Baudžiamoji byla Nr. 2K-100-696/2018
Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00084-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2;
1.2.3.1.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai G. L. priteista 382,54 Eur turtinei, 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 922,94 Eur turėtų proceso išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 14 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 30 d., apie 20.25 val., Kaune, A. Juozapavičiaus pr., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E280 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas link Karaliaus Mindaugo pr., sankryžoje su Karaliaus Mindaugo prospektu ir nuovaža į M. K. Čiurlionio g., tyčia pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 10 d.), 9, 14, 133, 135, 231.4 punktų reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, viršijo gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiavo nuo 144 iki 153,9 km/h greičiu, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas – matomumą tamsiu paros metu, eismo intensyvumą mieste, pėsčiųjų perėjų buvimą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to susidūrė su priešinga kryptimi atvažiuojančiu, kairio posūkio kreive judančiu automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu G. L.. Dėl tokių jo veiksmų kilo eismo įvykis, kurio metu automobilio „Opel Astra“ keleivis E. M. nuo patirtos politraumos mirė, o vairuotojai G. L. dėl blužnies plyšimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taip A. S. tyčia nužudė E. M., o G. L. padarė tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismų sprendimus ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 3, 5 dalis, atitinkamai paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius nurodo:
2.1. Jam inkriminuota veika (kurios jis nepadarė) kvalifikuota neteisingai, pažeidžiant teisės principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), BK 3 straipsnio 3 dalį. Be to, pripažįstant, kad jo (kasatoriaus) veika kvalifikuota neteisingai, esminę reikšmę turi aplinkybė, jog D. V. (padaręs tą pačią veiką) buvo kaltinamas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kasatoriaus nuomone, toks skirtingas tos pačios veikos teisinis vertinimas yra nulemtas pasikeitusios teismų praktikos, kuri pradėta formuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai priėmus 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015 (toliau – ir plenarinės sesijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis). Tačiau šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo vadovautis plenarinės sesijos nutartimi kaip precedentu, nes nutarties ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos: kaltininkas siekė išvengti policijos sulaikymo, nepakluso policijos reikalavimams sustoti, padidino greitį, nesustodamas pervažiavo šviesoforu reguliuojamą sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilės), be to, pirmumo teisė pervažiuoti sankryžą priklausė būtent kitai, ne kaltininko, vairuojamai transporto priemonei. Taigi fakto aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų jo (kasatoriaus) byloje, todėl plenarinės sesijos nutarties išaiškinimai, susiję su veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, neturėjo būti taikomi jo baudžiamojoje byloje. Kita vertus, dalis išaiškinimų, susijusių su netiesioginės tyčios ir neatsargumo atribojimu, taikytini, tačiau teismai jų nesilaikė. Be to, apeliacinėje nutartyje klaidingai nurodoma, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017 eismo situacija buvo panaši į nagrinėjamoje byloje, nes minimoje kasacinėje nutartyje veika buvo kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
2.2. Principo lex retro non agit turinys svarbus tiek pasikeitus įstatymui, tiek teismų praktikai. Aplinkybė, kad D. V. nusikalstama veika, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, kvalifikuota skirtingai, vertintina kaip esminė tiek principo lex retro non agit požiūriu, tiek ir asmenų lygybės prieš įstatymą požiūriu. Principo lex retro non agit pažeidimas neleidžia proceso pripažinti sąžiningu. Principų nullum crimen, nulla poena (nėra bausmės be nusikaltimo), nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo) turinys saugo baudžiamąja tvarka persekiojamą asmenį ne tik nuo vėlesnio baudžiamąją atsakomybę sunkinančio įstatymo taikymo, bet ir nuo pasikeitusios teismų praktikos veikos kvalifikavimo prasme, kaip yra šiuo atveju, kai teismų praktikos pasikeitimas lemia kitokį (griežtesnį) veikos teisinį vertinimą. Nesant kito baudžiamojo įstatymo, nei galiojo veikos padarymo metu, pasikeitusi teismų praktika negalėjo nulemti visiškai kitokio veikos teisinio vertinimo, nei jis buvo eismo įvykio metu.
2.3. Kasatoriaus manymu, baudžiamasis procesas negalėjo pasikeisti tiek, kad naujai kaltinamas asmuo (kasatorius) būtų kaltinamas pagal visiškai kitą BK straipsnį nei anksčiau dėl tų pačių fakto aplinkybių kaltintas D. V.. Kaltinimas teisme D. V. byloje nebuvo keičiamas, o bylos perdavimas prokurorui BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu iš esmės nepalieka galimybės kaltinamajam, gynėjui ar kitiems suinteresuotiems asmenims ginčyti tokį sprendimą. Kaltinamasis aktas, surašytas D. V., nebuvo ydingas BPK 219 straipsnio prasme. Kasatoriaus nuomone, tik išteisinamojo nuosprendžio priėmimas D. V. būtų reiškęs teisinį pagrindą pradėti baudžiamąjį procesą prieš jį (A. S.).
2.4. Teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio 3 dalį, be pagrindo pripažino jį veikus netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nustatomi tiriant, įvertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-4/2012, 2K-P-498-746/2015, 2K-587-697/2015, 2K-129-976/2016, 2K-7-193-895/2016, 2K-9-697/2017). Šiame kontekste itin svarbi yra vairuotojo reakcija pastebėjus galimą susidūrimą ar tokios reakcijos nebuvimas. Jeigu transporto priemonės vairuotojas reaguoja, siekdamas išvengti susidūrimo ar bent jau sumažinti (sušvelninti) galimas pasekmes, tai reiškia, kad nėra netiesioginės tyčios požymio „sąmoningai leido jiems atsirasti“. Nagrinėjamoje byloje transporto priemonės vairuotojas sumažino greitį (prieš įvykį automobilio greitis buvo 114 km/h, o gedimo sąlygos atsiradimo momentu toks greitis fiksuotas ties 102 km/h žyma, be to, stabdžio pedalas buvo iš dalies nuspaustas). Šios fakto aplinkybės yra esminės, nes vairuotojo elgesys prieš pat įvykį (stabdymas, manevravimas, kitoks stengimasis išvengti susidūrimo) kaip tik ir reiškia elgesį prieš nusikalstamus veiksmus ir paneigia netiesioginę tyčią.
2.5. Teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, abejones aiškino jo nenaudai, nepašalindami prielaidų ir atmesdami ankstesnę kaltinimo versiją, kad automobilį vairavo D. V., neįvertindami aplinkybių, jog automobilis prieš eismo įvykį buvo stabdomas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalių ir 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas.
2.6. Teismai nepagrįstai kaltinimo versijai (esą automobilį vairavo jis (A. S.) prieštaraujančius D. V., liudytojų E. V., G. J., taip pat ir jo (kasatoriaus) parodymus pripažino „nenuosekliais“. Nors konsultacinėje specialisto A. Užupio išvadoje teigiama, kad automobilis „Toyota Corolla“ (kuriuo važiavo E. V.) turėjo pasiekti atitinkamai 1374,5 km/h arba 2029,1 km/h greitį, kas yra neįmanoma, tačiau šia teorine prielaida teismai ne tik rėmėsi, bet jos pagrindu net pripažino liudytojos E. V. parodymus nenuosekliais. Specialisto A. Užupio konsultacinė išvada tiesiogiai susijusi su Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2016 m. vasario 4 d. kompleksine vaizdų tyrimo išvada Nr. 11K-327(15), 11K-78(16), kurioje konstatuota, kad iš vaizdų techninių charakteristikų nustatyti automobilio valstybinį numerį, markę ir modelį nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas nevertino 2015 m. spalio 26 d. ir 2016 m. sausio 6 d. liudytojų E. V. ir G. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolų, taip pat 2016 m. kovo 3 d. eksperimento rezultatų, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai laikyti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu nėra pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo 2016 m. kovo 3 d. eksperimento rezultatus apie sankryžos matomumą. Aplinkybė, kad liudytojai E. V. ir G. J. (kurių parodymų patikimumui patikrinti ir buvo atliekamas eksperimentas) nebuvo pakviesti į eksperimentą, yra esminė, nes teismai teigia, esą šie liudytojai davė melagingus parodymus. Taigi, šių liudytojų nepakvietimas gali turėti esminę reikšmę ne tik kasatoriaus nuteisimui, bet ir jų baudžiamajai atsakomybei. Nepaisant to, aplinkybė dėl galimybės matyti sankryžą, kaip eksperimento rezultatas, liko neįvertinta, taip padarant esminį BPK pažeidimą.
2.7. Esminiu teisės į gynybą pažeidimu kasatorius prašo pripažinti teismų atsisakymą paskirti vaizdo kamerų duomenų ekspertizę, kurios metu būtų atsakyta, ar vaizdo įrašai nėra sumontuoti, ar juose nėra trynimo, stabdymo požymių, patikrinti įrašo originalumą. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad tokios ekspertizės paskyrimas reikštų tik proceso vilkinimą, nėra tinkamas, ypač lyginant ekspertizės tikėtiną trukmę su paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės trukme.
