Administracinė byla Nr. A-3564-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03337-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kurių plotą papildomai užėmė baldai. Kamerose dėl purvinų langų buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, nebuvo šilto vandens. Nusiprausti po šiltu dušu pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę. Pareiškėjui buvo teikiamas nepilnavertis maitinimas, nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė jo skundo reikalavimams netaikyti sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–18) prašė daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl tariamų pažeidimų, padarytų nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 12 d., o jo skundo teismui data yra 2016 m. rugpjūčio 18 d., todėl turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Pagal teisės aktų reikalavimus kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose turi būti šalto vandens tiekimo sistema. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 176–181) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 25 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl  neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2016 m. rugpjūčio 16 d. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies bei 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui žala gali būti priteista tik nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d., o ne nuo 2008 m. lapkričio 25 d. Pritaikius ieškinio senaties terminą, atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d.

7. Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 16 d. ir 2013 m. rugsėjo 13 d. buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai dar mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją paros dalį, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

8. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus kamerose ir pažeidimų nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos kamerų būklės, t. y. drėgmės, netinkamo apšvietimo ir nešvarių langų, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.1 punkte nustatyta, kad langas, užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lukiškių TI-K įrengdamas grotas ant langų vykdė nurodytų taisyklių reikalavimus, taigi teigti, kad buvo pažeidimas, pagrindo nėra. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus.

10. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktas nenustato pareigos Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose įrengti šilto vandens tiekimo sistemos, todėl pareiškėjo argumentas susijęs su šilto vandens kameroje nebuvimu atmestinas.

11. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas nustato, kad  laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K jis tokią galimybę turėjo, taigi Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas perpildytose kamerose su pertraukomis buvo laikomas tik 2 dienas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 18 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Teismas sprendė, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 25 Eur sumos priteisimas.

III.

13. Pareiškėjas M. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 187–190), kuriame prašo priteisti jam 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Nurodo, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko nustatytų reikalavimų, nes pareiškėjas nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose įrengtas tualetas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl kamerose buvo baisi smarvė. Langai kamerose nuolat buvo purvini, todėl į kamerą nepatekdavo dienos šviesa. Kamerose nebuvo ventiliacijos, o temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos: įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, į šį plotą neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo.  Pareiškėjas taip pat prašo netaikyti senaties termino, kadangi pataisos namuose nėra CK, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo.   

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 193–196) prašo jį atmesti.

16. Nurodo, jog pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas, taip pat neužtikrinant higienos sąlygų, kadangi patalpose dėl purvinų langų buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, šilto vandens, nusiprausti po šiltu dušu pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, jam buvo teikiamas nepilnavertis maitinimas, nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą neturtinei žalai, atsiradusiai nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d., prisiteisti, šią pareiškėjo skundo dalį atmetė, taip pat konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu 2 dienas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamosios patalpos ploto normą, todėl priteisė pareiškėjui 25 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko nustatytų reikalavimų, nes pareiškėjas nuolat buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose įrengtas tualetas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, langai kamerose buvo purvini, todėl į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, kamerose nebuvo ventiliacijos, o temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameroje jam turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, į jį neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjas taip pat prašo netaikyti senaties termino. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nereiškia. Atsakovo atstovas apeliacinio skundo nepateikė.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtas tualetas, kuris nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl kamerose buvo baisi smarvė, be to, kamerų temperatūra esą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų pritaikė ieškinio senaties terminą, taip pat ar tinkamai įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjui tekusio Lukiškių TI-K kamerų ploto bei kamerų apšvietimo ir ventiliacijos. 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

22. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. rugpjūčio 16 d. (žr. Alytaus pataisos namų išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 5)). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Taigi aplinkybė, kad pareiškėjas tariamai negalėjo susipažinti su teisės aktais, savaime neturi įtakos nustatant momentą, nuo kurio pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo teisių pažeidimus, t. y. nustatant ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, bei atitinkamai tokį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir ,,nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

26. Kaip minėta, šio ginčo atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. prisiteisti. Pažymėtina, jog nuo ieškinio senaties termino pabaigos iki skundo pateikimo teismui (2016 m. rugpjūčio 16 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

27. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

Dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto ir higienos sąlygų kamerose

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos: įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, teigia, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, į šį plotą neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytas teisės aktas neteko galios 2010 m. balandžio 1 d. Tuo tarpu pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m).

29. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas: 2013 m. rugpjūčio 16 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurios plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 3 asmenys; 2013 m. rugpjūčio 17 d. perkeltas į kamerą Nr. 400, kurios plotas – 40,40 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 6–8 asmenys; 2013 m. rugpjūčio 20 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus; 2013 m. rugsėjo 12 d. atvyko iš Marijampolės areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas – 7,31 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2013 m. rugsėjo 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 399, kurios plotas – 31,61 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013 m. rugsėjo 16 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4–9 asmenys; 2013 m. rugsėjo 17 d. išvyko į Alytaus pataisos namus.

30. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą, buvo laikomas tik 2 dienas (t. y. 2013 m. rugpjūčio 16 d. ir 2013 m. rugsėjo 13 d.). Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertinti kritiškai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto (žr. šios Nutarties 28 pastraipą) 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad langai kamerose nuolat buvo purvini, todėl į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, be to, kamerose nebuvo ventiliacijos. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o dirbtinė naktinė apšvieta ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (22 ir 23 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.). Atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K nurodė, kad visos kameros yra vėdinamos natūraliai, per langus. Byloje pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodyta, jog Lukiškių TI-K kamerose Nr. 104, Nr. 117, Nr. 399 ir Nr. 400, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus, kameros pritaikytos vėdinimui per langus (b. l. 105, 109–110, 115–116, 119–120, 129–130, 157–158, 159–160). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius