokėti kartu su Mokesčiu, o Mokestis pagal Koncesijos sutarties 3 priedo „Atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka“ 4.3 punktą nemokamas investicijų atlikimo laikotarpį, kuris baigiasi tik 2018 m. gruodžio 10 d.; be to, Nuomos mokestis nemokėtinas ir todėl, kad dėl centrinio pastato trūkumų ieškovė negali naudotis patalpomis.
48. Utenos apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu byloje Nr. e2-1239-277/2018 Direkcijos ieškinį patenkino. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-173-252/2019 šis sprendimas paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019 Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis taip pat palikta nepakeista.
49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019 pažymėta, kad Nuomos sutartis yra papildoma, užtikrinanti tinkamą koncesijos teisinių santykių įgyvendinimą. Siekdamos įgyvendinti šiuos teisinius santykius šalys atitinkamai susitarė, kad už nuomos objektu esančio turto trūkumus rizika tenka nuomininkui. Tokio pobūdžio rizikos paskirstymo susitarimai neprieštarauja koncesijos esmei, taip pat neperžengia Nuomos sutarties ypatumų koncesijos teisinio santykio kontekste esančio sutarties laisvės principo ribų.
Dėl koncesijos teisinių santykių esmės ir Koncesijos sutarties modifikavimo
50. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netyrė koncesijos teisinių santykių turinio, todėl neatskleidė bylos esmės. Ieškovės teigimu, tik atskleidus koncesijos esmę ir prasmę, galima nagrinėti jos ginčijamų sutarčių nuostatų teisėtumo klausimą.
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo sutikti su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai, atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, įvertino šalių sudarytų sutarčių esmę bei iš jų kylančias prievoles.
52. Koncesijos sutarties sudarymo metu galiojusio Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateikta koncesijos samprata: koncesija – vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.
53. Ieškovės vertinimu, koncesijos sutartis yra CK 6.968 straipsnyje įtvirtintas kitas patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas, o tai, jos teigimu, leidžia pagrįstai manyti, kad valstybės turtas koncesijos atveju perduotinas būtent patikėjimo teise. Teisėjų kolegija dėl toliau nurodomų priežasčių neturi pagrindo pritarti nurodytam argumentui.
54. Ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2008 yra vienintelis ieškovės pirmiau nurodyto argumento pagrindas, tačiau įvertinus nurodytos nutarties turinį matyti, kad kasacinis teismas nurodytoje byloje nesuformavo ieškovės nurodomo turinio teismų praktikos, jog visais atvejais valstybės turtas koncesijos atveju perduotinas būtent patikėjimo teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje byloje apskritai net nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl valstybės turto perdavimo (bet kuriuo būdu) – ginčo dalykas nurodytoje byloje buvo dėl savivaldybės turto perdavimo ir savivaldybės atsakomybės už perduotą turtą. Kaip žinoma, savivaldybės turto perdavimo reguliavimas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnis) skiriasi nuo valstybės turto perdavimo reguliavimo (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnis). Taigi byloje nagrinėjamos Koncesijos įstatymo nuostatos ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas nurodytoje byloje apskritai nebuvo vertinamas.
55. Galiausiai, nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl savivaldybės ir privataus juridinio asmens 2001 metais sudarytos koncesijos sutarties, kuria savivaldybė (koncesijos suteikėja) perdavė privačiam juridiniam asmeniui (koncesininkui) savivaldybei priklausančią įmonę. Kasacinio teismo ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) nurodytoje byloje skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ginčo aplinkybių – nuo 2001 metų teisinis reguliavimas yra iš esmės pasikeitęs, o kasacinio teismo byloje buvo spręsta dėl suteikiančiosios institucijos subsidiariosios atsakomybės, t. y. savivaldybės teisė turtą perduoti patikėjimo teise apskritai nebuvo ginčo dalyku.
56. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad valstybės turtas koncesijos atveju perduotinas būtent patikėjimo teise. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas ir tai matyti iš toliau nurodomo teisinio reguliavimo, valstybės turto patikėjimo teise šiuo atveju nebuvo galima perduoti.
57. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad kitiems juridiniams asmenims valstybės turtas patikėjimo teise gali būti perduotas pagal turto patikėjimo sutartį tik tais atvejais, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima Vyriausybė. Tokiame sprendime turi būti nurodyta valstybės institucija ar įstaiga, įgaliota sudaryti turto patikėjimo sutartį. Šis turtas gali būti naudojamas tik įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti.
58. Kaip teisingai nurodė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir atsakovės savo procesiniuose dokumentuose, nei trečiajam asmeniui, nei Koncesijos sutarčiai vykdyti įsteigtai ieškovei įstatymais ar kitais teisės aktais nebuvo pavesta atlikti valstybinių funkcijų. Vyriausybė sprendimo dėl turto perdavimo būtent patikėjimo teise taip pat nepriėmė.
59. Šiuo aspektu ieškovės argumentai yra abstraktūs, prieštaringi ir atsiribojantys nuo jos sudarytos Koncesijos sutarties dalyko – paslaugų teikimo. Antai, Koncesijos sutarties 2.1 papunktyje ir 9 punkte nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenumatytos ieškovės nurodytos sąlygos, kad perduotas turtas gali būti naudojamas tik įstatymų jiems priskirtoms valstybinėms funkcijoms įgyvendinti. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovės deklaratyviu teiginiu, kad Tarnyba ir Direkcija jai perdavė savo funkcijas vystyti turizmą.
60. Koncesijos sutarties dalykas yra aiškiai apibrėžtas Paslaugų sąvokoje: tai yra projekto bendrovės (ieškovės) pagal Koncesijos konkurso sąlygas, koncesininko pasiūlymą ir sutartį vykdomos pažintinio (ekologinio) ir vietinio turizmo, apgyvendinimo, maitinimo, turizmo inventoriaus nuomos, rankdarbių prekybos paslaugos, ir kitos, skirtos turistų aptarnavimui ir turizmo paslaugų patrauklumo didinimui Palūšėje. Pagal šį apibrėžimą, Paslaugos nėra valstybinės funkcijos. Atsižvelgiant į tai, turto perdavimas patikėjimo teise pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį nebuvo galimas ir tokiu būdu nebuvo perduotas.
61. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad valstybės turtas galėjo būti perduotas privačiam subjektui tik pagal koncesijos sutartį. Tai aiškiai įtvirtina Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tai yra žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
62. Šiuo atveju, priešingai nei teigia ieškovė, turtas ieškovei ir buvo perduotas Koncesijos sutartimi, joje įtvirtinant sąlygą sudaryti atskiras nuomos sutartis, kurios yra išankstinė Koncesijos sutarties galiojimo sąlyga (Koncesijos sutarties 8.1 punktas). Tokia turto perdavimo tvarka neprieštarauja Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, nes Koncesijos sutarties 8.1 punktas sukuria teisinį pagrindą su ieškove be aukciono ar atskiro konkurso sudaryti Nuomos sutartį.
63. Ieškovė taip pat teigia, kad Koncesijų įstatyme egzistuoja du valstybės turto tipai – tas turtas, kuris yra koncesijos sutarties dalykas bei kitas turtas, kuris nėra koncesijos sutarties dalykas, o Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato teisę būti išnuomotam tik kitam turtui, kuris reikalingas koncesijos sutarčiai įgyvendinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiuo argumentu.
64. Kaip matyti iš Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, ji nenustato būdo, kuriuo turi būti perduodamas turtas (patikėjimas, nuoma, panauda), o apibrėžia tik konkrečių daiktinių teisių perdavimą – teisę daiktą valdyti ir (ar) naudoti. Nuomos sutarties atveju nuomininkas už atlygį nuomotojui įgyja nurodytas daiktines teises į išnuomotą daiktą (CK 6.477 straipsnis). Taigi, nuomos sutartis yra vienas iš Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytų būdų perduoti turtą koncesininkui valdyti ir (ar) naudoti.