2.8. Jam paskirta bausmė yra pernelyg griežta, neatitinka teismų praktikos. Tokiu atveju, kaip yra šioje byloje, skiriama bausmė turėtų būti gerokai švelnesnė, nei skiriama už tyčinį nužudymą veikus tiesiogine tyčia. Priešingas aiškinimas nebūtų teisingas nei teisės, nei moralės požiūriu ir neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių normų bei teisingumo principo. Teismų praktikoje net tais atvejais, kai gyvybė tyčia atimama smurtaujant, suduodant smūgius, naudojant šaunamąjį ginklą, kai tyčios kryptingumas buvo neabejotinas, asmenys pripažinti veikę tiesiogine tyčia, esant sunkinančių aplinkybių, skiriamos bausmės, nesiekiančios 10 metų laisvės atėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168-699/2017, 2K-421-511/2016, 2K-368-942/2016, 2K-587-697/2015, 2K-79-489/2017 ir kt.).
2.9. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinėmis nutartimis, kuriose fakto aplinkybės ir ratio decidendi buvo visiškai kitos. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28/2012 nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių (veikos padarymas bendrininkų grupe); kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-184-746/2016 asmuo nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, kaip itin žiauriai nužudęs bejėgiškos būklės žmogų, veikdamas bendrininkų grupe; kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97-942/2017 bausmės griežtumą nulėmė veikos padarymas organizuota grupe, tačiau net ir šiuo atveju taikytas BK 75 straipsnis. Minėtoje plenarinės sesijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje griežtesnės bausmės paskyrimą lėmė veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
2.10. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl bausmės, išėjo iš kaltinimo ribų, t. y. nurodė, kad jis pasitelkė draugą, kuris prisipažino neva vairavęs automobilį, kad esą dėl jo (kasatoriaus) įtakos liudytojai E. V., G. J. davė nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančius parodymus. Tačiau kartu teismas nurodė, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Tokia motyvacija yra ydinga, nes įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuoti dar vienos nusikalstamos veikos (kuri nebuvo tiriama šioje byloje) požymiai –padėjimas ar sukurstymas daryti nusikalstamas veikas (melagingai liudyti), kartu konstatuojant ir kitų asmenų neteisėtą veikimą, taip šiurkščiai pažeistos ne tik jo (kasatoriaus) teisės į gynybą, bet ir kitų asmenų nekaltumo prezumpcija.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas ir teisingas, juo konstatuota, kad automobilį vairavo būtent A. S., o ne D. V. ir kad dėl eismo įvykio kaltas automobilį ,,Mercedes Benz E280 CDI“ vairavęs A. S.. Apeliacinės instancijos teismas patikrino priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, patikrino nustatytas faktines aplinkybes ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Nuteistojo kasaciniame skunde išdėstytos abejonės ir versijos pagrįstos tik selektyviu ir bylos tyrimo metu gautų tarpinių rezultatų vertinimu, tačiau ne byloje esančių ištirtų duomenų visumos vertinimu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendžio išvados pagrįstos teisėtai gautais ir teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais, o ne prielaidomis. Teismas byloje gautus duomenis įvertino ir pripažino juos įrodymais įstatymo nustatyta tvarka, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys, 301 straipsnio 1 dalis), be kita ko, pateikė motyvuotas, įrodymų turinį atitinkančias išvadas. Teismas išnagrinėjo visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta (pvz., liudytojų D. V., E. V. ir G. J. parodymus, kuriuos vertino kritiškai). Taigi pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Baudžiamoji byla, kurioje buvo kaltinamas D. V., grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti prokuroro prašymu, nes buvo būtina atlikti papildomus tyrimo veiksmus, priimti procesinius sprendimus. Atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios leido prokurorui daryti išvadą, kad eismo įvykio metu automobilį ,,Mercedes Benz E280 CDI“ vairavo A. S., kuris ir yra atsakingas už kilusius padarinius. D. V. ikiteisminį tyrimą prokuroras nutraukė. Taigi papildomo ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo naujos bylos aplinkybės ir faktiniai duomenys, kurie pagrįstai leido A. S. veiksmus vertinti pagal kitą BK straipsnį, nei prieš tai buvo vertinti D. V. veiksmai. Iki to laiko A. S. byloje buvo liudytojas, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo veiksmų teisiniam vertinimui turi įtakos Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis ar dar anksčiau D. V. surašytas kaltinamasis aktas. A. S. ir jo gynėjo prašymas skirti vaizdo kamerų duomenų ekspertizę motyvuotai atmestas. BPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga skirti ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio prašymo taip pat priėmė motyvuotą nutartį.