65. Ieškovės teiginys, kad Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis numato teisę išnuomoti tik kitą turtą, kuris reikalingas koncesijos sutarčiai įgyvendinti, yra nepagrįstas, nes Koncesijų įstatymas numato tik tai, kad teisės į projektui įgyvendinti reikalingą valstybės turtą, numatytą konkurso sąlygose, koncesijos suteikimo laikotarpiu gali būti suteikiamos be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis. Tai yra ne išskyrimas pagrindinio ir kito turto, o išimtis (lex specialis) iš bendrosios taisyklės (lex generalis), nustatytos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, ją supaprastinant (žr., pvz., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnis).
66. Ieškovė teigia, kad tiek Mokestis, tiek Nuomos mokestis apima mokėjimą už turto valdymo ir naudojimo teisę. Ieškovės vertinimu, už tą pačią teisę ji turi mokėti du kartus, o tai prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams bei sudaro pagrindą atsakovėms piktnaudžiauti teise net ir laikant, kad Vyriausybės nutarime nurodytas turtas galėjo būti išnuomojamas. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu neturi pagrindo sutikti.
67. Pirmiausia, tik pati ieškovė Mokestį identifikuoja kaip koncesijos mokestį. Pastarojo sąvokos Koncesijų įstatymas nenustato. Nepaisant to, iš koncesijos sutarties sampratos darytina išvada, kad koncesijos mokestis yra mokėjimas, kurį pagal sutartį viena šalis turi atlikti kitai šaliai (Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi bendrąja prasme koncesijos mokestis yra pagal sutartį koncesininko mokamas atlygis suteikiančiajai institucijai. Atitinkamai, Koncesijų įstatymu yra palikta teisė šalims apibrėžti mokėjimus, jų būdus, terminus ir kt. viena kitai, kiek koncesijos teisinio santykio kontekste tai leidžia sutarties laisvės principo ribos.
68. Kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju patikėjimo teise valdomo valstybinio turto perdavimo ypatumai nulėmė, kad kartu su Koncesijos sutartimi turėjo būti sudaryta ir Nuomos sutartis, kuri yra Koncesijos sutarties sudedamoji dalis. Tiek Nuomos mokestis, tiek Mokestis šiuo atveju yra atlygis suteikiančiajai institucijai, nes nors Nuomos mokestis mokamas Direkcijai, pastaroji yra kontroliuojama suteikiančiosios institucijos Tarnybos. Tokia tvarka neprieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams, nes koncesijos konkurso dalyviai buvo informuoti apie pareigą mokėti Nuomos mokestį ir jo dydį, todėl galėjo priimti objektyviais duomenimis pagrįstą sprendimą dėl (ne)dalyvavimo konkurse ir siūlomo Mokesčio dydžio pagal Koncesijos konkurso sąlygas.
69. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, kad šioje byloje Koncesijos sutarties ir Nuomos sutarties sąlygų ginčijimas pagal siekiamus padarinius iš esmės yra pavėluotas Koncesijos konkurso sąlygų ginčijimas. Visos Koncesijos sutarties sąlygos, kurias ieškovė šioje byloje ginčija, buvo nustatytos Koncesijos konkurso sąlygose. Dėl pastarųjų trečiojo asmens steigėja ir vienintelė akcininkė neturėjo jokių pretenzijų ir išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta Koncesijų įstatyme ir Koncesijos konkurso sąlygose, nepasinaudojo (Koncesijų įstatymo 20 straipsnis, Koncesijos konkurso sąlygų 20 priedas). Teisėjų kolegijos vertinimu, Nuomos sutarties sudarymas, Nuomos mokesčio mokėjimas šiuo atveju yra vienos iš esminių Koncesijos konkurso sąlygų ir Koncesijos sutarties sąlygų. Nuomos mokesčio panaikinimas nagrinėjamu atveju lemtų tai, kad ieškovė, nustatytais terminais ir tvarka negindama savo šioje byloje nurodytų teisių, įgytų nepagrįstą pranašumą prieš kitus koncesijos konkurso dalyvius (žr. ieškinio pareiškimo metu galiojusio Koncesijų įstatymo 62 straipsnį).