3.1. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o neatsargus – jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kitokių kaltės formų baudžiamasis įstatymas nenumato. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Kasatorius nurodo, kad automobilis buvo stabdomas, tai rodo, kad jis siekė išvengti susidūrimo ir pasekmių, šios aplinkybės paneigia galimybę pripažinti veikus netiesiogine tyčia. Toks kasatoriaus minėtų veiksmų interpretavimas nepaneigia teismų išvadų dėl kaltės formos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo specialisto išvadoje Nr. 11-1099(14) konstatuota, jog automobilio „Mercedes Benz E280 CDI“ susidūrimo metu su automobiliu „Opel Astra“ greitis buvo apie 108 km/h, o ne 102 km/h, kaip skunde nurodo kasatorius. A. S. veiksmai – automobilio manevravimas ir stabdymas prieš susiduriant su kliūtimi, besąlygiškai nepatvirtina, kad jis siekė išvengti padarinių, tai gali būti vertinama tik kaip siekis apsaugoti save (savo sveikatą ir gyvybę), o ne kitus eismo dalyvius, šiuo atveju nukentėjusiuosius. Teismai teisingai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami nuteistojo A. S. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip padarytus veikiant netiesioginės tyčios forma. Teismo išvados taip pat atitinka formuojamą teismų praktiką panašios kategorijos baudžiamosiose bylose.
3.2. Prokuroras pritaria A. S. padarytos veikos juridiniam vertinimui ir sutinka su teismų sprendimuose šiuo klausimu išdėstytais motyvais. Teismo nustatytos aplinkybės ir tai, kad A. S., būdamas suaugęs žmogus, nesant byloje duomenų, jog jis nesuprastų ir negalėtų adekvačiai suvokti ir vertinti aplinkos bei savo veiksmų, jų valdyti, neabejotinai patvirtina, kad jis suvokė rizikingą ar net pavojingą savo veikos pobūdį, taip pat suvokė ir tai, jog jo veikos padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami. Taigi A. S. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai ir atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtį. Prokuroro nuomone, A. S. paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, atitinka BK 129 straipsnio 1 dalies ir 135 straipsnio 1 dalies sankcijų ribas.
4. Nukentėjusysis Š. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nes, įvertinus teismų sprendimų motyvus, matyti, kad teismai tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo keisti veikos kvalifikaciją, švelninti paskirtą bausmę ar bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad D. V. baudžiamoji byla perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti prokuroro prašymu (BPK 254 straipsnio 3 dalis), visi proceso dalyviai pritarė tokiam prokuroro prašymui, teismo nutarties neskundė, nors tokią galimybę turėjo (BPK 440 straipsnis). Dėl to kaltinamojo D. V. padėtis nebuvo pabloginta. Atlikus papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, paaiškėjo naujos aplinkybės, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo ir kad dėl ištirtų veikos aplinkybių veika kvalifikuojama pagal kitą BK straipsnį. Tai nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, lėmę principų lex retro non agit ir nulla poena sine lege pažeidimą. Kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, jų padarymo metu buvo uždraustos baudžiamojo įstatymo. Kasatoriaus skunde minimoje plenarinės sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015 ir nagrinėjamoje byloje įvykio aplinkybės yra panašios. Nors A. S. įvykio metu automobilį vairavo blaivus, tačiau plenarinės sesijos nutartyje konstatuota, kad ,,nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad vien tas faktas, jog kaltininkas vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nereiškia, kad tokia kaltininko būsena buvo pagrindinė sunkių padarinių priežastis, kad tai suponuoja tyčinę kaltės formą ir pan.“ Aplinkybė, kad minėtoje byloje kaltininkas siekė išvengti sulaikymo, nepakluso policijos reikalavimams sustoti ir padidino greitį, negali būti laikoma iš esmės skirtinga aplinkybe nei nagrinėjamoje byloje, nes A. S. gyvenvietėje leidžiamą maksimalų greitį viršijo apie tris kartus, t. y. nesvarbu, dėl kokių priežasčių buvo viršytas greitis. Kai kurios aplinkybės iš tikrųjų nėra tapačios (dėl pirmumo teisės pervažiuoti sankryžą), tačiau vien ši faktinė aplinkybė negali nulemti A. S. veikos kvalifikavimo kaip neatsargaus nusikaltimo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad G. L. neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo. A. S., pasirinkdamas važiavimo greitį, pats tyčia susikūrė tokias važiavimo sąlygas, kad į atsirasiančią kelyje numatomą kliūtį negalėjo laiku sureaguoti, sustabdyti vairuojamo automobilio ir išvengti eismo įvykio ir dėl to kilusių padarinių. A. S. veikos požymiai atitinka BK 15 straipsnio 3 dalyje įvardytus netiesioginės tyčios požymius. Nors tarp plenarinės sesijos nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015 ir nagrinėjamoje byloje yra tam tikrų skirtumų, tačiau A. S. padarytos nusikalstamos veikos intelektualinė valinė veikla yra visiškai tokia pati. Nukentėjusysis pažymi, kad A. S. 2013 m. rugsėjo 12 d. jau buvo sukėlęs panašų įvykį važiuodamas mieste 116 km/h greičiu, už kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas 34 kartus, po nagrinėjamos veikos padarymo baustas už automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti transporto priemones. Visa tai patvirtina ne tik tai, kad kasatorius nėra drausmingas eismo dalyvis, bet ir tai, jog jis žinojo rizikingo, stipriai viršijant saugų greitį, važiavimo gyvenvietėje pasekmes, tačiau savo elgesio nesiruošė keisti ir nekeitė. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad kasatorius norėjo objektyviai išvengti eismo įvykio, ir jokių A. S. valinių pastangų siekiant išvengti įvykio ir jo padarinių. Vien A. S. vairuoto automobilio greičio prieš eismo įvykį sumažėjimas nėra pagrindas vertinti, kad pats įvykis kilo dėl kasatoriaus neatsargumo. Kaip jau minėta, kasatorius elgėsi taip, kad jis dėl savo vairuoto automobilio greičio nebegalėjo išvengti kilsiančio įvykio.
4.2. Kasatoriaus argumentai, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo ne jis, visiškai nepagrįsti ir paneigti bylos įrodymais. Liudytojų D. V., E. V. ir G. J. parodymai pagrįstai atmesti kaip prieštaraujantys kitai bylos medžiagai. Nagrinėjamoje byloje visos aplinkybės, kad automobilį vairavo būtent A. S., yra nustatytos, aplinkybių, kurios liko neaiškios ar kurių nebegalima iki galo nustatyti, patikrinti bei aiškinti A. S. naudai, nėra.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atlikto eksperimento duomenis, kategoriškai neteigė, kad stabtelėjus prie pėsčiųjų perėjos priekyje esanti sankryža yra visiškai nematoma. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „sankryža yra matoma, tačiau matomumas yra ribotas“. Tačiau teismai konstatavo, kad liudytojos E. V. parodymai neatitinka tikrovės, kad ji galėjo matyti priekyje važiuojančio automobilio, kuriuo važiavo D. V. ir A. S., sukeltą eismo įvykį, nes tokiu atveju liudytoja turėjo pasiekti 117 km/h arba 172,5 km/h greitį, kas yra visiškai neįmanoma. Įvertinus visą bylos medžiagą, kad specialisto A. Užupio išvada paruošta liudytojos E. V. parodymų pagrindu, papildomai naudojant Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų Nr. 11 K-327(l 5) ir 11K-78(16) išvadų duomenis, kasatorius pats savo skunde netiesiogiai pripažįsta, kad liudytojos E. V. parodymai teisme neatitiko tikrovės. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino esminiu BPK pažeidimu liudytojų E. V. ir G. J. nedalyvavimo eksperimento metu, nes BPK nenumato tokių liudytojų privalomo dalyvavimo atliekant eksperimentą. Prašymas skirti vaizdo įrašų ekspertizę motyvuotai atmestas.
4.4. Bausmė A. S. paskirta tinkama, švelninti ją nėra pagrindo. Kasatorius po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo vėl buvo baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą neturint teisės vairuoti, tai patvirtina, jog jis nėra asmuo, besilaikantis įstatymų, elgesio taisyklių, ar drausmingas eismo dalyvis. Pastarasis nubaudimas administracine tvarka ir tai, kad kasatorius Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, patvirtina, jog jam puikiai žinomos dėl Kelių eismo saugumo taisyklių nesilaikymo galimos kilsiančios skaudžios pasekmės, tačiau jo elgesys patvirtina, kad jis tokioms pasekmėms yra visiškai abejingas. Nurodytas teistumas įrodo ir patvirtina tai, kad jo veika tinkamai įvertinta kaip padaryta netiesioginė tyčia, – iš ankstesnio savo poelgio žinojo ir suprato, jog nesilaikymas saugaus eismo reikalavimų gali sukelti sunkias pasekmes, tačiau savo elgesio nekeitė. Pažymėtina ir tai, kad A. S. sukėlė sunkias pasekmes ne vienam, o dviem asmenims. Jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo taip pat nepatvirtina, kad jis dėl savo netinkamo elgesio būtų padaręs kokias nors išvadas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl bylos kasacinės instancijos teisme nagrinėjimo ribų
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar nustatant bylos aplinkybes ir vertinant byloje surinktus įrodymus nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad dalis kasatoriaus skunde paminėtų argumentų, ginčijant žemesnės instancijos teismų sprendimus ir su jais nesutinkant, pagrįsti, kasatoriaus manymu, netinkamu faktinių aplinkybių nustatymu, netinkamu atskirų asmenų parodymų, įrodymų vertinimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, aptarė įrodymų vertinimo klausimus, dėl jų pasisakė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apelianto skundo motyvus dėl įrodymų vertinimo, skyrium imdamas dėl to, kas vairavo automobilį, sukėlusį eismo įvykį, ir atsakė į apelianto argumentus dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą, liudytojų į posėdį nekviečia, jų iš naujo neapklausia, ekspertizių neskiria, neatlieka kitų proceso veiksmų, kuriais galėtų surinkti naujus įrodymus ir tuo pagrindu kitaip vertinti žemesnių instancijų teismų pripažintus įrodymus. Todėl kasaciniame skunde nurodyti teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135-696/2017).