70. Galiausiai, iš anksčiau nurodytų bylos duomenų visumos matyti, kad ieškovė iš pradžių atsisakymą mokėti Nuomos mokestį grindė visiškai kitais pagrindais ir jo teisėtumu neabejojo: ieškovė nuompinigių nemokėjo, aiškindama, kad pagal Nuomos sutarties 3 punktą nuompinigius turi mokėti kartu su koncesijos mokesčiu, o koncesijos mokestis pagal Koncesijos sutarties 3 priedo „Atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka“ 4.3 punktą nemokamas investicijų atlikimo laikotarpį, kuris baigiasi tik 2018 m. gruodžio 10 d.
Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą
71. Ieškovė kelia abejones dėl Koncesijos sutarties ir Nuomos sutarties nuostatų atitikties Direktyvai. Ieškovė, kaip ir pirmosios instancijos teisme, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą tokiu klausimu: „Ar 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo preambulės 15 punktas bei 10 straipsnio 8 dalies a punktas turi būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad koncesijomis nelaikytini tokie susitarimai, kai tarp privataus subjekto ir viešojo subjekto yra sudaromos nuomos sutartys dėl viešųjų valdų valdymo ir naudojimo, jose nustatant bendrąsias naudojimosi turtu sąlygas?“.
72. Direktyvos 15 konstatuojamoji dalis numato, kad be to, pagal šią direktyvą koncesijomis neturėtų būti laikomi tam tikri susitarimai, kurių dalykas yra ekonominės veiklos vykdytojo teisė eksploatuoti tam tikras valstybines valdas ar išteklius pagal privatinę arba viešąją teisę, kaip antai žemę ar valstybinę nuosavybę, visų pirma jūrų ar vidaus vandenų uostų ar oro uostų sektoriuje, kai valstybė arba perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas nustato tik bendrąsias naudojimosi pirmiau nurodytais ištekliais sąlygas, bet konkrečių darbų ar paslaugų neperka. Paprastai tai taikoma viešųjų valdų ar žemės nuomos sutartims, kuriose paprastai nustatomos sąlygos, susijusios su turto perdavimu nuomininkui, jo naudojimo paskirtimi, su turto technine priežiūra susijusiomis savininko ir nuomininko pareigomis, nuomos trukme ir turto perdavimu savininkui bei nuomininko mokėtina nuoma ir papildomomis išlaidomis.
73. Direktyvos 10 straipsnio 8 dalies a punktas numato, kad ši direktyva netaikoma paslaugų koncesijoms dėl žemės, esamų pastatų ar kito nekilnojamojo turto įsigijimo arba nuomos bet kokiomis finansinėmis priemonėmis arba koncesijoms, susijusioms su teisėmis į juos.
74. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo šioje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra. Ieškovės nurodytas Direktyvos 10 straipsnio 8 dalies a punktas apskritai neturi reikšmės koncesijos sampratai, nes jis nustato Direktyvos galiojimą tam tikroms paslaugų koncesijoms rūšims (žr., pagal analogiją Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 6 straipsnio 1 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimą Nr. 841 „Dėl Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimų arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimų tvarkos aprašo patvirtinimo“). Statinių valdymo ir naudojimosi teisės perdavimas nuomos sutartimi, kurį akcentuoja ieškovė, nėra Koncesijos sutarties pagrindinė prievolė, o tik viena iš Koncesijos sutarties įgyvendinimo sąlygų, t. y. šalutinė prievolė (Koncesijos sutarties 8.2 papunktis; Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Direktyvos 15 konstatuojamoji dalis, pagal jos lingvistinę išraišką, yra nukreipta į sutartis, kurioms būdingos tik bendrosios nuomos sutarties sąlygos („kai valstybė arba perkančioji organizacija ar perkantysis subjektas nustato tik bendrąsias naudojimosi pirmiau nurodytais ištekliais sąlygas, bet konkrečių darbų ar paslaugų neperka“). Šiuo atveju šalis sieja paslaugų koncesijos teisiniai santykiai, kurių objektas yra aiškiai apibrėžtas sutartyje (žr., Paslaugos sąvoką Koncesijos sutartyje) ir šie teisiniai santykiai pagal visumą Koncesijos sutarties sąlygų akivaizdžiai peržengia bendruosius nuomos sutarties teisinius santykius, kurie yra papildomi, užtikrinantys tinkamą koncesijos teisinių santykių įgyvendinimą (žr. be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019 54 punktą).
75. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 15 konstatuojamoje dalyje, kurioje tiesiogiai ir yra nustatyta, kad koncesijomis nelaikytini tokie susitarimai, kai tarp privataus subjekto ir viešojo subjekto yra sudaromos nuomos sutartys dėl viešųjų valdų valdymo ir naudojimo, jose nustatant bendrąsias naudojimosi turtu sąlygas, ir yra atsakymas į ieškovės pareikštą klausimą. Šiuo atveju, kaip minėta, nėra nustatytos tik bendrosios naudojimosi turtu sąlygos, o Nuomos sutartis yra papildoma, užtikrinanti tinkamą koncesijos teisinių santykių įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
76. Atsižvelgusi į anksčiau šioje nutartyje nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą atmesti ieškovės ieškinį, kurio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl žyminio mokesčio už ieškinį priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
77. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė valstybei iš ieškovės 1 360 Eur žyminį mokestį. Nurodė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo žyminį mokestį – 140 Eur. Teismo vertinimu, kadangi ieškovė ginčijo sprendimus, priimtus suteikiant koncesiją, kurios vertė mažesnė už tarptautinių koncesijų vertę, už ieškinį, paduotą elektroninių ryšių priemonėmis, turėjo būti sumokėtas 1 500 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktis). Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas, kuriam buvo paduotas ieškinys, jį priėmė, išnagrinėjus bylą turi būti išspręstas nesumokėtos žyminio mokesčio dalies (1 360 Eur) klausimas ir nesumokėtoji žyminio mokesčio dalis – 1 360 Eur priteistina valstybei iš ieškovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktis).
78. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio sumos ir mokėtino žyminio mokesčio klausimas yra iš esmės išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1048-464/2020. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kuris mokamas toks pat, kaip ir paduodant ieškinį (CPK 80 straipsnio 4 dalis), konstatavo, kad ginčas nepatenka į specialiame įstatyme numatytas ginčų nagrinėjimo ribas, kas savaime sudaro pagrindą spręsti, jog negali būti taikoma ir specialioji ginčų dėl koncesijų sutarčių apmokestinimo fiksuota žyminio mokesčio suma taisyklė. Tokią išvadą pagrindžia ir pirmiau jau išnagrinėtas šalių ginčas dėl tos pačios nuomos sutarties vykdymo ir nesumokėto nuomos mokesčio iš apeliantės priteisimo, kuriame mokėtinas žyminis mokestis buvo skaičiuojamas pagal bendrąsias žyminio mokesčio mokėjimo taisykles, o ne pagal specialiąsias CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi išnagrinėtą civilinę bylą Nr. e3K-3-330-916/2019 ir joje priimtą 2019 m. gegužės 29 d. nutartį dėl apeliantės toje byloje paduoto kasacinio skundo priėmimo ir jo trūkumų pašalinimo).
79. Kaip minėta, po šios nutarties pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir sumokėti žyminį mokestį bei pateikti teismui dokumentus, įrodančius žyminio mokesčio sumokėjimą. 2020 m. rugsėjo 30 d. ieškovė patikslino ieškinio sumą (CPK 85 straipsnis) ir pagal šiuos duomenis mokėtinas žyminis mokestis sudaro 141 Eur sumą. Kadangi žyminio mokesčio sumokėjimo klausimus teismas sprendžia ex officio (lot. pagal pareigas), o pirmosios instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą po patikslintos ieškinio sumos priėmė, yra tikslinga pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista valstybei iš ieškovės 1 360 Eur dydžio žyminis mokestis panaikinti. Kadangi už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 150 Eur dydžio žyminį mokestį, ieškovei grąžintina 9 Eur žyminio mokesčio permoka už apeliacinį skundą. Taip pat grąžintina 9 Eur permoka už ieškinį (pateikdama ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, pateikdama patikslintą ieškinį dar 75 Eur žyminio mokesčio).
80. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria priteista valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palūšės turas“ nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 1 360 Eur.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Palūšės turas“ 18 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą permoką. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Teisėjai Marius Bajoras
Aldona Tilindienė
Jūratė Varanauskaitė