Dėl A. S. padarytos veikos kvalifikavimo
7. A. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 30 d., apie 20.25 val., Kaune, A. Juozapavičiaus pr., vairuodamas automobilį „Mercedes Benz E280 CDI“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas link Karaliaus Mindaugo pr., sankryžoje su Karaliaus Mindaugo prospektu ir nuovaža į M. K. Čiurlionio g., tyčia pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 10 d.), 9, 14, 133, 135, 231.4 punktų reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, viršijo gyvenvietėje leistiną maksimalų 50 km/h greitį, važiavo nuo 144 iki 153,9 km/h greičiu, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas – matomumą tamsiu paros metu, eismo intensyvumą mieste, pėsčiųjų perėjų buvimą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to susidūrė su priešinga kryptimi atvažiuojančiu, kairio posūkio kreive judančiu automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu G. L.. Dėl tokių jo veiksmų kilo eismo įvykis, kurio metu automobilio „Opel Astra“ keleivis E. M. nuo patirtos politraumos mirė, o vairuotojai G. L. dėl blužnies plyšimo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
8. Kasatorius ginčija veikos kvalifikavimą, teigia, kad ikiteisminiame tyrime D. V. buvo pateiktas įtarimas ir ta pati veika, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, kvalifikuota skirtingai. Kasatoriaus nuomone, principų nullum crimen, nulla poena (nėra bausmės be nusikaltimo), nulla poena sine lege (nėra bausmės be įstatymo) turinys saugo baudžiamąja tvarka persekiojamą asmenį ne tik nuo vėlesnio baudžiamąją atsakomybę sunkinančio įstatymo taikymo, bet ir nuo pasikeitusios teismų praktikos veikos kvalifikavimo prasme.
8.1. Pirmiausia, pažymėtina, kad, paaiškėjus naujoms bylos aplinkybėms ar nustačius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, veikos kvalifikacija gali būti keičiama tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme. Tai ir buvo padaryta šioje byloje, laikantis visų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų taisyklių. Baudžiamasis įstatymas po nusikaltimo padarymo nesikeitė. Negalima teigti, kad keitėsi teismų praktika bylose, susijusiose su kelių eismo taisyklių pažeidimu. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015, po kurios priėmimo, pasak kasatoriaus, pasikeitė teismų praktika bylose, susijusiose su kelių eismo taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinėje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015 buvo vertinamas konkretus atvejis, nusikaltimas, padarytas konkretaus asmens, konkrečiomis aplinkybėmis, todėl negalima teigti, kad ši nutartis pakeitė teismų praktiką, kai gyvybė atimama panaudojant transporto priemonę ir pažeidžiant kelių eismo taisykles. Kaip anksčiau, taip ir dabar nusikaltimai, padaryti panaudojant transporto priemonę, esant neatsargiai kaltės formai, kvalifikuojami pagal BK 281 straipsnį, o padaryti esant tyčinei kaltei – pagal BK 129 straipsnį.
9. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio 3 dalį, be pagrindo pripažino jį veikus netiesiogine tyčia, nes byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad automobilis „Mercedes Benz E280 CDI“ buvo stabdomas, dėl to jo greitis prieš susidūrimą sumažėjo, o tai, pasak kasatoriaus, paneigia netiesioginės tyčios nustatymui būtiną požymį „sąmoningai leido jiems atsirasti“ ir kartu neleidžia vadovautis plenarinės sesijos 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi, kaip precedentu.
9.1. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu kasatoriaus argumentu. Tai, kad žmogaus gyvybės atėmimas ar jo sužalojimas įvyko, panaudojant kelių transporto priemonę ir pažeidžiant kelių eismo taisykles, nereiškia, kad visais atvejais vairuotojo padaryta veika bus įvertinta kaip kelių eismo taisyklių pažeidimas ir kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio atitinkamą dalį. BK 281 straipsnio 8 dalis nustato, kad pagal BK 281 straipsnio 1–6 dalis asmuo atsako tik tuo atveju, jei veikos padarytos dėl neatsargumo, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Tyčia padarytos veikos, net jei jos susijusios su transporto priemonės panaudojimu ir padarytos pažeidžiant kelių eismo taisykles, visada kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį.
9.2. Kasatorius neigia tyčios buvimą jo padarytoje veikoje ir kaip motyvą, paneigiantį tyčią, nurodo byloje užfiksuotą automobilio stabdymą. Tačiau, kolegijos manymu, bandymas stabdyti automobilį nebūtinai paneigia tyčinės kaltės buvimą, nes stabdymas gali būti būdas apsaugoti ne kitus asmenis, o save. Teismai, spręsdami klausimą dėl kaltės formos ir rūšies, vadovaujasi bylos aplinkybių visuma, o ne kokia nors viena aplinkybe. Nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis), kurio nustatymas byloje duotų pagrindą veiką kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnį, suponuoja tokius kaltės momentus: asmuo suvokia, kad jo elgesys yra rizikingas, jis numato, kad dėl jo veikos gali kilti įstatyme numatyti pavojingi padariniai, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Jei asmuo veikia rizikingai, bet tikisi išvengti padarinių, o jo tikėjimą teismas pripažįsta lengvabūdišku, jis gali atsakyti pagal BK 281 straipsnį kaip už neatsargų nusikaltimą, padarytą dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Tačiau tam, kad kasatoriaus nusikaltimas būtų įvertintas kaip padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, būtina, kad kaltininko tikėjimas būtų paremtas objektyviomis aplinkybėmis, kurios, pasak kaltininko, galėtų užkirsti kelią baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti. Byloje nėra duomenų, kad kasatoriaus profesija ar kitokia veikla būtų susijusi su automobilių vairavimu ekstremaliomis sąlygomis ar jų bandymu. Pagaliau net ir profesionalus vairuotojas vargu ar galėtų saugiai sustabdyti automobilį iškilus pavojingai situacijai, vairuodamas 150 km/h greičiu. Tokių galimybių tiesiog nenumato automobilio techninės charakteristikos. Taigi taip vairuodamas gatvėje, kurioje intensyvus eismas, kelios pėsčiųjų perėjos, jis suvokia, kad, išėjus į važiuojamąją eismo dalį pėsčiajam ar staigiai stabdant arba darant posūkį kitam automobiliui, jis jokiu būdu nespės sustabdyti savo automobilio. O tai reiškia, kad jis suvokia ne savo veiksmų rizikingumą, o pavojingumą. O tai jau tyčinės kaltės požymis. Šiurkščiai pažeidinėjantis kelių eismo taisykles asmuo, paprastai, numato pavojingų padarinių kilimo pakankamai didelę tikimybę. A. S. elgesys kelyje byloje nustatytomis aplinkybėmis rodo tai, kad nenoras pavojingų padarinių nebuvo pagrįstas nei jo asmeninėmis savybėmis, nei automobilio techniniais duomenimis, t. y. jis nebuvo nei pagrįstas, nei lengvabūdiškas. Padarinių nenoras pasireiškė tiesiog abejingumu dėl galimų padarinių, arba, kitais žodžiais, tikėjimu sėkme. O tai jau yra tyčinės kaltės netiesioginės tyčios požymiai.
9.3.Netiesioginės tyčios buvimą nurodo ir A. S. elgesys kelyje, vairuojant automobilį 2014 m. sausio 30 d. Kasatorius nėra pavyzdingas vairuotojas. Jis daug kartų baustas už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp jų ir tokius, kurie kelia grėsmę kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Be to, pažymėtina, kad 2014 m. sausio 30 d. eismo įvykį A. S. sukėlė praėjus vos keturiems mėnesiams po eismo įvykio, kurį jis sukėlė panašiomis aplinkybėmis 2013 m. rugsėjo 12 d. ir dėl kurio buvo sunkiai sužalotas žmogus (Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžiu A. S. dėl to buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį). Nepaisant nevienkartinių nuobaudų, jis vis vien ne kartą vairavo automobilį, sąmoningai darė šiurkščius kelių eismo taisyklių pažeidimus. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad jis nereaguoja į jam skirtas teisinio poveikio priemones, taigi abejingai vertina kitų eismo dalyvių saugumą, vairuodamas sukelia realią grėsmę kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Reaguojant į tai ir siekiant užkirsti kelią nepataisomiems padariniams, kuriuos gali sukelti toks vairuotojas, jam buvo uždrausta vairuoti transporto priemonę. Tačiau, nepaisydamas taikytų poveikio priemonių, kasatorius, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, vis vien 2014 m. sausio 30 d. sėdo prie automobilio vairo. Dar daugiau, esant tokioms aplinkybėms, užuot vairavęs atsargiai, jis Kauno mieste, iš esmės miesto centre, kur greitis ribojamas iki 50 km/h, net tris kartus viršijo leistiną greitį. Taigi, suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, numatydamas susidūrimo su kitu automobiliu ar pėsčiojo partrenkimo tikimybę ir kad tokia tikimybė, turint omenyje automobilio greitį ir veikos padarymo vietą, yra pakankamai didelė, jis nekoreguoja savo elgesio, t. y. abejingai vertina galimas tokio vairavimo pasekmes. Toks psichinis santykis su veikos suvokimu ir padarinių numatymu yra tyčinės kaltės požymiai, įtvirtinti BK 15 straipsnio 3 dalyje. Gyvybės atėmimas, padarytas netiesiogine tyčia, yra nužudymas ir kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnį. Į kasatoriaus abejingumą eismo saugumui, kitų žmonių gyvybei ir sveikatai rodo ir ta aplinkybė, kad 2016 m. lapkričio 17 d., bylą dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nagrinėjant teisme, neturėdamas teisės vairuoti automobilį, jis vėl sėdo prie automobilio vairo ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti teismų išvadas, kad A. S. esamoje situacijoje, esamomis sąlygomis abejingai vertino galimus padarinius kitiems eismo dalyviams, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Dėl A. S. paskirtos bausmės
10. Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra pernelyg griežta, neatitinka teismų praktikos. Šioje byloje skiriama bausmė turėtų būti gerokai švelnesnė, nei skiriama už tyčinį nužudymą veikus tiesiogine tyčia.
10.1. BK 129 straipsnio 1 dalis tam, kas nužudė kitą žmogų, numato laisvės atėmimą nuo septynerių iki penkiolikos metų. Teismas paskyrė A. S. 11 metų laisvės atėmimo, t. y. įstatyme numatytos už nužudymą bausmės vidurkį.
10.2. Teismai, skirdami bausmę už padarytą nusikaltimą, vadovaujasi BK VIII skyriaus nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu. Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
10.3. Šioje byloje nustatyta, kad A. S. ne tik kad neprisipažino padaręs nusikaltimą, bet aktyviai stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės, siekė, kad baudžiamojon atsakomybėn už padarytą nusikaltimą būtų patrauktas visai kitas asmuo, nedalyvavęs eismo įvykyje ir jo net nematęs. Toks siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, sąmoningai nurodant kitą, nekaltą asmenį, labai neigiamai charakterizuoja kasatorių ir kelia rimtų abejonių dėl švelnesnės negu įstatymo sankcijos vidurkis bausmės skyrimo.
10.4. Be to, kaip matyti iš teismų sprendimų, nusikalstamas veikas A. S. padarė labai šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles: vairavo transporto priemonę, kai tokia teisė jam buvo atimta, mieste leistiną 50 km/h greitį viršijo tris kartus. Tai leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimo pavojingumas buvo pakankamai didelis, o tai pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktą negali nedaryti įtakos bausmės skyrimui.
10.5. Atskirai reikia pažymėti kaltininko asmenybę, kuri pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą ta ip pat lemia bausmės dydžio parinkimą. Vertinant A. S. asmenybę, pažymėtina tai, kad jis praeityje teistas užsienyje. Po nagrinėjamoje byloje inkriminuotų nusikaltimų padarymo Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį už eismo įvykio 2013 m. rugsėjo 12 d. sukėlimą (mieste taip pat vairavo automobilį daugiau kaip du kartus viršydamas leistiną 50 km/h greitį), kurio metu taip pat buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pažymėtina ir tai, kad A. S. daugybę kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tarp kurių ir itin šiurkštūs – vairavo neblaivus, važiavo per draudžiamą šviesoforo signalą, vairavo neturėdamas tam teisės, smarkiai viršijo leistiną greitį. Teismai pažymėjo, kad kasatorius nesistengia pasitaisyti, iš savo praeities klaidų teigiamų išvadų nedaro ir toliau pažeidinėja KET taisykles. Jau po nagrinėjamo eismo įvykio jis vėl vairavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės, už ką buvo nubaustas administracine tvarka.
10.6. Dėl kaltės rūšies, netiesioginė tyčia pati savaime nesudaro pagrindo švelninti bausmę. Įstatymas netiesioginę tyčią nelaiko lengvesne tyčinės kaltės rūšimi, nes numato vienodą bausmę tiek dėl nužudymo, padaryto tiesiogine tyčia, tiek dėl nužudymo, padaryto netiesiogine tyčia.
10.7. Taigi, esant tokioms nusikaltimą ir jį padariusį asmenį charakterizuojančioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad teismai A. S. paskyrė per griežtą bausmę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Vytautas Piesliakas